Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Baikalas

Kuo giliau važiavome į Rusiją, tuo stipriau stebino nuostabus civilizacijos ir kultūros derinys, kurio taip dažnai pasigesdavome Lietuvoje. Parą laiko keliavome traukiniu iš Abakano į Irkutską. Po kelionės norėjosi nusiprausti. Pasvajojome apie tai ir pamiršome. Ir kaip buvome nustebę, kai išlipę Irkutsko geležinkelio stotyje salėje tarp nuorodų radome ir dušo ženklą. Įsigiję bilietus iki Sliudiankos, artimiausio sustojimo, pietiniame Baikalo krante, turėjome kelias laisvas valandas. Vis dar netikėdami, kad dušas veikiantis, nusprendėme patikrinti tokią paslaugą. Dušas buvo veikiantis ir gan paklausus, teko net eilutėje pastovėti. Po kiekvieno lankytojo dušo kabina švariai išvaloma ir tik tada įleidžiamas kitas žmogus. Maudynės atskiroje kabinoje su persirengimo kambariu pavertus mūsų pinigais kainavo keletą litų. Nusiprausėme, persivilkome švariais rūbais ir vėl sugrįžome į stotį – juk atvykę jos net nespėjome apžiūrėti.

Laukiamųjų salių sienos buvo iš šviesaus marmuro, vienoje salėje smėlinės spalvos, kitoje žalsvos, o trečioje pilkos. Ant sienų puikavosi naujoviški, modernūs elektroniniai informaciniai stendai; čia pat antrame aukšte buvo poilsio salė, nedidukas viešbutis ir keletas kavinių. Visur tvyrojo neįtikėtina švara, atrodė, kad net oras čia gerokai skaidresnis. Stotyje prižiūrint tvarką milicininkai ramiai vaikščiojo po stotį, neleisdami kilti jokiai sumaiščiai. Nei eilių, nei grūsties, nei įtartinų veidų – erdvė ir švara. Galbūt, taip būna ne kasdien, galbūt, mes pataikėme atvykti tokiu tuščiu metu. Ne, stotyje mes praleidome daug laiko ir nei sykio nepastebėjome kažko įtartino ar užslėpto – toks ritmas čia kasdienybė.

Į Sliudianką važiavome greituoju tarptautiniu traukiniu „Novosibirskas–Pekinas“. Pirmą kartą kelionėje pasijutome tikrais užsieniečiais. Tai nebuvo labai džiugu, nes gerokai paplonino mūsų pinigines. Irkutskas yra ta vieta, kurioje statusas „buvęs sąjungos pilietis“ išnyksta – tokiu statusu iki šiol naudojomės Rusijoje. Pabaltijo respublikose nebuvo tekę girdėti nieko panašaus į nuolaidas buvusiems TSRS piliečiams, netgi atvirkščiai – „buvusiems“ sąjungoje, ypač rusams, judėjimo sąlygos Pabaltijo šalyse net sudėtingesnės, nei pavyzdžiui amerikiečiams.... Gyvendami laisvoje Lietuvoje buvome įpratę dažniau girdėti apie didesnius reikalavimus, mokesčius. Išaiškėjo, kad Rusijoje sukurta visa sistema, lengvinanti sunkų pereinamąjį laikotarpį. Sąjungai suskilus į atskiras valstybes, stipriai šoktelėjo bilietų kainos, dėl netikėtai išdygusių sienų stipriai sumažėjo judėjimas. Žmones sustabdė ne tik vidinė baimė, bet ir nevienoda ekonominė padėtis. Rusijoje pragyvenimas nei kiek neprastesnis, tikriausiai, net lengvesnis nei Lietuvoje, tik santykis su doleriu lito ir rublio kitoks. Vidaus rinkoje šis santykis nejuntamas, tačiau žmonės nebegali atvažiuoti į Pabaltijį ar kokią kitą europinę vietą. Kaip ir mes nelabai galime važiuoti į kai kurias Europos šalis ar į Ameriką. Žinoma, tai tik laiko klausimas, kai tik vertybių skalė pakis, ir sumažės dolerio įtaka, gyvenimas visur palengvės. Tačiau dabar, siekdami nors kiek sulyginti žmonių galimybes (tame tarpe siekiant palengvinti ir buvusių TSRS šalių, tokių kaip Lietuva) sukurta tokia kainų reguliacijos tarnyba. Už tokį dėmesį savo tautai ir ne tik jai buvome labai dėkingi Rusijos vyriausybei – tai mums leido nukeliauti daug toliau, nei tikėjomės išvykdami iš namų.

Irkutske mes „tapome laisvos šalies piliečiais“ – bilietai pabrango tris kartus ir iškart uždarė tolimesnius kelius. Nuo Irkutsko prasideda neįprastiniai europiečiui maršrutai: į Kiniją ir Mongoliją. Nuo čia pasaulis skirstomas į Rusiją ir visas kitas šalis, būtent čia pajutome, kad jau tikrai nebesame Didžiosios Sąjungos dalis.

Išlipę Sliudiankoje pirmiausia nuėjome sužinoti, kaip reikės grįžti atgal, staigus kainų šoktelėjimas sustabdė mūsų judėjimą į priekį ir apsuko mūsų maršrutą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Jei ne toks kainų šuolis, galbūt būtume susigundę važiuoti toliau, gal net iki  Pekino. Deja, tai liko svajonėse, kurioms nežinia, ar teks išsipildyti. Nuo šios akimirkos jau žinojome, kad keliausime tik atgal, į namus.

Sugrįžimui į Irkutską teturėjome vienintelę galimybę – elektriniu traukiniu. Tai vietinė susisiekimo priemonė, ir ji gerokai pigesnė. Tokiuose traukiniuose niekas netikrina pasų, tik kelionės laikas pailgėja keliomis valandomis, nes traukinys sustoja visuose sustojimuose, o sėdėti tenka ant kietų suolų tarp nuolat besikeičiančių bendrakeleivių. Viską išsiaiškinome, įsigijome bilietus ir palikę kuprines bagažo skyriuje, patraukėme link Baikalo vandenų.

Pakeliui iš vietinių prekeivių, uždarbiaujančių iš pravažiuojančių traukinių keleivių, nusipirkome rūkytą žuvį – omul. Ši žuvis veisiasi tik Baikalo ežere. Jos skonis mums priminė rūkytą silkę. Suvalgėm jį didingo ežero pakrantėje, apsuptoje balto akmens kalnais. Buvo truputį liūdna, pagalvojus apie grįžimą, apie tą kvailą šalių susiskirstymą į atskiras valstybes, apie norą turėti nuosavybę, kuri varžo ir stabdo, apie panieką kitataučiams, kuri dažnai atsisuka prieš mus pačius, apie politiką, kuri nežinia, kam tarnauja, apie įsivaizduojamo karo grėsmę, kuris gali niekada ir neįvykti. Murksai sau apibrėžtoje teritorijoje, vadinamoje valstybe, ir net nežinai, kad aplink verda visai kitoks gyvenimas. Kiautas stipriai spaudžia sparnus, kad tik sulaikytų nuo skrydžio – apsunkę nuo tokių minčių lėtai artėjome link laisve alsuojančio didingo Baikalo. Ežero ramybė, atsimušusi į veidus kartu su vėsa, padėjo mums nusiraminti ir susitaikyti su esama padėtimi. Baikalas suteikė mums stiprybės ir grąžino viltį, kad gyvenimas dar nesustojo, kad dar bus galimybė apkeliauti likusį pasaulį, kuris toks bauginančiai didelis ir neaprėpiamas. Tai dar tik ateitis, o šiandien mes sėdime Baikalo pakrantėje. Ką mes žinome apie šį ežerą? Tai, kad į Baikalą įteka trys šimtai šešiasdešimt penkios upės, o išteka tik viena – Angara, kuri neužšąla, nes jos labai srauni srovė. Žmonės gyvena tik palei patį pietinį ežero smaigalį – toliau įsikūręs amžinas įšalas, nuo ežerą supančių kalnų sniegas nenutirpsta netgi vasarą. Aplink ežerą įsikūrusios meteorologinės stotys. Nuo rugsėjo iki birželio ežeras užšalęs. Anksčiau per žiemą dirbantys stotyse žmonės būdavo atskirti nuo pasaulio, o ryšys palaikomas tik per radiją. Šiais, sparčiai besivystančios technikos laikas ir ši problema jau nebe problema. Amžino įšalo teritorijoje neįmanoma paveiksluoti ir filmuoti, juostos „apsišviečia“, kalbama, kad tai nuo labai didelės radiacijos.

Buvo birželio vidurys, ir šalia ežero pakrantėse vis dar matėsi tirpstančio sniego pėdsakai, nors oras jau buvo vasariškai įšilęs ir vandenyje jau pliuškenosi vaikai. Baikalo apylinkėse gyvena buriatai. Jie buddistai, bet pasitaiko ir šamanų. Buriatai karingi, pykstasi tarp savęs ir daug geria, tiksliau greitai pasigeria ir būtinai įsivelia į kokį skandalą. Vienu buteliu alaus galima nugirdyti tvirtą vyrą, todėl Kacha mums patarė su jais nesibičiuliauti ir nesusipažinti, nes bus sunku atsikratyti. Jie nemėgsta europiečių; priskiriami geltonajai rasei, kaip mongolai ir kinai. Šiandien buriatai yra greitai nykstanti tauta. Daugiau ką nors sužinoti jau nebeturėjome laiko, mūsų laukė grįžimas Į Irkutską elektriniu traukiniu.

Elektriniuose traukiniuose gyvenimas tiesiog verda, ne taip kaip Lietuvoje, kur kasmet „dėl keleivių stokos“ (o gal dėl per brangių bilietų?) sunaikinamas koks nors maršrutas. Palei geležinkelį šimtus kilometrų driekiasi kolektyviniai sodai, todėl pusę traukinio keleivių yra Irkutsko gyventojai-sodininkai. Traukinyje visą laiką budi kontrolieriai su milicininkais, tai jų darbas išsaugoti traukinyje rimtį ir tvarką. Jie parduoda bilietus tiems, kurie nesuspėjo įsigyti sustojime, o kartu ir surankioja „zuikius“. Nėra jokių baudų, tik artimiausiame sustojime „zuikiai“ išlaipinami. Tikriausiai, jie laukia kito traukinio ir taip lėtai vis tik pasiekia savo tikslą. Mes važiavome apie tris valandas, bet nei sykio nesigirdėjo skandalo ar bandymo pasipriešinti milicininkams. Viskas vyko taip tyliai, kad dauguma net nieko nepastebėdavo. Žmonės, kuriuos išlaipindavo, turėjo savo specifinį veidą. Pas mus jie būtų priskirti benamiams, nes seniai skalbti rūbai ir pigaus vyno kvapas nekėlė pasitikėjimo. Keleiviams jie siūlydavo ką tik priskintų laiškinių česnakų, prieskoninį augalą. Jo kvapas toks stiprus, kad norėjosi užsikimšti nosį. Pirkėjų netrūkdavo, nes mieste šį augalą, kažin ar galima surasti.

Atstumai tarp sustojimų ne penki ar dešimt kilometrų, kaip esame įpratę mažytėje Lietuvoje, jie siekia penkiasdešimt ir daugiau kilometrų. Tokį atstumą pėsčiomis įveikti sunku.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“