Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Sajanai

Žemėlapyje Altajaus ir Sajano kalnynai visai šalia. Tik jų negalima kirsti skersai. Teks vakarinius Sajanus apvažiuoti traukiniu ir per Krasnojarską pasiekti Abakaną, o nuo čia jau nebe toli iki bendruomenės.

Kalnuotasis Altajus primena vieną didelį kalną, kuris „auga“ nuo pakraščių link aukščiausios viršukalnės Belucha (aukštis 4506m.). Sajanai – visai kitokie kalnai , aukščiausia viršukalnė Vakariniuose Sajanuose 2930 metrų aukščio kalnas Karatoš. O patys Sajanai – tai ištisi kalnynai, be pradžios ir pabaigos. Pro traukinio langą stebėjome kalnagūbrius, pasipuošusius lieknais, tankiais eglynais ir primenančius lygumoje besiilsinčią drakono nugarą su keteromis, tai kylančius lėtai aukštyn, tai besileidžiančius žemyn. Šimtus kilometrų nematėme gyvenviečių, tik šalia traukinio sustojimų prisiglaudusius mažyčius, vienišus namukus, kuriuose gyvena geležinkeliečiai, prižiūrintys stoteles. Negalėjome patikėti, kad čia visai nėra žmonių. O juk ir nutiestas geležinkelis patvirtina, kad žmonės yra. Juk jei yra sustojimas, tai yra ir žmonės, yra ir gyvenvietės, tik jos pasislėpusios už miško juostos. Ne taip daug svetimšalių atsibasto į šį atšiaurų kraštą, o vietiniai tai jau tikrai žino, kad čia gyvena žmonės,  ne tik meškos ir vilkai.

Rusijoje žmonės mėgsta keliauti, ir keliauja jie daug. Perversmai neatėmė iš žmonių šios galimybės. Vyriausybė nepabrangino bilietų ir nesumažino traukinių srauto – juk tai tokia puiki susisiekimo priemonė. Iš tolimiausio šalies kampelio galima be persėdimų pasiekti Europą. Galbūt, traukinys tokiu maršrutu važiuos tik kartą per mėnesį, bet jei jau įsėsi į vagoną, tai jo keisti nereikės – maršrutas suformuotas taip išmąstytai. Didesniame geležinkelio mazge vagonas bus prikabintas prie kito traukinio. Taip iš Baltarusijos sostinės Minsko be jokių persėdimų mums pavyko pasiekti Novosibirską, o „mūsų vagono“ maršrutas prasidėjo dar anksčiau – Berlyne. Belieka nostalgiškai atsidusti, nes Lietuva, tapusi nepriklausoma valstybė, atsisakė judėjimo traukiniais privilegijų. Sukeltos kainos, sunaikinti tarptautiniai maršrutai ne vieną užkietėjusį keliautoją paliko už borto... Žinoma, galima verkšlenti, dejuoti, skųstis blogais pasikeitimais, bet juk galima pabandyti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų – juk dabar laisvai galima keliauti po Europą, o tai taip pat nematytos šalys ir nepakartojami įspūdžiai. Ir dar galima pridurti, jei jau susiruošei į kelionę, tai visada atsiras žmonių, kurie mielai patars kaip pigiau ir paprasčiau nukeliauti į norimą vietą. Taigi, belieka tik panorėti.

Tačiau prisiminimus apie Europą, jos siūlomus civilizuotus patogumus ir šilumą greitai ištrynė nuklydęs pro vagono langą žvilgsnis – aplink gūdūs, tamsūs miškai, platumos be pabaigos; kūnu kažkodėl perbėgo šaltis, nors buvo birželis, pasipuošęs žydinčiais laukais ir saulėtu dangumi. Tai gal šaltis – ne vien tai, ką rodo nukritęs termometro stulpelis.

Mums aplinka atrodė tokia rūsti, bet, atrodo, vietinių ji nebaugina. Čia jie gimė, augo, sukūrė šeimas ir sulaukė senatvės. Retas kuris iš jų išvažiuoja gyventi į miestą. Vietiniai – tikri vienišiai, mieliau bendraujantys su mišku ir jo gyventojais, nei su žmonėmis. Altajus taip pat retai gyvenamas, kartais parą ar net dvi kelyje nieko nesutikdavome. Tik tolumoje tarsi miražą kartais išvysdavome vienišą piemenį, skubiai genantį bandą tolyn nuo prašalaičių žvilgsnių; ar pro šalį prajodavo raitelis. Žmonės, su kuriais kalbėjomės, nesijautė atskirti nuo pasaulio. Atvirkščiai, prisiminimai apie viešnagę civilizuotame mieste jiems būdavo labai slogūs: nėra kur išeiti pasivaikščioti – aplink tik betoniniai namai ir asfaltuotos gatvės, daugybė žmonių ir mašinų. Oras užterštas, o vanduo dezinfekuotas ir smirdantis. Negalima turėti arklio, netgi šuniui vietos neužtenka. Ir ką žmonės veikia miestuose? Po mėnesio žygio kalnuotuoju Altajumi, išmiegotų po atviru dangumi naktų, kvepiančio žolynais oro, skaidraus kaip šaltinio upių vandens, o kartais ir nuo slėniuose besiganančių karvių vaistingo pieno vis dažniau ir dažniau mintyse ir garsiai sutikdavome su vietiniais. Taip, civilizacija daug atėmė iš žmogaus, nors norėtųsi teigti, kad daugiau davė. Šią dilemą teks spręsti dar ne kartą. Vis tik žmogus turės pasirinkti: sveikata ar dirbtinis komfortas. Šiltas vanduo, centralizuotas apšildymas, mašina šalia namo durų – puiku, jei prie to dar nešlubuotų sveikata, jei neužgriūtų nelaimės, jei visiems norams įgyvendinti užtektų pinigų... Deja, patogumai žmogaus organizmui sukelia daugybę šalutinių poveikių, kaip ir vaistai, kurie ne gydo, o tik užslopina skausmą, be to sąmoningumo sąskaita. Civilizacija gausiai aprūpina maistu, jis lengvai prieinamas ir įvairus, bet pilnas chemikalų – kad ilgiau „išliktų“ šviežias. O vanduo, bėgantis iš čiaupo, nors ir šiltas, bet negyvas; juo nusiprausus organizmas nepažvalėja, o suglemba, ištyžta, praranda atsparumą. Mašina sutaupo laiką, bet „suėda“ daug pinigų. Galutiniame rezultate prarandame tą patį, jei ne didesnį gyvybės kiekį, kitaip dar vadinamą žmogaus psichine energija. Darbas kažkam leidžia jaustis saugiai, nes lyg ir suteikia pragyvenimą, bet atima laisvę ir svajones – privalu pildyti darbdavio svajones, nes jis už tai moka. Ir dar daug, daug pavyzdžių būtų galima prisiminti apie civilizacijos suteikiamą komfortą.

Kelionės metu turėjome daug laiko pamąstymams. Kelionė traukiniu nors ir nėra labai greita, bet turi savų privilegijų – pro traukinio langą galėjome stebėti pasaulį, kurio visiškai nepažįstame ir kuris visai kitoks, nei įsivaizdavome prieš kelionę. Gyvendamas sėsliai žmogus dažnai pamiršta, kad pasaulis ne tik savas kaimas ar miestas, ne tik Lietuva, o „žmogus“ – sąvoka gerokai platesnė – jis planetos šeimininkas, Žemės valdovas. Toks pasakymas daugeliui kelia šypseną, atrodo kvailas, o gal net primena didybės apsėsto žmogaus svaičiojimus. Ir tai tiesa, juk supratimas yra auganti sąvoka, suvokimas didėja kartu su praplečiamu akiračiu. O jei žmogus nelinkęs mąstyti plačiai, tai jis ir mato siaurai. Dažniausiai jo regėjimai pasibaigia lova, pilna lėkšte ir namų ruoša. Ir vis tik, žmogus, visų pirma, yra planetos gyventojas ir tik po to jis atsiriboja tautybe, valstybine siena ar interesais.

Šiandienis žmogus kuria naujas augalų rūšis, išveda naujas gyvulių veisles; jis nori pakilti į erdvę, išsiveržti iš Žemės orbitos ar nusileisti į vandenyno dugną. Jis svajoja sukurti ir tobulą žmogų, be ligų, nelaimių, skausmo. Jis tiek daug nori ir tiek daug gali. Tik kaip dažnai tie norai būna tokie egoistiškai menkaverčiai ir trumpalaikiai – apsiribojantys vienu gyvenimu ir sutelpantys į banko sąskaitą.

Nori žmogus valdyti gamtos stichijas, bet niekaip nenori suprasti, kad stichijos paklūsta tik dvasios valdovui, o egoistas gali sukurti tik visa ką naikinančius viesulus ir taifūnus. Štai taip žmonija atvedė savo planetą-namus iki katastrofinės prarajos. Matyt, daugiau žmoguje naikintojo, nei kūrėjo, todėl jis beturi vienintelį kelią – į prarają, į susinaikinimą. Apie tai pasakoja filmai, kol kas susinaikinimą perkeldami į tolimą ateitį.

Sibire žmonės kitokie, jie stiprūs ir ramūs. Pasaulio pabaiga jų neišgąsdinsi. Jie nesiblaško, jie gyvena kasdien, nuo ryto iki vakaro ir jie tiki ateitimi. Bendraudami su jais pasijutome mažais vaikais, nelabai suvokiančiais gyvenimo prasmę. Neįprastas ir gan staigus aplinkos pasikeitimas retkarčiais sukeldavo baimę, vienatvę, tariamą informacijos stygių. Pasijusdavome nesaugūs ir lengvai pažeidžiami žmonijai skirtuose namuose-gamtoje. Gal nesaugumą kėlė ir tai, kad Lietuvoje, net pačiame giliausiame užkampyje, gali sutikti žmogų. Ką jau kalbėti apie mašinų keliamą triukšmą ir užterštą orą, ar apie pieno kokybę – Lietuvoje karvės ganosi palei greitkelius ir geležinkelių bėgius –maža tai šalis. Be to labai aiškiai pamatėme, kaip Gamtos didingumą užgožia ir sumenkina miesto šurmulys, kuriame gyvenimas tampa vienadieniu. Ištisai skendint pilkoje miesto migloje širdies kamputyje užspaudžiamas tikėjimas žmogumi ir nemirtinga jo dvasia, o be to jausmo vargu, ar sugebėsime pamatyti Kristų.

Pro traukinio langą stebime kraštovaizdį. Traukinys sustoja Minusinske. Čia gimė, užaugo ir pradėjo savo gyvenimo kelią Visarionas Kristus. Jau greitai privažiuosime Kuraginą, kur mūsų kelionė elektriniu traukiniu baigsis. Toliau keliausime autobusu, iki Petropavlovkos kaimo, kuriame gyvena mums truputį pažįstama šeima iš Lietuvos.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“