Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Ką nutyli istorija?

Mes vėl traukinyje. Vagonas pilnas jaunų žmonių. Ką tik prasidėjo vasaros atostogos ir studentaujantis jaunimas grįžta iš miestų pailsėti į gimtus namus, kad sustiprėtų ir pilni atsinaujinusių jėgų rudenį vėl galėtų tęsti studijas. Kelionė namo, į gimtinę čia trunka ne dieną, o savaitę, kartais mėnesį. Laikas ir erdvė tokiuose toliuose turi kiek kitokį atspalvį.

Visa Rusija išvagota geležinkelio bėgiais. Ši susisiekimo priemonė labai populiari didelėje šalyje ir pigi, netgi vietiniams. Žmonės yra judrūs sutvėrimai, todėl vos tik susidaro tinkamos sąlygos daugelis žmonių mielai keliauja. Rusijoje keliaujantiems dirbtini trukdymai nedaromi – nesukeliamos kainos ir nenaikinami maršrutai, ir geležinkelis vis dar tarnauja žmogui, o ne kapitalui. Kapitalą besivaikančiose šalyse žmogus dažnai tampa kaip ir antraeiliu šalies rodikliu, nes daugiau dėmesys kreipiamas į tai, kaip žmogų priversti tarnauti sistemai, o ne atvirkščiai, kaip buvo bandome socializme – kurti sistemą, kuri tarnautų žmogui.

Iš abiejų geležinkelio pusių driekėsi sodų bendrijos. Gyvenant tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva toliai, horizontas tampa labai apibrėžtomis ir ribotomis sąvokomis – čia viskas sumažinta, kaip žemėlapyje, kuriame netgi patys aukščiausi pasaulio kalnai išsiskiria tik tamsesnė ruda spalva, o vandenyno gylį atspindi tamsesnė mėlyna. Todėl stebint pro langą nesibaigiančias sodų bendrijas mūsų smegenys imdavo „degti“, vokai apsunkdavo, ir lengvas snaudulys užliedavo kūną – štai tokiu būdu „apsisaugodavome“ nuo nesuvokiamų tolių.

Šiandieninė Lietuva – tai tarsi mažytis mozaikos fragmentas, užimantis vos kelis centimetrus didingame pasaulio vitraže. Ją sunku įžiūrėti, ne visiems pavyksta ją pastebėti. Gal todėl taip dažnai kalbame apie šlovingą praeitį, kai Lietuva driekėsi iki Juodosios jūros, ir kiekviena palankia proga tai primename. „Susitraukusi“ Lietuva daugelio lietuvių sąmonėje vis dar imperija, didinga ir stipri, nors patys ją praradome, kai apsvaigę nuo didybės pradėjome menkinti kaimynus. Žemes praradome, bet liko tas bjaurus įprotis tuščiai puikuotis... Belieka patarti tautiečiams paskaityti Guliverio nuotykius – ten daug rašoma apie tokius, kurių nosis  užriesta iki dangaus, o kelnės nuplyšusios ir batai nukleivoti.

Kaip teigia ne vienas istorijos tyrinėtojas, praeitis – labai nestabilus dalykas, ji kinta kartu su besikeičiančiomis santvarkomis, tuo pačiu ištrindama iš istorijos vienus įvykius ir sureikšmindama kitus. Kiekviena karta stengiasi „pakoreguoti“ istoriją, priderinti savo suvokimui, bando pakeisti dar šviežią praeitį, kuri netiko ir neįtiko kažkuriai grupelei žmonių. Kartu su tų žmonių pasitraukimu, baigiasi ir to istorinio momento perrašinėjimas. Po kažkiek laiko istorikai atranda daugybę keistai prieštaraujančių vienas kitam dokumentų, iš kurių maišalynės dar kartą tenka atkurti jau istorija tapusius įvykius.

Išlikę dokumentai iš nuostabiųjų klestėjimo laikų, kai Lietuvos valdovas Algirdas sakydavo, kad „Visa Rusija turi priklausyti Lietuvai“. Tai buvo pasakyta tada, kai Rusija jau visą šimtmetį kentė totorių priespaudą, žmonės buvo išsekę ir nusilpę. Rusija buvo tas slenkstis, kuris sustabdė totorių brovimąsi į Europą ir, žinoma, į Lietuvą. Dar nežinia, kaip atrodytų šiandieninė Lietuva ir visa Europa, jei totoriai pirmiausia būtų nusprendę užkariauti Europą, kaip buvo numatęs didysis karžygys Čingis-chanas.

Rusijos kunigaikštystės buvo padrikos, o kunigaikščiai kovojo tarpusavyje dėl vietinės valdžios, dažnai sudarydami sutartis su šalies priešais: totoriais ir ...lietuviais. O narsieji mūsų protėviai padėjo totoriams siaubti taikius slavus. Jiems, kaip ir totoriams, rūpėjo tik naujos žemės. Gal todėl šiandieniniams lietuviams taip sunku pripažinti Rusijos galią? Gal todėl ir šiandien mes kalbamės su slavais aukštai pakėlę smakrą, tarsi jie vis dar priklausytų nuo Lietuvos malonės. Lietuvių pasipūtimas šiandien daugumai jau kelia juoką – tik tiek ir teliko iš šlovingos praeities. Dar nesijuokiama atvirai, bet nežinia, ar vieną dieną neteks savo pasipūtimą tyliai pabrukus uodegą paslėpti po suolu, kaip sugėdintam šuniui. Tokios mintys klaidžiojo galvoje, stebint pro vagono langą platumas, kurios šiandien priklauso Rusijai. O tada, Lietuvos karaliavimo laikotarpiu, šalį sudarė tik kelios varganos, tarpusavyje besivaidijančios kunigaikštystės, kaip tada atrodė, „neturinčios“ jokios ateities. Bėgantis laikas daug ką pakeitė pasaulio istorijoje, pakoregavo ar net visai apsuko į kitą pusę, ne taip, kaip norėjosi užkariautojams.

1321 metais gimė Sergijus Radoniežskis, žmogus, kurio tikėjimas padėjo Rusijos žmonėms išsilaisvinti nuo visą šimtmetį trukusios totorių priespaudos. Jo atsidavimas ir pasišventimas paliko tokį neišdildomą pėdsaką tautos sąmonėje, kad dar ir šiandien prie jo palaikų renkasi daugybė žmonių, dėkingai nusilenkdami šiam šventajam. Sergijus daug prisidėjo vienijant rusiškas kunigaikštystes. Jis įteisino sosto paveldėjimo įstatymą tarp didžiųjų Maskvos kunigaikščių. Jis suprato, kad Rusijos istorijoje atėjo persilaužimo momentas, ir pasuko jos eigą reikiama kryptimi, prisiimdamas atsakomybę už kovos Kulikovo lauke pasekmes. Jis palaimino kunigaikštį Dimitrijų ir jo kariuomenę, kai jie užsuko į vienuolyną prieš žūtbūtinę kovą pasimelsti, pasisemti dvasinio tvirtumo ir įkvėpimo. Dvasinis Sergijaus Radoniežskio autoritetas nulėmė mūšio sėkmę. Jis iki šiol garbinamas liaudyje ir rusų cerkvės kaip „Dievo siųstas Rusijos vedlys“.

Traukinys sustojo ir mes išlipome Kuragine, negreit susigaudėme, ką daryti toliau, ir pražiopsojome autobusą, atvykusį beveik kartu su traukiniu, kuris važiavo į autobusų stotį. Tarp stočių atstumas ne mažiau 10 kilometrų, o autobusai kursuoja tik kas kelias valandas. Taip apsižioplinus liko tik viena galimybė – eiti pėsčiomis. Taip ir padarėme.

Kuraginas – tai pirmoji Visariono bendruomenės zona, toliausiai nutolusi nuo švento kalno, ant kurio statomas šventas miestas, gyvenvietė. Tai tarsi paskirstymo punktas. Iš čia visarioniečiai plačiai pasklinda po aplinkinius kaimelius ir gyvenvietes. Atvykėlių srautas paskutiniais metais smarkiai išaugo, todėl bandoma sureguliuoti plūstančiųjų antplūdį, kuris keičia nusistovėjusį vietos gyvenimą. Todėl, pirmiausia, norint apsigyventi zonoje, tenka gauti žodinį Visariono leidimą, pagal kurį žmonės sužino, kokiu atstumu nuo kalno gali apsigyventi. Žinoma, leidimo neužtenka, reikia pačiam susirasti gyvenamą vietą: nusipirkti namą ar išsinuomoti kokį kampą. Visose tose vietose gyvena vietiniai, senbuviai, kurie paskutiniu metu vis dažniau keliasi gyventi kitur, užleisdami vietą bendruomenės žmonėms. Nežinia, kaip pasisuks likimo upė, gal bendruomenė kada nors ir išstums vietinius.

Prabėgo jau šešeri metai, kai čia pasirodė pirmieji įtikėję į atgimusį kristų Visarioną. Visarioniečiai linkę atsiskirti nuo pasaulio, traukdamiesi į taigos gilumą. Dar ir šiandien, būtent tose pačiose vietose, miškuose galima užtikti XIX a. pradžioje atsiskyrusių nuo pasaulietiško gyvenimo sentikių gyvenviečių. Tos gyvenvietės užsislėpusios giliai taigoje, retas pakeleivis jas užtinka. Tai daugiau panašu į praeities legendas apie atsiskyrėlius, gąsdinančius pavienius paklydėlius savo griežtais papročiais ir nesvetingumu. Atsiskyrėliai gyvena be elektros ir kitų civilizacijos išradimų. Jie turi savo tikėjimą, kuris neleidžia sugrįžti į visuomenę. Kaip ir dabartinė Visariono bendruomenė, sentikiai tikėjo ir laukė pasaulio pabaigos, todėl ir pasitraukė į taigą, atsisakydami civilizacijos. Istorija apsuko šimtmečio ratą ir vėl prabilo apie pabaigą. Vėl nauja banga, dabar jau šaukiami atgimusio kristaus Visariono, slepiasi taigos tankmėje. Jie, kaip ir jų pirmtakai, gyvena be elektros ir atsisako visų civilizacijos privalumų. Ir vieni, ir kiti tikėjo, kad paskui juos žengs visas pasaulis. Deja, tada norinčių neatsirado labai daug. Bet gal šį kartą bus kitaip?

Įdomu pastebėti, kad rusų kalboje pasaulis ir šviesa išreiškiami tuo pačiu žodžiu – „свет“. Pasaulis kalba apie pabaigą, o rusai kalba apie Šviesą, apie tai, kad daugeliui ji užges, liks tik tamsos pasaulis. Su tamsa jie tapatina miestus-gigantus, kurie jau šiandien dūsta nuo užteršto oro ir nuo šiukšlių, nes vartotojais tapę jų gyventojai moka tik imti ir naudoti – jie tapo civilizacijos aukomis, nes be jos teikiamų privalumų iškart miršta.

Gyvenimas – tai ištisinė įvykių ir reiškinių spiralė. Tai gal nėra nei pabaigos, nei pradžios? Tik kritiniai momentai, posūkiai žmonijos istorijoje, kuriuos mes linkę įvardinti pasaulio pabaiga. Juk svarbu ne žodžiai, o žinojimas, kad po kiekvienos pabaigos yra nauja pradžia, tada laukimo baimę pakeistų džiaugsmas – juk žiemos atėjimas visiškai nereiškia, kad oras neatšils ir vėl nesužydės gėlės.

Į autobusų stotį patraukėme pėsčiomis. Nuėjus kelis kilometrus pavyko sustabdyti lengvąjį automobilį – vairuotas uždarbiavo benzinui, kuris kaip tik tuo laikotarpiu buvo pabrangęs, jo trūko kolonėlėse. Tačiau visai nesunkiai, tik už didesnę kainą, jo buvo galima įsigyti pas privačius asmenis. Vairuotojas neatrodė suvargęs rusas iš šalies gilumos, kaip esame pratinami galvoti. Tai buvo sumanus verslininkas, mylintis savo kraštą. Jis papasakojo, kad jų apskritis labai turtinga. Pilna visokių iškasenų, net deimantų. Jie nevargsta ir gyvena geriau, nei tarybiniais laikais, pasikeitimai subyrėjus sąjungai jiems išėjo tik į naudą.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“