Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Leidimo kaina

Prašymas nunešti kuprinę mums buvo labai netikėtas. Buvome nusiteikę kelio gabaliuką mišku įveikti lengvai, kaip poilsiautojai išėję trumpam pasivaikščioti. Tikėjomės paveiksluoti ir pabendrauti su bendrakeleiviais, norėjosi nors einant į svečius pas Kristų nepervargti. Deja, mūsų norai buvo lengvai „pakoreguoti“.

Į bendruomenę, į Krasnojarsko kraštą mes atvyko ne tiesiai iš Lietuvos, tai buvo antroji mūsų ilgos kelionės dalis. Prieš tai mes šešias savaites keliavome kalnuotuoju Altajumi. Kaip ir kiekvienas rimtai besiruošiantis ilgai kelionei, namuose mes visą išvyką pirmiausiai skrupulingai ir kiek įmanoma smulkiau susiplanavome ir, žinoma, maršrutą suderinome su turimomis lėšomis. Pagrindinis ir svarbiausias mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Altajų, apie kurį tiek daug parašė N.Rerichas. Mes nutarėme pereiti Altajų pėsčiomis tais keliais, kuriais keliavo N.Rericho vadovaujama ekspedicija. Altajus yra vienodai nutolęs nuo keturių pasaulio vandenynų, o aukščiausia jo viršukalnė Belucha vietinių pagarbiai ir paslaptingai yra vadinama Dievų Buveine. Altajus taip pat žinomas kaip kelias, kuriuo vyko didysis tautų persikraustymas iš Rytų, Himalajų, į vakarus, Europą. Tautos keliavo paskui save palikdamos legendų ir padavimų šleifą, iš tų pasakojimų kūrėsi folkloras (liaudies kūryba), jame nusėda užkoduota žmonijos praeitis. Pagal legendą Altajuje gyveno paslaptinga tauta čudi, kurios tamsa nesugebėjo pavergti; ji pasitraukė į požemius, o įėjimai į olas buvo užritinti akmeniniais luitais. Dar ir šiandien galima išgirsti varpų gaudesį ir dainas, sklindančias iš po žemių. Vietiniai gyventojai yra įsitikinę, kad nuostabusis žmonijos dvasinio pakilimo laikas prasidės būtent iš šių vietų – čudi tauta vėl atgims visoje didybėje...

Taigi Visariono suburtą bendruomenę mes pasiekėme sutvirtėję tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Daugybė patirtų išbandymų „uždėjo“ savo antspaudą. Todėl, išgirdę pasiūlymą „padėti“, sutrikome tik akimirkai. Tiesa, buvome kiek pavargę nuo kuprinių svorio, bet tyliai nuriję kylantį nepasitenkinimą susitaikėme su dar vienu likimo paruoštu išbandymu – noras pamatyti Saulės miestą buvo toks stiprus. Supratome, kad tai mums duoto leidimo kaina ir vienintelė galimybė patekti į miestą, kurį stato Visarionas Kristus. Nakties košmarai pradėjo tirpti, juos pakeitė realūs netikėtumai ir staigmenos. Kuprinė jau laukė mūsų čia pat, keliuko pakraštyje. Ji buvo didelė, nepatogiai sukrauta ir labai sunki. Atrodė, kad dėl svorio į dugną buvo įmesta keletas akmenų. Tolimame ir laisvame krašte pasijutome labai vieniši ir priklausomi nuo svetimos valios. Merginai, dainavusiai visą kelią, mūsų labai pagailo. Neradusi kito būdo mus padrąsinti, ji pasiūlė apsauginiu kremu išsitepti veidą ir rankas, kad apsisaugotume nuo vabzdžių įkandimų. Ačiū jai, nes gerą valandą nejautėme tų kraugerių antpuolių.

Prasidėjo žygis pėsčiomis. Ėjome siauručiu miško takeliu, kuris net karščiausią vasaros dieną retai būna sausas. Taigi, ėjome pelke. Vabzdžių buvo tiek daug, kad suplojus, delnai pajuoduodavo. Rankose nešėmės po šakelę, kurią visą laiką mojavome sau prieš nosį. Kuprinę nešėme pakaitomis, kad neatsiliktume nuo pagrindinės keliautojų grupės, juk kelias mums buvo nežinomas, o pasiklysti nepažįstame miške nėra sudėtinga.

Išsekę nuo svetimos kuprinės svorio, dusinami pelkės šutros ir kandžiojami vabzdžių, ėjome į nežinią. Kilimo į kalną nejautėme, tik kartais kojos sulinkdavo per kelius, lyg leidžiantis į pakalnę. Nekreipėme į tai dėmesio, galvojome, kad tai nuovargis kuria vizualinę apgaulę – juk turėjome lipti į kalną. Artėjant prie tikslo kuprinė vis sunkėjo, kaip ir batai, kurie sušlapo ir apkibo purvu, o neuždengtos kūno vietos pasidengė rausvais, skaudžiais spuogais. Visą laiką galvoje sukosi viena mintis: palikti kuprinę kur nors pakrūmėje, bet buvome jos vergai...

Kelyje mūsų niekas nekalbino, niekas nežinojo ir nesistengė sužinoti, kas mes tokie. Į bendruomenę dažnai užklysta smalsuoliai, matyt, bendruomenės nariai prie jų jau įpratę ir žino auksinę taisyklę, kad kai ateis laikas, viskas išaiškės. Žmonės išsiskirstė į grupeles. Vieni, daugiausia vyrai, sparčiu žingsniu nužingsniavo į priekį ir dingo miško tankmėje. Kiti ėjo lėtai, pasišnekučiuodami. Visi jie žinojo, kur ir ko eina. Tik mes buvome neišmanėliai, nežinantys nė vieno žingsnio į priekį.

Su mumis kartu mašinoje važiavę žmonės buvo savanoriai, žinoma, bendruomenės nariai. Visi jie turėjo namus aplinkiniuose kaimuose, o į Saulės miestą jie atvyksta padėti žmonėms, kurie stato Saulės miestą. Čia jie gyvena ilgiausiai vieną mėnesį, po to būtinai reikia palikti miestą ir grįžti į namus nors trims dienoms. Mums sakė, kad jokios prievartos nėra, kad kiekvienas pats jaučia pareigą dirbti bendram labui. Atvykėliai atsiveža maisto sau ir tiems, kurie gyvena mieste. Vieni atvykėliai pluša lauko virtuvėje, ruošdami bendrus pietus, kiti ravi daržus, palengvindami čia gyvenančiųjų buitį, treti rengia pagrindinę miesto aikštę ir tiesia kelius – juk gal ir jie patys kada nors čia gyvens? Šiandien čia gyvena ir dirba tik patys drąsiausi ir neabejojantys. Jie neturi laiko tinginiauti, jie kuria ateitį savo vaikams. Miestas dar tik statomas, jis turi tapti bendruomenės centru, todėl kiekvienas stengiasi prisidėti savo darbu.

Gyvenimas mieste prasidėjo bandymu sukurti vieną darnią, didelę šeimą. Kartu su Visarionu čia gyvena keturiasdešimt jo paties išrinktų šeimų. Žmonės neskirstomi į turtuolius ir vargšus. Kiekvienas vertas tiek, kiek skiria bendram labui. Kiekviena šeima gyvena atskirame, dar tik statomame name ir veda atskirą ūkį, bet esant reikalui pasidalina su kaimynu savo geru. Tarp šeimų laikas nuo laiko įsiliepsnoja konfliktai, lyg ir be pagrindo, dėl kokios smulkmenos. Sunku nugalėti nuosavybės jausmą, sunku savo daiktą paskolinti kaimynui, nors pats jo, galbūt, nenaudojo ištisus metus. Žinoma, svetimu naudotis nėra blogai, tik kad tavo nuosavybės niekas neliestų. Reikėjo nugalėti daugybę sunkumų ir išsiaiškinti begalę nesutarimų, kol buvo suburta ši didelė šeima, kuri čia, taigoje pradėjo statyti naują miestą ir kurti naują gyvenimą.

Saulės miestą pasiekėme po dviejų valandų penkiolikos minučių. Visą kelią pražingsniavome be sustojimų, nes net prisėsti šalikelėje nebuvo kur – visur šlapia. Be to bijojome atsilikti ir pasiklysti – juk nežinia, kaip gali išsišakoti takelis. O kur dar žudikai-vabzdžiai, spiečiais sekusieji visą kelią? Sustojome prie pirmo suolelio, pačioje miesto pradžioje įrengtoje aikštelėje. Čia jau būriavosi žmonės. Pirmiausia susiradom kuprinės šeimininkę, kuri tuo metu, kai mes tempėme jos asmeniškus daiktus, padėjo draugei nešti jos mantą. Ji mums padėkojo ir garsiai pamąstė: „Gal visų tų daiktų man ir neprireiks, tiesiog pasiėmiau dėl viso pikto. Palapinė ir čiužinys tik apsidraudimui, nors miegosiu, turbūt kaip visada, bendrabutyje ant gulto. Oras geras, todėl ir šiltus rūbus kažin ar ištrauksiu.“ Sunku buvo klausytis tokių išvedžiojimų. Nuo piktų replikų mus sulaikė tik damos amžius, be to norėjome kuo greičiau pamiršti sunkumus ir pasinerti į šio netradicinio miesto gyvenimą. O gal tai buvo pats lengviausias išbandymas, ir jei ne ta svetima kuprinė, nuspaudusi pečius ir sukėlusi nuovargį, būtume sulaukę keblesnių pasiūlymų. Vėliau su kuprinės savininke mes netgi tapome draugais. Nina, toks buvo moters vardas, papasakojo daug įdomių dalykų apie save ir bendruomenę.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“