Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Nojus ir jo laivas

Biblijinis personažas Nojus buvo devintos kartos Adomo palikuonis. Istorijoje jis išliko kaip pasaulinio potvynio didvyris ir legendinio laivo statytojas. Kai Nojui gimė jo sūnūs, nuo kurių prasidėjo žmonijos gyvenimas po potvynio, jam buvo penki šimtai metų. Potvynis prasidėjo, kai Nojui buvo šeši šimtai metų. Neįtikėtina gyvenimo trukmė. Nejaugi žmonės taip ilgai kažkada gyveno? Kas įvyko, kad žmogaus gyvenimas taip sutrumpėjo, o šimtamečių liko tiek mažai, kad juos kaip retenybę ar stebuklą rodo per televiziją ar aprašo laikraštyje. Gal tada mirtis nebuvo laikoma gyvenimo pabaiga, o tik perėjimu į kitą pasaulį. Šiandien, kai žmonės anksčiau pasensta, nei subręsta, sunku įsivaizduoti tokį ilgą gyvenimą. Kai senatvė nuvertinama iki kūdikystės, o sendamas žmogus tampa tokiu pat bejėgiu kaip ir kūdikis: jį reikia prausti, maitinti, keisti pridergtą patalynę. Kur tie laikai, kai senatvė buvo išminties apraiškos laikotarpiu! Šiandien išmintį senatvėje pakeitė ištižimas. Ko čia stebėtis, juk jau vaikystėje kūdikius priverčiame degraduoti – per prievartą uždedamos sauskelnės sustabdo vaiko atsakomybę už savo veiksmus. Toks kūdikis senatvėje mielai naudojasi vaikystės „privilegijomis“ – tomis pačiomis sauskelnėmis.

Taigi, pagal legendą, žydų dievas Jahvė nusprendė nubausti nedorą žmoniją, ir įspėjo apie tai Nojų. Liepė dievas jam pastatyti laivą, kuriuo vėliau ir išsigelbėjo pats Nojus, jo žmona ir trys jo sūnūs su žmonomis. Nežinia, kokio dydžio buvo žmonija, bet išgelbėta buvo tik viena didelė šeima – o gal daugiau išgelbėti vertų nebuvo. Kaip turėjo elgtis žmonės, kad dievas nuspręstų sunaikinti žmoniją, patį nuostabiausią savo kūrinį.

Lietus be perstojo lijo keturiasdešimt dienų. Pasibaigus lietui pakilęs vanduo stovėjo šimtą penkiasdešimt dienų. Žuvo visa sausumos gyvybė. Nuslūgus vandeniui Nojaus laivas atsidūrė Ararato kalnuose. Žmonės ir žvėrys išlipo iš laivo praėjus trims šimtams šešiasdešimt penkioms dienoms nuo potvynio pradžios. Daugiau niekada nebepasikartos pasaulinis potvynis – užtvirtindamas savo žodžius dievas Jahvė padovanoja žmonėms vaivorykštę. Nojus mirė sulaukęs devynių šimtų penkiasdešimt metų.

Šiuolaikinė krikščionybė savo bažnytines tradicijas simboliškai lygina su legendiniu laivu. Bažnyčios vadovai geranoriškai ir laisva valia prisiima pareigą gelbėti žūstančius. Viena iš bažnyčios funkcijų yra gelbėti žmonių sielas, skęstančias nuodėmėse ir prisiimti tas nuodėmes sau. Nežinia, kur jie įžvelgė tokį veiksmą pasakojime apie pasaulinį tvaną. Juk perspėtas ir išgelbėtas buvo tik Nojus ir jo šeima, o visi kiti buvo sunaikinti. Nejaugi bažnyčia gelbsti tuos, kuriuos dievas nubaudė. O gal yra kokia kita Nojaus gyvenimo versija?

Klausantis mūsų naujojo pažįstamo sodininko iš Saulės miesto, supratome, kad nepaisydamas krikščionybės vadovų misijos, Nojaus misiją atlieka ir Visarionas. Šiandien jis pasiruošęs išgelbėti visus tikinčius ir sekančius juo. Bendruomenės nariai šventai tiki, kad tik Visarionas gali išgelbėti pasaulį. Saulės miestas ir yra Nojaus laivas. Jie tiki, kad po pasaulio pabaigos tik jie galės atkurti gyvybę Žemėje. Pasaulis nuodėmingas, užterštas ir pasmerktas pražūčiai. Norintys išsigelbėti ir gyventi amžinai, na bent jau kokį tūkstantį metelių, papildo Visariono bendruomenę. Tai vienintelis išsigelbėjimas ir teisingas kelias. Taip jie teigia. Pasaulio pabaiga jų nepalies, nes su jais Kristus Visarionas, kuris apsaugos ir suteiks amžiną palaimą.

O jeigu pasaulio pabaigos nebus? Kas atsitiks bendruomenės nariams ir Visarionui?

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“