Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Nina

Ji atvyko į bendruomenę prieš pusantrų metų, žiemą, iš Krymo. Kaip ji pati teigė – viską paliko ir atvažiavo, stabdydama pakeleivingas mašinas, kai kada persėsdama į elektrinį traukinį, kurio bėgiais išraižyta visa Rusija. Važiuoti tokiu traukiniu paprasta, nes bilietą galima įsigyti kiekvienoje stotyje. O jei nesuspėjai, tai bilietą įsigyti galima patikrinimo metu pas kontrolierių, o jeigu ne, tai žmogus paprasčiausiai išlaipinamas pirmame sustojime. Tokia kelionė be bilieto gali užtrukti ilgai, bet yra ir toks keliavimo būdas. Atvažiavusi į vieną iš bendruomenės apgyventų kaimų išsinuomojo kambarėlį pas vietinius žmones. Pavasarį ir vasarą dirbo kartu su jais, padėjo auginti daržoves. Rudenį atsidėkodami už darbą žmonės jai užsimokėjo nenukastu bulvių laukeliu. Tokia buvo pradžia.

Dabar ji gyvena name, kurį padovanojo Visarionas. Ji gyvena kartu su šešiolikos metų paaugliu berniuku. Jis talentingas drožėjas. Nina pripirko lentų, o berniukas darys lovas. Nina dažnai atvažiuoja į Saulės miestą padirbėti. Kartais savaitei, kartais ilgesniam laikui. „Turime tarnauti vieni kitiems, bet ne vergauti“ – tai jos mėgstama frazė. Jai patinka padėti žmonėms. Ji taip ir gyvena – padėdama. Taip, tikrai ji moka „padėti ir tarnauti“ – juk tai jos kuprinę, pridėtą nereikalingų daiktų, mes atvilkome į miestą.

Nina vis pasakojo ir pasakojo. Ji pranešė, kad bendruomenės žmonėms stipriai genda ir krenta dantys. Ji galvoja, kad priežastis tame, kad jie nevalgo mėsos, yra vegetarai. „Dantys – tai kaulai, kurie labai lėtai keičiasi ir nespėja persiformuoti, nes bendruomenėje pagreitintai einama dvasiniu keliu“.

Galbūt, Nina ir teisi? Teko laikraštyje skaityti straipsnį, kaip buvo išspręsta gendančių dantų problema Europoje. Dėl vitaminų trūkumo du trečdaliai vaikų turėjo problemų su dantimis. Šiandien jau beveik visose Vakarų Europos šalyse veikia vienokia ar kitokia taip vadinama „mokyklinio pieno sistema“. Mokyklose pardavinėjamas pigesnis pienas, kai kuriose šalyse jis duodamas dykai – kasdien stiklinė pieno kiekvienam vaikui nuo 6 iki 16 metų. Tuo tarpu visarioniečiai visiškai atsisako pieno produktų. Gal kaip tik tai ir yra gendančių dantų viena iš priežasčių? Teko girdėti ir tokią versiją, kad dantys krenta tiems, kurie nepaiso kitų žmonių nuomonės, visada jaučiasi teisūs, teisesni už aplinkinius. Ar kad dantys genda tiems, kurie „nesutvarko“ santykių su gimine, protėviais.

Atsilygindama už atneštą kuprinę Nina mus pavaišino paplotėliais. Mūsų „lepiam“ skoniui jie nelabai tiko, nes į tešlą nebuvo įdėta nei druskos, nei prieskonių. Mums jie pasirodė tokie neskanūs, kad net būdami visiškai alkani, ilgai juos voliojome po burną. Viešnagės bendruomenėje metu dažnai klausdavome savęs, ar neskanus maistas gali padėti dvasiškai tobulėti? Juk kiekvienas kąsnis sukelia neigiamas emocijas, pasišlykštėjimą, kuris niekaip nesiderina su deklaruojama vidine ramybe. Tiesa, civilizacija išmoningai sugeba „pagerinti“ skonį, bet tai daroma nuodingų, kenksmingų organizmui dirbtinų medžiagų pagalba. Tačiau maistui skonį gali suteikti įvairiausi augalinės kilmės prieskoniai, netgi druska pagerina skonį. Galiausiai pokalbis su kuprinės savininke išseko. Išsiskyrėme kaip seni pažįstami, linkėdami vieni kitiems geros kloties; mūsų jau laukė nauji susitikimai ir pažintys. 

Naujos pažintys

Apie mūsų atvykimą žinojo visi, besibūriuojantys aikštelėje. Mūsų net laukė žmogus, turėjęs palydėti pas Ženią, žmogų, kurio Saša paprašė mus globoti. Čia, Saulės mieste, mus sudomino neįprastas vyrų apsirengimas: kai kurie vilkėjo margas, gėlėtas flanelines kelnes, kurias civilizuotame pasaulyje pavadintume pižaminėmis, kiti mūvėjo kareiviškos, maskuojančios medžiagos kelnėmis, ypač šiandien paplitusiomis tarp paauglių. Galima būtų pagalvoti, kad tai savitas požiūris į madą, bet reikėtų nepamiršti, kad saulės mieste nėra elektros ir bendruomenės nariai nežiūri televizoriaus, todėl tokia sąvoka kaip mada čia netinka. Logiško paaiškinimo toms gėlėtoms kelnėms mums nepavyko rasti, o klausti neišdrįsome.

Mus pasitiko ir lydėjo garbaus amžiaus vyriškis. Mieste jis gyvena su bendraamže žmona. Abu jie maskviečiai. Vos prieš pusmetį susilaukė vaikelio – „tai tikras stebuklas, dievo dovana“ – taip kalbėjo vyriškis. Tiesa, sunkoka vėl prisiminti vaikų auginimo abėcėlę, nes Maskvoje paliko jau suaugusius anūkus. Mūsų palydovas buvo kalbus, jis papasakojo, kad neseniai buvo sugrįžęs į Maskvą sutvarkyti kai kuriuos užsigulėjusius reikalus. Vaikai ir anūkai įkalbinėjo likti namie, bet tikėjimas Visarionu, jo šventumu buvo stipresnis už artimųjų trauką. Senyvas vyriškis žilais plaukais ir tokia pat žila barzda kalbėjo švelniai ir atvirai, kaip vaikas. Pasiguodė tyliai, nedrąsiai, kad niekaip negali užmiršti saldumynų skonio, todėl laikas nuo laiko nusižengia bendruomenės papročiams ir pasislėpęs smaguriauja. Dažnai dar norisi ir pieniškų produktų, bet bendruomenėje tai taip pat draudžiama. Tik maitinančioms motinoms leidžiama gerti ožkos pieną. Dabar jie augina kūdikėlį, todėl neseniai įsigijo ožką, taigi namuose atsirado pieno... Besišnekučiuodami priėjome Ženios namus. Atsisveikinome su vedliu, kurio akys buvo švelniai liūdnos ir minkštos, kaip patiklaus ir kartu baukštaus žvėrelio. Palinkėjome jam ir jo žmonai stiprybės. Garsiai pagalvojome, kad gal ir nereikia atsisakyti saldumo. Juk kūnas turi persiorientuoti ir palaipsniui prisitaikyti prie naujų sąlygų. Ateis laikas, ir organizmas pats nebepriims tokio maisto. Išsiskyrėme taip ir nesužinoję jo vardo.

Mūsų perdavimas į Ženios rankas mums labai patiko, jautėmės labai pamaloninti tokio dėmesio. Ženia mus pakvietė į kambarį, pasodino ir pavaišino beržų gira. Buvome išvarginti karščio, vabzdžių ir kelionės, todėl vėsiame kambaryje pajutome palaimą. Puodelis saldžios ir šaltos giros grąžino jėgas ir pakėlė nuotaiką. Mūsų niekas neskubino, paliko vienus kambaryje, o šalia pastatė ąsotį giros. Šeimininkė, kuri ruošė pietus šeimynai, papasakojo, kad į sulą prideda džiovintų vaisių ir sintetinio cukraus. Gira išsilaiko per vasarą ir nesurūgsta. Tik po trečio puodelio pajutome acto skonį, bet tai netrukdė džiaugtis taip greitai ir netikėtai atsistačiusiomis jėgomis.

Namas, kuriame ilsėjomės, dar nebuvo užbaigtas. Vieno aukšto, 40-50 kvadratinių metrų dydžio pastatas, vidus iškaltas kartonu ir pertvaromis padalintas į kelias patalpas. Mums šis statinys neatrodė saugus, ypač pagalvojus apie Sibiro žiemas, kai šaltis nukrinta žemiau -50°C. Ar tikrai tos sienos apsaugos nuo šalčių? Bet juk ne mums tai spręsti, juk tie žmonės nėra kvailiai ar silpnapročiai – jie puikiai suvokia, kur ir ko atvyko. Nors mes kartais suabejodavome, ar jie blaiviai suvokia savo esamą padėtį, bet tai palikime nuspręsti ateičiai. Toliau žvalgėmės po vidų: būstą apšildo krosnis, sulipdyta tarp virtuvės ir kambario. Įėjimas į namą per didelį nešildomą prieangį. Kambaryje įprastiniai europietiški baldai, ant sienos pakabintas kilimas ir lentynos su knygomis – viskas kaip pasaulietiškame gyvenime. Viename kambario kampe pakabintas Visariono atvaizdas, po juo visada dega žvakė. Trūko tik televizoriaus ar radijo, šeiminė mums paaiškino, kad tokiam užsiėmimui jiems nelieka laiko, be to jie turi magnetofoną ir dažnai klausosi liturginių giesmių, atliekamų buvusio estrados žvaigždės, kurį mes pažinome per liturgiją. Mus domino dar vienas klausimas: kaip visą šį turtą jie čia atsigabeno. Vos prieš valandą mes ėjome siauručių pelkėto miško takučiu, kuriuo mašinos nevažinėja, o kito kelio į Saulės miestą nėra – bent taip mes buvome informuoti. Vėliau sužinojome, kad yra du gabenimo būdai: vienas žiemą rogėmis, kitas – malūnsparniu. Kiekvienas pasirenka tinkamą ir prieinamą, pagal piniginės storį. Ir vėl minimi pinigai, kurių taip stropiai bandoma atsisakyti, bet visi darbai tiesiog atsiremia į juos – sunku atsisakyti civilizacijos pasiekimų.

Ženios šeima buvo įprastinė: dešimtmetis sūnus, paauglė dukra ir jiedu su žmona. Vietos mums pasirodė truputį mažoka., bet galbūt mes pastebėjome ne visas patalpas. Šeima Saulės mieste gyvena jau metai. Gyvena be vandentiekio ir elektros, nors visai neseniai Visarionas leido visiems pasistatyti saulės baterijas, kurių pagamintos energijos užtenka kelioms valandoms šviesos ilgais žiemos vakarais. Iki šiol žmonės nenaudoja ir benzininių pjūklų, visi darbai buvo atliekami kirvio ir rankinio pjūklo pagalba. Taip pat ir buityje, namų ruošoje atsisakoma visų pagalbinių buitį lengvinančių įrengimų ir technologijų. Viskas kaip natūriniame ūkyje, netgi duoną kiekviena šeimininkė kepa atskirai.

Dauguma bendruomenės moterų – ilgaplaukės, plaukus jos supina į kasas, kosmetikos nenaudoja jokios, suknelės jų kuklios ir ilgos. Kasdienis maisto gaminimas ir namų ruoša atima daug jėgas, o ir išeiti nelabai yra kur. Šventės vyksta tik tų pačių bendruomenės žmonių rate, gyvenimas labai uždaras, tiesiog atkirstas nuo išorinio pasaulio. Šiek tiek buvo gaila tų lieknų, dailių, bet pavargusių moterų. Mūsų nuomone gyvenimas bendruomenėje sunkinamas dirbtinai: atsisakoma technikos išradimų. Galbūt, dauguma tų išradimų ir neatneša didelės naudos, bet skalbimo mašina ar elektrinė duonkepė juk visai ne prabanga, o būtinybė, netgi tokioje gūdumoje. Juk žmogus – ne vergas, o sunkus darbas atneša tik nuovargį, dažnai išaugantį į pyktį. Žinoma, tikėjimas daro stebuklus, bet kiek daug reikia dvasinės tvirtybės, kad taip staiga pasunkėjusi buitis nesulaužytų to tikėjimo. Niekas nenori prieštarauti, kad žmogus yra Gamtos dalis, kad menkaverčiais niekučiais civilizacija užgriozdino visą pasaulį, tame tarpe ir žmonių smegenis, kad žmogus sudaiktėjusioje aplinkoje užauga tik vartotoju ir gamtos naikintoju. Todėl toks Visariono siekis dalinai atrodo teisingas, bet ar neperlenkta čia lazda? Galbūt, kada nors, kai žmonės patikės, kad galima maitintis gamtoje randamu maistu, o daiktų ir rūbų reikia labai nedaug, jie pasikeis, ir pirmieji Saulės miesto gyventojai, savo suaštrintais išgyvenimais, tik įrašinėja savo patirtį į apsivalančios nuo daiktų visuomenės puslapį. Norisi tikėti, kad šiandieninis jų nuovargis taip bus pateisintas. Galbūt, Saulės miesto statybos privers statančiuosius pakeisti požiūrį į būstą ir į prabangą. Galbūt, visi tie sunkumai apšvies protą ir atvers širdį, kurioje užrakinta tiek pasaulio paslapčių ir išminties. Galbūt... Tačiau tądien mes pasijutome laiko mašinos nublokšti į praeitį, kurioje net elektra laikoma prabanga, jei ne velnio pramanu...

Tiesa, storų ir pilvotų žmonių tiek Saulės mieste, tiek bendruomenėje sutikti neteko, nebent tarp naujai atvykusių. Senbuviai atrodė netgi perdžiūvę. Nieko tame keisto, kai valgoma tik tai, ką pats pasigamini, apetitas sumažėja. Be to jie nevalgo mėsos, nors dauguma mūsų tautiečių tvirtai įsitikinę, kad mėsos atsisakymas gali privesti tik iki grabo lentos, nepavyko išgirsti, kad kas nors bendruomenėje būtų miręs ar nusilpęs nuo mėsos nevalgymo. Žinoma, dauguma jų šio įpročio atsisakė jau senajame gyvenime...

Kai pasirodė Ženia, mes jau buvome pailsėję. Išklausęs mūsų norų, Ženia mums vedliu pasiūlė savo dešimtmetį sūnų: jis nuves mus pas kaimynus ir parodys viską, kas mus sudomins. Padėkojome už suteiktą poilsį ir lydimi jaunojo vedlio leidomės į ekskursiją po Saulės miestą.

Sodininkas iš Primorės

Buvo birželio vidurys, bet aplink visur telkšojo vanduo. Saulės mieste nuo namo iki namo nutiesti mediniai keliukai, maždaug metro pločio. Vaikščioti buvo įmanoma tik jais. Pirmiausia gidas mus nuvedė pas miesto sodininką-selekcininką, atvykusį į bendruomenę iš Primorės. Jis sutiko mus labai maloniai. Pažintį pradėjome nuo ekskursijos po šiltnamį. Sodininkas buvo įpratęs prie klausinėjimų, nes beveik kiekvieną savaitgalį kas nors pasidomi jo pasiekimais, ir tikrai, domėtis buvo kuo. Šiltnamyje jis augina bananus, avokadus, figmedį, vynuoges, pomidorus, žiedinius kopūstus. Sunku buvo patikėti tuo, ką pamatėme. Jo didžiausia svajonė paversti Saulės miestą žydinčiu sodu. Stebino ir džiugino jo optimizmas. Šiandien, kai daug laiko užima namo statybos ir įsikūrimo rūpesčiai, jis suspėja prižiūrėti tik vieną kitą retą augalą. Lauke gėlių klombos, kuriose dar auginamos morkos ir kopūstai – žodžiu, visur sujungiamas poreikis ir malonumas.

Sodininkas papasakojo, kad vieta miestui parinkta neatsitiktinai. Vieną dieną Visarionas surinko žmones ir pranešė, kad rado Širdies Akmenį. Visarionas pasakė, kad radinio vietoje bus pastatytas Saulės miestas. Nuo čia prasidės naujas gyvenimas Naujoje Eroje, čia gyvens žmonės, sugebėjęs apsisaugoti nuo naikinančios žmoniją civilizacijos.

Pagal senovės legendas į Žemę iš Oriono žvaigždyno atkeliavo akmuo. Toje vietoje, kur jis nukrito, buvo įkurta Šambala. Akmuo laikomas tolimųjų pasaulių pasiuntiniu, saugančiu savyje jį pasiuntusių pasaulių vibracijas. Tai Baltosios Brolijos Terafimas; akmuo skleidžia nematomus spindulius ir veikia globalinius ir planetarinius-kosminius procesus Žemėje. Pasakojama, kad po pasaulį keliauja atskilęs paslaptingojo akmens gabalėlis. Jis vadinamas „Pasaulio Lobiu“ ir atsiranda pas išrinktuosius. Gavęs tokį akmenį žmogus turi atlikti misiją. Jo atsiradimas parodo nematomą ryšį su Šambala, nes susidaro tiesioginis ryšys su pagrindiniu Akmeniu, saugomu Himalajuose Rigden-Džapo bokšte specialioje patalpoje. Akmens pasirodymas pažymi išpranašauto laikotarpio pradžią. Atsiradęs kokioje šalyje jis parodo tuo momentu tos šalies išskirtinumą. Legendos byloja, kad akmuo atsiranda visai netikėtai ir atnešamas visai nepažįstamų žmonių, netgi kaip pašto perlaida, ir taip pat netikėtai vėliau dingsta, kad reikiamu momentu atsirastų reikiamoje vietoje.

Matyt, apie tokį akmenį ir kalbėjo Visarionas. Žmonės, daugybę metų laukę pranašystės išsipildymo, patikėjo Visariono radiniu ir viduryje pelkėto miško pradėjo kurti naują pasaulį – tai Saulės miesto gimimo istorija. Vieta naujojo pasaulio kūrimui buvo parinkta viduryje taigos, aplink nei kelių, nei takų, tik nedidelė laukymė šalia ežero. Sprendimas statyti miestą buvo paskelbtas ir patvirtintas bendruomenėje. Pirmaisiais metais teko kirsti medžius ir išsivalyti aikštelę statyboms. Iš tų medžių ir buvo statomi pirmieji miesto pastatai: balkiniai takeliai, nes net vasaros viduryje ši žemė neišdžiūna; po to statė namus Visarionui ir jo šeimai, kiek nuošaliau nuo miesto, ant kalno, į kurį pakilti buvo sukonstruotas netgi liftas. Statytojai žiemojo palapinėse, kurių apšildymui buvo naudojami dujiniai įrenginiai. Pradžioje mieste dirbo tik vyrai, ir tik kelios moterys gamino darbininkams maistą. Po kelerių metų atsikėlė ir pirmosios šeimos, kiekviena susirentė šiokį tokį namą – nebesinori daugiau žiemoti bendrose palapinėse.

Naujasis mūsų pažįstamas sodininkas buvo tikras optimistas, jis kalbėjo taip uždegančiai: statybos vieną kartą baigsis, ir tada žmonės galės visą dėmesį skirti savo pomėgiams. Šiltnamio savininkas ir egzotinių augalų augintojas žinojo, ko nori – jis svajoja užauginti ir išsaugoti visų pasaulyje egzistuojančių rūšių augalus, nes po pasaulio pabaigos išliks tik jų bendruomenė. Reikia skubėti, juk nežinia, kada tas išorinis pasaulis sugrius ir išnyks? Šiandien, kai miestas tik kuriasi, dar labai sunku verstis augalininkyste ir sodininkyste. Iškirtus mišką, žemė tuoj išdžiūna, palikdama labai plonutį, vos 5-7cm dirvožemį, po kuriuo tik negyvas smėlis. Žemę reikia labai tausoti, pastoviai tręšti, geriausios ir vienintelės trąšos – netoliese tekančio upeliūkščio pūvantys dumbliai ir sutręšę kelmai. Vasaros taigoje labai karštos, todėl neapsaugota medžiais žemė tuoj pat perdžiūna ir ją reikia nuolat drėkinti, norint, ką nors užauginti.

Netoliese, maždaug už trijų šimtų metrų nuo namo, teka šventas upelis. Jis labai nedidukas, bet kito nėra. Sunku tokį atstumą nešioti vandenį, todėl mieste ruošiamasi statyti vandens kolonėles ir kasti šulinius. Šeima bendruomenėje gyvena jau penkti metai. Sodininko tėvas taip pat atvyko gyventi į bendruomenę, jis apsistojo Guliajevkoje. Jis žinomas bitininkas. Sūnus mums pasiūlė aplankyti tėvą, bet mes neišdrįsome, o gal buvome perdaug pavargę ir per daug pilni įspūdžių.

Ten, pasaulietiškame gyvenime sodininkas dirbo statybose, buvo perspektyvus verslininkas, auginantis nuostabias rožes. 1991m. perskaitė bibliją. Gyvenimas pradėjo keistis, prasidėjo bėdos. Pirmiausia papuolė į autoavariją. Palaikė tai perspėjimu ir paliko biznį. Visarioną pamatė laidoje Rusijoje gyvavusioje laidoje „Iki ir po vidurnakčio“. Jam jau buvo tekę girdėti ir matyti per televiziją ne vieną Kristų, bet visus juos laikė apgavikais, apsimetėliai. Po laidos apie Visarioną susapnavo keistą sapną: „sukasi malūno ratas, vietoj vandens keldamas purvą ir kraują. Jis pats, sodininkas, prirakintas rato viduje grandinėmis. Mato pagalbos ranką, norinčią padėti išsikapanoti iš tokios klaikios padėties, bet supranta, kad tik pats gali išsivaduoti, nes nuo to žingsnio priklauso jo paties ateitis.“ Tai buvo vienas iš ženklų, kreipiantis jį į tikėjimą Visarionu Kristumi. Iki šiol dirbęs bioenergetiku, gydęs žmones adatomis, turėjęs dar ir pelningą tulpių plantaciją bei prabangų namą, šis žmogus apsisprendė palikti pasaulietišką gyvenimą. Išvažiuojant niekaip negalėjo parduoti namo – neatsirado pirkėjų, nors labai sunku buvo tuo patikėti, nes namas buvo tvirtas, gražus ir geroje vietoje. Vis tik apsisprendimas buvo galutinis. Paliko namą ir pavasarinę tulpių plantaciją – tai jau nebe jo. Nuo šiol jis seks paskui Visarioną. Jis tvirtai įsitikinęs, kad tik Visarionas gali apsaugoti nuo pasaulio pabaigos, kuri tuoj sunaikins žmoniją, paskendusią paleistuvystėje ir pertekliuje. Išliks tik vienetai. Tie, kurie laiku supras, kad yra tik vienas kelias – eiti paskui Visarioną, nes jis yra Kristus ir rado Širdies Akmenį. Saulės miestas – tai tarsi Nojaus laivas, kuriame tik ir išliks dalelė senojo pasaulio, todėl sodininkas taip kruopščiai rūpinasi savo augalais, renka įvairiausias rūšis ir saugo jas. Jis yra vienas iš Nojaus laivo keleivių.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“