Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Profesorė iš Rygos universiteto

Maskvoje pirkdami bilietus į traukinį nevalingai tapome įdomios scenos liudininkais. Kalbėjosi, jei tai galima pavadinti pokalbiu, dvi garbaus amžiaus moterys, matyt, į Maskvą atvažiavusios vienu traukiniu. Viena iš jų buvo latvė, kaip vėliau sužinojome, periodiškai važinėjanti į Maskvą apsipirkti, ji gali taip elgtis, nes bilietas jai kainuoja pigiau nei kitiems keliaujantiems, nes ji invalidė, todėl perka bilietą lengvatinėmis sąlygomis; kita pašnekovė buvo gyvenanti Rygoje rusė, į Maskvą ji atvažiavo aplankyti giminaičius. Moterys aiškiai nejautė viena kitai simpatijos. Dvi pagyvenusios, kultūringai atrodančios damos vos galėjo susilaikyti nešaukdamos ir neįžeidinėdamos viena kitos.

Taip jau sukurta mūsų visuomenė, kad vaikai auklėjami žodžiais, o ne asmeniniu pavyzdžiu. Vaikui visi suaugusieji atrodo protingi, mandagūs ir stiprūs. Žinoma, kas mažam vaikui atrodo neįmanoma, nepasiekiama, tas suaugusiems kelia tik šypseną. Be to yra priimta, kad tėvai gali pasmerkti ir apkaltinti, netgi nubausti vaikus už netinkamą elgesį, o vaikai taip elgtis neturi teisės. Taip jau priimta, kad auklėja suaugusieji, o nepaklusnūs yra tik vaikai. Viskas lyg ir teisinga, bet juk nepaklusnūs vaikai užauga ir tampa nepaklusniais suaugusiais. Šia tema šnekėti girdint vaikams yra nerašytas tabu, nes suaugę kaip įmanydami slepia nuo vaikų savo neteisingus poelgius. Tikriausiai todėl kiekvienas vaikas nori kuo greičiau tapti suaugusiu, nes tik suaugęs jis galės pats vertinti savo poelgius ir spręsti, geri jie ar nelabai.

Vaikai auga, tampa paaugliais, jaunuoliais ir vieną dieną jie subręsta. Jie suvokia, kad suaugusiųjų gyvenimas visai ne toks gražus, ne toks geras, kaip visai neseniai atrodė. Vaikai praregi: suaugusiųjų santykiai pagrįsti melu, ambicijomis, kerštu ir žiaurumu. Galbūt, būtent tada vaikai pirmą kartą suvokia, koks trapus ir mielas buvo jų vaikystės pasaulis, kuriame gyveno tik maži išdykėliai, kartais visai nepiktybiškai pamirštantys paliepimus ar pametantys pinigus. Kokie švelnūs buvo tarpusavio santykiai su bendraamžiais, kur pyktis ir kerštas buvo viena iš žaidimo išraiškų formų. Ir šis jausmas išsilaikydavo ilgų ilgiausia iki vakaro, iki miego. O rytas vėl nušvisdavo džiaugsmingas ir pilnas įspūdžių, be pagiežos, blogos nuotaikos ir be nevykusiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių.

Šiandieninėje prekeivių visuomenėje dažnai žmonių tarpusavio santykiai grindžiami posakiu „Žmogus žmogui – vilkas“. Kad ir kaip maudžia širdį, kiekvieną sykį pajutus suaugusių panieką, kai „nesupranti, kaip turi elgtis normalus žmogus“, tą jausmą tenka nuslėpti, nes bandymas dar kartą išaiškinti savo poziciją, bus sutiktas dar didesne agresija. Taip diena po dienos vaikas perpranta painias suaugusiųjų gyvenimo taisykles. Iš lėto vaikiškas veidelis suakmenėja, įgyja pilkšvą atspalvį, šypseną pakeičia kreiva grimasa, nuoširdžius žodžius reikalingos frazės, o draugus išstumia naudingi „pažįstami“. Retai kam pavyksta išlikti vaiku visą gyvenimą. Dauguma tiesiog pavargsta nuo nuolatinių grumtynių su naikinančia aplinka ir tampa tokiais kaip visi – zombiais.

Pokalbis, kurį stebėjome stotyje daugiau priminė dviejų kačių peštynes – tai buvo labai rafinuotas, bet tuo pačiu labai primityvus, netgi gyvuliškas bendravimas, bandymas išsiaiškinti savo pranašumą. Ši scena atvėrė akis: nėra vaikų ir suaugusių, nėra senų ir jaunų, nėra turtingų ir vargšų, nėra išsilavinusių ir bemokslių – visa tai tik žmonės, nevienodai suvokiantys savo paskirtį ir patį gyvenimą. O kūnas, asmenybė, tai taip laikina, kaip tamsus debesis, įsivaizduojąs amžiams prarijęs saulę ir užvaldęs pasaulį.

Kodėl stebėjome sceną prie bilietų kasos mes supratome tik pamatę vieną iš moterų, lipančią į tą patį vagoną, kaip ir mes. Pirmiausia, ji išstumdė žmones ir, palikusi prie laiptelių savo lagaminą bei pateikusi kontrolierei savo invalidumo pažymėjimą, pirmoji įlipo į vagoną. Atsigręždama šūktelėjo mums visiems: „Aš invalidė, padėkite man ir įneškite mano lagaminą“. Vienas iš keleivių sureagavo ir padėjo vargšei moteriškei. Turbūt, vėliau jis pasigailėjo tokio savo altruizmo. Supratome, kodėl taip suirzo moteris, atvykusi į Maskvą kartu dabar jau su mūsų bendrakeleive. Ieškodami savo vietų, tiesiog nosimi atsirėmėm į invalidę – ji turėjo būti mūsų kaimynė. Vagonas buvo pustuštis, todėl nesustodami nuėjome į kitą vagono galą ir įsikūrėme. Deja, neilgam, nes mūsų naujoji pažįstama atropojo mums iš paskos ir užėmė ... 6 vietas. Taip, taip, būtent šešias. Ant keturių išsidėliojo savo daiktus, o ant kitų dviejų įsikūrė pati. Ji buvo labai nerami, pasiramsčiuodama lazdele, vaikščiojo po vagoną ir visus užkabinėjo. Ne, ne kalbino, o būtent užkabinėjo. Vienų „paprašė“ patraukti daiktus nuo kelio, nes ji negali praeiti; kitų „paprašė“ užtraukti užuolaidą, nes jai šviečia saulė. Mūsų „paprašė“ prie savo vietų atidaryti langą, nes jai trūksta oro. Vagone iš tikrųjų buvo tvanku, nors saulė buvo jau visiškai prie horizonto, tačiau daug stipriau visus slėgė aktyvioji invalidė. Didžioji dauguma keleivių buvo latviai, žmonės ramūs, ne karštakošiai. Jie stebėjo besiblaškančią po vagoną garbaus amžiaus moterį, bet nesikišo. Galiausiai dama nusivilko palaidinę ir liko vien su apatiniais – taip sureaguodama į neatidaromą langą. Tačiau ir šis jos drastiškas poelgis neiššaukė garsinio pasipiktinimo. Artinosi naktis, tikėjomės, kad vėsa ir tamsa nuramins aktyviosios bendrakeleivės emocijas, o ryte jau būsime Rygoje. Deja, deja, naktis tik suaktyvino šią moterį. Staiga pamiršusi, kad visiems pasakojo, jog ką tik pergyveno insultą, ji pradėjo rūkyti cigaretę po cigaretės. Maža to, ji atidarė vagono duris ir dūmai užtvindė visą vagoną. Sunku buvo stebėti taip šėliojančią moterį, turbūt jau turinčią suaugusius anūkus. Kartais ji atrodė liaudiškai tariant „apsėsta velnio“, nes staigūs šokimai nuo kėdės, lakstymas po vagoną, durų trankymas, replikos keleiviams niekaip nesiderino su jos inteligentiška išvaizda, tarsi šį kūną būtų užgožusi tamsa. Galiausiai ryte visi turėjome išklausyti jos istorijos, ne todėl, kad mums tai buvo įdomu. Tiesiog, ji taip garsiai kalbėjo ir rodė visiems ištraukas iš laikraščio apie save, kad ir nesiklausydami girdėjome visą pasakojimą. Sužinojome, kad ji visą gyvenimą dirbo psichologijos dėstytoja Rygos Universitete. Ji buvo labai mylima ir gerbiama, bet atsitiko bėda, jai ant smegenų išsiliejo kraujas (insultas) ir po ligos ji nebedirba. Sunku buvo patikėti tomis kalbomis, bet tvarkinga apranga, nepriekaištingos manieros ir kultūringa kalba visa tai dar buvo išlikę ir išlįsdavo tarpuose tarp pakvaišusių lakstymų. Tik viršų vis dažniau imdavo tas pakvaišimas, kurį žmonės dar kol kas vadina „atsistatomuoju laikotarpiu. Iškyla klausimas, kokia buvo ta sąmonė, jei atėmus protą, likęs žmogus-robotas taip pradeda šėlioti. Juk jai atėmė tik dalį proto, tiksliau visumos suvokimą. Ji tik „užmiršo“ visuomenės taisykles, kurios dažnai slepia sveikų žmonių ydas ir siekius. Ko siekė žmogus turėdamas „sveiką protą“, jei jį atėmus liko tik nevaldomas monstras, niekinantis visus ir viską? Kai žmogus pradeda nesiskaityti su aplinka, jis sustabdomas, jam „paralyžiuojama“ valia. Tai tik aplinkos bandymas apsisaugoti nuo agresijos ir naikinimo. O liga – tai tik gamtos dėsnių ignoravimo pasekmė, ji tik sustabdo žmogų jo klystkeliuose.

Galvoje pinasi keisčiausios mintys: kad pagyvenusi moteris su invalido pažymėjimu, terorizavusi būrį žmonių, iš tikrųjų yra tik nesubrendęs vaikas su jau pasenusiu kūnu. Nuo tokios praregėjimo akimirkos žmogus akyliau pradeda stebėti pasaulį, jis tampa atsargus, kad tas aplink vaikščiojantis chaosas nepažeistų ir neišmuštų žmogiško elgesio, taip nužemindamas asmenybę, žmogų, iki gyvulio.

Ryga mus pasitiko rūku ir tuštuma. Buvo birželio 25-oji, antra Joninių diena. Tokio išmirusio miesto dar neteko matyti. Gatvėse, aptrauktose šlapios pilkumos, mėtėsi šventinės atributikos nuolaužos: suplėšytos girliandos, susprogdinti balionai, tušti šampano buteliai. Sutikome vos kelis praeivius, visi jie buvo panašūs: susigūžę, patinusiais veidais ir turėjo vienintelį tikslą: kuo greičiau surasti kavinę, kurioje drebančiomis rankomis būtų galima išgerti puodelį kavos, o galbūt ir ką nors stipresnio. Visos jos tokios tos viešos šventės – ryte skauda galvą, dangus apniukęs ir slegiantis, o į galvą neateina nė viena šviesesnė mintelė.

Pradėjo purkšti ne vasariškai šaltas lietus. Atrodė, kad nakties košmaras persikėlė į miestą, vėl patekome į kažkokį nerealų pasaulį be žmonių, tik su retkarčiais praslenkančiais šešėliais.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“