Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Dailininkas Nikolajus

Diena pasitaikė neįtikėtinai karšta, o čia pelkėto miško viduryje nuo drėgmės ir karščio tiesiog traukė prie žemės. Kankino troškulys. Sodininkas mus palydėjo iki upelio, kuris savo šventumu, pagal visarioniečių pasakojimus, prilygsta Jordano upei Izraelyje, kurioje Jonas Krikštytojas pakrikštijo Kristų. Čia pat išgirdome pasakojimą apie Visariono kelionę į Izraelį, kur jis su artimiausiais mokiniais aplankė šventas vietas. Praėjo senaisiais keliais, kad atgaivintų atmintyje ankstesnį savo įsikūnijimą Žemėje. Visarioniečių teigimu Jeruzalė šiandien randasi Sibire, tai šventasis Saulės miestas.

Tarp aukštų ir lieknų eglių, pasislėpęs šešėlyje, sroveno mažutis upelis. Atsigėrę švento vandens leidomės toliau į ekskursiją po Saulės miestą. Pasukome link kito miestelio įžymybės būsto. Tai buvo miesto dailininko namai. Jo skulptūros jau puošia centrinę aikštę, o kambario sienos nukabinėtos eskizais ir ateities miesto projektais. Jis turi daug svajonių ir tiki, kad visas jas įgyvendins. Pagrindinė, pati svarbiausia jo gyvenimo svajonė jau išsipildė: jis paliko pridususį miestą su visomis meno kolegijomis, nustatančiomis jo kūrinių vertę. Jis užmiršo parodas, kuriose lankosi tušti ir pasipūtę plevėsos miesčionys. Jo darbai nekoreguojami ir netaisomi. Juos priima tokius, kokius pateikia autorius. Jo idėjos atitinka jo draugų ir pažįstamų siekius. Visus jungia vienas tikslas – nepasinerti į vis didėjantį civilizacijos chaosą, o išmokti išgyventi Žemėje, kaip ir skirta tikram žemiečiui. Jie tiki, kad išliks gyvi po pasaulinės katastrofos, kurią nesustabdomai artina nuprotėję vartotojai, tenkinantys tik fizinio kūno malonumus, gyvenantys vienadienių emocijų sūkuryje. Tokioje visuomenėje menininkas, kūrėjas laikomas vargšu, nemokša, nesugebančiu užsidirbti. Jis niekinamas, stumdomas, iš jo idėjų juokiamasi. Tai visuotinis nuprotėjimo siautulys sunaikino kūrėjus, daugeliui šiandien kvailai atrodo kalbos apie ateities vizijas. Jos nerealios, neapčiuopiamos ir todėl daugeliui vartotojų visiškai svetimos, nes daugelį žavi vienadieniai malonumai; nors jie neprisipažįsta net patys sau, bet jie puikiai žino, kad jų laukia liūdna ateitis: be laiko susenęs kūnas, ligos ir skurdas – visą savo gyvenimo jėgą jie ištaškė jau dabar. Todėl taip įnirtingai naikina viską, ką šimtmečiais kūrė kiti...

Po tokios įžangos sekė dailininko pasakojimas apie praeitį. Kalba buvo paprasta ir rami. Laikas uždegino žaizdas, liko tik žodžiai:

Gyvenimas niekada nebuvo lengvas, nors užteko duonos ir rūbų kūnui pridengti. Nesipyko su kaimynais ir giminėmis, ir vis tik krūtinėje jautėsi tuštuma. Kartais ji peraugdavo į ligą ir paguldydavo į patalą. Tomis retomis dienomis, kai gerklę užspausdavo dusulys, o kūnas skęsdavo prakaite, širdis nurimdavo. Norėjosi skaityti, ypač tuos kūrinius, kuriuose aprašomas kitoks gyvenimas, nepanašus į supantį. Ten, kūriniuose, niekas nevertė prasigyventi, prisitaikyti ar susitaikyti su tuštuma. Svajos pakeldavo ir nešdavo padebesiais, aplink viešpatavo spindinčios spalvos ir šiluma. Dingdavo mintys apie valgį, nes paliegęs kūnas neturi jėgų judėti, o valgymas – tai jau judesys. Mintys nunešdavo į pačius tolimiausius svajonių kampelius, atverdavo pačias slapčiausias ateities užuolaidas. Po savaitės ar dviejų kūnas atgydavo, ne nuo vaistų, o nuo svajų, jis sustiprėdavo ir vėl pradėdavo gyventi. Savaitė vėl tapdavo penkiomis darbo dienomis ir dviem šventadieniais...

Laikas nestovi vietoje. Jis keičia žmogaus gyvenimą. Prieštaravimai tarp tuščio miesčioniško gyvenimo ir trumpų dvasios atgaivos minučių ligos metu darėsi vis ryškesni. Ir ne į gerąją pusę. Ligos simptomai vis aštrėjo, o dienos, praleistos lovoje, vis ilgėjo. Lova dažnai iš namų persikeldavo į ligoninę, kur nėra nei dienos, nei nakties, tik tarpsniai tarp gydytojų vizitų ir seselės atneštų vaistų. Tris kartus per dieną dar tekdavo užkimšti nosį, kad nuo kopūstų ar barščių sriubos kvapo nesupykintų. Oficialiai tai buvo pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Taigi, valgymo klausimas prarado aktualumą, kaip ir ateitis. Nes šiandien ji bylojo apie gresiantį invalidumą ir judėjimo sistemos sutrikimus, tiksliau apie pilną kūno paralyžių. Brangūs išliko tik skaitiniai, kurie viliojo netikėta laime, viltimi ir džiaugsmu – visus juos vienijo pasakiškai stebuklingas gyvenimo pasikeitimas. Tik tas tikėjimas ir neleido užgesti sužeistai širdžiai. Vis dar ruseno menkutė vilties žarija, giliai pasislėpusi nuo taip ir nesuprasto, gal todėl tokio šalto, išorinio pasaulio. Dienos ir naktys mažai besiskyrė, jos susipynė su sapnais ir lėtai slinko. Liga stiprėjo. Jos gniaužtai veržė kvėpavimo takus ir lėtino širdies plakimą. Iš paskutinių sukauptų jėgų išsiveržė šauksmas: „Viešpatie, padėk suprasti, kodėl taip kenčiu?“... Akys buvo užmerktos, nes ryškiai švietė pavasarinė Saulė. Šauksmas nuskriejo į erdvę, atsitrenkė į švytintį kamuolį ir sudrebino jį. Sekundei pasaulis sustingo. Mažas šviesos taškelis atitrūko nuo disko ir nusileido ant skausmo iškankintos krūtinės. Nežinia, ar tai buvo sapnas, ar vizija. Patirtas jausmas buvo toks stiprus, kad privertė atsistoti iš patalo ir prisiekti sau daugiau niekada nesirgti. Taip gyvenimas nugalėjo mirtį.

Štai tokį pasakojimą išgirdome iš žmogaus, jau penkerius metus gyvenančio bendruomenėje. Jo negąsdina žiemos šalčiai ir tuščias pilvas, neliūdina ir nepiktina žmonių replikos. Svarbiausia tai, kad atvykus į bendruomenę dingo visos ligos. Metai bėga, o kūnas vis stiprėja. Siela laiminga, pagaliau ji nubudo iš žemiškojo letargo miego, ji suvokė gyvenimo tikslą. Dabar ji jau žino, kad nėra mirties, kad kūnas yra laikinas ir duotas tik vienam gyvenimui, o kiek jų, tų gyvenimų, jau buvo, ir kiek jų dar bus... Štai todėl šis žmogus šiandien yra čia, Rusijos gilumoje, šalia savo mokytojo, kurio idėjos padėjo išlipti iš kūną apsivijusių ligos pančių.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“