Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Valgykloje

Autobusų stotelė buvo visai nedidukė. Medinis namukas, kurio viduje vos dvi kasos ir keli mediniai suolai laukiantiems. Aikštelė aplink stoties pastatą buvo neasfaltuota, o jos pašonėje buvo įsikūręs turgelis, kuriame prekeiviai, kaip patys pamatėme, susirenka tik prieš autobusų atvažiavimą. Vietiniai iš savo daržų atneša šviežias daržoves ir saulėgrąžas – šios labai paklausios. Kasoje sužinojome, kad mums reikiama kryptimi per dieną važiuoja tik vienas autobusas ir tik po penkių valandų. Vadinasi, laisvo laiko turime į valias. Kultūrinių ar meno paminklų čia nesimatė, todėl nusipirkę bilietus nuėjome į valgyklą.

Vos pravėrus valgyklos duris padvelkė rūgščių kopūstų sriuba, kam nors sykį yra tekę maitintis valgykloje, lengvai mintyse atgamins šį kvapą. Salės kampe buvo įsikūręs bufetas, jame matėsi gausus saldumynų, alkoholinių gėrimų ir šaltų užkandžių pasirinkimas. Ant lentynų stikliniuose buteliuose puikavosi limonadas, jau gerokai primirštais, tarybiniais, pavadinimais „Varpelis“, „Kūlverstukas“, „Diušės“, dėžėse kvepėjo sveriama chalva, zefyrai, žemės riešutai ir daugybė saldainių, įvyniotų į ryškius, spalvotus popierėlius. Saldumynų kvapas maišėsi su sriubos, rūkytos dešros ir žuvies kvapais. Valgykloje vyko įprastinis, kasdienis, rytinis gyvenimas. Atėjo butelių surinkėjas ir pridavė surinktus tuščius butelius – tai jo rytinio darbo rezultatas, kurio alui  tikrai užteks. Jis pats sudėjo butelius į dėžes, pasisveikino su darbuotojomis ir netgi gavo nurodymų: čia pašluoti, čia išnešti. Prie vieno iš staliukų sėdėjo keli pagyvenę vyriškiai, atėję pasimėgauti rytine alaus stikline. Tarp stalų lėtai vaikštinėjo katinas, pasitrindamas į lankytojų kojas – jis irgi nuolatinis virtuvės lankytojas, o gal net ir gyventojas. Visa supanti aplinka ir žmonės priminė tarybinius laikus; mus apėmė švelni nostalgija, mintyse gražinusi į vaikystę. Netgi rūgščios kopūstų sriubos kvapas nebeatrodė toks nemalonus. Lankytojų buvo nedaug, nes jie, kaip ir turgelio prekiautojai, pasirodydavo tik valandą-dvi prieš autobuso atvykimą. Ritmą valgykloje reguliavo autobusų važiavimo grafikas – valgykla šalia stoties visada buvo ir liks strateginiu kiekvienos gyvenvietės tašku, ji turi dirbti be išeiginių.

Vėl atsivėrė durys – užsuko papietauti jauna šeima su mažamečiu vaikeliu. Jie ne vietiniai ir laiko turi iki atvažiuos autobusas. Keliaujantys žmonės suradę laisvą minutę mielai užsuka pavalgyti, išgerti butelį alaus ar ką stipresnio. Čia galima atstatyti kelionėje išsekusias jėgas ir atsipalaiduoti būryje tokių pat atvykėlių iš aplinkinių kaimų. Tai puikiausia proga paplepėti su senu pažįstamu ar įsigyti naujų draugų.

Meniu nebuvo ypatingas: raugintų kopūstų sriuba, bulvių košė, koldūnai, virti kiaušiniai, keletas rūšių mišrainių ir arbata. Vietoj stiklinių arbatai padėkle pūpsojo 250g stikliniai indeliai nuo majonezo. Virėja pasiteisino: stiklines taip vagia, kad nėra prasmės vis pirkti naujas. Darbuotojai surado paprastesnę išeitį. Kai tik vagysčių manija praeis, atsiras ir stiklinės. Paprašėme išvirti kiaušinių – pasiimsime juos į kelionę. Žinojome, kad ten, kur važiuojame, valgyklos nerasime, o kur ar pas ką apsistosime taip pat buvo neaišku. Todėl kiek galėdami apsirūpinome maistu, nesinorėjo kelionėje valgyti vien sausą duoną, kurios skonis gerokai skyrėsi nuo įprastinės, lietuviškos.

Darbuotojai mus palaikė visarioniečiais, o su jais bendravimas kiek kitoks, nei su likusiais lankytojais. Nesiūlė mums nei alaus, nei mėsos, nei saldumynų – viso to bendruomenės nariai nevalgo ir negeria. Su pirmais dviem pasiūlymais sutikom, bet saldumynų nusipirkome, nors pritariame nuomonei, kad besaikis saldumynų valgymas kenkia. Žinoma, su tokiais teiginiais galima ir nesutikti, juk visada yra noras viską išbandyti pačiam. Dar gerai, kad neskatinami savanoriai laisva valia pasėdėti kalėjime ar ką nors nužudyti, kad galėtų pajusti tai, ką junta kalinys arba žudikas. Kad ir kaip atrodytų keista, bet alkoholis ir mėsa nelaikomi netikusiais dalykais, kurių vartojimas kelia pavojų visuomenei. Nors šiandieninės statistikos duomenys rodo, kad vartojantys alkoholį žmonės yra agresyvūs, dažnai įvykdo nusikaltimus, kurių išsiblaivę nesuvokia ir nemoka įvertinti. Ir dar, mums dažnai atrodo, kad alkoholis vartojamas visiškai visame pasaulyje, bet prisiminkime musulmonus, prisiminkime klajoklius, jų ne tiek jau ir mažai pasaulyje. Dar viena nevartojančiųjų grupė tai vaikai ir ligoniai. O kur dar tūkstančiai žmonių, branginančių savo laiką ir sveikatą. Taigi, viską susumavus greičiausiai paaiškėtų, kad tų geriančiųjų ne taip jau ir daug, kad jie susibūrę miestuose ir jų amžius gan ribotas – nuo 18, gal truputį jaunesni, iki 40 ir keletas šiek tiek vyresnių. Galima šią žmonių grupę įvardinti ir kitais žodžiais – ieškantys ir nerandantys savęs, maištininkai – taip, beje dažnai įvardijamas ir jaunimas. Dar galime tuos žmones pavadinti pačia darbingiausia amžiaus grupe, nes būtent šiame amžiaus tarpsnyje žmogus „susikuria“ sau senatvę. Tai kodėl patys darbingiausi žmonės vartoja daugiausiai alkoholio? Ką aptemusi sąmonė išbraukia iš atminties? Ir kodėl jie stengiasi sąmonę užblokuoti? Juk alkoholis neatsiranda ten, kur vyksta doras gyvenimas. Aptemusia sąmone išsiskiria nusikaltėliai, idiotai, narkomanai. Jie pagal teoriją turėtų būti didžiausia valstybės našta, bet kodėl tada alkoholizmas propaguojamas valstybiniu mastu ir netgi dažnai įvardijamas kaip tradicija? Apie mėsos keliamą agresiją iki šiol iš viso nekalbama. Filme apie Tibetą jaunimo girtuokliavimas labai aiškiai įvardijimas kaip šalies degradacija, bet Europoje tai vadinama „laisvalaikio praleidimo forma“.

Ne ką menkesnė problema ir su mėsėdžiais, juk didžioji žmonijos dalis mėgaujasi mėsos patiekalais, kuri kitais žodžiais galėtų būti vadinama lavonu. Juk miręs žmogus – lavonas, tai kodėl nužudytas gyvulys skerdiena? Bendruomenės nariai nevalgo mėsos, vadinasi jie nežudo ir netoleruoja žudymo. Toks jų elgesys vertas pagarbos. Juk seniai sakoma, kad jei kiekvienas turėtų sugauti ir pasigaminti tai, ką valgo, vegetarų Žemėje būtų žymiai daugiau. Ir kodėl kanibalai yra nukrypimas, o mėsėdžiai – civilizuotame pasaulyje priimtina norma? Juk žudymas, gyvybės atėmimas, yra nusikaltimas. Valgydami mėsiškus patiekalus mes kaip ir duodame leidimą žudyti. Žmogus iš prigimties yra žolėdis. Visa jo kūno struktūra tai patvirtina. Jis neturi stiprių ilčių, galinčių draskyti mėsą, todėl ją verda ar kepa. Žarnynas pas žmogų ilgas kaip pas žolėdį, maistas jame užsilaiko dvi-tris paras; o pas grobuonis žarnynas trumpas, ir skrandžio sultys tokios stiprios, kad mėsą apdoroja per kelias valandas. Pamaitinkite karvę mėsa, ir ji padvės, bet žmogus atsparesnis – jis išrado vaistus. Žarnyno ir skrandžio uždegimai nesustabdo nuo mėsos noro, netgi gyvuoja nuomonė, kad be mėsos žmogus gali išsekti ir numirti. Taip karta iš kartos ir pratiname vaikus prie lavonų valgymo, o jei vaikas prieštarauja tokiam maitinimosi būdui, išradingai primąstome daugybę prievartos išraiškų, priversiančių jį paklusti. O metams bėgant įpročiai taip sustiprėja, kad dažnas pamiršta savo vaikystės pasišlykštėjimą mėsa ir tampa tikru mėsėdžiu.

Pavalgę pietus, nusprendėme pasilepinti saldumynais. Žmonių valgykloje nebuvo, todėl mus pakalbino bufetininkė ir pasidalino savo paslaptimi – ji norėtų aplankyti Saulės miestą, bet neturinti tiek laisvo laiko, vis darbai sulaiko. Ji taip pat pasakė, kad bendruomenės narių šiame krašte niekas nelaiko darbštuoliais, daugiau apsimetėliais tinginiais, kurie bando prisidengti kvailomis idėjomis, kad pabėgtų nuo užgriuvusių perversmo sunkumų. Mandagiai išklausėme tokius samprotavimus, bet savo nuomonės tuo klausimu dar neturėjome, juk tik ruošiamės vykti į bendruomenę.

Eiti neturėjome kur, o ir kuprines tampyti didelio noro nebuvo, todėl laikinai apsistojome valgykloje. Tiesiog gyvenome laukime.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“