Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

III dalis. Lietuvoje. Kas atsitiko?

Pagaliau mes namie, Lietuvoje. Viskas čia pažįstama ir artima. Tik kodėl taip tuščia ir nyku krūtinėje? Nežavi šiluma ir gardūs pietūs, sunkiai randame kalbą su artimais žmonėmis. Gal mes dar negrįžome? Gal tai, ką matome aplink tik iliuzija? O gal per tuos kelis mėnesius pasikeitė pasaulis? Po sugrįžimo praėjo vos kelios dienos, o mes jau nebegalime nustygti vietoje. Miesto dulkėse trūksta gaivaus oro, o namai užstoja horizontą, kojos pačios kilnojasi ir neša pirmyn. Buvome girdėję, kad grįžus iš ilgos kelionės, galimas sunkus adaptacinis periodas. Gal todėl ir nerandame sau vietos? Nieko neveikimas, tiksliau poilsis mus tiesiog žudė. Negalėjome ilsėtis, bet negalėjome ir nieko dirbti. Liko vienintelė išeitis – judėti. Ilgai nesvarstę išsitraukėme iš palėpės dviračius ir iškeliavome, šį kartą mūsų maršrutas vingiavo Lietuvos keliais.

Pirmoji naktis buvo labai nerami, be sapnų ir dažnai pabundant. Visą laiką jautėmės svetimoje teritorijoje, be to atrodė, kad per palapinės vidurį nutiesti bėgiai, kuriais važinėja traukiniai. Nakvynei buvome pasirinkę vietą apleistoje sodyboje, šalia kurios, vos už šimto metrų buvo nutiestas geležinkelis. Gal todėl, kad apsistojome apleistoje sodyboje, kurią vis dar saugojo namų dvasios, o gal todėl, kad atpratome nuo užteršto oro ryte jautėmės labai pavargę.

Tačiau kelionė tuo ir yra nuostabi, kad besikeičiantys vaizdai kartu keičia ir nuotaiką. Jau antrą kelionės dieną nustojo skaudėti galvos, pagerėjo nuotaika, kažkur išsisklaidė slogios mintys. Tuštumą krūtinėje užpildė besikeičiantys vaizdai, nakvynė prie vandens ir sodrus vasaros pievų bei miškų aromatas. Juk, tiesą pasakius, dažnai važiuojame į svečias šalis, beveik nepažinodami savos. Graži mūsų tėvynė Lietuva, turtinga darbščiais ir kūrybingais žmonėmis; gamtos įvairove – nuo pelkėtų eglynų šiaurėje ir pietryčiuose iki smėlėtų pušynų pajūryje ir Dzūkijoje.

Keista tai buvo vasara, nei dienos negalėjome nustygsti namuose, lyg kas būtų prijungęs prie amžino variklio – visą laiką norėjosi judėti. Tada netikėtai galvoje sukirbėjo klausimas: nejaugi kelionė vis dar nesibaigė? Gal taip lengviau prabėgs adaptacinis laikotarpis, juk keliaujame gimtu kraštu, čia viskas sava: gimta kalba, pažįstami žmonės, žinomos oro sąlygos. Be to pats vasaros vidurys – šiltos, trumpos naktys. Kelionė po tolimus kraštus mus daug ko išmokė, tapome gerokai drąsesni, dingo drovumas, kuris dažnai sustabdo ten, kur nėra kliūčių.

Keliavome laisvai: pavakare palapinę pasistatydavome miško pakraštyje, lauko gale ar apleistoje sodyboje, neieškojome specialių poilsiaviečių. Mindavome pedalus tiek, kiek leisdavo sveikata ir oras. Pirmąsias dienas jautėmės labai keistai: dingo toliai ir platumos, tarsi kas būtų šimteriopai viską sumažinęs. Dangaus skliautas prisispaudė prie žemės, o besileidžiančią saulę beveik kiekvieną kartą užstodavo koks nors žmogaus rankų tvarinys. Atrodė, kad mus pervilko ankštais rūbais, kurie neleidžia nei pasisukti, nei susilenkti, apsunkina kiekvieną judesį. Netikėjome, kad gyvename tokiame ankštame krašte su tiek daug žmonių. Neįmanoma nuvažiuoti nei penkių kilometrų nepamačius gyvenvietės ar nesutikus žmogaus.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“