Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Valerijus

Taip belūkuriuojant ir besižvalgant pro duris įėjo vyriškis, iškart atkreipęs mūsų dėmesį. Dar pakankamai jaunas ir tvirtas, tik stipriai susigūžęs, tarsi palto apykaklėje norėtų paslėpti ne tik veidą, bet pradingti visas. Jis pasisveikino su bufetininke ir pasuko link prekystalių su maistu. Ant padėklo atsinešė dvigubą bulvių košės porciją ir stiklainiuką arbatos. Maistas atrodė apgailėtinai, kaip ir jį atsinešęs žmogus. Viską suvalgęs vyriškis pakartojo porciją. Stebėjome keistą žmogų. Kažkas jame kėlė siaubą. Gal slegiantis susigūžimas? Gal akys, blizgančios šaltu paklaikimu? Žvilgsnis buvo gerokai prislopintas po primerktais vokais, bet nežiūrint į jo atšiaurią išvaizdą, jis buvo draugiškas, su visais bendravo – neaplenkė ir mūsų.

Žodis po žodžio, ir mes jau sėdėjome prie vieno staliuko. Mūsų naujasis pažįstamas buvo vardu Valerijus. Į bendruomenę jis atvažiavo iš Uralo, pragyveno joje ištisus metus. Namie liko žmona ir sūnus. Jis mums pasakė, kad pavargo gyventi vienas, be šeimos ir todėl nusprendė sugrįžti namo ir juos atsivežti. Tokia buvo pirmoji, pažintinė informacija apie Valerijų. Kiek vėliau pasakojimas keitėsi. Sužinojome, kad jis pardavė čia prieš metus įsigytą namą ir nusprendė nebegrįžti į bendruomenę, pasilikti Urale, tai yra namuose, kartu su šeima. Pasakojimas darėsi vis įdomesnis, nes paaiškėjo, kad vos tik Valerijus tvirtai apsisprendė palikti bendruomenę jį užklupo bėdos, kurios dar ir šiandien, prabėgus trims mėnesiams, atrodo ne visai išsisėmusios. Kai Valerijus užsiminė Visarionui apie savo apsisprendimą išvykti, sulaukė keisto pasiūlymo: apsigyventi Saulės mieste, kartu su pačiais ištikimiausiais pasekėjais, bet Valerijaus toks pasiūlymas nesužavėjo ir jis sprendimo neatkeitė.

Tada prasidėjo nelaimės. Vieną dieną, prikūrenęs kambarį, per anksti užstūmė kamino traukos angą. Pasekmės buvo sunkios – stiprus apsinuodijimas smalkėmis. Dvi paras Valerijus pragulėjo namuose be sąmonės, kol jį surado kaimynai. Nuvežė į ligoninę, ten gydėsi du mėnesius. Visarionas po nelaimės lyg tarp kitko priminė, kad Valerijus atsisakė kvietimo apsigyventi Saulės mieste ir nusprendė grįžti atgal į praeitį, į pasaulietišką gyvenimą. Tačiau nei ši nelaimė, nei perspėjimas Valerijaus apsisprendimo nepakeitė. Jis vis dar norėjo grįžti į gimtus namus, į šeimos židinį, labai pavargo gyventi kaip tremtinys, ištrėmęs pats save iš gimtų namų.

Reikėjo parduoti namą, bet šis žingsnis taip pat buvo nesėkmingas. Kiekvienas asmeniškai įsigytas turtas automatiškai tampa bendruomenės nuosavybe, žmogus praranda bet kokią teisę pats vienas spręsti tolesnį savo turto likimą. Valerijus nusprendė atsisakyti namo, palikti jį bendruomenei kaip duoklę, kaip mokestį už pragyventus vienerius metus. Jis buvo tvirtas savo apsisprendime ir tikėjo įveiksiąs visas kliūtis, trukdančias grįžimui namo. Tiesą sakant, gyventi bendruomenėje jam patiko, tik žmonai tai atrodė nepriimtina. Šeima nepanoro atvažiuoti, todėl jis neturi didelio pasirinkimo, juolab, kad nepamiršo šeimos ir visą laiką kankino šeimos ilgesys. Jam pasidarė per sunku gyventi šalia Visariono ir visą laiką ilgėtis artimųjų. Jo praeitis kol kas yra stipresnė už ateitį, ji dar neišgyventa ir nesuvokta iki galo. Ji traukia kaip magnetas. Visi mokymai ir netgi pats Visarionas nublanksta ir pasitraukia šešėlin, kai prieš akis iškyla žmonos ir sūnaus veidai.

Žinoma, galima prisiversti ir „užmiršti“ namus, sukurti naują šeimą čia, bendruomenėje. Tik širdis priešinasi tokiam pasirinkimui. Širdies balsą užgniaužti labai sunku, tai dar nesunaikinta Tiesa, nors ją ir labai sunku pripažinti. Širdis kužda, kad ne gyvenama vieta svarbiausia, o pats gyvenimo būdas ir atrasta vidinė ramybė, harmonija. Kelis kartus Valerijus klausė mūsų, ar teisingai jis apsisprendė. Jautėsi, kad giliai širdyje jis dvejoja, jaučiasi išduodąs Visarioną ir bendruomenę. Jo mintys blaškėsi tarp šeimos ir naujo gyvenimo. Jis trokšta grįžti pas šeimą, bet ieško pritarimo savo elgesiui. Bendruomenėje jam nepritaria, nes šeima turėjo pasekti jo pavyzdžiu. Jei taip neįvyko, reikia ją pamiršti ir pradėti kitą gyvenimą – tokios nuostatos gyvuoja bendruomenėje. Čia nemažai naujai susikūrusių šeimų. Deja, ne visiems pavyksta atsisakyti praeities. Valerijus bendruomenėje jaučiasi vienišas, tarsi čia gyventų tik pusę žmogaus, o kita pusė pasiliko ten toli, už Uralo. Apie Visarioną jis kalbėjo gražiai ir tik labai gerai. Pripažino jį Kristumi ir Mokytoju, bet gilus atsidusimas išdavė, kad meilė šeimai vis tik stumia Visarioną iš jo širdies.

Su Valerijumi kalbėjomės daug ir ilgai. Jis palieka bendruomenę, o mes ruošiamės ją aplankyti. Iki šiol girdėjome apie Visarioną tik šiltus atsiliepimus. Visi sutikti tiesiog jį dievino. Tai buvo pirmas žmogus, kuris lyg ir nepasakė nei vieno blogo žodžio apie bendruomenę, bet savo elgesiu sukėlė abejonių, ar tikrai ten jau viskas taip gerai. Žinoma, mes tik praeiviai Valerijaus gyvenime, netikėtai sutikti kryžkelėje. Mes tik praeiviai, kuriems nedrąsu atverti širdį ir išsakyti joje susikaupusį skausmą, besiveržiantį iš širdies gilumos. Šis suaugęs, tvirtas vyras ieškojo užuovėjos, kaip mažas pasiklydęs šunytis, netikėtai papuolęs į lietų ir nerandantis pastogės. Besikalbant Valerijus pradėjo keistis: atsitiesė sulinkę pečiai, tuo pačiu metu jis atsilenkė lietpalčio apykaklę. Akys nurimo, o veidą vis dažniau nuskaidrindavo nedrąsi šypsena. Pamažu tirpo jį kaustęs netikrumo jausmas. Jis tarsi iš naujo pamatė aplinkinį pasaulį, pajuto saulės šilumą ir vėl patikėjo žmonėmis. Ne, ne tais iš bendruomenės, o tais iš pasaulio, nuo kurio jis buvo pabėgęs. Pasirodo, pasaulio pabaigos dar nėra, o žmonės gyvena ir bendrauja kaip ir anksčiau. Mes džiaugiamės kartu su Valerijumi, kad jam po truputį grįžo pasitikėjimas savimi. Jis jau neabejojo savo sprendimu. Pagaliau patikėjo, kad tik jis pats gali nuspręsti, kaip pasielgti su savo gyvenimu.

Saulė pakrypo vakarop, artėjo išsiskyrimo laikas. Ant širdies pajutome sunkumą, per tas kelias valandas spėjome susidraugauti. Pokalbio metu pažinome vieni kitus daug giliau, nei tikėjomės. Gal todėl, kad daugiau kalbėjo širdys ir akys? Gal todėl, kad patirtas skausmas ir netektis dar buvo tokie ryškūs, kad lengvai persidavė mums? O gal todėl, kad ir mes jautėmės vieniši šioje svetingoje, bet svetimoje šalyje?

Viso pokalbio metu valgėme saldainius, vaišinome jais ir Valerijų. Jis mums priminė, kad bendruomenėje saldumynų nevalgo, bet saldainius slėpė kišenėje. Išsiskirdami ištiesėme visą saują saldainių – kad kelionė neprailgtų. Ne, jis jų nevalgys, parveš lauktuvių sūnui. Palinkėjome sėkmės. Jo autobusas atvažiavo truputį anksčiau, pamojavome ranka žmogui, kuris nusprendė niekada nebegrįžti atgal. Atgal ne tik į bendruomenę, bet atgal savo sprendimuose, kad vėl netektų taip skaudžiai nusivilti. Patikėjome juo, žmogumi, kurį pažinome vos kelias valandas.

Kiekvienas atvykstantis į bendruomenę, turi savo gyvenimo istoriją. Bendruomenėje stengiamasi neprisiminti praeities – tai geras sprendimas, nes ne kiekvienam praeities prisiminimai malonūs. Daugeliui jie skausmingi, juk žmonės ryžtasi palikti absoliučiai viską ir važiuoti tūkstančius kilometrų į nežinią. Tai sprendimas, reikalaujantis rimtai susimąstyti ir išspręsti ne vieną problemą. Ką turėjo suvokti ir išgyventi žmogus, taip ryžtingai laužantis susistovėjusias normas. Kiek valios ir ištvermės pareikalavo tokie sprendimai? Koks sukrėtimas turi įvykti, kad po metų nuspręsti dar sykį viską pradėti iš pradžių – juk grįžęs Valerijus jau neberas tos šeimos, kurią paliko; ir labai neaišku, ar bepavyks šeimyninį ryšį atgaivinti – juk laikas, praleistas atskirai, įneša negrįžtamas korekcijas į žmonių likimus. Gal todėl taip sunku išgirsti, kaip mūsų tautiečiai, lietuviai ieškodami, deja, ne tikėjimo, o sotesnio duonos kąsnio palieka šeimas, vaikus ir išvyksta į nežinią, į svetimas šalis. Skaudžiai dūžta likimai, plyšta vaikų širdys, kai juos palieka patys artimiausi žmonės. Vietoj pasitikėjimo suaugusiais jų širdyse apsigyvena žiaurumas.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“