Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Žemaitija

Per Lietuvą važiavome vadovaudamiesi žemėlapiu, aplankydami įdomesnes vietas. Pirmasis mums kelią pastojo Šatrijos kalnas, kurio aukštis 228 metrai. Ant jo viršūnės Suvalkijos žemaičiai pastatė kryžių. Taip pagoniškas kalnas įgavo krikščionišką atspalvį; žemaičiai išsižadėję savo protėvių tikėjimo pakluso svetimai religijai, atneštai kruvinu kalaviju. Šiandien svetimas katalikiškas tikėjimas jau daugelio lietuvių, kažkada buvusių pagonių, priimamas už prigimtinį tikėjimą.

Svečiavomės Žemaitijoje, neaplenkėme ir regiono centro Telšių. Turguje per garsiakalbį skambėjo žemaitiška kalba, kurią net suprasti buvo sunku – lyg kas kalbėtų visiškai svetima kalba. Tuo ir įdomus šis kraštas, kuriame bendrine lietuviška kalba ne su visais ir susikalbėti galima.

Telšiuose neužtrukome, vingiuojantis kelias mus nuvedė į Alsėdžius. Šis miestelis įžymus tuo, kad čia buvo filmuotas garsiojo razbaininko Tado Blindos sušaudymas. Mažai kas pasikeitė nuo legendinių Blindos laikų: ta pati aikštė ir akmeninis grindinys, vyrai ramiai gurkšnoja alų, tik jų galvos be ševeliūrų, iš tolo šviečia skusti ar nuplikę pakaušiai.

Važiuojame toliau, į Žemaitijos draustinį link Platelių ežero. Šis lietuviškas ežeras savo pailgumu mums priminė Baikalą. Tai vienas didžiausių ežerų Lietuvoje, kurio gylis siekia iki 50 metrų. Vanduo ežere skaidrus, krantai smėlėti. Vietą stovyklavietei „parodė“ ančių šeimyna. Tik įsikūrus, prie kranto atplaukė gulbė, nakvojome aikštelėje su nuostabiu vaizdu į ežerą. Žmonių arti nebuvo, nes su mašinomis privažiuoti čia jau nevalia. Savaitgaliais prie ežero suvažiuoja jaunimas iš gretimų sodybų ir miestelių. Mokestis vienam žmogui visam savaitgaliui 3 litai. Ir daug, ir mažai. Kai pagalvoji, kad kažkas renka tavo šiukšles, tai lyg ir per pigu, o jei žmonės mokėtų po savęs nepalikti šiukšlyno, tai gal ir jokio mokesčio nereikėtų mokėti. Tik, deja, žmogus toks sutvėrimas, nemėgsta jis po savęs palikti tvarkos. Namus dar susitvarko ir kiemą savo prižiūri, bet jau gamtos jis nesaugos, ne, ne. Yra vyriausybė, kuri ir privalo rūpintis švara – vėliau belieka ta valdžia piktintis už per didelius mokesčius. Praeina metai, kiti ir gražiausias vietas užpuola mašalai arba erkės. Ežerų ir upių pakrantės apželia nendrynais, o miškai priželia krūmokšnių. Gamta nebesuspėja išvalyti žmogaus šiukšlyno ir „pasidaro negraži“, kad nuvytų žmones, o jau tada ji pati išsirgs teršalus, kad ir vėl ateityje galėtų tarnauti žmogui, tikėdamasi, kad vieną dieną jis supras, kad jis pats ir yra gamta. Jei žmogus nustotų teršti, kokį nuostabų pasaulį jis išvystų!

Vėlyvą pavakarę į poilsiavietę privažiavo žmonių, bet mes to jau nematėme. Ryte pabudome tarsi skruzdėlyne: apsupti palapinių, trankios muzikos ir jaunimo apgirtusiais veidais. Aplink mėtėsi tušti buteliai, net su dviračiais pro žmones buvo sunku prasibrauti. Pasijutome klaikiai, tarsi atsidūrę vienoje statinėje su visa ta pašutusia, praradusia aplinkos ir savęs suvokimą minia. Vietos sergėtojas mus nuramino teigdamas, kad tiek poilsiautojų prisirenka tik savaitgaliais ( buvo šeštadienio rytas), o šiaip čia ramu.

Palikome poilsiavietę ir toliau keliavome aplink ežerą, kurį apvažiavome beveik aplink. Keliavome Žemaitijos nacionaliniu parku: asfaltuotas keliukas maloniai dalinosi į kalniukus ir pakalnes. Atrodė, kad važiuojame jau ištisą dieną, o laikrodžio rodyklė pajudėjo į priekį vos dvi valandas.

Per dieną vidutiniškai nuvažiuodavome 40 kilometrų, skubėti nebuvo kur. Lietuva – mažytis rojaus kampelis su nuostabia gamta: klimatas švelnus, rytais nedrėgna, o vakarais šilta, nėra staigių oro pasikeitimų; spalvos švelnios, pastelinės; mažutėliai laukai ir pievos, tarp kurių įsiterpę miškai. Ir dangus žemas, beveik čia pat, ranka pasiekiamas. Saulėlydžiai tykūs, ramina širdį ir teikia palaimą. Ir dieną, ir naktį jautėmės besiilsintys.

Miesteliai ir gyvenvietės keitė vieni kitus. Štai leidžiamės stačia pakalne žemyn į Kartenos miestelį, įsikūrusį Minijos senvagėje. Kokia galinga čia tekėjo upė, dar ir šiandien jos slėnis toks aukštas. Kada ji išdžiūvo ir kodėl?

Važiuoti dviračiais plentu nelengva. Nėra kelkraščių, o ir vairuotojai Lietuvoje mandagumu nepasižymi. Dažnai pralekia taip arti, kad reikia sustoti, nes vėjo gūsis toks stiprus, kad verčia nuo dviračio. Nesustojantis mašinų srautas taip išvargina, kad būtina ilsėtis vidurdienį, be to tą vasarą be gailesčio „kepino“ saulė. Taigi, pusiaudienį sustodavome kokioje lauko kavinėje pailsėti, dažnai tai būdavo degalinės kavinė. Išgėrę po puodelį kavos atsigaudavome: akys atšvisdavo, spalvos paryškėdavo, sugrįždavo kažkur išgaravusios jėgos. Kavos puodelis keliaujant nemielais Lietuvos keliais tapo pačiu tikriausiu stimuliatoriumi, be jo nesugebėjome jaustis žvalūs.

Iš Kartenos važiavome į Kretingą, iš kur pasukome į Darbėnus. Oras karštas, kelias lygus, asfaltuotas. Pralėkėme greitai šią atkarpą, liko vos septyni kilometrai vieškeliu iki Šventosios, o čia jau prasidėjo košmaras: kelias išdaužytas, duobėtas, o pakraščiai smėlėti. Aplink pušynas ir gaivus oras, o norisi greičiau pravažiuoti šį ruožą. Šiandien keliauti dviračiu sudėtinga. Dauguma lietuvių dviratininkus laiko skurdžiais, nesugebančiais net mašinos įsigyti. Toks požiūris apsunkina kelionę, nes dažnas vairuotojas tiesiog jaučia pareigą pralėkti visai šalia, užmiršdamas bet kokį saugumą. Kai kurie įjungia signalus, nes dviratininkai jiems yra tik kliūtis, kelianti susierzinimą. Vairuotojai nemokomi mandagumo ir etikos keliuose, jiems užtenka pažinti kelio ženklus. Žinoma, vairuotojai tai tie patys lietuviai, tautiečiai, o jų elgesys už vairo tik atspindi jų vidinį pasaulį. Jei žmogus nekultūringas už vairo, vargu, ar jis išsiskirs aukšta kultūra kitokiame žmonių susibūrime.

Sunkiai įveikdami įvairiausius netikėtumus ir nenumatytas kliūtis vis tik pavakare pamatėme jūrą. Nusimaudėme vėsiuose Baltijos vandenyse, palydėjome besileidžiančią saulę ir suskubome statyti palapinę. Minkštas samanų patalas sugėrė visą nuovargį, o rytinė saulė kvietė keltis ir vėl judėti. Pakelėje prisirinkome žemuogių, privalgėme jų tiek daug, kad kitą dieną net jas pamačius burnoje pasidarydavo rūgštu.

Iš tolo apžiūrėjome Būtingės terminalą, aplankėme Šventąją, Palangą, Karklę. Nakvynei apsistojome miške, du kilometrai už Karklės kaimelio. Vakare prasidėjo liūtis. Lijo taip smarkiai, kad jau nebetikėjome, kad teks pamiegoti. Viską apdangstę plėvelėmis sėdėjome palapinėje viduryje miško ir laukėme audros pabaigos. Vėjas pūtė iš trijų pusių, stipriai žaibavo. Apie dešimtą vakaro viskas pradėjo rimti, todėl išsimiegoti laiko pakako. Rytas išaušo saulėtas, pranašaudamos giedrą, aukštai skraidė kregždės. Čia pat pajūryje per radiją išgirdome pranešimą, kad vakar Kuršėnuose audros metu ledo gabalas didumo su lyg vyrišku kumščiu užmušė veršiuką, o kaimyninėje Latvijoje, Siguldoje audra išvartė medžius ir nutraukė elektros laidus. Žinios skambėjo bauginančiai, o mes patyrėme tik lietų ir stebėjome blykčiojančius žaibus. Atsisveikindami su pajūriu užsukome į Klaipėdos turgų, bet, kaip sakoma, batsiuvys neturi batų, taip Klaipėdą aptikome be šviežios žuvies.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“