Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Traukinys – vaiduoklis

Jau ir Baikalas liko praeityje, mes sugrįžome į Irkutską, kur dar kartą buvome pamaloninti ir nustebinti puikiomis sąlygomis. Čia pat stotyje įrengti keli poilsio kambariai, su televizoriumi ir vonios kambariu. Po daugelio naktų, pramiegotų palapinėje arba retkarčiais traukinyje ant gulto, vėl galėjome išsitiesti lovoje, užklotoje balta patalyne. Įsijungėm televizorių, taip bandydami sugrįžti į civilizaciją, bet jis mūsų nesužavėjo. Galvojome apie Baikalą, apie Lietuvą, kurią jau netrukus tikėjomės pamatyti. Džiaugsmas užpildė krūtinę, pagalvojus, kiek daug įspūdžių patyrėme per tokį trumpą laiką, taip norėjosi su kažkuo jais pasidalinti.

Budėtojos paprašėme pažadinti mus ketvirtą valandą ryto, kad spėtumėm susiruošti iki traukinio išvykimo. Ji mus pažadino, bet jos akyse visą laiką jautėme klausimą, kol galiausiai ji prabilo ir pasakė, kad tokiu metu joks traukinys nevažiuoja. Ji jau dešimt metų čia dirba, bet apie tokį maršrutą ir tokiu laiku ji nieko nėra girdėjusi. Net pateikti bilietai jai kėlė įtarimą, todėl ji paskambino į dispečerinę, kad išaiškintų situaciją ne tik mums, bet ir sau. Tikrai, tai buvo neeilinis traukinys, neįtrauktas į Irkutsko geležinkelio stoties grafiką: tai buvo diplominis darbas, traukinį aptarnavo absolventai. Visi – nuo mašinisto iki restorano darbuotojų – buvo Ulan-Udė geležinkeliečių mokyklos studentai. Tai buvo jų pirmoji kaip darbuotojų kelionė. Visą maršrutą juos lydėjo ir stebėjo mokytojai, bet tuo pačiu metu jie buvo visiškai savarankiški ir pilnai atsakingi už atliekamą darbą. Budėtoja nusiramino, kaip ir mes.

Stovėjome tamsioje ir tuščioje stotyje, laukdami savo traukinio „Ulan-Udė – Novosibirskas“. Jam atvažiavus vėl buvome sutrikdyti – nurydyto ant bilieto vagono durys neatsidarė, buvome priversti lipti per gretimo vagono duris. Paaiškėjo, kad mūsų vagono palydovas paprasčiausiai pramigo sustojimą. Toks jo elgesys ir tai, kad jis buvo buriatas, nieko džiuginančio nežadėjo. Ir tikrai, išaiškėjo, kad mūsų vietos kol kas užimtos, atsilaisvins tik po pusantros valandos. Taigi, tiek laiko mes praleidome koridoriuje stačiomis. Keleiviams išlipus, iškart nuėjome miegoti, mūsų vietos buvo viršutiniuose gultuose. Pabudome apie pietus, ir vėl įdomumai – apatiniai gultai užkloti balta patalyne, o kaimynai guli ir nesiruošia mūsų priimti net atsisėsti. Taigi, iki vakaro mes arba stovėjome koridoriuje, arba gulėjome ant viršutinių gultų. Mūsų bendrakeleiviams kėlė juoką tai, kad arbatą mes gėrėme ne prie stalo, o užsikorę ant viršutinių gultų. O mums atrodė, kad tai jie elgiasi nemandagiai, dieną nenuimdami nuo gulto baltos patalynės. Per paskutinius mėnesius tiek teko patirti keistenybių, kad žmonių elgesys nebestebino, tiesiog stengdavomės prisitaikyti prie kitokio požiūrio į pasaulį.

Traukinyje miegojome dar vieną naktį, Novosibirską pasiekėme anksti ryte. Išlipę iš vieno traukinio tuoj skubėjome įsigyti bilietus į kitą, važiuojantį į Maskvą, kuri čia, Sibiro gilumoje, atrodė jau visiškai kaip gimti namai. Palikome kuprines saugojimo kameroje ir išėjome į miestą – turėjome visą laisvą dieną, išvažiuosime tik vakare. Nusprendėme aplankyti Operos ir baleto teatrą, kurio fojė, taip buvome girdėję, galima įsigyti įvairiausių klasikos atlikėjų video ir garsinių įrašų. Taigi, sėdome į metro ir nuvažiavome iki teatro. Turima informacija buvo teisinga, prieš kiekvieną vaidinimą teatro fojė yra pardavinėjami klasikinės muzikos įrašai – mums tai pasirodė labai modernu. Šalia įsigytų įrašų prisidėjo dar ir krūvelė knygų, apie kurias Lietuvoje galima tik pasvajoti; be to čia knygos gerokai pigesnės, kaip ir pats pragyvenimas šioje nuostabioje šalyje.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“