Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

I dalis. Visarionas Kristus. Nežinoma ateitis

Vakaras, pro vagono langą stebime gęstantį saulėlydį ir mintyse ruošiamės miegui, naujai dienai. Penkios laiko juostos mus skiria nuo namų – toli likusiuose namuose dar tik pusiaudienis, pats darbingiausias metas. Kaip skirtingai Žemėje gyvena žmonės. Kai vieni keliasi, kiti jau pietauja, o treti ruošiasi miegui. Visą laiką dalis žmonijos miega, o dalis išlieka budri.

Miegantis žmogus yra gyvas žmogus, to niekas negali paneigti. Ilsisi tik fizinis kūnas, o smegenys ir širdis reaguoja į supančią aplinką. Miegas žmogų tik perkelia į kitą pasaulį – į sapnų, kur taip pat vyksta gyvenimas. Kartais jame prasitęsia dienos rūpesčiai ir džiaugsmai, kažkas išryškėja, kažkas nublanksta. Kartais sapnuose persikeliama į visiškai nepažįstamą pasaulį, kur reiškiniai ir įvykiai nei trupinėliu nepanašūs į gyvenimą atsibudus. Žemės planetoje taip pat visą laiką vyksta judėjimas – net ir ten, kur karaliauja naktis, ta pasaulio dalis gyvena kitoje erdvėje, kaip ir miegantys žmonės.

Vienur saulė šildo ištisus metus, kitur karaliauja šaltis, amžinas įšalas ir po kelis mėnesius trunkančios naktys. Vienur potvyniai nuplauna susikaupusias šiukšles, kitur viesulai kelia šiukšles į dangų ir paklaidina erdvėje, arba numeta kitame planetos kampelyje. Tuo pačiu metu Žemėje galima atrasti rojaus kampelį, pripildytą aromatais, spalvomis, dieviška muzika ir išvysti pragaro liepsnas, ryjančias nuodėmėje skendinčius miestus ir tautas.

Monotoniškas traukinio ratų dunksėjimas ir besiilsintis ant gulto kūnas leido mums mintimis sugrįžti į Kalnuotąjį Altajų, kurį palikome vos prieš parą. Ištisą mėnesį keliavome kalnuotuoju kraštu. Kasdien, metras po metro kilome vis aukštyn ir aukštyn. Mintys darėsi vis skaidresnės, aiškesnės ir paprastesnės. Nurimo vidinis šurmulys ir norai. Kasdienis ėjimas, staigūs oro svyravimai (nuo vasaros karščio dieną iki minusinės temperatūros naktį), nutrintos kojos, kuprinė ant pečių ir negausus maistas nebebaugino – „prisitaikėme“ prie esamos padėties. Kelionė turėjo savotiškų džiaugsmų: kasdien lengvėjo ne tik kuprinės, kuriose mažėjo maisto atsargos, bet ir mūsų kūnai, kurie neatpažįstamai sudžiūvo ir todėl visiškai nebekliudė judėti. Įvyko visiškas apsivalymas: buvo sunaudotos daug metų kūno kauptos riebalinės atsargos. Neužterštas oras, aromatingi žolynai atgaivino mieste spėjusią suvysti odą, o prarasti kilogramai atstatė kūno formas ir atjaunino eiseną. O ką jau kalbėti apie nuotaiką, kurios nebedrumstė kasdienio gyvenimo problemos nei apie darbą, nei apie karjerą, iš atminties tarsi trintuku kasdien buvo ištrinami santykiai su viršininkais ir giminaičiais... Štai tokie švarūs ir pamatėme spindinčią Beluchos viršūnę, Kalnuotojo Altajaus puošmeną.

Sugrįžimas atgal pas žmones, iš draustinio iki pirmos gyvenvietės buvo greitas, kaip važiavimas dviračiu į pakalnę. Kuo žemiau, tuo paprasčiau. Leidžiantis norai vėl pasidarė žemiški – nusiprausti, pavalgyti, išsimiegoti. Taip ir padarėme, tik nusileidę iki draustinio turistinės bazės – pirmiausia prikišome pilvus. Kilimo metu šį malonumą buvo tekę apriboti. Aukštyje virškinimas tampa labai sudėtingu procesu ir kai kam baigiasi apsinuodijimu ar net mirtimi. Kalnai turi savo maistą – tai maistas dvasiai. Maistas, kuris sužadina prisiminimus apie nemirtingumą, amžinybę ir mus supančią beribę Erdvę. Dvasia maitinasi per akis, nosį, ausis ir odą. Tai spalvos, kvapai, garsai ir džiaugsmas, palaima, pašiaušianti visus plaukelius ant odos paviršiaus.

Dar pusiaukelėje į Beluchos draustinį buvome pasiuntę laišką į Krasnodaro kraštą naujiems mūsų pažįstamiems, gyvenantiems „atgimusio“ Kristaus Visariono bendruomenėje. Nežinojome, ar juos pasiekė mūsų žinia, bet važiuoti buvome tvirtai apsisprendę, todėl truputį pailsėję po kelionės Kalnuotuoju Altajumi vėl leidomės į kelionę. Sajanai visai šalia, čia pat už Altajaus kalnyno, tik kol kas niekas nenutiesė ten tiesiai kelio, todėl vienus kalnus teks apvažiuoti, kad patektume prie kitų. Iš Iš tiunguro, paskutinio kaimo , įsikūrusio Beluchos draustinio pašonėje, visą dieną autobusu važiavome į Gornij Altaijską, iš ten per naktį traukiniu į Bijską, iš kur, galiausiai, kitu traukiniu vėl atvykome į Novosibirską. Iš čia prasidėjo mūsų kelionė į Altajų. Novosibirskas – Sibiro sostinė, iš čia keliai šakojasi į visas keturias Rusijos platybių puses.

Prabangioje, granitinėmis sienomis išpuoštoje traukinių stotyje prie bilietų kasų apžiūrinėjome žemėlapį – ieškojome patogiausio ir tiesiausio kelio į Visariono bendruomenę. Kartu su žodžiais „važiuosim į Abakaną“ per mikrofoną išgirdome, kad ką tik atvažiavo traukinys „Maskva – Abakanas“. Bilietų mums jau nebepardavė, todėl nuėjome tiesiai prie traukinio. Vagono palydovės pasiteiravome, ar galėtų mus priimti be bilietų. Ji sutiko ir užleido savo kajutę, kuroje „pragyvenome“ ištisą parą. Pasijutome tarsi pasakoje, kur nėra jokių trukdymų ir viskas klostosi pagal norus. Kajutėje buvo du gultai – galėsime pagaliau išsimiegoti, netrikdomi bendrakeleivių žvilgsnių. Pirmiausiai iškraustėme kuprines – po paskutinės nakties Altajuje, kai visą parą pylė kaip iš kibiro, palapinę supakavome šlapią. Išvyniojome ir miegmaišius. Įsitaisėme poilsiui ir patikėjome, kad vartai pas Visarioną mums atsivėrė – kelionės pradžia buvo daug žadanti. Apsvaigę nuo sėkmės nuėjome papietauti į vagoną-restoraną, nes jau senokai „žmoniškai“ nevalgėme. Taip, pietūs buvo puikūs, o kainavo jie tiek pat, kiek ir vienas kupė bilietas iki Abakano. Kainos greitai mus sugrąžino į realybę. Kelias laukė tolimas, todėl pasijutome kvailai, taip lengvai ištaškę nemažą pinigų sumą. Gal kaip tik tiek pritrūks grįžimui namo?

Važiavome į nežinomybę, nelabai tikėdami bendruomenės egzistavimu, kaip ir Kristaus atgimimu. Visi laukia Kristaus pasirodymo, bet nelabai norisi tikėti, kad tai jau įvyko. Tiesą pasakius ir tie tolimi, pagal bibliją prieš kelis tūkstančius metų sudrebinę žydų tautą įvykiai, mums neatrodė labai realūs. Juolab, kad žydų tauta iki šiol netiki, kad tai buvo Mesijas – juk nebūtų leidę jo nukryžiuoti? Žydai iki šiol vis dar laukia savojo mesijo.

Pasaulyje daug kalbama apie Kristaus pasirodymą, bet konkrečiai nenurodoma, kada ir kur tai įvyks. Pranašaujama tik, kad kai jis pasirodys, niekam abejonių neliks.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“