Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Išgelbėtojas

Vairuotojas sutiko mus pavežti, matyt, labai jau apgailėtinai mes atrodėme. Motociklo lopšys buvo prikrautas eglišakių, vienam teko įsitaisyti ant jų, o kitas atsisėdo vairuotojui už nugaros. Pirmą kartą tą dieną pasijutome ramūs. Dabar jau žinojome, kad blogiausiu atveju teks paržingsniuoti tik septynis kilometrus, nes mūsų išgelbėtojas gyvena Čeremšankoje, nuo kurios iki Pavlovkos kaimo tik 7 kilometrai. Vėjelis maloniai glostė suvargusius kūnus. Dar kartą pajutome, kaip esame pavargę ir kokie alkani. Taigi, iškart užvedėme kalbą apie maistą ir parduotuves. Deja, sužinojome, kad tokiu laiku jos jau visos bus uždarytos. Niekis, pagalvojome, ištversime nevalgę iki ryto, jeigu jau tiek sugebėjome ištverti. Svarbiau tai, kad nereiks pėsčiomis eiti tiek daug kilometrų. O gal ir valgyti kur rasime, juk vos prieš pusvalandį buvome pasiryžę žingsniuoti visą naktį, neturėdami jokios alternatyvos ar varianto, o dabar štai jau mus veža. Ateitis nenumatoma, todėl tokia žavinga.

Likimas mums buvo gerokai malonesnis, nei išdrįsome svajoti. Važiuodami motociklu aiškiai pajutome, kad mūsų viešnagė bendruomenėje baigėsi. Dar teks sugrįžti pas mus priglaudusius lietuvius pasiimti daiktų, bet tai jau nebebus viešnagė bendruomenėje. Likimas pasisuko kita vaga – mums buvo suteikta galimybė pažinti vietinius, „sibiriakus“. Apie tų žmonių širdies taurumą ir dosnumą buvome girdėję daugybę pasakojimų, bet, kaip sakoma, kol nepačiupinėsi, kitų kalbomis tikėti sunku. Tik užbėgant įvykiams už akių galime pasakyti, kad nuo šiol ir mes būsime tie, kurie visada ir visur, pasitaikius menkiausia progai, priminsime apie tuos žmones, tokius tolimus atstumu ir tokius artimus širdimi, bet apie viską nuo pradžių.

Nežinome, kokį įspūdį mes padarėme naujajam pažįstamajam, bet kai pasiekėme Čeremšanką, sustabdęs motociklą kelkraštyje, jis liepė mums palaukti. Kelionės metu mes pailsėjome, skubėti niekur nereikėjo, vakaras buvo ramus ir šiltas, todėl laukėme, patys nežinodami ko. Vyriškis sugrįžo greitai, vos už kelių minučių ir pakvietė mus į svečius. Kūnu perbėgo šiurpuliukai, oda pastėro nuo netikėtumo. „Eime, užvalgysite“, – kvietimas buvo toks paprastas ir nuoširdus, kad neradome žodžių ir noro jam priešintis. Prie namo durų mus pasitiko moteris, kaip vėliau sužinojome mūsų išgelbėtojo žmona; ji šypsojosi ir drąsino mus užeiti. Ėjome į visai svetimus namus, galima sakyti, į kuriuos patys nesąmoningai įsiprašėme. Po Sibirą mes jau keliavome antras mėnuo, todėl suspėjome priprasti prie netikėtų ir kartais labai keistų posūkių įvykių eigoje, todėl ir dabar nesipriešinome kvietimui, ėjome į mums paruoštas vaišes. Virdulys jau buvo užkaistas, o ant stalo šalia duonos buvo padėtas sūris, grietinė, pienas, sviestas. Valgyti labai norėjome, todėl be ilgų įkalbinėjimų sėdome prie stalo. Šeimininkai sėdėjo kartu su mumis ir nieko neklausinėjo, o ir pilna burna atsakinėti nebūtų buvę lengva. Valgėme ir džiaugėmės, kaip sugrįžę į seniai pamirštus artimų žmonių namus. Ašaros išdavikiškai suspindėdavo akyse, dėkingumas užliejo širdis. Valgėme ir mintyse dėkojome tiems žmonėms, kurie gali visiškai nepažįstamus žmones štai taip pasikviesti į namus, pavalgydinti juos ir sušildyti namų jaukumu. Paklausėme, kodėl jie taip elgiasi? Atsakymas buvo toks pat netikėtas, kaip ir elgesys: „Gal ir mūsų vaikus kas nors pamaitins, kai jie atsidurs svetimoje šalyje“.

Kai alkis kiek nurimo, atsirado galimybė ir pasikalbėti. Mes pasakėme, kad į bendruomenę mus atgynė smalsumas ir sklandantys Lietuvoje gandai. Daug kas bendruomenės gyvenime mus stebino, daug ko nesupratome. Atrodo, kad daug ko nesuprato ir tie, kurie taip netikėtai, ištisais kaimais, prieš savo valią buvo įjungti į bendruomenės gyvenimą. Saulės miestas pradėjo dygti tiesiog tų žmonių nusistovėjusio gyvenimo pašonėje, iš visų pašalių į jų kaimus pradėjo plūsti žmonės. Kaip maras, kaip potvynis – kaip nevaldoma gamtos stichija – įsiveržė į jų nusistovėjusio gyvenimo ritmą netikėta ir nelaukta gyvų žmonių banga. Atėjūnai taip norėjo būti šalia savo Kristaus, kad buvo pasiruošę bet kokia kaina supirkti visus namus iš vietinių. Kai kam tai išėjo į naudą – žmonės pardavė namus ir išsikėlė į miestą – apie tai jie anksčiau galėjo tik pasvajoti. Daugelis vis tik nebuvo nusiteikę išsikelti, jie pabandė susitaikyti ir prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.

Metai bėgo, atslūgo pirmasis pasekėjų antplūdis. Ne visi atvykėliai sugebėjo perprasti gyvenimą bendruomenėje, bet joje praleisti metai atėmė galimybę sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, jie jau buvo pažymėti bendruomeninio gyvenimo. Jų vidinis pasaulis susidvejino, atvykdami jie tikėjo, kad pažadėtoji Visariono pasaulio pabaiga ateis labai greitai, viskas pasikeis iš pagrindų – nebeliks pinigų ir priklausomybės nuo jų. Todėl iki to laiko jie turi išmokti gyventi be materialių prisirišimų. Atsisakius materijos, kūnas palengvės ir jie galės skraidyti.

Deja, lauktasis stebuklas neįvyko. Praėjo šešeri metai nuo pirmojo atvykėlių antplūdžio, bet iki šiol jie neskraido, o išgyventi be pinigų neišmoko. Jie juk nežinojo, juk nebuvo perspėti, kad maistą reikės patiems užsiauginti. Taip, bendruomenės turtas yra bendras, bet gyventi bendruomenėje reikia iš savo turto, o bendrą turtą reikia didinti ir stiprinti. Visur vadovautis savitarpio pagalba, stengiantis apeiti pinigus.

Pasibaigė atsivežtos santaupos, o su jomis pradėjo blėsti ir tikėjimas. Pastovus nepriteklius išsekino kūnus. Žiemos šalčiai sunaikino atsparumą. Metai keičia metus, o pasaulio pabaiga vis neateina. Vis dažniau bendruomenės nariai kreipiasi į vietinius kaimo gyventojus, prašo jų pagalbos. Sutinka dirbti tik už pavalgymą. Kodėl bendruomenės nariai nepadeda vieni kitiems? Kodėl tyli apie tai Visarionas? Klausimas pakibo erdvėje.

Pokalbis kiek pakrypo kita tema ir tada svetingieji šeimynykščiai mums papasakojo, kad 1990 metais Visarionas (tada jis turėjo kitą vardą) buvo patekęs į autoavariją, patyrė galvos traumą, krito į komą, po to metus pragulėjo psichiatrinėje. Išėjus iš ligoninės, jam staiga atšvito sąmonė, jis „prisiminė“, kad yra Kristus. O prieš avariją buvo normalus vyras, parūkydavo ir stiklelio neatsisakydavo, mieste dirbo milicininku. Tokia naujojo Kristaus gyvenimo istorijos pradžia.

Pokalbis vėl pasisuko apie bendruomenės narius. Išgirdome apie jauną moterį, kuri su kūdikiu ant rankų pabėgo į bendruomenę. Vyras ją vijosi, maldavo sugrįžti, atsipeikėti arba nors vaiką jam palikti. Nepavyko. Jis ilgai sėdėjo ant pakelės akmens, per skruostus ritosi ašaros: sudužo jo šeima, jis buvo silpnesnis už Visarioną. Jokie argumentai nepadėjo atvesti žmonos į protą.

Dar viena tema be atsakymų: o kodėl vietiniai nesiveržia į bendruomenę, kodėl bendruomenės nariai yra tik atvykėliai, net iš labai toli ir daugiausia iš didelių miestų. Vietinius taip pat stebina, kad bendruomenėje pas senyvus žmones gimsta vaikai. Tai lyg kokia anomalija, kai laikas pradėti galvoti apie pomirtinį gyvenimą, anūkus, juos pačius aplanko gandrai. Patys senukai teigia, kad tai antra jaunystė pasibeldė į jų duris. Žinoma, nauja gyvybė visada yra stebuklas, bet tai jaunų žmonių užsiėmimas ir pareiga, o seniai turėtų kaupti išmintį, kad turėtų ką perduoti jauniems. Viskas susimaišė tame gyvenime. Neliko įprastų normų, viskas verčiasi aukštyn kojomis. Gal tai tikrai pasaulio pabaiga? Tik kodėl ji prasideda nuo pačios bendruomenės?

Nemažai žmonių sutikome Saulės mieste, nemažai pasekėjų matėme ir aplinkiniuose kaimuose. Tik nespindėjo džiugiai jų akys nuo Visariono artumo, ir kūnai daugiau priminė varganų klipatų, visą laiką gyvenančių pusbadžiu, be šiltų rūbų ir būstų. Gal mes pakliuvome į peklą, kur renkasi nusidėjėliai? O nuolatinis badavimas verčia galvoti vien apie maistą ir šilumą, sustingusiems kaulams. Ar gali žmogus, savo noru atsisakęs komforto, turėti tiek liūdnų, nostalgiškų prisiminimų apie jį? Koks turi būti užspaustas noras, kad pieno stiklainis atrodytų brangesnis už žmogų? Visą laiką viešnagės metu mus bandė įtikinti, kad Visarionas yra ta vienintelė viltis, kuri padės išgyventi pasaulio pabaigą. Tik kodėl ta viltis tokia kankinančiai pilka? Nėra nei džiaugsmo, nei siekių?

Kad ir kaip kruopščiai slepiama, bet bendruomenės senbuvių akyse matėsi neviltis. Tik ką atvykę, dar nė vienos žiemos nepraleidę bendruomenėje, su užsidegimu kalbėjo apie šviesų bendruomenės rytojų, kuris daugeliui senbuvių šiandien jau tapo skurdžiu ir beprasmiu egzistavimu tolimuose Rusijos miškuose be artimųjų, be draugų, be civilizacijos. Jie dar nepamiršo elektros šviesos gūdų žiemos vakarą, žinių per radiją, kurių metu gurkšnodavo karštą arbatą su traškučiais. Nepamiršo ir sekmadieninio pučiamųjų orkestro miesto parke, linksmo vaikų juoko ant skriejančių karuselių ir saldaus pyragaičio. Kokie skaudūs tie prisiminimai ir kokie jie brangūs. Kasdienė kova už išgyvenimą išstūmė kūrybos džiaugsmą ir norą tobulėti. Liko tik darbas, sunkus, sekinantis darbas, kuris laikinai padeda užmiršti be perstojo gurgiantį pilvą ir nuo žiemojimo palapinėje sustingusį kūną. Kaip panašu tai į vergovę? Ar vieną dieną praeities prisiminimai netaps stipresni už tikėjimą? Ar nesukels jie neapykantos naujajam Kristui? Neturėjome atsakymų nei mes, nei mūsų maitintojai. Tai parodys tik ateitis.

Buvome sočiai pamaitinti ir dar gavome dovanų – tris litrus pieno ir kepaliuką baltos duonos. Ir čia dar ne viskas – buvome nuvežti iki pat Petropavlovkos. Visą laiką dėkojome mums padėjusiems žmonėms už širdies gerumą ir tikėjimą, kad nei vienas geras darbas neliks neatlygintas. Į laikiną savo prieglobstį grįžome jau prietemoje, pavargę, bet laimingi aplankę Saulės miestą ir susipažinę su vietiniais Sibiro gyventojais. Pilni įspūdžių ir pilnais pilvais. Taigi, ilgiau čia likti nebuvo prasmės. Ryte važiuoja autobusas į Kuraginą. Iš ten kitu autobusu pasieksime Abakaną, vietą nuo kurios ir prasidėjo mūsų kelionė į bendruomenę.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“