Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Maskva

Mes vėl traukinyje, šįkart tik parai. Traukinio, kuriuo važiavome, maršrutas buvo „Vladivostokas –Maskva, jo kelionės trukmė ištisos trys savaitės, juk ne juokas pervažiuoti Rusiją. Važiavome jau bendrame vagone – artėjant prie Lietuvos, pinigus pradėjome taupyti, kaip sakoma, kuo arčiau į vakarus, tuo viskas brangiau. Baigėsi laukiniai Rytai, grįžtame į civilizuotus Vakarus. Nors, tiesą pasakius, Vakaruose, tai yra mūsų senojoje Europoje, niekur neteko matyti tiek civilizacijos, tiek švaros ir tvarkos. Galbūt, vakariečiai ir laiko save labai civilizuotais, bet švara, deja, jie pasigirti negali – Europoje gyvenimas toks, kaip ir turguje – tautybių įvairovė, odos spalvų maišalynė ir žudantis skubėjimas, viskas sugrūsta, suspausta, sustumta, visa erdvė suskirstyta ir įrėminta.

Traukinyje buvome liudininkais neišsenkančio žmonių išradingumo, kokių tik priežasčių neprigalvoja žmonės, norintys išvilioti pinigus. Viename sustojime įlipo vidutinio amžiaus maloni moteris ir garsiai paprašė žmonių dėmesio. Sužinojome, kad ji su vyru ir dviem vaikais traukinyje buvo apvogta. Dingo ne tik bilietai, bet ir pinigai bei asmeniniai daiktai. Šiuo metu jie apsistojo milicijos nuovadoje ir bando gerų žmonių pagalba surinkti reikiamą sumą, kad galėtų važiuoti toliau. Išklausę jos prašymą, paaukojome keliolika rublių. Patikėjome ja, tik vėliau prisiminėme, kad vos įlipus į vagoną bilietus visada pasiima vagono palydovė.

Į Maskvą atvykome vėlų vakarą, vienuoliktą valandą. Rusijos sostinėje greitai prisiminėme namus: šurmulys, triukšmas ir aukštos kainos. Visur pilna žmonių, vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja – ir jei ne tamsus dangus, būtų galima pagalvoti, kad pats vidurdienis. Stotis, kurioje išlipome, mums jau nebetiko, reikėjo susirasti Rygos kryptį. Vėl užsidėjome ant pečių kuprines ir pirmyn. Ilgai neužtrukome, sugaišome vos valandą, per kurią nei sykio nematėme dangaus. Keliavome požeminiais metro tuneliais. Tai visiškai atskiras, civilizacijos sukurtas negyvas pasaulis, su savo taisyklėmis ir gyventojais. Tai tas gyvenimas, kurį dažnai matome siaubo filmuose. Tamsūs, ilgi koridoriai, užkaboriai ir žmonės vaiduokliai, jau pamiršę saulės šviesą ir gryną orą. Nepastebėjome, kaip ir kada šis pasaulis gimė, kūrėsi ir įsitvirtino. Nepastebėsime, tikriausia, kaip žmonės pasidalins į dvi rūšis: tie, kurie gyvena virš žemės ir tie, kurie gyvena po žeme. Dvi atskiros sistemos ir dvi rūšys žmonių. Neprireiks nei atominio karo, nei cheminio užkrato, nei gamtinių kataklizmų, nes žmonės savo noru lenda po žeme.

Beveik kiekviename sustojime į vagoną įlipdavo invalidas: tai aklas, tai kurčias, tai dalyvavęs Afganistano kare ir netekęs kojos. Tie žmonės neįkyrūs. Jie kiekvienas turi savo teritoriją, už jos ribų nevažiuoja. Niekas net nepastebi, kad invalidai tiesiog susikūrė sau darbo vietas, važinėdami metro ir prašydami išmaldos, jie išmoko išgyventi. Per paskutinius kelis mėnesius buvome atpratę nuo prašytojų, pasirodo, kad jie „veisiasi“ tik Europoje, nes Rytuose, už Uralo jiems per šalta. Važiuojant metro jau nebenorėjome kažkam padėti, nes vargstančių buvo tiek daug. Maskva – didelis miestas, ir vietinių joje gerokai mažiau, nei atvažiavusių. Gyvas žmonių srautas tarsi susilieja į vieną didelį roplį, kurio sudėtis pastoviai kinta, kaip ir vanduo upėje, bet nuo to srautas neišnyksta.

Taigi požeminiais keliai pasiekėme Rygos krypties geležinkelio stotį. Išėjus iš metro pasijutome vieniši. Praeivių nebebuvo, tik vis dar nesumažėjęs mašinų srautas skubėjo nakties gatvėmis. Geležinkelio stotis nakčiai užrakinama, kaip ir metro, dirbantis iki pirmos valandos nakties. Vaikščiojome aplink stotį, ieškodami vietos nakvynei, kol akys užkliuvo už iškabos „Svečių namai“. Prie durų reikėjo paspausti skambučio mygtuką, jos atsivėrė ir mes nusiraminome – nebeteks miegoti gatvėje. Miegojome kambaryje su keturiomis lovomis. Žmonių buvo nedaug, todėl darbuotojai kiek galėdami išbarstė visus po atskirus kambarius. Veikė dušas, todėl atsigulėm švarūs. Nuplovę Baikalo dulkes, kartu paskandinome ir paskutinę erkę, kuri sugebėjo taip pasislėpti, kad išpampo iki lazdyno riešuto dydžio. Paliksime ją čia, juk Lietuvoje ir savų parazitų užtenka. Tiesa, lietuviškos erkės gerokai mažesnės ir ne tokios alkanos.

Ryte sužinojome, kad traukinys į Rygą bus tik vakare, taigi ir vėl turėjome laisvą dieną. Buvome švarūs ir pailsėję, todėl išėjome pasivaikščioti po Rusijos sostinę Maskvą. Žinoma, prieš tai įsigijome bilietus. Pinigų užteko tik sėdimoms vietoms, nes važiuosime jau latvišku traukiniu, o ten ir kainos latviškos, net lietuviams jos gerokai per aukštos. Palyginti turėjome su kuo. Už bilietus nuo Minsko iki Novosibirsko sumokėjome beveik tiek pat, kiek nuo Maskvos iki Rygos. Taip, komfortas europietiškas. Tuo ir skiriasi Rusija nuo Pabaltijo, taip besididžiuojančio savo atsiskyrimu nuo vienos sistemos ir įsiliejimu į kitą, brangią, modernią. Jei važiuodami per Rusiją valgėme tik šviežią, ką tik namuose šeimininkių pagamintą maistą, tai šiame traukinyje iškart buvome apdovanoti sintetiniu maistu, kuris neturi galiojimo laiko ir įpakuotas oro nepraleidžiančioje plėvelėje. Galėjome jo ir neimti, bet jis įeina į bilieto kainą, todėl vežėme jį namo kaip dar vieną suvenyrą.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“