Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Miesto gydytojas

Aikštėje prisėdome pailsėti ir užkąsti, bet ilgai vieni nebuvome. Užkalbino pro šalį ėjęs vyriškis, Saulės mieste gyvenantis gydytojas Volodia, į bendruomenę atvyko iš Kaliningrado. Neturintis nei keturiasdešimties vyras atsisakė gyvenimo mieste ir atvyko į taigą. Jis nori kitokio gyvenimo, nes pavargo nuo smurto, niekšybių, melo, pagiežos ir sulaukėjimo – visa tai klesti šiandienės civilizacijos lopšiuose dideliuose miestuose. Pasakodamas apie atvykimą prisiminė, kaip, važiuojant į Kuraginą, buvo apstumdytas agresija persisunkusių jaunuolių. Būdamas rytų menų žinovas, jaunuolius galėjo greitai „nuraminti“, bet nesivėlė į muštines. Jis žino, kad jei atsakai smurtu į smurtą, pats esi ne ką geresnis už puolančiuosius. Pyktis atima iš žmogaus jėgą, išmuša žmoniškąją prigimtį. Peštynės, tarpusavio apsistumdymai daugiau būdingi gaidžiams, šunims ir kitiems gyvūnams. O žmogus juk yra mąstanti būtybė ir skiriasi nuo gyvulio gebėjimu susivaldyti, o nesusipratimus spręsti taikiai, bendravimu, atvedančiu į tarpusavio supratimą. Žinoma, sunku išlikti ramiam, kai žeminamas orumas, naikinama savigarba, bandoma sutrypti garbė. Visada norisi atsakyti tokiu pat niekšingu būdu, bet tai jau pirmas žingsnis link gyvulio, link sulaukėjimo. Volodia susitvardė ir nepasidavė žemiems instinktams, kurie tik ir laukia progos prasiveržti. Jis tik palinkėjo: „Tegul taika lydi jus“. Žiaurumas – silpnos dvasios išraiška, be to dar paremtas asmeninėmis nuoskaudomis. Tokie pamąstymai tik sustiprino Volodios apsisprendimą atsiskirti nuo ciniško pasaulio, kasdien vis greičiau besiritančio į nelaimių ir smurto bedugnę.

Kalbėjomės apie Saulės miestą. Volodia prisiminė, kad prieš metus aikštės dar nebuvo. Ji „atsirado“ stebuklingai greitai bendruomenės narių pastangomis, nes žmonės dirbo ir tebedirba be prievartos, jie laisvai ir savanoriškai kuria savo svajonių miestą. Kiekvienas turi daugybę planų: mieste numatyta pastatyti nedidelį plytų fabrikėlį, taip pat hidroelektrinę. Volodia, kaip ir kiti bendruomenės nariai, žino, kad dabar tik išgyvenimo, prisitaikymo prie naujų sąlygų laikotarpis. Jis pasibaigs ir gyvenimas palengvės, nes visi jau turės namus ir bus sukurta šiokia tokia pramonė.

Mums atrodė truputį keistas suvokimas: kurti tai, kas jau seniai sukurta kitų? Kam daryti tai, kas jau seniai padaryta. Juk pilna įmonių, gaminančių statybines medžiagas, o elektros tinklai driekiasi beveik iki Saulės miesto, juos visada galima pratęsti. Toks darbas būtų gerokai pigesnis ir paprastesnis, nei statyti savo hidroelektrinę. Kodėl jie viską nori susikurti atskirai? Atsakymo ilgai laukti nereikėjo, tiksliau mes jį buvome primiršę – jie laukia pasaulio pabaigos. Juk viskas sugrius ir išgyvens tik tie, kas patikėjo naujuoju Kristumi ir nuėjo paskui į jį. Klysta net Jehovos liudytojai, kurie galvoja, kad išliks tik jie. Juk jie pasiliko gyventi civilizuotame pasaulyje, kuris bus sunaikintas, tiesiog nušluotas nuo Žemės paviršiaus. Dabar yra pereinamasis laikotarpis, kurio metu ir bus atskirti pelai nuo grūdų. Visarioniečiai tiki, kad jiems iškentėti reikia tik tą nedidelę laiko atkarpėlę iki pasaulio pabaigos, kuri tuoj tuoj įvyks. Po katastrofos Žemėje gyvybės išliks labai mažai. Galbūt, tik Visarionas ir jo bendruomenė.

Volodia pasakojo, kad šiandien geriausi meistrai išvykę į parodą Kuragine, kur šventėje dalyvaus ir saviveikliniai bendruomenės kolektyvai. Tai bus neeilinė šventė, bus paroda, kurią turėtų aplankyti net pats Krasnojarsko krašto gubernatorius, panoręs susipažinti su bendruomenės žmonėmis. Tiesa, bendruomenės meistrai taip buvo įsitraukę į kūrybą, kad užmiršo užsiauginti sau duonos. Todėl šiemet daugelis meistrų jau atidėjo numatytus kūrybinius darbus geresniems laikams ir užsiėmė žemės apdirbimu, kad žiemą turėtų ką valgyti – štai toks tas gyvenimas bendruomenėje, ne visada ir ne visi nori dalintis...

Po aiškiaregės Vangos mirties Saulės miesto pašonėje apsigyveno dvidešimt bulgarų šeimų. Vanga buvo išpranašavusi Kristaus atgimimą. Sužinoję apie Visarioną bulgarai iškart atvažiavo ir apsigyveno šalia jo. Gyvenvietė pavadinta Verchnieje Sielo ir kuriasi vos už trijų kilometrų nuo Saulės miesto.

Po trijų valandų ekskursijos po naujo pasaulio miestą norų jau nebeturėjome. Mūsų jėgos silpo su kiekvienu žingsniu. Vis dažniau pralėkdavo mintis apie sugrįžimą pas žmones, į civilizaciją, kur yra parduotuvės ir kursuoja autobusai, į kiekvieną namą driekiasi elektros laidai. Žinojome, kad pietumis mūsų čia niekas nepavaišins ir nakvynės niekas nepasiūlys. Pasukome atgal, ten, iš kur atėjome. Buvo labai karšta, mus kandžiojo uodai, norėjosi nusiprausti, bet šventas ežeras randasi pačioje miesto pašonėje, už kelių kilometrų, o mūsų kojos žengė vis silpniau ir sunkiau.

Atsisveikinome su savo ekskursijos vadovu, palinkėjome jam sėkmės. Pakelėje dar užsukome į moterų bendrabutį, meiliai vadinamą „laiveliu“. Čia apsigyvena atvažiuojančios talkininkauti moterys ir merginos. Aštuoniakampio kambario viduryje sumūrytas pečius, prie lango pastatytas pianinas. Pasieniais, ratu sustatyti platūs suolai, kurie naktį tampa lovomis, ir keletas stalų, prie kurių neseniai buvo pietauta, dar jautėsi virto maisto kvapas, o ant stalo gulėjo dar neišplautos lėkštės...

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“