Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Troškimas

Patikėti tuo, kad šiuo metu Žemėje gyvena Kristus, buvo sunku. Ne tiek tikėdami, kiek vedami smalsumo, pasiryžome nuo Altajaus važiuoti dar kelis tūkstančius kilometrų į Rusijos gilumą, kad bent akies krašteliu pamatyti, kaip atrodo gyvenimas šalia Kristaus. Netikėjome atgimimu, nes nei viena istorija nesikartoja du kartus, bet gyvenimas bendruomenėje mus domino. Buvo kalbama, kad bendruomenė didelė, jai priklauso visas milijonas pasekėjų. Dalis jų, taip vadinami išrinktieji, tai yra tie, kurie jau apsisprendė, gyvena Visariono bendruomenėje. Kiti dar „neatsivertė“ pilnai, todėl ir toliau gyvena savo namuose ir ten pat buriasi į vietines bendruomenes. Visi kartu studijuoja Visariono parašytą paskutinį testamentą ir pagal galimybes vykdo jo nurodymus (nevalgo mėsos, neklauso radijo ir nežiūri televizijos, neskaito laikraščių, atsisako technikos atradimų ir panašiai).

Bendruomenėje gyventi gali tik pašauktieji – taip mums aiškino viena iš pasekėjų, gyvenanti Rygoje, Latvijoje. Ji ir pati jau kelerius metus bando važiuoti, bet negali, matyt, kaip pati ji teigė, dar nenusipelnė susitikimo su mokytoju Visarionu– juk, pirmiausia, reikia savo gyvenimu įrodyti atsidavimą ir tikėjimą.

Žmonės, kuriems pavyko susitikti su Visarionu, kalba apie jį susižavėję. Po susitikimo jie tarsi nurimsta, pajunta pilnatvę. Tikėjimas Visarionu, kalbant jų žodžiais, prikelia juose snūduriavusį amžino gyvenimo tikrumą. Jie pradeda suvokti, kad visi šiandieniai sunkumai yra laikini. Jie pradeda tikėti, kad išgyventi gali tik padėdami vieni kitiems. Jiems gera būti kartu. Jų širdys jau seniai laukė Kristaus, troško gyventi šalia jo. Juk vienas žmogus yra per silpnas grumtis su Būties problemomis, o Visarionas, naujasis kristus, gali padėti ne vien patarimu, bet ir savo gyvenimo pavyzdžiu – tai tikras džiaugsmas. Beje, Visariono pasekėjai yra įsitikinę, kad ateitis priklauso tik įtikėjusiems į Visariono, kaip Kristaus, atgimimą.

Latvis Marijus ištisus metus gyveno bendruomenėje. Šiandien jis vėl gyvena Rygoje, bet gyvenimas pasikeitė. Sugrįžęs iš Sibiro jis keletą mėnesių negalėjo rasti sau vietos. Didmiestis jį gąsdino, todėl pasislėpė nuo žmonių išvykdamas į kaimą. Per pažįstamus pavyko apsigyventi viename iš Lietuvos vienkiemių, pas žmones nepabūgusius jo keistumo, priklausymo kažkokiai tolimai ir negirdėtai sektai. Kiauras dienas Marijus vienas ir vienišas klaidžiojo po pievas. Kol galiausiai išdrįso prabilti. Matyt, patikėjo žmonėmis, pas kuriuos laikinai buvo suradęs prieglobstį. Į namus jis grįžo su vieninteliu troškimu – suburti bendruomenę Latvijoje, o gal ir Lietuvoje (kaip paaiškėjo, Lietuvoje Visariono pasekėjų taip pat yra). Ne taip jau tai svarbu kur, tiesiog jis ieškojo bendraminčių čia, šalimais, kad nereikėtų taip toli keliauti su jais susitikti. Juk trokštančių taip gyventi privalo būti visur, tik jie užsislėpę, nedemonstruoja savo vidinio pasaulio, stropiai saugo save ir artimuosius nuo pašaliečių. Jie ne sykį jau patyrė, kad atskleisdami savo mintis dažnai būna išjuokiami ir sumenkinami; po tokio atviravimo paprastai ilgai tenka gydyti grubių juokelių sukeltas nuoskaudas.

Po du mėnesius trukusios tylos, Marijus pagaliau prakalbo ir daug pasakojo. Iš pradžių apie savo netikėjimą, vėliau apie keistą virpesį paširdžiuose, dar vėliau apie begalinį norą gyventi ir džiaugtis. Džiaugtis viskuo ir visa kuo, prie ko prisiliečia. Juk kiekviena akimirka yra stebuklinga ir nepakartojama. Praleidai ją tuščiai – atėmei iš savęs dalelytę gyvybės. Kažką pradžiuginai ar sujaudinai širdį, dėkingumas grįžta gyvybės eleksyru į tavo paties kūną. Jei šviesių minčių ir siekių būtų daugiau, žmogus nustotų pykti, kurti keršto planus. Jis nustotų senti. Jo siela taptų laisva, laiminga ir nepriklausoma, ji prisimintų nemirtingą dvasią – savo gyvenimo vadovą... Mums sunku buvo klausytis tokių kalbų, dar sunkiau pradėti taip mąstyti patiems.

Marijus žino, kad toks gyvenimas pavieniams žmonėms yra per sunkus, todėl reikia burtis, sukurti bendruomenę, vieningą centrą. Jame galėtų rinktis žmonės, kuriems nors retkarčiais kyla mintis pakeisti savo nuobodų, pilką egzistavimą. Tie, kurie pavargo nuo pažadų, įžadų, tuščių plepalų, triukšmo ir vienatvės tarp žmonių. Visa tai padaryti įmanoma – pradžiai užtenka noro ir ryžto keisti save. Nustoti vaidinti gyvenimą ir pradėti gyventi taip, kaip trokšta širdis. Keistas pasakymas, daugiau primenantis skambią metaforą, bet kiekviena metafora, kiekvienas anekdotas ir aforizmas turi giliai paslėptą tiesą, tik primirštą.

Suburti žmones nėra lengvas užsiėmimas, juk pirmiausia juos reikia sudominti ir įtikinti, kad siūlomas kelias teisingas, kad jis nenuves į pražūtį. Taip pat būtina išdėstyti, kokiais keliais eisime į tą susikurtą ateitį. Gyventi būryje ir lengva, ir sunku. Lengva, jei visi gera valia, be prievartos bendrauja ir atlieka bendrus darbus. Sunku pasidaro, kai pradeda dygti egoizmas, kai noras turėti daugiau virsta noru valdyti ir pavergti. Todėl pirmiausia reikėtų atsisakyti bendruomenę griaunančių priežasčių. Tai nėra lengva, nes daugelį žalingų įpročių žmonės jau įprato vadinti gyvenimo norma. Todėl svarbiausia labai tiksliai išaiškinti tai, kokios priežastys kokių pasekmių susilaukia. Pavyzdžiui, vynas, tabakas, mėsa labai teršia širdį, jie pritraukia sunkias ir godžias mintis iš žemųjų pasaulių. Tos mintys sukasi tik apie pinigus, valdžią, karą. O augalinis maistas yra gerokai lengvesnis – juk norint pavalgyti nereikia žudyti, atimti kažkam gyvybės.

Keičiasi maistas, nyksta įsisenėję ir, daugiausia, auklėjimo primesti įpročiai, kinta kūnas – jis darosi jautresnis. Jam pradeda nebetikti ir kiti nešvarumai bei nuodai – pavyzdžiui trąšos, kuriomis taip sodriai nuodijama gamta. Žinoma, skeptikai iš karto primins kenkėjus, siaubiančius derlių, piktžoles, kurios auga greičiau ir sodriau už bet kokį kultūrinį augalą. Deja, bet ir vėl teks priminti užmirštas tiesas. Pirmiausia tai, kad trąšos žemės neatgaivina, o tik prievartiniu būdu iššaukia jos paskutines jėgas apsivalymui. Kaip ir vaistai negydo ligos, jie tik sužadina organizme išlikusią gyvybinę energiją, kuri suaktyvėjusi pati atgaivina organizmą. Belieka pridurti, kad trąšos buvo sukurtos tada, kai nutrūko žmogaus ryšys su gamta.

Pakalbėkime ir apie piktžoles – kas jos yra? Tai tie patys augalai, augantys prievose, miškuose, visur aplink, bet natūralioje gamtoje piktžolėmis tie augalai nevadinami, jie sudaro tos vietos augmeniją. Žemė yra gyva, – tai būtina pripažinti – ji taip pat mąsto. Pagal klimato ypatumus, žemėje auga vienos ar kitos rūšies augalai. Ir tie augalai tampa piktžolėmis ir pradeda kliudyti tada, kai žemė pradedama naudoti kultūrinių augalų auginimui. Žinoma, žemė nori atstatyti balansą, nes kultūriniai augalai ne visada, o tiksliau beveik niekada, neatitinka tos vietos sąlygų. Todėl vienos medžiagos yra pernaudojamos, o kitų susikaupia perdaug. Štai kodėl kultūriniai augalai taip vešliai visą laiką apželia piktžolėmis – piktžolės stengiasi atstatyti balansą, atgaivinti ndirvožemį. Juk mes suprantam, kad dramblio ir tigro racionas negali būti vienodas, nes tai neatitiks jų prigimties. Tai kodėl nenorime suprasti, kad žemė, kaip gyvas sutvėrimas, taip pat yra labai skirtinga. Juk šiaurėje niekas nesistengia auginti abrikosų ir kriaušių, o dykumoje sudėtinga išauginti sodą, nors šilumos ir pakanka.

Žemė – gyvas sutvėrimas, ji visada bendradarbiauja su žmogumi, mielai augina jo pasėtas sėklas ir dovanoja mūsų pilvams derlių. Tik žmogus, kasdien tapdamas vis didesniu egoistu, nenori atsidėkoti jį maitinančiai žemei, nes jo manymu žemė yra negyva. Žemė kantri, ji ilgai tarnauja žmogui ir tik visiškai nualinta, apnuodyta, vieną dieną ji gali giliai ir skausmingai atsidusti. O tas atodūsis gali virsti žemės drebėjimu, cunamiu, miškų gaisrais – bet kuo, kas padės atsikratyti žmogaus, paties didžiausio jos naikintojo ir kenkėjo. Taip , padedama stichijų, žemė apsivalo ir ilsisi – metus, du, tris, o gal net dešimtmetį ar visą šimtmetį – taip ji apvalo žmonių „troškimais“ apnuodytą savo kūną.

Auga miestai ir vis stipriau skiria žmogų nuo gamtos. Retas šiandien suranda poilsį gamtoje, jos ramybėje – juk pailsėti lekiame į žmonių perpildytus kurortus, nes labai bijome vieni likti gamtoje. Gamta mums atrodo tokia nesvetinga ir svetima, nes visai nepažinta. Civilizacija panaikino badą, bet tuo pačiu sunaikino ir ryšį su gamta. Žmonijos išradimai kalba patys už save – biologija, chemija tarnauja verslui, nes užsiima pakaitalų ieškojimu natūraliems, gamtos vaisiams pakeisti....

Darbas dėl pinigų užima visas mintis, nebelieka jų kitoms svajoms, niekad nepamąstome apie maistą, o tik sukame galvas apie pinigus. Net ir turėdami sodą, paprastai ten važiuojame pailsėti, atsigauti, o vargšai augalai priversti sugerti mūsų nuovargį – nebeužtenka jiems gyvybės syvų dar ir derlių gerą užauginti; bet piktžolėms toks žmogaus išsekimas tarsi trąša, nes būtent tos piktžolės ir atstato žemės balansą. Tačiau žmogus nesusimąsto apie tai, jis paprasčiau įsigyja trąšų... Taip, lyg ir be piktų kėslų, žmonija pati save nuodija. Belieka pridurti, kad nuodai kaupiasi, ilgą laiką kaupiasi, ir vieną dieną organizme jų gali pasidaryti per daug. Žmogus, kaip ir žemė, negali nuodytis amžinai. Išsivalymas apsireiškia ligomis, anksti apsilanko mirtis.

Tokios mintys ne šiaip sau sukosi galvoje. Pavasarį, ten tolimajame Sibire, kai sėklos jau buvo sudygusios, užėjo vėlyvos šalnos. Bendruomenės žmonės kelias savaites iš eilės naktimis budėjo, saugojo gležnučius, tik prasikalusius iš žemės daigelius. Jie kurdavo naktimis laužus, dengdavo daigus medžiaga ar plėvele. Atrodo, pavyko išsaugoti būsimą derlių. Galbūt, sunku įsivaizduoti žmones taip dėmesingai prižiūrinčius augalus. Tik tada verta pagalvoti apie tai, kad valstybė nepadengs patirtų nuostolių, o bendruomenėje gyvenama be pinigų, todėl nusipirkti maisto nebus už ką. Taigi, tik nuo sugebėjimų priklauso išgyvenimas.

Marijus toliau mąstė garsiai: bendruomenės gyvenime nemažą reikšmę užima gyvenama vieta. Surastume tylią, ramią vietą, kur nors tolėliau nuo didmiesčio. Gal kokį apleistą ir žmonių paliktą mirti kaimą, kurį supa miškas, šalia čiurlena upelis. Priimtume visus, kurie nori gyventi kitaip. Žinoma, žmonės kiekvieną neįprastą reiškinį linkę priskirti blogiui arba sektai, bet juk taip gyventi traukia širdis. Juk žmonija visą laiką ieško Mokytojo, ieško išminties, ieško rojaus ir tiesiausio kelio į laimę. Vieną sykį reikia nustoti bijoti prietarų – tai atgyvena, kurią būtina išrauti, kaip seną, sukriošusį kelmą.

Gyvenimas kartu – tai bendras, džiaugsmingas, kūrybiškas darbas. Darbas – tai kasdieninė šventė, o ne bausmė. Kaip galėjo taip neatpažįstamai išsikreipti jo reikšmė? Šiandien dauguma vaikų baudžiami ir gąsdinami darbu, toks požiūris juos paverčia narkomanais ir plevėsomis. Darbas – tai kūryba ir atgaiva širdžiai. Jis turėtų kelti tik džiaugsmą. Jei yra prievarta, tai jau ne darbas, o bandymas pavergti, pažeminti, atimti savigarbą.

Tokias svajas ir tokius troškimus parsivežė Marijus iš tolimos bendruomenės. Jo širdis nerimsta, jis nori pagaliau pradėti gyventi, taip, kaip ir priklausytų žmogaus prigimčiai. Mes klausėmės jo pasakojimo vienoje iš Rygos lauko kavinių. Viskas atrodė nerealu, netgi kvaila, per daug sureikšminta ir netikra. Klausėmės, nes visada smalsu išgirsti kažką naujo, negirdėto, neįprasto. Jo elgesys nesiskyrė nuo kalbų. Jis atrodė beveik šventasis. Neįžvelgėme nei kruopelytės savanaudiškumo ir apgaulės, tiesiog tyras noras bendrauti. Visą vakarą laukėme, kad tuoj nukris ta šventumo kaukė ir pamatysime „įprastą“ žmogų su paprastais žemiškais norais. Tik nukristi nebuvo kam. Kaukę jis paliko ten, tolimame Sibiro užkampyje, kur gyvena jo Mokytojas.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“