Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Kliūtis įveikta

Pirmadienio rytą vėl nusprendėme eiti į Čeremšanką pas Sašą. Jau eidami nutarėme, jei sekančiai dienai leidimo negausime, atsisveikinsime su bendruomene ir išvažiuosime. Ilgiau laukti nebematėme prasmės – viskas darėsi per daug sudėtinga. Ėjome pas žmogų, kuris buvo tarsi gyvas ryšys tarp Saulės miesto ir bendruomenės narių, įsikūrusių gretimuose kaimuose. Saulės mieste, žinias priima Liuba, taip ir neišsiaiškinome, kas ji tokia. Pagal atliekamą darbą būtų galima ją pavadinti Vadimo sekretore, nes visos gautos žinios perduodamos jam, pati Liuba jokių sprendimų nedaro. Vadimas – kaip ir dešinioji Visariono ranka – daugumą klausimų išsprendžia savarankiškai, nors yra ir tokių klausimų, kuriuos sprendžia tik pats Visarionas.

„Gyvasis ryšys“ buvo vardu Saša Uljanovskis. Uljanovskas – miesto pavadinimas, iš kur vyriškis atvažiavo. Štai taip naujoje vietoje prasideda naujas gyvenimas, net vardai čia gaunami naujai. Žinoma, tai neprivaloma, ir kiekvienas turi teisę apsispręsti pats dėl norimų ir galimų pasikeitimų. Į Čeremšanką nuvykome jau po pietų, Sašos nebuvo. Šalia jo namų lūkuriavo būrelis moterų iš gretimų kaimų. Mes taip pat įsikūrėme prie jo namo, tikėdamiesi sulaukti mums tuo momentu tokio svarbaus žmogaus – jo rankose buvo sprendimas. Prisėdome kitoje kelio pusėje ant lentų krūvos, šalia kurių vaikai buvo apgyvendinę du šuniukus ir visą laiką jais rūpinosi. Lūkuriuojančios moterys buvo labai puošnios: skrybėlaitės ir gėlėtos suknelės, sveiki, įdegę veidai. Jos visą laiką šypsojosi ir juokavo. Viena mus užkalbino. Pasisakė, kad atvažiavo iš Minsko. Ten jai viskas įgriso, neberado bendros kalbos nei su giminėmis, nei su bendradarbiais. Pardavė butą Minske, o čia atvažiavusi nusipirko ne tik namą, bet ir kumeliuką. Klausiame, o kas prišienaus žiemai šieno? Juk reikia apie tris tonas šieno vienam gyvuliui. Ji pažiūrėjo į mus nustebusiomis akimis ir tik gūžčiojo pečiais, atsakymo ji neturėjo. Moteris mums pasakė, kad likusius pinigus atidavė į bendruomenės kasą, todėl tikisi, kad iš ten sulauks pagalbos – galbūt ir šieno... Jos kalba atrodė tuštoka, nerealiai pagražinta ir atitrūkusi nuo tikrovės. Ji, kaip ir daugelis atvažiuojančių, tikėjosi, kad bendruomenė ne tik padės, bet tiesiog ims ir „ištirpdys“ jų atsivežtas problemas. Galbūt, jie galvoja, kad gyvenant bendruomenėje praeities problemos išnyks savaime, ir jie taps laimingais, tiesiog beliks skraidyti padebesiais. Lankėmės bendruomenėje pačioje vasaros pradžioje, kai žiema atrodė dar taip toli, kai dar nebaugino artėjantys šalčiai ir rūpestis dėl malkų, kai miškas pilnas uogų, grybų, riešutų, bet vasara Sibire trumpa, ir ji skirta pasiruošimui žiemai. Deja, dauguma atvykstančiųjų į bendruomenę yra miesto žmonės, pripratę prie šilto būsto su vandeniu iš čiaupo. Jie dar nesutiko savo kelyje sunkumų, jie dar nežino, ką reiškia gyventi, kai pagalbos nėra iš ko tikėtis. Galbūt, būtent šie sunkumai ir privers juos pabusti iš saldaus gyvenimo sapno. Galbūt, tai puikiausia galimybė pažinti save ir suprasti, kokios menkavertės iki šiol buvo jų „neišsprendžiamos“ problemos. Tai tarsi iš televizinio realybės šou papulti į natūralią aplinką, iš kurios negali pasitraukti, kai užeis silpnumas ar kai dings noras, o kiekviena diena pasitinka naujais išbandymais, kurie nepalieka laiko dejonėms ir skundams – štai jums tikrasis realybės šou: šaltis ir visiškas atitrūkimas nuo civilizacijos: netgi maisto parduotuvių nėra 50 km spinduliu; nėra transporto, o kai kuriuose kaimuose jau nebėra net elektros. Televizoriaus bendruomenės nariai nežiūri, nebent pasiklauso radiją, maistą verda ne ant viryklės ir ne atsukę dujų čiaupą, o užkūrę krosnį. Būtų galima išvardinti dar daugybę visokių smulkmenų ir smulkmenėlių, kurios civilizuotame pasaulyje net nepastebimos. Tikra ekstremalaus išgyvenimo mokykla – išgyventi tik savo jėgomis ir tikėjimu Visariono dieviškumu. Besisvečiuojant bendruomenėje pavyko pabendrauti su vietiniais kaimų gyventojais, kurie pasakojo apie tokius bendruomenės narius, kurie, pragyvenę joje 5-6 metus, ateina pas juos ir dirba už sriubos lėkštę ar šiltesnį rūbą – jie nebeturi nei jėgų, nei pinigų, nei tikėjimo, o jų išvaizda kelia tik pasigailėjimą. Gyvenimo sunkumai sugniuždė juos, o gyvenimas tęsiasi, jame nėra atsikvėpimo pertraukėlių.Visa tai tikra, o ne spalvingas šou...

Tuo metu sugrįžo Saša, moterys jį apspito kaip vištų pulkelis gaidį. Viena per kitą bandė aiškinti ir dėstyti problemas. Jos skundėsi bendruomenės vyrais, kurie jų neklauso ir nepadeda nudirbti bendrus darbus, o jos vienos tai nespėjančios. Taigi, supratome, Saša visus neaiškumus sprendžia kaip komunalinės tarnybos viršininkas arba bendrijos seniūnas. Pirmiausia, jis visas nutildė. Kai emocijos nurimo, jis paprašė netrukdyti Visariono tokiomis smulkmenomis ir kvailais, vaikiškais skundais. Pasiūlė tokius klausimus spręsti vietinėje bendruomenėje, sušaukus visuotinį narių susirinkimą. Nedavęs jokių konkrečių nurodymų išsiuntė jas atgal, kad pagaliau pačios pradėtų rūpintis savimi. Juk gerai pažįstama ta žmogaus prigimties pusė: patarei, vadinasi, būsi apkaltintas, jei kas nepavyks. Žmonėse labai plačiai paplitęs toks „bendravimo“ būdas. Niekas nenori prisiimti asmeninės atsakomybės, visas galimas nesėkmes stengiasi numesti kitiems – štai taip užslėptai ir gudriai reiškiasi egoizmas, juk to, kuris nieko nedaro, negalima bausti, netgi apkaltinti jį sunku.

Atėjo ir mūsų eilė išsipasakoti savo bėdas. Prisistatėme keliautojais iš Lietuvos. Pasakėme, kad ruošiamės aprašyti gyvenimą bendruomenėje. Pasiguodėme, kad praleidome tinkamą laiką pakliūti į miestą, bet viltis dar neužgeso – juk visada galima rasti išeitį. Padejavome, kad baigiasi vizų laikas ir mes turėsime palikti bendruomenę taip ir nepamatę vieno iš šio amžiaus stebuklų – Saulės miesto. Saša išklausė mūsų pasakojimą apie begalinį norą pamatyti Saulės miestą ir liepė mums palaukti, o pats dingo namo viduje. Grįžo greitai ir pranešė, kad leidimas duotas. Rytoj ryte šeštą valandą turime ateiti prie svečių namelio Petropavlovkoje, ten lauks mašina. Nudžiugome, o jis keistai mus nužiūrėjęs sumurmėjo: „Nesuprantu, kodėl jums davė išskirtinį leidimą?“

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“