Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Viešnagė baigėsi

Atsikėlėme anksti, be žadintuvo ir be barbenimo į duris. Šeimininkai išėjo mūsų išlydėti. Ankstyvas rytas dar kvepėjo rasa, kurią saulės spinduliai greitai susigrąžino į dangų. Pokalbis nesimezgė, širdį slėgė sunkumas. Mums nekilo noras pasilikti bendruomenėje, nepatikėjome mes, kad tai vienintelis būdas išsigelbėti nuo pasaulio pabaigos. Mūsų naujiesiems pažįstamiems atrodė kitaip, bet juk kiekvienas turi savo požiūrį į pasaulį, ir nebūtinai vienas iš požiūrių turi būti klaidingas. Yra tik skirtingi pasauliai, todėl neturime teisės smerkti žmogaus pasirinkimo, kad ir koks keistas jis mums pasirodytų. Čia, tolimajame Sibire jie atrado savo namus ir savo mokytoją, jiems šis gyvenimas brangus. Jie paliko savo gimtinę-Lietuvą, kurioje su savo tikėjimu jautėsi nejaukiai. Jie paliko savo artimuosius, kurie kol kas nesusitaikė su jų pasirinkimu ir primena tai savo laiškuose. Kodėl taip sunku skirtis? Juk vos pažįstame vieni kitus? Ką sugrįžę pasakysime jų artimiesiems? Daugybė klausimų sukosi galvoje, tik atsakymų į juos nežinojome. Pažadėjome Liucijai aplankyti jos tėvelius, bet pažado neįvykdėme – stebuklingai išgaravo lapelis su adresu. Ilgai ieškojome tos popieriaus skiautės jau grįžę į namus, bet taip ir neradome. Matyt, nereikėjo to susitikimo, nes mes patys dar nelabai suvokėme, kur ir kodėl lankėmės, o skubotos išvados dar niekam neatnešė naudos. Turi prabėgti tam tikras laiko tarpsnis, kad surastume visus atsakymus.

Atsisveikinome, ėjome neatsigręždami, nesinorėjo matyti Liucijos ašarų. Autobusų stotelėje jau būriavosi žmonės, vis tie patys bendruomenės nariai. Norėjosi kuo greičiau išvažiuoti iš to rajono, kad niekas nebeprimintų viešnagės pas Visarioną ir kelionės į Saulės miestą. Troškome pamiršti pelkės kvapą, armijas uodų ir bendruomenės paslaptis, kurios apjungia ir suvienija visus jos narius. Jau žinomu maršrutu grįžome į Kuraginą, o čia jau laukė autobusas į Abakaną.

Abakane netikėtai susidūrėme su kliūtimi – baigėsi rusiški pinigai, todėl turėjome iškeisti turimus dolerius. Išaiškėjo, kad šimtas dolerių yra tokia didelė suma, kad mums buvo pasiūlyta užpildyti įvairiausius blankus ir, galbūt, rytoj doleriai bus iškeisti. Sumišome, nežinojome, kaip pasielgti, o išeitis, pasirodo, mūsų, jau laukė: mašinų aikštelėje šalia banko stovėjo senas „Žiguliukas“, į kurio vairuotoją mums ir pasiūlė kreiptis pats banko apsauginis. Vairuotojas neprašė paso ir nieko neliepė pildyti, paprasčiausiai iškeitė šimtinę ir už paslaugą nepaėmė brangiau nei bankas. Štai taip, kai valstybinės įstaigos pildo paklodes popierių, sumanūs žmonės užsidirba pragyvenimui jų pašonėje. Mes tik apsidžiaugėme tokia galimybe ir palinkėjom žmogui sėkmės, tuo tarpu banką apiburnojome ir pasižadėjome ateityje nesikreipti į tokias svarbias įstaigas. Galbūt vairuotojas ir apsauginis, o gal ir pats banko valdytojas, dirba ranka rankon ir pasidalina uždarbį, taip apeidami netobulą valstybinę sistemą.

Abakanas yra vienas iš trijų miestų (dar Minusinskas ir Černogorskas), kurie randasi greta vienas kito taip arti ir taip greitai plečiasi, kad po metų-kelerių jie gali susijungti ir virsti vienu milijoniniu miestu. Nesužinojome, ar tai plėtrai kokią nors įtaką turi Visariono bendruomenė.

Stotyje sutikome jau pažįstamus įkyruolius taksistus, tačiau mes jau jų nebedominome, nes važiavome ne į tą pusę. Nusipirkome bilietus iki Irkutsko, nes dar labai norėjosi pamatyti Baikalą. Į Lietuvą norėjosi grįžti pakilia nuotaika, patirtus sunkumus ir nesuvokiamą tuštumą, atsiradusią po viešnagės bendruomenėje, norėjome pakeisti naujais vaizdais. O Baikalo ežeras buvo visai šalia, vos para kelio.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“