Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Suvalkija

Smalininkai. Nuostabi vieta, smėlėtos Nemuno pakrantės ir pušynai – tikras kurortas. Diena išpuolė labai karšta, nusprendėme nusimaudyti, bet patogias maudykles vietiniai gyventojai pavertė gyvulių girdyklomis: krantai taip ištrypti karvių, kad nėra nei kur kojos ant lygios vietos pastatyti, ir visur gausybė „sudžiūvusių pyragų“. Nesustabdė mūsų noro taip sudarkytos pakrantės, vis tik nusimaudėme nešvariuose Nemuno vandenyse, kur dėl didelio užterštum nepatartina žmonėms maudytis. Taip jau mes žmonės esame auklėjami: patys teršiame ir patys dejuojame. Jei vien terštume, tai dar būtų pusė bėdos, bet mes dar ir „valome“ ... chemikalais, taigi, teršimas tampa dvigubu. Sunku Gamtai apsiginti nuo perdėto civilizuoto žmogaus dėmesio. Pamiršo žmogus gamtos dėsnius. Argi taip naikintume gamtą, jei nors retkarčiais susimąstytume apie tai, ką paliekame po savęs vaikams ir anūkams; jei žinotume, kad gyvenimas yra amžinas, ir gimdami kitą kartą sugrįšime į pačių užterštas ir užnuodytas vietas.

Upės vanduo atgaivino ir trumpam sugrąžino jėgas. Kaitri saulė ir stiprus vėjas reikalavo daug fizinės ištvermės, todėl vėsius kūnus ir vėl padengė sūrus prakaitas. Net sustojus atsikvėpti ausyse nuolat girdėjome švilpesį ir ūžesį, nuo kurių niekur negalėjome pasislėpti. Ilgai nesiilsėjome, vėl išsiruošėme į kelią, kuris ėjo per Jurbarko miestą, o jį pravažiavus saulė jau artėjo prie horizonto. Laikas ieškoti vietos nakvynei. Iš abiejų kelio pusių driekėsi plyni laukai. Nesimatė jokio gojelio ar krūmyno, juk nestatysime palapinės atviroje vietoje šalia kelio, kad kiekvieno pravažiuojančio žvilgsnis už jos užkliūtų. Saulė kaip užkerėta skubėjo leistis, o mes vis važiavome, nerasdami tinkamos vietos nakvynei. Sustojome priverstinai, nes pasirinkimo jau neturėjome – saulė jau buvo pasislėpusi, todėl palapinę teko statyti, net neapžvelgus vietovės, tiesiog pasukome lauko keliuku į pakraštį ir sustojome už aukštų žolynų, kurie ir atskyrė mus nuo kelio. Tik rytą pamatėme, kad vos už dešimties metrų prasideda pelkė. Sustoję dar spėjome pamatyti besiganančią karvę, kurią beveik visai sutemus išsivedė šeimininkas.

Ryte sulaukėme svečio, to paties, vakare išsivedusio karvę. Senyvą vyriškį labiausiai domino mūsų dviračių kainos, taip mums pasirodė. Tik vėliau supratome, kad jis mus tikrino, ir įsitikinęs, kad mes nepakenksime jo karvei, pasiūlė mums pieno, tik sakė, kad patys turėsime pasimelžti. Šią akimirką taip aiškiai suvokėme, kad tikrai esame Suvalkijoje. Prisiminėme, kaip vakar nesėkmingai kelis kartus bandėme nusipirkti pieno. Moteris, kurią užkalbinom pakelės gyvenvietėje, padejavo, kad turi tik vieną karvę, kai tuo tarpu jos kaimynai, kurių tuo metu nebuvo namie, augina tris karves. Pas juos mes ir buvome nukreipti. Kitame kieme mums pasakė, kad pienas jau priduotas. Ir dar pridūrė, kad mums gerai, nes galime atostogauti, kai jie tuo metu turi sunkiai dirbti. Nejaugi Lietuvoje vis dar nepanaikintas prievartinis darbas? Trečiajame kieme mums pasakė, kad nėra šeimininko, o be jo žinios niekas negali netgi litro pieno parduoti. Štai taip vyko mūsų kelionė per Suvalkiją. Prie visų nesėkmių dar ir padangą nuleido...

Išaušusi diena nusimatė karšta, ant kelio net smala suskystėjo. Apie pusiaudienį privažiavome Marijampolę. Aplinkui visur buvo užtverti keliai, streikavo ūkininkai. Galingos, daugiatonės mašinos važiavo siauručiais Suvalkijos keliukais, keldamos kamuolius dulkių ir palikdamos debesis užteršto oro. Šiame regione ūkininkai dažniausiai streikuoja. Ir žemės čia derlingiausios, ir derlius gausiausias, o streikai nesiliauja.

Marijampolė tarp Lietuvos miestų išsiskyrė nuorodomis. Šalia pagrindinių nurodančiųjų ženklų puikavosi užrašas „Neveikiančios žydų kapinės“, kita nuoroda kreipė į veikiančias miesto kapines. Sustojome pailsėti tuoj pravažiavę miestą. Prigulusius šalia keliuko pavėsyje mus užkalbino moteris, grįžtanti iš ganyklų su pilnais pieno bidonais. Ji pasiūlė pieno. Labai nustebome, bet pašnekesio metu išsiaiškinome, kad ji kilusi š Žemaitijos ir vis dar nepersisunkusi suvalkietišku godumu. Nežinia, ar tik mums buvo taip sunku bendrauti Suvalkijoje. Galvojame, kad taip yra pasijutęs ne vienas, juk užtenka prisiminti anekdotą ar pasakojimą apie šiuos savitus Lietuvos gyventojus.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“