Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Centrinė aikštė

Palikome dailininko namus ir vėl žingsniuojame siauručiu mediniu takeliu pas kitą Saulės miesto gyventoją. Keliukas mus išveda į centrinę miesto aikštę, atsiduriame pačioje miesto širdyje. Pagrindinėje aikštėje žmonės susirenka per šventes. Valandėlei palikę darbus jie susirenka kartu ir vyksta susiliejimas. Čia pat aikštėje stovi medinis instrumentas iš daugybės varpelių. Švenčių metu jis „groja“.

Iš šios aikštės į visas puses driekiasi keturiolika kelių – spindulių. Pirmasis ir pagrindinis kelias, jis kiek platesnis už kitus, veda pas Visarioną. Jo namai kiek atokiau nuo miesto, ant kalno. Tarp aukštakamienių eglių vos galima įžvelgti statinius. Šią žiemą buvo sukonstruotas keltuvas, kad nereikėtų į kalną laipioti. Keltuvu naudojasi mažai žmonių, nes ne kiekvienas turi teisę užsukti į Visariono namus, tai išskirtinė vieta. Ant kalno gyvena Visarionas ir jo šeima, sekretorius Vadimas, šeimininkė Ala, kuri tvarko namus, verda valgį ir prižiūri du šunis. Visarionas augina keturis vaikus Romaną, Dašą, Jelisiejų, kitaip dar Slava, ir jauniausiąjį sūnų Sviataja Gora. Mūsų jaunasis palydovas juos visus pažįstas. Romanui vienuolika metų ir jie su mūsų palydovu yra draugai. Vyresnieji, Daša ir Jelisiejus, jau paaugliai, o jauniausiam sūnui vos keli metukai. Žmona Liubovė – tai ta pati mergina, kuri mylėjo Kristų praeitame įsikūnijime. Dievas buvo toks gailestingas, kad šiame gyvenime jiems vėl leido gyventi kartu. Visa tai mums labai nuoširdžiai pasakojo mūsų palydovas – dešimtmetis berniukas. Ant kalno nedidelėje aikštelėje nuo pašalinių žvilgsnių yra saugomas Širdies Akmuo. Praeitą žiemą iš visų kaimų pėsčiomis į Saulės miestą ėjo bendruomenės žmonės. Buvo pastatytas koplytstulpis, kuriuo pažymėta akmens radimo vietą. Žiemos diena pasitaikė labai šalta, bet niekas nieko nenušalė ir nesusirgo. Pasiekti miestą sunkiausia buvo važiuotiems, nes ne visos mašinos užsivedė. Didžioji bendruomenės narių dalis ėjo pėsčiomis. Ėjimas kartu buvo labai džiaugsmingas, todėl nesijuto nuovargio. Kai kurie žygį padalino į du etapus ir įveikė atstumą per dvi dienas. Pernakvoję pas pažįstamus Žarovkos kaime, jie kitą dieną prisijungė prie žmonių, einančių iš gretimų kaimų. Vieni žygio metu įveikė trisdešimt kilometrų, kai kurie iš tolimesnių kaimų net visą šimtą. Tai įsimintina diena, Saulės miestą savo apsilankymu pagerbė visi bendruomenės nariai. Buvo tikra šventė, kuri nuo šiol bus minima kiekvienais metais, kaip miesto įkūrimo diena. Ji bus pažymėta kalendoriuje. O kalendorius bendruomenėje neįprastas, nes jame metai pradėti žymėti nuo Visariono gimimo. Tą vasarą, kai mes lankėmės bendruomenėje (1999m.), buvo trisdešimt aštuntuntieji Naujojo Pasaulio metai. Taip, pasaulis keičiasi, ir nieko čia nepadarysi, nauji vėjai atneša naujas pažiūras.

Aikštėje suskambo varpai – jie pranešė laiką. Skambesys pasigirsta devintą ryto, antrą dienos ir septintą vakaro. Dūžiai dalina dieną pusiau. Ant kalno skamba kitas varpas, kurio aidas atsiliepia ir mieste. Jis skamba dažniau – aštuntą, devintą, vienuoliktą, ir dvyliktą valandą iš ryto ir penktą, aštuntą po pietų. Nereikia net turėti laikrodžio – gyvenimas vyksta, lydimas skambančių varpų. Sakoma, kad varpo garsas apvalo erdvę nuo „neprašytų“" atėjūnų ne ką prasčiau už ugnį.

Visarionas iš kalno nusileidžia vis rečiau. Jis daug dirba, rašo Paskutinį Testamentą, kurį žmonėms skaito sekretorius Vadimas. Knygų išleista pakankamai, todėl kiekvienas laisvai gali įsigyti šį veikalą ir skaityti pats. Testamentas taip pat įkalbėtas į kasetę, jei kam maloniau ne skaityti, o klausytis. Vis rečiau Visarionas vyksta ir į susitikimus su žmonėmis. Ką norėjo išmokyti, jis surašė į Testamentą. Tai žinios, kurios padės pasikeisti ir išgyventi artėjančius sunkumus ir išbandymus. Tik pats žmogus gali save pakeisti ir sau padėti. Visarionas moko savo pavyzdžiu. Jis atsisakė gyvulinio maisto, nenaudoja riebalų ir valgo tik augalinį maistą, kurio nereikia apdoroti. Tai ne badavimas ir ne dieta. Tai tik pasikeitusio mąstymo išraiška. Visarionas siūlo, bet neverčia. Moko, bet nebruka per prievartą. Jis pataria, bet negali ir negyvena už kitus. Statant miestą žmonės stebėjosi kartu su jais dirbančio mokytojo jėga, ištverme, neišsenkančia energija. Jis visada žvalus, veide visada spindi šypsena. Šalia jo visi jaučiasi truputėlį laimingesni ir tvirtesni.

Susitikimus su žmonėmis Visarionas pakeitė tarptautiniais renginiais ne tik Rusijoje, Sibire, bet ir Europoje. Jo veidas tampa žinomas, jį dažnai rodo per televiziją. Žmonės pasakojo, kad jis dalyvauja netgi mokslinėse konferencijose, kurių metu pasakoja apie civilizacijos žlugimą. Jis nori padėti žmonėms išgyventi.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“