Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Grįžimas pas žmones

Ėjome iš Saulės miesto neatsisukdami. Niekas mūsų nelydėjo ir, tikriausia, niekas nepastebėjo, kad išėjome. Jautėmės visiškai išsekę, ilgiau čia būti nei galėjome, nei norėjome. Tikėdami, kad sugebėsime patys atsekti atgalinį kelią, palikome Saulės miestą. Visą dieną išbuvome nevalgę ir nesiilsėję, gal todėl vos įžengę į mišką pajutome, kaip visą dieną buvome įsitempę. Įtampai atslūgus pajutome tik nuovargį, rodėsi, kad tuoj krisime čia pat į drėgną žolę ir ilsėsimės, ilsėsimės...Deja, aplink nebuvo pievos, nes takelis, kaip jau minėjome, ėjo gan šlapia, pelkėta vietove. Todėl nesustojome, kaip norėjosi, o paspartinome žingsnį ir bėgome tolyn nuo Saulės miesto.

Jautėmės atstumtaisiais, nevykėliais, svetimkūniais, įsibrovėliais, pažeidusiaisę nerašytas taisykles, apie kurių egzistavimą iki šiol net neįtarėme. Sutiktų visarioniečių akyse matėme nebylų klausimą: „Ko jūs čia atėjote, ko lendate į kraujuojančią širdį?“ Tie žmonės, taigos viduryje savaip kuriantys gyvenimą, atrodė tarsi apkerėti. Tik toks paaiškinimas leidžia susitaikyti su savanoriškai pasirinktais sunkumais. Tikėjimas Visarionu verčia juos keistis: kiekvieną dieną jie laukia pasaulio pabaigos, todėl iki to momento nori visiškai atsiskirti nuo neteisingai gyvenančių ir todėl pasmerktų sunaikinimui žmonių. Be to jie tiki, kad taip aukodamiesi jie išpirks savo pačių padarytas klaidas ir galės padėti išgyventi likusiems gyviesiems.

Mes skubėjome, o kojos vis klupo per kelius. Kaip čia dabar? Juk turėtume leistis nuo kalno, o mes visą laiką kilome? Galvose tarsi kas apsivertė, aiškiai supratome, kad naujasis miestas statomas žemiausioje taigos vietoje, kurios viduryje iškilusi aukštuma, ten įrengta Visariono buveinė. Tik tiek to kalno ir tėra.

Kelios sunkaus ėjimo valandos ir priėjome miško pakraštį, iki čia mus atvežė mašina. Miško keliukas įsiliejo į daug platesnį kitą miško kelią. Šiek tiek nusiraminome, dingo baimė pasiklysti, žinojome, kad šis kelias mus atves į Žarovkos kaimą. Nusprendėme kelias minutes atsipūsti, prieš akis dar ilgas kelias, mažiausiai dvidešimt penki kilometrai. Deja, neišsėdėjome nė minutės – mus užpuolė visas debesys vabzdžių. Jie apipuolė mus nuo galvos iki kojų. Pasileidome bėgti, sunkiai kilnodami vatines, nejudrias kojas. Akimirkai pasijutome siaubo filmo herojais, kuriuos puola vabzdžių armija, pasiųsta mus sunaikinti, nes niekas negali palikti teritorijos, nepatikėjęs Visariono šventumu. Realybė ir fantazija susiliejo į vieną slogų išgyvenimą...

Jei kas tada mus būtų filmavęs paslėpta kamera, o po to būtų mums parodęs mus pačius, vargu ar būtume pažinę save. Suprakaitavę, sukandžioti, visiškai išvargę ir alkani tarsi užvestos mechaninės lėlės judėjome svetima, mums tokia nesvetinga žeme. Šmėstelėjo mintis, kad šis kelias niekada nesibaigs ir daugiau nebepamatysime žmonių, kai tiesiai prieš akis pamatėme lėtai žirgliojantį vyriškį. Iškart supratome, kad jis keliauja į Saulės miestą. Jis buvo ramus ir geranoriškas. Draugiškai pasisveikino ir praėjo, nelėtindamas žingsnio. Žiūrėjome jam įkandin ir nesupratome, nejaugi jo nekandžioja vabzdžiai? Sužavėti nepažįstamojo ramybės, dar kartą pabandėme sustoti pailsėti, deja, ir vėl nesėkmingai. Vabzdžių antpuolis pasikartojo. Didžiuliai akliai taip trenkdavosi į veidą, kad iškart rasdavo mėlynė, o plėviasparniai lindo į akis ir ausis, dirgindami prakaituotą odą. Be to viduryje kelio pamatėme šviežias meškos pėdas. Širdelės sudrebėjo, nevalingai apsižvalgėme, visiškai nebuvome nusiteikę tokiam susitikimui, todėl vėl ir vėl, iš paskutiniųjų greitinome žingsnį.

Dingo laiko suvokimas, liko tik ėjimas ir noras bet kokia kaina ištrūkti iš tos tankmės, kur viskas persisunkę nematomu sunkumu, netgi fiziškai slegiančiu pečius. Saulė palinko į vakarus. Atlėgo karštis, akimirkai pajutome palengvėjimą. Gaivus vėjelis retkarčiais pamalonindavo prakaituotus veidus ir nupūsdavo įkyruolius vabzdžius. Skubėjome, nes žinojome, kad šiame užkampyje nepravažiuos pakeleivinga mašina ar autobusas, ir neprieisime vienišos atsiskyrėlio trobelės. Iš visų pusių mus supo tik miškas, šimtametis, nepraeinamas miškas.

Sunku aprašyti tą džiaugsmą, kurį pajutome, kai už vieno posūkio miškas išsiskyrė ir prieš akis išdygo kaimas, Žarovka. Visai šalia kelio pamatėme šulinį. Šalia stovėjo kibiras ir stiklinė. Štai čia pirmą ir vienintelį kartą ilsėjomės po tokios ilgos ir varginančios kelionės. Godžiai gėrėme skaidrų šulinio vandenį, prausėme sukaitusius, sūrius veidus ir lipnias nuo prakaito rankas. Pagaliau, mes grįžome pas žmones. Tiesa, šiame kaime jau seniai nebėra vietinių, juos pakeitė bendruomenės nariai. Ir vis tik tai buvo kaimas, su trobomis, vaikais ir gyvuliais, nors jame jau seniai nėra elektros, ir maršrutinis autobusas iki čia nebevažiuoja, o bendruomenės nariai vaikšto basi ir nesinaudoja jokia technika. Nuo Žarovkos dar ilgi dvidešimt penki kilometrai iki Pavlovkos kaimo, mūsų apsistojimo vietos, bet tarp tų dviejų kaimų gyvuoja keli „normalūs“ kaimai su vietiniais žmonėmis, autobusais ir parduotuvėmis. Vanduo nuėmė nuovargį, ir kojos atsigavo, nuavus batus ir ištiesus jas. Nusprendėme nesustoti ir toliau tęsti savo žygį. Žarovkoje nėra parduotuvių, o prašytis į svečius pas visarioniečius tiesiog nedrįsome. Žinojome, kad jie neturi atliekamo maisto, todėl mes jiems taptume tikra našta. Taip norėjosi valgyti, kad užsimerkę matydavome tik pilnas parduotuvių lentynas. Laikas nestovėjo vietoje, saulė iš lėto leidosi, tuo pačiu gesindama viltį prieiti dirbančią parduotuvę. Sėdėjome prie šulinio ir laukėme stebuklo. Nežinojome, ko norime konkrečiai, tiesiog mintyse meldėme pagalbos, ieškojome išeities, padėsiančios ištrūkti iš uždaro „šventumo“ rato. Matyt, tuo metu, galbūt pirmą kartą gyvenime, pagalbos tikėjomės tik iš Aukščiausiojo.

Besnūduriuojant šalikelėje ausys išgirdo tokį mielą ir gerai pažįstamą motoro gaudesį. Jį skleidė raudonas judantis daiktas – motociklas “Ižas” su lopšeliu. Juo važiavo vienas žmogus. Mes puolėme į vidurį kelio ir pradėjome mosikuoti rankomis, bijodami, kad motociklas pralėks pro šalį. Buvo klaiku nuo tokios minties, sekundės virto amžinybe, kol jis privažiavo ir sustojo. Tarsi pamišę maldavome vairuotoją mus pavežti, traukėme turimus pinigus ir buvome pasiryžę mokėti daug daugiau, nei kainuoja autobuso bilietas. Žmogus tik paklausė: „Ar jūs iš bendruomenės?“ Tiesiog prisiekinėjome, dievagojomės, kad bendruomenei mes nepriklausome – nežinia, kodėl tą sykį taip įnirtingai įrodinėjome, kad esame ne bendruomenės nariai.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“