Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Kelionė baigėsi

Pagaliau mes Dzūkijoje. Čia nėra turtuolių ūkininkų, nes derlingą juodžemį pakeitė smėlis ir pušynai. Grybai ir uogos – toks šio krašto derlius. Jei vasara drėgna, tai dar ir bulvės uždera, viena kita braškė prisirpsta. Keliukai vingiuoja pušynais tai nusileisdami, tai vėl staigiai šokdami į viršų. Ne kelionė, o tikra palaima. Žmonės linksmi, neturi jie rūpesčio dėl galbūt neužderėsiančio derliaus. Širdgėlą ramina vaikščiodami pušyne ar pasinerdami į skaidrius ežerų vandenis, kurių čia tikrai netrūksta.

Ta vasara (1999m.) buvo tokia karšta, kad jau septintą valandą ryto būdavo sunku išgulėti palapinėje, reikėdavo keltis ir bėgti į pavėsį ar šokti į vėsų ežero vandenį. Pačiame vidurdienyje termometro stulpelis pakildavo net iki +45°C karščio. Pakelėse pilna laukinių raudonųjų serbentų, o jų uogos saldžios ir be kirminų. Prisišveitėme jų taip pat kaip ir žemuogių, keliaudami pajūriu. Aplink sausa ir šviesu, kvepia žolynai ir spygliuočiai. Palapinę galima bet kur pasistatyti – tikros kurortinės poilsiavietės.

Sustojome nedideliame miestelyje prie parduotuvės ir vis išbėgame patikrinti, ar niekas nesiruošia dviračių nuvaryti. Šalia besiburiuojantys vyrai sugėdino mus: nusiraminkite, mes pasergėsime jūsų dviračius. Čia ne didmiestis, čia visi tarpusavyje pažįstami.

Kelias vis vingiuoja tolyn, vaizdai keičia vienas kitą, kaip ir oras, kurio kaitrą ataušina šiltas vasaros lietus. Laikas nuo laiko jis mus sustabdo ir priverčia pratūnoti kur nors po stogu, o kartais ir po ištempta tarp medžių plėvele. Šį kartą sustabdė miestelyje, dvi valandas prasėdėjome centriniame daržovių turgelyje po stogu. Į draugiją įsisiūlė vietinis šuo, panašus į avinėlį. Pavaišinome jį duona ir rūgpieniu. Šalia ganėsi ožka. Kompanija neįkyri, ir lietus atrodo ne toks nuobodus, prisiminus, kad liepa Lietuvoje yra šlapias mėnuo.

Dar kartą lietus mus sustabdė prieš pačius Trakus, todėl šį kurortą pasiekėme tik kitą dieną. Kelias dienas pakeliavę per lietų spėjome primiršti deginantį karštį ir vėl ilgėjomės saulės šilumos, kad tik nereiktų kiaurai peršlapti.

Trakuose pasilepinome kibinais, tai toks pyragėlis su avienos troškiniu. Juos gamina karaimai, kurie jau nuo senų laikų gyvena Trakuose, kai juos į Lietuvą atsivežė kunigaikštis Vytautas. Nuotaika pasitaisė, kaip sakoma – sotus pilvas nekelia rūpesčių.

Dar viena diena kelionėje, ir mes jau Vilniuje. Kelionė iki sostinės išvargino. Remontuojamas kelias ir kažkur skubantys sunkių, didelių krovininių mašinų vairuotojai. Gal ir sulauksime tokios dienos, kai Lietuvoje dviratininkai bus gerbiami vien už tai, kad jie irgi žmonės. Kai galėsime didžiuotis šalį išraizgiusiais dviračių keliais. Ir kai nesistebėsime, kad krovininės mašinos vairuotojas, dažniausiai užsienietis, tyliai pristabdo galingą mašiną, kad neužkliudytų dviratininko. Užsieniečiai vairuotojai gerokai mandagesni už vietinius mašinų vairuotojus. Gal todėl, kad Lietuvoje žmonės tokie nerangūs, nejudrūs, retai išvykstantys toliau už savo rajono ribų – jų visas pasaulis telpa į jų kaimą ar miestelį.

Vilnius mus pasitiko tirpstančio asfalto kvapu, užterštu dūmais oru ir nesibaigiančiu mašinų srautu, vietomis virstančiu sustingusiais kamščiais. Per sostinę važiavome tris valandas, o nuvažiavome tik devyniolika kilometrų. Važiavome šaligatviais, prie kiekvienos sankryžos nulipdami nuo dviračio ir nukeldami jį nuo borto. Nuo triukšmo įskaudo galvos, sustoti niekur nenorėjome, stengėmės kuo greičiau pabėgti iš tos maišalynės. Ir staiga, lyg perkūnas iš giedro dangaus atskrido mintis: suvokėme, kad mūsų kelionė pasibaigė. Čia Vilniuje, sostinėje, iš kur beveik prieš tris mėnesius išsiruošėme į mums nežinomus ir kiek bauginančius kraštus, ji ir užsibaigė. Pajutome ramybę, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes ir pradėjo kietėti kaip vėstantis vaškas, įgaudamas naują formą. Dabar jau galėsime grįžti namo, nebekankins keistas jausmas, lyg kybotume tarp dangaus ir žemės.

Tris savaites kelionės aplink Lietuvą sujaukė nusistovėjusį požiūrį į tėvynę ir į Sibirą. Toks staigus perėjimas į ankštą erdvę mus taip sustabdė, lyg būtume atsimušę į betoninę sieną, kažkurį laiko tarpą jautėmės praradę suvokimą. Taip, graži mūsų šalis, oras švelnus, gamta ne tokia užteršta, lyginant su kitomis Europos šalimis, tik maža joje erdvės, trūksta horizonto. Kartais atrodo, kad mirkstame tirštame koncentrate, kurio vos kelių lašelių pakaktų gražiausiam gyvenimui. Įvairias priežastis galima nurodyti, kodėl trėmė lietuvius į Sibirą. Ir vis tik reikėtų pridurti dar vieną, kuri išryškėja tik bėgant laikui, ji sukurta evoliucinės būtinybės: pažadinti lietuviuose laisvės jausmą, kuris toks neužčiuopiamas ir prižemintas tarp ariamų žemių ir sunkaus darbo, sugrubinusio ne tik lietuvių rankas, bet ir širdis, kuriose jau nebeužtenka vietos dangaus žydrynei ir aukštiems siekiams...

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“