Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Sapnas

Leidimą gavome. Tikriausia, mūsų argumentai pasirodė įtikinami, o gal palankiai buvo sustojusios žvaigždės danguje. Džiaugėmės tokia sėkme. Juk ne kasdien išpuola galimybė aplankyti miestą, kuriame gyvena Kristus ir jo pasekėjai. Tačiau per anksti patikėjome sėkme, nes naktis buvo košmariška, persunkta sunkiais, bauginančiais sapnais ir nerimu:

Per pelkę vingiuoja kelias, aplink telkšo balos. Žengti reikia labai atsargiai, nes klampioje, bedugnėje putroje galima negrįžtamai prarasti batą, o gal net pačiam prigargaliuoti. Einame žeme be kieto pagrindo, straksime nuo kupsto ant kupsto. Pagaliau pasiekėme pelkės valdovo karalystę. Štai ir jis pats, vilkintis žalią glitų aprėdą. Galvą pasipuošęs žalių tulpių vainiku. Jis laikosi labai išdidžiai, kaip tikras valdovas, jo karalystė – visa pelkė. Suprantame, kad po tuo gličiu aprėdu slepiasi tokia pat nemaloni ir niekšinga būtybė. Tai ne Žemės gyventojas. Tas sutvėrimas neturi dvasios, vadinasi ir amžino gyvenimo, jo egzistencija Žemėje labai laikina. Jis apsigyveno čia apgaulės būdu, aptemdęs žmonių protus. Jis vagia jų nemirtingas sielas. Jo gyvastį palaiko žmonių skausmas ir kančios. Jis gyvena suklaidintų ir apgautų žmonių sąskaita. Žmones prisivilioja tuščiais, bet ryškiais blizgučiais, o po to įstumia į pelkę ir neleidžia išlipti. Kiekviena skausminga dejonė džiugina ir teikia gyvybę varliagyvių valdovui. Jo gyvybė priklauso nuo pavergtų žmonių, tik jie to nežino. Jie prarado viltį išsigelbėti ir savo noru atiduoda šiam siaubūnui savo gyvastį, save pasmerkdami amžinoms kančioms. Jie galvoja, kad neturi jokių galimybių išsivaduoti iš to liūno, nors tik klaidinantis, iškraipantis realybę šydas užmestas ant jų širdžių ir akių.

Vis tik pasaulyje dar gimsta karžygiai. Vienas jų nusprendė išvaduoti žmones iš pelkių valdovo gniaužtų. Jis nusiteikęs labai ryžtingai ir vienu judesiu nusuka valdovui galvą. Siaubūnas nesuspėja net pasipriešinti. Išsisklaidė kaip dūmas pelkių valdovo imperija. Žmonės vėl atgavo savo nemarumą ir laisvą gyvenimą.

Pabudome anksti, vos pradėjus švisti. Neramūs sapnai atsekė mus į tikrovę, nežinomybė baugino. Sapnas taip stipriai įsirėžė į atmintį, kad net pabudus kambaryje buvo jaučiamas pelkės dvokas. Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Pasiėmėme fotoaparatus, kelioninius užrašus, įsidėjome keletą sausainių pusryčiams ir išėjome. Jau žinojome, kad apie aštuonis kilometrus teks eiti mišku, todėl daugiau nieko ir neėmėme, išskyrus keletą rublių, už kuriuos tikėjomės nusipirkti maisto kur nors pakelės parduotuvėje – protas vis dar gyveno civilizuotame pasaulyje... Sunku be perspėjimų, patarimų, tik nuojautos pagalba per kelias dienas pakeisti požiūrį į nusistovėjusį gyvenimo būdą ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Nuojauta dažnai tarp žmonių yra įvardijama kaip ligota fantazija ir daug reikšmės tam paprastai neteikiama, šito jausmo žmonės nepripažįsta, nevysto, o dažnai ignoruoja ir sunaikina. Sapnų pasaulis vis dar laikomas išsigalvojimu, nors būtent sapnai labai tiksliai parodo ateitį. Mes taip pat sapną palaikėme tik keistu vaizdiniu, o kelionę į Saulės miestą prilyginome įdomiai ekskursijai.

Turėjome pereiti kaimą, kad pasiektume nurodytą susitikimo vietą. Naktinį nerimą sustiprino keistas gyvūnų elgesys. Kiaulė buvo tokia agresyvi, kad užpuolė šunį, kuris nuo jos vos paspruko pabrukęs uodegą. Jaučiai vaikščiojo po kaimą raudonomis akimis ir baubdami. Visą laiką žvalgėmės, kad kuris nors netikėtai per daug nepriartėtų. Nurodytą vietą pasiekėme greitai, iki šešių dar buvo likę penkiolika minučių. Stoviniavome ir žvalgėmės, nežinodami, ką daryti. Atvažiavo brezentu dengtas „pazikas“. Priekaboje jau sėdėjo trys vyrai ir penkios moterys. Žmonių veidai atrodė suvargę –gal todėl, kad keltis teko anksti – vėl viską „nurašėme“ buičiai, nemigai. Kartu su mumis į mašiną įlipo dar penki žmonės, visi įsikėlė po kuprinę. Mes prisiglaudėme kamputyje ir tyliai viską stebėjome. Kiekvienas įlipantis pasisveikindavo, visi buvo tarpusavyje pažįstami. Tik mūsų niekas nelabino, mes čia buvome svetimi. Mašina pajudėjo. Pirmas sustojimas buvo Čeremšankoje. Čia taip pat lūkuriavo būrelis žmonių su asmeniniais daiktais. Pasigirdo piktas bambėjimas, kad visiems gali neužtekti vietos. Dar kartą pajutome, kad esame pašaliečiai, taip netikėtai įsiveržę į bendruomenės gyvenimą. Kai kam tai visiškai nepatiko. Neatsakėme į burbėjimus, laukėme, kas bus toliau. Mašiną vairavo mūsų naujasis pažįstamas Saša. Jis, kaip ir vakar, nuramino burnojančius. Taigi, visi truputį susispaudė ir sutilpo. Sėdėti buvo nepatogu, negalėjome judinti nei kojų, nei rankų. Priekaba buvo pilnai prikrauta tiek žmonėmis, tiek daiktais. Iš viso šešiolika žmonių ir panašiai tiek pat kuprinių. Bagažo neturėjome tik mes – juk susiruošėme vos vienos dienos išvykai, todėl iškęsime laikinus nepatogumus.

Pavažiavus keletą kilometrų aistros nurimo ir pasigirdo tyli daina. Keleiviai snūduriavo, tik kelio duobės neleido įmigti gilesniu miegu, nemaloniai pašokdindamos nuo mašinos grindų. Viena daina keitė kitą, melodijos ir žodžiai nesikartojo, tik visos jos buvo liūdnos, pasakojo apie netektį ir ateities praradimą. Galbūt tokius vaizdus mums suaštrino ne tik dainos, bet ir liūdnos dainuojančių akys. Žmonės buvo suvargę. Mes jautėmės nesaugiai, širdį nutvilkė neaiškus nerimas. Protu to paaiškinti negalėjome, tiesiog širdis blaškėsi nuo nežinios, o gal jau žinodama akimis dar nematomą ateitį.

Prieš kalną prasidėjo balos. Vyrai išlipo iš mašinos, kad ši neįklimptų. Išlipome ir mes, dar kokį kilometrą sekėme paskui lėtai į kalną besiropščiančią senutėlę mašiną. Pagaliau mašina sustojo – pasibaigė kelias. Ir čia mus nemaloniai nutvilkė pirmas netikėtumas: visi iš kuprinių išsitraukė tinklelius ir užsidengė jais veidus. Supratome, tie aštuoni kilometrai, kuriuos teks eiti pėsčiomis, nebus malonus pasivaikščiojimas, su Sibiro uodais, akliais ir bimbalais jau buvome susidūrę...

O tai buvo tik netikėtumų pradžia. Mus pasikvietė Saša ir „paprašė padėti“ pagyvenusiai moteriškei nunešti į miestą jos daiktus – juk mes patys eisime be kuprinių. Štai taip lengvam, beveik pramoginiam pasivaikščiojimui atėjo galas.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“