Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija.  Pirmą kartą apie bendruomenę išgirdome 1998-1999 metų žiemą. Su bendruomenės nariais lietuviais susipažinome Lietuvoje, trumpos jų viešnagės pas tėvus metu. Gautą jų gyvenamosios vietos Sibire adresą užsirašėme. Tada jų kvietimas atvykti į bendruomenę buvo toks nesuvokiamas ir miglotas, kad išklausėme jį tik kaip mandagią frazę. Laikas ėjo, keitėsi gyvenimo sąlygos, ir kvietimas darėsi vis realesnis. Taigi, pagaliau mes ten, tolimame krašte, kur miškuose gyvena meškos, o šautuvas vis dar yra medžioklės įrankis, kur šiandieniniai lietuviai jau važiuoja savo noru. Kelionės FOTO

UDK 910.4(571.51). St401. ISBN 978-9955-9697-4-7           © Rericho klubas, Šiauliai 2009.

Pasiūsiu septynis tarnus į turgų nupirkti vynuogių. Ką matau? – Pirmasis pametė pinigus. Antrasis iškeitė juos į svaiginantį vyną. Trečiasis pinigus nuslėpė. Ketvirtasis nepažino žaliųjų vynuogių. Penktasis, norėdamas patikrinti prinokimą, sutraiškė visą kekę. Šeštasis išrinko puikią kekę, bet per neatsargumą išbarstė. Septintasis atnešė prinokusias uogas ir dar papuošė kekę lapais. Taip septyni praėjo vienu keliu ir vienu laiku. Rytų kriptogramos, „Septyni tarnai“


Įžanga

Kelionė – tai naujas etapas gyvenime, tai judėjimas, permainos,  ir malonūs prisiminimai, nusitęsiantys daug metų į ateitį. Todėl, kai tik atsirado galimybė keliauti, nedvejodami ją priėmėme. Mūsų kelionės maršrutas driekėsi į rytus, į Rusiją. Ten, iš kur pateka saulė. Ten, kur „nėra civilizacijos, neklesti biznis ir gyvena klastinga ir žiauri rusų tauta“, gąsdinanti pasaulį savo keistu požiūriu į gyvenimą. Ten, į kur prieš gerą pusšimtį metų ne savo noru gyvuliniuose vagonuose keliavo Lietuvos šviesuomenė, inteligentija, paskui ją buvo išvežti ūkininkai, kas su šeimomis, kas pavieniui. Daugumos kūnai taip ir liko amžino įšalo žemėje. Kai kurie, iškentę visą represijų siaubą ir jam pasibaigus, apsisprendė likti gyventi tame tolimame krašte – jie susidraugavo su vietiniais žmonėmis ir pamilo šį svetimą ir atšiaurų kraštą. Čia gimė jų vaikai ir anūkai, o tie svetimi žmonės tapo giminėmis. Dar kiti, kuriuos mes šiandien vadiname buvusiais tremtiniais, sugrįžo į tėvynę-Lietuvą.

Valstybinė laisvosios Lietuvos politika piešia gan niūrų Sibiro vaizdą. Stalinistinis periodas (1928-1953), dažnai vadinamas komunistiniu režimu, daugumos lietuvių sąmonėje asocijuojasi su skausmu, netektimis, sudužusiais likimais ir giliai širdyje užgimusiu kerštu.

Atgavus nepriklausomybę į Lietuvą ėmė grįžti ir „kitokie tremtiniai“ – išeiviai iš vakarų. Jų pasitraukimas iš Lietuvos buvo toks pat sunkus ir skausmingas kaip tremtinių į Sibirą. Nors ir ne gyvuliniuose vagonuose, ne pagal sąrašus, bet jie taip pat priverstinai buvo išplėšti iš tėvynės:  revoliucijos, du pasauliniai karai, naujós, iki šiol negirdėtos – socialistinės – santvarkos formavimasis... – keitėsi pasaulis.

Persidalijo Europa, nurimo, jau rodos ir susitaikė su esama padėtimi, bet tokia jau žmogaus prigimtis – ramybė randama tik kapuose (nors ir ši frazė šiandien jau  prarado aktualumą) – vėl prasidėjo bruzdėjimai, vėl griuvo imperijos, vėl perpaišomi žemėlapiai – po 50 metų Lietuva vėl laisva ir savarankiška valstybė! Atsiskyrė ji nuo Tarybų Sąjungos, lyg karolius sutraukydama visą socialistinio bloko sistemą. Vėl viskas susimaišė, suraibuliavo, vėl iš naujo kuriasi naujos sandraugos, vėl valstybės būriuojasi į priešus ir draugus, gimsta naujos idėjos ir lozungai, vėl kinta vertybės ir prioritetai… Ritasi nesustodamas Didysis Istorijos Ratas per tautų ir valstybių gyvenimus, jų kilimus ir nuopuolius, murdydamas žmogų, neleisdamas jam sustingti ir sustoti – Evoliucija vyksta.

***

Kiekviena karta turi savo istoriją, tai žinome visi – juk jaunimas visada kvailesnis ir naivesnis, nei mūsų jaunystėje – taip ir kuriame kiekvienas atskirai savo istoriją, kuri metams bėgant perauga į tautos, valstybės, kontinento ar planetos istoriją. Bet pradžia visada vienoda – ji prasideda nuo vieno žmogaus istorijos. O kai žmonių su vienoda patirtimi ir išgyvenimais atsiranda daugiau, tai jau tampa tautos istorija, kaip lietuvių tremties istorija. Pagal turimus faktus, atsiminimus ir egzistuojančią politinę situaciją ji suskirstoma, sudalinama ir surašoma – taip gimsta vadovėlinė istorija, iš kurios mokosi vaikai. Ši istorija nėra visiškai tikra, nes ji politizuota. O tikrąją istoriją kiekvienas turi atrasti pats, nes pasaulio istorija yra žmonijos evoliucijos istorija, o kai žmogus nori sužinoti Tiesą, jis pirmiausia atsisako vadovėlinės istorijos ir leidžiasi ieškoti Tiesos, kuri nesusaistyta nei politika, nei sienomis, nei piniginės storiu.

Norėtųsi kalbėti plačiai, apie visą žmoniją, bet kaip kiekviena upė, net vandenynas prasideda nuo šaltinėlio, taip ir platus mąstymas užgimsta suspaustoje tautinėje erdvėje, o šiandien Lietuvoje ji sudėtinga, paini ir vis dar labai skausminga, nes ją kuriančius žmones drasko jų praeities šešėliai. Tie šešėliai tokie ryškūs, tokie akivaizdūs, kad sunku net suabejoti jų laikinumu – daugeliui jie atrodo amžini ir nekintami. Prieš tuos praeities šešėlius Lietuva suklupo, sustojo ir blaškosi. Kol nesunaikinsime tų šešėlių, negalėsime žengti pirmyn – juk ateitis gimsta ant praeities pamatų. Deja, Lietuva įstrigo ant vakarykštės dienos, kurios įvykius taip išryškino ir užaštrino, kad jie baigia užgožti visą Lietuvos praeitį.

***

Stebint Lietuvos dabartį atrodė, kad didžiausias Lietuvos skausmas yra tremtys į Sibirą, kad tai pati didžiausia tautos problema ir netektis. Galbūt, taip būtume galvoję dar ilgai, jei ne mūsų kelionė – neradome Sibire mes tremtinių problemos, o kai grįžome, atidžiau pradėjome stebėti keliančius šias problemas žmones – kaip nebūtų keista, bet apie tremtį garsiausiai kalba sugrįžėliai iš Vakarų, ne tremtiniai, o pabėgėliai, kurie bėgo nuo „raudonojo maro – komunizmo šmėklos“ į kapitalistinį pasaulį. Ten jie ir gyveno tuos tremties metus, apie tarybinį gyvenimą girdėdami tik per vietinę, tai yra vakarietišką žiniasklaidą. O kokia ji buvo daug aiškintis nereikia – ką gali kalbėti kapitalistas apie šalį, kur nacionalizuotas turtuolių turtas?

***

Taigi, sugrįždami į Lietuvą, jie kartu parsivežė ir savo gyvenimo būdą, tai yra kapitalistinį-grobuonišką požiūrį, kurį kažkodėl vis bando įteisinti po demokratijos vardu. Deja, tokiais apibūdinimais tik sukeldami sumaištį, nes demokratija, kaip tokia, gyvavo tik senovės Graikijoje. Pats žodis tiesiogiai reiškia valdžios nebuvimą, o ne daugumos valdžią. Demokratija įsitvirtindavo poliuose-miestuose, iš kurių buvo išvaromi tironai, visus reikalus tvarkydavo kilmingieji (kilmingosios giminės, visų pirma, garsino savo dievišką kilmę) miestelėnai. Kai tuo tarpu Amerikos, kaip valstybės, istorija paremta, visų pirma, Europos apsivalymu nuo nusikaltėlių ir avantiūristų – persekiojami teisėsaugos pasislėpti nenubausti jie galėjo Amerikoje... Jau vėliau ten kėlėsi žmonės, kurie niekaip negalėjo išgyventi Europoje, kurioje po techninės revoliucijos – kai feodalizmas išaugo į kapitalizmą – daugybė žmonių buvo išstumti į gatvę, nes juos pakeitė daug našesnės mašinos... O Amerikoje buvo daug laisvos žemės ir aukso, priklaususio vietiniams-indėnams. Čia vėl suklestėjo ir buvo atgaivinta vergovinė  santvarka, šią gėdą – prekybą žmonėmis – Europa jau buvo išgyvenusi, supratusi ir pasmerkusi.

***

Penkiasdešimt metų uždara socialistinė sistema, norom ar ne norom vis tik subrandino savo vaisių – tarybiniai žmonės priverstiniu būdu buvo atkirsti nuo kapitalistinio pasaulio. Kiek tai atnešė naudos  ir žalos, spręsti ne mums, tai dar bus užfiksuota ateities istorijoje. Mes galime tik įvardinti esamą padėtį: subyrėjus Tarybų Sąjungai įvyko savaiminis visiškai skirtingų valdymo sistemų susiliejimas. Kaip nuleidus užtvanką: viskas subėgo į bendrą katilą. Iš visų pasaulio kampelių į Lietuvą ėmė rinktis lietuviai. Atrodė, ar bereikia didesnio džiaugsmo – Lietuva laisva, tauta laisva. Tačiau įvyko baisus dalykas, supriešinęs lietuvius: sugrįžėliai kažkodėl nusprendė, kad jie pranašesni už vietinius ir tuoj pat ėmė juos mokyti ir auklėti. O pirmiausiai liepė apsivalyti nuo „raudonojo maro“... Kaip apsivalyti ir kam apsivalyti – juk visa tauta paženklinta spaliukų, pionierių, komjaunuolių ir komunistų žyme – 99% užsikrėtę „raudonuoju maru“. Vakariečiai širsta, pyksta, jie visur mato KGB ir komunistus – taip stipriai juos sužeidė vakarietiška propaganda apie tarybinį pasaulį. O jeigu dar prisiminti apie senatoriaus Makarčio komunistų persekiojimo politiką – ar ne tuo metu atsivėrė pabėgėliams vartai į išsvajotąją Ameriką, kai ten buvo pats komunizmo ir komunistų persekiojimo įkarštis? Žinoma, tai tik pamąstymai, kas gali įrodyti, kad atvykėliai į Ameriką, vos pastatę koją ant laisvos žemės, pirmiausia buvo verčiami bendradarbiauti su dorais amerikiečiais ir kartu kovoti prieš komunizmo idėjas ir naikinti jų šalininkus... Mes to neišgyvenome ir neturime gyvenimiškų faktų, bet mes žinome, kokią įtaką žmogaus protui daro žiniasklaida!

Galbūt, nereikėtų apie tai rašyti, bet kai sutinki jaunystės draugą, kuriam šiandien (2009m.) 45-eri ir kuris visomis įmanomomis priemonėmis bando įrodyti, kaip tarybiniais laikais siautėjo KGB, darosi nejauku, juk mes taip pat tuo metu gyvenome ir mokėmės, ir dirbom. Nebuvo politinių susidorojimų ir persekiojimų, visa tai lėtai išnyko kartu su Stalino mirtimi. Lietuva klestėjo, nes lietuviai buvo gudrūs ir apsukrūs – jie greit pastebėjo socialistinės sistemos spragas ir panaudojo jas asmeninio gerbūvio kūrimui. Tiesa, buvo daug užslėptos spekuliacijos, tušti prekystaliai ir parduotuvės išrinktiesiems, kaip ir kurortai, sanatorijos, stovyklos – viskas buvo paskirstyta, ne oficialiai, tyliai, bet visiems žinant. Vieni mokėsi, kiti diplomus pirko, nors būtent Lietuva visada išsiskyrė geru paruošimu institutuose ir gerais specialistais. Už gydymą buvo nešamos pakišos, bet ir be jų žmonės buvo gydomi. Buvo visko – ir blogo, ir gero, bet tokio propagandistinio žmonių pjudymo tikrai nebuvo. Tokios agresijos ir neapykantos niekas nekurstė ir nepalaikė – tai nesiderino su žmoniškumu, kurio pagrindu rėmėsi socialistinė propaganda.

***

Prabėgo dvidešimt metų laisvoje Lietuvoje. Ir ką mes turime: ką mes užgyvenome ir išsikovojome? Vėl priklausome sąjungai, ir ne vienai... Vėl priklausome nuo kažkieno sprendimų iš aukščiau, tik tas sostas persikėlė iš rytinės į vakarinę Lietuvos pusę. Gyvenimo norma turi jau kitą prasmę ir spalvą, bet ją įtakoja ne tik  mūsų nepriklausomybė, pasaulis keičiasi. Tuščios parduotuvių lentynos, kaip atsivėrus gausybės ragui, prisipildė žibančiais, kvepiančiais, šnekančiais daiktais, kurie apsvaigino daiktomanų širdis. Vakarietiška, ekonomika paremta politika išstūmė mokslą, meną ir etiką, vienu žodžiu kultūrą.  Dalis tautos taip ir nesuprato, kas įvyko – staigūs pasikeitimai pavertė juos benamiais, atstumtaisiais... Neliko ir viduriniojo sluoksnio, bet galime pasigirti nuosavais milijonieriais ir tuo, kad vis dar esame pirmaujanti šalis pagal savižudžių skaičių.

***

Išvykome mes anksti pavasarį, kai visa Lietuva buvo susivienijusi baltame sodų žydėjime. Kelionei ruošėmės ilgai, tris metus. Padalinome ją į du etapus. Pirmas: žygis pėsčiomis per Altajų N.K.Rericho Transhimalajų ekspedicijos keliais (2000m. išleista knyga „Ar yra gyvenimas iki mirties?“). Antras: aplankyti Krasnodaro srityje susibūrusią bendruomenę, kuriai vadovauja pats „atgimęs Kristus“. Tai tos pačios vietos, tiek Altajuje, tiek Krasnodaro srityje, kur buvo tremiami lietuviai. Gal to ir nebūtume sužinoję, jei vietiniai žmonės laikas nuo laiko apie tai mums būtų nepasakoję. Jie net pasakydavo, kur tiksliai galima rasti tėvynainius. Mūsų tikslas buvo pamatyti atgimusį Kristų, bendruomenę, nesiejome jo su skaudžia, dar nepamiršta tremtinių dalia, juolab, kad nieko bendro nematėme tarp tremtinių ir Visariono buriamos bendruomenės.

Pirmą kartą apie bendruomenę išgirdome 1998-1999 metų žiemą. Su bendruomenės nariais lietuviais susipažinome Lietuvoje, trumpos jų viešnagės pas tėvus metu. Gautą jų gyvenamosios vietos Sibire adresą užsirašėme. Tada jų kvietimas atvykti į bendruomenę buvo toks nesuvokiamas ir miglotas, kad išklausėme jį tik kaip mandagią frazę. Laikas ėjo, keitėsi gyvenimo sąlygos, ir kvietimas darėsi vis realesnis. Taigi, pagaliau mes ten, tolimame krašte, kur miškuose gyvena meškos, o šautuvas vis dar yra medžioklės įrankis, kur šiandieniniai lietuviai jau važiuoja savo noru.

Prabėgus keleriems metams po kelionės, 2001-ųjų vasarą per radiją išgirdom, kad dar kelios kauniečių šeimos susiruošė išvažiuoti gyventi iš Lietuvos į Saulės miestą, tolimoje Krasnodaro srityje. Galbūt, išvykstančių buvo ir daugiau? Šiandien į tuos tolimus kraštus lietuviai vyksta savo noru, vedami tikėjimo. Jie palieka gimines, parduoda visą užgyventą turtą, atsisako karjeros ir išvažiuoja visam laikui. Tos vietos jiems nekelia siaubo, nes senelių prisiminimai baigia išblėsti, išsitrinti, kaip ir juos turintys žmonės, kasdien iškeliaujantys Anapilin.

Autoriai


I dalis. Visarionas Kristus. Nežinoma ateitis

Vakaras, pro vagono langą stebime gęstantį saulėlydį ir mintyse ruošiamės miegui, naujai dienai. Penkios laiko juostos mus skiria nuo namų – toli likusiuose namuose dar tik pusiaudienis, pats darbingiausias metas. Kaip skirtingai Žemėje gyvena žmonės. Kai vieni keliasi, kiti jau pietauja, o treti ruošiasi miegui. Visą laiką dalis žmonijos miega, o dalis išlieka budri.

Miegantis žmogus yra gyvas žmogus, to niekas negali paneigti. Ilsisi tik fizinis kūnas, o smegenys ir širdis reaguoja į supančią aplinką. Miegas žmogų tik perkelia į kitą pasaulį – į sapnų, kur taip pat vyksta gyvenimas. Kartais jame prasitęsia dienos rūpesčiai ir džiaugsmai, kažkas išryškėja, kažkas nublanksta. Kartais sapnuose persikeliama į visiškai nepažįstamą pasaulį, kur reiškiniai ir įvykiai nei trupinėliu nepanašūs į gyvenimą atsibudus. Žemės planetoje taip pat visą laiką vyksta judėjimas – net ir ten, kur karaliauja naktis, ta pasaulio dalis gyvena kitoje erdvėje, kaip ir miegantys žmonės.

Vienur saulė šildo ištisus metus, kitur karaliauja šaltis, amžinas įšalas ir po kelis mėnesius trunkančios naktys. Vienur potvyniai nuplauna susikaupusias šiukšles, kitur viesulai kelia šiukšles į dangų ir paklaidina erdvėje, arba numeta kitame planetos kampelyje. Tuo pačiu metu Žemėje galima atrasti rojaus kampelį, pripildytą aromatais, spalvomis, dieviška muzika ir išvysti pragaro liepsnas, ryjančias nuodėmėje skendinčius miestus ir tautas.

Monotoniškas traukinio ratų dunksėjimas ir besiilsintis ant gulto kūnas leido mums mintimis sugrįžti į Kalnuotąjį Altajų, kurį palikome vos prieš parą. Ištisą mėnesį keliavome kalnuotuoju kraštu. Kasdien, metras po metro kilome vis aukštyn ir aukštyn. Mintys darėsi vis skaidresnės, aiškesnės ir paprastesnės. Nurimo vidinis šurmulys ir norai. Kasdienis ėjimas, staigūs oro svyravimai (nuo vasaros karščio dieną iki minusinės temperatūros naktį), nutrintos kojos, kuprinė ant pečių ir negausus maistas nebebaugino – „prisitaikėme“ prie esamos padėties. Kelionė turėjo savotiškų džiaugsmų: kasdien lengvėjo ne tik kuprinės, kuriose mažėjo maisto atsargos, bet ir mūsų kūnai, kurie neatpažįstamai sudžiūvo ir todėl visiškai nebekliudė judėti. Įvyko visiškas apsivalymas: buvo sunaudotos daug metų kūno kauptos riebalinės atsargos. Neužterštas oras, aromatingi žolynai atgaivino mieste spėjusią suvysti odą, o prarasti kilogramai atstatė kūno formas ir atjaunino eiseną. O ką jau kalbėti apie nuotaiką, kurios nebedrumstė kasdienio gyvenimo problemos nei apie darbą, nei apie karjerą, iš atminties tarsi trintuku kasdien buvo ištrinami santykiai su viršininkais ir giminaičiais... Štai tokie švarūs ir pamatėme spindinčią Beluchos viršūnę, Kalnuotojo Altajaus puošmeną.

Sugrįžimas atgal pas žmones, iš draustinio iki pirmos gyvenvietės buvo greitas, kaip važiavimas dviračiu į pakalnę. Kuo žemiau, tuo paprasčiau. Leidžiantis norai vėl pasidarė žemiški – nusiprausti, pavalgyti, išsimiegoti. Taip ir padarėme, tik nusileidę iki draustinio turistinės bazės – pirmiausia prikišome pilvus. Kilimo metu šį malonumą buvo tekę apriboti. Aukštyje virškinimas tampa labai sudėtingu procesu ir kai kam baigiasi apsinuodijimu ar net mirtimi. Kalnai turi savo maistą – tai maistas dvasiai. Maistas, kuris sužadina prisiminimus apie nemirtingumą, amžinybę ir mus supančią beribę Erdvę. Dvasia maitinasi per akis, nosį, ausis ir odą. Tai spalvos, kvapai, garsai ir džiaugsmas, palaima, pašiaušianti visus plaukelius ant odos paviršiaus.

Dar pusiaukelėje į Beluchos draustinį buvome pasiuntę laišką į Krasnodaro kraštą naujiems mūsų pažįstamiems, gyvenantiems „atgimusio“ Kristaus Visariono bendruomenėje. Nežinojome, ar juos pasiekė mūsų žinia, bet važiuoti buvome tvirtai apsisprendę, todėl truputį pailsėję po kelionės Kalnuotuoju Altajumi vėl leidomės į kelionę. Sajanai visai šalia, čia pat už Altajaus kalnyno, tik kol kas niekas nenutiesė ten tiesiai kelio, todėl vienus kalnus teks apvažiuoti, kad patektume prie kitų. Iš Iš tiunguro, paskutinio kaimo , įsikūrusio Beluchos draustinio pašonėje, visą dieną autobusu važiavome į Gornij Altaijską, iš ten per naktį traukiniu į Bijską, iš kur, galiausiai, kitu traukiniu vėl atvykome į Novosibirską. Iš čia prasidėjo mūsų kelionė į Altajų. Novosibirskas – Sibiro sostinė, iš čia keliai šakojasi į visas keturias Rusijos platybių puses.

Prabangioje, granitinėmis sienomis išpuoštoje traukinių stotyje prie bilietų kasų apžiūrinėjome žemėlapį – ieškojome patogiausio ir tiesiausio kelio į Visariono bendruomenę. Kartu su žodžiais „važiuosim į Abakaną“ per mikrofoną išgirdome, kad ką tik atvažiavo traukinys „Maskva – Abakanas“. Bilietų mums jau nebepardavė, todėl nuėjome tiesiai prie traukinio. Vagono palydovės pasiteiravome, ar galėtų mus priimti be bilietų. Ji sutiko ir užleido savo kajutę, kuroje „pragyvenome“ ištisą parą. Pasijutome tarsi pasakoje, kur nėra jokių trukdymų ir viskas klostosi pagal norus. Kajutėje buvo du gultai – galėsime pagaliau išsimiegoti, netrikdomi bendrakeleivių žvilgsnių. Pirmiausiai iškraustėme kuprines – po paskutinės nakties Altajuje, kai visą parą pylė kaip iš kibiro, palapinę supakavome šlapią. Išvyniojome ir miegmaišius. Įsitaisėme poilsiui ir patikėjome, kad vartai pas Visarioną mums atsivėrė – kelionės pradžia buvo daug žadanti. Apsvaigę nuo sėkmės nuėjome papietauti į vagoną-restoraną, nes jau senokai „žmoniškai“ nevalgėme. Taip, pietūs buvo puikūs, o kainavo jie tiek pat, kiek ir vienas kupė bilietas iki Abakano. Kainos greitai mus sugrąžino į realybę. Kelias laukė tolimas, todėl pasijutome kvailai, taip lengvai ištaškę nemažą pinigų sumą. Gal kaip tik tiek pritrūks grįžimui namo?

Važiavome į nežinomybę, nelabai tikėdami bendruomenės egzistavimu, kaip ir Kristaus atgimimu. Visi laukia Kristaus pasirodymo, bet nelabai norisi tikėti, kad tai jau įvyko. Tiesą pasakius ir tie tolimi, pagal bibliją prieš kelis tūkstančius metų sudrebinę žydų tautą įvykiai, mums neatrodė labai realūs. Juolab, kad žydų tauta iki šiol netiki, kad tai buvo Mesijas – juk nebūtų leidę jo nukryžiuoti? Žydai iki šiol vis dar laukia savojo mesijo.

Pasaulyje daug kalbama apie Kristaus pasirodymą, bet konkrečiai nenurodoma, kada ir kur tai įvyks. Pranašaujama tik, kad kai jis pasirodys, niekam abejonių neliks.


Sajanai

Žemėlapyje Altajaus ir Sajano kalnynai visai šalia. Tik jų negalima kirsti skersai. Teks vakarinius Sajanus apvažiuoti traukiniu ir per Krasnojarską pasiekti Abakaną, o nuo čia jau nebe toli iki bendruomenės.

Kalnuotasis Altajus primena vieną didelį kalną, kuris „auga“ nuo pakraščių link aukščiausios viršukalnės Belucha (aukštis 4506m.). Sajanai – visai kitokie kalnai , aukščiausia viršukalnė Vakariniuose Sajanuose 2930 metrų aukščio kalnas Karatoš. O patys Sajanai – tai ištisi kalnynai, be pradžios ir pabaigos. Pro traukinio langą stebėjome kalnagūbrius, pasipuošusius lieknais, tankiais eglynais ir primenančius lygumoje besiilsinčią drakono nugarą su keteromis, tai kylančius lėtai aukštyn, tai besileidžiančius žemyn. Šimtus kilometrų nematėme gyvenviečių, tik šalia traukinio sustojimų prisiglaudusius mažyčius, vienišus namukus, kuriuose gyvena geležinkeliečiai, prižiūrintys stoteles. Negalėjome patikėti, kad čia visai nėra žmonių. O juk ir nutiestas geležinkelis patvirtina, kad žmonės yra. Juk jei yra sustojimas, tai yra ir žmonės, yra ir gyvenvietės, tik jos pasislėpusios už miško juostos. Ne taip daug svetimšalių atsibasto į šį atšiaurų kraštą, o vietiniai tai jau tikrai žino, kad čia gyvena žmonės,  ne tik meškos ir vilkai.

Rusijoje žmonės mėgsta keliauti, ir keliauja jie daug. Perversmai neatėmė iš žmonių šios galimybės. Vyriausybė nepabrangino bilietų ir nesumažino traukinių srauto – juk tai tokia puiki susisiekimo priemonė. Iš tolimiausio šalies kampelio galima be persėdimų pasiekti Europą. Galbūt, traukinys tokiu maršrutu važiuos tik kartą per mėnesį, bet jei jau įsėsi į vagoną, tai jo keisti nereikės – maršrutas suformuotas taip išmąstytai. Didesniame geležinkelio mazge vagonas bus prikabintas prie kito traukinio. Taip iš Baltarusijos sostinės Minsko be jokių persėdimų mums pavyko pasiekti Novosibirską, o „mūsų vagono“ maršrutas prasidėjo dar anksčiau – Berlyne. Belieka nostalgiškai atsidusti, nes Lietuva, tapusi nepriklausoma valstybė, atsisakė judėjimo traukiniais privilegijų. Sukeltos kainos, sunaikinti tarptautiniai maršrutai ne vieną užkietėjusį keliautoją paliko už borto... Žinoma, galima verkšlenti, dejuoti, skųstis blogais pasikeitimais, bet juk galima pabandyti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų – juk dabar laisvai galima keliauti po Europą, o tai taip pat nematytos šalys ir nepakartojami įspūdžiai. Ir dar galima pridurti, jei jau susiruošei į kelionę, tai visada atsiras žmonių, kurie mielai patars kaip pigiau ir paprasčiau nukeliauti į norimą vietą. Taigi, belieka tik panorėti.

Tačiau prisiminimus apie Europą, jos siūlomus civilizuotus patogumus ir šilumą greitai ištrynė nuklydęs pro vagono langą žvilgsnis – aplink gūdūs, tamsūs miškai, platumos be pabaigos; kūnu kažkodėl perbėgo šaltis, nors buvo birželis, pasipuošęs žydinčiais laukais ir saulėtu dangumi. Tai gal šaltis – ne vien tai, ką rodo nukritęs termometro stulpelis.

Mums aplinka atrodė tokia rūsti, bet, atrodo, vietinių ji nebaugina. Čia jie gimė, augo, sukūrė šeimas ir sulaukė senatvės. Retas kuris iš jų išvažiuoja gyventi į miestą. Vietiniai – tikri vienišiai, mieliau bendraujantys su mišku ir jo gyventojais, nei su žmonėmis. Altajus taip pat retai gyvenamas, kartais parą ar net dvi kelyje nieko nesutikdavome. Tik tolumoje tarsi miražą kartais išvysdavome vienišą piemenį, skubiai genantį bandą tolyn nuo prašalaičių žvilgsnių; ar pro šalį prajodavo raitelis. Žmonės, su kuriais kalbėjomės, nesijautė atskirti nuo pasaulio. Atvirkščiai, prisiminimai apie viešnagę civilizuotame mieste jiems būdavo labai slogūs: nėra kur išeiti pasivaikščioti – aplink tik betoniniai namai ir asfaltuotos gatvės, daugybė žmonių ir mašinų. Oras užterštas, o vanduo dezinfekuotas ir smirdantis. Negalima turėti arklio, netgi šuniui vietos neužtenka. Ir ką žmonės veikia miestuose? Po mėnesio žygio kalnuotuoju Altajumi, išmiegotų po atviru dangumi naktų, kvepiančio žolynais oro, skaidraus kaip šaltinio upių vandens, o kartais ir nuo slėniuose besiganančių karvių vaistingo pieno vis dažniau ir dažniau mintyse ir garsiai sutikdavome su vietiniais. Taip, civilizacija daug atėmė iš žmogaus, nors norėtųsi teigti, kad daugiau davė. Šią dilemą teks spręsti dar ne kartą. Vis tik žmogus turės pasirinkti: sveikata ar dirbtinis komfortas. Šiltas vanduo, centralizuotas apšildymas, mašina šalia namo durų – puiku, jei prie to dar nešlubuotų sveikata, jei neužgriūtų nelaimės, jei visiems norams įgyvendinti užtektų pinigų... Deja, patogumai žmogaus organizmui sukelia daugybę šalutinių poveikių, kaip ir vaistai, kurie ne gydo, o tik užslopina skausmą, be to sąmoningumo sąskaita. Civilizacija gausiai aprūpina maistu, jis lengvai prieinamas ir įvairus, bet pilnas chemikalų – kad ilgiau „išliktų“ šviežias. O vanduo, bėgantis iš čiaupo, nors ir šiltas, bet negyvas; juo nusiprausus organizmas nepažvalėja, o suglemba, ištyžta, praranda atsparumą. Mašina sutaupo laiką, bet „suėda“ daug pinigų. Galutiniame rezultate prarandame tą patį, jei ne didesnį gyvybės kiekį, kitaip dar vadinamą žmogaus psichine energija. Darbas kažkam leidžia jaustis saugiai, nes lyg ir suteikia pragyvenimą, bet atima laisvę ir svajones – privalu pildyti darbdavio svajones, nes jis už tai moka. Ir dar daug, daug pavyzdžių būtų galima prisiminti apie civilizacijos suteikiamą komfortą.

Kelionės metu turėjome daug laiko pamąstymams. Kelionė traukiniu nors ir nėra labai greita, bet turi savų privilegijų – pro traukinio langą galėjome stebėti pasaulį, kurio visiškai nepažįstame ir kuris visai kitoks, nei įsivaizdavome prieš kelionę. Gyvendamas sėsliai žmogus dažnai pamiršta, kad pasaulis ne tik savas kaimas ar miestas, ne tik Lietuva, o „žmogus“ – sąvoka gerokai platesnė – jis planetos šeimininkas, Žemės valdovas. Toks pasakymas daugeliui kelia šypseną, atrodo kvailas, o gal net primena didybės apsėsto žmogaus svaičiojimus. Ir tai tiesa, juk supratimas yra auganti sąvoka, suvokimas didėja kartu su praplečiamu akiračiu. O jei žmogus nelinkęs mąstyti plačiai, tai jis ir mato siaurai. Dažniausiai jo regėjimai pasibaigia lova, pilna lėkšte ir namų ruoša. Ir vis tik, žmogus, visų pirma, yra planetos gyventojas ir tik po to jis atsiriboja tautybe, valstybine siena ar interesais.

Šiandienis žmogus kuria naujas augalų rūšis, išveda naujas gyvulių veisles; jis nori pakilti į erdvę, išsiveržti iš Žemės orbitos ar nusileisti į vandenyno dugną. Jis svajoja sukurti ir tobulą žmogų, be ligų, nelaimių, skausmo. Jis tiek daug nori ir tiek daug gali. Tik kaip dažnai tie norai būna tokie egoistiškai menkaverčiai ir trumpalaikiai – apsiribojantys vienu gyvenimu ir sutelpantys į banko sąskaitą.

Nori žmogus valdyti gamtos stichijas, bet niekaip nenori suprasti, kad stichijos paklūsta tik dvasios valdovui, o egoistas gali sukurti tik visa ką naikinančius viesulus ir taifūnus. Štai taip žmonija atvedė savo planetą-namus iki katastrofinės prarajos. Matyt, daugiau žmoguje naikintojo, nei kūrėjo, todėl jis beturi vienintelį kelią – į prarają, į susinaikinimą. Apie tai pasakoja filmai, kol kas susinaikinimą perkeldami į tolimą ateitį.

Sibire žmonės kitokie, jie stiprūs ir ramūs. Pasaulio pabaiga jų neišgąsdinsi. Jie nesiblaško, jie gyvena kasdien, nuo ryto iki vakaro ir jie tiki ateitimi. Bendraudami su jais pasijutome mažais vaikais, nelabai suvokiančiais gyvenimo prasmę. Neįprastas ir gan staigus aplinkos pasikeitimas retkarčiais sukeldavo baimę, vienatvę, tariamą informacijos stygių. Pasijusdavome nesaugūs ir lengvai pažeidžiami žmonijai skirtuose namuose-gamtoje. Gal nesaugumą kėlė ir tai, kad Lietuvoje, net pačiame giliausiame užkampyje, gali sutikti žmogų. Ką jau kalbėti apie mašinų keliamą triukšmą ir užterštą orą, ar apie pieno kokybę – Lietuvoje karvės ganosi palei greitkelius ir geležinkelių bėgius –maža tai šalis. Be to labai aiškiai pamatėme, kaip Gamtos didingumą užgožia ir sumenkina miesto šurmulys, kuriame gyvenimas tampa vienadieniu. Ištisai skendint pilkoje miesto migloje širdies kamputyje užspaudžiamas tikėjimas žmogumi ir nemirtinga jo dvasia, o be to jausmo vargu, ar sugebėsime pamatyti Kristų.

Pro traukinio langą stebime kraštovaizdį. Traukinys sustoja Minusinske. Čia gimė, užaugo ir pradėjo savo gyvenimo kelią Visarionas Kristus. Jau greitai privažiuosime Kuraginą, kur mūsų kelionė elektriniu traukiniu baigsis. Toliau keliausime autobusu, iki Petropavlovkos kaimo, kuriame gyvena mums truputį pažįstama šeima iš Lietuvos.


Troškimas

Patikėti tuo, kad šiuo metu Žemėje gyvena Kristus, buvo sunku. Ne tiek tikėdami, kiek vedami smalsumo, pasiryžome nuo Altajaus važiuoti dar kelis tūkstančius kilometrų į Rusijos gilumą, kad bent akies krašteliu pamatyti, kaip atrodo gyvenimas šalia Kristaus. Netikėjome atgimimu, nes nei viena istorija nesikartoja du kartus, bet gyvenimas bendruomenėje mus domino. Buvo kalbama, kad bendruomenė didelė, jai priklauso visas milijonas pasekėjų. Dalis jų, taip vadinami išrinktieji, tai yra tie, kurie jau apsisprendė, gyvena Visariono bendruomenėje. Kiti dar „neatsivertė“ pilnai, todėl ir toliau gyvena savo namuose ir ten pat buriasi į vietines bendruomenes. Visi kartu studijuoja Visariono parašytą paskutinį testamentą ir pagal galimybes vykdo jo nurodymus (nevalgo mėsos, neklauso radijo ir nežiūri televizijos, neskaito laikraščių, atsisako technikos atradimų ir panašiai).

Bendruomenėje gyventi gali tik pašauktieji – taip mums aiškino viena iš pasekėjų, gyvenanti Rygoje, Latvijoje. Ji ir pati jau kelerius metus bando važiuoti, bet negali, matyt, kaip pati ji teigė, dar nenusipelnė susitikimo su mokytoju Visarionu– juk, pirmiausia, reikia savo gyvenimu įrodyti atsidavimą ir tikėjimą.

Žmonės, kuriems pavyko susitikti su Visarionu, kalba apie jį susižavėję. Po susitikimo jie tarsi nurimsta, pajunta pilnatvę. Tikėjimas Visarionu, kalbant jų žodžiais, prikelia juose snūduriavusį amžino gyvenimo tikrumą. Jie pradeda suvokti, kad visi šiandieniai sunkumai yra laikini. Jie pradeda tikėti, kad išgyventi gali tik padėdami vieni kitiems. Jiems gera būti kartu. Jų širdys jau seniai laukė Kristaus, troško gyventi šalia jo. Juk vienas žmogus yra per silpnas grumtis su Būties problemomis, o Visarionas, naujasis kristus, gali padėti ne vien patarimu, bet ir savo gyvenimo pavyzdžiu – tai tikras džiaugsmas. Beje, Visariono pasekėjai yra įsitikinę, kad ateitis priklauso tik įtikėjusiems į Visariono, kaip Kristaus, atgimimą.

Latvis Marijus ištisus metus gyveno bendruomenėje. Šiandien jis vėl gyvena Rygoje, bet gyvenimas pasikeitė. Sugrįžęs iš Sibiro jis keletą mėnesių negalėjo rasti sau vietos. Didmiestis jį gąsdino, todėl pasislėpė nuo žmonių išvykdamas į kaimą. Per pažįstamus pavyko apsigyventi viename iš Lietuvos vienkiemių, pas žmones nepabūgusius jo keistumo, priklausymo kažkokiai tolimai ir negirdėtai sektai. Kiauras dienas Marijus vienas ir vienišas klaidžiojo po pievas. Kol galiausiai išdrįso prabilti. Matyt, patikėjo žmonėmis, pas kuriuos laikinai buvo suradęs prieglobstį. Į namus jis grįžo su vieninteliu troškimu – suburti bendruomenę Latvijoje, o gal ir Lietuvoje (kaip paaiškėjo, Lietuvoje Visariono pasekėjų taip pat yra). Ne taip jau tai svarbu kur, tiesiog jis ieškojo bendraminčių čia, šalimais, kad nereikėtų taip toli keliauti su jais susitikti. Juk trokštančių taip gyventi privalo būti visur, tik jie užsislėpę, nedemonstruoja savo vidinio pasaulio, stropiai saugo save ir artimuosius nuo pašaliečių. Jie ne sykį jau patyrė, kad atskleisdami savo mintis dažnai būna išjuokiami ir sumenkinami; po tokio atviravimo paprastai ilgai tenka gydyti grubių juokelių sukeltas nuoskaudas.

Po du mėnesius trukusios tylos, Marijus pagaliau prakalbo ir daug pasakojo. Iš pradžių apie savo netikėjimą, vėliau apie keistą virpesį paširdžiuose, dar vėliau apie begalinį norą gyventi ir džiaugtis. Džiaugtis viskuo ir visa kuo, prie ko prisiliečia. Juk kiekviena akimirka yra stebuklinga ir nepakartojama. Praleidai ją tuščiai – atėmei iš savęs dalelytę gyvybės. Kažką pradžiuginai ar sujaudinai širdį, dėkingumas grįžta gyvybės eleksyru į tavo paties kūną. Jei šviesių minčių ir siekių būtų daugiau, žmogus nustotų pykti, kurti keršto planus. Jis nustotų senti. Jo siela taptų laisva, laiminga ir nepriklausoma, ji prisimintų nemirtingą dvasią – savo gyvenimo vadovą... Mums sunku buvo klausytis tokių kalbų, dar sunkiau pradėti taip mąstyti patiems.

Marijus žino, kad toks gyvenimas pavieniams žmonėms yra per sunkus, todėl reikia burtis, sukurti bendruomenę, vieningą centrą. Jame galėtų rinktis žmonės, kuriems nors retkarčiais kyla mintis pakeisti savo nuobodų, pilką egzistavimą. Tie, kurie pavargo nuo pažadų, įžadų, tuščių plepalų, triukšmo ir vienatvės tarp žmonių. Visa tai padaryti įmanoma – pradžiai užtenka noro ir ryžto keisti save. Nustoti vaidinti gyvenimą ir pradėti gyventi taip, kaip trokšta širdis. Keistas pasakymas, daugiau primenantis skambią metaforą, bet kiekviena metafora, kiekvienas anekdotas ir aforizmas turi giliai paslėptą tiesą, tik primirštą.

Suburti žmones nėra lengvas užsiėmimas, juk pirmiausia juos reikia sudominti ir įtikinti, kad siūlomas kelias teisingas, kad jis nenuves į pražūtį. Taip pat būtina išdėstyti, kokiais keliais eisime į tą susikurtą ateitį. Gyventi būryje ir lengva, ir sunku. Lengva, jei visi gera valia, be prievartos bendrauja ir atlieka bendrus darbus. Sunku pasidaro, kai pradeda dygti egoizmas, kai noras turėti daugiau virsta noru valdyti ir pavergti. Todėl pirmiausia reikėtų atsisakyti bendruomenę griaunančių priežasčių. Tai nėra lengva, nes daugelį žalingų įpročių žmonės jau įprato vadinti gyvenimo norma. Todėl svarbiausia labai tiksliai išaiškinti tai, kokios priežastys kokių pasekmių susilaukia. Pavyzdžiui, vynas, tabakas, mėsa labai teršia širdį, jie pritraukia sunkias ir godžias mintis iš žemųjų pasaulių. Tos mintys sukasi tik apie pinigus, valdžią, karą. O augalinis maistas yra gerokai lengvesnis – juk norint pavalgyti nereikia žudyti, atimti kažkam gyvybės.

Keičiasi maistas, nyksta įsisenėję ir, daugiausia, auklėjimo primesti įpročiai, kinta kūnas – jis darosi jautresnis. Jam pradeda nebetikti ir kiti nešvarumai bei nuodai – pavyzdžiui trąšos, kuriomis taip sodriai nuodijama gamta. Žinoma, skeptikai iš karto primins kenkėjus, siaubiančius derlių, piktžoles, kurios auga greičiau ir sodriau už bet kokį kultūrinį augalą. Deja, bet ir vėl teks priminti užmirštas tiesas. Pirmiausia tai, kad trąšos žemės neatgaivina, o tik prievartiniu būdu iššaukia jos paskutines jėgas apsivalymui. Kaip ir vaistai negydo ligos, jie tik sužadina organizme išlikusią gyvybinę energiją, kuri suaktyvėjusi pati atgaivina organizmą. Belieka pridurti, kad trąšos buvo sukurtos tada, kai nutrūko žmogaus ryšys su gamta.

Pakalbėkime ir apie piktžoles – kas jos yra? Tai tie patys augalai, augantys prievose, miškuose, visur aplink, bet natūralioje gamtoje piktžolėmis tie augalai nevadinami, jie sudaro tos vietos augmeniją. Žemė yra gyva, – tai būtina pripažinti – ji taip pat mąsto. Pagal klimato ypatumus, žemėje auga vienos ar kitos rūšies augalai. Ir tie augalai tampa piktžolėmis ir pradeda kliudyti tada, kai žemė pradedama naudoti kultūrinių augalų auginimui. Žinoma, žemė nori atstatyti balansą, nes kultūriniai augalai ne visada, o tiksliau beveik niekada, neatitinka tos vietos sąlygų. Todėl vienos medžiagos yra pernaudojamos, o kitų susikaupia perdaug. Štai kodėl kultūriniai augalai taip vešliai visą laiką apželia piktžolėmis – piktžolės stengiasi atstatyti balansą, atgaivinti ndirvožemį. Juk mes suprantam, kad dramblio ir tigro racionas negali būti vienodas, nes tai neatitiks jų prigimties. Tai kodėl nenorime suprasti, kad žemė, kaip gyvas sutvėrimas, taip pat yra labai skirtinga. Juk šiaurėje niekas nesistengia auginti abrikosų ir kriaušių, o dykumoje sudėtinga išauginti sodą, nors šilumos ir pakanka.

Žemė – gyvas sutvėrimas, ji visada bendradarbiauja su žmogumi, mielai augina jo pasėtas sėklas ir dovanoja mūsų pilvams derlių. Tik žmogus, kasdien tapdamas vis didesniu egoistu, nenori atsidėkoti jį maitinančiai žemei, nes jo manymu žemė yra negyva. Žemė kantri, ji ilgai tarnauja žmogui ir tik visiškai nualinta, apnuodyta, vieną dieną ji gali giliai ir skausmingai atsidusti. O tas atodūsis gali virsti žemės drebėjimu, cunamiu, miškų gaisrais – bet kuo, kas padės atsikratyti žmogaus, paties didžiausio jos naikintojo ir kenkėjo. Taip , padedama stichijų, žemė apsivalo ir ilsisi – metus, du, tris, o gal net dešimtmetį ar visą šimtmetį – taip ji apvalo žmonių „troškimais“ apnuodytą savo kūną.

Auga miestai ir vis stipriau skiria žmogų nuo gamtos. Retas šiandien suranda poilsį gamtoje, jos ramybėje – juk pailsėti lekiame į žmonių perpildytus kurortus, nes labai bijome vieni likti gamtoje. Gamta mums atrodo tokia nesvetinga ir svetima, nes visai nepažinta. Civilizacija panaikino badą, bet tuo pačiu sunaikino ir ryšį su gamta. Žmonijos išradimai kalba patys už save – biologija, chemija tarnauja verslui, nes užsiima pakaitalų ieškojimu natūraliems, gamtos vaisiams pakeisti....

Darbas dėl pinigų užima visas mintis, nebelieka jų kitoms svajoms, niekad nepamąstome apie maistą, o tik sukame galvas apie pinigus. Net ir turėdami sodą, paprastai ten važiuojame pailsėti, atsigauti, o vargšai augalai priversti sugerti mūsų nuovargį – nebeužtenka jiems gyvybės syvų dar ir derlių gerą užauginti; bet piktžolėms toks žmogaus išsekimas tarsi trąša, nes būtent tos piktžolės ir atstato žemės balansą. Tačiau žmogus nesusimąsto apie tai, jis paprasčiau įsigyja trąšų... Taip, lyg ir be piktų kėslų, žmonija pati save nuodija. Belieka pridurti, kad nuodai kaupiasi, ilgą laiką kaupiasi, ir vieną dieną organizme jų gali pasidaryti per daug. Žmogus, kaip ir žemė, negali nuodytis amžinai. Išsivalymas apsireiškia ligomis, anksti apsilanko mirtis.

Tokios mintys ne šiaip sau sukosi galvoje. Pavasarį, ten tolimajame Sibire, kai sėklos jau buvo sudygusios, užėjo vėlyvos šalnos. Bendruomenės žmonės kelias savaites iš eilės naktimis budėjo, saugojo gležnučius, tik prasikalusius iš žemės daigelius. Jie kurdavo naktimis laužus, dengdavo daigus medžiaga ar plėvele. Atrodo, pavyko išsaugoti būsimą derlių. Galbūt, sunku įsivaizduoti žmones taip dėmesingai prižiūrinčius augalus. Tik tada verta pagalvoti apie tai, kad valstybė nepadengs patirtų nuostolių, o bendruomenėje gyvenama be pinigų, todėl nusipirkti maisto nebus už ką. Taigi, tik nuo sugebėjimų priklauso išgyvenimas.

Marijus toliau mąstė garsiai: bendruomenės gyvenime nemažą reikšmę užima gyvenama vieta. Surastume tylią, ramią vietą, kur nors tolėliau nuo didmiesčio. Gal kokį apleistą ir žmonių paliktą mirti kaimą, kurį supa miškas, šalia čiurlena upelis. Priimtume visus, kurie nori gyventi kitaip. Žinoma, žmonės kiekvieną neįprastą reiškinį linkę priskirti blogiui arba sektai, bet juk taip gyventi traukia širdis. Juk žmonija visą laiką ieško Mokytojo, ieško išminties, ieško rojaus ir tiesiausio kelio į laimę. Vieną sykį reikia nustoti bijoti prietarų – tai atgyvena, kurią būtina išrauti, kaip seną, sukriošusį kelmą.

Gyvenimas kartu – tai bendras, džiaugsmingas, kūrybiškas darbas. Darbas – tai kasdieninė šventė, o ne bausmė. Kaip galėjo taip neatpažįstamai išsikreipti jo reikšmė? Šiandien dauguma vaikų baudžiami ir gąsdinami darbu, toks požiūris juos paverčia narkomanais ir plevėsomis. Darbas – tai kūryba ir atgaiva širdžiai. Jis turėtų kelti tik džiaugsmą. Jei yra prievarta, tai jau ne darbas, o bandymas pavergti, pažeminti, atimti savigarbą.

Tokias svajas ir tokius troškimus parsivežė Marijus iš tolimos bendruomenės. Jo širdis nerimsta, jis nori pagaliau pradėti gyventi, taip, kaip ir priklausytų žmogaus prigimčiai. Mes klausėmės jo pasakojimo vienoje iš Rygos lauko kavinių. Viskas atrodė nerealu, netgi kvaila, per daug sureikšminta ir netikra. Klausėmės, nes visada smalsu išgirsti kažką naujo, negirdėto, neįprasto. Jo elgesys nesiskyrė nuo kalbų. Jis atrodė beveik šventasis. Neįžvelgėme nei kruopelytės savanaudiškumo ir apgaulės, tiesiog tyras noras bendrauti. Visą vakarą laukėme, kad tuoj nukris ta šventumo kaukė ir pamatysime „įprastą“ žmogų su paprastais žemiškais norais. Tik nukristi nebuvo kam. Kaukę jis paliko ten, tolimame Sibiro užkampyje, kur gyvena jo Mokytojas.


Abakanas

Mintys apie mūsų kelionės tikslą gerokai sutrumpino kelionės iki Abakano laiką. Parą praleidome ant ratų – tikras rojus po mėnesio, pragyvento palapinėje. Nuo pečių nuimtos kurpinės, nereikia bijoti lietaus ir rūpintis nakvyne– tai malonūs pojūčiai.

Rusija yra didelė šalis, kaip ir kiekviena valstybė ji turi trūkumų ir privilegijų, apie kurias gyvendami Lietuvoje net nenutuokėme. Štai kad ir tokia: dauguma šalies žmonių keliauja po šalį traukiniais, tai pigi ir labai patogi keliavimo priemonė. Žmogus nesijaučia toks suvaržytas kaip mašinoje, nes yra galimybė pagulėti, pasėdėti, pavaikščioti, nors ir labai ribotoje aplinkoje. O kokį malonumą suteikia ilgesni sustojimai dideliuose miestuose! Jei traukinys stovi dvidešimt minučių tai labai ir labai daug laiko! Traukiniui sustojus vagonus apsupa prekeiviai. Nors, tiesą pasakius, šis žodis nelabai tinkamas. Vietiniai žmonės atneša parduoti maistą, ką tik pagamintą namuose. Galima nusipirkti dar karštų virtinių, virtų bulvių, šviežių daržovių, tik parautų nuosavame daržiuke, garuojančių bandelių su uogiene, bulvių koše ar ryžių įdaru. Taip pat pardavinėjami vaisvandeniai, alus, ledai, žodžiu, tai, ką galima įsigyti čia pat kioskuose, bet nereikia blaškytis nepažįstamoje aplinkoje – viskas atnešama prie atvirų vagono durų. Puikiausias aptarnavimas, maistas šviežias ir gerokai pigesnis nei traukinio restorane. Daugeliui, tikriausiai, pašiurpo oda tai skaitant – juk maistas nepatikrintas, galbūt jis užkrėstas? O ar žinote, ką tikrina epideminės stotys? Jos ieško ten irimo bakterijų, bet visiškai nekontroliuoja emulgatorių ir stabilizatorių kiekio. Belieka pridurti, kad šie dirbtini nuodai gerokai kenksmingesni, nei mes įpratę manyti ir tikrai daugiau kenkia organizmui nei senstelėjusi bandelė ar parūgusi uogienė – šie maisto pakitimai tik sukels viduriavimą. O va maisto stabilizatoriai ir pagerintojai veikia visiškai kitaip: pabandykite juos naudoti atskirai nuo maisto – kaip dezinfekuojančią priemonę – suvalgei šaukštelį sausų miltelių, užgėrei vandeniu ir valgyk sau bet kokį maistą – niekas nebepakenks sveikatai...

Deja, maistas dažnai būna tik pasekmė, paslepianti tikrąją susirgimo priežastį. O sergame mes ir apsinuodijame tada, kai nusilpstame. Tada mus žeidžia visa aplinka: daugiausia piktos ir tūžmingos žmonių mintys. Pyktis, pavydas, neapykanta – štai pagrindiniai skrandžio spazmų, vidurių skausmų, paralyžiaus, infarktų kaltininkai. Kai tik sunaikinsime šias savybes savyje, sumažės ir galimybė sirgti.

Sočiai pavalgę ir patogiai išsimiegoję, vėl buvome pasiruošę žygiui į nežinią, susitikti su Visarionu ir jo suburta bendruomene. Pažintis prasidėjo šeštadienį. Išlipę Abakane – o tai nemažas miestas – pasijutome kiek keistokai, atrodė, kad visi vietiniai žino, kur mes vykstame. Šypsenos jų veide mus glumino. Nepajutome, kada buvome „surūšiuoti“. Aplink viskas buvo nauja, todėl sunkiai orientavomės situacijoje. Nesupratome, kuo išskiriame iš aplinkinių. Tik vėliau sužinojome, kad būtent čia, Abakane, susirenka žmonės iš visų pakraščių, pasiryžę gyventi bendruomenėje – tai tarsi pirmoji paskirstymo vieta. O mūsų turistinė išvaizda pagal išorinius požymius visiškai atitiko bendruomenės narių išorę. Sudžiūvę po žygio mūsų kūnai prilygo Visariono pasekėjų liesumui. Skirtumas buvo visai nežymus, tai mes supratome gerokai vėliau. Mūsų kūnai žygio metu sutvirtėjo, riebalai virto raumenimis, veide atsirado pasitikėjimas savo jėgomis. Tuo tarpu kai žmonių iš bendruomenės žvilgsniai buvo baukštūs, jie patys daugiau priminė suvargusius nuo darbo ir pastovaus nepritekliaus žmogystas.

Stotyje mus kalbino nepažįstami žmonės, tarsi pagal kokius tai slaptus požymius suprasdami, kad ir mes tokie pat. Tie žmonės mums atrodė labai keisti. Jų veiduose visą laiką švytėjo palaiminta šypsena. Jie paslaptingai klausdavo, ar mes jau pasirinkome gyvenamą vietą, ir tuoj pat sakydavo savo naujuosius adresus. Toks dėmesys mus glumino – niekas nieko nepažįsta, bet visi tarsi nematomais saitais susisaistę ir vedami bendro tikslo. Tai jau leidžia laisviau bendrauti tarpusavyje, atsisakant net kai kurių priimtinų mandagaus bendravimo taisyklių – pavyzdžiui, užkalbinti visiškai nepažįstamą žmogų, tarsi jau žinant, kad nepažįstamasis neatstums, bendra kalba būtinai užsimegs.

Atvykėliai-pasekėjai taip pat buvo skirtingi: vieni jų jau pastoviai gyvenantys bendruomenėje, o kiti atvykę tik kelioms dienoms į savaitgaliui organizuotą susitikimą – tai mes taip pat sužinojome jau vėliau autobuse, kuris mus vežė į Petropavlovką. Ne dieną ir ne dvi jie galvojo apie tą kelionę ir susitikimą, todėl džiaugsmas tiesiog netilpo jų krūtinėje. Jie norėjo visam pasauliui pasakyti, kokie jie laimingi – jie tuoj, tuoj susitiks su mokytoju. Tarp atvykėlių buvo ir tokių, kurie jau buvo tvirtai apsisprendę gyventi bendruomenėje. Ši diena jiems tarsi buvo išsilaipinimas šventoje žemėje. Jų gyvenimas keičiasi, nuo šiol jis visiškai nebepanėšės į atsisakytą, pasaulietišką. Tie du gyvenimai, praeitas ir būsimas, skyrėsi ne tik išoriniais aspektais, bet, pirmiausia, ir tai turbūt svarbiausia, mąstymu, nauju požiūriu į prigimtį ir žmogaus gyvenimo tikslą. Žinoma, vidiniai pasikeitimai ryškiai atsispindėjo ir išorėje: dauguma bendruomenės vyrų dėvi sermėgas, ilgus plaukus perjuosė juostele, moterys užsivilko ilgus sijonus, o galvas uždengė skarelėmis. Su vyžomis nematėme, bet kai kurie vaikščiojo basi. Nežinia, ar tik vasarą?

Tik išlipus iš traukinio kaip bičių spiečiaus buvome apsupti taksi vairuotojų, siūlančių savo paslaugas. Čia privažiuoja įvairiausių žmonių, jų nežinojimu ir aklu pasitikėjimu pirmiausia ir pasinaudoja taksistai-privatininkai. Jie siūlo savo paslaugas, tik dešimteriopai brangiau. Vienišumas – tai tas jaukas, kurio pagalba prasigyveno ne vienas šio miesto taksistas. „Medžiotojus nuvaikė“ kartu su mumis išlipusios dvi vietinės moterys. Jos informavo, kad geriausia iš Abakano į Kuraginą, kitą, artimesnį bendruomenės punktą, važiuoti elektriniu traukiniu, (tai yra „električka“), o jau iš ten autobusu. Tai bus daug pigiau. Ankstyvas nuvažiavimas į Kuraginą nieko nepakeis, nes vairuotojai toliau neveža, taigi vis tiek teks laukti autobuso, kuris atvažiuoja tik po pietų. Dar tik rytas, iki ten laisvai nuvažiuosime elektriniu traukiniu, o bilietas kainuos dešimt, o gal net dvidešimt kartų pigiau nei kelionė taksi. Nusiraminome ir dabar jau drąsiai ėjome į stotį, „nematydami“ įkyruolių.

Stebėjomės žmonių noru praturtėti bet kokia kaina, pasinaudojant bet kokia situacija. Namuose to godumo kaip ir nematėme. Kaip sakoma, savas kiemas visada atrodo švaresnis. Po sąjungos sugriuvimo netikėtai plūstelėjusi laisvė daugumai gyvenimą pavertė ištisiniu turto vaikymusi. Šiame žaidime tikslas pateisina bet kokias priemones. Juk reikia kažkaip gyventi. Nesvarbu, kad biznio metu prarandama sveikata, ramybė, dažnai net šeima. Nesvarbu, kad nusisuks draugai ir giminės. Juk tikslas pateisina priemones, vadinasi ir praradimus. Net sunku kartais patikėti, kaip gali pasikeisti žmogus, pajutęs turto skonį. Dingsta vidinė etika ir padorus elgesys, kažkur užsimeta nuoširdumas, nesavanaudiškumas ir ištirpsta ateitis... Viskas šiandien, ir kuo greičiau. Šiandieninė civilizuota visuomenė, o gal tik keletas savanaudžių egoistų, prisidengusių valstybinėmis pareigomis, bando visą dėmesį nukreipti į greitą praturtėjimą. Taksi vairuotojai tik atspindi tokią politiką. Staiga, vieną rytą buvo viskas pamiršta ir šalis savo galią pradėjo skaičiuoti pinigais banke, mašinų skaičiumi, vidutiniu atlyginimu doleriais ir tenkančiais gyvenamo ploto kvadratiniais metrais žmogui. Turtas pasidarė svarbiau už patį jo kūrėją žmogų... Taip įvyko Lietuvoje, taip įvyko ir Rusijoje, šis procesas neaplenkė nei vienos šalies, priklausiusios taip vadinamai didžiajai raudonajai sandraugai... Valstybinei sistemai pasikeitus iš socialistinės į demokratinę iš esmės niekas nepakito, tik pavadinimai, lozungai, kalbos maniera, bet žmonės juk išliko tie patys.

Mus įvertino pagal išorę ir surūšiavo. Mes taip pat esame taip pasielgę daug kartų, net neįsigilinę nuvertindavome ar išaukštindavome žmogų pagal jo išvaizdą, kuri taip dažnai būna apgaulinga. Įvertiname žmogų, kaip prekę ar daiktą, ir savo nuomonės jau nebekeičiame visą gyvenimą...

Bestovint eilėje prie bilietų kasos, vis tie patys taksistai dar bandė mus prikalbinti važiuoti su jais, bet mes atsilaikėme prieš jų neįtikėtiną įkyrumą. Vis tik auką jiems pavyko surasti. Tai buvo moteris, kokių keturiasdešimties metų, ji atvažiavo čia apsigyventi. Daiktų turėjo vos kelis ryšulius. Baugščiomis akimis žvalgėsi aplink, jautėsi nesaugi. Mes bandėme jai padėti, aiškinome, kad važiavimas su privatininku nepagreitins jos kelionės, tik padidins išlaidas, bet jai atrodė kitaip. Ji pasidavė raginimams. Gaila buvo į ją žiūrėti. Ji priminė muselę, patekusią į voro tinklą. Voras aukos tyko visą laiką, pasislėpęs ir sustingęs, tik musė apie tai nežino. Ji gyvena savo pasaulyje net neįtardama apie visai šalia tūnančius pavojus, kol netikėtai susipainioja jau seniai paruoštuose spąstuose.


Ką nutyli istorija?

Mes vėl traukinyje. Vagonas pilnas jaunų žmonių. Ką tik prasidėjo vasaros atostogos ir studentaujantis jaunimas grįžta iš miestų pailsėti į gimtus namus, kad sustiprėtų ir pilni atsinaujinusių jėgų rudenį vėl galėtų tęsti studijas. Kelionė namo, į gimtinę čia trunka ne dieną, o savaitę, kartais mėnesį. Laikas ir erdvė tokiuose toliuose turi kiek kitokį atspalvį.

Visa Rusija išvagota geležinkelio bėgiais. Ši susisiekimo priemonė labai populiari didelėje šalyje ir pigi, netgi vietiniams. Žmonės yra judrūs sutvėrimai, todėl vos tik susidaro tinkamos sąlygos daugelis žmonių mielai keliauja. Rusijoje keliaujantiems dirbtini trukdymai nedaromi – nesukeliamos kainos ir nenaikinami maršrutai, ir geležinkelis vis dar tarnauja žmogui, o ne kapitalui. Kapitalą besivaikančiose šalyse žmogus dažnai tampa kaip ir antraeiliu šalies rodikliu, nes daugiau dėmesys kreipiamas į tai, kaip žmogų priversti tarnauti sistemai, o ne atvirkščiai, kaip buvo bandome socializme – kurti sistemą, kuri tarnautų žmogui.

Iš abiejų geležinkelio pusių driekėsi sodų bendrijos. Gyvenant tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva toliai, horizontas tampa labai apibrėžtomis ir ribotomis sąvokomis – čia viskas sumažinta, kaip žemėlapyje, kuriame netgi patys aukščiausi pasaulio kalnai išsiskiria tik tamsesnė ruda spalva, o vandenyno gylį atspindi tamsesnė mėlyna. Todėl stebint pro langą nesibaigiančias sodų bendrijas mūsų smegenys imdavo „degti“, vokai apsunkdavo, ir lengvas snaudulys užliedavo kūną – štai tokiu būdu „apsisaugodavome“ nuo nesuvokiamų tolių.

Šiandieninė Lietuva – tai tarsi mažytis mozaikos fragmentas, užimantis vos kelis centimetrus didingame pasaulio vitraže. Ją sunku įžiūrėti, ne visiems pavyksta ją pastebėti. Gal todėl taip dažnai kalbame apie šlovingą praeitį, kai Lietuva driekėsi iki Juodosios jūros, ir kiekviena palankia proga tai primename. „Susitraukusi“ Lietuva daugelio lietuvių sąmonėje vis dar imperija, didinga ir stipri, nors patys ją praradome, kai apsvaigę nuo didybės pradėjome menkinti kaimynus. Žemes praradome, bet liko tas bjaurus įprotis tuščiai puikuotis... Belieka patarti tautiečiams paskaityti Guliverio nuotykius – ten daug rašoma apie tokius, kurių nosis  užriesta iki dangaus, o kelnės nuplyšusios ir batai nukleivoti.

Kaip teigia ne vienas istorijos tyrinėtojas, praeitis – labai nestabilus dalykas, ji kinta kartu su besikeičiančiomis santvarkomis, tuo pačiu ištrindama iš istorijos vienus įvykius ir sureikšmindama kitus. Kiekviena karta stengiasi „pakoreguoti“ istoriją, priderinti savo suvokimui, bando pakeisti dar šviežią praeitį, kuri netiko ir neįtiko kažkuriai grupelei žmonių. Kartu su tų žmonių pasitraukimu, baigiasi ir to istorinio momento perrašinėjimas. Po kažkiek laiko istorikai atranda daugybę keistai prieštaraujančių vienas kitam dokumentų, iš kurių maišalynės dar kartą tenka atkurti jau istorija tapusius įvykius.

Išlikę dokumentai iš nuostabiųjų klestėjimo laikų, kai Lietuvos valdovas Algirdas sakydavo, kad „Visa Rusija turi priklausyti Lietuvai“. Tai buvo pasakyta tada, kai Rusija jau visą šimtmetį kentė totorių priespaudą, žmonės buvo išsekę ir nusilpę. Rusija buvo tas slenkstis, kuris sustabdė totorių brovimąsi į Europą ir, žinoma, į Lietuvą. Dar nežinia, kaip atrodytų šiandieninė Lietuva ir visa Europa, jei totoriai pirmiausia būtų nusprendę užkariauti Europą, kaip buvo numatęs didysis karžygys Čingis-chanas.

Rusijos kunigaikštystės buvo padrikos, o kunigaikščiai kovojo tarpusavyje dėl vietinės valdžios, dažnai sudarydami sutartis su šalies priešais: totoriais ir ...lietuviais. O narsieji mūsų protėviai padėjo totoriams siaubti taikius slavus. Jiems, kaip ir totoriams, rūpėjo tik naujos žemės. Gal todėl šiandieniniams lietuviams taip sunku pripažinti Rusijos galią? Gal todėl ir šiandien mes kalbamės su slavais aukštai pakėlę smakrą, tarsi jie vis dar priklausytų nuo Lietuvos malonės. Lietuvių pasipūtimas šiandien daugumai jau kelia juoką – tik tiek ir teliko iš šlovingos praeities. Dar nesijuokiama atvirai, bet nežinia, ar vieną dieną neteks savo pasipūtimą tyliai pabrukus uodegą paslėpti po suolu, kaip sugėdintam šuniui. Tokios mintys klaidžiojo galvoje, stebint pro vagono langą platumas, kurios šiandien priklauso Rusijai. O tada, Lietuvos karaliavimo laikotarpiu, šalį sudarė tik kelios varganos, tarpusavyje besivaidijančios kunigaikštystės, kaip tada atrodė, „neturinčios“ jokios ateities. Bėgantis laikas daug ką pakeitė pasaulio istorijoje, pakoregavo ar net visai apsuko į kitą pusę, ne taip, kaip norėjosi užkariautojams.

1321 metais gimė Sergijus Radoniežskis, žmogus, kurio tikėjimas padėjo Rusijos žmonėms išsilaisvinti nuo visą šimtmetį trukusios totorių priespaudos. Jo atsidavimas ir pasišventimas paliko tokį neišdildomą pėdsaką tautos sąmonėje, kad dar ir šiandien prie jo palaikų renkasi daugybė žmonių, dėkingai nusilenkdami šiam šventajam. Sergijus daug prisidėjo vienijant rusiškas kunigaikštystes. Jis įteisino sosto paveldėjimo įstatymą tarp didžiųjų Maskvos kunigaikščių. Jis suprato, kad Rusijos istorijoje atėjo persilaužimo momentas, ir pasuko jos eigą reikiama kryptimi, prisiimdamas atsakomybę už kovos Kulikovo lauke pasekmes. Jis palaimino kunigaikštį Dimitrijų ir jo kariuomenę, kai jie užsuko į vienuolyną prieš žūtbūtinę kovą pasimelsti, pasisemti dvasinio tvirtumo ir įkvėpimo. Dvasinis Sergijaus Radoniežskio autoritetas nulėmė mūšio sėkmę. Jis iki šiol garbinamas liaudyje ir rusų cerkvės kaip „Dievo siųstas Rusijos vedlys“.

Traukinys sustojo ir mes išlipome Kuragine, negreit susigaudėme, ką daryti toliau, ir pražiopsojome autobusą, atvykusį beveik kartu su traukiniu, kuris važiavo į autobusų stotį. Tarp stočių atstumas ne mažiau 10 kilometrų, o autobusai kursuoja tik kas kelias valandas. Taip apsižioplinus liko tik viena galimybė – eiti pėsčiomis. Taip ir padarėme.

Kuraginas – tai pirmoji Visariono bendruomenės zona, toliausiai nutolusi nuo švento kalno, ant kurio statomas šventas miestas, gyvenvietė. Tai tarsi paskirstymo punktas. Iš čia visarioniečiai plačiai pasklinda po aplinkinius kaimelius ir gyvenvietes. Atvykėlių srautas paskutiniais metais smarkiai išaugo, todėl bandoma sureguliuoti plūstančiųjų antplūdį, kuris keičia nusistovėjusį vietos gyvenimą. Todėl, pirmiausia, norint apsigyventi zonoje, tenka gauti žodinį Visariono leidimą, pagal kurį žmonės sužino, kokiu atstumu nuo kalno gali apsigyventi. Žinoma, leidimo neužtenka, reikia pačiam susirasti gyvenamą vietą: nusipirkti namą ar išsinuomoti kokį kampą. Visose tose vietose gyvena vietiniai, senbuviai, kurie paskutiniu metu vis dažniau keliasi gyventi kitur, užleisdami vietą bendruomenės žmonėms. Nežinia, kaip pasisuks likimo upė, gal bendruomenė kada nors ir išstums vietinius.

Prabėgo jau šešeri metai, kai čia pasirodė pirmieji įtikėję į atgimusį kristų Visarioną. Visarioniečiai linkę atsiskirti nuo pasaulio, traukdamiesi į taigos gilumą. Dar ir šiandien, būtent tose pačiose vietose, miškuose galima užtikti XIX a. pradžioje atsiskyrusių nuo pasaulietiško gyvenimo sentikių gyvenviečių. Tos gyvenvietės užsislėpusios giliai taigoje, retas pakeleivis jas užtinka. Tai daugiau panašu į praeities legendas apie atsiskyrėlius, gąsdinančius pavienius paklydėlius savo griežtais papročiais ir nesvetingumu. Atsiskyrėliai gyvena be elektros ir kitų civilizacijos išradimų. Jie turi savo tikėjimą, kuris neleidžia sugrįžti į visuomenę. Kaip ir dabartinė Visariono bendruomenė, sentikiai tikėjo ir laukė pasaulio pabaigos, todėl ir pasitraukė į taigą, atsisakydami civilizacijos. Istorija apsuko šimtmečio ratą ir vėl prabilo apie pabaigą. Vėl nauja banga, dabar jau šaukiami atgimusio kristaus Visariono, slepiasi taigos tankmėje. Jie, kaip ir jų pirmtakai, gyvena be elektros ir atsisako visų civilizacijos privalumų. Ir vieni, ir kiti tikėjo, kad paskui juos žengs visas pasaulis. Deja, tada norinčių neatsirado labai daug. Bet gal šį kartą bus kitaip?

Įdomu pastebėti, kad rusų kalboje pasaulis ir šviesa išreiškiami tuo pačiu žodžiu – „свет“. Pasaulis kalba apie pabaigą, o rusai kalba apie Šviesą, apie tai, kad daugeliui ji užges, liks tik tamsos pasaulis. Su tamsa jie tapatina miestus-gigantus, kurie jau šiandien dūsta nuo užteršto oro ir nuo šiukšlių, nes vartotojais tapę jų gyventojai moka tik imti ir naudoti – jie tapo civilizacijos aukomis, nes be jos teikiamų privalumų iškart miršta.

Gyvenimas – tai ištisinė įvykių ir reiškinių spiralė. Tai gal nėra nei pabaigos, nei pradžios? Tik kritiniai momentai, posūkiai žmonijos istorijoje, kuriuos mes linkę įvardinti pasaulio pabaiga. Juk svarbu ne žodžiai, o žinojimas, kad po kiekvienos pabaigos yra nauja pradžia, tada laukimo baimę pakeistų džiaugsmas – juk žiemos atėjimas visiškai nereiškia, kad oras neatšils ir vėl nesužydės gėlės.

Į autobusų stotį patraukėme pėsčiomis. Nuėjus kelis kilometrus pavyko sustabdyti lengvąjį automobilį – vairuotas uždarbiavo benzinui, kuris kaip tik tuo laikotarpiu buvo pabrangęs, jo trūko kolonėlėse. Tačiau visai nesunkiai, tik už didesnę kainą, jo buvo galima įsigyti pas privačius asmenis. Vairuotojas neatrodė suvargęs rusas iš šalies gilumos, kaip esame pratinami galvoti. Tai buvo sumanus verslininkas, mylintis savo kraštą. Jis papasakojo, kad jų apskritis labai turtinga. Pilna visokių iškasenų, net deimantų. Jie nevargsta ir gyvena geriau, nei tarybiniais laikais, pasikeitimai subyrėjus sąjungai jiems išėjo tik į naudą.


Valgykloje

Autobusų stotelė buvo visai nedidukė. Medinis namukas, kurio viduje vos dvi kasos ir keli mediniai suolai laukiantiems. Aikštelė aplink stoties pastatą buvo neasfaltuota, o jos pašonėje buvo įsikūręs turgelis, kuriame prekeiviai, kaip patys pamatėme, susirenka tik prieš autobusų atvažiavimą. Vietiniai iš savo daržų atneša šviežias daržoves ir saulėgrąžas – šios labai paklausios. Kasoje sužinojome, kad mums reikiama kryptimi per dieną važiuoja tik vienas autobusas ir tik po penkių valandų. Vadinasi, laisvo laiko turime į valias. Kultūrinių ar meno paminklų čia nesimatė, todėl nusipirkę bilietus nuėjome į valgyklą.

Vos pravėrus valgyklos duris padvelkė rūgščių kopūstų sriuba, kam nors sykį yra tekę maitintis valgykloje, lengvai mintyse atgamins šį kvapą. Salės kampe buvo įsikūręs bufetas, jame matėsi gausus saldumynų, alkoholinių gėrimų ir šaltų užkandžių pasirinkimas. Ant lentynų stikliniuose buteliuose puikavosi limonadas, jau gerokai primirštais, tarybiniais, pavadinimais „Varpelis“, „Kūlverstukas“, „Diušės“, dėžėse kvepėjo sveriama chalva, zefyrai, žemės riešutai ir daugybė saldainių, įvyniotų į ryškius, spalvotus popierėlius. Saldumynų kvapas maišėsi su sriubos, rūkytos dešros ir žuvies kvapais. Valgykloje vyko įprastinis, kasdienis, rytinis gyvenimas. Atėjo butelių surinkėjas ir pridavė surinktus tuščius butelius – tai jo rytinio darbo rezultatas, kurio alui  tikrai užteks. Jis pats sudėjo butelius į dėžes, pasisveikino su darbuotojomis ir netgi gavo nurodymų: čia pašluoti, čia išnešti. Prie vieno iš staliukų sėdėjo keli pagyvenę vyriškiai, atėję pasimėgauti rytine alaus stikline. Tarp stalų lėtai vaikštinėjo katinas, pasitrindamas į lankytojų kojas – jis irgi nuolatinis virtuvės lankytojas, o gal net ir gyventojas. Visa supanti aplinka ir žmonės priminė tarybinius laikus; mus apėmė švelni nostalgija, mintyse gražinusi į vaikystę. Netgi rūgščios kopūstų sriubos kvapas nebeatrodė toks nemalonus. Lankytojų buvo nedaug, nes jie, kaip ir turgelio prekiautojai, pasirodydavo tik valandą-dvi prieš autobuso atvykimą. Ritmą valgykloje reguliavo autobusų važiavimo grafikas – valgykla šalia stoties visada buvo ir liks strateginiu kiekvienos gyvenvietės tašku, ji turi dirbti be išeiginių.

Vėl atsivėrė durys – užsuko papietauti jauna šeima su mažamečiu vaikeliu. Jie ne vietiniai ir laiko turi iki atvažiuos autobusas. Keliaujantys žmonės suradę laisvą minutę mielai užsuka pavalgyti, išgerti butelį alaus ar ką stipresnio. Čia galima atstatyti kelionėje išsekusias jėgas ir atsipalaiduoti būryje tokių pat atvykėlių iš aplinkinių kaimų. Tai puikiausia proga paplepėti su senu pažįstamu ar įsigyti naujų draugų.

Meniu nebuvo ypatingas: raugintų kopūstų sriuba, bulvių košė, koldūnai, virti kiaušiniai, keletas rūšių mišrainių ir arbata. Vietoj stiklinių arbatai padėkle pūpsojo 250g stikliniai indeliai nuo majonezo. Virėja pasiteisino: stiklines taip vagia, kad nėra prasmės vis pirkti naujas. Darbuotojai surado paprastesnę išeitį. Kai tik vagysčių manija praeis, atsiras ir stiklinės. Paprašėme išvirti kiaušinių – pasiimsime juos į kelionę. Žinojome, kad ten, kur važiuojame, valgyklos nerasime, o kur ar pas ką apsistosime taip pat buvo neaišku. Todėl kiek galėdami apsirūpinome maistu, nesinorėjo kelionėje valgyti vien sausą duoną, kurios skonis gerokai skyrėsi nuo įprastinės, lietuviškos.

Darbuotojai mus palaikė visarioniečiais, o su jais bendravimas kiek kitoks, nei su likusiais lankytojais. Nesiūlė mums nei alaus, nei mėsos, nei saldumynų – viso to bendruomenės nariai nevalgo ir negeria. Su pirmais dviem pasiūlymais sutikom, bet saldumynų nusipirkome, nors pritariame nuomonei, kad besaikis saldumynų valgymas kenkia. Žinoma, su tokiais teiginiais galima ir nesutikti, juk visada yra noras viską išbandyti pačiam. Dar gerai, kad neskatinami savanoriai laisva valia pasėdėti kalėjime ar ką nors nužudyti, kad galėtų pajusti tai, ką junta kalinys arba žudikas. Kad ir kaip atrodytų keista, bet alkoholis ir mėsa nelaikomi netikusiais dalykais, kurių vartojimas kelia pavojų visuomenei. Nors šiandieninės statistikos duomenys rodo, kad vartojantys alkoholį žmonės yra agresyvūs, dažnai įvykdo nusikaltimus, kurių išsiblaivę nesuvokia ir nemoka įvertinti. Ir dar, mums dažnai atrodo, kad alkoholis vartojamas visiškai visame pasaulyje, bet prisiminkime musulmonus, prisiminkime klajoklius, jų ne tiek jau ir mažai pasaulyje. Dar viena nevartojančiųjų grupė tai vaikai ir ligoniai. O kur dar tūkstančiai žmonių, branginančių savo laiką ir sveikatą. Taigi, viską susumavus greičiausiai paaiškėtų, kad tų geriančiųjų ne taip jau ir daug, kad jie susibūrę miestuose ir jų amžius gan ribotas – nuo 18, gal truputį jaunesni, iki 40 ir keletas šiek tiek vyresnių. Galima šią žmonių grupę įvardinti ir kitais žodžiais – ieškantys ir nerandantys savęs, maištininkai – taip, beje dažnai įvardijamas ir jaunimas. Dar galime tuos žmones pavadinti pačia darbingiausia amžiaus grupe, nes būtent šiame amžiaus tarpsnyje žmogus „susikuria“ sau senatvę. Tai kodėl patys darbingiausi žmonės vartoja daugiausiai alkoholio? Ką aptemusi sąmonė išbraukia iš atminties? Ir kodėl jie stengiasi sąmonę užblokuoti? Juk alkoholis neatsiranda ten, kur vyksta doras gyvenimas. Aptemusia sąmone išsiskiria nusikaltėliai, idiotai, narkomanai. Jie pagal teoriją turėtų būti didžiausia valstybės našta, bet kodėl tada alkoholizmas propaguojamas valstybiniu mastu ir netgi dažnai įvardijamas kaip tradicija? Apie mėsos keliamą agresiją iki šiol iš viso nekalbama. Filme apie Tibetą jaunimo girtuokliavimas labai aiškiai įvardijimas kaip šalies degradacija, bet Europoje tai vadinama „laisvalaikio praleidimo forma“.

Ne ką menkesnė problema ir su mėsėdžiais, juk didžioji žmonijos dalis mėgaujasi mėsos patiekalais, kuri kitais žodžiais galėtų būti vadinama lavonu. Juk miręs žmogus – lavonas, tai kodėl nužudytas gyvulys skerdiena? Bendruomenės nariai nevalgo mėsos, vadinasi jie nežudo ir netoleruoja žudymo. Toks jų elgesys vertas pagarbos. Juk seniai sakoma, kad jei kiekvienas turėtų sugauti ir pasigaminti tai, ką valgo, vegetarų Žemėje būtų žymiai daugiau. Ir kodėl kanibalai yra nukrypimas, o mėsėdžiai – civilizuotame pasaulyje priimtina norma? Juk žudymas, gyvybės atėmimas, yra nusikaltimas. Valgydami mėsiškus patiekalus mes kaip ir duodame leidimą žudyti. Žmogus iš prigimties yra žolėdis. Visa jo kūno struktūra tai patvirtina. Jis neturi stiprių ilčių, galinčių draskyti mėsą, todėl ją verda ar kepa. Žarnynas pas žmogų ilgas kaip pas žolėdį, maistas jame užsilaiko dvi-tris paras; o pas grobuonis žarnynas trumpas, ir skrandžio sultys tokios stiprios, kad mėsą apdoroja per kelias valandas. Pamaitinkite karvę mėsa, ir ji padvės, bet žmogus atsparesnis – jis išrado vaistus. Žarnyno ir skrandžio uždegimai nesustabdo nuo mėsos noro, netgi gyvuoja nuomonė, kad be mėsos žmogus gali išsekti ir numirti. Taip karta iš kartos ir pratiname vaikus prie lavonų valgymo, o jei vaikas prieštarauja tokiam maitinimosi būdui, išradingai primąstome daugybę prievartos išraiškų, priversiančių jį paklusti. O metams bėgant įpročiai taip sustiprėja, kad dažnas pamiršta savo vaikystės pasišlykštėjimą mėsa ir tampa tikru mėsėdžiu.

Pavalgę pietus, nusprendėme pasilepinti saldumynais. Žmonių valgykloje nebuvo, todėl mus pakalbino bufetininkė ir pasidalino savo paslaptimi – ji norėtų aplankyti Saulės miestą, bet neturinti tiek laisvo laiko, vis darbai sulaiko. Ji taip pat pasakė, kad bendruomenės narių šiame krašte niekas nelaiko darbštuoliais, daugiau apsimetėliais tinginiais, kurie bando prisidengti kvailomis idėjomis, kad pabėgtų nuo užgriuvusių perversmo sunkumų. Mandagiai išklausėme tokius samprotavimus, bet savo nuomonės tuo klausimu dar neturėjome, juk tik ruošiamės vykti į bendruomenę.

Eiti neturėjome kur, o ir kuprines tampyti didelio noro nebuvo, todėl laikinai apsistojome valgykloje. Tiesiog gyvenome laukime.


Valerijus

Taip belūkuriuojant ir besižvalgant pro duris įėjo vyriškis, iškart atkreipęs mūsų dėmesį. Dar pakankamai jaunas ir tvirtas, tik stipriai susigūžęs, tarsi palto apykaklėje norėtų paslėpti ne tik veidą, bet pradingti visas. Jis pasisveikino su bufetininke ir pasuko link prekystalių su maistu. Ant padėklo atsinešė dvigubą bulvių košės porciją ir stiklainiuką arbatos. Maistas atrodė apgailėtinai, kaip ir jį atsinešęs žmogus. Viską suvalgęs vyriškis pakartojo porciją. Stebėjome keistą žmogų. Kažkas jame kėlė siaubą. Gal slegiantis susigūžimas? Gal akys, blizgančios šaltu paklaikimu? Žvilgsnis buvo gerokai prislopintas po primerktais vokais, bet nežiūrint į jo atšiaurią išvaizdą, jis buvo draugiškas, su visais bendravo – neaplenkė ir mūsų.

Žodis po žodžio, ir mes jau sėdėjome prie vieno staliuko. Mūsų naujasis pažįstamas buvo vardu Valerijus. Į bendruomenę jis atvažiavo iš Uralo, pragyveno joje ištisus metus. Namie liko žmona ir sūnus. Jis mums pasakė, kad pavargo gyventi vienas, be šeimos ir todėl nusprendė sugrįžti namo ir juos atsivežti. Tokia buvo pirmoji, pažintinė informacija apie Valerijų. Kiek vėliau pasakojimas keitėsi. Sužinojome, kad jis pardavė čia prieš metus įsigytą namą ir nusprendė nebegrįžti į bendruomenę, pasilikti Urale, tai yra namuose, kartu su šeima. Pasakojimas darėsi vis įdomesnis, nes paaiškėjo, kad vos tik Valerijus tvirtai apsisprendė palikti bendruomenę jį užklupo bėdos, kurios dar ir šiandien, prabėgus trims mėnesiams, atrodo ne visai išsisėmusios. Kai Valerijus užsiminė Visarionui apie savo apsisprendimą išvykti, sulaukė keisto pasiūlymo: apsigyventi Saulės mieste, kartu su pačiais ištikimiausiais pasekėjais, bet Valerijaus toks pasiūlymas nesužavėjo ir jis sprendimo neatkeitė.

Tada prasidėjo nelaimės. Vieną dieną, prikūrenęs kambarį, per anksti užstūmė kamino traukos angą. Pasekmės buvo sunkios – stiprus apsinuodijimas smalkėmis. Dvi paras Valerijus pragulėjo namuose be sąmonės, kol jį surado kaimynai. Nuvežė į ligoninę, ten gydėsi du mėnesius. Visarionas po nelaimės lyg tarp kitko priminė, kad Valerijus atsisakė kvietimo apsigyventi Saulės mieste ir nusprendė grįžti atgal į praeitį, į pasaulietišką gyvenimą. Tačiau nei ši nelaimė, nei perspėjimas Valerijaus apsisprendimo nepakeitė. Jis vis dar norėjo grįžti į gimtus namus, į šeimos židinį, labai pavargo gyventi kaip tremtinys, ištrėmęs pats save iš gimtų namų.

Reikėjo parduoti namą, bet šis žingsnis taip pat buvo nesėkmingas. Kiekvienas asmeniškai įsigytas turtas automatiškai tampa bendruomenės nuosavybe, žmogus praranda bet kokią teisę pats vienas spręsti tolesnį savo turto likimą. Valerijus nusprendė atsisakyti namo, palikti jį bendruomenei kaip duoklę, kaip mokestį už pragyventus vienerius metus. Jis buvo tvirtas savo apsisprendime ir tikėjo įveiksiąs visas kliūtis, trukdančias grįžimui namo. Tiesą sakant, gyventi bendruomenėje jam patiko, tik žmonai tai atrodė nepriimtina. Šeima nepanoro atvažiuoti, todėl jis neturi didelio pasirinkimo, juolab, kad nepamiršo šeimos ir visą laiką kankino šeimos ilgesys. Jam pasidarė per sunku gyventi šalia Visariono ir visą laiką ilgėtis artimųjų. Jo praeitis kol kas yra stipresnė už ateitį, ji dar neišgyventa ir nesuvokta iki galo. Ji traukia kaip magnetas. Visi mokymai ir netgi pats Visarionas nublanksta ir pasitraukia šešėlin, kai prieš akis iškyla žmonos ir sūnaus veidai.

Žinoma, galima prisiversti ir „užmiršti“ namus, sukurti naują šeimą čia, bendruomenėje. Tik širdis priešinasi tokiam pasirinkimui. Širdies balsą užgniaužti labai sunku, tai dar nesunaikinta Tiesa, nors ją ir labai sunku pripažinti. Širdis kužda, kad ne gyvenama vieta svarbiausia, o pats gyvenimo būdas ir atrasta vidinė ramybė, harmonija. Kelis kartus Valerijus klausė mūsų, ar teisingai jis apsisprendė. Jautėsi, kad giliai širdyje jis dvejoja, jaučiasi išduodąs Visarioną ir bendruomenę. Jo mintys blaškėsi tarp šeimos ir naujo gyvenimo. Jis trokšta grįžti pas šeimą, bet ieško pritarimo savo elgesiui. Bendruomenėje jam nepritaria, nes šeima turėjo pasekti jo pavyzdžiu. Jei taip neįvyko, reikia ją pamiršti ir pradėti kitą gyvenimą – tokios nuostatos gyvuoja bendruomenėje. Čia nemažai naujai susikūrusių šeimų. Deja, ne visiems pavyksta atsisakyti praeities. Valerijus bendruomenėje jaučiasi vienišas, tarsi čia gyventų tik pusę žmogaus, o kita pusė pasiliko ten toli, už Uralo. Apie Visarioną jis kalbėjo gražiai ir tik labai gerai. Pripažino jį Kristumi ir Mokytoju, bet gilus atsidusimas išdavė, kad meilė šeimai vis tik stumia Visarioną iš jo širdies.

Su Valerijumi kalbėjomės daug ir ilgai. Jis palieka bendruomenę, o mes ruošiamės ją aplankyti. Iki šiol girdėjome apie Visarioną tik šiltus atsiliepimus. Visi sutikti tiesiog jį dievino. Tai buvo pirmas žmogus, kuris lyg ir nepasakė nei vieno blogo žodžio apie bendruomenę, bet savo elgesiu sukėlė abejonių, ar tikrai ten jau viskas taip gerai. Žinoma, mes tik praeiviai Valerijaus gyvenime, netikėtai sutikti kryžkelėje. Mes tik praeiviai, kuriems nedrąsu atverti širdį ir išsakyti joje susikaupusį skausmą, besiveržiantį iš širdies gilumos. Šis suaugęs, tvirtas vyras ieškojo užuovėjos, kaip mažas pasiklydęs šunytis, netikėtai papuolęs į lietų ir nerandantis pastogės. Besikalbant Valerijus pradėjo keistis: atsitiesė sulinkę pečiai, tuo pačiu metu jis atsilenkė lietpalčio apykaklę. Akys nurimo, o veidą vis dažniau nuskaidrindavo nedrąsi šypsena. Pamažu tirpo jį kaustęs netikrumo jausmas. Jis tarsi iš naujo pamatė aplinkinį pasaulį, pajuto saulės šilumą ir vėl patikėjo žmonėmis. Ne, ne tais iš bendruomenės, o tais iš pasaulio, nuo kurio jis buvo pabėgęs. Pasirodo, pasaulio pabaigos dar nėra, o žmonės gyvena ir bendrauja kaip ir anksčiau. Mes džiaugiamės kartu su Valerijumi, kad jam po truputį grįžo pasitikėjimas savimi. Jis jau neabejojo savo sprendimu. Pagaliau patikėjo, kad tik jis pats gali nuspręsti, kaip pasielgti su savo gyvenimu.

Saulė pakrypo vakarop, artėjo išsiskyrimo laikas. Ant širdies pajutome sunkumą, per tas kelias valandas spėjome susidraugauti. Pokalbio metu pažinome vieni kitus daug giliau, nei tikėjomės. Gal todėl, kad daugiau kalbėjo širdys ir akys? Gal todėl, kad patirtas skausmas ir netektis dar buvo tokie ryškūs, kad lengvai persidavė mums? O gal todėl, kad ir mes jautėmės vieniši šioje svetingoje, bet svetimoje šalyje?

Viso pokalbio metu valgėme saldainius, vaišinome jais ir Valerijų. Jis mums priminė, kad bendruomenėje saldumynų nevalgo, bet saldainius slėpė kišenėje. Išsiskirdami ištiesėme visą saują saldainių – kad kelionė neprailgtų. Ne, jis jų nevalgys, parveš lauktuvių sūnui. Palinkėjome sėkmės. Jo autobusas atvažiavo truputį anksčiau, pamojavome ranka žmogui, kuris nusprendė niekada nebegrįžti atgal. Atgal ne tik į bendruomenę, bet atgal savo sprendimuose, kad vėl netektų taip skaudžiai nusivilti. Patikėjome juo, žmogumi, kurį pažinome vos kelias valandas.

Kiekvienas atvykstantis į bendruomenę, turi savo gyvenimo istoriją. Bendruomenėje stengiamasi neprisiminti praeities – tai geras sprendimas, nes ne kiekvienam praeities prisiminimai malonūs. Daugeliui jie skausmingi, juk žmonės ryžtasi palikti absoliučiai viską ir važiuoti tūkstančius kilometrų į nežinią. Tai sprendimas, reikalaujantis rimtai susimąstyti ir išspręsti ne vieną problemą. Ką turėjo suvokti ir išgyventi žmogus, taip ryžtingai laužantis susistovėjusias normas. Kiek valios ir ištvermės pareikalavo tokie sprendimai? Koks sukrėtimas turi įvykti, kad po metų nuspręsti dar sykį viską pradėti iš pradžių – juk grįžęs Valerijus jau neberas tos šeimos, kurią paliko; ir labai neaišku, ar bepavyks šeimyninį ryšį atgaivinti – juk laikas, praleistas atskirai, įneša negrįžtamas korekcijas į žmonių likimus. Gal todėl taip sunku išgirsti, kaip mūsų tautiečiai, lietuviai ieškodami, deja, ne tikėjimo, o sotesnio duonos kąsnio palieka šeimas, vaikus ir išvyksta į nežinią, į svetimas šalis. Skaudžiai dūžta likimai, plyšta vaikų širdys, kai juos palieka patys artimiausi žmonės. Vietoj pasitikėjimo suaugusiais jų širdyse apsigyvena žiaurumas.


Tai ne vienintelė pažintis Kuragine

Mums valgykloje besikalbant su Valerijumi, prie gretimo staliuko įsitaisė du vyriškiai. Vienas kokių keturiasdešimties, tvirtai sudėtas, šviesiais garbanotais plaukais, ūsuotas gražuolis. Jo draugužis gerokai jaunesnis – gal kiek vyresnis nei dvidešimties. Jie gurkšnojo saldų likerį ir visą laiką kažką tarpusavyje sprendė. Jie taip pat niekur neskubėjo, matyt, kaip ir mes laukė autobuso. Visi dienos autobusai į stotį suvažiuoja beveik tuo pačiu metu, kad žmonės galėtų persėsti iš vieno į kitą be ilgesnių laukimų.

Tie du vyriškiai visą laiką mus stebėjo. Apie tai sužinojome vėliau, kai iš valgyklos persikėlėme į turgelį šalia autobusų stoties, kur pratęsėme pokalbį su Valerijumi. Į mūsų pokalbį visai netikėtai ir gan drąsiai įsijungė jau minėtas jaunuolis nuo gretimo staliuko. Sužinojome, kad jis vietinis, iš Kuragino. Daug neprašytas pradėjo pasakoti apie Visarioną. Jie net pažįstami asmeniškai, keletą kartų buvo susitikę. Pirmą kartą susitiko, kai Visarionas dar dirbo milicijoje, tardymo izoliatoriuje. Tą kartą jaunuolis buvo sulaikytas už muštynes. Susitikimo prisiminimai gan skaudūs – ilgai teko gydytis mėlynes nuo „banano“ smūgių. Antrą kartą jie susitiko Minusinske, bet jau visai su „kitu“ žmogumi – su „Mokytoju“ Visarionu, atgimusiu Kristumi. Jaunuolis viešo susitikimo metu paprašė Visarioną papasakoti apie savo pasaulietišką gyvenimą. Toks klausimas buvo palydėtas žodžiu „antikristas“, o jaunuoliui buvo pasiūlyta palikti salę, tai yra išeiti iš susitikimo.

Valerijus, klausėsi pasakojimo ir nepaneigė jaunuolio žodžių, tik pridūrė, kad kiekvienas turi savo gyvenimišką kelią, gal ir nelabai suprantamą aplinkiniams, bet taip yra. Jaunuolis pridūrė, kad įstojus į bendruomenę, turtas tampa visos bendruomenės nuosavybe; žmogus juo naudotis savarankiškai, asmeniškai jau nebegali – tai žino visi vietiniai gyventojai, o bendruomenės nariai apie tai tiesiog nekalba. Valerijus taip pat atsisakė turto, viską paliko bendruomenei ir išvažiuoja be nieko, taip kaip stovi. Jis galvoja, kad tai vienintelė galimybė ištrūkti iš uždaro rato – iš bendruomenės gniaužtų, kurioje „atsisakoma“ ne tik pinigų, bet ir visų civilizacijos privalumų.

Bendruomenėje nuosavybė tampa tikra našta, turtas pritraukia išskirtinį dėmesį ir sukelia nepasitikėjimą, todėl visokiausiais būdais stengiamasi žmogų įkalbėti viską užrašyti bendruomenei, o kai reikės, bendruomenės nariai padės. Posakis „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos skylutę, nei savo turtą nusinešti į rojų“ bendruomenėje pritaikomas praktiškai ir šiame gyvenime. Tik, deja, tai vyksta priverstinai, daugelis valios pagalba užgniaužia tikruosius jausmus, viešai įvardindami tai geranorišku paaukojimu bendram labui. Gal tai vienas iš būdų padėti žmogui suvokti žemiško turto laikinumą ir naštą? Neprisirišti prie daiktų ir nepadaryti jų svarbesniais už žmogų – tai tarsi bendruomenės narių siekis. Deja, tik siekis. Šiandien tai dar tik tušti ir visiškai savanaudžiai pažadai. Juk atsisakęs turto žmogus pasijunta silpnas ir nebesiryžta daryti jokių savarankiškų sprendimų, tokiu būdu tampdamas visiškai priklausomu nuo valdančiojo bendruomenės sluoksnio, taip vadinamų artimųjų, Visariono patikėtinių, kurie valdo visą bendruomenės turtą. O ir eiliniai bendruomenės nariai neskuba pagelbėti. Užtenka prisiminti, o tai jau bendruomenės gyvenimo istorija, kaip geriausi meistrai negailėdami savęs ištisus metus be atlygio statė bažnyčias ir koplyčias bendruomenei, tai yra visiems. Tačiau žiemą jie buvo priversti badauti, nes bendruomenininkai „pamiršo“ su jais pasidalinti sukauptu per tą laiką maistu – savas pilvas pasirodė artimesnis, nors statiniai iškart tapo visos bendruomenės nuosavybe.

Taip, žmogus mažai skiriasi nuo žvėries. Jis nori turėti savo teritoriją, nusistovėjusius įpročius, susiklėsčiusius per dešimtmečius; žmogus nemėgsta naujovių, nes kiekviena naujovė baigiasi valdžios perėjimu į „naujas“ rankas ir suirute, kurios metu kinta vertybių skalė.

Bendruomenė, kaip gyvenimo būdas, šiandien dar visiškai naujas, neįprastas, netgi egzotiškas reiškinys. Nors, jeigu prisiminus istoriją, visi klestėjimo periodai neatsiejamai rišasi su darnia bendruomene. Ateitis priklauso bendruomenėms, bet šiandien tai dar tik pati jų kūrimosi pradžia. Visarionas taip pat bando sukurti gražią bendruomenę, bet va tas žmonių egoizmas, neišskiriant ir jo paties, vis pakiša koją. Visiems patinka, kai žmonės eina į bendruomenę, kai kažką į ją atsineša, kai kaupia bendrą turtą, bet vos tik reikia kažką iš jos gauti, iškart prasideda sunkumai. O ką jau kalbėti apie savanorišką pasitraukimą! Tai tarsi spjūvis kuriamai sistemai, vadinasi, kažkas negerai, kažkas nesiderina, jei jau yra norinčių palikti šią sistemą. Negerai tam, kuris sukūrė savo imperiją, nes pasitraukimas iš jos yra pirma žinia, kad padėtis nebėra tokia stabili, kaip buvo. Žmonės traukiasi, vadinasi jiems nepatinka tai, ką mato ir girdi. Jų galvose gimsta maištingos mintys. Žmonės nori permainų, o imperijos valdovas atvirkščiai, nieko nebenori keisti – juk jis jau pasiekė savo tikslą. Jis jau karaliauja. Dabar jam reikia šlovinimų ir dovanų, nes jis jau sustojo, o stovintis vanduo visada pradeda rūgti. Tokį stovintį vadą nuolat krečia nervinis drebulys, nes jis nenori, kad kas nors suprastų tikrąją padėtį. Nenori, kad visi anksčiau juo patikėję ir jį garbinę pasitrauktų, nes tada jis liktų vienas, be pavaldinių. Tada štai ir prasideda persekiojimai.

Kiekviena imperija, būtų ji pasaulietinė ar religinė, pradeda mirti, kai nebelieka dvasios polėkio. Kai žemiškas gyvenimas užgožia dangišką. Kai daiktai pasidaro svarbesni už žmogaus gyvybę. Kai viskas pasidaro laikina ir praranda ateities viziją. Blogiausia, kai pavaldinys pradeda norėti daugiau, negu gali suvokti valdovas. Tada jau bruzdėjimas neišvengiamas.

Žodžiai, žodžiai. Kiek juose tiesos ir kam ji reikalinga? Kiekvienas žmogus – tai atskiras pasaulis, kuriame veikia saviti dėsniai. Pasiklausę vietinių samprotavimų, prisiminę paslapčiom bandantį pabėgti Valerijų, susimąstėme, kokia iš tikrųjų čia įsikūrusi bendruomenė? Kaip šiandien ši bendruomenė suvokiama pasaulyje ir čia, Sibiro taigoje?


Feniksas

Ketvirtą valandą po pietų vienu metu atvažiavo keturi autobusai – jie atvažiavo iš skirtingų pusių. Autobusų judėjimo sistema taip tobulai sukurta, kad nieko nelaukiant iš karto galima pajudėti į keturias skirtingas puses. Kai kurie keleiviai tiesiog perlipo iš vieno autobuso į kitą, kad pagaliau pasiektų kelionės tikslą. Lūkuriuojantys stotyje pradėjo lįsti iš visų pašalių tarsi skruzdėlės. Jų buvo tiek daug, kad pasidžiaugėme išankstiniais bilietais, kuriuose buvo nurodytos vietos. Nors jos buvo pačiame autobuso priekyje, iki jų nebuvo lengva nusigauti.

Vos atsisėdę buvome prispausti prie autobuso šono. Jau antras mėnuo gyvenome klajūnų gyvenimą, toks ilgas bastimasis mus užgrūdino, pripratino prie sunkumų ir įvairiausių netikėtumų, todėl prisitaikėme prie aplinkos ir kantriai laukėme, kada autobusas pajudės, o jau tada vietos tikrai padaugės – kaip lagamine, kuris išvykstant į kelionę užsidaro labai sunkiai, o grįžtant jame jau sutelpa visos lauktuvės, arba kaip bulvių maiše po pervežimo mašinos bagažinėje. Tylėjome paskendę bendrame šurmulyje, o mintyse vis dar sukosi neseniai išgyventa pažintis su Valerijumi.

Retas žmogus gyvendamas susimąsto, kodėl jis gimė ir kodėl jis gyvena. Daugeliui šie klausimai atrodo netgi juokingi ir kvaili – daugiau dirbti reikia, o ne svaičioti iš dyko buvimo. Vis tik kyla mintis: paukščiai nesėja ir nepjauna, žvėrys nedirba, kad pragyventų, o žmogus visą savo gyvenimą paverčia darbu. Kažkoks paradoksas? Išmintingose knygose rašoma, kad jeigu Dievas pasirūpina paukšteliu, netgi vabalėliu, nejaugi jis nesirūpins žmogumi? Tai kodėl žmonės taip vargsta? Jie išsekinti darbo, bado, ligų, skurdo, karų; o kur dar stichinių nelaimių pasekmės. Nekelia džiaugsmo toks gyvenimas. Iš to, ką žinojome apie bendruomenę, mums pasirodė, kad aplink Visarioną buriasi nualinti civilizacijos žmonės, kuriuos ištuštino miestų rutina, nežmoniškas greitis ir vienatvė, pavertusi žmones niekingais, negalvojančiais ir bejausmiais robotais ar konvejerio aukomis.

Bendruomenėje gyvenantys žmonės nevaikšto į valdiškas įstaigas ir nenaikina jose savo gyvenimo. Visarionas pataria mažiau valgyti ir nesižavėti puošniais apdarais, prabangiais būstais ir blizgančiomis mašinomis – tada ir vergauti pinigams neteks. Tik va, bėda, į bendruomenę susirenka įvairiausi žmonės, dalis jų labai turtingi: buvę verslininkai ir bankininkai. Šie žmonės „ateina“ su savo turtu, todėl įsikurti naujoje aplinkoje jiems nėra labai sunku. Prabėga metai, kiti ir nenualinti kasdienės išgyvenimo kovos jie susivokia, kaip toliau gyventi. Kiti bendruomenės nariai ateina be nieko – susidėję į kuprinę būtiniausius daiktus jie palieka įprastą miestietišką gyvenimą ir kai kurie netgi pėsčiomis ateina pašaukti Dievo balso – taip patys įvardija savo žygį. Bendruomenėje beveik nėra žmonių iš kaimo, į ją buriasi miestiečiai. Taigi, susirenka skirtingi žmonės – natūraliai kuriasi turtiniai sluoksniai. Vieni atšiauriomis sąlygomis išgyvena laisvai, o kiti yra priversti ieškoti paramos. Bendruomenėje kuriasi daugiasluoksnis gyvenimas ir tai įtakoja skirtingos mąstysenos formavimąsi. Išorinis bendruomenės gyvenimas yra visiems matomas ir priimtinas – tai tarsi bendruomenės veidas, etiketė – viskas gerai, puiku, jokių problemų. Jei bendruomenę stebėti iš tolo, ji atitiks pačius aukščiausius dorovės ir moralės standartus, bet tik iš tolo taip viskas blizga. Vos tik nors viena koja žengsi vidun, prasmuksi į bendruomenės virtuvę, ir tada nuo siaubo plaukai pradės šiauštis.

Susibūrę į bendruomenę žmonės yra labai skirtingi, bet visi turi vieną, būdingą visiems civilizuotiems žmonėms, bruožą – godumą, kuris išsireiškia įvairiai: tai pavydu ir neapykanta, tai perdėtu nuolankumu ir pataikavimu – viskas priklauso nuo asmenybės. Bendruomenėje ydos ypač išryškėja, nes čia nėra už ko pasislėpti, kuom prisidengti, gyvenimas pasidaro atviras ir viešas: bendros maldos, bendri darbai – kolektyve visada ryškėja charakteris. Va, tada ir prasideda tikrasis gyvenimas – keliai į praeitį nukirsti, o ateitis jau nebeatrodo tokia šviesi ir viliojanti, kaip prieš atvykstant. Širdį pradeda draskyti prieštaringi jausmai ir ketinimai. Dažnam prabunda neviltis, laikui bėgant perauganti į šizofreniją. Išskirtinėmis sąlygomis išgyvena tik „tvirčiausi“. Deja, kad ir kaip būtų gaila, ne dvasia tvirčiausi išlieka, o „kiečiausi“, kurių negraudina artimo vargai ir išgyvenimai. Deja, dvasiniam gyvenimui, arba Dievui, bendruomenėje laiko skiriama mažiausiai. Kasdienis alinantis darbas dažną taip išsekina, kad jėgų užtenka tik iki lovos nusikapstyti. Nuo vargo ir nepritekliaus vidinis gyvenimas ištuštėja ir aptemsta. Giliai užslėpta yda, kuri tarsi apsinuogina, išlenda į paviršių.

Lyg ir visi žinome seną tiesą – „ką pasėsi, tą ir pjausi“, tik kasdienybės rutinoje tokias mintis vis nugename šalin. Nes taip sunku laukti, kol „derlius užaugs“. O ypač sunku tikėti, kad užaugs tai, ką psėjame, nes retas gali prisipažinti pasėjęs švarias sėklas, be jokių priemaišų. Tikėjimas – tai dievo dovana, pridėjus kantrybę, sąžinę, gerumą ir paklūstant širdžiai, įmanoma žemėje sukurti Rojų. Taip moko visų religijų Šventi Raštai, bet žmonės netampa angelais, o atvirkščiai vis dažniau rodosi, kad gyvename pragare. Atrodytų, kad susikūrusi bendruomenė ir yra ta galimybė sugrįžti į rojų, bet deja, taip nėra, nors vis tik joje puikios sąlygos pasikeisti ir save pažinti. Deja, žmonės linkę keisti vietą, savo išorę, bet jokiu gyvu neliesti įpročių. Todėl ir pačioje švariausioje, šviesiausioje aplinkoje kiekvienas žmogus išlieka su savo vidumi, su savo gyvatėmis ir skorpionais, kurie tik ir ieško progos išlįsti.

Matyt, kad būtent šią tiesą ir suvokė Valerijus – netapo jis laimingesniu ir šventesniu toli nuo namų, atsiskyręs nuo šeimos. Čia, bendruomenėje, taip pat keroja tos pačios žmogiškos aistros ir troškimai. Todėl ir nusprendė jis sugrįžti namo, nemenkindamas ir neniekindamas Visariono ir jo bendruomenės, tiesiog jis pajuto, kad toks gyvenimas jam netinka. Prieš akis išnyra Valerijaus veidas, išsiskiriant akimirkai sužibusios jo akyse kibirkštėlės. Drovi, paslėpta šypsena, persipynusi su viltimi, kuri dar tokia gležna ir trapi, bet visomis išgalėmis vėl besikimbanti į gyvenimą. Gal visa tai tik išsigalvojimai, mūsų fantazijos? Tik kodėl prisiminus susitikimą dar ir šiandien suvirpa širdis? Kodėl ateina paika mintis, kad keli pritarimo žodžiai jam suteikė stiprybės, kurios taip trūko tą šiltą vasaros dieną vienišam žmogui, atsidūrusiam toli nuo gimtų namų. Jis tarsi patikėjo savo jėgomis, o sulaukęs pritarimo įgijo tvirtybės atgimti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Juk tik pagyvenęs bendruomenėje jis pasikeitė, pažino save. Atvykdamas jis nežinojo, kaip viskas susiklostys, nes dar nepažinojo savęs. Pats noras sekti Visarionu buvo daugiau svajingas, suvoktas idėjiškai, o ne realiai. Todėl palikti šeimą jam nebuvo sunku, nes turėjo vilties, kad šeima atvyks pas jį. Deja, likimas gyvenimą pasuko kita vaga. Tai, ką išgyveno Valerijus, buvo tūkstantį kartų naudingiau, nei artimųjų perspėjimai ir įspėjimai. Gal tą popietę jis kaip Feniksas prisikėlė iš pelenais virtusių praeities košmarų? Ir kaip dovaną, net neaplankęs mirusiųjų pasaulio, gavo naują gyvenimą, su nauju likimu?


Petropavlovka, čia apsistojome

Ramiai ir laisvai praleidę valgykloje visą pusdienį netikėtai atsidūrėme nemenkoje žmonių spūstyje. Kodėl susirinko tiek daug žmonių? Ar taip būna kiekvieną dieną? Ar tik šeštadieniais, kaip šiandien? O gal prasidėjusios moksleivių vasaros atostogos? Buvo ir dar viena priežastis, gerokai padidinusi keleivių skaičių, ir ją mes labai greitai sužinojome – vos tik pajudėjo autobusas – būtent šį šeštadienį buvo numatytas viešas susitikimas su Visarionu.

Pagaliau visi įsitaisė, nurimo, o per tą laiką autobusiukas jau buvo išriedėjęs už miesto ribų. Pradėjome žvalgytis. Viena akimi pro langą, kita stebėjome bendrakeleivius. Lygus žvyrkelis vinguriavo tarp miškų, kartais viena puse prisiglausdamas prie sraunios upės kranto, o kartais išnirdamas į kalvotas platumas, pilnas vasaros pradžios žiedų. Žmonės buvo tokie pat įvairūs, kaip ir gamtovaizdis. Keleiviai dalijosi į dvi dalis – vietiniai, kiekvieną savaitgalį judantys tuo pačiu maršrutu, ir atvykėliai, nei sykio nesilankę šiuose kraštuose. Jų kategorijai priklausėme ir mes. Pakelėje iki Petropavlovkos sustojome keliuose kaimuose, čia išsilaipino vietiniai gyventojai. Autobusas gerokai ištuštėjo, padaugėjo erdvės, oras pasidarė gaivesnis, nuslūgo tvyrojusi įtampa.

Kaip jau minėjome, bendruomenė nėra šiaip sau padrikas padarinys. Joje gyvenantys žmonės gyvena tarsi atskirose zonose, kurias skiria atstumas, skaičiuojamas nuo centro, tai yra nuo Saulės miesto. Antrasis bendruomenės ratas, esantis arčiausiai švento kalno, arba Saulės miesto, nusitęsia per tris kaimus – Petropavlovką, Čeremšanką ir Guliajevką.

Autobusas kursuoja iki Čeremšankos kaimo. Į Guliajevką, dar tolesnį kaimą autobusas jau nebevažiuoja. Tiesa, anksčiau čia buvo sustojimas, bet dabar jis panaikintas, nes ten gyvena vien tik bendruomenės nariai, o jų gyvenimas savitas: jie neturi pinigų, todėl visuomeniniu transportu nebesinaudoja. O jei ir prireikia kur nuvažiuoti, tai šeši kilometrai iki Čeremšankos jiems ne atstumas, jie nueina pėsčiomis iki gretimo kaimo. Guliajevkoje ir elektra mažai kas naudojasi. Vakarus praleidžia prie spingsulės. Žiemą vakarai ten nėra tokie ilgi ir tamsūs, kaip Lietuvoje. Krasnojarsko kraštas, palyginus su Lietuva, gerokai piečiau, todėl ir para tiksliau dalinasi į dvi lygias atkarpas: diena ir naktis po dvylika valandų. Gal tik kokią valandėlę naktis pailgėja rudenį ir tiek pat sutrumpėja vasarą.

Visa tai sužinojome vėliau, pagyvenę bendruomenėje, o tada tiesiog važiavome ir stebėjome aplinką. Petropavlovkoje autobusas ištuštėjo – kartu su mumis išlipo visi keleiviai: jaunuolių pora; tėvai su paaugliu sūnumi, kurio bagažas buvo akordeonas; jauna mama su mažamete dukrele; Keletas solidaus amžiaus moterų. Visi jie buvo džiaugsmingi, tarsi važiuotų į šventę pas mylimus ir artimus žmones – šį vakarą Petropavlovkoje bus susitikimas su Visarionu. Visi jie važiavo pas savo mokytoją. Jaunuolis su akordeonu mus užkalbino: „Ar jūs atvažiavote į susitikimą su mokytoju?“ Pasakyti „ne“ neišdrįsome. O ir kam neigti? Juk atvažiavome tikėdamiesi pažinti bendruomenės gyvenimą iš arčiau. Taigi, susitikimas su Visarionu mums atrodė malonus siurprizas – juk ne kiekvienam taip pasiseka. Apsidžiaugėme, kad taip lengvai atsirado galimybė pamatyti ir išgirsti Visarioną. „Taip, mes pas mokytoją“, – patvirtinome jaunuoliui ir pasukome kartu su visu būriu link koplyčios, kur turėjo įvykti susitikimas. Iki saulės laidos buvo dar toli, todėl nesibaiminome, kad tamsa mus užklups nespėjus įsikurti. Ėjome smagiu būriu per kaimą, kuris savo apimtimi daugiau priminė nedidelį Lietuvos miestelį. Kaimo trobos pūpsojo ant upės kranto, o pagrindinė gatvė ėjo lygiagrečiai su pačia upe.

Visuotinis džiaugsmas, lydėjęs būrį, išnyko staiga, vos tik pasiekėme svečių namus bažnytėlės pašonėje. Sužinojome, kad taip ilgai lauktas susitikimas su Visarionu neįvyks. Kodėl? Niekas neaiškino ir priežasties nenurodė. Akimirkai stojo nejauki tyla. Žmonėms tai buvo viena iš nedaugelio galimybių pasikalbėti su mokytoju, kuri dingo negrįžtamai. Viltis, atviliojusi juos į šį nuošalų užkampį, ištirpo kaip pernykštis sniegas šiltą pavasario rytą. Žmonės turėjo išspręsti ne vieną problemą, kad čia atvyktų, jau nekalbant apie sugaištą laiką ir neminint išleistų pinigų. Pasijutome nejaukiai ir mes – tarsi netekę pažadėto šventinio torto, kuriuo mus taip ilgai masino, kad net buvome patikėję jo realumu. Sunku buvo stebėti nusivylusius žmones. Visas būrys žmonių visą dieną laukė vienintelio autobuso šia kryptimi. Po to kelias valandas kratėsi autobusu, turėdami vienintelį tikslą – susitikti. Tų žmonių akyse matėme nuoskaudą, jų širdys buvo užgautos, sužeistos. Vėliau sužinojome, kad kitą dieną tie žmonės išvyko tuo pačiu maršrutu, taip ir nesulaukę Visariono pasirodymo...

Mes turėjome kitų tikslų, todėl ilgai neliūdėjome, o susirūpinome savo nakvyne. Apžvelgę aplink besisukiojančius, užkalbinom jauną, šviesiaplaukį vyriškį geraširdiška šypsena. Jo ilgi plaukai buvo perrišti juostele, o baltiniai užleisti ant kelnių. Jis lūkuriavo šalia vežimo. Išklausęs mūsų, pasiūlė susidėti kuprines į vežimą ir patiems ten įsikurti: jis mus palydės. Mus vežė atgal tuo pačiu keliu beveik iki autobusų sustojimo, tik kryžkelėje pasukome į kitą pusę, link upės. Išlaipino mus prie ieškomo kiemo vartų.

Mus palydėjęs žmogus buvo iš Latvijos. Į bendruomenę gyventi atvykęs prieš pora metų. Jau įsikūrė čia su visa šeima, o gretimais namą pasistatė dar ir brolio šeima. Nauji statiniai, moderniais langais ir židiniu viduje. Namo apipavidalinimas niekaip neleido patikėti, kad bendruomenėje bandoma atsisakyti civilizacijos. Kieme stovėjo naujutėlaičiai dviračiai, atsivežti iš tolimosios tėvynės ir, jei akys neapgavo, gaminti Lietuvoje. Latvis atrodė patenkintas savo gyvenimu šalia Visariono, bendruomenėje jam patiko. Rausvi skruostai ir geranoriškumas neleido ir mums abejoti jo sprendimo teisingumu. Deja, turėjo atsisveikinti, juk mes atvažiavome pas kitus žmones. Padėkojome mūsų naujajam pažįstamam už nesavanaudišką pagalbą ir atsisveikinome. Daug nedelsdami pasibeldėme į duris kito namo, seno, statyto dar vietinių gyventojų. Tie žmonės, naujieji mūsų pažįstami lietuviai, namą buvo nusipirkę iš išsikraustančių kaimiečių. Jis neišsiskyrė puošnumu ir nekvepėjo šviežiu medžiu. Aukšta, lentinė tvora juosė kiemą ir sklypą, vartelius išskyrė stogelis ir sklendė. Kitoje keliuko pusėje, kiek žemiau tekėjo upė. Tolėliau, už kelių šimtų metrų, trobų nebesimatė, ten jau prasideda miškas. Nei asfaltuotų takelių, nei mašinų. Gaivus oras, kvepianti pieva, skaidrus upės vanduo ir šilto, vasariško pavakario tyla. Viskas atrodė netikroviška, kaip pasakoje.

Nežinojome, ar pasiekė šiuos namus mūsų rašytas laiškas, ar mūsų jau laukia ir kaip įvertins mūsų apsilankymą. Jautėmės nejaukiai. Kaip uraganas veržėmės į tų žmonių gyvenimą, o juos buvome matę tik vieną kartą. Tik dabar, prabėgus po kelionės devyneriems metams (keliavome mes 1999m. vasarą), supratome, koks svetimas ir nesuprantamas turėjo atrodyti mūsų pasirodymas bendruomenėje. Viena yra pakalbėti apie tai Lietuvoje ir visai kas kita atsidurti ten, bendruomenėje ir vėl susitikti. Tai buvo dviejų skirtingų gyvenimų sujungimas – akinantis kaip žaibas ir griausmingas kaip jo dundėjimas. Kaip atsargiai reikia bendrauti su žmonėmis, kad nepažeistumei jų privataus gyvenimo. Žvelgėme į langus, išpuoštus baltai dažytais raižiniais. Už stiklo švietė skaičiai raudonos užuolaidėlės. Durys atsidarė, prieš mus stovėjo tas pats pažįstamas-nepažįstamasis lietuvis. Juostele perrišti plaukai ir diržu suveržti baltiniai derinosi prie aplinkos, kai tuo tarpu Lietuvoje tokia apranga atrodė teatrališkai ir dirbtinai.

Susitikimo akimirką sužinojome, kad jie nesuprato, kas jiems parašė laišką.


Kūrėjai

Žmogus – tai dievo kūrinys. Pats mylimiausias, nes labiausiai panašus į jį patį: žmogus gali kurti kaip dievas. Kiekvienas dievo-kūrėjo noro blyksnis pažeria į žemę tūkstančius švytinčių žiburėlių, kurie pražysta gėlėmis, suspindi vaivorykštiniais rasos lašais arba suskamba giesmininkų trelėmis. Jei žvilgsnis kliudo dangaus erdvę, joje užsidega žvaigždės – nepažinti pasauliai, laukiantys savo atradėjų. Žvaigždės ir žemėje turi savo atspindį – šiltais vasaros vakarais žolynai, krūmynai ir akmeninės namų sienos sužiba jonvabalių švieselėmis. Skambus kūrėjo juokas nešioja po žemę aromatus, brandina vaisius ir daržoves, o jo širdies džiaugsmas apdovanoja Žemę šiluma, kurios glėbyje auga visa, kas gyva. Štai tokį pasaulį dievas padovanojo žmogui, prisakydamas jam mylėti ir džiaugtis savo kūrybos vaisiais.

Tik kur jis, tas nuostabusis pasaulis? Civilizacijos dūmuose sunku jį bepažinti. Civilizacija – tai jau žmogaus kūrinys, iš kurio vis stipriau stumiamas dieviškasis pasaulis. Dievas taip tikėjo žmogumi, kad suteikė jam Žemės Šeimininko titulą. Tik žmogui tai kelia juoką, nes kas gali savo noru pradėti rūpintis visa Planeta? Juk tai, visų pirma, neišmatuojama atsakomybė! Tačiau civilizuotam žmogui asmeninė atsakomybė didelė kančia, kuri varžo jo nepagrįstų, neapgalvotų troškimų laisvę. Jis nenori saugoti vandenyno, kurio krantų jo akys neįžvelgia, todėl pila į jį atliekas. Jis nenori saugoti kalnų, nes krištolu spindinčias viršūnes dengia jo paties akių migla, kurią jis bando įvardinti lietaus debesimis arba rūku. Jis net dangaus žydrynę nori pripildyti sprogimų dūmais. Jis nenori mylėti savo artimo, nes egoizmas sustingdė jo širdį į ledo gabalėlį.

Šie žodžiai ne šiaip tušti svaičiojimai. Būtent tokios mintys leido mums susiruošti į žygį ir pabandyti patekti į Saulės miestą. Juk tie žmonės išdrįso mesti iššūkį civilizacijai. Jie nusprendė pakeisti savo gyvenimą, ir nors juos pastoviai lydi skaudžios ir žeminančios replikos, jie užsispyrę kuria savo svajonių miestą. Jie pasiryžę viską iškentėti, kad tik galėtų gyventi šalia savo mokytojo Visariono, kuris siūlo prisiminti, kad žmogus pirmiausia yra gamtos dalis. Prisiminti ir galbūt suvokti, kad naikindami gamtą, mes pirmiausia naikiname save.


Pavlas

Naujieji pažįstami, į kurių gyvenimą mes įsibrovėme, priėmė mus svetingai, pavalgydino ir apgyvendino atskiroje patalpoje, tiksliau atskirame name, kuris stovėjo tame pačiame sklype. Dar prieš savaitę ten gyveno kiti žmonės. Mūsų atvykimas, mums nežinant ir nedalyvaujant, pagreitino jų galutinį išsikraustymą, kuris buvo užsitęsęs ir vyko jau kelias savaites. Visai to nesiekdami ir net nesuprasdami, jau pirmomis svečiavimosi valandomis buvome įtraukti į bendruomenės gyvenimą.

Šeima, kurios „vietą mes užėmėme“, buvo ypatinga. Vyras Pavlas neseniai buvo atskirtas nuo bendruomenės, nes pradėjo išgėrinėti. Tačiau toks žingsnis jo nesustabdė ir „neatvedė į protą“: jis sugalvojo atidaryti kooperatyvą – statyti namus naujai atvykstantiems. Atvykėliai mieliau įsigyja naujai pastatytą namą, kuriame dar niekas negyveno. Dauguma atvykstančių į bendruomenę atsiveža nemažas pinigų sumas, gautas už savo gimtinėje parduotus namus ir ūkius.

Pavlo kooperatyvą sudarė dvi statybininkų brigados iš vietinių gyventojų. Pavlui, matyt, praėjo noras mokytis išgyventi be civilizacijos išradimo – pinigų. Jis puikus meistras, todėl, nematydamas nieko gėdingo už darbą gauti atlygį, įkūrė kooperatyvą. Jam puikiai sekasi, nes šiandien dirba jau penkios brigados. Padidėjus migracijai, namų kainos smarkiai šoktelėjo. Kooperatyvas gan greitai pradėjo klestėti. Čia ir prasidėjo bėdos. Atsiradus pinigams, atgimė ir jau gerokai primirštas, bet neišgyventas noras po darbo išlenkti taurelę, kaip priimta tarp meistrų, atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Alkoholis atgaivino dar vieną seną įprotį – mėsos valgymą, kas taip pat nepriimtina bendruomenėje. Toks elgesys sukėlė bruzdėjimą. Bendruomenės narių nepasitenkinimas pasiekė ir Visariono ausis – taip Pavlas buvo atskirtas nuo bendruomenės. Išlikti bendruomenėje Pavlui nepadėjo netgi tai, kad jis įvedė ir suderino radijo ryšį tarp aplinkinių kaimų ir Saulės miesto, kur gyvena Visariono šeima. Ant kalno jis pajungė palydovinę televiziją ir internetą ( mes ten lankėmės 1999m. vasarą). Sugebėjimai ir atliktas darbas neatsvėrė taip netikėtai atsinaujinusių senų įpročių. Pavlo žmona neturi nusižengimų, todėl vis dar priklauso bendruomenei.

Šiek tiek pailsinę kojas, pasišnekėję su šeimininkais, išėjome pasivaikščioti po kaimą. Aplankėme svečių namus-bendrabutį, bažnyčią, kuri pastatyta Visariono motinos sklype šalia jos gyvenamo namo – pagal valstybinius įstatymus kiekvienas žemės sklypas su pastatu privalo turėti savininką. Bendruomenė turi prisilaikyti valstybinių įstatymų ir juos gerbti, kaip ir visi piliečiai. Visarionas nėra išimtis, nors jis ir vadina save atgimusiu Kristumi. Motinos namas iš kitų kaimo namų išsiskyrė tuo, kad turėjo kryžių ant stogo. Prie pagrindinio, gyvenamo namo pastatytas priėmimo namelis, kur Visarionas susitinka su žmonėmis. Eidami pro šalį sutikome Vadimą, Visariono sekretorių. Pagal bibliją, kurios pareigingai prisilaiko Visarionas, – tai vagis, nukryžiuotas šalia Jėzaus Kristaus, prieš mirtį įtikėjęs amžina dievo karalyste. Atgimęs vagis, šiandien turi Vadimo vardą ir yra Visariono sekretorius. Jis vilkėjo sodriai mėlynos spalvos ilgą, aksominį rūbą. Sužinojome, kad Visarionui daugiau patinka vyšninė spalva. Išrinktųjų, atgimusių šventųjų rūbai labai brangūs, jie ne tik aksominiai, bet ir išsiuvinėti auksiniais ir sidabriniais siūlais, be to tai rankų darbas. Gal tos spalvos taip pat atspindi hierarchiją? Šito išsiaiškinti mums nepavyko. Mus stebino tik tai, kad šiais laikais Kristui nebūtina vilkėti drobiniais baltiniais, kurie pabrėžia jo kuklumą ir atitiktų biblijinį Kristaus paveikslą.


Rytinis pokalbis

Į Petropavlovką mes atvykome šeštadienį po pietų ir tą patį vakarą buvome stipriai nuliūdinti. Sužinojome, kad Saulės miestą aplankyti nėra taip paprasta. Paskutiniu metu padidėjus lankytojų srautui, buvo sukurta ir įgyvendinta Saulės miesto lankymo sistema. Visi norintys patekti į miestą šeštadienio rytą susodinami į mašinas ir nuvežami iki miško, už kurio ir statosi Saulės miestas. Būna dienų, kai lankytojų susirenka iki 300 žmonių. Jų atvykimas į miestą yra tikra šventė, nes kiekvienas atvykėlis už suteiktą malonę pamatyti Saulės miestą turi „atidirbti“ miesto ateičiai. Mus tai nuteikė nelabai maloniai. Priminė priverstines talkas kolūkiuose tarybiniais laikais, bet tai buvo vienintelė galimybė papulti į miestą.

Į Petropavlovką mes atvykome šeštadienio vakarą, todėl vienintelę galimybę pamatyti Saulės miestą buvome praradę, nes neplanavome čia gyventi visą savaitę. Mūsų naujoji pažįstama pabandė pas bendruomenės vyresniuosius pasiteirauti apie kitą galimybę, deja, paguodžiančių naujienų neišgirdome. Atsigulėme su mintimi, kad rytoj ryte eisime 6km pėsčiomis Čeremšanką, kur vyks sekmadieninė liturgija. Gal pavyks ten išgirsti ką nors džiuginančio?

Sekmadienio rytas išaušo šiltas, truputį ūkanotas, bet saulės spinduliai greitai išgarino nakties drėgmę. Iškeliavome iš laikino mūsų prieglobsčio septintą valandą. Ėjome miško takeliu, dešinėje laikas nuo laiko priartėdami prie upės. Oro gaivumas, ankstyvas rytas ir maloni kompanija džiugino širdį. Kelionės metu apžiūrėjome paparčius, kurių jaunus ūglius vietiniai sūdo ir valgo žiemą. Vietiniai taip pat renka laiškinį česnaką, vadinamą čeremša. Ėjome sparčiai, bet neskubėdami, pasišnekučiuodami. Sužinojome, kad pavasarį apsodinus daržus užėjo tokie šalčiai, kad kelias naktis iš eilės kiemuose žmonės buvo priversti kūrenti laužus ir taip nuo šalčio gelbėti tik ką sudygusius daigelius, nuo kurių priklauso visas ateinančių metų derlius. Juk maitintis teks tuo, ką užsiauginsi, todėl būtina išsaugoti vos pasirodžiusius daigelius. Dauguma bendruomenės narių pinigų jau beveik nebeturi, todėl maitinasi tuo, ką užsiaugina per vasarą. Žinoma, vasarą jie renka miško gėrybes – uogas, grybus, paparčių ūglius.

Mūsų naujoji pažįstama pasaulietiškame gyvenime vienoje iš Vilniaus mokyklų mokė vaikus rusų kalbos ir literatūros. Prisiminimai apie mokyklą ir mokymo sistemą buvo liūdni, nes tai, ką ji norėjo duoti, niekas nenorėjo imti, o tai, ką priklausė išmokyti pagal programą, neatitiko jos siekių ir suvokimo, o tuščiai atsėdėti valandas ji taip ir neišmoko. Todėl jau po pirmo apsilankymo šiame tolimame krašte mintis apie išvykimą iš Lietuvos jai atrodė labai natūrali ir priimtina. Jos vyras taip pat nesugebėjo rasti sau nišos Lietuvoje ir įsitvirtinti gimtinėje. Nors susirasdavo neblogai apmokamus darbus pačioje sostinėje, nejautė gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės. Kelis metus buvo išvykęs uždarbiauti į Skandinaviją, tačiau niekur nerado nusiraminimo. Persikelti į bendruomenę kiekvienas nusprendė atskirai. Jų vestuvės įvyko jau čia, Petropavlovkoje, taigi priekaištų ir šeimyninių skandalų dėl išvykimo iš Lietuvos ateityje nenusimato.

Liucija (taip pavadinkime naująją pažįstamą) kalbėjo švelniu, ramiu balsu. Ir vis tik balse jautėsi paslėpta liūdesio ar gailesčio gaidelė. Sunku buvo suprasti, kas teikė jos kalbai liūdnumo. Tai sužinojome tik paskutinį viešnagės jų namuose vakarą. Jauna moteris paprašė grįžus į Lietuvą paskambinti jos tėvams ir papasakoti, kaip jie įsikūrę, kad gerai gyvena. Tuo metu ji suko akis į šalį, kurios išdavikiškai prisipildė ašarų. Ji neišlaikė, iš krūtinės išsiveržė aimana, kuri buvo taip giliai paslėpta nuo svetimų akių ir taip stropiai saugoma, tikintis, kad visa tai praeis ir išdils. Išgirdome išpažintį, kurią tuo metu nebuvome pasiruošę suprasti. Lietuvoje ji paliko tėvus ir jaunesnįjį brolį. Tikėjimas Visarionu ir ryžtingas apsisprendimas išvykti buvo stipresni už tėvų nepritarimą. Mama, išgirdusi tokią žinią apsirgo, ir jau keli metai nesveiksta, o akys neišdžiūna nuo nesibaigiančių ašarų. Dukrai sunku, labai sunku visa tai jausti. Ji myli tėvus ir gerbia juos, tik nesupranta, kodėl jie nenori suprasti ir pritarti jos apsisprendimui. Juk ji nieko blogo nepadarė, kad būtų smerkiama. Ji tik pasirinko savo gyvenimo kelią. Gal tai ir neatitinka tėvų svajonių, kuriems visada maloniau matyti vaikus šalia savęs, džiaugtis augančiais anūkais. Bet argi dėl to reikia sukelti tokią širdgėlą, kuri degina ir verčia negalvoti apie namus, kuriuose liko taip širdžiai artimi žmonės. Kiekviena iš gimtų namų atskridusi žinutė žeidžia kaip aštrus peilis ir taip kasdien kraujuojančią žaizdą. Laikas bėga, tėvai sensta, o didėjanti priešprieša tarp jos ir tėvų trukdo džiaugtis gyvenimu.

Nelaimingi tėvai, praradę vaikus. Nelaimingi vaikai, pasirinkę savo gyvenimo kelią ir nemokėję paklusti tėvų norams. Širdyje gyvena kančia, kuri visą laiką rungiasi su viltimi, kad vieną dieną nebeliks tų karčių, bet tuščių priekaištų, kurie kaip gyvatės nuodai kasdien atima sveikatą. Viltis kol kas stipresnė, bet ar ilgam dar jos užteks? Jei pasirinktas kelias toks svetimas ir nepriimtinas tėvams, ar vieną dieną jis nepasirodys klaidingas ir dukrai? Kaip reikės pakilti iš po sudužusių svajų nuolaužų? Juk nežinia, gal tėvai tuo metu jau bus apleidę šį pasaulį, palikę jame tik savo priekaištus, kurie ir toliau skaudins ir neleis išskleisti stiprių, užgrūdintų pasitikėjimo savimi svajos sparnų...


Čeremšanka, Guliajevka

Kelionė į Čeremšanką neprailgo, jau po valandos malonaus ėjimo miško takeliais pasiekėme kelionės tikslą. Atvykę sužinojome, kad liturgija (bažnytinės apeigos) bus tik popiet, 14 valandą. Taigi, turėjome penkias laisvas valandas. Liucija mums pasiūlė nueiti į Guliajevką už 6 kilometrų, o ji pati tuo metu aplankys seniai matytus pažįstamus ir draugus. Pasiūlymas mums pasirodė viliojantis, todėl ilgai nedelsę iškeliavome. Kelias vingiavo mišku, švietė saulė, kvepėjo vasaros žolynai, o ausis ir širdį malonino miško giesmininkai. Žingsniavome pamiršę tolimą civilizuotą pasaulį. Supanti ramybė ir vidinė pilnatvė tiesiog kvietė visas mintis ir jausmus skirti džiaugsmui, net pilvas nustojo kelti reikalavimus.

Apie pilvą: maistui bendruomenėje skiriamas ypatingas dėmesys, tai ištisas rinkinys pakankamai griežtų reikalavimų. Visarionas nepataria valgyti saldumynų, ypač pirktinių. Nepataria jis valgyti ir pieno produktų – bendruomenėje tai leista tik maitinančioms motinoms ir mažamečiams vaikams. Stengiamasi valgyti saikingai, nes maistas reikalingas ne tam, kad organizmas jį ištisai virškintų, bet palaikyti kūno gyvybę. Prisiminus susintetintą ir prifarširuotą konservantų prekybos centrų maistą toks požiūris mums atrodo labai pagirtinas ir perspektyvus. Natūrali ir neužteršta Gamta gali aprūpinti maistu ne tik žvėrelius, bet ir žmogų. Be to žmogus moka sukultūrinti augalus ir taip padidinti užauginamą derlių.

Vos prieš šimtmetį, žmogaus racione būdavo galima priskaičiuoti nemažą dalį taip vadinamų laukinių augalų, kurie auga pievose ir miškuose. Uogos, grybai, medus – ir maistas, ir vaistas, ramina, pamalonina ir apsaugo nuo daugybės šiandien taip sparčiai plintančių ligų. Kas anksčiau dėl slogos ar netikėtai sukilusios temperatūros trukdydavo daktarą? Nebuvo tablečių, bet gelbėdavo per vasarą surinkti gydantys žiedai, lapai ir šaknys. Kiekvienas šeimos narys nuo mažumės žinojo, kad aviečių arbata padeda išprakaituoti ir sukelti prigesusią vidinę ugnį; stiklinė karšto pieno su medumi nuims ir pačius didžiausius užspaustos gerklės spazmus. Mėlynių uogos sustabdys viduriavimą, o pėrimasis dilgėlėmis atgaivins užtirpusį, bejausmį, mirštantį kūną.

Deja, šiandien laisvoje Lietuvoje uogautojai ir grybautojai vadinami valkatomis, renkančiais uogas mainais į butelį. Paradoksas, tie patys lietuviai, taip niekinantys šį užsiėmimą, mielai renka uogas Skandinavijos miškuose, nes ten už tokį darbą labai gerai moka. Vėliau tos uogos, surinktos mūsų tautiečių rankomis, jau Lietuvos marketuose traukia akį ryškiomis užsienietiškomis etiketėmis. Tik tos uogos jau nebegydo, nes į jas tiek daug primaišyta konservantų ir papildų, taip pat dirbtinų kvapų ir dažų, kad pačią uogą galima surasti tik atvaizduotą etiketėje – toks nenatūralus uogienės skonis. Vaikams, kurie nuo vaikystės valgo pirktines uogienes, jau sunku įsiūlyti natūralią uogienę, be konservantų – nes vaikui ji atrodo keisto skonio. Toks pats likimas ištiko ir pieno produktus – parvykėliai iš Amerikos pasigenda jų Lietuvoje, nes, pasirodo, kad pienas iš sojos pupelių, jų nuomone, yra pieno produktas?! Tikriausiai, jis primelžiamas iš sojinių karvių... Kaip ir bulvių traškučiai daugeliui nieko bendro neturi su paprasčiausia bulve, o kviečių varpos nė kiek neprimena su baltos duonos, jau greičiau su aukštos kokybės degtinę su lenkišku pavadinimu.

Taip pamąsčius, visiškai suprantamai atrodo toks išskirtinis dėmesys maistui – juk vis tik mūsų sveikatą stipriai įtakoja vartojami maisto produktai. Žinoma, labai sunku persiorientuoti ir iš pagrindų pakeisti savo maisto racioną. Apsigyvenus bendruomenėje, visi pasikeitimai yra stipriai pagreitinami, nes kitoks gyvenimas neleidžia ilgai svarstyti, o atšiaurios gyvenimo sąlygos verčia skubėti. Gal todėl paplotėliai, kuriais buvome pavaišinti, mums atrodė tokie beskoniai. Ir žiemai ruošiamas maistas buvo siaubingai sūrus ir aštrus. Galbūt, neturime teisės spręsti apie bendruomenę, paragavę vos vieną-kitą jų gamintą patiekalą, bet mums keistai atrodė pieno produktų atsisakymas – argi dievas karves sukūrė bifšteksų gamybai? Pienas juk yra pripažinta ir kol kas nepaneigta universali priemonė apsinuodijus. Pieniškas maistas labai sotus ir maistingas. Tuo tarpu aštrus maistas dirgina gleivinę ir tai viena iš skrandžio, kasos uždegimo priežasčių. Taip kalba mūsų gydytojai. Žinoma, čia ne miestas, nėra civilizacijos taršalų, stresų, gal ir nereikia pieno, o aštrus maistas tik pakeičia saldumynus. Nesinori stebėti, nes kiek žmonių, tiek ir papročių.

Žinoma ir mes, civilizuoti miestiečiai, nebežinome tikro karvės pieno skonio, nebent lankomės pas senelius kaime. Juk pieno perdirbimo įmonėse sumaišomas įvairiausias pienas: liesesnis ir riebesnis, netgi pagal švarą jis neskirstomas – visas priemaišas bandoma neutralizuoti kaitinimu ir „priedais“. Šis mišinys jau nebėra pienas, o tikras surogatas, kurio nepripažintų net pačios karvės.

Keliaujant į Guliajevką apie maistą ir jo kokybę negalvojome, visi tie pamąstymai atsirado vėliau, sugrįžus namo. O Guliajevka mus pasitiko statybomis. Beveik kiekviename kieme matėsi šviežiai apdirbti rąstai, pradėtas ręsti namukas ar ūkinis priestatas. Senus namus keitė nauji, daug didesni ir prabangesni. Vietiniai gyventojai kraustosi iš gyvenviečių, užleisdami vietą bendruomenei. Atvykstančiųjų pasekėjų srautas kol kas nemažėja. Nepritapus prie visarioniečių, liksi balta varna, todėl geriau išsikelti, kol dar nekrito namų kainos – ir čia veikia paklausos-pasiūlos dėsnis, nes kiekvienas pasekėjas nori apsigyventi arčiau savo mokytojo. Vietiniams Visarionas neatrodo vienintelis ir tikrasis Kristus. Daugeliui nesinori keisti įprasto, senojo tėvų perduoto tikėjimo. Be to, kas gali garantuoti, kad Visarionas skleidžia teisingausią kelią? Gal tai tik laikinas pakylėjimas, kuri atslūgs su pirmais sunkumais.

Besižvalgydami į išsiplėtusias statybas priėjome koplytėlę, o šalia jos žvilgsnį patraukė didžiulis kedras. Aplink medį lanku buvo sukaltas suolelis. Vienu metu aplink galėtų susėsti net pusšimtis žmonių – štai toks įspūdingai didelis augo kedras. Čia pat už tvoros, kieme keletas žmonių ravėjo lysves. Pagal jų apsirengą įtarėme, kad tai bendruomenės nariai, atvykėliai. Neapsirikome. Daržus, priklausančius bendruomenei, iš eilės ravi jos nariai, gyvenantys Guliajevkoje. Užaugintos daržovės gabenamos į Saulės miestą. Tiksliai neišsiaiškinome, kokiu būdu vyksta šis procesas. Sužinojome tik tiek, kad kiekvienas turi atidirbti bendruomenės žemėse. Užsukome į kiemą. Prie koplytėlės durų mus pasitiko prižiūrėtojas. Jaunas vaikinas ilgais plaukais, suknia iki žemės, virbalais megzta liemene ir vilnonėmis kojinėmis. Priėmė mus maloniai, įleido vidun, prieš tai turėjome nusiauti batus. Jaunuolis visą laiką šypsojosi ir atsakinėjo į visus mūsų klausimus: šis jaunuolis dar neapsisprendė, ar bus šventiku; prieš padarant sprendimą metus reikia atitarnauti koplyčioje, kad sprendimas būtų tvirtas ir galutinis; jam patinka gyventi šalia mokytojo Visariono, kuris rodo kryptį, moko, kaip išbristi iš bėdų; be mokytojo gyvenimas tiesiog prarastų prasmę; kas tada atvertų akis ir nurodytų, kaip toliau gyventi.

Išklausinėję nepažįstamąjį užėjome į koplytėlės vidų: kilimai, ikonos, degančios žvakės; tvyrojo prieblanda, nes šviesa sklido tik nuo žvakių – langų patalpa neturėjo. Pasigirdo varpo dūžiai, suskaičiavome, jų buvo keturiolika. Kodėl tiek kartų? Atsakymo nesužinojome, tiesiog tokia tvarka. Varpais skambinama aštuntą ryto ir antrą dienos. Tai apeiga, kurios reikšmės koplytėlės prižiūrėtojas nežinojo. Besisvečiuojant laikas tiesiog pralėkė, turėjome grįžti į Čeremšanką, kad suspėtume į liturgijos pradžią. Parduotuvėje nupirkome butelį aliejaus, saldainių, sausainių – gal tuos pirkinius priims žmonės, pas kuriuos laikinai apsistojome? Juk jie atsisakė įprastinio gyvenimo, todėl pinigų siūlyti nedrįsome, bet galėjome nupirkti truputėlį maisto. O ir pagunda patikrinti, ar tikrai jie nebenori saldumynų, buvo didelė.

Mes jau Čeremšankoje. Liturgiją pravedė jaunas vyras, kurį po atsivertimo Visarionas įšventino į popus. Civilizuotame pasaulyje šis jaunuolis buvo estrados žvaigždė. Šiandien vietoj populiarių šlagerių jis kuria giesmes ir pats jas atlieka. Vienu metu pagalvojome, kad patekome į provoslavišką Taize, vyrų vienuolyną įsikūrusį nedideliame Prancūzijos kaimelyje. Ir ten, ir čia apeigose dalyvavo atvykėliai. Tarsi šis renginys skirtas būtent jiems. Bendruomenės narių, jau ne vienerius metus čia gyvenančių, buvo nedaug. Įdomu, kodėl? Liucija taip pat prisipažino, kad retai čia lankosi. Santykiai tarp žmonių atrodė teatrališki. Margaspalvės sermėgos, perjuostos virve, basos kojos, plačios šypsenos ir mandagios frazės – viskas dvelkė prasta vaidyba.

Pasibaigė dar viena diena, sekmadienis. Leidimo į Saulės miestą gauti nepavyko. Ryšininkas, kuris gyvena Čeremšankoje ir vienintelis per radiją palaiko ryšį su Saulės miestu, buvo išvykęs į Kuraginą dalyvavo rajono liaudies meistrų šventėje. Mums pasiūlė ateiti pirmadienį. Atgal žingsniavome nelabai linksmi, galimybės pamatyti Saulės miestą vis seko.


Kliūtis įveikta

Pirmadienio rytą vėl nusprendėme eiti į Čeremšanką pas Sašą. Jau eidami nutarėme, jei sekančiai dienai leidimo negausime, atsisveikinsime su bendruomene ir išvažiuosime. Ilgiau laukti nebematėme prasmės – viskas darėsi per daug sudėtinga. Ėjome pas žmogų, kuris buvo tarsi gyvas ryšys tarp Saulės miesto ir bendruomenės narių, įsikūrusių gretimuose kaimuose. Saulės mieste, žinias priima Liuba, taip ir neišsiaiškinome, kas ji tokia. Pagal atliekamą darbą būtų galima ją pavadinti Vadimo sekretore, nes visos gautos žinios perduodamos jam, pati Liuba jokių sprendimų nedaro. Vadimas – kaip ir dešinioji Visariono ranka – daugumą klausimų išsprendžia savarankiškai, nors yra ir tokių klausimų, kuriuos sprendžia tik pats Visarionas.

„Gyvasis ryšys“ buvo vardu Saša Uljanovskis. Uljanovskas – miesto pavadinimas, iš kur vyriškis atvažiavo. Štai taip naujoje vietoje prasideda naujas gyvenimas, net vardai čia gaunami naujai. Žinoma, tai neprivaloma, ir kiekvienas turi teisę apsispręsti pats dėl norimų ir galimų pasikeitimų. Į Čeremšanką nuvykome jau po pietų, Sašos nebuvo. Šalia jo namų lūkuriavo būrelis moterų iš gretimų kaimų. Mes taip pat įsikūrėme prie jo namo, tikėdamiesi sulaukti mums tuo momentu tokio svarbaus žmogaus – jo rankose buvo sprendimas. Prisėdome kitoje kelio pusėje ant lentų krūvos, šalia kurių vaikai buvo apgyvendinę du šuniukus ir visą laiką jais rūpinosi. Lūkuriuojančios moterys buvo labai puošnios: skrybėlaitės ir gėlėtos suknelės, sveiki, įdegę veidai. Jos visą laiką šypsojosi ir juokavo. Viena mus užkalbino. Pasisakė, kad atvažiavo iš Minsko. Ten jai viskas įgriso, neberado bendros kalbos nei su giminėmis, nei su bendradarbiais. Pardavė butą Minske, o čia atvažiavusi nusipirko ne tik namą, bet ir kumeliuką. Klausiame, o kas prišienaus žiemai šieno? Juk reikia apie tris tonas šieno vienam gyvuliui. Ji pažiūrėjo į mus nustebusiomis akimis ir tik gūžčiojo pečiais, atsakymo ji neturėjo. Moteris mums pasakė, kad likusius pinigus atidavė į bendruomenės kasą, todėl tikisi, kad iš ten sulauks pagalbos – galbūt ir šieno... Jos kalba atrodė tuštoka, nerealiai pagražinta ir atitrūkusi nuo tikrovės. Ji, kaip ir daugelis atvažiuojančių, tikėjosi, kad bendruomenė ne tik padės, bet tiesiog ims ir „ištirpdys“ jų atsivežtas problemas. Galbūt, jie galvoja, kad gyvenant bendruomenėje praeities problemos išnyks savaime, ir jie taps laimingais, tiesiog beliks skraidyti padebesiais. Lankėmės bendruomenėje pačioje vasaros pradžioje, kai žiema atrodė dar taip toli, kai dar nebaugino artėjantys šalčiai ir rūpestis dėl malkų, kai miškas pilnas uogų, grybų, riešutų, bet vasara Sibire trumpa, ir ji skirta pasiruošimui žiemai. Deja, dauguma atvykstančiųjų į bendruomenę yra miesto žmonės, pripratę prie šilto būsto su vandeniu iš čiaupo. Jie dar nesutiko savo kelyje sunkumų, jie dar nežino, ką reiškia gyventi, kai pagalbos nėra iš ko tikėtis. Galbūt, būtent šie sunkumai ir privers juos pabusti iš saldaus gyvenimo sapno. Galbūt, tai puikiausia galimybė pažinti save ir suprasti, kokios menkavertės iki šiol buvo jų „neišsprendžiamos“ problemos. Tai tarsi iš televizinio realybės šou papulti į natūralią aplinką, iš kurios negali pasitraukti, kai užeis silpnumas ar kai dings noras, o kiekviena diena pasitinka naujais išbandymais, kurie nepalieka laiko dejonėms ir skundams – štai jums tikrasis realybės šou: šaltis ir visiškas atitrūkimas nuo civilizacijos: netgi maisto parduotuvių nėra 50 km spinduliu; nėra transporto, o kai kuriuose kaimuose jau nebėra net elektros. Televizoriaus bendruomenės nariai nežiūri, nebent pasiklauso radiją, maistą verda ne ant viryklės ir ne atsukę dujų čiaupą, o užkūrę krosnį. Būtų galima išvardinti dar daugybę visokių smulkmenų ir smulkmenėlių, kurios civilizuotame pasaulyje net nepastebimos. Tikra ekstremalaus išgyvenimo mokykla – išgyventi tik savo jėgomis ir tikėjimu Visariono dieviškumu. Besisvečiuojant bendruomenėje pavyko pabendrauti su vietiniais kaimų gyventojais, kurie pasakojo apie tokius bendruomenės narius, kurie, pragyvenę joje 5-6 metus, ateina pas juos ir dirba už sriubos lėkštę ar šiltesnį rūbą – jie nebeturi nei jėgų, nei pinigų, nei tikėjimo, o jų išvaizda kelia tik pasigailėjimą. Gyvenimo sunkumai sugniuždė juos, o gyvenimas tęsiasi, jame nėra atsikvėpimo pertraukėlių.Visa tai tikra, o ne spalvingas šou...

Tuo metu sugrįžo Saša, moterys jį apspito kaip vištų pulkelis gaidį. Viena per kitą bandė aiškinti ir dėstyti problemas. Jos skundėsi bendruomenės vyrais, kurie jų neklauso ir nepadeda nudirbti bendrus darbus, o jos vienos tai nespėjančios. Taigi, supratome, Saša visus neaiškumus sprendžia kaip komunalinės tarnybos viršininkas arba bendrijos seniūnas. Pirmiausia, jis visas nutildė. Kai emocijos nurimo, jis paprašė netrukdyti Visariono tokiomis smulkmenomis ir kvailais, vaikiškais skundais. Pasiūlė tokius klausimus spręsti vietinėje bendruomenėje, sušaukus visuotinį narių susirinkimą. Nedavęs jokių konkrečių nurodymų išsiuntė jas atgal, kad pagaliau pačios pradėtų rūpintis savimi. Juk gerai pažįstama ta žmogaus prigimties pusė: patarei, vadinasi, būsi apkaltintas, jei kas nepavyks. Žmonėse labai plačiai paplitęs toks „bendravimo“ būdas. Niekas nenori prisiimti asmeninės atsakomybės, visas galimas nesėkmes stengiasi numesti kitiems – štai taip užslėptai ir gudriai reiškiasi egoizmas, juk to, kuris nieko nedaro, negalima bausti, netgi apkaltinti jį sunku.

Atėjo ir mūsų eilė išsipasakoti savo bėdas. Prisistatėme keliautojais iš Lietuvos. Pasakėme, kad ruošiamės aprašyti gyvenimą bendruomenėje. Pasiguodėme, kad praleidome tinkamą laiką pakliūti į miestą, bet viltis dar neužgeso – juk visada galima rasti išeitį. Padejavome, kad baigiasi vizų laikas ir mes turėsime palikti bendruomenę taip ir nepamatę vieno iš šio amžiaus stebuklų – Saulės miesto. Saša išklausė mūsų pasakojimą apie begalinį norą pamatyti Saulės miestą ir liepė mums palaukti, o pats dingo namo viduje. Grįžo greitai ir pranešė, kad leidimas duotas. Rytoj ryte šeštą valandą turime ateiti prie svečių namelio Petropavlovkoje, ten lauks mašina. Nudžiugome, o jis keistai mus nužiūrėjęs sumurmėjo: „Nesuprantu, kodėl jums davė išskirtinį leidimą?“


Sapnas

Leidimą gavome. Tikriausia, mūsų argumentai pasirodė įtikinami, o gal palankiai buvo sustojusios žvaigždės danguje. Džiaugėmės tokia sėkme. Juk ne kasdien išpuola galimybė aplankyti miestą, kuriame gyvena Kristus ir jo pasekėjai. Tačiau per anksti patikėjome sėkme, nes naktis buvo košmariška, persunkta sunkiais, bauginančiais sapnais ir nerimu:

Per pelkę vingiuoja kelias, aplink telkšo balos. Žengti reikia labai atsargiai, nes klampioje, bedugnėje putroje galima negrįžtamai prarasti batą, o gal net pačiam prigargaliuoti. Einame žeme be kieto pagrindo, straksime nuo kupsto ant kupsto. Pagaliau pasiekėme pelkės valdovo karalystę. Štai ir jis pats, vilkintis žalią glitų aprėdą. Galvą pasipuošęs žalių tulpių vainiku. Jis laikosi labai išdidžiai, kaip tikras valdovas, jo karalystė – visa pelkė. Suprantame, kad po tuo gličiu aprėdu slepiasi tokia pat nemaloni ir niekšinga būtybė. Tai ne Žemės gyventojas. Tas sutvėrimas neturi dvasios, vadinasi ir amžino gyvenimo, jo egzistencija Žemėje labai laikina. Jis apsigyveno čia apgaulės būdu, aptemdęs žmonių protus. Jis vagia jų nemirtingas sielas. Jo gyvastį palaiko žmonių skausmas ir kančios. Jis gyvena suklaidintų ir apgautų žmonių sąskaita. Žmones prisivilioja tuščiais, bet ryškiais blizgučiais, o po to įstumia į pelkę ir neleidžia išlipti. Kiekviena skausminga dejonė džiugina ir teikia gyvybę varliagyvių valdovui. Jo gyvybė priklauso nuo pavergtų žmonių, tik jie to nežino. Jie prarado viltį išsigelbėti ir savo noru atiduoda šiam siaubūnui savo gyvastį, save pasmerkdami amžinoms kančioms. Jie galvoja, kad neturi jokių galimybių išsivaduoti iš to liūno, nors tik klaidinantis, iškraipantis realybę šydas užmestas ant jų širdžių ir akių.

Vis tik pasaulyje dar gimsta karžygiai. Vienas jų nusprendė išvaduoti žmones iš pelkių valdovo gniaužtų. Jis nusiteikęs labai ryžtingai ir vienu judesiu nusuka valdovui galvą. Siaubūnas nesuspėja net pasipriešinti. Išsisklaidė kaip dūmas pelkių valdovo imperija. Žmonės vėl atgavo savo nemarumą ir laisvą gyvenimą.

Pabudome anksti, vos pradėjus švisti. Neramūs sapnai atsekė mus į tikrovę, nežinomybė baugino. Sapnas taip stipriai įsirėžė į atmintį, kad net pabudus kambaryje buvo jaučiamas pelkės dvokas. Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Pasiėmėme fotoaparatus, kelioninius užrašus, įsidėjome keletą sausainių pusryčiams ir išėjome. Jau žinojome, kad apie aštuonis kilometrus teks eiti mišku, todėl daugiau nieko ir neėmėme, išskyrus keletą rublių, už kuriuos tikėjomės nusipirkti maisto kur nors pakelės parduotuvėje – protas vis dar gyveno civilizuotame pasaulyje... Sunku be perspėjimų, patarimų, tik nuojautos pagalba per kelias dienas pakeisti požiūrį į nusistovėjusį gyvenimo būdą ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Nuojauta dažnai tarp žmonių yra įvardijama kaip ligota fantazija ir daug reikšmės tam paprastai neteikiama, šito jausmo žmonės nepripažįsta, nevysto, o dažnai ignoruoja ir sunaikina. Sapnų pasaulis vis dar laikomas išsigalvojimu, nors būtent sapnai labai tiksliai parodo ateitį. Mes taip pat sapną palaikėme tik keistu vaizdiniu, o kelionę į Saulės miestą prilyginome įdomiai ekskursijai.

Turėjome pereiti kaimą, kad pasiektume nurodytą susitikimo vietą. Naktinį nerimą sustiprino keistas gyvūnų elgesys. Kiaulė buvo tokia agresyvi, kad užpuolė šunį, kuris nuo jos vos paspruko pabrukęs uodegą. Jaučiai vaikščiojo po kaimą raudonomis akimis ir baubdami. Visą laiką žvalgėmės, kad kuris nors netikėtai per daug nepriartėtų. Nurodytą vietą pasiekėme greitai, iki šešių dar buvo likę penkiolika minučių. Stoviniavome ir žvalgėmės, nežinodami, ką daryti. Atvažiavo brezentu dengtas „pazikas“. Priekaboje jau sėdėjo trys vyrai ir penkios moterys. Žmonių veidai atrodė suvargę –gal todėl, kad keltis teko anksti – vėl viską „nurašėme“ buičiai, nemigai. Kartu su mumis į mašiną įlipo dar penki žmonės, visi įsikėlė po kuprinę. Mes prisiglaudėme kamputyje ir tyliai viską stebėjome. Kiekvienas įlipantis pasisveikindavo, visi buvo tarpusavyje pažįstami. Tik mūsų niekas nelabino, mes čia buvome svetimi. Mašina pajudėjo. Pirmas sustojimas buvo Čeremšankoje. Čia taip pat lūkuriavo būrelis žmonių su asmeniniais daiktais. Pasigirdo piktas bambėjimas, kad visiems gali neužtekti vietos. Dar kartą pajutome, kad esame pašaliečiai, taip netikėtai įsiveržę į bendruomenės gyvenimą. Kai kam tai visiškai nepatiko. Neatsakėme į burbėjimus, laukėme, kas bus toliau. Mašiną vairavo mūsų naujasis pažįstamas Saša. Jis, kaip ir vakar, nuramino burnojančius. Taigi, visi truputį susispaudė ir sutilpo. Sėdėti buvo nepatogu, negalėjome judinti nei kojų, nei rankų. Priekaba buvo pilnai prikrauta tiek žmonėmis, tiek daiktais. Iš viso šešiolika žmonių ir panašiai tiek pat kuprinių. Bagažo neturėjome tik mes – juk susiruošėme vos vienos dienos išvykai, todėl iškęsime laikinus nepatogumus.

Pavažiavus keletą kilometrų aistros nurimo ir pasigirdo tyli daina. Keleiviai snūduriavo, tik kelio duobės neleido įmigti gilesniu miegu, nemaloniai pašokdindamos nuo mašinos grindų. Viena daina keitė kitą, melodijos ir žodžiai nesikartojo, tik visos jos buvo liūdnos, pasakojo apie netektį ir ateities praradimą. Galbūt tokius vaizdus mums suaštrino ne tik dainos, bet ir liūdnos dainuojančių akys. Žmonės buvo suvargę. Mes jautėmės nesaugiai, širdį nutvilkė neaiškus nerimas. Protu to paaiškinti negalėjome, tiesiog širdis blaškėsi nuo nežinios, o gal jau žinodama akimis dar nematomą ateitį.

Prieš kalną prasidėjo balos. Vyrai išlipo iš mašinos, kad ši neįklimptų. Išlipome ir mes, dar kokį kilometrą sekėme paskui lėtai į kalną besiropščiančią senutėlę mašiną. Pagaliau mašina sustojo – pasibaigė kelias. Ir čia mus nemaloniai nutvilkė pirmas netikėtumas: visi iš kuprinių išsitraukė tinklelius ir užsidengė jais veidus. Supratome, tie aštuoni kilometrai, kuriuos teks eiti pėsčiomis, nebus malonus pasivaikščiojimas, su Sibiro uodais, akliais ir bimbalais jau buvome susidūrę...

O tai buvo tik netikėtumų pradžia. Mus pasikvietė Saša ir „paprašė padėti“ pagyvenusiai moteriškei nunešti į miestą jos daiktus – juk mes patys eisime be kuprinių. Štai taip lengvam, beveik pramoginiam pasivaikščiojimui atėjo galas.


Leidimo kaina

Prašymas nunešti kuprinę mums buvo labai netikėtas. Buvome nusiteikę kelio gabaliuką mišku įveikti lengvai, kaip poilsiautojai išėję trumpam pasivaikščioti. Tikėjomės paveiksluoti ir pabendrauti su bendrakeleiviais, norėjosi nors einant į svečius pas Kristų nepervargti. Deja, mūsų norai buvo lengvai „pakoreguoti“.

Į bendruomenę, į Krasnojarsko kraštą mes atvyko ne tiesiai iš Lietuvos, tai buvo antroji mūsų ilgos kelionės dalis. Prieš tai mes šešias savaites keliavome kalnuotuoju Altajumi. Kaip ir kiekvienas rimtai besiruošiantis ilgai kelionei, namuose mes visą išvyką pirmiausiai skrupulingai ir kiek įmanoma smulkiau susiplanavome ir, žinoma, maršrutą suderinome su turimomis lėšomis. Pagrindinis ir svarbiausias mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Altajų, apie kurį tiek daug parašė N.Rerichas. Mes nutarėme pereiti Altajų pėsčiomis tais keliais, kuriais keliavo N.Rericho vadovaujama ekspedicija. Altajus yra vienodai nutolęs nuo keturių pasaulio vandenynų, o aukščiausia jo viršukalnė Belucha vietinių pagarbiai ir paslaptingai yra vadinama Dievų Buveine. Altajus taip pat žinomas kaip kelias, kuriuo vyko didysis tautų persikraustymas iš Rytų, Himalajų, į vakarus, Europą. Tautos keliavo paskui save palikdamos legendų ir padavimų šleifą, iš tų pasakojimų kūrėsi folkloras (liaudies kūryba), jame nusėda užkoduota žmonijos praeitis. Pagal legendą Altajuje gyveno paslaptinga tauta čudi, kurios tamsa nesugebėjo pavergti; ji pasitraukė į požemius, o įėjimai į olas buvo užritinti akmeniniais luitais. Dar ir šiandien galima išgirsti varpų gaudesį ir dainas, sklindančias iš po žemių. Vietiniai gyventojai yra įsitikinę, kad nuostabusis žmonijos dvasinio pakilimo laikas prasidės būtent iš šių vietų – čudi tauta vėl atgims visoje didybėje...

Taigi Visariono suburtą bendruomenę mes pasiekėme sutvirtėję tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Daugybė patirtų išbandymų „uždėjo“ savo antspaudą. Todėl, išgirdę pasiūlymą „padėti“, sutrikome tik akimirkai. Tiesa, buvome kiek pavargę nuo kuprinių svorio, bet tyliai nuriję kylantį nepasitenkinimą susitaikėme su dar vienu likimo paruoštu išbandymu – noras pamatyti Saulės miestą buvo toks stiprus. Supratome, kad tai mums duoto leidimo kaina ir vienintelė galimybė patekti į miestą, kurį stato Visarionas Kristus. Nakties košmarai pradėjo tirpti, juos pakeitė realūs netikėtumai ir staigmenos. Kuprinė jau laukė mūsų čia pat, keliuko pakraštyje. Ji buvo didelė, nepatogiai sukrauta ir labai sunki. Atrodė, kad dėl svorio į dugną buvo įmesta keletas akmenų. Tolimame ir laisvame krašte pasijutome labai vieniši ir priklausomi nuo svetimos valios. Merginai, dainavusiai visą kelią, mūsų labai pagailo. Neradusi kito būdo mus padrąsinti, ji pasiūlė apsauginiu kremu išsitepti veidą ir rankas, kad apsisaugotume nuo vabzdžių įkandimų. Ačiū jai, nes gerą valandą nejautėme tų kraugerių antpuolių.

Prasidėjo žygis pėsčiomis. Ėjome siauručiu miško takeliu, kuris net karščiausią vasaros dieną retai būna sausas. Taigi, ėjome pelke. Vabzdžių buvo tiek daug, kad suplojus, delnai pajuoduodavo. Rankose nešėmės po šakelę, kurią visą laiką mojavome sau prieš nosį. Kuprinę nešėme pakaitomis, kad neatsiliktume nuo pagrindinės keliautojų grupės, juk kelias mums buvo nežinomas, o pasiklysti nepažįstame miške nėra sudėtinga.

Išsekę nuo svetimos kuprinės svorio, dusinami pelkės šutros ir kandžiojami vabzdžių, ėjome į nežinią. Kilimo į kalną nejautėme, tik kartais kojos sulinkdavo per kelius, lyg leidžiantis į pakalnę. Nekreipėme į tai dėmesio, galvojome, kad tai nuovargis kuria vizualinę apgaulę – juk turėjome lipti į kalną. Artėjant prie tikslo kuprinė vis sunkėjo, kaip ir batai, kurie sušlapo ir apkibo purvu, o neuždengtos kūno vietos pasidengė rausvais, skaudžiais spuogais. Visą laiką galvoje sukosi viena mintis: palikti kuprinę kur nors pakrūmėje, bet buvome jos vergai...

Kelyje mūsų niekas nekalbino, niekas nežinojo ir nesistengė sužinoti, kas mes tokie. Į bendruomenę dažnai užklysta smalsuoliai, matyt, bendruomenės nariai prie jų jau įpratę ir žino auksinę taisyklę, kad kai ateis laikas, viskas išaiškės. Žmonės išsiskirstė į grupeles. Vieni, daugiausia vyrai, sparčiu žingsniu nužingsniavo į priekį ir dingo miško tankmėje. Kiti ėjo lėtai, pasišnekučiuodami. Visi jie žinojo, kur ir ko eina. Tik mes buvome neišmanėliai, nežinantys nė vieno žingsnio į priekį.

Su mumis kartu mašinoje važiavę žmonės buvo savanoriai, žinoma, bendruomenės nariai. Visi jie turėjo namus aplinkiniuose kaimuose, o į Saulės miestą jie atvyksta padėti žmonėms, kurie stato Saulės miestą. Čia jie gyvena ilgiausiai vieną mėnesį, po to būtinai reikia palikti miestą ir grįžti į namus nors trims dienoms. Mums sakė, kad jokios prievartos nėra, kad kiekvienas pats jaučia pareigą dirbti bendram labui. Atvykėliai atsiveža maisto sau ir tiems, kurie gyvena mieste. Vieni atvykėliai pluša lauko virtuvėje, ruošdami bendrus pietus, kiti ravi daržus, palengvindami čia gyvenančiųjų buitį, treti rengia pagrindinę miesto aikštę ir tiesia kelius – juk gal ir jie patys kada nors čia gyvens? Šiandien čia gyvena ir dirba tik patys drąsiausi ir neabejojantys. Jie neturi laiko tinginiauti, jie kuria ateitį savo vaikams. Miestas dar tik statomas, jis turi tapti bendruomenės centru, todėl kiekvienas stengiasi prisidėti savo darbu.

Gyvenimas mieste prasidėjo bandymu sukurti vieną darnią, didelę šeimą. Kartu su Visarionu čia gyvena keturiasdešimt jo paties išrinktų šeimų. Žmonės neskirstomi į turtuolius ir vargšus. Kiekvienas vertas tiek, kiek skiria bendram labui. Kiekviena šeima gyvena atskirame, dar tik statomame name ir veda atskirą ūkį, bet esant reikalui pasidalina su kaimynu savo geru. Tarp šeimų laikas nuo laiko įsiliepsnoja konfliktai, lyg ir be pagrindo, dėl kokios smulkmenos. Sunku nugalėti nuosavybės jausmą, sunku savo daiktą paskolinti kaimynui, nors pats jo, galbūt, nenaudojo ištisus metus. Žinoma, svetimu naudotis nėra blogai, tik kad tavo nuosavybės niekas neliestų. Reikėjo nugalėti daugybę sunkumų ir išsiaiškinti begalę nesutarimų, kol buvo suburta ši didelė šeima, kuri čia, taigoje pradėjo statyti naują miestą ir kurti naują gyvenimą.

Saulės miestą pasiekėme po dviejų valandų penkiolikos minučių. Visą kelią pražingsniavome be sustojimų, nes net prisėsti šalikelėje nebuvo kur – visur šlapia. Be to bijojome atsilikti ir pasiklysti – juk nežinia, kaip gali išsišakoti takelis. O kur dar žudikai-vabzdžiai, spiečiais sekusieji visą kelią? Sustojome prie pirmo suolelio, pačioje miesto pradžioje įrengtoje aikštelėje. Čia jau būriavosi žmonės. Pirmiausia susiradom kuprinės šeimininkę, kuri tuo metu, kai mes tempėme jos asmeniškus daiktus, padėjo draugei nešti jos mantą. Ji mums padėkojo ir garsiai pamąstė: „Gal visų tų daiktų man ir neprireiks, tiesiog pasiėmiau dėl viso pikto. Palapinė ir čiužinys tik apsidraudimui, nors miegosiu, turbūt kaip visada, bendrabutyje ant gulto. Oras geras, todėl ir šiltus rūbus kažin ar ištrauksiu.“ Sunku buvo klausytis tokių išvedžiojimų. Nuo piktų replikų mus sulaikė tik damos amžius, be to norėjome kuo greičiau pamiršti sunkumus ir pasinerti į šio netradicinio miesto gyvenimą. O gal tai buvo pats lengviausias išbandymas, ir jei ne ta svetima kuprinė, nuspaudusi pečius ir sukėlusi nuovargį, būtume sulaukę keblesnių pasiūlymų. Vėliau su kuprinės savininke mes netgi tapome draugais. Nina, toks buvo moters vardas, papasakojo daug įdomių dalykų apie save ir bendruomenę.


Nina

Ji atvyko į bendruomenę prieš pusantrų metų, žiemą, iš Krymo. Kaip ji pati teigė – viską paliko ir atvažiavo, stabdydama pakeleivingas mašinas, kai kada persėsdama į elektrinį traukinį, kurio bėgiais išraižyta visa Rusija. Važiuoti tokiu traukiniu paprasta, nes bilietą galima įsigyti kiekvienoje stotyje. O jei nesuspėjai, tai bilietą įsigyti galima patikrinimo metu pas kontrolierių, o jeigu ne, tai žmogus paprasčiausiai išlaipinamas pirmame sustojime. Tokia kelionė be bilieto gali užtrukti ilgai, bet yra ir toks keliavimo būdas. Atvažiavusi į vieną iš bendruomenės apgyventų kaimų išsinuomojo kambarėlį pas vietinius žmones. Pavasarį ir vasarą dirbo kartu su jais, padėjo auginti daržoves. Rudenį atsidėkodami už darbą žmonės jai užsimokėjo nenukastu bulvių laukeliu. Tokia buvo pradžia.

Dabar ji gyvena name, kurį padovanojo Visarionas. Ji gyvena kartu su šešiolikos metų paaugliu berniuku. Jis talentingas drožėjas. Nina pripirko lentų, o berniukas darys lovas. Nina dažnai atvažiuoja į Saulės miestą padirbėti. Kartais savaitei, kartais ilgesniam laikui. „Turime tarnauti vieni kitiems, bet ne vergauti“ – tai jos mėgstama frazė. Jai patinka padėti žmonėms. Ji taip ir gyvena – padėdama. Taip, tikrai ji moka „padėti ir tarnauti“ – juk tai jos kuprinę, pridėtą nereikalingų daiktų, mes atvilkome į miestą.

Nina vis pasakojo ir pasakojo. Ji pranešė, kad bendruomenės žmonėms stipriai genda ir krenta dantys. Ji galvoja, kad priežastis tame, kad jie nevalgo mėsos, yra vegetarai. „Dantys – tai kaulai, kurie labai lėtai keičiasi ir nespėja persiformuoti, nes bendruomenėje pagreitintai einama dvasiniu keliu“.

Galbūt, Nina ir teisi? Teko laikraštyje skaityti straipsnį, kaip buvo išspręsta gendančių dantų problema Europoje. Dėl vitaminų trūkumo du trečdaliai vaikų turėjo problemų su dantimis. Šiandien jau beveik visose Vakarų Europos šalyse veikia vienokia ar kitokia taip vadinama „mokyklinio pieno sistema“. Mokyklose pardavinėjamas pigesnis pienas, kai kuriose šalyse jis duodamas dykai – kasdien stiklinė pieno kiekvienam vaikui nuo 6 iki 16 metų. Tuo tarpu visarioniečiai visiškai atsisako pieno produktų. Gal kaip tik tai ir yra gendančių dantų viena iš priežasčių? Teko girdėti ir tokią versiją, kad dantys krenta tiems, kurie nepaiso kitų žmonių nuomonės, visada jaučiasi teisūs, teisesni už aplinkinius. Ar kad dantys genda tiems, kurie „nesutvarko“ santykių su gimine, protėviais.

Atsilygindama už atneštą kuprinę Nina mus pavaišino paplotėliais. Mūsų „lepiam“ skoniui jie nelabai tiko, nes į tešlą nebuvo įdėta nei druskos, nei prieskonių. Mums jie pasirodė tokie neskanūs, kad net būdami visiškai alkani, ilgai juos voliojome po burną. Viešnagės bendruomenėje metu dažnai klausdavome savęs, ar neskanus maistas gali padėti dvasiškai tobulėti? Juk kiekvienas kąsnis sukelia neigiamas emocijas, pasišlykštėjimą, kuris niekaip nesiderina su deklaruojama vidine ramybe. Tiesa, civilizacija išmoningai sugeba „pagerinti“ skonį, bet tai daroma nuodingų, kenksmingų organizmui dirbtinų medžiagų pagalba. Tačiau maistui skonį gali suteikti įvairiausi augalinės kilmės prieskoniai, netgi druska pagerina skonį. Galiausiai pokalbis su kuprinės savininke išseko. Išsiskyrėme kaip seni pažįstami, linkėdami vieni kitiems geros kloties; mūsų jau laukė nauji susitikimai ir pažintys. 

Naujos pažintys

Apie mūsų atvykimą žinojo visi, besibūriuojantys aikštelėje. Mūsų net laukė žmogus, turėjęs palydėti pas Ženią, žmogų, kurio Saša paprašė mus globoti. Čia, Saulės mieste, mus sudomino neįprastas vyrų apsirengimas: kai kurie vilkėjo margas, gėlėtas flanelines kelnes, kurias civilizuotame pasaulyje pavadintume pižaminėmis, kiti mūvėjo kareiviškos, maskuojančios medžiagos kelnėmis, ypač šiandien paplitusiomis tarp paauglių. Galima būtų pagalvoti, kad tai savitas požiūris į madą, bet reikėtų nepamiršti, kad saulės mieste nėra elektros ir bendruomenės nariai nežiūri televizoriaus, todėl tokia sąvoka kaip mada čia netinka. Logiško paaiškinimo toms gėlėtoms kelnėms mums nepavyko rasti, o klausti neišdrįsome.

Mus pasitiko ir lydėjo garbaus amžiaus vyriškis. Mieste jis gyvena su bendraamže žmona. Abu jie maskviečiai. Vos prieš pusmetį susilaukė vaikelio – „tai tikras stebuklas, dievo dovana“ – taip kalbėjo vyriškis. Tiesa, sunkoka vėl prisiminti vaikų auginimo abėcėlę, nes Maskvoje paliko jau suaugusius anūkus. Mūsų palydovas buvo kalbus, jis papasakojo, kad neseniai buvo sugrįžęs į Maskvą sutvarkyti kai kuriuos užsigulėjusius reikalus. Vaikai ir anūkai įkalbinėjo likti namie, bet tikėjimas Visarionu, jo šventumu buvo stipresnis už artimųjų trauką. Senyvas vyriškis žilais plaukais ir tokia pat žila barzda kalbėjo švelniai ir atvirai, kaip vaikas. Pasiguodė tyliai, nedrąsiai, kad niekaip negali užmiršti saldumynų skonio, todėl laikas nuo laiko nusižengia bendruomenės papročiams ir pasislėpęs smaguriauja. Dažnai dar norisi ir pieniškų produktų, bet bendruomenėje tai taip pat draudžiama. Tik maitinančioms motinoms leidžiama gerti ožkos pieną. Dabar jie augina kūdikėlį, todėl neseniai įsigijo ožką, taigi namuose atsirado pieno... Besišnekučiuodami priėjome Ženios namus. Atsisveikinome su vedliu, kurio akys buvo švelniai liūdnos ir minkštos, kaip patiklaus ir kartu baukštaus žvėrelio. Palinkėjome jam ir jo žmonai stiprybės. Garsiai pagalvojome, kad gal ir nereikia atsisakyti saldumo. Juk kūnas turi persiorientuoti ir palaipsniui prisitaikyti prie naujų sąlygų. Ateis laikas, ir organizmas pats nebepriims tokio maisto. Išsiskyrėme taip ir nesužinoję jo vardo.

Mūsų perdavimas į Ženios rankas mums labai patiko, jautėmės labai pamaloninti tokio dėmesio. Ženia mus pakvietė į kambarį, pasodino ir pavaišino beržų gira. Buvome išvarginti karščio, vabzdžių ir kelionės, todėl vėsiame kambaryje pajutome palaimą. Puodelis saldžios ir šaltos giros grąžino jėgas ir pakėlė nuotaiką. Mūsų niekas neskubino, paliko vienus kambaryje, o šalia pastatė ąsotį giros. Šeimininkė, kuri ruošė pietus šeimynai, papasakojo, kad į sulą prideda džiovintų vaisių ir sintetinio cukraus. Gira išsilaiko per vasarą ir nesurūgsta. Tik po trečio puodelio pajutome acto skonį, bet tai netrukdė džiaugtis taip greitai ir netikėtai atsistačiusiomis jėgomis.

Namas, kuriame ilsėjomės, dar nebuvo užbaigtas. Vieno aukšto, 40-50 kvadratinių metrų dydžio pastatas, vidus iškaltas kartonu ir pertvaromis padalintas į kelias patalpas. Mums šis statinys neatrodė saugus, ypač pagalvojus apie Sibiro žiemas, kai šaltis nukrinta žemiau -50°C. Ar tikrai tos sienos apsaugos nuo šalčių? Bet juk ne mums tai spręsti, juk tie žmonės nėra kvailiai ar silpnapročiai – jie puikiai suvokia, kur ir ko atvyko. Nors mes kartais suabejodavome, ar jie blaiviai suvokia savo esamą padėtį, bet tai palikime nuspręsti ateičiai. Toliau žvalgėmės po vidų: būstą apšildo krosnis, sulipdyta tarp virtuvės ir kambario. Įėjimas į namą per didelį nešildomą prieangį. Kambaryje įprastiniai europietiški baldai, ant sienos pakabintas kilimas ir lentynos su knygomis – viskas kaip pasaulietiškame gyvenime. Viename kambario kampe pakabintas Visariono atvaizdas, po juo visada dega žvakė. Trūko tik televizoriaus ar radijo, šeiminė mums paaiškino, kad tokiam užsiėmimui jiems nelieka laiko, be to jie turi magnetofoną ir dažnai klausosi liturginių giesmių, atliekamų buvusio estrados žvaigždės, kurį mes pažinome per liturgiją. Mus domino dar vienas klausimas: kaip visą šį turtą jie čia atsigabeno. Vos prieš valandą mes ėjome siauručių pelkėto miško takučiu, kuriuo mašinos nevažinėja, o kito kelio į Saulės miestą nėra – bent taip mes buvome informuoti. Vėliau sužinojome, kad yra du gabenimo būdai: vienas žiemą rogėmis, kitas – malūnsparniu. Kiekvienas pasirenka tinkamą ir prieinamą, pagal piniginės storį. Ir vėl minimi pinigai, kurių taip stropiai bandoma atsisakyti, bet visi darbai tiesiog atsiremia į juos – sunku atsisakyti civilizacijos pasiekimų.

Ženios šeima buvo įprastinė: dešimtmetis sūnus, paauglė dukra ir jiedu su žmona. Vietos mums pasirodė truputį mažoka., bet galbūt mes pastebėjome ne visas patalpas. Šeima Saulės mieste gyvena jau metai. Gyvena be vandentiekio ir elektros, nors visai neseniai Visarionas leido visiems pasistatyti saulės baterijas, kurių pagamintos energijos užtenka kelioms valandoms šviesos ilgais žiemos vakarais. Iki šiol žmonės nenaudoja ir benzininių pjūklų, visi darbai buvo atliekami kirvio ir rankinio pjūklo pagalba. Taip pat ir buityje, namų ruošoje atsisakoma visų pagalbinių buitį lengvinančių įrengimų ir technologijų. Viskas kaip natūriniame ūkyje, netgi duoną kiekviena šeimininkė kepa atskirai.

Dauguma bendruomenės moterų – ilgaplaukės, plaukus jos supina į kasas, kosmetikos nenaudoja jokios, suknelės jų kuklios ir ilgos. Kasdienis maisto gaminimas ir namų ruoša atima daug jėgas, o ir išeiti nelabai yra kur. Šventės vyksta tik tų pačių bendruomenės žmonių rate, gyvenimas labai uždaras, tiesiog atkirstas nuo išorinio pasaulio. Šiek tiek buvo gaila tų lieknų, dailių, bet pavargusių moterų. Mūsų nuomone gyvenimas bendruomenėje sunkinamas dirbtinai: atsisakoma technikos išradimų. Galbūt, dauguma tų išradimų ir neatneša didelės naudos, bet skalbimo mašina ar elektrinė duonkepė juk visai ne prabanga, o būtinybė, netgi tokioje gūdumoje. Juk žmogus – ne vergas, o sunkus darbas atneša tik nuovargį, dažnai išaugantį į pyktį. Žinoma, tikėjimas daro stebuklus, bet kiek daug reikia dvasinės tvirtybės, kad taip staiga pasunkėjusi buitis nesulaužytų to tikėjimo. Niekas nenori prieštarauti, kad žmogus yra Gamtos dalis, kad menkaverčiais niekučiais civilizacija užgriozdino visą pasaulį, tame tarpe ir žmonių smegenis, kad žmogus sudaiktėjusioje aplinkoje užauga tik vartotoju ir gamtos naikintoju. Todėl toks Visariono siekis dalinai atrodo teisingas, bet ar neperlenkta čia lazda? Galbūt, kada nors, kai žmonės patikės, kad galima maitintis gamtoje randamu maistu, o daiktų ir rūbų reikia labai nedaug, jie pasikeis, ir pirmieji Saulės miesto gyventojai, savo suaštrintais išgyvenimais, tik įrašinėja savo patirtį į apsivalančios nuo daiktų visuomenės puslapį. Norisi tikėti, kad šiandieninis jų nuovargis taip bus pateisintas. Galbūt, Saulės miesto statybos privers statančiuosius pakeisti požiūrį į būstą ir į prabangą. Galbūt, visi tie sunkumai apšvies protą ir atvers širdį, kurioje užrakinta tiek pasaulio paslapčių ir išminties. Galbūt... Tačiau tądien mes pasijutome laiko mašinos nublokšti į praeitį, kurioje net elektra laikoma prabanga, jei ne velnio pramanu...

Tiesa, storų ir pilvotų žmonių tiek Saulės mieste, tiek bendruomenėje sutikti neteko, nebent tarp naujai atvykusių. Senbuviai atrodė netgi perdžiūvę. Nieko tame keisto, kai valgoma tik tai, ką pats pasigamini, apetitas sumažėja. Be to jie nevalgo mėsos, nors dauguma mūsų tautiečių tvirtai įsitikinę, kad mėsos atsisakymas gali privesti tik iki grabo lentos, nepavyko išgirsti, kad kas nors bendruomenėje būtų miręs ar nusilpęs nuo mėsos nevalgymo. Žinoma, dauguma jų šio įpročio atsisakė jau senajame gyvenime...

Kai pasirodė Ženia, mes jau buvome pailsėję. Išklausęs mūsų norų, Ženia mums vedliu pasiūlė savo dešimtmetį sūnų: jis nuves mus pas kaimynus ir parodys viską, kas mus sudomins. Padėkojome už suteiktą poilsį ir lydimi jaunojo vedlio leidomės į ekskursiją po Saulės miestą.

Sodininkas iš Primorės

Buvo birželio vidurys, bet aplink visur telkšojo vanduo. Saulės mieste nuo namo iki namo nutiesti mediniai keliukai, maždaug metro pločio. Vaikščioti buvo įmanoma tik jais. Pirmiausia gidas mus nuvedė pas miesto sodininką-selekcininką, atvykusį į bendruomenę iš Primorės. Jis sutiko mus labai maloniai. Pažintį pradėjome nuo ekskursijos po šiltnamį. Sodininkas buvo įpratęs prie klausinėjimų, nes beveik kiekvieną savaitgalį kas nors pasidomi jo pasiekimais, ir tikrai, domėtis buvo kuo. Šiltnamyje jis augina bananus, avokadus, figmedį, vynuoges, pomidorus, žiedinius kopūstus. Sunku buvo patikėti tuo, ką pamatėme. Jo didžiausia svajonė paversti Saulės miestą žydinčiu sodu. Stebino ir džiugino jo optimizmas. Šiandien, kai daug laiko užima namo statybos ir įsikūrimo rūpesčiai, jis suspėja prižiūrėti tik vieną kitą retą augalą. Lauke gėlių klombos, kuriose dar auginamos morkos ir kopūstai – žodžiu, visur sujungiamas poreikis ir malonumas.

Sodininkas papasakojo, kad vieta miestui parinkta neatsitiktinai. Vieną dieną Visarionas surinko žmones ir pranešė, kad rado Širdies Akmenį. Visarionas pasakė, kad radinio vietoje bus pastatytas Saulės miestas. Nuo čia prasidės naujas gyvenimas Naujoje Eroje, čia gyvens žmonės, sugebėjęs apsisaugoti nuo naikinančios žmoniją civilizacijos.

Pagal senovės legendas į Žemę iš Oriono žvaigždyno atkeliavo akmuo. Toje vietoje, kur jis nukrito, buvo įkurta Šambala. Akmuo laikomas tolimųjų pasaulių pasiuntiniu, saugančiu savyje jį pasiuntusių pasaulių vibracijas. Tai Baltosios Brolijos Terafimas; akmuo skleidžia nematomus spindulius ir veikia globalinius ir planetarinius-kosminius procesus Žemėje. Pasakojama, kad po pasaulį keliauja atskilęs paslaptingojo akmens gabalėlis. Jis vadinamas „Pasaulio Lobiu“ ir atsiranda pas išrinktuosius. Gavęs tokį akmenį žmogus turi atlikti misiją. Jo atsiradimas parodo nematomą ryšį su Šambala, nes susidaro tiesioginis ryšys su pagrindiniu Akmeniu, saugomu Himalajuose Rigden-Džapo bokšte specialioje patalpoje. Akmens pasirodymas pažymi išpranašauto laikotarpio pradžią. Atsiradęs kokioje šalyje jis parodo tuo momentu tos šalies išskirtinumą. Legendos byloja, kad akmuo atsiranda visai netikėtai ir atnešamas visai nepažįstamų žmonių, netgi kaip pašto perlaida, ir taip pat netikėtai vėliau dingsta, kad reikiamu momentu atsirastų reikiamoje vietoje.

Matyt, apie tokį akmenį ir kalbėjo Visarionas. Žmonės, daugybę metų laukę pranašystės išsipildymo, patikėjo Visariono radiniu ir viduryje pelkėto miško pradėjo kurti naują pasaulį – tai Saulės miesto gimimo istorija. Vieta naujojo pasaulio kūrimui buvo parinkta viduryje taigos, aplink nei kelių, nei takų, tik nedidelė laukymė šalia ežero. Sprendimas statyti miestą buvo paskelbtas ir patvirtintas bendruomenėje. Pirmaisiais metais teko kirsti medžius ir išsivalyti aikštelę statyboms. Iš tų medžių ir buvo statomi pirmieji miesto pastatai: balkiniai takeliai, nes net vasaros viduryje ši žemė neišdžiūna; po to statė namus Visarionui ir jo šeimai, kiek nuošaliau nuo miesto, ant kalno, į kurį pakilti buvo sukonstruotas netgi liftas. Statytojai žiemojo palapinėse, kurių apšildymui buvo naudojami dujiniai įrenginiai. Pradžioje mieste dirbo tik vyrai, ir tik kelios moterys gamino darbininkams maistą. Po kelerių metų atsikėlė ir pirmosios šeimos, kiekviena susirentė šiokį tokį namą – nebesinori daugiau žiemoti bendrose palapinėse.

Naujasis mūsų pažįstamas sodininkas buvo tikras optimistas, jis kalbėjo taip uždegančiai: statybos vieną kartą baigsis, ir tada žmonės galės visą dėmesį skirti savo pomėgiams. Šiltnamio savininkas ir egzotinių augalų augintojas žinojo, ko nori – jis svajoja užauginti ir išsaugoti visų pasaulyje egzistuojančių rūšių augalus, nes po pasaulio pabaigos išliks tik jų bendruomenė. Reikia skubėti, juk nežinia, kada tas išorinis pasaulis sugrius ir išnyks? Šiandien, kai miestas tik kuriasi, dar labai sunku verstis augalininkyste ir sodininkyste. Iškirtus mišką, žemė tuoj išdžiūna, palikdama labai plonutį, vos 5-7cm dirvožemį, po kuriuo tik negyvas smėlis. Žemę reikia labai tausoti, pastoviai tręšti, geriausios ir vienintelės trąšos – netoliese tekančio upeliūkščio pūvantys dumbliai ir sutręšę kelmai. Vasaros taigoje labai karštos, todėl neapsaugota medžiais žemė tuoj pat perdžiūna ir ją reikia nuolat drėkinti, norint, ką nors užauginti.

Netoliese, maždaug už trijų šimtų metrų nuo namo, teka šventas upelis. Jis labai nedidukas, bet kito nėra. Sunku tokį atstumą nešioti vandenį, todėl mieste ruošiamasi statyti vandens kolonėles ir kasti šulinius. Šeima bendruomenėje gyvena jau penkti metai. Sodininko tėvas taip pat atvyko gyventi į bendruomenę, jis apsistojo Guliajevkoje. Jis žinomas bitininkas. Sūnus mums pasiūlė aplankyti tėvą, bet mes neišdrįsome, o gal buvome perdaug pavargę ir per daug pilni įspūdžių.

Ten, pasaulietiškame gyvenime sodininkas dirbo statybose, buvo perspektyvus verslininkas, auginantis nuostabias rožes. 1991m. perskaitė bibliją. Gyvenimas pradėjo keistis, prasidėjo bėdos. Pirmiausia papuolė į autoavariją. Palaikė tai perspėjimu ir paliko biznį. Visarioną pamatė laidoje Rusijoje gyvavusioje laidoje „Iki ir po vidurnakčio“. Jam jau buvo tekę girdėti ir matyti per televiziją ne vieną Kristų, bet visus juos laikė apgavikais, apsimetėliai. Po laidos apie Visarioną susapnavo keistą sapną: „sukasi malūno ratas, vietoj vandens keldamas purvą ir kraują. Jis pats, sodininkas, prirakintas rato viduje grandinėmis. Mato pagalbos ranką, norinčią padėti išsikapanoti iš tokios klaikios padėties, bet supranta, kad tik pats gali išsivaduoti, nes nuo to žingsnio priklauso jo paties ateitis.“ Tai buvo vienas iš ženklų, kreipiantis jį į tikėjimą Visarionu Kristumi. Iki šiol dirbęs bioenergetiku, gydęs žmones adatomis, turėjęs dar ir pelningą tulpių plantaciją bei prabangų namą, šis žmogus apsisprendė palikti pasaulietišką gyvenimą. Išvažiuojant niekaip negalėjo parduoti namo – neatsirado pirkėjų, nors labai sunku buvo tuo patikėti, nes namas buvo tvirtas, gražus ir geroje vietoje. Vis tik apsisprendimas buvo galutinis. Paliko namą ir pavasarinę tulpių plantaciją – tai jau nebe jo. Nuo šiol jis seks paskui Visarioną. Jis tvirtai įsitikinęs, kad tik Visarionas gali apsaugoti nuo pasaulio pabaigos, kuri tuoj sunaikins žmoniją, paskendusią paleistuvystėje ir pertekliuje. Išliks tik vienetai. Tie, kurie laiku supras, kad yra tik vienas kelias – eiti paskui Visarioną, nes jis yra Kristus ir rado Širdies Akmenį. Saulės miestas – tai tarsi Nojaus laivas, kuriame tik ir išliks dalelė senojo pasaulio, todėl sodininkas taip kruopščiai rūpinasi savo augalais, renka įvairiausias rūšis ir saugo jas. Jis yra vienas iš Nojaus laivo keleivių.


Nojus ir jo laivas

Biblijinis personažas Nojus buvo devintos kartos Adomo palikuonis. Istorijoje jis išliko kaip pasaulinio potvynio didvyris ir legendinio laivo statytojas. Kai Nojui gimė jo sūnūs, nuo kurių prasidėjo žmonijos gyvenimas po potvynio, jam buvo penki šimtai metų. Potvynis prasidėjo, kai Nojui buvo šeši šimtai metų. Neįtikėtina gyvenimo trukmė. Nejaugi žmonės taip ilgai kažkada gyveno? Kas įvyko, kad žmogaus gyvenimas taip sutrumpėjo, o šimtamečių liko tiek mažai, kad juos kaip retenybę ar stebuklą rodo per televiziją ar aprašo laikraštyje. Gal tada mirtis nebuvo laikoma gyvenimo pabaiga, o tik perėjimu į kitą pasaulį. Šiandien, kai žmonės anksčiau pasensta, nei subręsta, sunku įsivaizduoti tokį ilgą gyvenimą. Kai senatvė nuvertinama iki kūdikystės, o sendamas žmogus tampa tokiu pat bejėgiu kaip ir kūdikis: jį reikia prausti, maitinti, keisti pridergtą patalynę. Kur tie laikai, kai senatvė buvo išminties apraiškos laikotarpiu! Šiandien išmintį senatvėje pakeitė ištižimas. Ko čia stebėtis, juk jau vaikystėje kūdikius priverčiame degraduoti – per prievartą uždedamos sauskelnės sustabdo vaiko atsakomybę už savo veiksmus. Toks kūdikis senatvėje mielai naudojasi vaikystės „privilegijomis“ – tomis pačiomis sauskelnėmis.

Taigi, pagal legendą, žydų dievas Jahvė nusprendė nubausti nedorą žmoniją, ir įspėjo apie tai Nojų. Liepė dievas jam pastatyti laivą, kuriuo vėliau ir išsigelbėjo pats Nojus, jo žmona ir trys jo sūnūs su žmonomis. Nežinia, kokio dydžio buvo žmonija, bet išgelbėta buvo tik viena didelė šeima – o gal daugiau išgelbėti vertų nebuvo. Kaip turėjo elgtis žmonės, kad dievas nuspręstų sunaikinti žmoniją, patį nuostabiausią savo kūrinį.

Lietus be perstojo lijo keturiasdešimt dienų. Pasibaigus lietui pakilęs vanduo stovėjo šimtą penkiasdešimt dienų. Žuvo visa sausumos gyvybė. Nuslūgus vandeniui Nojaus laivas atsidūrė Ararato kalnuose. Žmonės ir žvėrys išlipo iš laivo praėjus trims šimtams šešiasdešimt penkioms dienoms nuo potvynio pradžios. Daugiau niekada nebepasikartos pasaulinis potvynis – užtvirtindamas savo žodžius dievas Jahvė padovanoja žmonėms vaivorykštę. Nojus mirė sulaukęs devynių šimtų penkiasdešimt metų.

Šiuolaikinė krikščionybė savo bažnytines tradicijas simboliškai lygina su legendiniu laivu. Bažnyčios vadovai geranoriškai ir laisva valia prisiima pareigą gelbėti žūstančius. Viena iš bažnyčios funkcijų yra gelbėti žmonių sielas, skęstančias nuodėmėse ir prisiimti tas nuodėmes sau. Nežinia, kur jie įžvelgė tokį veiksmą pasakojime apie pasaulinį tvaną. Juk perspėtas ir išgelbėtas buvo tik Nojus ir jo šeima, o visi kiti buvo sunaikinti. Nejaugi bažnyčia gelbsti tuos, kuriuos dievas nubaudė. O gal yra kokia kita Nojaus gyvenimo versija?

Klausantis mūsų naujojo pažįstamo sodininko iš Saulės miesto, supratome, kad nepaisydamas krikščionybės vadovų misijos, Nojaus misiją atlieka ir Visarionas. Šiandien jis pasiruošęs išgelbėti visus tikinčius ir sekančius juo. Bendruomenės nariai šventai tiki, kad tik Visarionas gali išgelbėti pasaulį. Saulės miestas ir yra Nojaus laivas. Jie tiki, kad po pasaulio pabaigos tik jie galės atkurti gyvybę Žemėje. Pasaulis nuodėmingas, užterštas ir pasmerktas pražūčiai. Norintys išsigelbėti ir gyventi amžinai, na bent jau kokį tūkstantį metelių, papildo Visariono bendruomenę. Tai vienintelis išsigelbėjimas ir teisingas kelias. Taip jie teigia. Pasaulio pabaiga jų nepalies, nes su jais Kristus Visarionas, kuris apsaugos ir suteiks amžiną palaimą.

O jeigu pasaulio pabaigos nebus? Kas atsitiks bendruomenės nariams ir Visarionui?


Dailininkas Nikolajus

Diena pasitaikė neįtikėtinai karšta, o čia pelkėto miško viduryje nuo drėgmės ir karščio tiesiog traukė prie žemės. Kankino troškulys. Sodininkas mus palydėjo iki upelio, kuris savo šventumu, pagal visarioniečių pasakojimus, prilygsta Jordano upei Izraelyje, kurioje Jonas Krikštytojas pakrikštijo Kristų. Čia pat išgirdome pasakojimą apie Visariono kelionę į Izraelį, kur jis su artimiausiais mokiniais aplankė šventas vietas. Praėjo senaisiais keliais, kad atgaivintų atmintyje ankstesnį savo įsikūnijimą Žemėje. Visarioniečių teigimu Jeruzalė šiandien randasi Sibire, tai šventasis Saulės miestas.

Tarp aukštų ir lieknų eglių, pasislėpęs šešėlyje, sroveno mažutis upelis. Atsigėrę švento vandens leidomės toliau į ekskursiją po Saulės miestą. Pasukome link kito miestelio įžymybės būsto. Tai buvo miesto dailininko namai. Jo skulptūros jau puošia centrinę aikštę, o kambario sienos nukabinėtos eskizais ir ateities miesto projektais. Jis turi daug svajonių ir tiki, kad visas jas įgyvendins. Pagrindinė, pati svarbiausia jo gyvenimo svajonė jau išsipildė: jis paliko pridususį miestą su visomis meno kolegijomis, nustatančiomis jo kūrinių vertę. Jis užmiršo parodas, kuriose lankosi tušti ir pasipūtę plevėsos miesčionys. Jo darbai nekoreguojami ir netaisomi. Juos priima tokius, kokius pateikia autorius. Jo idėjos atitinka jo draugų ir pažįstamų siekius. Visus jungia vienas tikslas – nepasinerti į vis didėjantį civilizacijos chaosą, o išmokti išgyventi Žemėje, kaip ir skirta tikram žemiečiui. Jie tiki, kad išliks gyvi po pasaulinės katastrofos, kurią nesustabdomai artina nuprotėję vartotojai, tenkinantys tik fizinio kūno malonumus, gyvenantys vienadienių emocijų sūkuryje. Tokioje visuomenėje menininkas, kūrėjas laikomas vargšu, nemokša, nesugebančiu užsidirbti. Jis niekinamas, stumdomas, iš jo idėjų juokiamasi. Tai visuotinis nuprotėjimo siautulys sunaikino kūrėjus, daugeliui šiandien kvailai atrodo kalbos apie ateities vizijas. Jos nerealios, neapčiuopiamos ir todėl daugeliui vartotojų visiškai svetimos, nes daugelį žavi vienadieniai malonumai; nors jie neprisipažįsta net patys sau, bet jie puikiai žino, kad jų laukia liūdna ateitis: be laiko susenęs kūnas, ligos ir skurdas – visą savo gyvenimo jėgą jie ištaškė jau dabar. Todėl taip įnirtingai naikina viską, ką šimtmečiais kūrė kiti...

Po tokios įžangos sekė dailininko pasakojimas apie praeitį. Kalba buvo paprasta ir rami. Laikas uždegino žaizdas, liko tik žodžiai:

Gyvenimas niekada nebuvo lengvas, nors užteko duonos ir rūbų kūnui pridengti. Nesipyko su kaimynais ir giminėmis, ir vis tik krūtinėje jautėsi tuštuma. Kartais ji peraugdavo į ligą ir paguldydavo į patalą. Tomis retomis dienomis, kai gerklę užspausdavo dusulys, o kūnas skęsdavo prakaite, širdis nurimdavo. Norėjosi skaityti, ypač tuos kūrinius, kuriuose aprašomas kitoks gyvenimas, nepanašus į supantį. Ten, kūriniuose, niekas nevertė prasigyventi, prisitaikyti ar susitaikyti su tuštuma. Svajos pakeldavo ir nešdavo padebesiais, aplink viešpatavo spindinčios spalvos ir šiluma. Dingdavo mintys apie valgį, nes paliegęs kūnas neturi jėgų judėti, o valgymas – tai jau judesys. Mintys nunešdavo į pačius tolimiausius svajonių kampelius, atverdavo pačias slapčiausias ateities užuolaidas. Po savaitės ar dviejų kūnas atgydavo, ne nuo vaistų, o nuo svajų, jis sustiprėdavo ir vėl pradėdavo gyventi. Savaitė vėl tapdavo penkiomis darbo dienomis ir dviem šventadieniais...

Laikas nestovi vietoje. Jis keičia žmogaus gyvenimą. Prieštaravimai tarp tuščio miesčioniško gyvenimo ir trumpų dvasios atgaivos minučių ligos metu darėsi vis ryškesni. Ir ne į gerąją pusę. Ligos simptomai vis aštrėjo, o dienos, praleistos lovoje, vis ilgėjo. Lova dažnai iš namų persikeldavo į ligoninę, kur nėra nei dienos, nei nakties, tik tarpsniai tarp gydytojų vizitų ir seselės atneštų vaistų. Tris kartus per dieną dar tekdavo užkimšti nosį, kad nuo kopūstų ar barščių sriubos kvapo nesupykintų. Oficialiai tai buvo pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Taigi, valgymo klausimas prarado aktualumą, kaip ir ateitis. Nes šiandien ji bylojo apie gresiantį invalidumą ir judėjimo sistemos sutrikimus, tiksliau apie pilną kūno paralyžių. Brangūs išliko tik skaitiniai, kurie viliojo netikėta laime, viltimi ir džiaugsmu – visus juos vienijo pasakiškai stebuklingas gyvenimo pasikeitimas. Tik tas tikėjimas ir neleido užgesti sužeistai širdžiai. Vis dar ruseno menkutė vilties žarija, giliai pasislėpusi nuo taip ir nesuprasto, gal todėl tokio šalto, išorinio pasaulio. Dienos ir naktys mažai besiskyrė, jos susipynė su sapnais ir lėtai slinko. Liga stiprėjo. Jos gniaužtai veržė kvėpavimo takus ir lėtino širdies plakimą. Iš paskutinių sukauptų jėgų išsiveržė šauksmas: „Viešpatie, padėk suprasti, kodėl taip kenčiu?“... Akys buvo užmerktos, nes ryškiai švietė pavasarinė Saulė. Šauksmas nuskriejo į erdvę, atsitrenkė į švytintį kamuolį ir sudrebino jį. Sekundei pasaulis sustingo. Mažas šviesos taškelis atitrūko nuo disko ir nusileido ant skausmo iškankintos krūtinės. Nežinia, ar tai buvo sapnas, ar vizija. Patirtas jausmas buvo toks stiprus, kad privertė atsistoti iš patalo ir prisiekti sau daugiau niekada nesirgti. Taip gyvenimas nugalėjo mirtį.

Štai tokį pasakojimą išgirdome iš žmogaus, jau penkerius metus gyvenančio bendruomenėje. Jo negąsdina žiemos šalčiai ir tuščias pilvas, neliūdina ir nepiktina žmonių replikos. Svarbiausia tai, kad atvykus į bendruomenę dingo visos ligos. Metai bėga, o kūnas vis stiprėja. Siela laiminga, pagaliau ji nubudo iš žemiškojo letargo miego, ji suvokė gyvenimo tikslą. Dabar ji jau žino, kad nėra mirties, kad kūnas yra laikinas ir duotas tik vienam gyvenimui, o kiek jų, tų gyvenimų, jau buvo, ir kiek jų dar bus... Štai todėl šis žmogus šiandien yra čia, Rusijos gilumoje, šalia savo mokytojo, kurio idėjos padėjo išlipti iš kūną apsivijusių ligos pančių.


Centrinė aikštė

Palikome dailininko namus ir vėl žingsniuojame siauručiu mediniu takeliu pas kitą Saulės miesto gyventoją. Keliukas mus išveda į centrinę miesto aikštę, atsiduriame pačioje miesto širdyje. Pagrindinėje aikštėje žmonės susirenka per šventes. Valandėlei palikę darbus jie susirenka kartu ir vyksta susiliejimas. Čia pat aikštėje stovi medinis instrumentas iš daugybės varpelių. Švenčių metu jis „groja“.

Iš šios aikštės į visas puses driekiasi keturiolika kelių – spindulių. Pirmasis ir pagrindinis kelias, jis kiek platesnis už kitus, veda pas Visarioną. Jo namai kiek atokiau nuo miesto, ant kalno. Tarp aukštakamienių eglių vos galima įžvelgti statinius. Šią žiemą buvo sukonstruotas keltuvas, kad nereikėtų į kalną laipioti. Keltuvu naudojasi mažai žmonių, nes ne kiekvienas turi teisę užsukti į Visariono namus, tai išskirtinė vieta. Ant kalno gyvena Visarionas ir jo šeima, sekretorius Vadimas, šeimininkė Ala, kuri tvarko namus, verda valgį ir prižiūri du šunis. Visarionas augina keturis vaikus Romaną, Dašą, Jelisiejų, kitaip dar Slava, ir jauniausiąjį sūnų Sviataja Gora. Mūsų jaunasis palydovas juos visus pažįstas. Romanui vienuolika metų ir jie su mūsų palydovu yra draugai. Vyresnieji, Daša ir Jelisiejus, jau paaugliai, o jauniausiam sūnui vos keli metukai. Žmona Liubovė – tai ta pati mergina, kuri mylėjo Kristų praeitame įsikūnijime. Dievas buvo toks gailestingas, kad šiame gyvenime jiems vėl leido gyventi kartu. Visa tai mums labai nuoširdžiai pasakojo mūsų palydovas – dešimtmetis berniukas. Ant kalno nedidelėje aikštelėje nuo pašalinių žvilgsnių yra saugomas Širdies Akmuo. Praeitą žiemą iš visų kaimų pėsčiomis į Saulės miestą ėjo bendruomenės žmonės. Buvo pastatytas koplytstulpis, kuriuo pažymėta akmens radimo vietą. Žiemos diena pasitaikė labai šalta, bet niekas nieko nenušalė ir nesusirgo. Pasiekti miestą sunkiausia buvo važiuotiems, nes ne visos mašinos užsivedė. Didžioji bendruomenės narių dalis ėjo pėsčiomis. Ėjimas kartu buvo labai džiaugsmingas, todėl nesijuto nuovargio. Kai kurie žygį padalino į du etapus ir įveikė atstumą per dvi dienas. Pernakvoję pas pažįstamus Žarovkos kaime, jie kitą dieną prisijungė prie žmonių, einančių iš gretimų kaimų. Vieni žygio metu įveikė trisdešimt kilometrų, kai kurie iš tolimesnių kaimų net visą šimtą. Tai įsimintina diena, Saulės miestą savo apsilankymu pagerbė visi bendruomenės nariai. Buvo tikra šventė, kuri nuo šiol bus minima kiekvienais metais, kaip miesto įkūrimo diena. Ji bus pažymėta kalendoriuje. O kalendorius bendruomenėje neįprastas, nes jame metai pradėti žymėti nuo Visariono gimimo. Tą vasarą, kai mes lankėmės bendruomenėje (1999m.), buvo trisdešimt aštuntuntieji Naujojo Pasaulio metai. Taip, pasaulis keičiasi, ir nieko čia nepadarysi, nauji vėjai atneša naujas pažiūras.

Aikštėje suskambo varpai – jie pranešė laiką. Skambesys pasigirsta devintą ryto, antrą dienos ir septintą vakaro. Dūžiai dalina dieną pusiau. Ant kalno skamba kitas varpas, kurio aidas atsiliepia ir mieste. Jis skamba dažniau – aštuntą, devintą, vienuoliktą, ir dvyliktą valandą iš ryto ir penktą, aštuntą po pietų. Nereikia net turėti laikrodžio – gyvenimas vyksta, lydimas skambančių varpų. Sakoma, kad varpo garsas apvalo erdvę nuo „neprašytų“" atėjūnų ne ką prasčiau už ugnį.

Visarionas iš kalno nusileidžia vis rečiau. Jis daug dirba, rašo Paskutinį Testamentą, kurį žmonėms skaito sekretorius Vadimas. Knygų išleista pakankamai, todėl kiekvienas laisvai gali įsigyti šį veikalą ir skaityti pats. Testamentas taip pat įkalbėtas į kasetę, jei kam maloniau ne skaityti, o klausytis. Vis rečiau Visarionas vyksta ir į susitikimus su žmonėmis. Ką norėjo išmokyti, jis surašė į Testamentą. Tai žinios, kurios padės pasikeisti ir išgyventi artėjančius sunkumus ir išbandymus. Tik pats žmogus gali save pakeisti ir sau padėti. Visarionas moko savo pavyzdžiu. Jis atsisakė gyvulinio maisto, nenaudoja riebalų ir valgo tik augalinį maistą, kurio nereikia apdoroti. Tai ne badavimas ir ne dieta. Tai tik pasikeitusio mąstymo išraiška. Visarionas siūlo, bet neverčia. Moko, bet nebruka per prievartą. Jis pataria, bet negali ir negyvena už kitus. Statant miestą žmonės stebėjosi kartu su jais dirbančio mokytojo jėga, ištverme, neišsenkančia energija. Jis visada žvalus, veide visada spindi šypsena. Šalia jo visi jaučiasi truputėlį laimingesni ir tvirtesni.

Susitikimus su žmonėmis Visarionas pakeitė tarptautiniais renginiais ne tik Rusijoje, Sibire, bet ir Europoje. Jo veidas tampa žinomas, jį dažnai rodo per televiziją. Žmonės pasakojo, kad jis dalyvauja netgi mokslinėse konferencijose, kurių metu pasakoja apie civilizacijos žlugimą. Jis nori padėti žmonėms išgyventi.


Miesto gydytojas

Aikštėje prisėdome pailsėti ir užkąsti, bet ilgai vieni nebuvome. Užkalbino pro šalį ėjęs vyriškis, Saulės mieste gyvenantis gydytojas Volodia, į bendruomenę atvyko iš Kaliningrado. Neturintis nei keturiasdešimties vyras atsisakė gyvenimo mieste ir atvyko į taigą. Jis nori kitokio gyvenimo, nes pavargo nuo smurto, niekšybių, melo, pagiežos ir sulaukėjimo – visa tai klesti šiandienės civilizacijos lopšiuose dideliuose miestuose. Pasakodamas apie atvykimą prisiminė, kaip, važiuojant į Kuraginą, buvo apstumdytas agresija persisunkusių jaunuolių. Būdamas rytų menų žinovas, jaunuolius galėjo greitai „nuraminti“, bet nesivėlė į muštines. Jis žino, kad jei atsakai smurtu į smurtą, pats esi ne ką geresnis už puolančiuosius. Pyktis atima iš žmogaus jėgą, išmuša žmoniškąją prigimtį. Peštynės, tarpusavio apsistumdymai daugiau būdingi gaidžiams, šunims ir kitiems gyvūnams. O žmogus juk yra mąstanti būtybė ir skiriasi nuo gyvulio gebėjimu susivaldyti, o nesusipratimus spręsti taikiai, bendravimu, atvedančiu į tarpusavio supratimą. Žinoma, sunku išlikti ramiam, kai žeminamas orumas, naikinama savigarba, bandoma sutrypti garbė. Visada norisi atsakyti tokiu pat niekšingu būdu, bet tai jau pirmas žingsnis link gyvulio, link sulaukėjimo. Volodia susitvardė ir nepasidavė žemiems instinktams, kurie tik ir laukia progos prasiveržti. Jis tik palinkėjo: „Tegul taika lydi jus“. Žiaurumas – silpnos dvasios išraiška, be to dar paremtas asmeninėmis nuoskaudomis. Tokie pamąstymai tik sustiprino Volodios apsisprendimą atsiskirti nuo ciniško pasaulio, kasdien vis greičiau besiritančio į nelaimių ir smurto bedugnę.

Kalbėjomės apie Saulės miestą. Volodia prisiminė, kad prieš metus aikštės dar nebuvo. Ji „atsirado“ stebuklingai greitai bendruomenės narių pastangomis, nes žmonės dirbo ir tebedirba be prievartos, jie laisvai ir savanoriškai kuria savo svajonių miestą. Kiekvienas turi daugybę planų: mieste numatyta pastatyti nedidelį plytų fabrikėlį, taip pat hidroelektrinę. Volodia, kaip ir kiti bendruomenės nariai, žino, kad dabar tik išgyvenimo, prisitaikymo prie naujų sąlygų laikotarpis. Jis pasibaigs ir gyvenimas palengvės, nes visi jau turės namus ir bus sukurta šiokia tokia pramonė.

Mums atrodė truputį keistas suvokimas: kurti tai, kas jau seniai sukurta kitų? Kam daryti tai, kas jau seniai padaryta. Juk pilna įmonių, gaminančių statybines medžiagas, o elektros tinklai driekiasi beveik iki Saulės miesto, juos visada galima pratęsti. Toks darbas būtų gerokai pigesnis ir paprastesnis, nei statyti savo hidroelektrinę. Kodėl jie viską nori susikurti atskirai? Atsakymo ilgai laukti nereikėjo, tiksliau mes jį buvome primiršę – jie laukia pasaulio pabaigos. Juk viskas sugrius ir išgyvens tik tie, kas patikėjo naujuoju Kristumi ir nuėjo paskui į jį. Klysta net Jehovos liudytojai, kurie galvoja, kad išliks tik jie. Juk jie pasiliko gyventi civilizuotame pasaulyje, kuris bus sunaikintas, tiesiog nušluotas nuo Žemės paviršiaus. Dabar yra pereinamasis laikotarpis, kurio metu ir bus atskirti pelai nuo grūdų. Visarioniečiai tiki, kad jiems iškentėti reikia tik tą nedidelę laiko atkarpėlę iki pasaulio pabaigos, kuri tuoj tuoj įvyks. Po katastrofos Žemėje gyvybės išliks labai mažai. Galbūt, tik Visarionas ir jo bendruomenė.

Volodia pasakojo, kad šiandien geriausi meistrai išvykę į parodą Kuragine, kur šventėje dalyvaus ir saviveikliniai bendruomenės kolektyvai. Tai bus neeilinė šventė, bus paroda, kurią turėtų aplankyti net pats Krasnojarsko krašto gubernatorius, panoręs susipažinti su bendruomenės žmonėmis. Tiesa, bendruomenės meistrai taip buvo įsitraukę į kūrybą, kad užmiršo užsiauginti sau duonos. Todėl šiemet daugelis meistrų jau atidėjo numatytus kūrybinius darbus geresniems laikams ir užsiėmė žemės apdirbimu, kad žiemą turėtų ką valgyti – štai toks tas gyvenimas bendruomenėje, ne visada ir ne visi nori dalintis...

Po aiškiaregės Vangos mirties Saulės miesto pašonėje apsigyveno dvidešimt bulgarų šeimų. Vanga buvo išpranašavusi Kristaus atgimimą. Sužinoję apie Visarioną bulgarai iškart atvažiavo ir apsigyveno šalia jo. Gyvenvietė pavadinta Verchnieje Sielo ir kuriasi vos už trijų kilometrų nuo Saulės miesto.

Po trijų valandų ekskursijos po naujo pasaulio miestą norų jau nebeturėjome. Mūsų jėgos silpo su kiekvienu žingsniu. Vis dažniau pralėkdavo mintis apie sugrįžimą pas žmones, į civilizaciją, kur yra parduotuvės ir kursuoja autobusai, į kiekvieną namą driekiasi elektros laidai. Žinojome, kad pietumis mūsų čia niekas nepavaišins ir nakvynės niekas nepasiūlys. Pasukome atgal, ten, iš kur atėjome. Buvo labai karšta, mus kandžiojo uodai, norėjosi nusiprausti, bet šventas ežeras randasi pačioje miesto pašonėje, už kelių kilometrų, o mūsų kojos žengė vis silpniau ir sunkiau.

Atsisveikinome su savo ekskursijos vadovu, palinkėjome jam sėkmės. Pakelėje dar užsukome į moterų bendrabutį, meiliai vadinamą „laiveliu“. Čia apsigyvena atvažiuojančios talkininkauti moterys ir merginos. Aštuoniakampio kambario viduryje sumūrytas pečius, prie lango pastatytas pianinas. Pasieniais, ratu sustatyti platūs suolai, kurie naktį tampa lovomis, ir keletas stalų, prie kurių neseniai buvo pietauta, dar jautėsi virto maisto kvapas, o ant stalo gulėjo dar neišplautos lėkštės...


Grįžimas pas žmones

Ėjome iš Saulės miesto neatsisukdami. Niekas mūsų nelydėjo ir, tikriausia, niekas nepastebėjo, kad išėjome. Jautėmės visiškai išsekę, ilgiau čia būti nei galėjome, nei norėjome. Tikėdami, kad sugebėsime patys atsekti atgalinį kelią, palikome Saulės miestą. Visą dieną išbuvome nevalgę ir nesiilsėję, gal todėl vos įžengę į mišką pajutome, kaip visą dieną buvome įsitempę. Įtampai atslūgus pajutome tik nuovargį, rodėsi, kad tuoj krisime čia pat į drėgną žolę ir ilsėsimės, ilsėsimės...Deja, aplink nebuvo pievos, nes takelis, kaip jau minėjome, ėjo gan šlapia, pelkėta vietove. Todėl nesustojome, kaip norėjosi, o paspartinome žingsnį ir bėgome tolyn nuo Saulės miesto.

Jautėmės atstumtaisiais, nevykėliais, svetimkūniais, įsibrovėliais, pažeidusiaisę nerašytas taisykles, apie kurių egzistavimą iki šiol net neįtarėme. Sutiktų visarioniečių akyse matėme nebylų klausimą: „Ko jūs čia atėjote, ko lendate į kraujuojančią širdį?“ Tie žmonės, taigos viduryje savaip kuriantys gyvenimą, atrodė tarsi apkerėti. Tik toks paaiškinimas leidžia susitaikyti su savanoriškai pasirinktais sunkumais. Tikėjimas Visarionu verčia juos keistis: kiekvieną dieną jie laukia pasaulio pabaigos, todėl iki to momento nori visiškai atsiskirti nuo neteisingai gyvenančių ir todėl pasmerktų sunaikinimui žmonių. Be to jie tiki, kad taip aukodamiesi jie išpirks savo pačių padarytas klaidas ir galės padėti išgyventi likusiems gyviesiems.

Mes skubėjome, o kojos vis klupo per kelius. Kaip čia dabar? Juk turėtume leistis nuo kalno, o mes visą laiką kilome? Galvose tarsi kas apsivertė, aiškiai supratome, kad naujasis miestas statomas žemiausioje taigos vietoje, kurios viduryje iškilusi aukštuma, ten įrengta Visariono buveinė. Tik tiek to kalno ir tėra.

Kelios sunkaus ėjimo valandos ir priėjome miško pakraštį, iki čia mus atvežė mašina. Miško keliukas įsiliejo į daug platesnį kitą miško kelią. Šiek tiek nusiraminome, dingo baimė pasiklysti, žinojome, kad šis kelias mus atves į Žarovkos kaimą. Nusprendėme kelias minutes atsipūsti, prieš akis dar ilgas kelias, mažiausiai dvidešimt penki kilometrai. Deja, neišsėdėjome nė minutės – mus užpuolė visas debesys vabzdžių. Jie apipuolė mus nuo galvos iki kojų. Pasileidome bėgti, sunkiai kilnodami vatines, nejudrias kojas. Akimirkai pasijutome siaubo filmo herojais, kuriuos puola vabzdžių armija, pasiųsta mus sunaikinti, nes niekas negali palikti teritorijos, nepatikėjęs Visariono šventumu. Realybė ir fantazija susiliejo į vieną slogų išgyvenimą...

Jei kas tada mus būtų filmavęs paslėpta kamera, o po to būtų mums parodęs mus pačius, vargu ar būtume pažinę save. Suprakaitavę, sukandžioti, visiškai išvargę ir alkani tarsi užvestos mechaninės lėlės judėjome svetima, mums tokia nesvetinga žeme. Šmėstelėjo mintis, kad šis kelias niekada nesibaigs ir daugiau nebepamatysime žmonių, kai tiesiai prieš akis pamatėme lėtai žirgliojantį vyriškį. Iškart supratome, kad jis keliauja į Saulės miestą. Jis buvo ramus ir geranoriškas. Draugiškai pasisveikino ir praėjo, nelėtindamas žingsnio. Žiūrėjome jam įkandin ir nesupratome, nejaugi jo nekandžioja vabzdžiai? Sužavėti nepažįstamojo ramybės, dar kartą pabandėme sustoti pailsėti, deja, ir vėl nesėkmingai. Vabzdžių antpuolis pasikartojo. Didžiuliai akliai taip trenkdavosi į veidą, kad iškart rasdavo mėlynė, o plėviasparniai lindo į akis ir ausis, dirgindami prakaituotą odą. Be to viduryje kelio pamatėme šviežias meškos pėdas. Širdelės sudrebėjo, nevalingai apsižvalgėme, visiškai nebuvome nusiteikę tokiam susitikimui, todėl vėl ir vėl, iš paskutiniųjų greitinome žingsnį.

Dingo laiko suvokimas, liko tik ėjimas ir noras bet kokia kaina ištrūkti iš tos tankmės, kur viskas persisunkę nematomu sunkumu, netgi fiziškai slegiančiu pečius. Saulė palinko į vakarus. Atlėgo karštis, akimirkai pajutome palengvėjimą. Gaivus vėjelis retkarčiais pamalonindavo prakaituotus veidus ir nupūsdavo įkyruolius vabzdžius. Skubėjome, nes žinojome, kad šiame užkampyje nepravažiuos pakeleivinga mašina ar autobusas, ir neprieisime vienišos atsiskyrėlio trobelės. Iš visų pusių mus supo tik miškas, šimtametis, nepraeinamas miškas.

Sunku aprašyti tą džiaugsmą, kurį pajutome, kai už vieno posūkio miškas išsiskyrė ir prieš akis išdygo kaimas, Žarovka. Visai šalia kelio pamatėme šulinį. Šalia stovėjo kibiras ir stiklinė. Štai čia pirmą ir vienintelį kartą ilsėjomės po tokios ilgos ir varginančios kelionės. Godžiai gėrėme skaidrų šulinio vandenį, prausėme sukaitusius, sūrius veidus ir lipnias nuo prakaito rankas. Pagaliau, mes grįžome pas žmones. Tiesa, šiame kaime jau seniai nebėra vietinių, juos pakeitė bendruomenės nariai. Ir vis tik tai buvo kaimas, su trobomis, vaikais ir gyvuliais, nors jame jau seniai nėra elektros, ir maršrutinis autobusas iki čia nebevažiuoja, o bendruomenės nariai vaikšto basi ir nesinaudoja jokia technika. Nuo Žarovkos dar ilgi dvidešimt penki kilometrai iki Pavlovkos kaimo, mūsų apsistojimo vietos, bet tarp tų dviejų kaimų gyvuoja keli „normalūs“ kaimai su vietiniais žmonėmis, autobusais ir parduotuvėmis. Vanduo nuėmė nuovargį, ir kojos atsigavo, nuavus batus ir ištiesus jas. Nusprendėme nesustoti ir toliau tęsti savo žygį. Žarovkoje nėra parduotuvių, o prašytis į svečius pas visarioniečius tiesiog nedrįsome. Žinojome, kad jie neturi atliekamo maisto, todėl mes jiems taptume tikra našta. Taip norėjosi valgyti, kad užsimerkę matydavome tik pilnas parduotuvių lentynas. Laikas nestovėjo vietoje, saulė iš lėto leidosi, tuo pačiu gesindama viltį prieiti dirbančią parduotuvę. Sėdėjome prie šulinio ir laukėme stebuklo. Nežinojome, ko norime konkrečiai, tiesiog mintyse meldėme pagalbos, ieškojome išeities, padėsiančios ištrūkti iš uždaro „šventumo“ rato. Matyt, tuo metu, galbūt pirmą kartą gyvenime, pagalbos tikėjomės tik iš Aukščiausiojo.

Besnūduriuojant šalikelėje ausys išgirdo tokį mielą ir gerai pažįstamą motoro gaudesį. Jį skleidė raudonas judantis daiktas – motociklas “Ižas” su lopšeliu. Juo važiavo vienas žmogus. Mes puolėme į vidurį kelio ir pradėjome mosikuoti rankomis, bijodami, kad motociklas pralėks pro šalį. Buvo klaiku nuo tokios minties, sekundės virto amžinybe, kol jis privažiavo ir sustojo. Tarsi pamišę maldavome vairuotoją mus pavežti, traukėme turimus pinigus ir buvome pasiryžę mokėti daug daugiau, nei kainuoja autobuso bilietas. Žmogus tik paklausė: „Ar jūs iš bendruomenės?“ Tiesiog prisiekinėjome, dievagojomės, kad bendruomenei mes nepriklausome – nežinia, kodėl tą sykį taip įnirtingai įrodinėjome, kad esame ne bendruomenės nariai.


Išgelbėtojas

Vairuotojas sutiko mus pavežti, matyt, labai jau apgailėtinai mes atrodėme. Motociklo lopšys buvo prikrautas eglišakių, vienam teko įsitaisyti ant jų, o kitas atsisėdo vairuotojui už nugaros. Pirmą kartą tą dieną pasijutome ramūs. Dabar jau žinojome, kad blogiausiu atveju teks paržingsniuoti tik septynis kilometrus, nes mūsų išgelbėtojas gyvena Čeremšankoje, nuo kurios iki Pavlovkos kaimo tik 7 kilometrai. Vėjelis maloniai glostė suvargusius kūnus. Dar kartą pajutome, kaip esame pavargę ir kokie alkani. Taigi, iškart užvedėme kalbą apie maistą ir parduotuves. Deja, sužinojome, kad tokiu laiku jos jau visos bus uždarytos. Niekis, pagalvojome, ištversime nevalgę iki ryto, jeigu jau tiek sugebėjome ištverti. Svarbiau tai, kad nereiks pėsčiomis eiti tiek daug kilometrų. O gal ir valgyti kur rasime, juk vos prieš pusvalandį buvome pasiryžę žingsniuoti visą naktį, neturėdami jokios alternatyvos ar varianto, o dabar štai jau mus veža. Ateitis nenumatoma, todėl tokia žavinga.

Likimas mums buvo gerokai malonesnis, nei išdrįsome svajoti. Važiuodami motociklu aiškiai pajutome, kad mūsų viešnagė bendruomenėje baigėsi. Dar teks sugrįžti pas mus priglaudusius lietuvius pasiimti daiktų, bet tai jau nebebus viešnagė bendruomenėje. Likimas pasisuko kita vaga – mums buvo suteikta galimybė pažinti vietinius, „sibiriakus“. Apie tų žmonių širdies taurumą ir dosnumą buvome girdėję daugybę pasakojimų, bet, kaip sakoma, kol nepačiupinėsi, kitų kalbomis tikėti sunku. Tik užbėgant įvykiams už akių galime pasakyti, kad nuo šiol ir mes būsime tie, kurie visada ir visur, pasitaikius menkiausia progai, priminsime apie tuos žmones, tokius tolimus atstumu ir tokius artimus širdimi, bet apie viską nuo pradžių.

Nežinome, kokį įspūdį mes padarėme naujajam pažįstamajam, bet kai pasiekėme Čeremšanką, sustabdęs motociklą kelkraštyje, jis liepė mums palaukti. Kelionės metu mes pailsėjome, skubėti niekur nereikėjo, vakaras buvo ramus ir šiltas, todėl laukėme, patys nežinodami ko. Vyriškis sugrįžo greitai, vos už kelių minučių ir pakvietė mus į svečius. Kūnu perbėgo šiurpuliukai, oda pastėro nuo netikėtumo. „Eime, užvalgysite“, – kvietimas buvo toks paprastas ir nuoširdus, kad neradome žodžių ir noro jam priešintis. Prie namo durų mus pasitiko moteris, kaip vėliau sužinojome mūsų išgelbėtojo žmona; ji šypsojosi ir drąsino mus užeiti. Ėjome į visai svetimus namus, galima sakyti, į kuriuos patys nesąmoningai įsiprašėme. Po Sibirą mes jau keliavome antras mėnuo, todėl suspėjome priprasti prie netikėtų ir kartais labai keistų posūkių įvykių eigoje, todėl ir dabar nesipriešinome kvietimui, ėjome į mums paruoštas vaišes. Virdulys jau buvo užkaistas, o ant stalo šalia duonos buvo padėtas sūris, grietinė, pienas, sviestas. Valgyti labai norėjome, todėl be ilgų įkalbinėjimų sėdome prie stalo. Šeimininkai sėdėjo kartu su mumis ir nieko neklausinėjo, o ir pilna burna atsakinėti nebūtų buvę lengva. Valgėme ir džiaugėmės, kaip sugrįžę į seniai pamirštus artimų žmonių namus. Ašaros išdavikiškai suspindėdavo akyse, dėkingumas užliejo širdis. Valgėme ir mintyse dėkojome tiems žmonėms, kurie gali visiškai nepažįstamus žmones štai taip pasikviesti į namus, pavalgydinti juos ir sušildyti namų jaukumu. Paklausėme, kodėl jie taip elgiasi? Atsakymas buvo toks pat netikėtas, kaip ir elgesys: „Gal ir mūsų vaikus kas nors pamaitins, kai jie atsidurs svetimoje šalyje“.

Kai alkis kiek nurimo, atsirado galimybė ir pasikalbėti. Mes pasakėme, kad į bendruomenę mus atgynė smalsumas ir sklandantys Lietuvoje gandai. Daug kas bendruomenės gyvenime mus stebino, daug ko nesupratome. Atrodo, kad daug ko nesuprato ir tie, kurie taip netikėtai, ištisais kaimais, prieš savo valią buvo įjungti į bendruomenės gyvenimą. Saulės miestas pradėjo dygti tiesiog tų žmonių nusistovėjusio gyvenimo pašonėje, iš visų pašalių į jų kaimus pradėjo plūsti žmonės. Kaip maras, kaip potvynis – kaip nevaldoma gamtos stichija – įsiveržė į jų nusistovėjusio gyvenimo ritmą netikėta ir nelaukta gyvų žmonių banga. Atėjūnai taip norėjo būti šalia savo Kristaus, kad buvo pasiruošę bet kokia kaina supirkti visus namus iš vietinių. Kai kam tai išėjo į naudą – žmonės pardavė namus ir išsikėlė į miestą – apie tai jie anksčiau galėjo tik pasvajoti. Daugelis vis tik nebuvo nusiteikę išsikelti, jie pabandė susitaikyti ir prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.

Metai bėgo, atslūgo pirmasis pasekėjų antplūdis. Ne visi atvykėliai sugebėjo perprasti gyvenimą bendruomenėje, bet joje praleisti metai atėmė galimybę sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, jie jau buvo pažymėti bendruomeninio gyvenimo. Jų vidinis pasaulis susidvejino, atvykdami jie tikėjo, kad pažadėtoji Visariono pasaulio pabaiga ateis labai greitai, viskas pasikeis iš pagrindų – nebeliks pinigų ir priklausomybės nuo jų. Todėl iki to laiko jie turi išmokti gyventi be materialių prisirišimų. Atsisakius materijos, kūnas palengvės ir jie galės skraidyti.

Deja, lauktasis stebuklas neįvyko. Praėjo šešeri metai nuo pirmojo atvykėlių antplūdžio, bet iki šiol jie neskraido, o išgyventi be pinigų neišmoko. Jie juk nežinojo, juk nebuvo perspėti, kad maistą reikės patiems užsiauginti. Taip, bendruomenės turtas yra bendras, bet gyventi bendruomenėje reikia iš savo turto, o bendrą turtą reikia didinti ir stiprinti. Visur vadovautis savitarpio pagalba, stengiantis apeiti pinigus.

Pasibaigė atsivežtos santaupos, o su jomis pradėjo blėsti ir tikėjimas. Pastovus nepriteklius išsekino kūnus. Žiemos šalčiai sunaikino atsparumą. Metai keičia metus, o pasaulio pabaiga vis neateina. Vis dažniau bendruomenės nariai kreipiasi į vietinius kaimo gyventojus, prašo jų pagalbos. Sutinka dirbti tik už pavalgymą. Kodėl bendruomenės nariai nepadeda vieni kitiems? Kodėl tyli apie tai Visarionas? Klausimas pakibo erdvėje.

Pokalbis kiek pakrypo kita tema ir tada svetingieji šeimynykščiai mums papasakojo, kad 1990 metais Visarionas (tada jis turėjo kitą vardą) buvo patekęs į autoavariją, patyrė galvos traumą, krito į komą, po to metus pragulėjo psichiatrinėje. Išėjus iš ligoninės, jam staiga atšvito sąmonė, jis „prisiminė“, kad yra Kristus. O prieš avariją buvo normalus vyras, parūkydavo ir stiklelio neatsisakydavo, mieste dirbo milicininku. Tokia naujojo Kristaus gyvenimo istorijos pradžia.

Pokalbis vėl pasisuko apie bendruomenės narius. Išgirdome apie jauną moterį, kuri su kūdikiu ant rankų pabėgo į bendruomenę. Vyras ją vijosi, maldavo sugrįžti, atsipeikėti arba nors vaiką jam palikti. Nepavyko. Jis ilgai sėdėjo ant pakelės akmens, per skruostus ritosi ašaros: sudužo jo šeima, jis buvo silpnesnis už Visarioną. Jokie argumentai nepadėjo atvesti žmonos į protą.

Dar viena tema be atsakymų: o kodėl vietiniai nesiveržia į bendruomenę, kodėl bendruomenės nariai yra tik atvykėliai, net iš labai toli ir daugiausia iš didelių miestų. Vietinius taip pat stebina, kad bendruomenėje pas senyvus žmones gimsta vaikai. Tai lyg kokia anomalija, kai laikas pradėti galvoti apie pomirtinį gyvenimą, anūkus, juos pačius aplanko gandrai. Patys senukai teigia, kad tai antra jaunystė pasibeldė į jų duris. Žinoma, nauja gyvybė visada yra stebuklas, bet tai jaunų žmonių užsiėmimas ir pareiga, o seniai turėtų kaupti išmintį, kad turėtų ką perduoti jauniems. Viskas susimaišė tame gyvenime. Neliko įprastų normų, viskas verčiasi aukštyn kojomis. Gal tai tikrai pasaulio pabaiga? Tik kodėl ji prasideda nuo pačios bendruomenės?

Nemažai žmonių sutikome Saulės mieste, nemažai pasekėjų matėme ir aplinkiniuose kaimuose. Tik nespindėjo džiugiai jų akys nuo Visariono artumo, ir kūnai daugiau priminė varganų klipatų, visą laiką gyvenančių pusbadžiu, be šiltų rūbų ir būstų. Gal mes pakliuvome į peklą, kur renkasi nusidėjėliai? O nuolatinis badavimas verčia galvoti vien apie maistą ir šilumą, sustingusiems kaulams. Ar gali žmogus, savo noru atsisakęs komforto, turėti tiek liūdnų, nostalgiškų prisiminimų apie jį? Koks turi būti užspaustas noras, kad pieno stiklainis atrodytų brangesnis už žmogų? Visą laiką viešnagės metu mus bandė įtikinti, kad Visarionas yra ta vienintelė viltis, kuri padės išgyventi pasaulio pabaigą. Tik kodėl ta viltis tokia kankinančiai pilka? Nėra nei džiaugsmo, nei siekių?

Kad ir kaip kruopščiai slepiama, bet bendruomenės senbuvių akyse matėsi neviltis. Tik ką atvykę, dar nė vienos žiemos nepraleidę bendruomenėje, su užsidegimu kalbėjo apie šviesų bendruomenės rytojų, kuris daugeliui senbuvių šiandien jau tapo skurdžiu ir beprasmiu egzistavimu tolimuose Rusijos miškuose be artimųjų, be draugų, be civilizacijos. Jie dar nepamiršo elektros šviesos gūdų žiemos vakarą, žinių per radiją, kurių metu gurkšnodavo karštą arbatą su traškučiais. Nepamiršo ir sekmadieninio pučiamųjų orkestro miesto parke, linksmo vaikų juoko ant skriejančių karuselių ir saldaus pyragaičio. Kokie skaudūs tie prisiminimai ir kokie jie brangūs. Kasdienė kova už išgyvenimą išstūmė kūrybos džiaugsmą ir norą tobulėti. Liko tik darbas, sunkus, sekinantis darbas, kuris laikinai padeda užmiršti be perstojo gurgiantį pilvą ir nuo žiemojimo palapinėje sustingusį kūną. Kaip panašu tai į vergovę? Ar vieną dieną praeities prisiminimai netaps stipresni už tikėjimą? Ar nesukels jie neapykantos naujajam Kristui? Neturėjome atsakymų nei mes, nei mūsų maitintojai. Tai parodys tik ateitis.

Buvome sočiai pamaitinti ir dar gavome dovanų – tris litrus pieno ir kepaliuką baltos duonos. Ir čia dar ne viskas – buvome nuvežti iki pat Petropavlovkos. Visą laiką dėkojome mums padėjusiems žmonėms už širdies gerumą ir tikėjimą, kad nei vienas geras darbas neliks neatlygintas. Į laikiną savo prieglobstį grįžome jau prietemoje, pavargę, bet laimingi aplankę Saulės miestą ir susipažinę su vietiniais Sibiro gyventojais. Pilni įspūdžių ir pilnais pilvais. Taigi, ilgiau čia likti nebuvo prasmės. Ryte važiuoja autobusas į Kuraginą. Iš ten kitu autobusu pasieksime Abakaną, vietą nuo kurios ir prasidėjo mūsų kelionė į bendruomenę.


Viešnagė baigėsi

Atsikėlėme anksti, be žadintuvo ir be barbenimo į duris. Šeimininkai išėjo mūsų išlydėti. Ankstyvas rytas dar kvepėjo rasa, kurią saulės spinduliai greitai susigrąžino į dangų. Pokalbis nesimezgė, širdį slėgė sunkumas. Mums nekilo noras pasilikti bendruomenėje, nepatikėjome mes, kad tai vienintelis būdas išsigelbėti nuo pasaulio pabaigos. Mūsų naujiesiems pažįstamiems atrodė kitaip, bet juk kiekvienas turi savo požiūrį į pasaulį, ir nebūtinai vienas iš požiūrių turi būti klaidingas. Yra tik skirtingi pasauliai, todėl neturime teisės smerkti žmogaus pasirinkimo, kad ir koks keistas jis mums pasirodytų. Čia, tolimajame Sibire jie atrado savo namus ir savo mokytoją, jiems šis gyvenimas brangus. Jie paliko savo gimtinę-Lietuvą, kurioje su savo tikėjimu jautėsi nejaukiai. Jie paliko savo artimuosius, kurie kol kas nesusitaikė su jų pasirinkimu ir primena tai savo laiškuose. Kodėl taip sunku skirtis? Juk vos pažįstame vieni kitus? Ką sugrįžę pasakysime jų artimiesiems? Daugybė klausimų sukosi galvoje, tik atsakymų į juos nežinojome. Pažadėjome Liucijai aplankyti jos tėvelius, bet pažado neįvykdėme – stebuklingai išgaravo lapelis su adresu. Ilgai ieškojome tos popieriaus skiautės jau grįžę į namus, bet taip ir neradome. Matyt, nereikėjo to susitikimo, nes mes patys dar nelabai suvokėme, kur ir kodėl lankėmės, o skubotos išvados dar niekam neatnešė naudos. Turi prabėgti tam tikras laiko tarpsnis, kad surastume visus atsakymus.

Atsisveikinome, ėjome neatsigręždami, nesinorėjo matyti Liucijos ašarų. Autobusų stotelėje jau būriavosi žmonės, vis tie patys bendruomenės nariai. Norėjosi kuo greičiau išvažiuoti iš to rajono, kad niekas nebeprimintų viešnagės pas Visarioną ir kelionės į Saulės miestą. Troškome pamiršti pelkės kvapą, armijas uodų ir bendruomenės paslaptis, kurios apjungia ir suvienija visus jos narius. Jau žinomu maršrutu grįžome į Kuraginą, o čia jau laukė autobusas į Abakaną.

Abakane netikėtai susidūrėme su kliūtimi – baigėsi rusiški pinigai, todėl turėjome iškeisti turimus dolerius. Išaiškėjo, kad šimtas dolerių yra tokia didelė suma, kad mums buvo pasiūlyta užpildyti įvairiausius blankus ir, galbūt, rytoj doleriai bus iškeisti. Sumišome, nežinojome, kaip pasielgti, o išeitis, pasirodo, mūsų, jau laukė: mašinų aikštelėje šalia banko stovėjo senas „Žiguliukas“, į kurio vairuotoją mums ir pasiūlė kreiptis pats banko apsauginis. Vairuotojas neprašė paso ir nieko neliepė pildyti, paprasčiausiai iškeitė šimtinę ir už paslaugą nepaėmė brangiau nei bankas. Štai taip, kai valstybinės įstaigos pildo paklodes popierių, sumanūs žmonės užsidirba pragyvenimui jų pašonėje. Mes tik apsidžiaugėme tokia galimybe ir palinkėjom žmogui sėkmės, tuo tarpu banką apiburnojome ir pasižadėjome ateityje nesikreipti į tokias svarbias įstaigas. Galbūt vairuotojas ir apsauginis, o gal ir pats banko valdytojas, dirba ranka rankon ir pasidalina uždarbį, taip apeidami netobulą valstybinę sistemą.

Abakanas yra vienas iš trijų miestų (dar Minusinskas ir Černogorskas), kurie randasi greta vienas kito taip arti ir taip greitai plečiasi, kad po metų-kelerių jie gali susijungti ir virsti vienu milijoniniu miestu. Nesužinojome, ar tai plėtrai kokią nors įtaką turi Visariono bendruomenė.

Stotyje sutikome jau pažįstamus įkyruolius taksistus, tačiau mes jau jų nebedominome, nes važiavome ne į tą pusę. Nusipirkome bilietus iki Irkutsko, nes dar labai norėjosi pamatyti Baikalą. Į Lietuvą norėjosi grįžti pakilia nuotaika, patirtus sunkumus ir nesuvokiamą tuštumą, atsiradusią po viešnagės bendruomenėje, norėjome pakeisti naujais vaizdais. O Baikalo ežeras buvo visai šalia, vos para kelio.


II dalis. Kelias namo per Baikalą. Kacha.

Sugrįžimas į įprastinį pasaulį iš uždaros bendruomenės sistemos vyko lyg filmo juostoje, be jokių kliūčių. Birželis jau buvo persivertęs į antrąją pusę, pasibaigė dar vienas studentiškas semestras, todėl stipriai padaugėjo keliautojų – įsigyti bilietus kiekvieną dieną darėsi vis sunkiau. Mums pasisekė: be jokių kliūčių Abakano geležinkelio stoties kasoje įsigijome bilietus į Irkutską.

Abakane pirmą kartą labai aiškiai pajutome, kaip stipriai į savo gyvenimą mus buvo įsukusi Visariono bendruomenė, kuriam laikui buvome tapę „išrinktaisiais“. Ištrūkę iš bendruomenės rato vėl pasijutome normaliais žmonėmis. Turėjome vienintelį norą – kuo greičiau palikti tas vietas, kuriose buvome sutapatinti su Visariono pasekėjais.

Kelionės žavi tuo, kad jų metu viskas vyksta labai greitai, todėl vos įlipę į traukinį iškart pajutome – mūsų kelionėje prasidėjo naujas etapas. Prie kupė durų jau stoviniavo ateinančios paros bendrakeleivis. Vidutinio amžiaus, tamsaus gymio vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, gruzinas. Nors už lango spigino saulė, vilkėjo jis juodais baltiniais ir juodomis kelnėmis. Skvarbios tamsios akys vėrė mus kiaurai, trikdė dvelkianti nuo nepažįstamojo ramybė; net šmėkštelėjo mintis, kad tai nebus paprasta pažintis. Užplūdo prisiminimai apie Užkaukazės gyventojus, jų nevaldomą temperamentą, nelabai korektiškus įpročius, netgi žiaurumą ir netoleranciją, deja, pasirinkimo neturėjome – įžengėme į kupė. Mūsų bendrakeleivis ir toliau stoviniavo koridoriuje, jis mūsų nekalbino ir neskubino, ramiai ir neįkyriai stebėjo, kaip mes tvarkomės.

Žmogus, palikęs namus ir išsiruošę į kelionę, iškart turi prisitaikyti prie naujo ritmo. Kelionė turi savo poilsio ir aktyvaus gyvenimo laikotarpius, tik jie skirstosi ne į dieną ir naktį, kaip įprasta gyvenant sėslų gyvenimą. Pavyzdžiui, važiuojant traukiniu vieną parą ar kelias, gali pailsėti, ramiai išsimiegoti, bet miegą galima iškeisti į bendravimą. Kelionėse naujos pažintys tampa vienu iš maloniausiu užsiėmimu. Kaip ir kiekviena naujovė, pažintis mezgasi iš lėto, atsargiai, nedrąsiai, žodis po žodžio, kol pokalbis įsisiūbuoja. Tirpsta nepasitikėjimo ledai, vis dažniau suskamba juokas. Mūsų kaimynas, paneigdamas išankstinį mūsų nusistatymą, buvo ne tik kultūringas ir tolerantiškas žmogus, bet ir puikus pašnekovas, jis ne pliurpė, o kalbėjo apie tai ką žino ir išmano.

Kacha, toks buvo naujojo pažįstamojo vardas, važiavo iš Kyzylo, kur lankėsi verslo reikalais, sudarė prekybinį sandėrį. Šiaip jis gyvena ir dirba Irkutske, vadovauja prekybos tinklui. Paprastai iš Kyzylo į Irkutską jis skrisdavo lėktuvu, kelionei sugaišdamas vos kelias valandas, bet iki skrydžio reikėjo laukti kelias dienas, todėl nusprendė grįžti traukiniu – taip sutaupys visą parą. Mums netikėtai atsirado galimybė žvilgtelėti į kitą bendruomenę, nei kiek ne mažiau egzotišką nei Visariono, tik šį kartą tautinę. Visas pasaulis sudarytas iš savitų bendruomenių. Tokia jau žmogaus prigimtis – gyventi kartu, būryje. Kur begyventų, mieste ar kaime, šiaurėje ar pietuose, žmogus, net to nesiekdamas, o dažnai ir nežinodamas ir ne visada savo noru yra priskiriamas kokiai nors bendruomenei: šalies, tautos, vietovės, namo ar, galiausiai, giminaičių, bendraminčių, tos pačios gatvės gyventojų ar bendradarbių būriui. Kelionėje išlieka kai kurie bendruomeniniai bruožai: žinoma, galima neįvardinti savo šalies, bet kad esi europietis ir baltas nuslėpti neįmanoma. Plačiai mąstantis žmogus, idealistas gali laikyti save pasaulio piliečiu. Tokiam žmogui visi sutiktieji yra žmonės, su kuriais jį suvedė likimas, galbūt, norėdamas pamaloninti, o galbūt ir pamokyti, padėti praregėti. Kiekvienas žmogus jam tampa savotišku mokytoju.

Gyvenant tik savo valstybėje sunku suvokti, kad čia pat, visai šalia gyvena kitokie žmonės, besiskiriantys nuo mūsų savo pažiūromis ir interesais. Bendraujant su kitataučiais visada pravartu būti mandagiu ir gan atsargiu, net nežinant svetimų papročių stengtis jų nepažeisti. Priešingu atveju kitakalbis žmogus gali tapti priešu, keliančiu grėsmę, išaugusią iš mažytės nesusipratimo sėklelės. Tokia visų pasaulinių karų pradžia: nenoras suprasti šalia gyvenančio.

Traukinio kupė yra labai maža erdvė, todėl santykis su bendrakeleiviais tampa labai artimu, kaip svarbu tada prisiminti visas gero elgesio taisykles ir nepažeisti kaimyno privatumo. Atsiranda puiki galimybė pamatyti savo kultūrinį lygį, kuris apima viską – ištartą žodį, padarytą judesį, akių žvilgsnį, per visa tai reiškiasi tikrasis žmogaus išsiauklėjimas.

Mes važiavome nepažįstamu maršrutu, o mūsų kaimynui šis kelias jau buvo tapęs kasdienybe. Jis gan dažnai keliauja iš Irkutsko ir atgal įvairiausiomis judėjimo priemonėmis. Mes pirmą kartą ruošėmės aplankyti Baikalo ežerą, o Kacha ten lankėsi ne vieną kartą. Paskutinį kartą ant Baikalo ežero jis lankėsi žiemą, kartu su tėvu ant užšalusio ežero kepė šašlykus. Kacha nė kiek neabejoja, kad Baikalas yra nepaprastas ežeras, kol kas nesuvoktas ir neištirtas kaip stebuklas. Nesuvokiamas jausmas, drebinantis širdį, apšviestos foto ir video juostelės – visa tai „išdarinėja“ Baikalas. Matyti vaizdai išliko tik atmintyje. Prie ežero yra tokių paslaptingų vietų, į kurias vietiniai gyventojai patys neina ir kitiems nepataria. Kalba apie Baikalo ežerą, prie kurio mes ir važiavome, mus tarsi suartino.

Pokalbis nedidelėje vagono kupė vyko be pertraukų, viena tema keitė kitą. Šnekučiuodamiesi dirsčiojome pro langą, stebėjome prabėgantį gamtovaizdį, daugybę vagonų, prikrautų anglies ir skaldos, ir geležinkelio bėgius, vietomis išplatėjančius iki keliolikos atšakų ir vėl susiaurėjančius. Bėgius iš abiejų pusių lydėjo aukštos, lieknos eglės, lėtai siūbuodamos tiesiais kamienais.

Kai traukinys sustojo, į tai neatkreipėme dėmesio – ar maža sustojimų pasitaiko kelyje. Tik pajutę lengvą traukinio sūpavimą susidomėjome sustojimo priežastimi – už lango siautėjo audra. Lieknos eglės linko iki pat žemės, dangus nusidažė pilkai kruvina spalva, dulkių sūkuriai paslėpė horizontą. Vėjas buvo toks stiprus, kad gerą pusvalandį traukiniui teko prastovėti, siūbuojamam kaip naujagimio lopšiui. Vagonus siūbavo lyg žaislinius. Siaubingas jausmas suspaudė krūtinę, pajutome labai artimą mirties dvelksmą. Per stuburą nubėgdavo nejaukūs šiurpuliukai. Stebėjome stichijų siautėjimą, jausdami savo bejėgiškumą. Kas ir kada taip užrūstino ir išjudino stichijas? Kaip mes prie to prisidėjome, kad visa tai esame priversti stebėti? Mikro ir makro pasauliai taip tampriai susieti tarpusavyje, kad net neverta abejoti, kad visos audros, potvyniai, cunamiai, ugnikalnių išsiveržimai yra „žmogaus“ beprotiško elgesio pasekmės. Ramybė ir taika pasaulyje priklauso tik nuo žmogaus mąstymo, nuo jo sąmoningumo ir nuo jo siekių.

Pagaliau audra išsisėmė, nustojo lingavę vagonai, atsitiesė eglės, traukinys pajudėjo. Kelionė tęsėsi.


Merginos blizgančiomis šypsenomis

Mažoje kupė erdvėje buvo tvanku, todėl kupė duris laikėme praviras, taip prarasdami privatumą įgavome galimybę stebėti kartu su mumis traukiniu keliaujančius žmones, buvo įdomu. Traukinio keleiviai labai įvairūs, kaip ir pats pasaulis. Mūsų žvilgsnį patraukė dvi jaunos moterys, be perstojo marširuojančios pro mūsų kupė. Neabejojome, kad jas sudomino mūsų bendrakeleivis. Jų aprėdai buvo ryškūs ir brangūs, o šypsenas paryškindavo auksiniai dantys, spindintys gan tamsaus gymio veide. Pasidomėjome, gal tai Kachos žemietės? Sulaukėme atsakymo: gruzinai taip savęs nenupigina auksu, greičiausiai jos čigonės. Dar sužinojome, kad tokios auksinės šypsenos būdingos Azijos tautoms arba čigonams. Jaunos moterys vis dirsčiojo į mūsų kupė. Mūsų bendrakeleivis traukė jas, kaip žiedadulkės bites. Pagaliau jos išdrįso paprašyti degtukų. Kiek vėliau jos „pastebėjo“ ir mus. Kacha, nežymiai mirktelėjęs, „pristatė“ mus: jie anglai, o jis vertėjas ir palydovas. Moterys niekaip nesuprato, ką čia veikia užsieniečiai. Į tai Kacha švelniai atsakė, kad nepadoru uždavinėti tokius klausimus. Mums patiko toks žaidimas, mielai į jį įsitraukėme. Juk retai pasitaiko galimybė suvaidinti anglą, keliaujantį kartu su palydovu-vertėju. Lietuvių kalba joms nekėlė jokių asociacijų, todėl mes kalbėjome lietuviškai, o Kacha „vertė“ į rusų kalbą.

Įtikinę merginas, kad esame užsieniečiai, iš žaidimo pasitraukėme. Daug maloniau buvo kalbėtis su pačiu Kacha, juolab, kad jo merginos taip pat nedomino. Kachos gyvenimas mums atrodė labai spalvingas, nors jam buvo vos dvidešimt aštuoneri, bet per nugyventus metus jis jau spėjo daug pamatyti ir patirti. Pasakojo jis mums apie savo pirmąją pažintį su kitų kraštų papročiais. Tai įvyko vaikystėje, kai kartu su tėvais atvyko į vieną rusišką sanatoriją. Jis ilgai negalėjo suprasti, kodėl parduotuvėje jam duoda grąžą. Ar jam, pardavėjui, nereikia gyventi? Pas juos, Gruzijoje, mokėti už viską reikia šiek tiek brangiau, nei parašyta kainoje. Kaip kitaip žmonės išgyvens, jei nepadėdami vieni kitiems? Kacha niekaip negalėjo ir iki šiol nesupranta, kodėl Rusijoje dirba moterys, o vyrai laikomi bedarbiais? Juk, jeigu dirbs vyras, moteris nebus bedarbė – ji bus namų šeimininkė. Taip paprastai sprendžiama bedarbystės problema Gruzijoje.

Jau penkerius metus Kacha gyvena Irkutske. Sukūrė čia savo biznį, į kurį įtraukė ir sesers vyrą. Dabar gyvena visi kartu. Kalbėjo Kacha ir apie savo tėvą, kuris tarybiniais laikais buvo kolūkio pirmininku, nors visas kolūkio turtas buvo jo nuosavybė. Šiandien jis vėl pats turtingiausias rajone žmogus ir jam nebereikia dangstyti savo turto kolūkio pirmininko pareigomis.

Kalbėjo jis ir apie savo vienintelį Mokytoją, kurio gyvenimas jam yra nepakeičiamas pavyzdys. Jis kalbėjo apie Staliną, Josifą Visarionovičių...


Stalinas ir tauta

Tai, ką išgirdome, nebuvo tušti paistalai, kiekvienas žodis buvo paremtas nenuginčijama logika ir tikėjimu. Išgirdome pasakojimą apie dar vieną dievybę, pusdievį, o gal ir velnią Staliną (dar prieš dieną visų sutiktųjų lūpose buvo kitos „dievybės“ vardas – Visarionas). Mums buvo sunku klausytis apie kitos tautos didvyrį, kurį smerkia visas pasaulis, o lietuviams Stalinas visų pirma asocijuojasi tik su tremtimi į Sibirą. Tačiau savo gimtinėje, Gruzijoje Stalinas gerbiamas ligi šiol. Gruzinai neleido nugriauti Stalinui pastatytų paminklų. Be to iki šiol Gruzijoje autobuse šalia vairuotojo galima pamatyti kabantį Stalino portretą. Dar ir šiandien veikia namai-muziejus, kuriuose gimė ir augo Stalinas. Galbūt, daugeliui lietuvių ir kitų tautybių žmonėms tai nepatinka, kelia pyktį ir netgi agresiją, bet čia įsijungia tolerancijos dėsnis: negalima kištis į šalies gyvenimą ir menkinti jos didvyrius, kol tai neliečia kitų tautų – savame kieme kiekvienas tvarkosi kaip išmano. Žodžiu, net ir besipriešindami, privalome gerbti kitų nuomonę ir tolerantiškai apeiti aštrius kampus, vardan taikos ir ramybės.

Tai kas gi jis buvo, tas Stalinas? Iki šiol šis klausimas atviras ir, vargu ar kada bus išaiškintas vienareikšmiškai ir galutinai. Kokią vidinę jėgą turėjo šis žmogus, o gal ir ne žmogus, tiek metų šiurpinęs pasaulį? Mes dažnai kalbame apie istorinius įvykius, praeities situacijas, sąlygas ir labai mažai skiriame vietos asmenybei, tuo iškreipdami tikrąjį vaizdą, paversdami konkretų asmenį neliečiamybe gerąja ar blogąja prasme. Tačiau istorija patvirtina faktą, kad išskirtinės asmenybės keičia planetos likimą.

Gimė Stalinas nedideliame Gruzijos miestelyje Gori. Šiandien buvusiame jo tėvų name įrengtas muziejus. Namas nudrėbtas iš molio ir ne didesnis už traukinio kupė. Tėvai gyveno labai vargingai, tiek apie vaikystę. Visi kiti pasakojimai buvo tik apie Stalino sumanumą: jam vadovaujant, buvo laimėtas karas, o masinės represijos – tai tik buvo kova su vidaus priešais. Turbūt, mažai kas žino, kad Stalinas ir Hitleris turėjo vieną dvasinį mokytoją ir kad antrasis pasaulinis karas, iš esmės, buvo tik dviejų stiprių asmenybių tarpusavio kova, kurioje aukomis tapo milijonai žmonių.

Stalinas sukūrė sistemą, išlikusią istorijoje pavadinimu „Pagaminta TSRS“ (сделано в СССР). Sistemos esmė tokia: atskiros vieno gaminio dalys gaminamos skirtingose vietose. Pats surinkimas vyksta dar kitur. Brokdarį išaiškinti būdavo nesudėtinga, nes kiekvieną detalę gamino atskira įmonė, netgi respublika.

Stalinas – tautos didvyris, pirmasis galingos valstybės žmogus, šalies vadovas gyveno kaip paskutinis skurdžius. Kai jis mirė, nerado net naujų batų, visi buvo sudėvėti. Spintoje kabėjo tik trys kariški kostiumai – tai buvo visas jo garderobas.

Taip tauta prisimena Staliną. O ką ji pati kalba apie save? Kacha juokiasi ir pasakoja toliau: jau IVm.e. amžiaus užrašuose, išlikusiuose Gruzijoje, yra įrašas apie kyšio davimą – tai toks normalus ir suprantamas šiai tautai veiksmas. Norint Gruzijoje įstoti į institutą, vietą reikia „užsisakyti“ prieš kelis metus. Mūsų pažįstamas pasakojo, kaip jis institute per stojamuosius laikė matematikos egzaminą. Vietoj užduočių jis nupiešė žąsį ir išėjo. Dėstytojas pasivijo jį koridoriuje ir pasakė, kad jis priimtas, nes tėvas vietą jam jau seniai nupirkęs. Tokiu pat principu gaunamos ir įskaitos – pažymys priklauso nuo vaišių gausumo. Tie, kurie nori rimtai studijuoti ir įgyti žinių, važiuoja į Maskvą, Sankt-Peterburgą. Paskyrimas po baigimo taip pat priklauso nuo sumos. Kuo perspektyvesnė vieta, tuo brangiau ji kainuoja. Po studijų trejus metus niekas darbe nieko nereikalaus, suteiks galimybę apsiprasti ir pačiam pradėti veikti. Pasibaigus terminui, jau reikės mokėti duoklę, jei šviežiai diplomuotasis nesugebės per tuos tris metelius įsitvirtinti, tai bus tik jo problema.

Gal tie pasakojimai, tik prasimanymai, bet juk ne kiekviena tauta garsi tokiais prasimanymais. O be to, kam prasimanyti, jei gyvenimas ir taip ištisas cirko vaidinimas. Kai kalba pasisuko apie gruzinus Jehovos liudytojus, mus pradėjo krėsti juokas. Ir tikrai, kai pasakojime būrys tikinčiųjų ankstyvą rytą nesėkmingai nukrito nuo uolos taip ir nepakilę į dangų, nes „neteisingai nustatė saulėtekio laiką“, mes prapliupome juoku. Pasakojimo reziume: po nelaimės visi buvo nuvežti į ligoninę, gydytojas jų paklausė: „Jums subintuoti rankas ar sparnus?“

Gruzinai šalies praeitį gerbia ir saugo, nors galbūt garbė Gruzijoje suvokiama kitaip nei Lietuvoje. Po Stalino mirties, gruzinai turkams už penkis milijonus dolerių, „pardavė“ naujai padarytą pypkę, kurią, atseit, rūkė Stalinas. Buvo pasamdytas žmogus, kuris rūkė kelias paras, kad pypkė prisitrauktų tabako kvapo. Gruzijoje tarp kalnų yra miestas, kurį IVm.e. amžiuje pastatė Karalienė Tamara. Vanduo pakyla į dvyliktą aukštą, o specialistai nesupranta, kaip ir iš kur? Tarybiniais laikais komunistų partijos lyderis ir ilgametis Tarybų Sąjungos vadovas L.Brežnevas lankėsi Gruzijoje, karalienės Tamaros muziejuje. Jo žmona užsigeidė karalienės kambarinių batelių, kurie buvo išstatyti ekspozicijoje. Bateliai buvo iš aukso ir svėrė du kilogramus. Kadangi šalies vadovo noras visada yra įstatymas, gruzinai jam pakluso, tik pagal savo tradicijas. Per naktį buvo padaryti tokie pat bateliai ir įteikti vadui. Kaip sakoma: ir avys sveikos, ir vilkas sotus.

Žinoma, nereikia galvoti, kad viskas Gruzijoje taip paprasta. Ne, vyksta kova tarp musulmonų ir katalikų. Gruzinai-musulmonai atsirado po karo su Turkija. Jie gyvena Turkijos pasienyje. Jų nedaug ir vis mažėja, nes vaikai vis dažniau nepaklūsta tėvų valiai ir pakeičia tikėjimą. Žinomas atvejas, kai tėvas-musulmonas nužudė sūnų, nepanorusį priimti musulmonų tikėjimo. Apie karą Kacha kalbėti nenori – žaizdos jau gyja, kam jas draskyti iš naujo. Tik užsiminė apie vis iškylančius nesutarimus su Rusija ir apie atsiveriančią galimybę įstoti į NATO. Jei Gruzija įstos, Rusija praras išėjimą į Juodąją jūrą, bet bus atlaisvintas kelias musulmonams. Nežinia, kas blogiau.


Baikalas

Kuo giliau važiavome į Rusiją, tuo stipriau stebino nuostabus civilizacijos ir kultūros derinys, kurio taip dažnai pasigesdavome Lietuvoje. Parą laiko keliavome traukiniu iš Abakano į Irkutską. Po kelionės norėjosi nusiprausti. Pasvajojome apie tai ir pamiršome. Ir kaip buvome nustebę, kai išlipę Irkutsko geležinkelio stotyje salėje tarp nuorodų radome ir dušo ženklą. Įsigiję bilietus iki Sliudiankos, artimiausio sustojimo, pietiniame Baikalo krante, turėjome kelias laisvas valandas. Vis dar netikėdami, kad dušas veikiantis, nusprendėme patikrinti tokią paslaugą. Dušas buvo veikiantis ir gan paklausus, teko net eilutėje pastovėti. Po kiekvieno lankytojo dušo kabina švariai išvaloma ir tik tada įleidžiamas kitas žmogus. Maudynės atskiroje kabinoje su persirengimo kambariu pavertus mūsų pinigais kainavo keletą litų. Nusiprausėme, persivilkome švariais rūbais ir vėl sugrįžome į stotį – juk atvykę jos net nespėjome apžiūrėti.

Laukiamųjų salių sienos buvo iš šviesaus marmuro, vienoje salėje smėlinės spalvos, kitoje žalsvos, o trečioje pilkos. Ant sienų puikavosi naujoviški, modernūs elektroniniai informaciniai stendai; čia pat antrame aukšte buvo poilsio salė, nedidukas viešbutis ir keletas kavinių. Visur tvyrojo neįtikėtina švara, atrodė, kad net oras čia gerokai skaidresnis. Stotyje prižiūrint tvarką milicininkai ramiai vaikščiojo po stotį, neleisdami kilti jokiai sumaiščiai. Nei eilių, nei grūsties, nei įtartinų veidų – erdvė ir švara. Galbūt, taip būna ne kasdien, galbūt, mes pataikėme atvykti tokiu tuščiu metu. Ne, stotyje mes praleidome daug laiko ir nei sykio nepastebėjome kažko įtartino ar užslėpto – toks ritmas čia kasdienybė.

Į Sliudianką važiavome greituoju tarptautiniu traukiniu „Novosibirskas–Pekinas“. Pirmą kartą kelionėje pasijutome tikrais užsieniečiais. Tai nebuvo labai džiugu, nes gerokai paplonino mūsų pinigines. Irkutskas yra ta vieta, kurioje statusas „buvęs sąjungos pilietis“ išnyksta – tokiu statusu iki šiol naudojomės Rusijoje. Pabaltijo respublikose nebuvo tekę girdėti nieko panašaus į nuolaidas buvusiems TSRS piliečiams, netgi atvirkščiai – „buvusiems“ sąjungoje, ypač rusams, judėjimo sąlygos Pabaltijo šalyse net sudėtingesnės, nei pavyzdžiui amerikiečiams.... Gyvendami laisvoje Lietuvoje buvome įpratę dažniau girdėti apie didesnius reikalavimus, mokesčius. Išaiškėjo, kad Rusijoje sukurta visa sistema, lengvinanti sunkų pereinamąjį laikotarpį. Sąjungai suskilus į atskiras valstybes, stipriai šoktelėjo bilietų kainos, dėl netikėtai išdygusių sienų stipriai sumažėjo judėjimas. Žmones sustabdė ne tik vidinė baimė, bet ir nevienoda ekonominė padėtis. Rusijoje pragyvenimas nei kiek neprastesnis, tikriausiai, net lengvesnis nei Lietuvoje, tik santykis su doleriu lito ir rublio kitoks. Vidaus rinkoje šis santykis nejuntamas, tačiau žmonės nebegali atvažiuoti į Pabaltijį ar kokią kitą europinę vietą. Kaip ir mes nelabai galime važiuoti į kai kurias Europos šalis ar į Ameriką. Žinoma, tai tik laiko klausimas, kai tik vertybių skalė pakis, ir sumažės dolerio įtaka, gyvenimas visur palengvės. Tačiau dabar, siekdami nors kiek sulyginti žmonių galimybes (tame tarpe siekiant palengvinti ir buvusių TSRS šalių, tokių kaip Lietuva) sukurta tokia kainų reguliacijos tarnyba. Už tokį dėmesį savo tautai ir ne tik jai buvome labai dėkingi Rusijos vyriausybei – tai mums leido nukeliauti daug toliau, nei tikėjomės išvykdami iš namų.

Irkutske mes „tapome laisvos šalies piliečiais“ – bilietai pabrango tris kartus ir iškart uždarė tolimesnius kelius. Nuo Irkutsko prasideda neįprastiniai europiečiui maršrutai: į Kiniją ir Mongoliją. Nuo čia pasaulis skirstomas į Rusiją ir visas kitas šalis, būtent čia pajutome, kad jau tikrai nebesame Didžiosios Sąjungos dalis.

Išlipę Sliudiankoje pirmiausia nuėjome sužinoti, kaip reikės grįžti atgal, staigus kainų šoktelėjimas sustabdė mūsų judėjimą į priekį ir apsuko mūsų maršrutą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Jei ne toks kainų šuolis, galbūt būtume susigundę važiuoti toliau, gal net iki  Pekino. Deja, tai liko svajonėse, kurioms nežinia, ar teks išsipildyti. Nuo šios akimirkos jau žinojome, kad keliausime tik atgal, į namus.

Sugrįžimui į Irkutską teturėjome vienintelę galimybę – elektriniu traukiniu. Tai vietinė susisiekimo priemonė, ir ji gerokai pigesnė. Tokiuose traukiniuose niekas netikrina pasų, tik kelionės laikas pailgėja keliomis valandomis, nes traukinys sustoja visuose sustojimuose, o sėdėti tenka ant kietų suolų tarp nuolat besikeičiančių bendrakeleivių. Viską išsiaiškinome, įsigijome bilietus ir palikę kuprines bagažo skyriuje, patraukėme link Baikalo vandenų.

Pakeliui iš vietinių prekeivių, uždarbiaujančių iš pravažiuojančių traukinių keleivių, nusipirkome rūkytą žuvį – omul. Ši žuvis veisiasi tik Baikalo ežere. Jos skonis mums priminė rūkytą silkę. Suvalgėm jį didingo ežero pakrantėje, apsuptoje balto akmens kalnais. Buvo truputį liūdna, pagalvojus apie grįžimą, apie tą kvailą šalių susiskirstymą į atskiras valstybes, apie norą turėti nuosavybę, kuri varžo ir stabdo, apie panieką kitataučiams, kuri dažnai atsisuka prieš mus pačius, apie politiką, kuri nežinia, kam tarnauja, apie įsivaizduojamo karo grėsmę, kuris gali niekada ir neįvykti. Murksai sau apibrėžtoje teritorijoje, vadinamoje valstybe, ir net nežinai, kad aplink verda visai kitoks gyvenimas. Kiautas stipriai spaudžia sparnus, kad tik sulaikytų nuo skrydžio – apsunkę nuo tokių minčių lėtai artėjome link laisve alsuojančio didingo Baikalo. Ežero ramybė, atsimušusi į veidus kartu su vėsa, padėjo mums nusiraminti ir susitaikyti su esama padėtimi. Baikalas suteikė mums stiprybės ir grąžino viltį, kad gyvenimas dar nesustojo, kad dar bus galimybė apkeliauti likusį pasaulį, kuris toks bauginančiai didelis ir neaprėpiamas. Tai dar tik ateitis, o šiandien mes sėdime Baikalo pakrantėje. Ką mes žinome apie šį ežerą? Tai, kad į Baikalą įteka trys šimtai šešiasdešimt penkios upės, o išteka tik viena – Angara, kuri neužšąla, nes jos labai srauni srovė. Žmonės gyvena tik palei patį pietinį ežero smaigalį – toliau įsikūręs amžinas įšalas, nuo ežerą supančių kalnų sniegas nenutirpsta netgi vasarą. Aplink ežerą įsikūrusios meteorologinės stotys. Nuo rugsėjo iki birželio ežeras užšalęs. Anksčiau per žiemą dirbantys stotyse žmonės būdavo atskirti nuo pasaulio, o ryšys palaikomas tik per radiją. Šiais, sparčiai besivystančios technikos laikas ir ši problema jau nebe problema. Amžino įšalo teritorijoje neįmanoma paveiksluoti ir filmuoti, juostos „apsišviečia“, kalbama, kad tai nuo labai didelės radiacijos.

Buvo birželio vidurys, ir šalia ežero pakrantėse vis dar matėsi tirpstančio sniego pėdsakai, nors oras jau buvo vasariškai įšilęs ir vandenyje jau pliuškenosi vaikai. Baikalo apylinkėse gyvena buriatai. Jie buddistai, bet pasitaiko ir šamanų. Buriatai karingi, pykstasi tarp savęs ir daug geria, tiksliau greitai pasigeria ir būtinai įsivelia į kokį skandalą. Vienu buteliu alaus galima nugirdyti tvirtą vyrą, todėl Kacha mums patarė su jais nesibičiuliauti ir nesusipažinti, nes bus sunku atsikratyti. Jie nemėgsta europiečių; priskiriami geltonajai rasei, kaip mongolai ir kinai. Šiandien buriatai yra greitai nykstanti tauta. Daugiau ką nors sužinoti jau nebeturėjome laiko, mūsų laukė grįžimas Į Irkutską elektriniu traukiniu.

Elektriniuose traukiniuose gyvenimas tiesiog verda, ne taip kaip Lietuvoje, kur kasmet „dėl keleivių stokos“ (o gal dėl per brangių bilietų?) sunaikinamas koks nors maršrutas. Palei geležinkelį šimtus kilometrų driekiasi kolektyviniai sodai, todėl pusę traukinio keleivių yra Irkutsko gyventojai-sodininkai. Traukinyje visą laiką budi kontrolieriai su milicininkais, tai jų darbas išsaugoti traukinyje rimtį ir tvarką. Jie parduoda bilietus tiems, kurie nesuspėjo įsigyti sustojime, o kartu ir surankioja „zuikius“. Nėra jokių baudų, tik artimiausiame sustojime „zuikiai“ išlaipinami. Tikriausiai, jie laukia kito traukinio ir taip lėtai vis tik pasiekia savo tikslą. Mes važiavome apie tris valandas, bet nei sykio nesigirdėjo skandalo ar bandymo pasipriešinti milicininkams. Viskas vyko taip tyliai, kad dauguma net nieko nepastebėdavo. Žmonės, kuriuos išlaipindavo, turėjo savo specifinį veidą. Pas mus jie būtų priskirti benamiams, nes seniai skalbti rūbai ir pigaus vyno kvapas nekėlė pasitikėjimo. Keleiviams jie siūlydavo ką tik priskintų laiškinių česnakų, prieskoninį augalą. Jo kvapas toks stiprus, kad norėjosi užsikimšti nosį. Pirkėjų netrūkdavo, nes mieste šį augalą, kažin ar galima surasti.

Atstumai tarp sustojimų ne penki ar dešimt kilometrų, kaip esame įpratę mažytėje Lietuvoje, jie siekia penkiasdešimt ir daugiau kilometrų. Tokį atstumą pėsčiomis įveikti sunku.


Traukinys – vaiduoklis

Jau ir Baikalas liko praeityje, mes sugrįžome į Irkutską, kur dar kartą buvome pamaloninti ir nustebinti puikiomis sąlygomis. Čia pat stotyje įrengti keli poilsio kambariai, su televizoriumi ir vonios kambariu. Po daugelio naktų, pramiegotų palapinėje arba retkarčiais traukinyje ant gulto, vėl galėjome išsitiesti lovoje, užklotoje balta patalyne. Įsijungėm televizorių, taip bandydami sugrįžti į civilizaciją, bet jis mūsų nesužavėjo. Galvojome apie Baikalą, apie Lietuvą, kurią jau netrukus tikėjomės pamatyti. Džiaugsmas užpildė krūtinę, pagalvojus, kiek daug įspūdžių patyrėme per tokį trumpą laiką, taip norėjosi su kažkuo jais pasidalinti.

Budėtojos paprašėme pažadinti mus ketvirtą valandą ryto, kad spėtumėm susiruošti iki traukinio išvykimo. Ji mus pažadino, bet jos akyse visą laiką jautėme klausimą, kol galiausiai ji prabilo ir pasakė, kad tokiu metu joks traukinys nevažiuoja. Ji jau dešimt metų čia dirba, bet apie tokį maršrutą ir tokiu laiku ji nieko nėra girdėjusi. Net pateikti bilietai jai kėlė įtarimą, todėl ji paskambino į dispečerinę, kad išaiškintų situaciją ne tik mums, bet ir sau. Tikrai, tai buvo neeilinis traukinys, neįtrauktas į Irkutsko geležinkelio stoties grafiką: tai buvo diplominis darbas, traukinį aptarnavo absolventai. Visi – nuo mašinisto iki restorano darbuotojų – buvo Ulan-Udė geležinkeliečių mokyklos studentai. Tai buvo jų pirmoji kaip darbuotojų kelionė. Visą maršrutą juos lydėjo ir stebėjo mokytojai, bet tuo pačiu metu jie buvo visiškai savarankiški ir pilnai atsakingi už atliekamą darbą. Budėtoja nusiramino, kaip ir mes.

Stovėjome tamsioje ir tuščioje stotyje, laukdami savo traukinio „Ulan-Udė – Novosibirskas“. Jam atvažiavus vėl buvome sutrikdyti – nurydyto ant bilieto vagono durys neatsidarė, buvome priversti lipti per gretimo vagono duris. Paaiškėjo, kad mūsų vagono palydovas paprasčiausiai pramigo sustojimą. Toks jo elgesys ir tai, kad jis buvo buriatas, nieko džiuginančio nežadėjo. Ir tikrai, išaiškėjo, kad mūsų vietos kol kas užimtos, atsilaisvins tik po pusantros valandos. Taigi, tiek laiko mes praleidome koridoriuje stačiomis. Keleiviams išlipus, iškart nuėjome miegoti, mūsų vietos buvo viršutiniuose gultuose. Pabudome apie pietus, ir vėl įdomumai – apatiniai gultai užkloti balta patalyne, o kaimynai guli ir nesiruošia mūsų priimti net atsisėsti. Taigi, iki vakaro mes arba stovėjome koridoriuje, arba gulėjome ant viršutinių gultų. Mūsų bendrakeleiviams kėlė juoką tai, kad arbatą mes gėrėme ne prie stalo, o užsikorę ant viršutinių gultų. O mums atrodė, kad tai jie elgiasi nemandagiai, dieną nenuimdami nuo gulto baltos patalynės. Per paskutinius mėnesius tiek teko patirti keistenybių, kad žmonių elgesys nebestebino, tiesiog stengdavomės prisitaikyti prie kitokio požiūrio į pasaulį.

Traukinyje miegojome dar vieną naktį, Novosibirską pasiekėme anksti ryte. Išlipę iš vieno traukinio tuoj skubėjome įsigyti bilietus į kitą, važiuojantį į Maskvą, kuri čia, Sibiro gilumoje, atrodė jau visiškai kaip gimti namai. Palikome kuprines saugojimo kameroje ir išėjome į miestą – turėjome visą laisvą dieną, išvažiuosime tik vakare. Nusprendėme aplankyti Operos ir baleto teatrą, kurio fojė, taip buvome girdėję, galima įsigyti įvairiausių klasikos atlikėjų video ir garsinių įrašų. Taigi, sėdome į metro ir nuvažiavome iki teatro. Turima informacija buvo teisinga, prieš kiekvieną vaidinimą teatro fojė yra pardavinėjami klasikinės muzikos įrašai – mums tai pasirodė labai modernu. Šalia įsigytų įrašų prisidėjo dar ir krūvelė knygų, apie kurias Lietuvoje galima tik pasvajoti; be to čia knygos gerokai pigesnės, kaip ir pats pragyvenimas šioje nuostabioje šalyje.


Maskva

Mes vėl traukinyje, šįkart tik parai. Traukinio, kuriuo važiavome, maršrutas buvo „Vladivostokas –Maskva, jo kelionės trukmė ištisos trys savaitės, juk ne juokas pervažiuoti Rusiją. Važiavome jau bendrame vagone – artėjant prie Lietuvos, pinigus pradėjome taupyti, kaip sakoma, kuo arčiau į vakarus, tuo viskas brangiau. Baigėsi laukiniai Rytai, grįžtame į civilizuotus Vakarus. Nors, tiesą pasakius, Vakaruose, tai yra mūsų senojoje Europoje, niekur neteko matyti tiek civilizacijos, tiek švaros ir tvarkos. Galbūt, vakariečiai ir laiko save labai civilizuotais, bet švara, deja, jie pasigirti negali – Europoje gyvenimas toks, kaip ir turguje – tautybių įvairovė, odos spalvų maišalynė ir žudantis skubėjimas, viskas sugrūsta, suspausta, sustumta, visa erdvė suskirstyta ir įrėminta.

Traukinyje buvome liudininkais neišsenkančio žmonių išradingumo, kokių tik priežasčių neprigalvoja žmonės, norintys išvilioti pinigus. Viename sustojime įlipo vidutinio amžiaus maloni moteris ir garsiai paprašė žmonių dėmesio. Sužinojome, kad ji su vyru ir dviem vaikais traukinyje buvo apvogta. Dingo ne tik bilietai, bet ir pinigai bei asmeniniai daiktai. Šiuo metu jie apsistojo milicijos nuovadoje ir bando gerų žmonių pagalba surinkti reikiamą sumą, kad galėtų važiuoti toliau. Išklausę jos prašymą, paaukojome keliolika rublių. Patikėjome ja, tik vėliau prisiminėme, kad vos įlipus į vagoną bilietus visada pasiima vagono palydovė.

Į Maskvą atvykome vėlų vakarą, vienuoliktą valandą. Rusijos sostinėje greitai prisiminėme namus: šurmulys, triukšmas ir aukštos kainos. Visur pilna žmonių, vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja – ir jei ne tamsus dangus, būtų galima pagalvoti, kad pats vidurdienis. Stotis, kurioje išlipome, mums jau nebetiko, reikėjo susirasti Rygos kryptį. Vėl užsidėjome ant pečių kuprines ir pirmyn. Ilgai neužtrukome, sugaišome vos valandą, per kurią nei sykio nematėme dangaus. Keliavome požeminiais metro tuneliais. Tai visiškai atskiras, civilizacijos sukurtas negyvas pasaulis, su savo taisyklėmis ir gyventojais. Tai tas gyvenimas, kurį dažnai matome siaubo filmuose. Tamsūs, ilgi koridoriai, užkaboriai ir žmonės vaiduokliai, jau pamiršę saulės šviesą ir gryną orą. Nepastebėjome, kaip ir kada šis pasaulis gimė, kūrėsi ir įsitvirtino. Nepastebėsime, tikriausia, kaip žmonės pasidalins į dvi rūšis: tie, kurie gyvena virš žemės ir tie, kurie gyvena po žeme. Dvi atskiros sistemos ir dvi rūšys žmonių. Neprireiks nei atominio karo, nei cheminio užkrato, nei gamtinių kataklizmų, nes žmonės savo noru lenda po žeme.

Beveik kiekviename sustojime į vagoną įlipdavo invalidas: tai aklas, tai kurčias, tai dalyvavęs Afganistano kare ir netekęs kojos. Tie žmonės neįkyrūs. Jie kiekvienas turi savo teritoriją, už jos ribų nevažiuoja. Niekas net nepastebi, kad invalidai tiesiog susikūrė sau darbo vietas, važinėdami metro ir prašydami išmaldos, jie išmoko išgyventi. Per paskutinius kelis mėnesius buvome atpratę nuo prašytojų, pasirodo, kad jie „veisiasi“ tik Europoje, nes Rytuose, už Uralo jiems per šalta. Važiuojant metro jau nebenorėjome kažkam padėti, nes vargstančių buvo tiek daug. Maskva – didelis miestas, ir vietinių joje gerokai mažiau, nei atvažiavusių. Gyvas žmonių srautas tarsi susilieja į vieną didelį roplį, kurio sudėtis pastoviai kinta, kaip ir vanduo upėje, bet nuo to srautas neišnyksta.

Taigi požeminiais keliai pasiekėme Rygos krypties geležinkelio stotį. Išėjus iš metro pasijutome vieniši. Praeivių nebebuvo, tik vis dar nesumažėjęs mašinų srautas skubėjo nakties gatvėmis. Geležinkelio stotis nakčiai užrakinama, kaip ir metro, dirbantis iki pirmos valandos nakties. Vaikščiojome aplink stotį, ieškodami vietos nakvynei, kol akys užkliuvo už iškabos „Svečių namai“. Prie durų reikėjo paspausti skambučio mygtuką, jos atsivėrė ir mes nusiraminome – nebeteks miegoti gatvėje. Miegojome kambaryje su keturiomis lovomis. Žmonių buvo nedaug, todėl darbuotojai kiek galėdami išbarstė visus po atskirus kambarius. Veikė dušas, todėl atsigulėm švarūs. Nuplovę Baikalo dulkes, kartu paskandinome ir paskutinę erkę, kuri sugebėjo taip pasislėpti, kad išpampo iki lazdyno riešuto dydžio. Paliksime ją čia, juk Lietuvoje ir savų parazitų užtenka. Tiesa, lietuviškos erkės gerokai mažesnės ir ne tokios alkanos.

Ryte sužinojome, kad traukinys į Rygą bus tik vakare, taigi ir vėl turėjome laisvą dieną. Buvome švarūs ir pailsėję, todėl išėjome pasivaikščioti po Rusijos sostinę Maskvą. Žinoma, prieš tai įsigijome bilietus. Pinigų užteko tik sėdimoms vietoms, nes važiuosime jau latvišku traukiniu, o ten ir kainos latviškos, net lietuviams jos gerokai per aukštos. Palyginti turėjome su kuo. Už bilietus nuo Minsko iki Novosibirsko sumokėjome beveik tiek pat, kiek nuo Maskvos iki Rygos. Taip, komfortas europietiškas. Tuo ir skiriasi Rusija nuo Pabaltijo, taip besididžiuojančio savo atsiskyrimu nuo vienos sistemos ir įsiliejimu į kitą, brangią, modernią. Jei važiuodami per Rusiją valgėme tik šviežią, ką tik namuose šeimininkių pagamintą maistą, tai šiame traukinyje iškart buvome apdovanoti sintetiniu maistu, kuris neturi galiojimo laiko ir įpakuotas oro nepraleidžiančioje plėvelėje. Galėjome jo ir neimti, bet jis įeina į bilieto kainą, todėl vežėme jį namo kaip dar vieną suvenyrą.


Profesorė iš Rygos universiteto

Maskvoje pirkdami bilietus į traukinį nevalingai tapome įdomios scenos liudininkais. Kalbėjosi, jei tai galima pavadinti pokalbiu, dvi garbaus amžiaus moterys, matyt, į Maskvą atvažiavusios vienu traukiniu. Viena iš jų buvo latvė, kaip vėliau sužinojome, periodiškai važinėjanti į Maskvą apsipirkti, ji gali taip elgtis, nes bilietas jai kainuoja pigiau nei kitiems keliaujantiems, nes ji invalidė, todėl perka bilietą lengvatinėmis sąlygomis; kita pašnekovė buvo gyvenanti Rygoje rusė, į Maskvą ji atvažiavo aplankyti giminaičius. Moterys aiškiai nejautė viena kitai simpatijos. Dvi pagyvenusios, kultūringai atrodančios damos vos galėjo susilaikyti nešaukdamos ir neįžeidinėdamos viena kitos.

Taip jau sukurta mūsų visuomenė, kad vaikai auklėjami žodžiais, o ne asmeniniu pavyzdžiu. Vaikui visi suaugusieji atrodo protingi, mandagūs ir stiprūs. Žinoma, kas mažam vaikui atrodo neįmanoma, nepasiekiama, tas suaugusiems kelia tik šypseną. Be to yra priimta, kad tėvai gali pasmerkti ir apkaltinti, netgi nubausti vaikus už netinkamą elgesį, o vaikai taip elgtis neturi teisės. Taip jau priimta, kad auklėja suaugusieji, o nepaklusnūs yra tik vaikai. Viskas lyg ir teisinga, bet juk nepaklusnūs vaikai užauga ir tampa nepaklusniais suaugusiais. Šia tema šnekėti girdint vaikams yra nerašytas tabu, nes suaugę kaip įmanydami slepia nuo vaikų savo neteisingus poelgius. Tikriausiai todėl kiekvienas vaikas nori kuo greičiau tapti suaugusiu, nes tik suaugęs jis galės pats vertinti savo poelgius ir spręsti, geri jie ar nelabai.

Vaikai auga, tampa paaugliais, jaunuoliais ir vieną dieną jie subręsta. Jie suvokia, kad suaugusiųjų gyvenimas visai ne toks gražus, ne toks geras, kaip visai neseniai atrodė. Vaikai praregi: suaugusiųjų santykiai pagrįsti melu, ambicijomis, kerštu ir žiaurumu. Galbūt, būtent tada vaikai pirmą kartą suvokia, koks trapus ir mielas buvo jų vaikystės pasaulis, kuriame gyveno tik maži išdykėliai, kartais visai nepiktybiškai pamirštantys paliepimus ar pametantys pinigus. Kokie švelnūs buvo tarpusavio santykiai su bendraamžiais, kur pyktis ir kerštas buvo viena iš žaidimo išraiškų formų. Ir šis jausmas išsilaikydavo ilgų ilgiausia iki vakaro, iki miego. O rytas vėl nušvisdavo džiaugsmingas ir pilnas įspūdžių, be pagiežos, blogos nuotaikos ir be nevykusiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių.

Šiandieninėje prekeivių visuomenėje dažnai žmonių tarpusavio santykiai grindžiami posakiu „Žmogus žmogui – vilkas“. Kad ir kaip maudžia širdį, kiekvieną sykį pajutus suaugusių panieką, kai „nesupranti, kaip turi elgtis normalus žmogus“, tą jausmą tenka nuslėpti, nes bandymas dar kartą išaiškinti savo poziciją, bus sutiktas dar didesne agresija. Taip diena po dienos vaikas perpranta painias suaugusiųjų gyvenimo taisykles. Iš lėto vaikiškas veidelis suakmenėja, įgyja pilkšvą atspalvį, šypseną pakeičia kreiva grimasa, nuoširdžius žodžius reikalingos frazės, o draugus išstumia naudingi „pažįstami“. Retai kam pavyksta išlikti vaiku visą gyvenimą. Dauguma tiesiog pavargsta nuo nuolatinių grumtynių su naikinančia aplinka ir tampa tokiais kaip visi – zombiais.

Pokalbis, kurį stebėjome stotyje daugiau priminė dviejų kačių peštynes – tai buvo labai rafinuotas, bet tuo pačiu labai primityvus, netgi gyvuliškas bendravimas, bandymas išsiaiškinti savo pranašumą. Ši scena atvėrė akis: nėra vaikų ir suaugusių, nėra senų ir jaunų, nėra turtingų ir vargšų, nėra išsilavinusių ir bemokslių – visa tai tik žmonės, nevienodai suvokiantys savo paskirtį ir patį gyvenimą. O kūnas, asmenybė, tai taip laikina, kaip tamsus debesis, įsivaizduojąs amžiams prarijęs saulę ir užvaldęs pasaulį.

Kodėl stebėjome sceną prie bilietų kasos mes supratome tik pamatę vieną iš moterų, lipančią į tą patį vagoną, kaip ir mes. Pirmiausia, ji išstumdė žmones ir, palikusi prie laiptelių savo lagaminą bei pateikusi kontrolierei savo invalidumo pažymėjimą, pirmoji įlipo į vagoną. Atsigręždama šūktelėjo mums visiems: „Aš invalidė, padėkite man ir įneškite mano lagaminą“. Vienas iš keleivių sureagavo ir padėjo vargšei moteriškei. Turbūt, vėliau jis pasigailėjo tokio savo altruizmo. Supratome, kodėl taip suirzo moteris, atvykusi į Maskvą kartu dabar jau su mūsų bendrakeleive. Ieškodami savo vietų, tiesiog nosimi atsirėmėm į invalidę – ji turėjo būti mūsų kaimynė. Vagonas buvo pustuštis, todėl nesustodami nuėjome į kitą vagono galą ir įsikūrėme. Deja, neilgam, nes mūsų naujoji pažįstama atropojo mums iš paskos ir užėmė ... 6 vietas. Taip, taip, būtent šešias. Ant keturių išsidėliojo savo daiktus, o ant kitų dviejų įsikūrė pati. Ji buvo labai nerami, pasiramsčiuodama lazdele, vaikščiojo po vagoną ir visus užkabinėjo. Ne, ne kalbino, o būtent užkabinėjo. Vienų „paprašė“ patraukti daiktus nuo kelio, nes ji negali praeiti; kitų „paprašė“ užtraukti užuolaidą, nes jai šviečia saulė. Mūsų „paprašė“ prie savo vietų atidaryti langą, nes jai trūksta oro. Vagone iš tikrųjų buvo tvanku, nors saulė buvo jau visiškai prie horizonto, tačiau daug stipriau visus slėgė aktyvioji invalidė. Didžioji dauguma keleivių buvo latviai, žmonės ramūs, ne karštakošiai. Jie stebėjo besiblaškančią po vagoną garbaus amžiaus moterį, bet nesikišo. Galiausiai dama nusivilko palaidinę ir liko vien su apatiniais – taip sureaguodama į neatidaromą langą. Tačiau ir šis jos drastiškas poelgis neiššaukė garsinio pasipiktinimo. Artinosi naktis, tikėjomės, kad vėsa ir tamsa nuramins aktyviosios bendrakeleivės emocijas, o ryte jau būsime Rygoje. Deja, deja, naktis tik suaktyvino šią moterį. Staiga pamiršusi, kad visiems pasakojo, jog ką tik pergyveno insultą, ji pradėjo rūkyti cigaretę po cigaretės. Maža to, ji atidarė vagono duris ir dūmai užtvindė visą vagoną. Sunku buvo stebėti taip šėliojančią moterį, turbūt jau turinčią suaugusius anūkus. Kartais ji atrodė liaudiškai tariant „apsėsta velnio“, nes staigūs šokimai nuo kėdės, lakstymas po vagoną, durų trankymas, replikos keleiviams niekaip nesiderino su jos inteligentiška išvaizda, tarsi šį kūną būtų užgožusi tamsa. Galiausiai ryte visi turėjome išklausyti jos istorijos, ne todėl, kad mums tai buvo įdomu. Tiesiog, ji taip garsiai kalbėjo ir rodė visiems ištraukas iš laikraščio apie save, kad ir nesiklausydami girdėjome visą pasakojimą. Sužinojome, kad ji visą gyvenimą dirbo psichologijos dėstytoja Rygos Universitete. Ji buvo labai mylima ir gerbiama, bet atsitiko bėda, jai ant smegenų išsiliejo kraujas (insultas) ir po ligos ji nebedirba. Sunku buvo patikėti tomis kalbomis, bet tvarkinga apranga, nepriekaištingos manieros ir kultūringa kalba visa tai dar buvo išlikę ir išlįsdavo tarpuose tarp pakvaišusių lakstymų. Tik viršų vis dažniau imdavo tas pakvaišimas, kurį žmonės dar kol kas vadina „atsistatomuoju laikotarpiu. Iškyla klausimas, kokia buvo ta sąmonė, jei atėmus protą, likęs žmogus-robotas taip pradeda šėlioti. Juk jai atėmė tik dalį proto, tiksliau visumos suvokimą. Ji tik „užmiršo“ visuomenės taisykles, kurios dažnai slepia sveikų žmonių ydas ir siekius. Ko siekė žmogus turėdamas „sveiką protą“, jei jį atėmus liko tik nevaldomas monstras, niekinantis visus ir viską? Kai žmogus pradeda nesiskaityti su aplinka, jis sustabdomas, jam „paralyžiuojama“ valia. Tai tik aplinkos bandymas apsisaugoti nuo agresijos ir naikinimo. O liga – tai tik gamtos dėsnių ignoravimo pasekmė, ji tik sustabdo žmogų jo klystkeliuose.

Galvoje pinasi keisčiausios mintys: kad pagyvenusi moteris su invalido pažymėjimu, terorizavusi būrį žmonių, iš tikrųjų yra tik nesubrendęs vaikas su jau pasenusiu kūnu. Nuo tokios praregėjimo akimirkos žmogus akyliau pradeda stebėti pasaulį, jis tampa atsargus, kad tas aplink vaikščiojantis chaosas nepažeistų ir neišmuštų žmogiško elgesio, taip nužemindamas asmenybę, žmogų, iki gyvulio.

Ryga mus pasitiko rūku ir tuštuma. Buvo birželio 25-oji, antra Joninių diena. Tokio išmirusio miesto dar neteko matyti. Gatvėse, aptrauktose šlapios pilkumos, mėtėsi šventinės atributikos nuolaužos: suplėšytos girliandos, susprogdinti balionai, tušti šampano buteliai. Sutikome vos kelis praeivius, visi jie buvo panašūs: susigūžę, patinusiais veidais ir turėjo vienintelį tikslą: kuo greičiau surasti kavinę, kurioje drebančiomis rankomis būtų galima išgerti puodelį kavos, o galbūt ir ką nors stipresnio. Visos jos tokios tos viešos šventės – ryte skauda galvą, dangus apniukęs ir slegiantis, o į galvą neateina nė viena šviesesnė mintelė.

Pradėjo purkšti ne vasariškai šaltas lietus. Atrodė, kad nakties košmaras persikėlė į miestą, vėl patekome į kažkokį nerealų pasaulį be žmonių, tik su retkarčiais praslenkančiais šešėliais.


III dalis. Lietuvoje. Kas atsitiko?

Pagaliau mes namie, Lietuvoje. Viskas čia pažįstama ir artima. Tik kodėl taip tuščia ir nyku krūtinėje? Nežavi šiluma ir gardūs pietūs, sunkiai randame kalbą su artimais žmonėmis. Gal mes dar negrįžome? Gal tai, ką matome aplink tik iliuzija? O gal per tuos kelis mėnesius pasikeitė pasaulis? Po sugrįžimo praėjo vos kelios dienos, o mes jau nebegalime nustygti vietoje. Miesto dulkėse trūksta gaivaus oro, o namai užstoja horizontą, kojos pačios kilnojasi ir neša pirmyn. Buvome girdėję, kad grįžus iš ilgos kelionės, galimas sunkus adaptacinis periodas. Gal todėl ir nerandame sau vietos? Nieko neveikimas, tiksliau poilsis mus tiesiog žudė. Negalėjome ilsėtis, bet negalėjome ir nieko dirbti. Liko vienintelė išeitis – judėti. Ilgai nesvarstę išsitraukėme iš palėpės dviračius ir iškeliavome, šį kartą mūsų maršrutas vingiavo Lietuvos keliais.

Pirmoji naktis buvo labai nerami, be sapnų ir dažnai pabundant. Visą laiką jautėmės svetimoje teritorijoje, be to atrodė, kad per palapinės vidurį nutiesti bėgiai, kuriais važinėja traukiniai. Nakvynei buvome pasirinkę vietą apleistoje sodyboje, šalia kurios, vos už šimto metrų buvo nutiestas geležinkelis. Gal todėl, kad apsistojome apleistoje sodyboje, kurią vis dar saugojo namų dvasios, o gal todėl, kad atpratome nuo užteršto oro ryte jautėmės labai pavargę.

Tačiau kelionė tuo ir yra nuostabi, kad besikeičiantys vaizdai kartu keičia ir nuotaiką. Jau antrą kelionės dieną nustojo skaudėti galvos, pagerėjo nuotaika, kažkur išsisklaidė slogios mintys. Tuštumą krūtinėje užpildė besikeičiantys vaizdai, nakvynė prie vandens ir sodrus vasaros pievų bei miškų aromatas. Juk, tiesą pasakius, dažnai važiuojame į svečias šalis, beveik nepažinodami savos. Graži mūsų tėvynė Lietuva, turtinga darbščiais ir kūrybingais žmonėmis; gamtos įvairove – nuo pelkėtų eglynų šiaurėje ir pietryčiuose iki smėlėtų pušynų pajūryje ir Dzūkijoje.

Keista tai buvo vasara, nei dienos negalėjome nustygsti namuose, lyg kas būtų prijungęs prie amžino variklio – visą laiką norėjosi judėti. Tada netikėtai galvoje sukirbėjo klausimas: nejaugi kelionė vis dar nesibaigė? Gal taip lengviau prabėgs adaptacinis laikotarpis, juk keliaujame gimtu kraštu, čia viskas sava: gimta kalba, pažįstami žmonės, žinomos oro sąlygos. Be to pats vasaros vidurys – šiltos, trumpos naktys. Kelionė po tolimus kraštus mus daug ko išmokė, tapome gerokai drąsesni, dingo drovumas, kuris dažnai sustabdo ten, kur nėra kliūčių.

Keliavome laisvai: pavakare palapinę pasistatydavome miško pakraštyje, lauko gale ar apleistoje sodyboje, neieškojome specialių poilsiaviečių. Mindavome pedalus tiek, kiek leisdavo sveikata ir oras. Pirmąsias dienas jautėmės labai keistai: dingo toliai ir platumos, tarsi kas būtų šimteriopai viską sumažinęs. Dangaus skliautas prisispaudė prie žemės, o besileidžiančią saulę beveik kiekvieną kartą užstodavo koks nors žmogaus rankų tvarinys. Atrodė, kad mus pervilko ankštais rūbais, kurie neleidžia nei pasisukti, nei susilenkti, apsunkina kiekvieną judesį. Netikėjome, kad gyvename tokiame ankštame krašte su tiek daug žmonių. Neįmanoma nuvažiuoti nei penkių kilometrų nepamačius gyvenvietės ar nesutikus žmogaus.


Žemaitija

Per Lietuvą važiavome vadovaudamiesi žemėlapiu, aplankydami įdomesnes vietas. Pirmasis mums kelią pastojo Šatrijos kalnas, kurio aukštis 228 metrai. Ant jo viršūnės Suvalkijos žemaičiai pastatė kryžių. Taip pagoniškas kalnas įgavo krikščionišką atspalvį; žemaičiai išsižadėję savo protėvių tikėjimo pakluso svetimai religijai, atneštai kruvinu kalaviju. Šiandien svetimas katalikiškas tikėjimas jau daugelio lietuvių, kažkada buvusių pagonių, priimamas už prigimtinį tikėjimą.

Svečiavomės Žemaitijoje, neaplenkėme ir regiono centro Telšių. Turguje per garsiakalbį skambėjo žemaitiška kalba, kurią net suprasti buvo sunku – lyg kas kalbėtų visiškai svetima kalba. Tuo ir įdomus šis kraštas, kuriame bendrine lietuviška kalba ne su visais ir susikalbėti galima.

Telšiuose neužtrukome, vingiuojantis kelias mus nuvedė į Alsėdžius. Šis miestelis įžymus tuo, kad čia buvo filmuotas garsiojo razbaininko Tado Blindos sušaudymas. Mažai kas pasikeitė nuo legendinių Blindos laikų: ta pati aikštė ir akmeninis grindinys, vyrai ramiai gurkšnoja alų, tik jų galvos be ševeliūrų, iš tolo šviečia skusti ar nuplikę pakaušiai.

Važiuojame toliau, į Žemaitijos draustinį link Platelių ežero. Šis lietuviškas ežeras savo pailgumu mums priminė Baikalą. Tai vienas didžiausių ežerų Lietuvoje, kurio gylis siekia iki 50 metrų. Vanduo ežere skaidrus, krantai smėlėti. Vietą stovyklavietei „parodė“ ančių šeimyna. Tik įsikūrus, prie kranto atplaukė gulbė, nakvojome aikštelėje su nuostabiu vaizdu į ežerą. Žmonių arti nebuvo, nes su mašinomis privažiuoti čia jau nevalia. Savaitgaliais prie ežero suvažiuoja jaunimas iš gretimų sodybų ir miestelių. Mokestis vienam žmogui visam savaitgaliui 3 litai. Ir daug, ir mažai. Kai pagalvoji, kad kažkas renka tavo šiukšles, tai lyg ir per pigu, o jei žmonės mokėtų po savęs nepalikti šiukšlyno, tai gal ir jokio mokesčio nereikėtų mokėti. Tik, deja, žmogus toks sutvėrimas, nemėgsta jis po savęs palikti tvarkos. Namus dar susitvarko ir kiemą savo prižiūri, bet jau gamtos jis nesaugos, ne, ne. Yra vyriausybė, kuri ir privalo rūpintis švara – vėliau belieka ta valdžia piktintis už per didelius mokesčius. Praeina metai, kiti ir gražiausias vietas užpuola mašalai arba erkės. Ežerų ir upių pakrantės apželia nendrynais, o miškai priželia krūmokšnių. Gamta nebesuspėja išvalyti žmogaus šiukšlyno ir „pasidaro negraži“, kad nuvytų žmones, o jau tada ji pati išsirgs teršalus, kad ir vėl ateityje galėtų tarnauti žmogui, tikėdamasi, kad vieną dieną jis supras, kad jis pats ir yra gamta. Jei žmogus nustotų teršti, kokį nuostabų pasaulį jis išvystų!

Vėlyvą pavakarę į poilsiavietę privažiavo žmonių, bet mes to jau nematėme. Ryte pabudome tarsi skruzdėlyne: apsupti palapinių, trankios muzikos ir jaunimo apgirtusiais veidais. Aplink mėtėsi tušti buteliai, net su dviračiais pro žmones buvo sunku prasibrauti. Pasijutome klaikiai, tarsi atsidūrę vienoje statinėje su visa ta pašutusia, praradusia aplinkos ir savęs suvokimą minia. Vietos sergėtojas mus nuramino teigdamas, kad tiek poilsiautojų prisirenka tik savaitgaliais ( buvo šeštadienio rytas), o šiaip čia ramu.

Palikome poilsiavietę ir toliau keliavome aplink ežerą, kurį apvažiavome beveik aplink. Keliavome Žemaitijos nacionaliniu parku: asfaltuotas keliukas maloniai dalinosi į kalniukus ir pakalnes. Atrodė, kad važiuojame jau ištisą dieną, o laikrodžio rodyklė pajudėjo į priekį vos dvi valandas.

Per dieną vidutiniškai nuvažiuodavome 40 kilometrų, skubėti nebuvo kur. Lietuva – mažytis rojaus kampelis su nuostabia gamta: klimatas švelnus, rytais nedrėgna, o vakarais šilta, nėra staigių oro pasikeitimų; spalvos švelnios, pastelinės; mažutėliai laukai ir pievos, tarp kurių įsiterpę miškai. Ir dangus žemas, beveik čia pat, ranka pasiekiamas. Saulėlydžiai tykūs, ramina širdį ir teikia palaimą. Ir dieną, ir naktį jautėmės besiilsintys.

Miesteliai ir gyvenvietės keitė vieni kitus. Štai leidžiamės stačia pakalne žemyn į Kartenos miestelį, įsikūrusį Minijos senvagėje. Kokia galinga čia tekėjo upė, dar ir šiandien jos slėnis toks aukštas. Kada ji išdžiūvo ir kodėl?

Važiuoti dviračiais plentu nelengva. Nėra kelkraščių, o ir vairuotojai Lietuvoje mandagumu nepasižymi. Dažnai pralekia taip arti, kad reikia sustoti, nes vėjo gūsis toks stiprus, kad verčia nuo dviračio. Nesustojantis mašinų srautas taip išvargina, kad būtina ilsėtis vidurdienį, be to tą vasarą be gailesčio „kepino“ saulė. Taigi, pusiaudienį sustodavome kokioje lauko kavinėje pailsėti, dažnai tai būdavo degalinės kavinė. Išgėrę po puodelį kavos atsigaudavome: akys atšvisdavo, spalvos paryškėdavo, sugrįždavo kažkur išgaravusios jėgos. Kavos puodelis keliaujant nemielais Lietuvos keliais tapo pačiu tikriausiu stimuliatoriumi, be jo nesugebėjome jaustis žvalūs.

Iš Kartenos važiavome į Kretingą, iš kur pasukome į Darbėnus. Oras karštas, kelias lygus, asfaltuotas. Pralėkėme greitai šią atkarpą, liko vos septyni kilometrai vieškeliu iki Šventosios, o čia jau prasidėjo košmaras: kelias išdaužytas, duobėtas, o pakraščiai smėlėti. Aplink pušynas ir gaivus oras, o norisi greičiau pravažiuoti šį ruožą. Šiandien keliauti dviračiu sudėtinga. Dauguma lietuvių dviratininkus laiko skurdžiais, nesugebančiais net mašinos įsigyti. Toks požiūris apsunkina kelionę, nes dažnas vairuotojas tiesiog jaučia pareigą pralėkti visai šalia, užmiršdamas bet kokį saugumą. Kai kurie įjungia signalus, nes dviratininkai jiems yra tik kliūtis, kelianti susierzinimą. Vairuotojai nemokomi mandagumo ir etikos keliuose, jiems užtenka pažinti kelio ženklus. Žinoma, vairuotojai tai tie patys lietuviai, tautiečiai, o jų elgesys už vairo tik atspindi jų vidinį pasaulį. Jei žmogus nekultūringas už vairo, vargu, ar jis išsiskirs aukšta kultūra kitokiame žmonių susibūrime.

Sunkiai įveikdami įvairiausius netikėtumus ir nenumatytas kliūtis vis tik pavakare pamatėme jūrą. Nusimaudėme vėsiuose Baltijos vandenyse, palydėjome besileidžiančią saulę ir suskubome statyti palapinę. Minkštas samanų patalas sugėrė visą nuovargį, o rytinė saulė kvietė keltis ir vėl judėti. Pakelėje prisirinkome žemuogių, privalgėme jų tiek daug, kad kitą dieną net jas pamačius burnoje pasidarydavo rūgštu.

Iš tolo apžiūrėjome Būtingės terminalą, aplankėme Šventąją, Palangą, Karklę. Nakvynei apsistojome miške, du kilometrai už Karklės kaimelio. Vakare prasidėjo liūtis. Lijo taip smarkiai, kad jau nebetikėjome, kad teks pamiegoti. Viską apdangstę plėvelėmis sėdėjome palapinėje viduryje miško ir laukėme audros pabaigos. Vėjas pūtė iš trijų pusių, stipriai žaibavo. Apie dešimtą vakaro viskas pradėjo rimti, todėl išsimiegoti laiko pakako. Rytas išaušo saulėtas, pranašaudamos giedrą, aukštai skraidė kregždės. Čia pat pajūryje per radiją išgirdome pranešimą, kad vakar Kuršėnuose audros metu ledo gabalas didumo su lyg vyrišku kumščiu užmušė veršiuką, o kaimyninėje Latvijoje, Siguldoje audra išvartė medžius ir nutraukė elektros laidus. Žinios skambėjo bauginančiai, o mes patyrėme tik lietų ir stebėjome blykčiojančius žaibus. Atsisveikindami su pajūriu užsukome į Klaipėdos turgų, bet, kaip sakoma, batsiuvys neturi batų, taip Klaipėdą aptikome be šviežios žuvies.


Mažoji Lietuva

Jau toli paliko pajūris, kitai nakvynei apsistojome pakelės miške, kur vyko medžioklė. Sutikome vieną medžiotoją. Jis mus išgąsdino: visa dešinė veido pusė subjaurota raudono rando. Gal buvo susikibęs su meška? Nugara perbėgo šaltas šiurpuliukas. Naktį pabusdavome nuo kiekvieno krepštelėjimo, prieš akis vis iškildavo medžiotojo veidas. Nieko sukrečiančio neįvyko, mus sukandžiojo tik erkės.

Atsikėlėme anksti, ir vėl į kelionę. Keliavome per Mažąją Lietuvą, kraštą, kuris iki šiol daugelio lietuvių nepažintas, nesuvoktas ir dažnai prijungiamas prie Žemaitijos. Nors lietuvninkai skiriasi nuo žemaičių savo tikėjimu, papročiais ir įpročiais, bet kažkas intensyviai stengiasi ištrinti iš lietuvių atminties šio krašto ir jo žmonių istoriją. Gal tai „religinės kovos“ – lenkiška viera stengiasi užgožti liuteronišką-vokišką krikščionybės pakraipą, o gal kažkur giliau slypi ir kitos priežastys.

Per Pagėgius ir Šilutę važiavome link Rambyno kalno. Pūtė stiprus priešpriešinis vėjas. Prieš Mikytus, likus vos keliems kilometrams iki kalno, nuleido padangą. Visą valandą sugaišome, kol ją suklijavome. Važiavome aplankyti Vydūno kapo ir, žinoma, pažvelgti nuo Rambyno kalno į Nemuną, kuris šiandien skiria Lietuvą ir Rusiją. Nusilenkėme Lietuvos Išminčiui ir vėl į kelią, dabar jau aplankyti Ventės Ragą, iš kur matosi auksiniai Nidos smėlynai. Pakeliui sutikome rudaplaukę lapę, ji nenorėjo draugauti, greitai spruko į tankmę. Nakvoti sustojome pelkėtoje vietoje, prie pat Marių, penki kilometrai iki Ventės Rago. Ryte aplankėme švyturį, pastatytą 1811 metais.

Grįždami sustojome Kintuose lauko kavinėje pasivaišinti šiltomis bandelėmis, ir akys užkliuvo už skelbimo, kad Vydūno muziejuje veikia paroda. Nusprendėme aplankyti muziejų, skirtą tautos išminčiui Vydūnui. Muziejaus vedėja papasakojo įdomią istoriją. 1968 metais gan keistomis aplinkybėmis buvo pažymėtos 100-osios Vydūno gimimo metinės. Tuometinis TSRS vadovas L.Brežnevas lankėsi Indijoje, kur buvo užklaustas, kaip ruošiamasi pagerbti šalies išminčių Vydūną. Iki šios akimirkos L.Brežnevas net girdėjęs nebuvo tokio vardo, bet grįžęs liepė išsiaiškinti, kas toks šis žmogus, jei apie jį domisi net tolimojoje Indijoje? Šimtmečio minėjimas įvyko Karaliaučiuje (Kaliningradas, Köninsberg). 1988 metais, 120-osios Vydūno gimimo metinėms iš Vokietijos buvo parvežti jo palaikai, nes vokiškas kapas buvo išpirktas tik penkiasdešimčiai metų. Palaikai buvo pervežti į Bitėnų kapinaites, prie Rambyno kalno. Legendos byloja, kad išminčiaus kaulai turi stebuklingą galią. Juodieji žyniai ir magai dažnai bando pavogti ir panaudoti išminčių kaulus kultinėms apeigoms. Atrodo, kad Lietuvoje tokiais dalykais netikima, o lietuviams daug brangesnės pasirodė varinės raidės ant paminklinio akmens, jas ir nulupo. Todėl paminklą teko paslėpti, kol baigsis vario karštligė, juk kol kas pavogtos tik dvi raidės (2007m. vydūniečiai restauravo akmenį ir sugrąžino jį ant Vydūno kapo).

Palikdami Kintus buvome apdovanoti visu litru šviežio pieno – netrūksta dar geraširdžių žmonių Lietuvoje. Šeimininkė neėmė pinigų, tik nusijuokė – dėl litro pieno nenusigyvensime. Ačiū jai.


Suvalkija

Smalininkai. Nuostabi vieta, smėlėtos Nemuno pakrantės ir pušynai – tikras kurortas. Diena išpuolė labai karšta, nusprendėme nusimaudyti, bet patogias maudykles vietiniai gyventojai pavertė gyvulių girdyklomis: krantai taip ištrypti karvių, kad nėra nei kur kojos ant lygios vietos pastatyti, ir visur gausybė „sudžiūvusių pyragų“. Nesustabdė mūsų noro taip sudarkytos pakrantės, vis tik nusimaudėme nešvariuose Nemuno vandenyse, kur dėl didelio užterštum nepatartina žmonėms maudytis. Taip jau mes žmonės esame auklėjami: patys teršiame ir patys dejuojame. Jei vien terštume, tai dar būtų pusė bėdos, bet mes dar ir „valome“ ... chemikalais, taigi, teršimas tampa dvigubu. Sunku Gamtai apsiginti nuo perdėto civilizuoto žmogaus dėmesio. Pamiršo žmogus gamtos dėsnius. Argi taip naikintume gamtą, jei nors retkarčiais susimąstytume apie tai, ką paliekame po savęs vaikams ir anūkams; jei žinotume, kad gyvenimas yra amžinas, ir gimdami kitą kartą sugrįšime į pačių užterštas ir užnuodytas vietas.

Upės vanduo atgaivino ir trumpam sugrąžino jėgas. Kaitri saulė ir stiprus vėjas reikalavo daug fizinės ištvermės, todėl vėsius kūnus ir vėl padengė sūrus prakaitas. Net sustojus atsikvėpti ausyse nuolat girdėjome švilpesį ir ūžesį, nuo kurių niekur negalėjome pasislėpti. Ilgai nesiilsėjome, vėl išsiruošėme į kelią, kuris ėjo per Jurbarko miestą, o jį pravažiavus saulė jau artėjo prie horizonto. Laikas ieškoti vietos nakvynei. Iš abiejų kelio pusių driekėsi plyni laukai. Nesimatė jokio gojelio ar krūmyno, juk nestatysime palapinės atviroje vietoje šalia kelio, kad kiekvieno pravažiuojančio žvilgsnis už jos užkliūtų. Saulė kaip užkerėta skubėjo leistis, o mes vis važiavome, nerasdami tinkamos vietos nakvynei. Sustojome priverstinai, nes pasirinkimo jau neturėjome – saulė jau buvo pasislėpusi, todėl palapinę teko statyti, net neapžvelgus vietovės, tiesiog pasukome lauko keliuku į pakraštį ir sustojome už aukštų žolynų, kurie ir atskyrė mus nuo kelio. Tik rytą pamatėme, kad vos už dešimties metrų prasideda pelkė. Sustoję dar spėjome pamatyti besiganančią karvę, kurią beveik visai sutemus išsivedė šeimininkas.

Ryte sulaukėme svečio, to paties, vakare išsivedusio karvę. Senyvą vyriškį labiausiai domino mūsų dviračių kainos, taip mums pasirodė. Tik vėliau supratome, kad jis mus tikrino, ir įsitikinęs, kad mes nepakenksime jo karvei, pasiūlė mums pieno, tik sakė, kad patys turėsime pasimelžti. Šią akimirką taip aiškiai suvokėme, kad tikrai esame Suvalkijoje. Prisiminėme, kaip vakar nesėkmingai kelis kartus bandėme nusipirkti pieno. Moteris, kurią užkalbinom pakelės gyvenvietėje, padejavo, kad turi tik vieną karvę, kai tuo tarpu jos kaimynai, kurių tuo metu nebuvo namie, augina tris karves. Pas juos mes ir buvome nukreipti. Kitame kieme mums pasakė, kad pienas jau priduotas. Ir dar pridūrė, kad mums gerai, nes galime atostogauti, kai jie tuo metu turi sunkiai dirbti. Nejaugi Lietuvoje vis dar nepanaikintas prievartinis darbas? Trečiajame kieme mums pasakė, kad nėra šeimininko, o be jo žinios niekas negali netgi litro pieno parduoti. Štai taip vyko mūsų kelionė per Suvalkiją. Prie visų nesėkmių dar ir padangą nuleido...

Išaušusi diena nusimatė karšta, ant kelio net smala suskystėjo. Apie pusiaudienį privažiavome Marijampolę. Aplinkui visur buvo užtverti keliai, streikavo ūkininkai. Galingos, daugiatonės mašinos važiavo siauručiais Suvalkijos keliukais, keldamos kamuolius dulkių ir palikdamos debesis užteršto oro. Šiame regione ūkininkai dažniausiai streikuoja. Ir žemės čia derlingiausios, ir derlius gausiausias, o streikai nesiliauja.

Marijampolė tarp Lietuvos miestų išsiskyrė nuorodomis. Šalia pagrindinių nurodančiųjų ženklų puikavosi užrašas „Neveikiančios žydų kapinės“, kita nuoroda kreipė į veikiančias miesto kapines. Sustojome pailsėti tuoj pravažiavę miestą. Prigulusius šalia keliuko pavėsyje mus užkalbino moteris, grįžtanti iš ganyklų su pilnais pieno bidonais. Ji pasiūlė pieno. Labai nustebome, bet pašnekesio metu išsiaiškinome, kad ji kilusi š Žemaitijos ir vis dar nepersisunkusi suvalkietišku godumu. Nežinia, ar tik mums buvo taip sunku bendrauti Suvalkijoje. Galvojame, kad taip yra pasijutęs ne vienas, juk užtenka prisiminti anekdotą ar pasakojimą apie šiuos savitus Lietuvos gyventojus.


Kelionė baigėsi

Pagaliau mes Dzūkijoje. Čia nėra turtuolių ūkininkų, nes derlingą juodžemį pakeitė smėlis ir pušynai. Grybai ir uogos – toks šio krašto derlius. Jei vasara drėgna, tai dar ir bulvės uždera, viena kita braškė prisirpsta. Keliukai vingiuoja pušynais tai nusileisdami, tai vėl staigiai šokdami į viršų. Ne kelionė, o tikra palaima. Žmonės linksmi, neturi jie rūpesčio dėl galbūt neužderėsiančio derliaus. Širdgėlą ramina vaikščiodami pušyne ar pasinerdami į skaidrius ežerų vandenis, kurių čia tikrai netrūksta.

Ta vasara (1999m.) buvo tokia karšta, kad jau septintą valandą ryto būdavo sunku išgulėti palapinėje, reikėdavo keltis ir bėgti į pavėsį ar šokti į vėsų ežero vandenį. Pačiame vidurdienyje termometro stulpelis pakildavo net iki +45°C karščio. Pakelėse pilna laukinių raudonųjų serbentų, o jų uogos saldžios ir be kirminų. Prisišveitėme jų taip pat kaip ir žemuogių, keliaudami pajūriu. Aplink sausa ir šviesu, kvepia žolynai ir spygliuočiai. Palapinę galima bet kur pasistatyti – tikros kurortinės poilsiavietės.

Sustojome nedideliame miestelyje prie parduotuvės ir vis išbėgame patikrinti, ar niekas nesiruošia dviračių nuvaryti. Šalia besiburiuojantys vyrai sugėdino mus: nusiraminkite, mes pasergėsime jūsų dviračius. Čia ne didmiestis, čia visi tarpusavyje pažįstami.

Kelias vis vingiuoja tolyn, vaizdai keičia vienas kitą, kaip ir oras, kurio kaitrą ataušina šiltas vasaros lietus. Laikas nuo laiko jis mus sustabdo ir priverčia pratūnoti kur nors po stogu, o kartais ir po ištempta tarp medžių plėvele. Šį kartą sustabdė miestelyje, dvi valandas prasėdėjome centriniame daržovių turgelyje po stogu. Į draugiją įsisiūlė vietinis šuo, panašus į avinėlį. Pavaišinome jį duona ir rūgpieniu. Šalia ganėsi ožka. Kompanija neįkyri, ir lietus atrodo ne toks nuobodus, prisiminus, kad liepa Lietuvoje yra šlapias mėnuo.

Dar kartą lietus mus sustabdė prieš pačius Trakus, todėl šį kurortą pasiekėme tik kitą dieną. Kelias dienas pakeliavę per lietų spėjome primiršti deginantį karštį ir vėl ilgėjomės saulės šilumos, kad tik nereiktų kiaurai peršlapti.

Trakuose pasilepinome kibinais, tai toks pyragėlis su avienos troškiniu. Juos gamina karaimai, kurie jau nuo senų laikų gyvena Trakuose, kai juos į Lietuvą atsivežė kunigaikštis Vytautas. Nuotaika pasitaisė, kaip sakoma – sotus pilvas nekelia rūpesčių.

Dar viena diena kelionėje, ir mes jau Vilniuje. Kelionė iki sostinės išvargino. Remontuojamas kelias ir kažkur skubantys sunkių, didelių krovininių mašinų vairuotojai. Gal ir sulauksime tokios dienos, kai Lietuvoje dviratininkai bus gerbiami vien už tai, kad jie irgi žmonės. Kai galėsime didžiuotis šalį išraizgiusiais dviračių keliais. Ir kai nesistebėsime, kad krovininės mašinos vairuotojas, dažniausiai užsienietis, tyliai pristabdo galingą mašiną, kad neužkliudytų dviratininko. Užsieniečiai vairuotojai gerokai mandagesni už vietinius mašinų vairuotojus. Gal todėl, kad Lietuvoje žmonės tokie nerangūs, nejudrūs, retai išvykstantys toliau už savo rajono ribų – jų visas pasaulis telpa į jų kaimą ar miestelį.

Vilnius mus pasitiko tirpstančio asfalto kvapu, užterštu dūmais oru ir nesibaigiančiu mašinų srautu, vietomis virstančiu sustingusiais kamščiais. Per sostinę važiavome tris valandas, o nuvažiavome tik devyniolika kilometrų. Važiavome šaligatviais, prie kiekvienos sankryžos nulipdami nuo dviračio ir nukeldami jį nuo borto. Nuo triukšmo įskaudo galvos, sustoti niekur nenorėjome, stengėmės kuo greičiau pabėgti iš tos maišalynės. Ir staiga, lyg perkūnas iš giedro dangaus atskrido mintis: suvokėme, kad mūsų kelionė pasibaigė. Čia Vilniuje, sostinėje, iš kur beveik prieš tris mėnesius išsiruošėme į mums nežinomus ir kiek bauginančius kraštus, ji ir užsibaigė. Pajutome ramybę, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes ir pradėjo kietėti kaip vėstantis vaškas, įgaudamas naują formą. Dabar jau galėsime grįžti namo, nebekankins keistas jausmas, lyg kybotume tarp dangaus ir žemės.

Tris savaites kelionės aplink Lietuvą sujaukė nusistovėjusį požiūrį į tėvynę ir į Sibirą. Toks staigus perėjimas į ankštą erdvę mus taip sustabdė, lyg būtume atsimušę į betoninę sieną, kažkurį laiko tarpą jautėmės praradę suvokimą. Taip, graži mūsų šalis, oras švelnus, gamta ne tokia užteršta, lyginant su kitomis Europos šalimis, tik maža joje erdvės, trūksta horizonto. Kartais atrodo, kad mirkstame tirštame koncentrate, kurio vos kelių lašelių pakaktų gražiausiam gyvenimui. Įvairias priežastis galima nurodyti, kodėl trėmė lietuvius į Sibirą. Ir vis tik reikėtų pridurti dar vieną, kuri išryškėja tik bėgant laikui, ji sukurta evoliucinės būtinybės: pažadinti lietuviuose laisvės jausmą, kuris toks neužčiuopiamas ir prižemintas tarp ariamų žemių ir sunkaus darbo, sugrubinusio ne tik lietuvių rankas, bet ir širdis, kuriose jau nebeužtenka vietos dangaus žydrynei ir aukštiems siekiams...


Pabaiga. Baigėsi atostogos, prasidėjusios baltu sodų žydėjimu...

Ir vėl pavasaris, ir vėl žydi sodai. Šiandien pirmieji kelionės daigai jau išlindo iš sunkios, juodos gyvenimo žemės gniaužtų. Sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, kurį palikome vos keliems mėnesiams, mums nebepavyko. Žvelgiant atgal – matyti tik juoda praraja. Ateitis priekyje, ir ji jau šviečia, šildo ir visą laiką kviečia nesustoti. Traukinys sugrąžino mus namo per penkias laiko juostas, tik jau į kitą erdvę, kurią kūrėme kelionės metu. Mes grįžome į Vakarus ir parsivežėme Rytų saulę. Be sienų ir be draudimų gabenome ją į Lietuvą, į tėvynę. Šiandien tai įmanoma, nes laikas, kaip ir stebuklingas paukštis, vieną kartą nutvertas už sparno, jau nebeišsprūs iš rankų, prisilietusių prie ateities svajonių.

Mes važiavome tiek tūkstančių kilometrų pamatyti Kristų. Keistas sutvėrimas yra žmogus. Jis netiki tuo, ko negali pačiupinėti. Gal todėl baigia išnykti padorumas ir sąžinė, tikėjimas ir viltis. Juk šių sąvokų negalima sukietinti ir įvertinti. Ką jos duoda, kiekvienas turės galimybę suprasti paskutinę gyvenimo akimirką, bet juk nebūtina laukti paskutinio atokvėpio, žinoma, jei širdis dar nevirtusi akmeniu, taip lėtai reaguojančiu į pasikeitimus.

Mes išvykome iš Lietuvos, nes pavargome nuo ekonominių problemų, kurios visiškai užgožė lietuvio dvasią ir pavertė gyvenimą vienadieniu. Juk šiandieniniam žmogui taip svarbu skaniai pavalgyti ir gražiai apsirengti, nors visa tai taip laikina. Pavieniai kūrėjai vis stipriau primena vargetas, nes jie priversti savo širdies dovanas nužeminti iki pinigų, kuriuos valdo godūs ir žiaurūs nevykėliai, neturintys nei grožio suvokimo, nei ateities vizijų. Jie bando užvaldyti pasaulį ir pakeisti kosminį dėsnį, teigdami, kad pinigai yra svarbiausias žmonijos tikslas, taip paniekindami dieviškąją žmogaus prigimtį.

Neseniai sužinojome, kad dar trys lietuvių šeimos iš Kauno išvyko į Saulės miestą. Kodėl? Nejaugi čia neįmanoma tikėti Kristumi ir vykdyti dešimt dievo įsakymų? Juk ne vieta puošia žmones, o žmonės vietą. Tai kodėl nenorime puošti Lietuvos? Ar Lietuvoje jau nebėra pasiryžusių kovoti iki mirties už šviesią Tėvynės ateitį?

Gal laikas išgirsti, ko nori ir siekia ateities kartos? Juk tai jiems mes bandome įbrukti savo sukurtą ir neįgyvendintą viziją. Argi ne svarbiau padėti įgyvendinti svajones vaikams, apie kurias nei vienas suaugęs net girdėti nenori.

Gal sustokim, kol nevėlu. Kol vaikai netapo žudikais, neišlaikę artimųjų priespaudos ir pažeminimų. Kol jie netapo narkomanais ir prostitutėmis, negalėdami nusipurtyti prievartos, kaip tik paaukodami savo gyvybę. Kol jie netapo tokiais, kaip mes, tingiais ir nejudriais dvikojais, jau palaidojusiais visas savo svajas. Juk tai mes, pilvoti, nuplikę ir nejudrūs seniai, dėl šios dienos sotumo aukojame savo anūkų ir Lietuvos ateitį. Sunku prisipažinti sau, kad visą gyvenimą tikėjome tik vienu dievu – pinigais.

Ar dar ne laikas prikelti iš užmaršties amžinas vertybes? Mes teigiame, kad laukiame Kristaus, bet argi tai tiesa? Juk nėra jam vietos mūsų širdyse, kaip ir meilės artimui, užuojautos suklupusiam, pagalbos rankos, einančiam pirmus savarankiškus žingsnius. Ar ne laikas suprasti, kuo skiriasi laisvė nuo anarchijos, meilė nuo meilikavimo, o jėga nuo smurto.

Ar dar neatėjo laikas atsikratyti stabų ir pradėti tikėti ATEITIMI, ji geriausias dievas.

2009-04-26. Šiauliai-Baikalas, 1999m. vasara.

St401 Publicistika/Sibiro „Kristus“, milicininko atsivertimo istorija.  134p. – (Gyvosios Etikos mokykla; knyga 14. XXIa. literatūra). UDK 910.4(571.51). ISBN 978-9955-9697-4-7 

Piligriminės kelionės įspūdžiai, patirti 1999m. vasarą apsilankius Krasnojarsko krašte įsikūrusioje bendruomenėje. Knygos „Ar yra gyvenimas iki mirties?“ tęsinys, nors tai jau visai kita istorija. 

Atsakinga redaktorė Diana Stungurienė.  Maketavo ir meniškai apipavidalino Gintautas Stungurys. Parengė N.RERICHO v. klubas. Spausdino ir išleido leidybinė grupė „ŠIAURE“. Tiražas 20 vnt. siauliai.mok.lt/rerichas/. el.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 2009 m., Šiauliai.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“