Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

II dalis. Kelias namo per Baikalą. Kacha.

Sugrįžimas į įprastinį pasaulį iš uždaros bendruomenės sistemos vyko lyg filmo juostoje, be jokių kliūčių. Birželis jau buvo persivertęs į antrąją pusę, pasibaigė dar vienas studentiškas semestras, todėl stipriai padaugėjo keliautojų – įsigyti bilietus kiekvieną dieną darėsi vis sunkiau. Mums pasisekė: be jokių kliūčių Abakano geležinkelio stoties kasoje įsigijome bilietus į Irkutską.

Abakane pirmą kartą labai aiškiai pajutome, kaip stipriai į savo gyvenimą mus buvo įsukusi Visariono bendruomenė, kuriam laikui buvome tapę „išrinktaisiais“. Ištrūkę iš bendruomenės rato vėl pasijutome normaliais žmonėmis. Turėjome vienintelį norą – kuo greičiau palikti tas vietas, kuriose buvome sutapatinti su Visariono pasekėjais.

Kelionės žavi tuo, kad jų metu viskas vyksta labai greitai, todėl vos įlipę į traukinį iškart pajutome – mūsų kelionėje prasidėjo naujas etapas. Prie kupė durų jau stoviniavo ateinančios paros bendrakeleivis. Vidutinio amžiaus, tamsaus gymio vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, gruzinas. Nors už lango spigino saulė, vilkėjo jis juodais baltiniais ir juodomis kelnėmis. Skvarbios tamsios akys vėrė mus kiaurai, trikdė dvelkianti nuo nepažįstamojo ramybė; net šmėkštelėjo mintis, kad tai nebus paprasta pažintis. Užplūdo prisiminimai apie Užkaukazės gyventojus, jų nevaldomą temperamentą, nelabai korektiškus įpročius, netgi žiaurumą ir netoleranciją, deja, pasirinkimo neturėjome – įžengėme į kupė. Mūsų bendrakeleivis ir toliau stoviniavo koridoriuje, jis mūsų nekalbino ir neskubino, ramiai ir neįkyriai stebėjo, kaip mes tvarkomės.

Žmogus, palikęs namus ir išsiruošę į kelionę, iškart turi prisitaikyti prie naujo ritmo. Kelionė turi savo poilsio ir aktyvaus gyvenimo laikotarpius, tik jie skirstosi ne į dieną ir naktį, kaip įprasta gyvenant sėslų gyvenimą. Pavyzdžiui, važiuojant traukiniu vieną parą ar kelias, gali pailsėti, ramiai išsimiegoti, bet miegą galima iškeisti į bendravimą. Kelionėse naujos pažintys tampa vienu iš maloniausiu užsiėmimu. Kaip ir kiekviena naujovė, pažintis mezgasi iš lėto, atsargiai, nedrąsiai, žodis po žodžio, kol pokalbis įsisiūbuoja. Tirpsta nepasitikėjimo ledai, vis dažniau suskamba juokas. Mūsų kaimynas, paneigdamas išankstinį mūsų nusistatymą, buvo ne tik kultūringas ir tolerantiškas žmogus, bet ir puikus pašnekovas, jis ne pliurpė, o kalbėjo apie tai ką žino ir išmano.

Kacha, toks buvo naujojo pažįstamojo vardas, važiavo iš Kyzylo, kur lankėsi verslo reikalais, sudarė prekybinį sandėrį. Šiaip jis gyvena ir dirba Irkutske, vadovauja prekybos tinklui. Paprastai iš Kyzylo į Irkutską jis skrisdavo lėktuvu, kelionei sugaišdamas vos kelias valandas, bet iki skrydžio reikėjo laukti kelias dienas, todėl nusprendė grįžti traukiniu – taip sutaupys visą parą. Mums netikėtai atsirado galimybė žvilgtelėti į kitą bendruomenę, nei kiek ne mažiau egzotišką nei Visariono, tik šį kartą tautinę. Visas pasaulis sudarytas iš savitų bendruomenių. Tokia jau žmogaus prigimtis – gyventi kartu, būryje. Kur begyventų, mieste ar kaime, šiaurėje ar pietuose, žmogus, net to nesiekdamas, o dažnai ir nežinodamas ir ne visada savo noru yra priskiriamas kokiai nors bendruomenei: šalies, tautos, vietovės, namo ar, galiausiai, giminaičių, bendraminčių, tos pačios gatvės gyventojų ar bendradarbių būriui. Kelionėje išlieka kai kurie bendruomeniniai bruožai: žinoma, galima neįvardinti savo šalies, bet kad esi europietis ir baltas nuslėpti neįmanoma. Plačiai mąstantis žmogus, idealistas gali laikyti save pasaulio piliečiu. Tokiam žmogui visi sutiktieji yra žmonės, su kuriais jį suvedė likimas, galbūt, norėdamas pamaloninti, o galbūt ir pamokyti, padėti praregėti. Kiekvienas žmogus jam tampa savotišku mokytoju.

Gyvenant tik savo valstybėje sunku suvokti, kad čia pat, visai šalia gyvena kitokie žmonės, besiskiriantys nuo mūsų savo pažiūromis ir interesais. Bendraujant su kitataučiais visada pravartu būti mandagiu ir gan atsargiu, net nežinant svetimų papročių stengtis jų nepažeisti. Priešingu atveju kitakalbis žmogus gali tapti priešu, keliančiu grėsmę, išaugusią iš mažytės nesusipratimo sėklelės. Tokia visų pasaulinių karų pradžia: nenoras suprasti šalia gyvenančio.

Traukinio kupė yra labai maža erdvė, todėl santykis su bendrakeleiviais tampa labai artimu, kaip svarbu tada prisiminti visas gero elgesio taisykles ir nepažeisti kaimyno privatumo. Atsiranda puiki galimybė pamatyti savo kultūrinį lygį, kuris apima viską – ištartą žodį, padarytą judesį, akių žvilgsnį, per visa tai reiškiasi tikrasis žmogaus išsiauklėjimas.

Mes važiavome nepažįstamu maršrutu, o mūsų kaimynui šis kelias jau buvo tapęs kasdienybe. Jis gan dažnai keliauja iš Irkutsko ir atgal įvairiausiomis judėjimo priemonėmis. Mes pirmą kartą ruošėmės aplankyti Baikalo ežerą, o Kacha ten lankėsi ne vieną kartą. Paskutinį kartą ant Baikalo ežero jis lankėsi žiemą, kartu su tėvu ant užšalusio ežero kepė šašlykus. Kacha nė kiek neabejoja, kad Baikalas yra nepaprastas ežeras, kol kas nesuvoktas ir neištirtas kaip stebuklas. Nesuvokiamas jausmas, drebinantis širdį, apšviestos foto ir video juostelės – visa tai „išdarinėja“ Baikalas. Matyti vaizdai išliko tik atmintyje. Prie ežero yra tokių paslaptingų vietų, į kurias vietiniai gyventojai patys neina ir kitiems nepataria. Kalba apie Baikalo ežerą, prie kurio mes ir važiavome, mus tarsi suartino.

Pokalbis nedidelėje vagono kupė vyko be pertraukų, viena tema keitė kitą. Šnekučiuodamiesi dirsčiojome pro langą, stebėjome prabėgantį gamtovaizdį, daugybę vagonų, prikrautų anglies ir skaldos, ir geležinkelio bėgius, vietomis išplatėjančius iki keliolikos atšakų ir vėl susiaurėjančius. Bėgius iš abiejų pusių lydėjo aukštos, lieknos eglės, lėtai siūbuodamos tiesiais kamienais.

Kai traukinys sustojo, į tai neatkreipėme dėmesio – ar maža sustojimų pasitaiko kelyje. Tik pajutę lengvą traukinio sūpavimą susidomėjome sustojimo priežastimi – už lango siautėjo audra. Lieknos eglės linko iki pat žemės, dangus nusidažė pilkai kruvina spalva, dulkių sūkuriai paslėpė horizontą. Vėjas buvo toks stiprus, kad gerą pusvalandį traukiniui teko prastovėti, siūbuojamam kaip naujagimio lopšiui. Vagonus siūbavo lyg žaislinius. Siaubingas jausmas suspaudė krūtinę, pajutome labai artimą mirties dvelksmą. Per stuburą nubėgdavo nejaukūs šiurpuliukai. Stebėjome stichijų siautėjimą, jausdami savo bejėgiškumą. Kas ir kada taip užrūstino ir išjudino stichijas? Kaip mes prie to prisidėjome, kad visa tai esame priversti stebėti? Mikro ir makro pasauliai taip tampriai susieti tarpusavyje, kad net neverta abejoti, kad visos audros, potvyniai, cunamiai, ugnikalnių išsiveržimai yra „žmogaus“ beprotiško elgesio pasekmės. Ramybė ir taika pasaulyje priklauso tik nuo žmogaus mąstymo, nuo jo sąmoningumo ir nuo jo siekių.

Pagaliau audra išsisėmė, nustojo lingavę vagonai, atsitiesė eglės, traukinys pajudėjo. Kelionė tęsėsi.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“