Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Tai ne vienintelė pažintis Kuragine

Mums valgykloje besikalbant su Valerijumi, prie gretimo staliuko įsitaisė du vyriškiai. Vienas kokių keturiasdešimties, tvirtai sudėtas, šviesiais garbanotais plaukais, ūsuotas gražuolis. Jo draugužis gerokai jaunesnis – gal kiek vyresnis nei dvidešimties. Jie gurkšnojo saldų likerį ir visą laiką kažką tarpusavyje sprendė. Jie taip pat niekur neskubėjo, matyt, kaip ir mes laukė autobuso. Visi dienos autobusai į stotį suvažiuoja beveik tuo pačiu metu, kad žmonės galėtų persėsti iš vieno į kitą be ilgesnių laukimų.

Tie du vyriškiai visą laiką mus stebėjo. Apie tai sužinojome vėliau, kai iš valgyklos persikėlėme į turgelį šalia autobusų stoties, kur pratęsėme pokalbį su Valerijumi. Į mūsų pokalbį visai netikėtai ir gan drąsiai įsijungė jau minėtas jaunuolis nuo gretimo staliuko. Sužinojome, kad jis vietinis, iš Kuragino. Daug neprašytas pradėjo pasakoti apie Visarioną. Jie net pažįstami asmeniškai, keletą kartų buvo susitikę. Pirmą kartą susitiko, kai Visarionas dar dirbo milicijoje, tardymo izoliatoriuje. Tą kartą jaunuolis buvo sulaikytas už muštynes. Susitikimo prisiminimai gan skaudūs – ilgai teko gydytis mėlynes nuo „banano“ smūgių. Antrą kartą jie susitiko Minusinske, bet jau visai su „kitu“ žmogumi – su „Mokytoju“ Visarionu, atgimusiu Kristumi. Jaunuolis viešo susitikimo metu paprašė Visarioną papasakoti apie savo pasaulietišką gyvenimą. Toks klausimas buvo palydėtas žodžiu „antikristas“, o jaunuoliui buvo pasiūlyta palikti salę, tai yra išeiti iš susitikimo.

Valerijus, klausėsi pasakojimo ir nepaneigė jaunuolio žodžių, tik pridūrė, kad kiekvienas turi savo gyvenimišką kelią, gal ir nelabai suprantamą aplinkiniams, bet taip yra. Jaunuolis pridūrė, kad įstojus į bendruomenę, turtas tampa visos bendruomenės nuosavybe; žmogus juo naudotis savarankiškai, asmeniškai jau nebegali – tai žino visi vietiniai gyventojai, o bendruomenės nariai apie tai tiesiog nekalba. Valerijus taip pat atsisakė turto, viską paliko bendruomenei ir išvažiuoja be nieko, taip kaip stovi. Jis galvoja, kad tai vienintelė galimybė ištrūkti iš uždaro rato – iš bendruomenės gniaužtų, kurioje „atsisakoma“ ne tik pinigų, bet ir visų civilizacijos privalumų.

Bendruomenėje nuosavybė tampa tikra našta, turtas pritraukia išskirtinį dėmesį ir sukelia nepasitikėjimą, todėl visokiausiais būdais stengiamasi žmogų įkalbėti viską užrašyti bendruomenei, o kai reikės, bendruomenės nariai padės. Posakis „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos skylutę, nei savo turtą nusinešti į rojų“ bendruomenėje pritaikomas praktiškai ir šiame gyvenime. Tik, deja, tai vyksta priverstinai, daugelis valios pagalba užgniaužia tikruosius jausmus, viešai įvardindami tai geranorišku paaukojimu bendram labui. Gal tai vienas iš būdų padėti žmogui suvokti žemiško turto laikinumą ir naštą? Neprisirišti prie daiktų ir nepadaryti jų svarbesniais už žmogų – tai tarsi bendruomenės narių siekis. Deja, tik siekis. Šiandien tai dar tik tušti ir visiškai savanaudžiai pažadai. Juk atsisakęs turto žmogus pasijunta silpnas ir nebesiryžta daryti jokių savarankiškų sprendimų, tokiu būdu tampdamas visiškai priklausomu nuo valdančiojo bendruomenės sluoksnio, taip vadinamų artimųjų, Visariono patikėtinių, kurie valdo visą bendruomenės turtą. O ir eiliniai bendruomenės nariai neskuba pagelbėti. Užtenka prisiminti, o tai jau bendruomenės gyvenimo istorija, kaip geriausi meistrai negailėdami savęs ištisus metus be atlygio statė bažnyčias ir koplyčias bendruomenei, tai yra visiems. Tačiau žiemą jie buvo priversti badauti, nes bendruomenininkai „pamiršo“ su jais pasidalinti sukauptu per tą laiką maistu – savas pilvas pasirodė artimesnis, nors statiniai iškart tapo visos bendruomenės nuosavybe.

Taip, žmogus mažai skiriasi nuo žvėries. Jis nori turėti savo teritoriją, nusistovėjusius įpročius, susiklėsčiusius per dešimtmečius; žmogus nemėgsta naujovių, nes kiekviena naujovė baigiasi valdžios perėjimu į „naujas“ rankas ir suirute, kurios metu kinta vertybių skalė.

Bendruomenė, kaip gyvenimo būdas, šiandien dar visiškai naujas, neįprastas, netgi egzotiškas reiškinys. Nors, jeigu prisiminus istoriją, visi klestėjimo periodai neatsiejamai rišasi su darnia bendruomene. Ateitis priklauso bendruomenėms, bet šiandien tai dar tik pati jų kūrimosi pradžia. Visarionas taip pat bando sukurti gražią bendruomenę, bet va tas žmonių egoizmas, neišskiriant ir jo paties, vis pakiša koją. Visiems patinka, kai žmonės eina į bendruomenę, kai kažką į ją atsineša, kai kaupia bendrą turtą, bet vos tik reikia kažką iš jos gauti, iškart prasideda sunkumai. O ką jau kalbėti apie savanorišką pasitraukimą! Tai tarsi spjūvis kuriamai sistemai, vadinasi, kažkas negerai, kažkas nesiderina, jei jau yra norinčių palikti šią sistemą. Negerai tam, kuris sukūrė savo imperiją, nes pasitraukimas iš jos yra pirma žinia, kad padėtis nebėra tokia stabili, kaip buvo. Žmonės traukiasi, vadinasi jiems nepatinka tai, ką mato ir girdi. Jų galvose gimsta maištingos mintys. Žmonės nori permainų, o imperijos valdovas atvirkščiai, nieko nebenori keisti – juk jis jau pasiekė savo tikslą. Jis jau karaliauja. Dabar jam reikia šlovinimų ir dovanų, nes jis jau sustojo, o stovintis vanduo visada pradeda rūgti. Tokį stovintį vadą nuolat krečia nervinis drebulys, nes jis nenori, kad kas nors suprastų tikrąją padėtį. Nenori, kad visi anksčiau juo patikėję ir jį garbinę pasitrauktų, nes tada jis liktų vienas, be pavaldinių. Tada štai ir prasideda persekiojimai.

Kiekviena imperija, būtų ji pasaulietinė ar religinė, pradeda mirti, kai nebelieka dvasios polėkio. Kai žemiškas gyvenimas užgožia dangišką. Kai daiktai pasidaro svarbesni už žmogaus gyvybę. Kai viskas pasidaro laikina ir praranda ateities viziją. Blogiausia, kai pavaldinys pradeda norėti daugiau, negu gali suvokti valdovas. Tada jau bruzdėjimas neišvengiamas.

Žodžiai, žodžiai. Kiek juose tiesos ir kam ji reikalinga? Kiekvienas žmogus – tai atskiras pasaulis, kuriame veikia saviti dėsniai. Pasiklausę vietinių samprotavimų, prisiminę paslapčiom bandantį pabėgti Valerijų, susimąstėme, kokia iš tikrųjų čia įsikūrusi bendruomenė? Kaip šiandien ši bendruomenė suvokiama pasaulyje ir čia, Sibiro taigoje?

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“