Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Abakanas

Mintys apie mūsų kelionės tikslą gerokai sutrumpino kelionės iki Abakano laiką. Parą praleidome ant ratų – tikras rojus po mėnesio, pragyvento palapinėje. Nuo pečių nuimtos kurpinės, nereikia bijoti lietaus ir rūpintis nakvyne– tai malonūs pojūčiai.

Rusija yra didelė šalis, kaip ir kiekviena valstybė ji turi trūkumų ir privilegijų, apie kurias gyvendami Lietuvoje net nenutuokėme. Štai kad ir tokia: dauguma šalies žmonių keliauja po šalį traukiniais, tai pigi ir labai patogi keliavimo priemonė. Žmogus nesijaučia toks suvaržytas kaip mašinoje, nes yra galimybė pagulėti, pasėdėti, pavaikščioti, nors ir labai ribotoje aplinkoje. O kokį malonumą suteikia ilgesni sustojimai dideliuose miestuose! Jei traukinys stovi dvidešimt minučių tai labai ir labai daug laiko! Traukiniui sustojus vagonus apsupa prekeiviai. Nors, tiesą pasakius, šis žodis nelabai tinkamas. Vietiniai žmonės atneša parduoti maistą, ką tik pagamintą namuose. Galima nusipirkti dar karštų virtinių, virtų bulvių, šviežių daržovių, tik parautų nuosavame daržiuke, garuojančių bandelių su uogiene, bulvių koše ar ryžių įdaru. Taip pat pardavinėjami vaisvandeniai, alus, ledai, žodžiu, tai, ką galima įsigyti čia pat kioskuose, bet nereikia blaškytis nepažįstamoje aplinkoje – viskas atnešama prie atvirų vagono durų. Puikiausias aptarnavimas, maistas šviežias ir gerokai pigesnis nei traukinio restorane. Daugeliui, tikriausiai, pašiurpo oda tai skaitant – juk maistas nepatikrintas, galbūt jis užkrėstas? O ar žinote, ką tikrina epideminės stotys? Jos ieško ten irimo bakterijų, bet visiškai nekontroliuoja emulgatorių ir stabilizatorių kiekio. Belieka pridurti, kad šie dirbtini nuodai gerokai kenksmingesni, nei mes įpratę manyti ir tikrai daugiau kenkia organizmui nei senstelėjusi bandelė ar parūgusi uogienė – šie maisto pakitimai tik sukels viduriavimą. O va maisto stabilizatoriai ir pagerintojai veikia visiškai kitaip: pabandykite juos naudoti atskirai nuo maisto – kaip dezinfekuojančią priemonę – suvalgei šaukštelį sausų miltelių, užgėrei vandeniu ir valgyk sau bet kokį maistą – niekas nebepakenks sveikatai...

Deja, maistas dažnai būna tik pasekmė, paslepianti tikrąją susirgimo priežastį. O sergame mes ir apsinuodijame tada, kai nusilpstame. Tada mus žeidžia visa aplinka: daugiausia piktos ir tūžmingos žmonių mintys. Pyktis, pavydas, neapykanta – štai pagrindiniai skrandžio spazmų, vidurių skausmų, paralyžiaus, infarktų kaltininkai. Kai tik sunaikinsime šias savybes savyje, sumažės ir galimybė sirgti.

Sočiai pavalgę ir patogiai išsimiegoję, vėl buvome pasiruošę žygiui į nežinią, susitikti su Visarionu ir jo suburta bendruomene. Pažintis prasidėjo šeštadienį. Išlipę Abakane – o tai nemažas miestas – pasijutome kiek keistokai, atrodė, kad visi vietiniai žino, kur mes vykstame. Šypsenos jų veide mus glumino. Nepajutome, kada buvome „surūšiuoti“. Aplink viskas buvo nauja, todėl sunkiai orientavomės situacijoje. Nesupratome, kuo išskiriame iš aplinkinių. Tik vėliau sužinojome, kad būtent čia, Abakane, susirenka žmonės iš visų pakraščių, pasiryžę gyventi bendruomenėje – tai tarsi pirmoji paskirstymo vieta. O mūsų turistinė išvaizda pagal išorinius požymius visiškai atitiko bendruomenės narių išorę. Sudžiūvę po žygio mūsų kūnai prilygo Visariono pasekėjų liesumui. Skirtumas buvo visai nežymus, tai mes supratome gerokai vėliau. Mūsų kūnai žygio metu sutvirtėjo, riebalai virto raumenimis, veide atsirado pasitikėjimas savo jėgomis. Tuo tarpu kai žmonių iš bendruomenės žvilgsniai buvo baukštūs, jie patys daugiau priminė suvargusius nuo darbo ir pastovaus nepritekliaus žmogystas.

Stotyje mus kalbino nepažįstami žmonės, tarsi pagal kokius tai slaptus požymius suprasdami, kad ir mes tokie pat. Tie žmonės mums atrodė labai keisti. Jų veiduose visą laiką švytėjo palaiminta šypsena. Jie paslaptingai klausdavo, ar mes jau pasirinkome gyvenamą vietą, ir tuoj pat sakydavo savo naujuosius adresus. Toks dėmesys mus glumino – niekas nieko nepažįsta, bet visi tarsi nematomais saitais susisaistę ir vedami bendro tikslo. Tai jau leidžia laisviau bendrauti tarpusavyje, atsisakant net kai kurių priimtinų mandagaus bendravimo taisyklių – pavyzdžiui, užkalbinti visiškai nepažįstamą žmogų, tarsi jau žinant, kad nepažįstamasis neatstums, bendra kalba būtinai užsimegs.

Atvykėliai-pasekėjai taip pat buvo skirtingi: vieni jų jau pastoviai gyvenantys bendruomenėje, o kiti atvykę tik kelioms dienoms į savaitgaliui organizuotą susitikimą – tai mes taip pat sužinojome jau vėliau autobuse, kuris mus vežė į Petropavlovką. Ne dieną ir ne dvi jie galvojo apie tą kelionę ir susitikimą, todėl džiaugsmas tiesiog netilpo jų krūtinėje. Jie norėjo visam pasauliui pasakyti, kokie jie laimingi – jie tuoj, tuoj susitiks su mokytoju. Tarp atvykėlių buvo ir tokių, kurie jau buvo tvirtai apsisprendę gyventi bendruomenėje. Ši diena jiems tarsi buvo išsilaipinimas šventoje žemėje. Jų gyvenimas keičiasi, nuo šiol jis visiškai nebepanėšės į atsisakytą, pasaulietišką. Tie du gyvenimai, praeitas ir būsimas, skyrėsi ne tik išoriniais aspektais, bet, pirmiausia, ir tai turbūt svarbiausia, mąstymu, nauju požiūriu į prigimtį ir žmogaus gyvenimo tikslą. Žinoma, vidiniai pasikeitimai ryškiai atsispindėjo ir išorėje: dauguma bendruomenės vyrų dėvi sermėgas, ilgus plaukus perjuosė juostele, moterys užsivilko ilgus sijonus, o galvas uždengė skarelėmis. Su vyžomis nematėme, bet kai kurie vaikščiojo basi. Nežinia, ar tik vasarą?

Tik išlipus iš traukinio kaip bičių spiečiaus buvome apsupti taksi vairuotojų, siūlančių savo paslaugas. Čia privažiuoja įvairiausių žmonių, jų nežinojimu ir aklu pasitikėjimu pirmiausia ir pasinaudoja taksistai-privatininkai. Jie siūlo savo paslaugas, tik dešimteriopai brangiau. Vienišumas – tai tas jaukas, kurio pagalba prasigyveno ne vienas šio miesto taksistas. „Medžiotojus nuvaikė“ kartu su mumis išlipusios dvi vietinės moterys. Jos informavo, kad geriausia iš Abakano į Kuraginą, kitą, artimesnį bendruomenės punktą, važiuoti elektriniu traukiniu, (tai yra „električka“), o jau iš ten autobusu. Tai bus daug pigiau. Ankstyvas nuvažiavimas į Kuraginą nieko nepakeis, nes vairuotojai toliau neveža, taigi vis tiek teks laukti autobuso, kuris atvažiuoja tik po pietų. Dar tik rytas, iki ten laisvai nuvažiuosime elektriniu traukiniu, o bilietas kainuos dešimt, o gal net dvidešimt kartų pigiau nei kelionė taksi. Nusiraminome ir dabar jau drąsiai ėjome į stotį, „nematydami“ įkyruolių.

Stebėjomės žmonių noru praturtėti bet kokia kaina, pasinaudojant bet kokia situacija. Namuose to godumo kaip ir nematėme. Kaip sakoma, savas kiemas visada atrodo švaresnis. Po sąjungos sugriuvimo netikėtai plūstelėjusi laisvė daugumai gyvenimą pavertė ištisiniu turto vaikymusi. Šiame žaidime tikslas pateisina bet kokias priemones. Juk reikia kažkaip gyventi. Nesvarbu, kad biznio metu prarandama sveikata, ramybė, dažnai net šeima. Nesvarbu, kad nusisuks draugai ir giminės. Juk tikslas pateisina priemones, vadinasi ir praradimus. Net sunku kartais patikėti, kaip gali pasikeisti žmogus, pajutęs turto skonį. Dingsta vidinė etika ir padorus elgesys, kažkur užsimeta nuoširdumas, nesavanaudiškumas ir ištirpsta ateitis... Viskas šiandien, ir kuo greičiau. Šiandieninė civilizuota visuomenė, o gal tik keletas savanaudžių egoistų, prisidengusių valstybinėmis pareigomis, bando visą dėmesį nukreipti į greitą praturtėjimą. Taksi vairuotojai tik atspindi tokią politiką. Staiga, vieną rytą buvo viskas pamiršta ir šalis savo galią pradėjo skaičiuoti pinigais banke, mašinų skaičiumi, vidutiniu atlyginimu doleriais ir tenkančiais gyvenamo ploto kvadratiniais metrais žmogui. Turtas pasidarė svarbiau už patį jo kūrėją žmogų... Taip įvyko Lietuvoje, taip įvyko ir Rusijoje, šis procesas neaplenkė nei vienos šalies, priklausiusios taip vadinamai didžiajai raudonajai sandraugai... Valstybinei sistemai pasikeitus iš socialistinės į demokratinę iš esmės niekas nepakito, tik pavadinimai, lozungai, kalbos maniera, bet žmonės juk išliko tie patys.

Mus įvertino pagal išorę ir surūšiavo. Mes taip pat esame taip pasielgę daug kartų, net neįsigilinę nuvertindavome ar išaukštindavome žmogų pagal jo išvaizdą, kuri taip dažnai būna apgaulinga. Įvertiname žmogų, kaip prekę ar daiktą, ir savo nuomonės jau nebekeičiame visą gyvenimą...

Bestovint eilėje prie bilietų kasos, vis tie patys taksistai dar bandė mus prikalbinti važiuoti su jais, bet mes atsilaikėme prieš jų neįtikėtiną įkyrumą. Vis tik auką jiems pavyko surasti. Tai buvo moteris, kokių keturiasdešimties metų, ji atvažiavo čia apsigyventi. Daiktų turėjo vos kelis ryšulius. Baugščiomis akimis žvalgėsi aplink, jautėsi nesaugi. Mes bandėme jai padėti, aiškinome, kad važiavimas su privatininku nepagreitins jos kelionės, tik padidins išlaidas, bet jai atrodė kitaip. Ji pasidavė raginimams. Gaila buvo į ją žiūrėti. Ji priminė muselę, patekusią į voro tinklą. Voras aukos tyko visą laiką, pasislėpęs ir sustingęs, tik musė apie tai nežino. Ji gyvena savo pasaulyje net neįtardama apie visai šalia tūnančius pavojus, kol netikėtai susipainioja jau seniai paruoštuose spąstuose.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“