Šeštadienis, Geg 26th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Stiklo karoliukų žaidimas

Stiklo karoliukų žaidimas

ŽINIUONIS

Šitai dėjosi prieš keletą tūkstančių metų, ir moterys anuomet turėjo valdžią: gentyje ir šeimoje visi labiausiai gerbė motiną ir senelę, visi jų klausė, o gimus kūdikiui mergytė buvo kur kas labiau vertinama nei berniukas.

Kaime buvo senmotė, turinti bent Šimtą metų, o gal ir daugiau, visų kaip karalienė gerbiama ir bijoma, nors nuo nebeatmenamų laikų retai kada pirštą bepakrutino ar žodį beištarė. Dienų dienas sėdėjo tiktai priešais savo trobelės angą, patarnaujančiųjų giminaičių apsupta, ir pas ją ėjo kaimo moterys pagarbos jai išreikšti, reikalų savo išpasakoti, vaikų parodyti, paprašyti, kad ji juos palaimintų; ėjo nėščios ir prašė palytėti jų stuomenį ir jų laukiamajam vardą duoti. Senmotė kai kada uždėdavo ranką, kai kada tik linktelėdavo arba papurtydavo galvą, o kartais nė nekrustelėdavo. Žodį tarė retai; ji tiktai buvo; ji buvo, sėdėjo ir viešpatavo, sėdėjo ir šiurpsojo savo žilais, išblindusiais, skystais plaukais aplink šikšninį, toliaregį erelišką veidą, sėdėjo ir priiminėjo garbstymus, dovanas, prašymus, žinias, pranešimus, skundus, sėdėjo ir buvo žinoma visiems kaip septynių dukterų motina, kaip daugybės anūkių ir proanūkių senelė ir prosenelė, sėdėjo ir savo aštriose veido raukšlėse bei už parudusios kaktos saugojo kaimo išmintį, tradiciją, teisę, dorą ir garbę.

Buvo pavasario vakaras, apsiniaukę, anksti temo. Priešais molinę senmotės trobą sėdėjo ne ji pati, o jos duktė, ne ką mažiau žila ir ori, ne taip jau daug ir jaunesnė už senmotę. Ji sėdėjo ir ilsėjosi, jos sostas buvo durų slenkstis, plokščias lauko akmuo, kai šalta, užklojamas kailiu, o toliau pusračiu tupėjo ant žemės, ant smėlio ar žolės keli vaikai, kelios senės ir paaugliai berniūkščiai; jie čia tupėdavo kiekvieną vakarą, jei tik nelydavo ir nebūdavo šalta, nes norėjo klausytis, kaip senmotės duktė pasakoja, porina istorijas arba gieda burtagiesmes. Pirmiau tai darydavo senmotė pati, dabar ji buvo per sena ir per daug nešneki, o jos vietoj kiūtojo ir pasakojo duktė, ir kaip jos istorijos ir burtagiesmės buvo visos iš senmotės, taip iš senmotės buvo ir jos balsas, stotas, ramus laikysenos, judesių ir kalbėsenos orumas, ir jaunesnieji klausytojai pažino ją kur kas geriau nei jos motiną ir beveik nė nežinojo, kad ji anos vietoj sėdi ir dėsto genties istorijas bei išmintį. Iš jos burnos tekėjo vakarais žinijos šaltinis, ji saugojo genties lobį po savo baltais plaukais, už jos romiai raukšlėtos senos kaktos gyveno viso sodžiaus atmintis ir dvasia. Jei kuris žinojo ką ar mokėjo burtažodžių arba istorijų, tai iš jos buvo gavęs. Be jos ir senmotės, gentyje buvo tiktai vienas išminčius, bet šisai laikėsi toli nuo viešumos; tas paslaptingas ir be galo tylus vyras buvo žiniuonis, mokąs išburti giedrą arba lietų.

Tarp klausytojų tupėjo ir berniūkštis Knechtas3, o šalia jo mergytė, vardu Ada. Mėgo jis tą mergytę, dažnai lydėdavo ją ir gindavo, ne iš meilės, apie kurią dar nieko neišmanė, pats vaikas tebebūdamas, bet kad ji buvo žiniuonies duktė. Žiniuonį Knechtas gerbė be krašto be galo, žavėjosi juo, nieko daugiau taip nevertino, nebent senmotę ir jos dukterį. Tačiau jos buvo moterys. Jas galėjai gerbti, galėjai jų bijoti, bet negalėjo kilti mintis ar troškimas pačiam tapti tuo, kuo jos yra. O žiniuonis buvo vargiai prieinamas vyras, berniukams nebuvo lengva laikytis jo artumoje; reikėjo ieškoti tinkamų progų, o viena iš tų progų buvo rūpinimasis jo dukteria. Knechtas kiek galėdamas dažniau eidavo į atokų žiniuonies būstą nusivesti Ados prie senmotės pirkios ir vakarais klausytis jos pasakojimų, o paskui parlydėdavo mergaitę namo. Taip jis ir šįvakar padarė, tupėjo dabar greta jos sutemų pulkelyje ir klausėsi.

Senė šiandien pasakojo apie raganų kaimą. Ji kalbėjo: — Pasitaiko, kad kaime gyvena pikta moteris, tokia pikta, jog nė vienam nelinki gero. Tokios pikčiurnos dažniausiai yra bevaikės. Būna, kad kuri iš tų bobų tiek įsipyksta visam kaimui, jog žmonės nebeapsikenčia. Susirinkę kurią naktį, čiumpa bobą, jos vyrą suriša, ją pačią išlupa rykštėmis, o tada išveja toli toli į miškus ir pelkes, prakeikia prakeiktinai ir ten palieka. Vyrą paskui atriša, ir jei jis dar ne per senas, gali sau kitą pačią įsitaisyti. O išvytoji, jeigu nežūsta, klajoja po mišką ir pelkes, išmoksta žvėrių kalbą, o ilgą laiką paklajojusi, vieną dieną randa kaimelį, kuris vadinasi Raganynė. Tenai susirinkusios visos tos piktos bobos, iš kaimų išvytos, tenai jos savo kaimą susikūrusios. Ten jos gyvena, daro piktus darbus ir raganauja, o labiausiai, savo vaikų neturėdamos, vilioja vaikus iš tikrų kaimų, ir jei vaikas miške pasiklysta ir namo nebepareina, tai greičiausiai ne liūne nuskendo ir ne vilkas papjovė, o ragana jį paklaidino ir į Raganynę nusitempė. Kai aš dar tebebuvau maža, o mano senelė buvo kaimo vyresnioji, išėjo kartą viena mergaitė su draugėmis į mėlynes, beuogaudama pavargo, atgulė ir užmigo; tiek to žmogaus tebuvo, tarp paparčių nesimatė, kitos ėjo ir nuėjo sau, ir tik kai į kaimą parėjo, jau vakare — žiūri, tos mergaitės nėra. Išsiuntė bernus ieškoti, tie vaikščiojo po mišką, šaukė, kol visai sutemo, tik nieko nerado ir parėjo dykom. O ta mažė, miegojusi pamiegojusi, atsikėlė ir drožė sau per mišką, vis tolyn ir tolyn. Ėmė baisu darytis, ir juo baisiau, juo ji smarkiau lėkė, o jau seniai nebežinojo, kame esanti, tik dūmė vis tolyn nuo kaimo, kol atsirado tokioje vietoje, kur dar niekas nebuvo buvęs. Ant kaklo ji nešiojo už plaušinės virvelės pakabintą šerno iltį, tėvo dovanotą, iš medžioklės jo parsineštą; tą iltį jis pragręžę akmens skeveldrėle, padarė skylutę plaušui perkišti, triskart pavirino šerno kraujyje, geras burtagiesmes giedodamas. Kas tokią iltį nešiojasi, tam burtai nieko negali padaryti. Šit tarp medžių pasirodė moteriškė, ji buvo ragana ir nutaisiusi saldžią miną kalbėjo: „Labas vakaras, dailus vaikuti, gal tu pasiklydai? Eikš su manim, parvesiu tave namo". Mergaitė ir eina. Tik jai topt į galvą, ką tėvas motina sakė, — kad niekam nepažįstamam negalima ilties rodyti, tai ji beeidama vogčiomis nusitraukė ją nuo plaušo ir įsikišo į juosmenį. Nepažįstama moteris dūmė ir dūmė su mergaite kažin kiek laiko, jau seniai sutemus, ir pasiekė kaimą, tik ten buvo ne mūsų kaimas, o Raganynė. Ten ragana mergaitę įgrūdo į tvartą be langų, o pati nuėjo į pirkią gulti. Rytą ji klausia mergaitę: „Ar tu kartais neturi šerno ilties?" Mergaitė sakėsi turėjusi, bet miške pametusi, ir parodė plaušą ant kaklo - ilties tenai nebebuvo. Tada ragana atnešė molinį puodą, pilną žemių, o iš tų žemių augo trys žolynai. Mergaitė žiūri į tuos žolynus ir klausia, kas čia yra. Ragana rodo į pirmą žolyną ir sako: „Čia tavo motinos gyvybė". Paskui rodo į kitą ir sako: „Čia tavo tėvo gyvybe". Tada rodo į trečią žolyną: „O šičia tavo pačios gyvybė. Kol tie žolynai žaliuoja ir auga, jūs sveiki ir gyvi. Jei tiktai kuris ims vysti, tuoj susirgs tas, kieno gyvybę jis reiškia. O jei kurį išrausiu, kaip aš dabar tuoj, tai mirs tas, kieno gyvybę nutrauksiu". Ir ji griebia tą žolyną, kuris reiškia tėvo gyvybę, ir jau raus, ir kai tik ji patraukė tiek, jog pasi­matė balta šaknis, iš žolyno išsigirdo gaili gaili aimana...

Sulig šiuo žodžiu šalia Knechto sėdėjusi mergytė šoko it gyvatės įgelta, sukliko ir strimgalviais nulėkė šalin. Ilgai kovojo ji su siaubu, pasakojimo sukeltu, bet galiausiai nebeištvėrė. Viena senė nusijuokė. Kitus klausytojus baimė buvo pagavusi beveik taip pat, kaip ir aną mažylę, bet jie tvardėsi ir liko sėdėti. O Knechtas, vos atsipeikėjęs iš klausymo svajos ir siaubo slogučio, irgi pašoko ir išbėgo mergaitei pavymui. Senė pasakojo toliau.

Žiniuonies pirkia stovėjo arti kaimo kūdros, į tą pusę Knechtas ir nusivijo bėglę. Jis mėgino ją prisivilioti meiliu, raminamu murmesiu, dainuodamas ir niūniuodamas, tokiu balsu, kaip moterys vištas šaukia, — pratisai, saldžiai, kerimai.

— Ada, — šaukė jis dainuojamai, — Ada, Adule, eikš čionai. Ada, nebijok, čia aš, čia aš, Knechtas.

Taip jis dainavo ir dainavo, ir nespėjęs dar jos išgirsti nei pamatyti, pajuto staiga, kaip jos minkšta rankytė terpiasi į jo saują. Ji stovėjo prie kelio, nugara prisispaudusi prie vienos pirkelės sienos, ir laukė jo, kai tik išgirdo jo balsą. Atsidususi prisiglaudė prie berniuko, nes šis atrodė jai didelis ir tvirtas, jau visai tikras vyras.

— Tu išsigandai, teisybė? — klausė jis. — Nereikia, niekas tau nieko nedarys, visi Adą myli. Eikš, drožiam namo.

Ji dar drebėjo ir kūkčiojo, bet jau buvo ramesnė ir ėjo su juo dėkinga ir pasitikinti.

Pro pirkios duris švyksojo silpna rausva šviesa, viduje prie ugniakuro pasilenkęs kiūtojo žiniuonis, pro jo nukarusius plaukus mirgavo šviesūs ir raudoni blyksniai, jis kūreno ugnelę ir kažką virė dviejuose puodukuose. Knechtas, prieš įeidamas su Ada, smalsiai pasidairė vidun; jis tuoj pamatė, kad žiniuonis ne valgyti verdasi, — tam jis vartoja kitus puodus, be to, ir laikas jau per vėlus. Bet žiniuonis jau išgirdo juos.

— Kas ten tarpdury? — susuko jis. — Eik į vidų! Čia tu, Ada? Jis užvožė dangčiais puodukus, apžėrė juos žarijom ir pelenais ir atsigręžė.

Knechtas vis skersavo į paslaptingus puodukus, jausdamas smalsumą, nedrąsumą ir pagarbą, kaip ir visus kitus kartus, kada tik ateidavo į šią pirkią. O ateidavo jis, kada tik galėdavo, prasimanydamas visokiausių progų ir dingsčių, tačiau visada jusdavo tą lyg kutenantį, lyg įspėjantį varžymąsi, kuriame baisi smalsa ir džiugesys grūmėsi su baime. Juk senis turėjo pastebėti, kad Knechtas seniai jam iš paskos sekioja ir visada išnyra ten, kur gali tikėtis jį sutikti, kad berniukas it medžiotojas seka jo pėdomis ir tylomis siūlo jam savo paslaugas ir draugystę.

Turus, žiniuonis, nužiūrėjo jį šviesiomis plėšraus paukščio akimis.

— Ko tau čia reikia? — paklausė šaltai. - Dabar ne metas lankytis svetimose pirkiose, vyruti.

— Aš parvedžiau Adą, meisteri Turau. Ji buvo pas senmotę, mes klausėmės istorijų apie raganas, ir staiga ją pagavo baimė ir ji suriko, tai aš ją palydėjau.

Tėvas kreipėsi į mažylę:

— Bailiuke tu, Ada. Protingoms mergaitėms nėra ko bijoti raganų. O tu juk protinga mergaitė, ką?

— Aha. Bet raganos juk moka daugybę piktų kerų, o kai neturi šerno ilties...

— Šit kaip, šerno iltį norėtum turėti? Pažiūrėsim. Bet aš žinau dar geresnį daiktą. Žinau tokią šaknį, parnešiu tau ją, rudenį paieškosim ir išrausim, ji protingas mergaites saugo nuo visokių kerų ir dar joms gražumo prideda.

Ada nusišypsojo ir apsidžiaugė, ji nusiramino, kai tik ją apsupo pirkios kvapas ir truputis šviesos nuo ugnies. Knechtas paklausė nedrąsiai:

— O aš ar negalėčiau tos šaknies paieškoti? Tu man nusakytum, kokia ji...

Turus prisimerkė.

— Daug berniūkščių norėtų tą žinoti, — tarė jis, bet balsas skambėjo nepiktai, greičiau pašaipiai. — Tik nėra ko skubėti. Rudenį galbūt.

Knechtas išnyko ir nudūmė link berniukų namų, kur jis miegodavo. Tėvų jis neturėjo, buvo našlaitis, užtat Ada ir jos pirkia dar ir dėl to jam atrodė kaip pasaka.

Žiniuonis Turus nemėgo žodžių, pats nenorom tekalbėjo, nenorom ir kitų teklausė; daug kas laikė jį keistuoliu, kai kam jis atrodė niurzglys. Nebuvo jis toks. Apie visa, kas dėjosi aplinkui, jis, šiaip ar taip, žinojo daugiau, nei galėjai spręsti, į jį pažiūrėjęs; atrodė išsiblaškėlis, įsigilinęs į tyrinėjimus ir visada vienišas. Jis, tarp kitko, visiškai tikrai žinojo, kad tas kiek landus, bet gražus ir neabejotinai galvotas berniukas jį visur sekioja ir stebi, iš pat pradžių tai matė, jau prieš kokius metus ar daugiau. Ir tikrai žinojo, ką tai reiškia. Tai daug reiškė berniukui, daug reiškė ir jam, seniui. Tai reiškė, kad berniukas įsimylėjęs žiniuonies meną ir nieko taip labai netrokšta, kaip šito meno išmokti. Pasitaikydavo tokių berniukų sodžiuje. Vienas kitas buvo jau ir prisistatęs. Vieni pasidavė atbaidomi ir atgrasomi, kiti ne, ir jau du tokius jis laikė keletą metų mokiniais bei parankiniais, tie paskui išėjo žentais toli į kitus kaimus, tenai dabar lietų buria ar gydomąsias žoleles rankioja; nuo tol Turus vėl vienišas, ir jei jis kada priims mokinį, tai tik, kad iš jo išsiugdytų įpėdinį. Taip visada buvo, taip buvo gerai ir kitaip negalėjo būti: visada turėjo rastis gabus berniukas, kuris prisiriša prie suaugusio vyro ir jį visur sekioja, kadangi mato, jog tasai yra savojo amato meistras. Knechtas buvo gabus, turėjo visa, ko reikia, turėjo ir ypatingų savybių, kalbančių jo naudai: visų pirma smalsų žvilgsnį, aštrų ir drauge svajingą, buvo santūrios ir tylios prigimties, o jo veido ir galvos išraiškoje matei polinkį žvalgytis, uostinėti, budėti, gaudyti garsus ir kvapus, — tikrus paukščio ir medžiotojo bruožus. Tikriausiai iš to berniuko galės kada išeiti orų būrėjas, gal net magas, jį bus galima pasiimti. Bet dar neskubu, juk jis dar per jaunas, ir visai nėra reikalo rodyti, kad jis pastebėtas, nėr ko jam kelius lengvinti, tegul gauna patirti visokių sunkumų. Jei duosis atbaidomas, atgrasomas, nusikratomas, jei pristigs narsos, tai ir negaila tokio. Te sau laukia ir tarnauja, te sau vaikštinėja aplinkui ir taiko įsiteikti.

Knechtas žingsniavo tirštėjančiose sutemose kaimo linkui, patenkintas ir pakiliai nusiteikęs; buvo apsiniaukę, vos dvi trys žvaigždės spingsojo danguje. Apie džiaugsmus, grožybes ir subtilybes, kurios mums, dabarties žmonėms, yra savaime suprantami ir būtini daiktai, turimi net ir didžiausių vargšų, anas sodžius nė žinoti nežinojo, nepažino apšvietos nei menų, nebuvo matęs kitokių namų, kaip tik šleivas molio pirkias, nebuvo girdėjęs apie geležies ar plieno padargus, net tokie dalykai, kaip kviečiai ir vynas, buvo nepažįstami, o tokie išradimai, kaip žvakė arba lempa, būtų jiems pasirodę žėrinčiais stebuklais. Ir vis dėlto Knechto gyvenimas ir vaizduotė buvo didžiai turtingi, it begalinė paslaptis ir paveiksluota knyga gaubė jį pasaulis, ir su kiekviena nauja diena jis užsikariaudavo po mažą jo sklypelį, nuo gyvūnijos bei augmenijos lig žvaigždėto dangaus, o tarp tos bežadės, slėpiningos gamtos ir jo vienišos, baugioje vaiko krūti­nėje alsuojančios sielos buvo visokių giminysčių, buvo ir įtampos, ir baimės, smalsos ir troškimo įgyti, kokio tiktai gali turėti žmogaus siela. Ir nors jo pasaulyje nebuvo rašytinės žinijos nei istorijos, nei knygos, nei abėcėlės, nors jam nežinoma ir nepasiekiama buvo visa, kas randama toliau nei už trijų, keturių valandų kelio nuo sodžiaus, tačiau savame, savajame sodžiuje jis gyveno vienovėje su viskuo. Sodžius, tėviškė, genties bendruomenė, vadovaujama motinų, davė jam viską, ką tauta ir valstybė gali duoti žmogui: žemę, pilną daugybės šaknų, kurių pyniavoje jisai pats buvo vienas plaušelis ir visame kame dalyvavo.

Patenkintas žingsniavo jis namo, medžiuose ošė ir tyliai traškeno šakas nakties vėjas, kvepėjo drėgna žeme, meldais ir dumblu, pusžalių malkų dūmais, tas riebus ir salsvas kvapas atsidavė tėviške labiau nei bet koks kitas, o galiausiai, kai jau baigė prieiti berniukų pirkią, užuodė jos dvelksmą, berniukų, jaunų kūnų kvapą. Be garso įtykino pro meldų užuolaidą į šiltą, alsuojančią tamsą, atsigulė ant šiaudų ir mąstė apie raganų istorijas, apie šerno iltį, apie Adą, apie žiniuonį ir jo puodukus ugniakure, kol užmigo.

Turus labai šykščiai tepadėjo berniukui artėti, taikė, kad jam nebūtų lengva. Vaikinas tačiau nesiliovė jo sekioti, kažkas traukė jį prie senio, nors nė pats nežinojo kodėl. Būdavo, senis kur nors slapčiausioje miško, pelkės ar tyrlaukio vietoje stato slastus, tyrinėja žvėrių pėdas, rauna kokią šaknį ar sėklas renka — ir staiga pajunta, kad į jį įbestos berniūkščio akys, kad šis, nei girdimas, nei regimas, jau kadai kadės žvalgo jį ir stebi. Senis kai kada apsimeta nieko nepastebįs, kartais paniurna ir negailestingai nugena persekiotoją šalin, o kartais pasišaukia jį ir laiko prie savęs visą dieną, leidžiasi patarnaujamas, rodo jam šį ir tą, ragina atspėti, mėgina jį visaip, sako žolių vardus, liepia vandens atnešti ar ugnį užkurti, ir visiems darbams jis žino geresnius būdus, žino paslaptis, burtų formules, kurias griežtų griežčiausiai prisaikdina laikyti paslaptyje. Galų gale, kai Knechtas paaugo, senis visiškai jį pasilaikė, pripažino savo mokiniu, atsiėmė iš berniukų namų ir įkurdino savo pirkioje. Taip Knechtas tapo išskirtas iš visų žmonių — dabar jis buvo nebe berniūkštis, jis jau buvo žiniuonies mokinys, o tai reiškė: jei atsilaikys ir pasirodys tinkamas, pasidarys jo įpėdiniu.

Nuo tos valandos, kai senis priėmė Knechtą į savo pirkią, dingo tarp jų barjeras — ne pagarbos ir klusnumo, o pasitikėjimo ir uždarumo barjeras. Turus pasidavė, jį perveikė Knechto atkaklumas; dabar jis benorėjo tik išugdyti iš jo gerą žiniuonį ir savo įpėdinį. Šiam darbui nebuvo nei sąvokų, nei mokslo, nei metodų, nei rašto ar skaitmenų, o tik mažų mažiausias žodžių kiekis, ir meistras rūpinosi ugdyti ne tiek Knechto protą, kiek jusles. Jis turėjo ne tik valdyti ir naudoti didžiulį tradicijos ir patyrimo lobį, visas to meto žmogaus žinias apie gamtą, bet ir perteikti jas įpėdiniui. Didelė ir paini patirties, stebėjimų, instinktų ir tyrinėjimo įgūdžių sistema ėmė pamažu ir miglotai vertis prieš jaunuolio akis, beveik nieko iš to nebuvo suimta į sąvokas, beveik visa reikėjo juslėmis susekti, sugauti, patikrinti. O šio mokslo pagrindas ir centras buvo žinios apie mėnulį, apie jo fazes ir įtaką, kaip jis nuolatos čia auga, čia dyla, kaip jame gyvena mirusiųjų sielos, laukdamos, kol mėnulis jas pasiųs iš naujo gimti, kad rastųsi vietos naujiems mirusiesiems.

Panašiai kaip ano vakaro žygis nuo pasakų sekėjos iki puodų senio ugniakure, Knechto atmintin įsmigo dar kita valanda, valanda tarp nakties ir ryto, kai meistras prikėlė jį, praslinkus dviem valandom po vidurnakčio, ir išsivedė į tirštą tamsą parodyti paskutinio delčios užtekėjimo. Ir laukė abudu, meistras tylus ir nejudąs, vaikinas — truputį apsigandęs ir nuo nemigos pašiurpęs, tarp miškuotų kalvai, ant išsikišusios plynos uolos, laukė ilgai, kol meistro nurodytoje vietoje ir nusakytu pavidalu pasirodė siaurutis mėnulis, panašus į vos išlenktą brūkšnį. Sunerimęs ir pakerėtas Knechtas žvelgė į palengva kylantį šviesulį, kuris tarp tamsių debesų plaukė į aiškią dangaus properšą.

— Greit jis keis pavidalą ir vėl ims augti, tada prieis laikas grikiams sėti, — kalbėjo žiniuonis, ant pirštų skaičiuodamas dienas. Paskui vėl nugrimzdo į tylą, o Knechtas, tartum vienas paliktas, kiūtojo ant rasomis žvilgančios uolos ir drebėjo nuo žvarbos, iš miško gilumos atūkė pratisas pelėdos riksmas. Ilgai senis mąstė sau vienas, paskui atsikėlė, uždėjo ranką Knechtui ant galvos ir tarė tyliai, lyg per sapną:

— Kai numirsiu, mano dvasia nuskris į mėnulį. Tada tu jau būsi vyras ir turėsi pačią, mano duktė Ada bus tavo pati. Jeigu ji su tavim turės sūnų, tai mano dvasia sugrįš ir įsikurs jūsų sūnuje, o tu jį praminsi Turumi, kaip aš vadinausi Turus.

Nustebęs mokinys klausėsi, žodžio pratarti nedrįsdamas, plonutė delčia kilo ir kilo, ir jau bemaž prarijo ją debesys. Įstabiai jaudino jauną vyrą nuojauta, kaip daug pasaulyje dalykų tarpusavy susijusių, nuo kits kito priklausančių, kaip daug kas, ir daiktai, ir įvykiai, kartojasi ir susipina, įstabiai jis pasijuto, atsidūręs ir kaip žiūrovas, ir kaip dalyvis prieš tą nepažįstamą nakties dangų, ku­riame viršum begalinių girių ir kalvų pasirodė tiksliai meistro išpranašauta plonutėlė delčia; nuostabus jam rodėsi meistras, begalės paslapčių apgaubtas vyras, kurio dvasiai lemta viešėti mėnulyje, o iš ten grįžti į žmogų, kuris būsiąs Knechto sūnus ir buvusiojo meistro vardą turėsiąs. Įstabiai atsiskleidusi ir vietomis vaiskiai perregima it tas debesuotas dangus švietėsi jam ateitis, švietėsi prieš akis jo paties likimas, o kad apie tuos dalykus galima žinoti ir kalbėti, kad juos galima įvardyti, jam rodėsi it žvilgsnis į neapmatomas erdves, pilnas stebuklų ir vis dėlto tvarkingas. Akimirką rodėsi viskas dvasia aprėpiama, viskas sužinoma, viskas nusiklausoma, tyli, tvirta šviesulių slinktis ten aukštybėse, žmonių ir žvėrių gyvenimas, jų bendrybės ir priešybes, susidūrimai ir kovos, visi dideli ir maži dalykai, o podraug ir mirtis, neatsiejama nuo visų gyvųjų būtybių, — visa tai jis išvydo arba pajuto pačiu pirmuoju nuojautos šiurpuliu kaip vieną visumą, o ir save patį atrado įrikiuotą ir įtrauktą į tą visumą kaip visiškai normalią, dėsniams pavaldžią, dvasiai prieinamą dalį. lai buvo pirmas didžiųjų paslapčių, jų prakilnumo ir gilumo bei jų pažinimo nuvokimas, kuris šią paryčių miško vėsos valandą ant uolos virš tūkstančių kuždančių viršūnių palytėjo jaunuolį it dvasios ranka. Neįstengė apie tai nieko pasakyti, nei tada, nei vėliau per visą gyvenimą, bet galvoti apie tai turėjo ne sykį, dar daugiau — per visą tolesnį mo­kymąsi ir visą patirtį ši valanda ir šis išgyvenimas tolydžio jam stovėjo prieš akis. ,,turėk galvoje, — primindavo toji valanda, — turėk galvoje, kad visa tai yra, kad tarp mėnulio ir tavęs, ir Turaus, ir Ados eina spinduliai ir srovės, kad yra mirtis ir sielų šalis, yra ir grįžimas iš jos, ir kad į visus klausimus dėl pasaulio reginių bei reiškinių yra atsakymai tavo širdyje, kad viskas su tavimi susiję, kad tu apie viską turi žinoti, kiek tik įmanoma žmogui". Taip maždaug jam kalbėjo tasai balsas. Knechtui čia buvo pirmas kartas, kad jis taip išgirdo dvasios balsą, jos vilionę, jos reikalavimą, jos magišką gundymą. Jau nebe pirmą mėnulį buvo matęs dangumi keliaujantį ir nebe pirmą pelėdos riksmą naktimis girdėjęs, o iš meistro, kad ir labai nešnekaus, jau nebe pirmą senos išminties žodį ir vienišo stebėjimo vaisių perėmęs, tačiau tą valandą viskas buvo nauja ir viskas buvo kitaip, jis pradėjo nujausti visatos vientisumą, pajuto visuotinius ryšius ir santykius, pajuto tvarką, kuri ir jį patį aprėpia ir už viską daro atsakingą. Jis suvokė, jog tas, kuris turi tų paslapčių raktą, privalo ne tik sugebėti iš pėdų pažinti žvėrį, o iš šaknų ir sėklų augalą, — jis privalo išmanyti pasaulio visumą, žvaigždes, dvasias, žmones, gyvius, vaistus ir nuodus, jis privalo viską suvokti kaip visumą ir mokėti iš kiekvienos dalies bei ženklo atspėti kiekvieną kitą dalį. Yra gerų medžiotojų, kurie iš vienos pėdos, iš vieno palikto ženklo, iš vieno plauko ar dar ko nors gali pasakyti daugiau nei kiti: jie iš kelių plaukelių pasako ne tik kokio žvėries būta, bet žino, ar tai buvo senis ar jauniklis, patinas ar patelė. Kitas iš debesų formos, iš oro kvapo, iš gyvulių ir augalų elgesio nusako, koks bus oras kelias ateinančias dienas; jo meistras šičia neprilygstamas ir beveik neklystantis. Kiti vėl turi įgimtų sugebėjimų: pasitaiko berniūkščių, kad per trisdešimt žingsnių pataiko akmeniu į paukštį, jie to nesimokė, jie tiesiog sugeba tai, jiems sekasi ne dėl pastangų, bet dėl kerų ar ypatingos malonės, akmuo iš jų rankos lekia pats, akmuo nori pataikyti, o paukštis nori būti pataikytas. Vėlgi, sako, yra tokių, kurie pramato ateitį: ar ligonis mirs ar pagis, ar nėščia moteris pagimdys berniuką ar mergaitę; senmotės duktė yra tuo garsi, žiniuonis irgi, kaip žmonės šneka, tokios galios turi. Ir Knechtui tą valandą rodėsi, kad turi būti šitame milžiniškame sąryšių tinkle centras, kuriame stovėdamas gali viską sužinoti, gali pamatyti ir išskaityti visa, kas buvo ir bus. Į tą, kuris tokiame centre stovi, žinia turi bėgti kaip vanduo į slėnį, kaip kiškis į kopūstus, jo žodis turi šauti tiesiai ir taikliai kaip akmuo iš gero šaulio rankos, savo dvasios galia jis privalo suvienyti tuos nuostabius paskirus talentus ir sugebėjimus, privalo išmokti jais visais naudotis — tai būtų tobulas, išmintingas, nepralenkiamas žmogus! Tokiam kaip jis darytis, prie jo artėti, link jo eiti — štai visų kelių kelias, štai tikslas, pašventinantis ir įprasminantis gyvenimą. Taip maždaug jautė Knechtas, o mos, mėgindami šnekėti apie tuos dalykus jam nežinomų sąvokų kalba, nė iš toli nevaliojame perteikti jo išgyvenimų virpulio nei karščio. Tave prikelia naktį, veda per tamsų, bežadį mišką, pilną pavojų ir paslapčių, kiūtai aukštybėje ant plikos uolos ryto vėsoje, pasirodo plonytė delčios šmėkla, keletas išminčiaus žodžių, vienuma su meistru tokią nepaprastą valandą — visa tai Knechtas išgyveno ir paskui laikė atmintyje kaip šventę ir misteriją, kaip iniciacijų iškilmę, kaip priėmimą į šventą sąjungą ir kultą, į tarnaujamą, bet didžiai garbingą santykį su tuo, ko nepavadinsi vardu, su pasaulio paslaptimi. Į mintis, juo labiau į žodžius neįmanoma suimti nei šio išgyvenimo, nei kitų panašių, o jau pati toliausia ir mažiausia įmanoma būtų buvusi tokia mintis: „Ar aš pats vienas šį išgyvenimą kuriu, ar tai yra objektyvi tikrovė? Ar meistras tą patį jaučia kaip aš, ar gal šypso, mane matydamas? Ar mano mintys šiame išgyvenime yra naujos, savos, vienkartinės, ar gal meistras arba net ne vienas jo pirmtakas visai tą patį išgyveno ir permąstę?" Ne, nebuvo tokių lūžių ir tokio diferencijavimo, viskas buvo tikrovė, visa buvo kupina ir perimta tikrovės kaip tešla mielių. Debesys, mėnuo ir kintantis dangaus teatras, šlapias šaltas kalkakmenis po basom kojom, šiurpuliu krečianti rasos vėsa blyškiame nakties ore, raminamas namų kvapas, ugniakuro ir lapų pakloto kvapas, užsilikęs kailyje, kuriuo meistras buvo apsisiautęs, ori jo kalba ir tyli senatvės bei mirties nuojautos priegaidė kimiame balse — visa buvo nepaprastai tikra ir kone veržte veržėsi į jaunuolio jusles. O atsiminimams juslių įspūdžiai teikia gausiau peno nei geriausios sistemos ir mąstymo metodai.

Žiniuonis buvo, tiesa, vienas iš tų nedaugelio, kurie atliko ypatingas pareigas, buvo išmokę tam tikrų menų, išsiugdę specialių sugebėjimų, bet šiaip jo kasdienis gyvenimas nedaug kuo tesiskyrė nuo kitų. Jis buvo aukštas pareigūnas ir naudojosi autoritetu, gaudavo duoklę ir atlyginimą iš genties, kai veikdavo bendruomenės labui, tačiau tai būdavo tik ypatingais atvejais. Jo svarbiausioji ir iškilmingiausioji, tiesiog šventa funkcija buvo pavasarį nurodyti dieną, kada kurį javą ar žolyną sėti; tą jis darydavo tiksliai pagal mėnulio atmainas, iš dalies klausydamas paveldėtų taisyklių, iš dalies vaduodamasis savo patyrimu. Tačiau iškilmingai pačią sėją pradėti, išberti pirmutinę grūdų ir sėklų saują į bendruomenės dirvą, buvo jau nebe jo darbas — tokio aukšto rango neturėjo nė vienas vyras; tą kas metai darydavo pati senmotė arba kuri iš jos vyriausių giminaičių. Svarbiausiuoju žmogumi kaime meistras tapdavo tada, kai tikrai turėdavo išburti orą. Taip būdavo, kai laukus ištikdavo ilgos sausros, lietūs ar speigai ir kaimui imdavo grėsti badas. Tuomet Turus gaudavo griebtis priemonių, gelbstinčių nuo sausros ar nederliaus: aukojimų, užkeikimų, maldaujamųjų procesijų. Pasak padavimų, jei dvasios nesiduodavo paveikiamos nei įkalbinėjimais, nei maldavimais ar grasinimais, tai būdavo dar vienas, pats paskutinis būdas, niekad nesuviliantis, kuris motinų ir senelių laikais būdavęs ne taip jau retai vartojamas: bendruomenė paaukodavusi patį žiniuonį. Žmonės pasakojo, kad senmotė atmenanti tokių atvejų, pati juos mačiusi.

Be rūpinimosi orais, meistras turėjo dar ir tam tikrą privačią praktiką — buvo dvasių užkeikėjas, amuletų ir burtinių vaistų gamintojas, o kai kuriais atvejais, jei gydymas nebūdavo senmotės privilegija, — ir gydytojas. Šiaip meistras Turus gyveno taip pat kaip visi kiti. Kai jam eilė prieidavo, dirbdavo bendruomenės laukuose, o prie pirkios turėjo ir nuosavą daržiuką. Rinko vaisius, grybus, mal­kas, dėjo juos į podėlį. Žvejojo, medžiojo, laikė ožką arba ir dvi. Kaip žemdirbys buvo lygus su visais, bet kaip medžiotojas, žvejas ir žolinėtojas jis neturėjo lygių, laimikio visada ieškodavo vienas ir buvo čia tikras genijus, ėjo garsas, jog jis žinąs begalę gamtinių ir antgamtiškų klastų, gudrybių, būdų ir naudingų priemonių. Buvo manoma, kad iš jo darytos karklo kilpos neištrūkstąs joks pakliuvęs žvėris, kad žuvų jauką savais ypatingais būdais mokąs padaryti kvapnų ir skanų, kad vėžiai einą prie jo patys, o buvo žmonių, tikinčių, kad jis ir kai kurių gyvių kalbą suprantąs. Jo tikroji sritis tačiau buvo magijos mokslai: mėnulio ir žvaigždžių stebėjimas, oro ženklų pažinimas, nujautimas, kokie bus orai ir kokios augimo sąlygos, tyrinėjimas visko, kas galėjo būti magiško veikimo priemonės. Jis buvo didis žinovas ir rinkėjas tų augmenijos ir gyvūnijos darinių, kurie galėjo būti vaistai ir nuodai, užnešti kerus, teikti laimę ar saugoti nuo piktųjų jėgų. Jis pažino ir mokėjo rasti kiekvieną žolę, net pačią rečiausią, žinojo, kur ir kada ji žydi ar sėklą brandina, kada metas jos šaknį rauti. Jis pažino ir mokėjo rasti visas gyvačių bei rupūžių veisles, išmanė, kaip vartoti ragus, nagus, kanopas, plaukus, puikiai nutuokė apie kemblius, deformacijas, keistas arba kraupias išaugas, gumbus, gūžius ir karpas ant medžių, ant lapų, ant grūdų, ant riešutų, ant ragų ar kanopų.

Knechtas turėjo daugiau mokytis juslėmis, daugiau kojom, rankom, akim, lyta, klausa ir uosle, o ne protu, ir Turus kur kas daugiau mokė pavyzdžiais ir rodymais negu žodžiais ir šnekomis. Iš viso retai tepasitaikydavo, kad meistras nuosekliai kalbėtų, o net ir tada žodžiais tik mėgindavo paryškinti savo nepaprastai išraiškingus mostus. Knechto mokslas mažai tesiskyrė nuo to, kurį, sakysim, jaunas medžiotojas ar žvejas gauna iš prityrusio meistro, ir toks mokslas buvo jam didžiai malonus, nes čia reikėjo plėtoti tik tas savybes, kurios jame jau glūdėjo. Jis mokėsi tykoti, klausytis, sėlinti, stebėti, būti budrus ir atidus, uosti ir pėdas sekti; bet grobis, kurio jis ir jo meistras tykojo, buvo ne tik lapė ar barsukas, žaltys ar rupūžė, paukštis ar žuvis, bet dvasia, visybė, prasmė, sąryšis. Nustatyti, permanyti, atspėti ir iš anksto nusakyti nepastovų įnoringą orą, pažinti uogoje ir gyvatės kirtyje slypinčią mirtį, nuklausyti paslaptį, kuria debesys ir audros siejasi su mėnulio atmainomis ir veikia tiek pasėtą ir augantį javą, tiek žmogaus ir gyvulio gyvenimo sėkmę ar pragaištį, — štai kas jiems rūpėjo. Jie juk siekė to paties tikslo, kaip vėlesnių tūkstantmečių mokslas ir nemėgino braute įsibrauti į jos paslaptis, jie niekad nebuvo gamtai priešingi nei priešiški, visada jautėsi esą gamtos dalis ir pagarbiai jai lenkėsi. Galimas daiktas, kad dėl to geriau ją pažino ir išmintingiau su ja elgėsi. Tačiau vienas dalykas jiems buvo nieku gyvu neįmanomas net įžūliausiose mintyse: atsiduoti ir lenktis gamtai bei dvasių pasauliui be baimės arba net viršesniems už ją jaustis. Ši dvejybė jiems buvo neįsivaizduojama, ir su gamtos jėgomis, su mirtimi, su demonais kitoks santykis nei baimė jiems būtų rodęsis neįmanomas. Baimė valdė visą žmogaus gyvenimą. Ją pergalėti rodėsi neįmanoma. Tačiau ją apmalšinti, suteikti jai pavidalą, gudrumu apveikti ir užmaskuoti, į gyvenimo visumą įterpti — tą galima buvo padaryti įvairiomis aukų sistemomis. Baimė buvo sunkulys, slegiąs tų žmonių gyvenimą, o be to smarkaus slėgio jų gyvenime, tiesa, būtų buvę mažiau siaubo, bet jam būtų stigę ir intensyvumo. Kam pavyko dalį baimės sutaurinti ir paversti pagarba, tas jau daug buvo laimėjęs; tos rūšies žmonės, žmonės, kurių baimė buvo tapusi dievotumu, anais laikais buvo gerieji ir pažangieji. Aukų buvo atnašaujama daug ir įvairiomis formomis, ir tam tikra tų aukų ir jų ritualo dalis buvo žiniuonies pareiga.

Šalia Knechto užaugo pirkioj mažytė Ada, dailus vaikutis, senio numylėtinė, ir Turus, kai nusprendė, jog priėjo laikas, atidavė ją mokiniui už žmoną. Nuo tol Knechtas pasidarė žiniuonies padėjėjas, Turus jį pristatė kaimo motinai kaip savo žentą ir įpėdinį, ir nuo tos dienos patikėdavo jam kai kuriuos savo darbus ir pareigas. Keitėsi metų laikai, slinko metai, ir senis žiniuonis pamažu visai nugrimzdo į senatviškų apmąstymų rimtį, visą savo veiklą perleido žentui, o kai mirė, — buvo rastas nebegyvas susirietęs prie ugniakuro, užsilenkęs ant puodukų su magišku viralu, jo žili plaukai buvo apdegę, — tai jaunėlis, jo mokinys Knechtas, jau seniai buvo kaimo pripažintas žiniuonis. Jis pareikalavo iš kaimo tarybos garbingų laidotuvių savo mokytojui ir ant jo kapo kaip auką sudegino visą glėbį taurių ir vertingų gydomųjų žolių ir šaknų. Ir tas jau priklausė praeičiai, o tarp Knechto vaikų, nuo kurių ankšta darėsi Ados pirkelėje, buvo berniukas, vardu Turus; jo pavidalu senis žiniuonis sugrįžo iš mirusiųjų kelionės, iš mėnulio.

Knechtui ėjosi taip pat kaip kitados jo mokytojui. Dalis jo baimės pavirto dievotumu ir dvasingumu. Dalis jo jaunystės uolumo ir karštų troškimų išliko, dalis išblėso ir begyvenant buvo užgožta darbų, meilės ir rūpesčio dėl Ados ir vaikų. Didžiausia jo meilė ir kruopščiausi tyrimai buvo skiriami mėnuliui ir jo įtakai metų laikams ir oro permainoms; čia jis pasivijo savo meistrą Turų ir galų gale net pralenkė jį. O kadangi mėnulio augimas ir dilimas buvo taip glaudžiai susijęs su žmonių gimimu bei mirimu ir kadangi iš visų baimių, kuriose gyvena žmonės, neišvengiamos mirties būtinybės baimė yra didžiausia, tai mėnulio garbintojas ir žinovas Knechtas iš to savo glaudaus ir gyvo santykio su mėnuliu laimėjo šventą ir nuskaidrėjusį santykį su mirtimi; savo brandesniuose metuose jis mirties baimei tapo mažiau pavaldus nei kiti žmonės. Jis galėjo kalbėti su mėnuliu pagarbiai arba maldaujamai, arba švelniai, žinojo esąs su juo susijęs subtiliais dvasiniais ryšiais, tikslių tiksliausiai pažino mėnulio gyvenimą ir kuo nuoširdžiausiai dalyvavo to gyvenimo slinktyje ir lemtinguose įvykiuose, jo nykimą ir atgimimą išgyvendavo kaip misteriją, kentėdavo drauge su juo ir išsigąsdavo, kai ateidavo siaubo metas ir atrodydavo, jog mėnulis šit gaus kęsti ligas ir pavojus, permainas ir nuostolius, kai jo spindesys dingdavo, spalva pasikeisdavo, kai jis aptemdavo ir grėsdavo visai užgesti. Tokiais atvejais, žinoma, kiekvienas atjausdavo mėnulį, drebėdavo dėl jo, pajusdavo grėsmę ir negando artybę aptemimo valandą ir baimingai žvelgdavo į jo seną, paliegusį veidą. Bet kaip tik tada pasirodydavo, kad žiniuonis Knechtas artimiau su mėnuliu susijęs ir daugiau apie jį žino nei kiti; tiesa, ir jis išgyvendavo mėnulio lemtį, ir jam širdis gniuždavo iš baimės, tačiau jo atsiminimai apie tuos išgyvenimus buvo gyvesni ir tikslesni, jo pasitikėjimas labiau pamatuotas, jo tikėjimas amžinybe ir sugrįžimu, mirties apvaldymu ir pergalėjimu didesnis; beje, didesnis buvo ir jo atsidavimas; tokiomis valandomis jis jausdavosi pasiruošęs kartu su dangaus šviesuliu išgyventi visą jo lemtį, iki pat žūties ir atgimimo, dar daugiau — kartais pajusdavo savotišką įžūlumą, savotišką pramuštgalvišką drąsą ir ryžtą pastatyti mirčiai priešpriešom dvasią, sustiprinti savąjį „Aš" atsidavimu antžmogiškiems likimams. Kai kas iš to perėjo į jo prigimtį ir pasidarė regima net kitiems: buvo laikomas išmanančiu ir dievotu žmogumi, didžios rimties vyru, mažai tebijančiu mirties, vienu iš tų, kur su galybėmis gyvena geruoju.

Tas dovanas ir dorybes jis turėjo pateisinti sunkiuose išmėginimuose. Sykį gavo atlaikyti nederlių ir nepalankius orus, užtrukusius net dvejus metus — tai buvo didžiausias išmėginimas jo gyvenime. Bėdos ir blogi ženklai apniko jau sulig pakartotinai atidėta sėjos pradžia, paskui pasėlius apipuolė visi įmanomi negandai ir kenksmai ir galiausiai bemaž visai juos sunaikino; bendruomenė baisiai badavo, pats Knechtas irgi, ir kad jis ištvėrė tuos sunkius metus, kad jis, žiniuonis, galutinai neprarado pasitikėjimo ir įtakos ir dar įstengė savajai genčiai padėti nelaimę nešti su nusižeminimu ir šiokia tokia savitvarda, buvo jau labai daug. O kai kitais metais, po žiaurios ir daug gyvybių nusinešusios žiemos, visos nelaimės ir bėdos ėmė kartotis, kai bendruomenės laukai nuo ne­paliaujamos sausros susitraukė į uolą ir ėmė skeldėti, kai pelių priviso neregėtai, kai vieno žiniuonies užkeikimai bei atnašavimai liko taip pat neišklausyti ir bergždi, kaip ir visos bendruomenės renginiai, chorai su būgnais ir maldavimų procesijos, kada siaubingai išaiškėjo, kad žiniuonis negali išburti lietaus, tai jau buvo nebe juokai ir reikėjo daugiau nei paprasto žmogaus išgalių šitokią atsakomybę nešti ir atsilaikyti prieš persigandusią ir nebe rimstančią liaudį. Buvo dvi ar trys savaitės, kada Knechtas stovėjo vienui vienas, o prieš jį ėjo visa bendruomenė, ėjo badas ir neviltis, ėjo senas liaudies tikėjimas, kad dabar galybes galima permaldauti tik paaukojant patį žiniuonį. Knechtas laimėjo nuolaidumu. Jis nė kiek nesipriešino aukojimo minčiai, net pats siūlėsi aukotis. Be to, su negirdėtu uolumu ir atsidėjimu stengėsi lengvinti vargą, tolydžio atradinėjo naujas vandens versmes, kad ir mažiausias sroveles, draudė, kiek galėdamas, kad didžiausios bėdos metu žmonės neišpjautų visų gyvulių, o ypač rūpinosi tuometine kaimo senmote, pražūtingos nevilties pagauta, visiškai dvasios tvirtybės nebetekusia senute, stengėsi tuo baisiu laiku paremti ją savo pagalba, patarimais, grasinimais, kerais ir malda, savo pavyzdžiu ir pagąsdinimais, kad ji visiškai nesusmuktų ir nepaleistų vadžių. Išaiškėjo tada, kad neramumų ir visuotinio rūpesčio laikais žmogus yra juo naudingesnis, juo labiau jo gyvenimas ir mąstymas nukreiptas į dvasios dalykus, į tai, kas aukščiau asmens reikalų, juo jis yra daugiau išmokęs pagarbą reikšti, nuošaliai likti, nusilenkti, tarnauti ir aukotis. Tie dveji siaubingi metai, vos iš jo nepadarę aukos ir nesunaikinę, galų gale pelnė jam didelį autoritetą ir pasitikėjimą, tiesa, ne minios neatsakingųjų akyse, bet akyse tų nedaugelio, kurie nešė atsakomybės naštą ir sugebėjo įvertinti tokį kaip jis žmogų.

Per šį ir kitus išmėginimus ėjo Knechto gyvenimo kelias, kol jis pasiekė vyro brandos amžių ir jau stovėjo aukščiausiame savo gyvenimo taške. Jis padėjo laidoti dvi genties senmotės, neteko gražaus šešiamečio sūnelio, kurį vilkas nusinešė, jis persirgo sunkią ligą — be niekieno pagalbos, pats save gydydamas. Buvo bado ir šalčio prisikentėjęs. Visa tai atsispaudė jo veide, o ne mažiau ir jo sieloje. Ir dar jis patyrė, kad dvasingais žmonėmis kiti keistai piktinasi ir bjaurisi, kad iš tolo juos, tiesa, vertina ir bėdai prispyrus šaukiasi jų pagalbos, tačiau jų anaiptol nemyli ir nelaiko tokiais kaip jie patys, veikiau jų vengia. Be to, jis sužinojo, kad ligoniai ir nelaimių ištiktieji mieliau priima iš senolių paveldėtus ar čia pat sukurtus burtažodžius bei užkeikimo formules nei išmintingą patarimą, kad žmogus veikiau renkasi vargo naštą ir išorišką atgailą, negu sutinka širdyje keistis ar bent mėginti save perprasti, kad jis lengviau tiki burtais, o ne protu, formulėmis, o ne patirtimi: tai vis dalykai, kurie per tuos kelis tūkstančius metų, matyt, nėra taip labai pasikeitę, kaip kai kuriuose istorijos vadovėliuose teigiama. Bet jis sužinojo ir tai, kad tiesos ieškąs dvasios žmogus neturi prarasti meilės, kad žmonių norus ir kvailystes jis turi sutikti be išdidumo, tik nesiduoti jų užvaldomas, kad nuo išminčiaus iki šarlatano, nuo kunigo iki apgaviko, nuo gelbstinčio brolio iki parazito visada tėra tik vienas žingsnis ir kad žmonės iš esmės kur kas mieliau moka sukčiui, duodasi išnaudojami turgaus rėksnių, negu dovanai priima nesavanaudišką pagalbą. Jiems labiau patinka atsilyginti ne pasitikėjimu ir meile, o pinigu ir preke. Jie apgaudinėja kits kitą, užtat tikisi, kad ir tu juos apgaudinėsi. Knechtas turėjo išmokti žmogų laikyti silpna, egoistiška ir bailia būtybe, turėjo taip pat įžvelgti, kad ir pačiam nesvetimos tos blogos savybės ir potraukiai, o vis tiek privalėjo tikėti ir savo sielą penėti mintimi, kad žmogus dar yra dvasia ir meilė, kad jame gyvena tai, kas priešinasi tiems potraukiams ir siekia juos sutaurinti. Tačiau šios mintys yra jau per daug toli nuklydusios ir labai įmantriai suformuluotos — tokių Knechtas negalėjo turėti. Tarkime taip: jis buvo kelyje į jas, jo kelias turėjo nuvesti jį prie tų minčių, o paskui — dar toliau.

Eidamas tuo keliu, ilgėdamasis minties, o gyvendamas daugiausia juslėmis, apsėstas mėnulio, žolynų kvapų, šaknų druskų, žievių skonio, augindamas vaistažoles, virdamas gydomuosius tepalus, atsidėjęs atmosferos tyrinėjimams ir orų spėjimams, jis iš­siugdė tam tikrų galių, net tokių, kokių mes, vėlesnieji, nebeturi­me ir vargiai suprasti begalime. Svarbiausioji iš tų galių buvo, be abejo, lietaus būrimas. Nors retkarčiais atsitikdavo, kad dangus nepasiduodavo ir, sakytumei, žiauriai pasityčiodavo iš jo pastangų, vis dėlto Knechtas šimtais sykių pralydindavo debesis, ir bemaž kas sykis vis truputį kitu būdu. Tiesa, ką nors keisti ar praleisti atnašavimo ar permaldavimo apeigose, užkeikimuose ir būgnų muzikoje jis nebūtų išdrįsęs. Bet tai juk buvo tik oficialioji, viešoji jo veiklos dalis, tos veiklos tarnybinė, kunigiškoji, išorinė pusė; ir, žinoma, būdavo smagu ir jam neapsakomai gera, kad aukojimų ir procesijų dienos vakare dangus pasiduodavo, horizontas apsiniaukdavo, vėjas pakvipdavo drėgme ir imdavo tikšti pirmieji lašai. Tačiau ir čia visų pirma buvo reikalingas lietaus būrėjo menas tinkamai parinkti dieną, kad pastangos nebūtų aklai nukreiptos į bevaisę tuštumą; buvo leistina galybes maldauti, net šturmuoti, bet su jausmu ir saiku, atsiduodant jų valiai. Ir dar mielesni už šitas gražias, triumfalias sėkmės bei išklausytų maldavimų akimirkas jam buvo tam tikri kiti išgyvenimai, apie kuriuos niekas daugiau nežinojo, tik jis pats, — ir tai tik nedrąsiai, baugščiai, daugiau juslėmis nuvokdamas negu protu išmanydamas. Buvo tokių atmosferos stovių, oro ir šilumos įtampų, debesų rūšių ir vėjų, vandens, žemės, dulkių kvapų, buvo tokių oro demonų grasinimų ir pažadų, nuotaikų bei užgaidų, kuriuos Knechtas jau iš anksto jusdavo savo odos paviršiumi, plaukais, visomis savo juslėmis, ir užtat niekas jo negalėjo užklupti netikėtai ar nuvilti, užtat jis, vibruodamas kartu su gamta, taip sukoncentruodavo ir nešiodavosi savyje orus, kad galėdavo valdyti debesis ir vėjus — ne savavališkai, žinoma, ir ne savo nuožiūra, o kaip tik vadovaudamasis ta sąsaja ir priklausomybe, kuri dildė bet kokį skirtumą tarp jo ir pasaulio, tarp vidaus ir išorės. Tada galėdavo ekstazėje stovėti ir klausytis, ekstazėje glūdoti, atdaras visomis odos poromis, ir ne tik justi savyje orų bei debesų gyvenimą, bet ir jam diriguoti ir kurti maždaug taip, kaip mes gerai pažįstamą muzikos frazę galim savyje atgaivinti ir reprodukuoti. Tada jam pakako tiktai kvapą sulaikyti — ir tilo vėjas arba griausmas, pakako tik galvą linktelėti ar papurtyti — ir ledų kruša biro arba liovėsi, pakako tik šypsniu parodyti, jog kovojančios jėgos jame rimsta, — ir sklaidėsi danguje debesys, ir giedrijosi mėlynė. Kai kuriais ypač šviesios nuotaikos ir vidinės darnos laikotarpiais jis visai tiksliai ir neklaidingai žinodavo būsimųjų dienų orą, tarytum nešiodavosi kraujyje užrašytą visą partitūrą, iš kurios išorėje buvo grojama. Tai buvo jo gerosios ir geriausiosios dienos, jo atlygiai, jo džiaugsmai.

Tačiau kai šis intymus ryšys su išore nutrūkdavo, kai oras ir pasaulis darydavosi nepažįstamas, nesuprantamas ir neatspėjamas, tada ir jo viduje sutrikdavo darna ir nutrūkdavo srovės, tada jis pajusdavo nesąs tinkamas orų būrėjas, o savo pareigą ir atsakomybę už orus ir derlių jausdavo kaip naštą ir neteisybe. Tokiais laiko tarpais jis darydavosi namisėda, būdavo klusnus ir paslaugus Adai, draug su ja uoliai imdavosi namų ruošos, dirbdavo vaikams žaislus ir įrankius, virdavo visokius vaistus, pasigesdavo meilės ir trokšdavo kuo mažiau skirtis nuo kitų vyrų, visiškai paklusti tradicijoms ir papročiams, net mielai klausydavosi žmonos ir kaimynių pasakojimų, šiaip jau nemėgstamų, apie kitų žmonių gyvenimą, sveikatą, sėkmes ir nesėkmes. Tuo tarpu geraisiais laiko tarpais jį mažai tematydavai namie, tada jis klajodavo po laukus ir miškus, meškeriodavo, medžiodavo, ieškodavo šaknų, gulėdavo žolėje arba tupėdavo medžiuose, uosdavo, klausydavosi. mėgdžiodavo gyvulių balsus, susikurdavo ugnelę ir lygindavo dūmų tumulus su debesimis, vaikščiodavo taip, kad oda ir plaukai prisigertų rūko, lietaus, oro, saulės arba mėne­sienos, o kartu, kaip kad visą gyvenimą darė jo mokytojas ir pirmtakas Turus, rankiodavo tokius daiktus, kurių esmė ir išorinė forma tartum priklausė skirtingoms būties sritims, kuriuose gamtos išmintis ar užgaidas tartum išduodavo truputėlį savų žaidimo taisyklių ir kūrimo paslapčių, — daiktus, kuriuose buvo simboliškai sujungti tolimi dalykai, pavyzdžiui: šakų gumbus žmonių ar gyvulių galvos pavidalo, vandens nugludintus akmenukus su rievėmis, tarytum šie būtų iš medžio, suakmenėjusius senųjų amžių gyvius, išsigimusius vaisius arba keimarius, inksto arba širdies formos akmenis. Jis skaitė medžių lapų raštą, painų linijų raizginį ant abriedėlio galvos, o skaitydamas nujausdavo paslaptingus, dvasingus, būsimus, galimus dalykus: ženklų magiją, skaitmens ir rašto nuojautą, begalybės ir pavidalų daugybės suėmimą į bendrybe, į sistemą, į sąvoką. Mat buvo jau jame visos tos galimybės apimti dvasia pasaulį, tiesa, dar bevardės, dar nepavadintos, o tačiau galimos, pramatomos, dar tik kaip gemalas ir pumpuras, tačiau jam esmingos, savos ir organiškai jame augančios. Ir jei taip mes galėtume, palikę už pečių tą žiniuonį ir jo ankstų ir mums primityviai atrodantį laiką, įsigauti į dar tolesnius tūkstantmečius, tai — tikime — visur, kur tik sutiktume žmogų, sutiktume podraug ir dvasią, tą dvasią, kuri yra be pradžios ir kuri jau nuo amžių savyje turi viską, ką vėliau kada nors sukuria.

Žiniuoniui nebuvo lemta nė vienos iš savo nuojautų įamžinti nei priartinti prie įrodomumo, kurio jam tos nuojautos, beje, ir nebuvo reikalingos. Netapo jis vienu iš daugelio išradėjų, neišrado rašto ar geometrijos, medicinos ar astronomijos. Jis liko tiktai nežinoma grandis ilgoje grandinėje, bet grandis tokia pat būtina, kaip ir visos kitos; jis perdavė toliau, ką buvo paveldėjęs, o prie to pridėjo, ką pats nauja įgijo ar iškovojo. Mat ir jis turėjo mokinių. Du parankinius ilgainiui išugdė į žiniuonius, vienas jų paskui tapo jo įpėdiniu.

Metų metais varė jis savo amatą ir triūsė vienas, niekieno akių nesekamas, ir kai pirmą kartą - tai nutiko netrukus po vieno didelio nederliaus ir bado — pradėjo jį lankyti, stebėti, sekioti, garbstyti ir visur jo tykoti vaikinas, kurį traukė žiniuonies menas ir pats meistras, tai Knechtui įstabiai sugrudo širdis ir prieš akis tarsi apverstas sugrįžo anas didis jaunų dienų išgyvenimas, ir jis pirmą kartą patyrė tą rūstų, krūtinę spaudžiantį ir podraug žvalumo teikiantį gyvenimo vidurio jausmą: štai jaunystės nebėr, vidudienis peržengtas, žiedas vaisiumi išvirtęs. Ir nors niekada nebūtų manęs, jis pats su tuo vaikinu elgėsi lygiai taip, kaip senis Turus kitados elgėsi su juo, ir tas nesvetingas, atžarus lūkuriavimas, delsimas radosi visai savaime, visai instinktyviai, tai nebuvo nei velionio meistro mėgdžiojimas, nei ėjo iš kokių moralinių ar pedagoginių sumetimų, tokių, sakysim, kad jaunuolį reikia pirma ilgai mėginti, ar jis rimtai esąs nusistatęs, kad niekam nevalia lengvinti kelio į paslaptis, o atvirkščiai, tą kelią net reikia visaip sunkinti, ir panašiai. Ne, Knechtas su savo mokiniais elgėsi lygiai taip, kaip kiekvienas jau truputį senstąs vienišius ir mokslingas keistuolis elgiasi su savo gerbėjais ir mokiniais: varžėsi, kebliai jautėsi, buvo atžarus, greitas pasitraukti, susirūpinęs, kad tik netektų prarasti savo gražios vienatvės ir laisvės, savo klajonių po girių glūdumas, savo vienišų laisvų medžioklių, žolynų rinkimo, sva­jonių ir tylaus klausymosi, pilnas pavydžios meilės visiems savo įpročiams ir pomėgiams, savo paslaptims ir mąstymams. Anaiptol nepuolė glėbesčiuoti nedrąsaus jaunuolio, mėginančio prisiartinti su pagarbiu smalsumu, anaiptol nepadėjo jam įveikti neryžtingumo, nedrąsino jo, anaiptol nelaikė džiaugsmu ir atlygiu, pripažinimu ir malonia sėkme, kad štai pagaliau kitų žmonių pasaulis siunčia pas jį pasiuntinį su meilės prisipažinimu, kad štai yra jaunuolis, ieškantis jo palankumo, jam atsidavęs ir giminingas, kuris taip pat kaip jis jaučiasi pašauktas tarnauti paslaptims. Ne, jis tatai iš pradžių juto kaip įkyrų kliuvinį, kaip brovimąsi į jo teises ir įpročius, kaip pažeidimą jo nepriklausomybės, kurią tik dabar suvokė esąs labai įsimylėjęs; jis priešinosi tam ir išradinėjo visokias gudrybes, kaip apgauti mokinį ir nuo jo pasislėpti, kaip sumėtyti pėdas, išsilenkti jo ir išvengti susitikimo. Bet ir čia jam sekėsi panašiai kaip kitados Turui; ilgas, tylus jaunuolio gerinimasis pamažu suminkštino jam širdį, pamažu pamažu įveikė ir sutirpdė jo priešinimąsi, ir juo vaikinas atkakliau į jį artėjo, juo labiau Knechtas pradėjo į jį gręžtis ir jam atsiverti, jo siekimams pritarti, jo gerinimąsi priimti ir pagaliau suprasti, kad toji nauja, ne sykį itin nemaloni pareiga turėti mokinį ir jam vadovauti yra neišvengiama, likimo duota ir dvasios norėta.

Juo toliau, juo labiau turėjo išsižadėti savo svajonės, mėgavimosi begalinių galimybių jausmu, išsižadėti tūkstantveidės ateities. Vietoj svajonės apie nesibaigiančią pažangą, apie visos išminties gausybę štai stovi priešais tave mokinys, smulki, artima, reikli tikrovė, įsibrovėlis ir ramybės trikdyto jas, bet neišvengiamas ir nenustumiamas, vienintelis kelias į realią ateitį, vienintelė ir visų svarbiausioji pareiga, vienintelis siauras kelias, kuriuo žiniuonies gyvenimas ir darbai, pažiūros, mintys ir nuojautos gali būti išgelbėtos nuo mirties ir toliau gyvuoti naujame pumpurėlyje. Dūsaudamas, murmėdamas ir šypsodamas prisiėmė Knechtas šią naštą.

Tačiau ir šioje svarbioje, galbūt visų atsakingiausioje veiklos srityje — tradicijos perteikimo ir įpėdinio ugdymo — žiniuonies neaplenkė sunki, karti patirtis ir nusivylimas. Pirmasis mokinys, atkakliai siekęs jo palankumo ir po ilgo laukimo, po daugelio atstūmimų gavęs jį už mokytoją, vadinosi Maras ir uždavė jam niekad nebeapmalšusios širdgėlos. Buvo labai nuolankus, pataikavo, ilgą laiką dėjosi besąlygiškai klusnus, tačiau jam trūko ir šio, ir to, o visų pirma drąsos; antai, jis bijojo nakties ir tamsos, bet stengėsi tatai nuslėpti, o Knechtas, nors pastebėjo tai, manė, kad čia tik vaikystės liekana, kuri ilgainiui išnyksianti. Tačiau ta baimė neišnyko. Be to, šis mokinys visiškai neturėjo dovanos pasiaukojamai atsiduoti stebėjimams, darbams ir veiksmams, susijusiems su profesija, mintims ir nuojautoms. Jis buvo sumanus, turėjo šviesų, žvalų protą, jam lengvai ir greitai davėsi visa, ko galima išmokti be didesnio atsidėjimo. Tačiau vis labiau ėmė aiškėti, kad jis turi savanaudiškų sumetimų, dėl kurių ir panorėjo išmokti žiniuonies meno. Pirmiausia norėjo būti reikšmingas, vaidinti svarbų vaidmenį ir daryti įspūdį, buvo pilnas tuštybės, būdingos gabiesiems, bet ne pašauktiesiems. Siekė pripažinimo, puikavosi prieš bendraamžius pirmomis žinioms ir sugebėjimais — čia irgi galėjo būti su laiku praeinantis vaikiškumas. Tačiau jis ne tik ieškojo pripažinimo, bet ir siekė valdyti kitus ir gauti sau naudos; meistras, tatai pastebėjęs, išsigando ir pamažu nugręžė širdį nuo to vaikino. O šis, pasimokęs pas Knechtą keletą metų, buvo du ar tris kartus nutvertas darąs sunkius prasižengimus. Pasidavė pagundai be meistro žinios ir leidimo už dovanas gydyti susirgusį vaiką, kitąsyk ėmėsi užkeikimais išveisti žiurkes iš trobos, buvo apibartas, žadėjo taip nebedaryti, bet kai ir vėl buvo nučiuptas darąs panašų darbą, tai meistras nušalino jį nuo mokslų, apsakė visą dalyką senmotei ir pamėgino tą nedėkingą ir netikusį jaunuolį išdildyti iš savo atminties.

Tiesa, už tai jam su kaupu atsilygino abu paskesnieji mokiniai, ypač antrasis, jo paties sūnus Turus. Tą jauniausią ir paskiausią savo mokinį ir parankinį jis labai mylėjo ir tikėjo, kad iš jo galįs išeiti geresnis už tėvą žiniuonis, tikriausiai jo senelio dvasia buvo į jį įsikėlusi. Knechtui didelį, sielą gaivinantį pasitenkinimą teikė mintis, kad jis visa, ką žino ir kuo tiki, perteikia ateičiai, kad tikrai yra žmogus, dvigubas jo sūnus, kuriam bet kurią dieną galės perduoti savo pareigas, kai tik pajus, jog pačiam jos per sunkios. Bet ano nevykėlio, pirmojo mokinio, išguiti iš savo gyvenimo ir minčių neįstengė, kaime jis buvo, tiesa, ne per labiausiai gerbiamas, tačiau daugelio labai mėgstamas ir gana įtakingas žmogus; buvo vedęs, išpopuliarėjęs kaip savotiškas fokusininkas ir juokdarys, būgnų chore tapo net vyriausiuoju būgnininku ir liko slaptas žiniuonies priešas ir pavyduolis, pridaręs jam nemažai smulkių ir net didelių nemalonumų. Knechtas niekad nebuvo linkęs į draugystes ar sambūrius, jam buvo reikalinga vienuma ir laisvė, jis niekad nesirūpino pelnyti pagarbos arba meilės, nebent vaikystėje, kai stengėsi priartėti prie meistro Turaus. O dabar gavo patirti, ką reiškia turėti neapykanta degantį priešą; tai jam sugadino nemažai gyvenimo dienų.

Maras buvo iš tų itin gabių mokinių, kurie, nepaisant gabumų, mokytojams visais laikais yra nemieli ir tikra našta, nes jų talentas yra ne iš dirvos dygusi bei iš vidaus augusi pamatuota organinė galia, ne subtili taurinanti geros prigimties, doro kraujo ir doro būdo stigma, o nelyginant kažkoks išoriškas, atsitiktinis, net uzurpuotas arba vogtas dalykas. Prasto būdo, bet didelio proto arba lakios vaizduotės mokinys būtinai įvaro mokytoją į keblią padėtį: jis privalo tokiam mokiniui perteikti žinių bei metodo paveldą ir paruošti jį dalyvauti dvasios gyvenime — ir negali nejausti, jog tikroji, aukštesnioji jo pareiga būtų kaip tik apsaugoti mokslus ir menus nuo tų, kurie tiktai gabūs; juk ne mokytojas turi tarnauti mokiniui, o abu turi tarnauti dvasiai. Čia yra priežastis, kodėl mokytojai privengia arba tiesiog bijo kai kurių prašmatnių talentų; kiekvienas toksai mokinys iškreipia visą mokymo prasmę ir jos tarnaujamąją esmę. Jei mokinys sugeba tik prašmatnumu spindėti, bet ne tarnauti, tai kiekvienas jo reikalavimas reiškia iš esmės žalą tarnystei, savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinomi laiko tarpai, kada, smarkiai pažeidus dvasios tvarką, vadovaujančius bendruomenių, mokyklų, akademijų ir pačių valstybių postus plūste užplūsdavo tie, kurie buvo tiktai gabūs; visose vietose sėdėdavo didžiai talentingi žmonės, kurie visi norėjo valdyti, bet nemokėjo tarnauti. Laiku pažinti tokios rūšies talentus, kol jie dar nėra užgrobę dvasinės veiklos pamatų, ir nepermaldaujamu kietumu nukreipti juos į nedvasinę veiklą, be abejo, dažnai būna labai sunku. Knechtas irgi darė klaidų, jis per ilgai kentė tą savo mokinį Marą, jis karjeristą ir vėjo botagą įvesdino į kai kurias adeptų paslaptis ir dėl to gavo gailėtis. Padariniai jam pačiam buvo sunkesni, negu galėjo manyti.

Kai Knechto barzda buvo jau gerokai pražilusi, užėjo tokie metai, jog rodėsi, kad tvarka tarp dangaus ir žemės visai sujaukta ir suardyta nepaprastai galingų ir klastingų demonų. Suirutė prasidėjo rudenį, prasidėjo kraupiai ir didingai, visi kas gyvas išsigando iki širdies gelmių ir stingo nuo siaubo; danguj radosi niekad nematytas reginys — tuoj po dienos ir nakties susilyginimo, kurį žiniuonis visada stebėdavo ir išgyvendavo su tam tikru iškilmingumu, pamaldžiu susikaupimu, didžiausiu atidumu. Atėjo vienas toksai vakaras, lengvas, vėjuotas ir vėsus, dangus buvo giedrų giedriausias, tik keli neramūs debesiukai sklandė didžioje aukštybėje, nepaprastai ilgai nušviesti rausvų saulėleidžio žarų — judrūs, purūs, garbiniuoti šviesos žiupsniai šaltoje, blyškioje visatos platybėje. Knechtą jau kelios dienos buvo apėmęs kažkoks jausmas, stipresnis ir keistesnis už tą, kuris apimdavo jį kitais metais šituo laiku, dienų trumpėjimo pradžioje, jis juto galybių veiklą dangaus ertmėse, žemės, augalų ir gyvulių nuogąstavimą, kažkokį nerimą ore, kažkokį netikrumą, laukimą, krūpčiojimą, kažkokią nuojautą, tvyrančią visoje gamtoje: tokį pat jausmą kėlė ir tie debesiukai, ilgai ir krūpčiojamai blėsta šią vakaro valandą, — kėlė jį savo plevenančiais judesiais, nesutampančiais su žemėje pučiančiu vėju, ir savo maldaujamu raudoniu, kuris ilgai ir liūdnai gynėsi nuo užgesimo ir kuriam išvėsus bei dingus tų debesiukų staiga nebeliko. Kaime buvo ramu, lankytojai ir vaikai, klausę istorijų priešais senmotės pirkią, jau kadai išsiskirstė, pora berniūkščių vaikėsi dar ir pešėsi, o šiaip visi jau buvo pirkiose, seniai pavalgę. Dauge­lis jau miegojo ir, be žiniuonies, mažai kas bežiūrėjo į saulėlydžius. Knechtas vaikštinėjo po savo daržiuką už pirkios, svarstydamas, koks bus oras, susikaupęs ir nerimastingas, tarpais trumpam prisėsdamas ant medžio trinkos, stovinčios tarp dilgynių ir naudojamos malkoms skaldyti. Kai užgeso paskutinės debesų žvakelės, žvaigždės dar šviesiame žalzganame danguje staiga pasidarė aiškiau matomos, ryškesnės, jų spėriai gausėjo; kur ką tiktai švyksojo dvi trys, jau radosi dešimt, dvidešimt. Daugelis jų, taip pat jų grupių ir šeimynų žiniuoniui buvo pažįstamos, kaži kiek šimtų kartų matytos; jų nekintamas grįžimas kas vakarą veikė raminamai, jos teikė paguodą, jos, tiesa, švietė aukštai ir toli, neskleidė šilumos, bet buvo patikimos, tvirtai surikiuotos, jos skelbė tvarką, laidavo pastovumą. Ir nors žemės gyvenimui, žmonių gyvenimui jos rodėsi tokios svetimos ir tolimos, stačiai priešingos, tokios nepasiekiamos jo šilumai, jo konvulsijoms, kančioms ir ekstazėms, savo iškilniai šalta didybe ir amžinybe tiek už jį pranašesnės, jog net juokas ėmė, bet vis dėlto jos buvo su mumis susijusios, galbūt rodė mums kelią ir mus valdė, ir visas pasiektas ir įtvirtintas žmogiškasis pažinimas, visi dvasiniai turtai, visas dvasios tikrumas ir pranašumas prieš netvarią būtį buvo panašus į žvaigždes, taip pat spindėjo vėsia ramybe, guodė vėsiu virpesiu, žvelgė amžinu ir kiek pašaipiu žvilgsniu. Taip žiniuoniui atrodė dažną sykį, ir nors jo su žvaigždėmis nesiejo tokie artimi, jaudinantys nuolatinių kitimų ir grįžimų patvirtinti santykiai kaip su mėnuliu, ta didžia, artima, drėgna, riebia stebuklinga žuvimi dangaus mariose, vis dėlto Knechtas gerbė jas be galo ir buvo prie jų prisirišęs tūleriopais tikėjimais. Ilgai jas stebėti ir duotis jų veikiamam, atverti jų šaltiems tyliems žvilgsniams savo išmintį, savo šilumą, savo neramumą būdavo jam dažnai kaip maudynė ir gydomasis gėrimas.

Ir šiandien žvaigždės žvelgė kaip visada, tik buvo labai šviesios ir tarsi nušlifuotos įtampos pritvinkusiame retame ore, bet Knechtui stigo vidinės rimties joms atsiduoti, kažkokia galybė iš nepažįstamų erdvių dvelkė į jį, skausmingai smelkėsi į poras, čiulpė akis, veikė tylomis ir nepaliaujamai, — kažkokia srovė, kažkoks įspėjantis virpesys. Salimais, pirkioje, blausiai rusėjo ugniakure žarijų švieselė, plaukė mažytis šiltas gyvenimas, kažkas murmėjo, kikeno, žiovavo, iš ten dvelkė žmonių kvapas, odos šiluma, motinystė, vaiko miegas, ir visa tai nekalta savo artuma tarsi dar labiau gilino ką tik užėjusią naktį, o žvaigždes lyg dar labiau stūmė į neaprėpiamą tolį ir aukštį.

Ir kaip tik dabar, kada Knechtas išgirdo, kaip pirkioje žemu balsu niūniuoja ir murma Ada, liūliuojanti sunerimusį kūdikį, danguje prasidėjo katastrofa, kurią sodžius minės metų metais. Tyliame, blizgiame žvaigždžių tinkle kai kurios vietos pradėjo žybsėti ir plazdėti, tarytum tos šiaip jau neregimos tinklo gijos būtų ėmusios liepsnodamos trūkčioti, įstrižai dangų, it kažkieno rankos sviesti akmenys, žybtelėdamos ir tuojau vėl gesdamos, ėmė kristi žvaigždelės, čia viena, ten dvi, čia vėl kelios, ir dar nespėjo dingti iš akių pirma krintanti žvaigždė, dar širdis, suakmenėjusi nuo reginio, nespėjo atsigauti, o jau pasileido įstrižai per dangų truputį lenktu keliu krintančių, o gal svaidomų šviesulių pulkai, tuzinai, šimtai; tuntais nebesuskaičiuojamais lėkė jos, genamos nebylės audros per tylinčią nakties erdvę, tarytum pasaulių ruduo būtų nupurtęs nuo dangaus medžio visus nuvytusius lapus ir vytų juos kažkur be žado į nebūtį. Lyg nuvytę lapai, lyg vėjo genamos snaigės lėkė jos ir lėkė, tūkstančių tūkstančiai, kraupioje tylumoje, tolyn ir žemyn, dingdamos už miškuotų kalnų pietryčiuose, kur nuo amžių niekad nė viena žvaigždė nebuvo nusileidusi, kažkur bedugnėje prarajoje.

Pastingusia širdimi, žibančiomis akimis stovėjo Knechtas atmetęs galvą, persigandusį, tačiau nepasotinamą žvilgsnį įbedęs į pasikeitusį ir kerų apimtą dangų, savo akimis netikėdamas ir kartu pernelyg tikras tos siaubingos valandos realumu. Kaip ir visi, kurie tos nakties reginį matė, jis manė, kad net senos pažįstamos žvaigždės pajudėjo iš vietų, puldinėja ir krinta, jis jau laukė, kad tuoj dangaus skliautą pamatys juodą ir tuščią, jei tik pirma jo paties nepraris žemė. Tačiau po kurio laiko įžiūrėjo tai, ko kiti įžiūrėti nepajėgė, - kad senos pažįstamos žvaigždės ir čia, ir ten, ir visur kitur tebespindi kaip spindėjusios, kad toji žvaigždžių audra dūksta ne tarp senų, gerai pažįstamų žvaigždžių, o erdvėje tarp dangaus ir žemės ir kad tos naujosios, krintančios ar svaidomos, taip greit įsižiebiančios ir taip greit dingstančios šviesos kiek kitokių spalvų ugnimis žėri negu senosios, tikrosios žvaigždės. Tatai jį kiek paguodė ir padėjo atsipeikėti, bet vis tiek, tegu sau čia būna ir naujos, netvarios, kažkokios kitokios žvaigždės, kurių pūga ore siaučia, — baisu ir šiurpu yra tai, negandas ir netvarka, ir giliais atodūsiais alsavo jo perdžiūvusi gerklė. Jis pažiūrėjo į žemę, pasiklausė, kas dedasi aplinkui, norėdamas įsitikinti, ar tik jam vienam pasirodė Šis vaiduokliškas reginys ar jį matė ir kiti. Greit jis išgirdo, kad kitose pirkiose aimanuoja, spiegia, Šūkčioja siaubo perimti žmonės; ėmė rėkti, rėkdami perdavė žinią toliau, išbudino tuos, kas miegojo, nieko nenujausdami, bemat siaubas ir panika apims visą sodžių. Knechtas giliai atsiduso ir ryžosi imtis savo uždavinio. Ant jo, ant žiniuonies, visų pirmiausia gulė ši našta, ši nelaimė; juk jis buvo tam tikra prasme atsakingas už tvarką danguje ir ore. Ligi šiol jis visada iš anksto numatydavo ar nujausdavo didžiąsias katastrofas — potvynį, krušą, dideles audras, — kiekvienąsyk nuteikdavo ir įspėdavo motinas ir seniūnes, užbėgdavo už akių didžiausiam blogiui, savimi, savo išmanymu, savo narsa ir pasitikėjimu aukštosiomis galiomis saugodavo sodžiaus žmones nuo nevilties. Kodėl šį sykį nieko iš anksto neatspėjo ir nepatvarkė? Kodėl niekam nė žodžio neprasitarė apie nykią, įspėjamą nuojautą, nors ją ir turėjo?

Jis pakėlė nuo pirkios durų plaušinę užuolaidą ir tyliai pašaukė žmoną. Ji priėjo su mažyliu prie krūties, jis paėmė iš jos kūdikį ir paguldė ant šiaudų, paėmė Ados ranką, pridėjo vieną pirštą prie lūpų, duodamas ženklą tylėti, išvedė ją iš pirkios ir pamatė, kaip tučtuojau jos kantrus ir tylus veidas išsikreipė nuo baimės ir siaubo.

— Vaikai tegu miega, tegu to nemato, girdi? — sukuždėjo jis griežtai. — Neleisk nė vieno iš trobos, nė Turaus. Ir pati būk viduj.

Jis delsė, dvejodamas, kiek galima jai pasakyti, ar verta išsiduoti, ką galvoji, paskui tvirtai pridūrė:

— Nei tau, nei vaikams nieko neatsitiks.

Ji patikėjo iš karto, nors nuo to nei jos veidas, nei savijauta dar neatsigavo po išgąsčio.

— Bet kas tai yra? — klausė ji, vėl pro jį žiūrėdama nustėrusi į dangų. — Labai blogai?

— Blogai, — tarė jis švelniai, — manau, kad labai blogai. Bet tai neliečia nei tavęs, nei mažiukų. Būkit viduj, užuolaidą laikyk gerai užtrauktą. Man reikia eiti pas žmones, kalbėti jiems. Eik į vidų, Ada.

Jis privertė ją įeiti, rūpestingai užtaisė užuolaidą, pastovėjo dar valandėlę, atsigręžęs veidu į nesiliaujantį žvaigždžių lietų, tada nuleido galvą, atsiduso dar sykį nuo pat širdies ir greit nuėjo per tamsą į sodžių, prie senmotės pirkios.

Čia jau buvo susirinkę pusė sodžiaus, girdėjosi duslus šurmulys, iš siaubo apduję žmonės vos besitverė baime ir neviltimi. Buvo vyrų ir moterų, kurie, pagauti šiurpo ir artimos žūties nuojautos, tarytum patrako ir ėmė šėlti, jie stovėjo it stabo ištikti arba makaravo nebesuvaldomomis rankomis, vienai moteriai iš burnos ėjo putos, ji šoko sau viena desperatišką ir drauge obscenišką šokį ir dideliais kuokštais rovėsi ilgus plaukus. Knechtas matė: jau kyla potvynis, jie jau bemaž visi siuto pagauti, krintančių žvaigždžių pakerėti ir apkvaišinti, dar kiek — ir prasidės pamišimo, įsiūčio ir savęs naikinimo orgija, reikia skubėti, suburti kelis drąsesnius ir dar proto nepraradusius ir juos apraminti. Senoji promotė buvo rami; ji tikėjo, kad atėjo pasaulio pabaiga, bet nesipriešino tam, o sutiko likimą tvirtu, kietu, gižiai surauktu ir todėl beveik pašaipiai atrodančiu veidu.

Knechtas prikalbino ją, kad išklausytų jo aiškinimus. Jis mėgino parodyti promotei, kad senosios, visada danguj buvusios žvaigždės tebėra savo vietose, tačiau ji neįstengė to suvokti, gal todėl, kad jos akys nebegalėjo tų žvaigždžių įžiūrėti, o gal ir todėl, kad jos ir žiniuonies santykiai su žvaigždėmis ir požiūris į jas buvo per daug skirtingi ir jiedu negalėjo kits kito suprasti. Ji purtė galvą ir vis taip pat narsiai šypsojo, o kai Knechtas ėmė ją įtikinėti, kad negalima žmonių atiduoti baimės svaiguliui ir demonų valiai, ji tuoj sutiko. Aplink ją ir žiniuonį susidarė grupelė persigandusių, bet proto ne­praradusių žmonių, kurie buvo pasiryžę duotis vadovaujami.

Dar valandėlę prieš čia ateidamas Knechtas turėjo vilties, jog pavyks apvaldyti paniką savo paties pavyzdžiu, šaltu protu, įkalbinėjimu, aiškinimu ir geru žodžiu. Bet jau iš trumpo pokalbio su senmote pamatė, kad per vėlu. Pirma jis vylėsi pasidalyti su kitais savo išgyvenimais, padovanoti, perteikti juos Žmonėms, visų pirma vylėsi, kad jo įtikinti žmonės pamatys, jog krinta ne pačios žvaigždės, bent ne visos, kad ne jas gena visatos audra; jis vylėsi, kad žmonės atsikvošės iš bejėgiškos baimės ir nuostabos, kad ims patys stebėti dangų, o tada galės lengviau ištverti šį sukrėtimą. Greitai tačiau pamatė, kad visame sodžiuje atsirastų vos keletas, kuriuos būtų galima taip paveikti, ir kad per laiką, reikalingą jiems įtikinti, kitus galutinai apimtų pamišimas. Ne, čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, protu ir išmintingais žodžiais nieko negalėjai pasiekti. Laimė, buvo ir kitų priemonių. Nors mirties baimes negalima numalšinti blaiviu protu, bet galima ją organizuoti, duoti jai kryptį, formą ir veidą ir iš beviltiškų pakvaišėlių sambūrio suburti tvirtą bendruomenę, o iš nevaldomų laukinių riksmų — chorą. Knechtas tučtuojau ėmė veikti, ir tučtuojau jo priemonės padėjo. Jis stojosi priešais žmonos ir ėmė šaukti gerai žinomus maldos žodžius, kuriais visada būdavo pradedamos gedulo ir atgailos apeigos, raudos dėl mirusios senmotės arba atnašavimo ir atgailos pamaldos, kai rasdavosi pavojus, kad gali ištikti visuotinis negandas — maras ar potvynis. Jis ritmingai šaukė žodžius ir plojo į taktą delnais, ir tuo pačiu taktu, šaukdamas ir plodamas, lenkėsi kone ligi žemės, tiesėsi, vėl lenkėsi, tiesėsi, o drauge su juo tuos pat judesius jau darė koks dešimt ar dvidešimt kitų, žiloji kaimo motina atsistojo ėmė ritmingai murmėti ir vos pastebimai linkčiodama kartoti ritualinius judesius. Kurie dar atbėgo iš kitų pirkių, tie nieko nelaukę pasidavė ceremonijos dvasiai ir ritmui; keletas visiškai patrakusių arba susmuko išsisėmę ir gulėjo nejudėdami, arba, perveikti choro murmesio ir lingavimo ritmo, prisidėjo prie maldų. Pavyko. Vietoj praradusių viltį apdujėlių ordos štai stovi aukai ir atgailai nuteikta maldininkų bendruomenė, ir kiekvienam iš tų žmonių darosi gera ir širdis tvirtėja, kad jis gali savąją mirties baimę ir savąjį siaubą ne savyje dusinti ar skyrium išbliau­ti, o išlieti ritmingai, įsijungdamas į tvarkingą daugybės balsų chorą — į permaldavimo apeigas. Daug slėpiningų galių veikia per tokias ceremonijas, o labiausiai ramina žmones jų vienodumas, stiprinąs bendrumo jausmą, patys tikrieji jų vaistai yra saikas ir tvarka, ritmas ir muzika.

Dar visas dangus tebežėrėjo begale krintančių žvaigždžių, tarsi ten būtų virste virtusi šviesos lašų kaskada, dar geras dvi valandas tiško į visas puses ugnies purslai, o sodžiaus siaubas pavirto nuolankumu ir dievotumu, maldavimu ir atgaila, ir žmonių baimė bei silpnumas stojo prieš visą tvarką pamynusį dangų kaip tvarka ir kultinė harmonija. Žvaigždžių lietus dar nebuvo pradėjęs silpti ir mažėti, o stebuklas jau buvo įvykęs, iš jo tryško atgaiva, ir kai jau atrodė, jog dangus pradeda rimti ir sveikti, visi mirtinai išvargę atgailautojai pajuto palengvėjimą, kad savo apeiga permaldavo galybes ir grąžino dangui jo tvarką.

Ta siaubo naktis nebuvo užmiršta, žmonės apie ją kalbėjo per visą rudenį ir žiemą, bet greit jau nebe pašnibždom ir baikščiai dūsaudami, o kasdienišku tonu ir jausdami tą pasitenkinimą, su kuriuo visada prisimenamas narsiai atlaikytas negandas ar sėkmingai įveiktas pavojus. Žmonės mėgavosi detalėmis, kiekvienas vis kitaip pasakojosi buvęs apstulbintas to negirdėto įvykio, kiek­vienas tarėsi pirmas jį pastebėjęs, iš kai kurių ypač bailių ir persigandusių buvo drįstama ir pasišaipyti, ir dar ilgai tvėrė kaime tam tikras pagyvėjimas - juk žmonės šį tą patyrė, regėjo didelį dalyką, šis tas nutiko.

Knechtas išliko visai nuošaly nuo tų nuotaikų ir nuo to, kaip pamažu tolo ir slinko užmarštin didysis įvykis. Jam tas klaikus išgyvenimas buvo ir liko neužmirštamas įspėjimas, niekad nebeapmalšintas dieglys, ir dėl to, kad jis jau praėjęs, kad procesijomis, maldomis ir atgailavimu davėsi apmaldomas, Knechtas anaiptol nemanė, jog su juo galutinai susidorota ir baigta. Net priešingai, juo tas įvykis labiau tolo į praeitį, juo reikšmingesnis jis darėsi Knechtui, nes žiniuonis suteikė jam prasmę, jo dėka galutinai tapo mąstytoju ir aiškintoju. Jam jau pats tasai įvykis, tasai stebuklingas gamtos spektaklis buvo be galo didi ir sunki problema su daugeliu aspektų: žmogus, sykį regėjęs tokį dalyką, galėjo visą gyvenimą apie jį mąstyti. Vienas vienintelis visame sodžiuje žmogus būtų stebėjęs žvaigždžių lietų darydamas panašias prielaidas ir panašiomis akimis kaip jis pats — jo sūnus ir mokinys Turus; tik šito vieno žiūrovo protavimas ir pataisos būtų buvusios Knechtui vertingos. Tačiau sūnų jis paliko miegoti, o paskui juo ilgiau svarstė, kodėl būtent taip padarė, kodėl atsisakė vienintelio rimtai vertingo liudininko ir stebėjimų draugo, kai dėjosi tokie negirdėti neregėti dalykai, juo tvirtėjo jo įsitikinimas, kad pasielgė gerai ir teisingai, kad paklausė išmintingos nuojautos. Jis norėjo apsaugoti nuo to reginio saviškius, taip pat ir jį, savo mokinį ir kolegą, ir jį visų labiausiai, nes prie nieko nebuvo taip prisirišęs, kaip prie jo. Knechtas nuslėpė nuo jo žvaigždžių lietų, nes, viena, tikėjo gerosiomis miego dvasiomis, juoba kai miega jaunas žmogus, o antra, jei atmintis neklysta, jau tą akimirką, vos pasirodžius ženklams danguje, jis galvojo ne tiek apie dabar pat gresiantį pavojų visų žmonių gyvybei, kiek apie pranašingą ženklą, jog užeis negandas ateityje, ir dar toks negandas, kuris iš visų žmonių labiausiai užguls jį, vieną žiniuonį. Kažkas turėjo užeiti, kažkoks pavojus ir grėsmė iš tos sferos, su kuria Knechtą siejo tarnyba, ir vis tiek, kokiu pavidalu tas pavojus apsireikš, jis visų pirma ir tiesiogiai ištiks jį patį. Tą pavojų budriai ir ryžtingai sutikti, viduje jam pasiruošti, bet prieš jį nesižeminti ir neprarasti orumo - štai kokio ryžto mokė Knechtą anas didis pranašingas ženklas. Užeisiantis likimo smūgis pareikalaus brandaus ir narsaus vyro, užtat būtų buvę negerai į tą reikalą painioti sūnų, padaryti jį kentėjimų draugu ar bent leisti jam viską suvokti, nes kad ir labai gerai Knechtas apie jį manė, vis vien nebuvo tikras, ar jaunas ir per mėginimų ugnį dar neperėjęs žmogus atlaikys tokią dalią.

Jo sūnus Turus, žinoma, buvo labai nepatenkintas, kad negavo pamatyti to didžio reginio, kad jį pramiegojo. Galėjai jį aiškinti vienaip ar kitaip, vis tiek tai buvo didelis daiktas, gal per visą gyvenimą jau nebeteks nieko panašaus matyti, nepastebėtas praėjo toks įvykis, tikras stebuklas,— ir Turus kurį laiką raukėsi ant tėvo. Na, raukymąsi tėvas rado kaip numaldyti — nuostolį atlygino kuo didžiausiu nuoširdžiu rūpinimusi, labiau nei lig tol ėmė jį traukti į savo tarnybos darbus, nujausdamas užeinančius įvykius, regimai stengėsi uoliai ugdyti iš Turaus tobulą ir visas paslaptis žinantį įpėdinį. Nors retai su juo kalbėdavo apie aną žvaigždžių lietų, bet vis labiau atskleidinėjo jam savo paslaptis, dalijosi su juo savo išmanymu, žiniomis ir tyrinėjimais, ėmėsi draugėn, kai ėjo ko ieškoti, mėginti, gamtos garsų klausytis, nors ligi tol į šiuos dalykus neįsileido jokių bendrininkų.

Žiema atėjo ir praėjo, drėgna, pasakytum, švelni žiema. Žvaigždės nebekrito, jokių didžių ir nepaprastų daiktų neatsitiko, sodžius nurimo, medžiotojai uoliai ėjo laimikio ieškoti, ant karčių viršum pirkių barškėjo šaltam vėjy sušalusios į ragą žvėrių odos, ant nugludintų ilgų žalgų žmonės vilko per sniegą malkas iš miško. Kaip tik per pačius šalčius numirė kaime viena senutė, jos negalėjo tuoj pat palaidoti; kaži kiek dienų, kol žemė atšilo, kiūksojo sušalęs kūnas prie pirkios durų.

Tik pavasaris iš dalies patvirtino blogas žiniuonies nuojautas. Tai buvo itin prastas, mėnulio neglobojamas, liūdnas pavasaris be ūglių ir syvų, mėnulis vis likosi, niekaip nesusitaikė daiktan visi ženklai, reikalingi sėjos pradžiai, skurdžiai žydėjo gėlytės miško tankmėje, negyvi karojo ant šakučių susičiaupę pumpurai. Knechtas buvo labai susirūpinęs, nors stengėsi neišsiduoti, tik Ada ir ypač Turus matė, kaip jis kremtasi. Jis atlikinėjo ne tik įprastines buriamąsias apeigas, bet atnašavo ir savas asmenines aukas, virė demonams kvapias, geidulius keliančias košes ir antpilus, apsikirpo trumpai barzdą, o jos plaukus sudegino jaunaties naktį, sumaišęs su sakais ir drėgna tošimi, sukeldamas dūmų debesį. Kol tiktai galėjo, vengė viešųjų renginių, bendruomenės aukojimų, maldavimo procesijų, būgnų chorų, kol tiktai galėjo, stengėsi tą nelemtą orą laikyti savo asmenišku rūpesčiu. Vis dėlto, kai įprastas sėjos laikas buvo jau seniai praėjęs, norom nenorom turėjo viską apsakyti senmotei; ir šit net čionai ištiko jį nesėkmė, ir čia jam lemtis pakišo koją. Senoji promotė, gera jo draugė ir prielanki beveik kaip tikra motina, jo nepriėmė, ji jautėsi blogai, gulėjo patale, visas savo pareigas ir rūpesčius pavedusi jaunesniajai seseriai, o ta sesuo buvo žiniuoniui itin šalta, ji neturėjo tvirto, tiesaus vyresniosios būdo, buvo linkusi į pramogas ir žaidimus, ir dėl šio polinkio suartėjo su būgnininku ir fokusininku Maru, mokėjusiu suteikti jai smagių valandėlių ir įsigerinti, o Maras buvo Knechto priešas. Jau per pirmą pokalbį Knechtas pajuto šaltumą ir nepalankumą, nors ji nė vienu žodžiu jam neprieštaravo. Jo samprotavimus ir siūlymus dar palūkėti su sėja ir aukojimais bei procesijomis senė priėmė ir jiems pritarė, tačiau jį patį sutiko šaltai ir elgėsi su juo kaip su valdiniu, o jo prašymą leisti aplankyti sergančią senmotę ar bent vaistų jai sutaisyti atmetė. Nesmagus ir lyg nuskurdintas, su blogu prieskoniu burnoje parėjo Knechtas iš to pokalbio ir paskui bent pusę mėnesio vis stengėsi savaip paveikti orus, kad jie tiktų pradėti sėją. Tačiau orai, dažnąsyk taip gerai derinęsi su jo vidaus srovėmis, šį sykį atkakliai priešinosi ir tartum tyčiojosi iš jo, nei burtai, nei aukos nieko nepadėjo. Neturėjo likimas pagailos žiniuoniui — jis gavo dar kartą eiti pas senmotės seserį, šį sykį jau su prašymu turėti kantrybės, dar atidėti terminą; jis tuoj pat pastebėjo, kad senės jau šnekėta su tuo komediantu Maru apie jį ir jo reikalą, nes kalbėdama apie būtinumą skirti sėjos pradžią arba imtis viešųjų maldavimo apeigų, moteriškė pernelyg dėjosi esanti visažinė ir vartojo keletą tokių posakių, kuriuos galėjo būti nusiklausiusi tik iš Maro, buvusio žiniuonies mokinio. Knechtas išsiprašė dar tris dienas, tada visą konsteliaciją nuvaizdavo kitaip ir jau palankiau, sėjos pradžią nuskyrė į pirmą trečiojo mėnulio ketvirčio dieną. Senė sutiko ir ištarė ritualinę formulę; nutarimas buvo paskelbtas, visi sukruto ruoštis sėjos šventei. Ir štai kaip tik tada, kai jau galėjai tikėtis, jog vėl viskas ateis į tvarką, demonai iš naujo parodė savo nepalankumą. Pačiose išsiilgtos ir jau suruoštos šventės išvakarėse numirė seninote, šventę reikėjo nustumti toliau, o jos vietoj skelbti ir rengti laidotuves. Tai buvo pirmojo rango iškilmė; žiniuonies vieta buvo už naujosios kaimo motinos, jos seserų ir dukterų, jis vilkėjo apeiginiu rūbu, skirtu didžiosioms maldavimų procesijoms, su aukšta smailia lapenų kepure, jam asistavo sūnus Turus, barškinantis dvigarsį kieto medžio kleketą. Ir velionei, ir jos seseriai, naujajai senmotei, buvo rodoma daug pagarbos. Ma­ras su savo vadovaujamais būgnininkais smarkiai išsikišo į priekį, pelnė domesio ir pagyrimų. Sodžius verkė ir šventė, mėgavosi raudomis ir iškilme, būgnų muzika ir atnašavimu, tai buvo puiki diena visiems, bet sėjos pradžia ir vėl nusistūmė. Knechtas stovėjo orus ir santūrus, bet buvo labai susirūpinęs; jam rodėsi, lyg drauge su senąja sodžiaus motina laidotų visus geruosius savo gyvenimo laikus.

Neilgai trukus, jau pagal naujosios senmotės valią, buvo pradėta sėja — irgi labai įspūdingai. Procesija iškilmingai apėjo laukus, senė iškilmingai bėrė pirmąsias sėklos saujas į bendruomenės dirvą, iš abiejų šonų žengė jos seserys, nešinos sėklų maišeliais, iš kurių vyriausioji sėmė. Knechtas lengviau atsikvėpė, kai ši iškilmė galų gale baigėsi.

Tačiau taip iškilmingai pasėtam grūdui nebuvo lemta nei džiaugsmo, nei derliaus duoti, tai buvo nemalonės metai. Orai tą pavasarį ir vasarą rezgė visas įmanomas klastas ir kenkė kiek tik galėjo — pirmiausia sugrįžo žiema ir šalčiai, paskui, jau vasarą, kai galų gale laukuose radosi šioks toks nustimbęs, pusiau teišaugęs, varganas javas, užėjo paskutinė bėda — prasidėjo tokios negirdėtos sausros, kokių nė seniausi žmonės neatminė. Savaitė po savaitės saulė vartėsi kaitros ūkuose, mažesnieji upeliai išdžiūvo, iš sodžiaus kūdros beliko vien dumblynė, laumžirgių rojus ir baisi uodų perykla, perdžiūvusi žemė žiojėjo giliausiais plyšiais, javai tiesiog ant akių ligojosi ir merdėjo. Kartkartėmis, būdavo, ima buriuotis debesys, bet kilusi audra niekaip nepralyja, o jei kiek ir palašnoja, tai paskui vėl dienų dienas dumia sausas rytys; žaibas dažnai spi­ria į aukštus medžius, ir jų pusdžiūvės viršūnės įsiliepsnoja ir bemat sudega.

— Turau,— prakalbo vieną dieną Knechtas į savo sūnų, — tie dalykai geruoju nesibaigs, visi demonai stoja prieš mus. Prasidėjo viskas su žvaigždžių kritimu. Manau, kad man šitai kainuos gyvybę. Įsidėmėk: jeigu aš turėsiu būti paaukotas, tu tą pačią valandą stosi į mano vietą, o tada visų pirmiausia pareikalauk, kad mano kūnas būtų sudegintas ir pelenai išbarstyti ant laukų. Pirmą žiemą jūs kentėsit didelį badą. Tačiau negandas vėliau bus įveiktas. Tu gausi rūpintis, kad niekas negrobstytų bendruomenės sėklų, už tai turės grėsti mirties bausmė. Ateinantys metai bus geresni, ir žmonės sakys: „Gerai, kad mes turime tą naują, jauną žiniuonį".

Sodžių slėgė neviltis, Maras kurstė, neretai žiniuonis išgirsdavo grasinimų ir keiksmų. Ada susirgo ir gulėjo, vėmimo ir karščio kamuojama. Procesijos, aukos, širdį draskantys būgnų chorai nebegalėjo nieko padaryti. Knechtas vadovavo apeigoms, tai buvo jo darbas, bet kai žmonės išsiskirstydavo, jis likdavo vienas, visi jo vengė. Jis žinojo, kas reikalinga, žinojo ir tai, kad Maras jau spyrė senmotę jį paaukoti. Savo garbės ir savo sūnaus labui jis žengė paskutinį žingsnį: aprengė Turų didžiųjų iškilmių rūbu, nusivedė jį pas senmotę, rekomendavo jį kaip savo įpėdinį, o pats atsisakė pareigų ir pareiškė norįs būti paaukotas. Senė žiūrėjo į jį valandė­lę smalsiai ir tiriamai, paskui linktelėjo ir pasakė „gerai".

Aukojimas buvo įvykdytas tą pačią dieną. Būtų susirinkęs visas sodžius, bet daug kas sirgo kruvinąja, Ada irgi buvo sunkus ligonis, litrus su savo iškilmių rūbu ir aukšta lapenų kepure vos ištvėrė nekritęs nuo saulės smūgio. Susirinko visi įžymieji bendruomenės nariai ir pareigūnai, kas tiktai nesirgo, atėjo ir senmotė su dviem seserim, seniūnės, taip pat ir būgnininkų vadas Maras. Paskui juos sekė palaidas žmonių pulkas. Blogo žodžio apie senąjį žiniuonį nepratarė niekas, visi ėjo tylūs ir prislėgti. Nuėjo į mišką ir susirado didelę, apvalainą aikštę, Knechtas pats ją buvo pasirinkęs šiam reikalui. Vyrų daugumas turėjo pasiėmę akmens kirvius prikirsti medžių laužui. Atėję į aikštę, žiniuonį paliko viduryje vieną stovėti, aplinkui susidarė mažas ratelis, o už jo dideliu ratu sustojo minia. Kadangi visi neryžtingai ir sumišę tylėjo, žiniuonis pats tarė žodį.

— Buvau jūsų žiniuonis, — kalbėjo jis, — daug metų ėjau savo pareigas, kaip mokėjau. Dabar demonai nusistatė prieš mane, ir niekas man nebesiseka. Todėl nutariau pasiaukoti. Ta auka permaldaus demonus. Mano sūnus Turus bus naujasis jūsų žiniuonis. Dabar nužudykite mane, o kai jau būsiu nebegyvas, darykit viską taip, kaip sakys mano sūnus. Sudieu! O kas nužudys mane? Siūlau būgnininką Marą, jis bus tinkamas tam darbui.

Knechtas nutilo, ir niekas nepajudėjo. Turus, tamsiai raudonas po sunkia kailių kepure, skausmingai dairėsi aplinkui, tėvo lūpos pašaipiai persikreipė. Pagaliau senmotė nirtulingai treptelėjo koja, mostelėjo Marui ir suriko:

— Eik gi! Imk kirvį ir daryk kas reikia!

Maras su kirviu rankose atsistojo priešais savo mokytoją, dabar jis nekentė jo labiau nei bet kada, pašaipi mina to tylinčio seno žmogaus veide nusmelkė jį karčiu skausmu. Jis iškėlė kirvį ir užsimojo, taikydamas laikė jį iškeltą, žiūrėjo įsispyręs aukai į veidą ir laukė, kad žiniuonis užsimerktų. Bet Knechtas to nedarė, laikė akis atmerktas ir tvirtai žiūrėjo į vyrą su kirviu, žiūrėjo beveik be jokios išraiškos, o jei ir galėjai įžvelgti kokią išraišką, tai tik lyg užuojautą, lyg pašaipą.

Maras įdūkęs bloškė kirvį šalin.

— Aš to nedarysiu, — sumurmėjo jis, prasibrovė pro aplink stovinčių sodžiaus vyresniųjų ratą ir dingo minioje.

 

Vienas kitas pusbalsiu nusijuokė. Senmotė išblyško nuo pykčio, įtūžusi ir ant bailaus, niekam tikusio Maro, ir ant to išdidaus žiniuonies. Ji pamojo vienam iš seniūnų, oriam, tyliam žmogui, kuris stovėjo ant kirvio pasirėmęs ir, rodės, gėdijosi visos tos nemalonios scenos. Tas išėjo į priekį, linktelėjo aukai trumpai ir draugiškai, jie pasižino nuo pat mažumės, ir dabar auka noriai užsimerkė, stipriai stipriai suvėrė Knechtas vokus ir truputį palenkė galvą. Senis kirto jam kirviu, jis susmuko. Turus, naujasis žiniuonis, neišgalėjo nė žodžio pratarti, tik mostais parodė, kas darytina, ir greitai buvo sukrautas laužas ir ant jo užkeltas numirėlis. Iškilmingas ritualas įkurti ugnį, trinant du pašventintus pagalius, buvo pirmas Turaus oficialus veiksmas.

Jūs esate čia: Naujienos Stiklo karoliukų žaidimas