Sekmadienis, Rugp 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Stiklo karoliukų žaidimas

Stiklo karoliukų žaidimas

Nuodėmklausys

Šitai dėjosi anais laikais, kai šventasis Hilarionas dar tebebuvo gyvas, nors jau ir gražaus amžiaus sulaukęs; tada Gazos mieste gyveno žmogus, vardu Josephus Famulus, kuris iki savo trisdešimtųjų metų ar ilgiau buvo pasaulietis ir studijavo pagonių knygas, paskui per vieną moterį, kurią mėgino merginti, susipažino su dievišku krikščionių mokslu ir krikščioniškų dorybių saldybe, priėmė šventąjį krikštą, išsižadėjo nuodėmių ir sėdėjo keletą metų prie savo miesto presbiterių kojų, su tokiu karstu smalsumu klausydamasis didžiai pamėgtų pasakojimų apie dievotų atsiskyrėlių gyvenimą dykumoje, jog vieną dieną, būdamas maždaug trisdešimt šešerių metų, pats pasuko tuo keliu, kuriuo buvo nuėję šventieji Paulius ir Antanas ir kurį nuo to laiko rinkosi taip daug dievotų žmonių. Savo turto likučius atidavė vyresniesiems, kad išdalintų bendruomenės vargšams, atsisveikino prie vartų su draugais ir iškeliavo iš miesto į dykumą, iš tuštybių pasaulio į varganą atgailautojų gyvenimą.

Daug metų jį degino ir džiovino saulė, o jis melsdamasis dildė kelius į uolas ir smėlį, laukė pasninkaudamas saulės laidos, kad galėtų keletą datulių sukrimsti; jeigu jį velniai kamavo papiktinimais, pašaipomis ir gundymais, tai jis ginė juos šalin maldomis, atgaila, savęs išsižadėjimu, kaip tą viską randame aprašyta palaimintųjų tė­vų gyvenimuose. Daug naktų jis akių nesudėdamas žiūrėjo į žvaigždes, bet ir žvaigždės vedė jį į papiktinimą ir kėlė sieloje sąmyšį — jis gebėjo įžiūrėti žvaigždynus, kuriuose kitados buvo mokęsis skaityti dievų istorijas ir žmonių prigimties simbolius; tai buvo mokslas, kuriuo presbiteriai tiesiog baisėjosi ir kuris ilgai dar persekiojo Juozapą jo pagoniškųjų laikų fantazijomis ir mintimis.

Visur, kur tik plikuose, bergždžiuose ano krašto tyruose buvo koks šaltinis, žalumos kuokštas, mažesnė ar didesnė oazė, gyveno tada eremitai, kai kurie visai vieni, kai kurie mažomis brolijomis, kaip atvaizduota vienoje Pizos Camposanto freskoje4, jie laikėsi neturto ir darė artimo meilės darbus, jie buvo adeptai ilgesingo ars moriendi, meno numirti, apmirti pasauliui ir savajam ,,AŠ", o per mirtį nusikelti pas jį, pas Išganytoją, į niekad negęstančią šviesą. Juos lankė angelai ir velniai, jie kūrė himnus, išvarinėjo demonus, gydė ir laimino, ir atrodė, jog jie imasi sau naštą už daugelio praėjusių ir daugelio būsimų amžių pasaulio smagumus, šiurkštumą ir geidulingumą atsiteisti galinga entuziazmo ir pasiaukojimo banga, ekstatiškai padidintu pasaulio atsižadėjimu. Nemažai tarp jų buvo tokių, kurie, be abejo, mokėjo senų pagoniškų apsivalymo būdų, jau keli šimtai metų Azijoje didžiai išplėtoto susidvasinimo metodų ir pratimų, tačiau apie tai nebuvo kalbama, tų metodų ir jogų pratimų niekas nemokė, atvirkščiai, tokie dalykai buvo draudžiami, krikščionybė juo toliau, juo labiau draudė visa, kas pagoniška.

Daugeliui šitų atgailautojų tokio gyvenimo karštis išugdė ypatingas dovanas: maldos dovaną, dovaną gydyti rankų uždėjimu, dovaną pranašauti, išvaryti velnią, teisti ir bausti, guosti ir laiminti. Ir Juozapo sieloje glūdėjo dovana, kuri ilgainiui, kai jam plaukai pradėjo blankti, pamažu atsiskleidė. Tai buvo dovana klausytis. Jei atsiskyrėlis iš kurios nausėdijos arba šiaip pasaulio vaikas, sąžinės graužiamas ir genamas, atkeliaudavo pas Juozapą ir jam apsakinėdavo savo darbus, kentėjimus, pagundas ir paklydimus, pasakodavo apie savo gyvenimą, kovą dėl gėrio ir pralaimėjimus, praradimus ir skausmus, savo liūdesį, tai Juozapas mokėdavo jį išklausyti, atverti ir padovanoti jam savo ausį ir širdį, prisiimti ir paslėpti savyje jo gėlą ir rūpestį, o jį patį atleisti nulengvintą ir nuramintą. Pamažu, per daugelį metų, ši veikla visai jį užvaldė, pasidarė sau iš jo įrankį, ausį, kuria visi pasitikėjo. Jo dorybės buvo ypatinga kantrybė, ypatingas visa susiurbiantis pasyvumas ir didelis tylumas. Vis dažniau ėjo pas jį žmonės išsikalbėti, išlieti širdy susitvenkusių sielvartų, ir kai kurie iš jų, nors tolimą kelią atėję ligi jo nendrines lūšnelės, prisistatę ir pasisveikinę pristigdavo laisvumo ir drąsos išpažinti savo bėdas, imdavo išsisukinėti, gėdytis, brangintis su savo nuodėmėmis, jie dūsaudavo ir tylėdavo, tylėdavo ilgai, valandų valandas, o jis su visais elgėsi vienodai, vis tiek, ar žmogus šnekėjo noriai ar nenoriai, sklandžiai ar mikčiodamas, ar jis savo paslaptis išrėkdavo su įniršiu ar puikavosi jomis. Visi jam buvo vienodi, ar kas kaltino Dievą ar save patį, ar savo nuodėmes ir širdgėlas didino ar mažino, ar išpažino žmogžudystę ar tik neskaistumą, ar skundėsi dėl mylimosios neištikimybės ar dėl prarasto sielos išganymo. Jam nekėlė siaubo, jei kas pasakojosi apie intymią draugystę su demonais ir pernelyg artimus ryšius su velniu, jam nekėlė apmaudo, jei kas pasakojosi ilgai ir smulkmeniškai, aiškiai nutylėdamas patį svarbumą, jis nepristigdavo kantrybės, jei kas save kaltino liguistai įsivaizduotomis ar prasimanytomis nuodėmėmis. Atrodė, jog visi jam dėstomi skundai, prisipažinimai, kaltinimai ir sąžinės skrupulai susisunkia į jo ausis lyg vanduo į dykumos smėlį, jog jis jokiu matu šito nematuoja ir išpažįstančiam kaltes nejaučia nei užuojautos, nei paniekos, o vis dėlto — ir gal kaip tik dėl to — atrodė, kad tai, kas jam išpažįstama, ne į tuštumą sakoma, bet per tą išpažinimą ir išklausymą palengvinama ir atleidžiama. Retai kada jis baugino ir perspėjinėjo, dar rečiau patarinėjo ar juoba įsakinėjo; atrodė, kad tai ne jo dalykas, o penitentai, rodės, irgi jautė, kad tai ne jo dalykas. Jo dalykas buvo žadinti ir priimti pasitikėjimą, kantriai ir su meile išklausyti ir šitaip padėti dar ne visai paruoštai išpažinčiai galutinai susiformuoti, tai, kas sielose susitvenkę arba luobu apaugę, išjudinti, paskatinti srautu išsilieti, sugerti visa tai ir tyloje palaidoti. Tik tiek, kad jis kiekvienos išpažinties užbaigoje, vis viena, ar ta išpažintis būtų siaubinga ar nieku dėta, kupina nusižeminimo ar pilna puikybės, liepdavo penitentui klauptis šalia ir kalbėdavo „Tėve mūsų", o prieš atleisdamas pabučiuodavo į kaktą. Atgailą ir bausmes uždavinėti nebuvo jo dalykas, taip pat ir tikrą kunigišką išrišimą duoti jis nesijautė įgaliotas, nesiėmė nei teisti, nei kaltes atleisti. Kad jis klausė kalčių išpažinimo ir atjautė penitentus, tai tarytum darėsi kalčių bendrininku, tarytum jas ėmėsi padėti nešti. Kad jis tylėjo, tai visa, ką išgirsdavo, tarytum nuskandindavo ir perduodavo praeičiai. Kad jis su penitentu po išpažinties drauge meldėsi, tai penitentą tarytum priėmė ir pripažino savo broliu. Kad jis nusidėjėlį bučiavo, tai tarytum laimino jį daugiau broliškai nei kunigiškai, daugiau meilingai nei iškilmingai.

Jo garsas pasklido visoje Gazos apylinkėje, jis buvo plačiai žinomas ir minimas, kartais net drauge su visų garbinamu didžiu nuodėmklausiu ir eremitu Dionu Pugiliu, kurio garsas, tiesa, buvo jau dešimčia metų senesnis ir pagrįstas visai kitokiais sugebėjimais, nes tėvas Dionas buvo įžymus kaip tik tuo, kad mokėjo skvarbiau ir greičiau susivokti jam atsiveriančių žmonių sielose negu pasakytuose žodžiuose, ir ne vieną delsiantį penitentą nustebindavo tuo, kad išpyškindavo jam tiesiai į akis jo dar nepasakytas nuodėmes. Tas sielų žinovas, apie kurį Juozapas buvo girdėjęs daugybę nuostabių istorijų ir su kuriuo niekuomet nebūtų drįsęs lygintis, buvo irgi ypatingomis malonėmis apdovanotas pasiklydusių sielų patarėjas, didis teisėjas, baudėjas ir tvarkytojas: jis uždavinėdavo atgailas, savęs marinimus ir maldingas keliones, spręsdavo, kam su kuo tuoktis, versdavo priešus susitaikyti, ir jo autoritetas buvo kaip vyskupo. Gyveno jis netoli Aškelono, bet lankytojų pas jį ateidavo net iš Jeruzalės ir dar tolesnių vietų.

Josephus Famulus, kaip ir daugumas eremitų bei atgailautojų, buvo nugyvenęs daug audringos ir sekinančios kovos metų. Mat jis, nors ir metė pasauliečio gyvenimą, atsižadėjo turto ir namų ir paliko miestą su įvairiomis vilionėmis, traukiančiomis į pasaulio saldybes ir geismų tenkinimą, bet nuo savęs paties juk nepabėgo, jame tebebuvo gyvi visi kūno ir sielos potraukiai, galį žmogų įvesti į pagundą ir bėdą. Iš pradžių jis pirmiausia galynėjosi su kūnu, buvo jam griežtas ir rūstus, pratino jį prie kaitros ir šalčio, prie alkio ir troškulio, prie randų ir pūslių, kol tasai kūnas ilgainiui nuvyto ir sudžiūvo, tačiau ir liesame asketo luobe senasis Adomas gėdingai užklupdavo ir piktindavo jį absurdiškiausiais troškimais ir geiduliais, sapnais ir akių dūmimu; žinom juk, kad velnias su ypatingu uolumu kimba prie atsiskyrėlių ir atgailautojų. Užtat kai jį kartkartėmis ėmė lankyti paguodos ieškantieji ir išpažinties trokštamieji, tai jis čia su dėkingumu įžvelgė Dievo malonę, o kartu pajuto, jog nuo to lengvesnė darosi jo atgailautojo dalia: jis susirado prasmę ir turinį, apimantį plačiau nei jo vieno reikalus, jam buvo duotas darbas, jis galėjo tarnauti kitiems arba būti įrankiu Dievo rankose ir traukti dievop sielas. Tai buvo įstabus ir iš tikrųjų kilnus jausmas. Tačiau ilgainiui pasirodė, kad ir sielos gėris dar tebepriklauso žemiškajai būčiai ir gali išvirsti pagundomis bei kilpomis. Mat dažnai pasitaikydavo, kad koksai keleivis, būdavo, ateina ar atjoja, sustoja priešais jo urvą uoloje, paprašo vandens atsigerti, o paskui išklausyti jo išpažinties, ir mūsų Juozapą apimdavo smagumas ir pasitenkinimas, jis patikdavo pats sau, tatai glostė jo tuštybę ir savimeilę, o kai tatai suvokė, Juozapas baisiai išsigan­do. Neretai klūpodamas prašė Dievą atleisti, meldėsi, kad nė vienas penitentas nebeateitų pas jį, nevertą, kad nebeateitų nei atgailautojai iš netoliese esančių lūšnų, nei pasauliečiai iš kaimų ir miestų. Tačiau ir tada, kai penitentų kurį laiką išties nebūdavo, jis jausdavosi ne ką geriau, o kai paskui jų vėl užplūsdavo, susigriebdavo bedarąs naują nuodėmę: pasitaikydavo jam dabar, kad klausydamasis vienokių ar kitokių išpažinčių, jusdavo savyje šaltį, širdies atšiaurumą, net panieką penitentui. Dūsaudamas ėmėsi ir su tuo kovoti, ir užeidavo laikas, kad po kiekvienos išklausytos išpažinties jis pats vienas atlikinėdavo nusižeminimo ir atgailos pratimus. Be to, susikūrė tvirtą taisyklę, kad su visais, kurie ateis pas jį išpažinties, elgsis ne tik kaip su broliais, bet dargi rodys jiems ypatingą pagarbą, ir juo didesnę, juo penitento asmuo jam mažiau patiks: priims juos kaip Dievo pasiuntinius, atvykstančius jo išbandyti. Taip jis ilgainiui, po daugelio metų, jau pradėjęs senti, pasiekė tam tikrą gyvensenos pusiausvyrą, o tiems, kurie arti gyveno, atrodė tobulas žmogus, susiradęs ramybę Dieve. Tačiau ir ramybė yra gyvas dalykas, ir ji kaip visa, kas gyva, turi augti ir dilti, turi prisitaikyti, turi atlaikyti išbandymus ir kisti: ne išimtis buvo ir Josephus Famulus, ir jo ramybė buvo labili, čia regima, čia ne, čia arti it žvakė, nešama rankoje, čia toli it žvaigždė žiemos danguje. Ir ilgainiui ėmė rastis ypatinga, nauja nuodėmės ir gundymų rūšis, kuri jam vis dažniau sunkino gyvenimą. Nebuvo tai stiprūs, karšti sąjūdžiai, geidulių audros ar maištai, veikiau atvirkščiai. Tai buvo jausmas, savo pirmajame tarpsnyje visai lengvai pakenčiamas, net vos besuvokiamas, tai buvo būsena be tikrų skausmų ar nepasitenkinimo, blanki, drungna nuobodžiaujančios sielos būsena, kuri tik negatyviai duodasi nusakoma kaip džiaugsmo mažėjimas, menkėjimas ir galutinis išnykimas. Esti dienų, kada nei saulė šviečia, nei lietus lyja, tik dangus tyliai pats savyje nugrimzta ir susimąstęs niūkso, kada būna pilka, bet ne juoda, tvanku, bet ne kaip prieš audrą; tokios pamažu pasidarė ir senstančio Juozapo dienos, rytai ėmė vis mažiau besiskirti nuo vakarų, šventės nuo šiokiadienių, polėkio valandos nuo apatijos; tos dienos lėtai slinko pro šalį, tingios ir nuvargusios, be jokio smagumo. Matyt, senstu, galvojo jis liūdnas. Liūdna jam buvo, kadangi pirma tikėjosi, jog kai pradės senti, kai palengva ims blėsti geismai ir aistros, ateis nuskaidrėjimas, palengvės gyvenimas, jis žengs žingsnį artyn į pasiilgtą harmoniją ir brandžią sielos ramybę, o čia senatvė jį tartum suvylė ir apgavo - ji neatnešė nieko daugiau, kaip tik tą alsią, pilką, bedžiaugsmę tuštumą, tą nebeišgydomo persisotinimo jausmą. Jautėsi persisotinęs viskuo: pačiu buvimu, kvėpavimu, nakties miegu, gyvenimu savo grotoje prie mažytės oazės, amžinais saulėtekiais ir saulėlydžiais, keleiviais ir piligrimais, traukiančiais pro šalį ant kuprių ir asilų, o labiausiai — tais žmonėmis, kurie vyko pas jį, jo lankyti, tais kvailais, baimės perimtais ir podraug taip vaikiškai patikliais žmonėmis, jaučiančiais būtiną reikalą išsakyti jam savo gyvenimą, nuodėmes ir baimes, pagundas ir savęs kaltinimus. Kartais jam atrodydavo: kaip oazėje maža versmelė suteka į akmeninį baseiną, paskui sruvena per žolę mažyčiu upeliuku, kuris toliau išteka į smėlio dykumą ir ten, trumpai tekeliavęs, susigeria ir dingsta, taip ir visos tos išpažintys, tie nuodėmių registrai, tos biografijos, tos sąžinės kančios, didelės ir mažos, rimtos ir tuštybės pagimdytos, — lygiai taip jos suteka į jo ausį, tuzinais, šimtais, vis naujos ir naujos. Tačiau jo ausis nebuvo kaip dykumos smėlis, ausis buvo gyva ir nevaliojo amžinai visko sugerti, suryti ir susiurbti, ji jautėsi pavargusi, per daug nuvarto-ta, perpildyta, ji laukė, ilgėjosi, kada gi liausis tas srautas, tas žodžių, prisipažinimų, sielvartų, skundų, saviplakos čiurlenimas, kada pagaliau ateis ramybė, mirtis ir tyluma vietoj to begalinio tekėji­mo. Taip, jis troško pabaigos, jis buvo pavargęs, jam jau buvo gana, ir net su kaupu, bergždžias ir bevertis pasidarė gyvenimas, ir jis priėjo tokią ribą, jog kartais jautėsi gundomas padaryti galą savajai būčiai, nubausti save ir sunaikinti, kaip kad pasikardamas padarė išdavikas Judas. Kaip ankstesniuose jo atgailaujamo gyvenimo tarpsniuose velnias taikėsi įbrukti jo sielai juslinių malonumų bei pasaulio tuštybių geismą, vaizdinius ir regėjimus, taip dabar jį gundė susinaikinimo vaizdiniais, ir jis turėjo tyrinėti kiekvieną medžio šaką, ar ji būtų tinkama pasikarti, kiekvieną stačią apylinkės uolą, ar ji pakankamai stati ir aukšta, ar nuo tokios galėtum negyvai užsimušti. Jis priešinosi pagundai, kovojo, nepasidavė, tačiau dieną naktį gyveno deginamas neapykantos sau ir mirties geismo, gyvenimas tapo nebepakeliama našta ir vertas tik neapkęsti.

Štai, vadinasi, ką priėjo Juozapas. Kažkurią dieną, vėl stovėdamas ant vienos iš aukštųjų uolų, jis pamatė tolumoje tarp dangaus ir žemės dvi ar tris mažytes žmogystas, veikiausiai keliauninkus, gal piligrimus, o gal žmones, kurie jo ieškojo ir norėjo prieiti išpažinties, — ir tada jį staiga pagavo nebesuvaldomas troškimas kuo greičiausiai pabėgti iš čia, šalin iš šios vietos, toliau nuo šio gyvenimo. Tas troškimas pagavo jį taip galingai ir instinktyviai, jog pralenkė ir šalin nustūmė visas mintis, prieštaravimus ir svyravimus, kurių, suprantama, jam netrūko; kaipgi dievotas atgailautojas būtų galėjęs paklusti instinktui ir nejusti sąžinės prieštaravimų? Štai jis jau bėga, jau jis savo grotoje, kur tiek kovų kovojo per daugelį metų, inde, į kurį sudėta tiek laimėjimų ir pralaimėjimų. Iš skubėjimo mažai besusivokdamas ką darąs, pasigriebė kelias saujas datulių, prisipylė moliūgą vandens, susidėjo viską į seną kelionmaišį, pasikabino jį ant peties, Čiupo lazdą ir paliko žalią savo mažytės tėviškės ramybę, pasitraukė kaip bėglys, neturįs atilsio, bėgąs nuo Dievo ir žmonių, o labiausiai nuo to, ką kitados laikė didžiausiu gėriu, savo tarnyba ir misija. Bėgo iš pradžių kaip genamas, taip, lyg anos žmogystos, toli nuo uolos matytos, iš tikrųjų būtų jo priešai ir persekiotojai. Tačiau jau pirmą kelionės valandą jo baimingas skubinimas ataušo, žygis maloniai nuvargino, ir jau per pirmą postovį, kurio metu jis vis dėlto neleido sau nė trupučio užvalgyti, — jam šventas buvo pasidaręs paprotys neimti nieko į burną iki saulės laidos, — jo protas, išmankštintas vienišuose mąstymuose, pradėjo peikėtis, svarstyti ir vertinti instinktyvų poelgį. Ir protas nepeikė to poelgio, kati ir nelabai išmintingo, veikiau žiūrėjo į jį palankiai, nes pirmąkart po ilgoko laiko rado savo elgesį nekenksmingą ir nekaltą. Juozapas, teisybė, ryžosi pabėgti, pabėgti staigiai ir be svarstymo, bet gėdos jam tatai nedarė. Jis pasitraukė iš posto, kurio nebesijautė esąs vertas, tuo jis sau pačiam ir tam, kas galėjo iš šalies viską matyti, prisipažino esąs nepajėgus, atsisakė kasdieninės beprasmės kovos ir pasiskelbė esąs sumuštas ir nugalėtas. Jo proto svarstyklės rodė, kad tai nėra nei didinga, nei herojiška ar šventa, tačiau tai buvo nuoširdų ir turbūt neišvengiama; Juozapas dabar stebėjosi, kad taip vėlai tesiryžo pasitraukti, kad taip ilgai, taip baisiai ilgai ištvėrė. Kova ir atkaklumas, su kuriuo jis taip ilgai laikėsi prarasto posto, jam dabar atrodė klaida ar veikiau senojo Adomo nenoras pasiduoti, užsispyrimas iš savimeilės, ir jis tarėsi supratęs, kodėl tasai užsispyrimas lėmė tokius blogus, tiesiog velniškus padarinius, tokią nesantaiką su pačiu savimi ir dvasios suglebimą, kodėl jį tiesiog demoniškai persekiojo troškimas mirti ir save sunaikinti. Tiesa, krikščionis neturi laikyti mirties savo priešu, tiesa ir tai, kad atgailautojas ir šventasis į savo gyvenimą turi žiūrėti kaip į auką, tačiau mintis savo noru nusižudyti yra tikrai velniška ir gali rastis tik tokioje sieloje, kurios vadovai ir globėjai jau nebe Dievo angelai, o pikti demonai. Kurį laiką Juozapas sėdėjo visiškai pasimetęs ir sutrikęs, galų gale — susikrimtęs ir sukrėstas, ir iš perspektyvos, kurią jam sudarė kelių mylių žygis, prieš akis atsivėrė ir sąmonę pasiekė pastarojo laiko jo gyvenimas, gyvenimas senstančio vyriškio, kuris nepažino nei smagumo, nei atilsio, kuris prasilenkė su savo tikslu, kurį nuolat kamavo bjauri pagunda pasikarti ant medžio šakos, kaip kad padarė tas, kuris pardavė Išganytoją. O kad jis klaikiai bijojo savižudžio mirties, tai tame klaikume, žinoma, reiškėsi ir žilosios praeities, ikikrikščioniškų laikų, senojo pagonių pasaulio žinijos liekanos, atsiminimai žmonių aukojimo papročio, pagal kurį aukoti būdavo priskiriamas karalius, šventasis, genties išrinktasis, neretai gaudavęs ir pats atnašavimo apeigą atlikti. Tasai smerktinas paprotys kėlė siaubą ne vien todėl, kad buvo atklydęs iš pagoniškų senovės laikų, bet dar labiau dėl minties, kad galų gale Atpirkėjo mirtis ant kryžiaus irgi buvo ne kas kita, kaip savu noru atnašauta žmogaus auka. Ir iš tikrųjų: gerai pagalvojęs, Juozapas juto, kad šitų minties atgarsių būta jau ir anuose noro nusižudyti impulsuose, kad juose būta atkaklaus, pikto ir beatodairiško veržimosi paaukoti save patį ir taip, po teisybei, neleistinu būdu pamėgdžioti Atpirkėją — ar bent neleistinu būdu padaryti užuominą, jog anam atpirkimo žygis ne visiškai pavyko. Jis baisiai išsigando šitos minties, bet taip pat pajuto, jog dabar to pavojaus jau yra išvengęs.

Ilgai jis mąstė apie tą atgailautoją Juozapą, į kurį patsai pavirto ir kuris dabar, užuot sekęs Judo ar Nukryžiuotojo pėdomis, pabėgo iš savo vietos ir iš naujo atsidavė į Dievo rankas. Juo aiškiau jis pažino pragarą, iš kurio pabėgo, juo labiau darėsi gėda, nesmagu, galiausiai maudulys ėmė dusinti kaip įstrigęs gerklėje kąsnis, išaugo nebetveriamai ir staiga pratrūko ašarų tvanu, atnešusiu nuostabų palengvėjimą. O, kaip ilgai jis nemokėjo verkti! Ašaros tekėjo, akys nieko nebematė, tačiau mirtinas maudulys atlėgo, o kai jis atsipeikėjo, pajuto ant lūpų sūrumą ir susivokė, jog verkia, tai vieną akimirką jam pasivaideno, lyg būtų vėl tapęs mažu vaiku ir nieko neišmanytų apie blogį. Jis nusišypsojo, truputį gėdydamasis savo ašarų, paskui atsistojo ir keliavo toliau. Jautėsi netikras, nežinojo, kur nuves tasai jo bėgsmas ir kas jo laukia, atrodė sau kaip vaikas, bet kovos nei troškimų jo širdyje jau nebebuvo, jis jautėsi tapęs lengvesnis ir tarsi vedamas, tarsi gero tolimo balso Šaukiamas ir masinamas, lyg jo kelionė būtų ne bėgsmas, o grįžimas namo. Nuvargo jis pats, nuvargo ir jo protas — šis tylėjo ar ilsėjosi, o gal pasimatė esąs nereikalingas.

Prie šaltinio, kur Juozapas apsistojo nakvynės, ilsėjosi keli kupranugariai; keleivių būrelyje buvo ir dvi moterys, tad jis tik mostu pasisveikino ir nesileido į šnekas. Užtat kai prietemoj suvalgė kelias datules, pasimeldė ir atsigulė, gavo progą nugirsti dviejų vyrų — senesnio ir jaunesnio — pokalbį, nes jie gulėjo visai arti. Nugirdo tik nedidelį jų pokalbio gabaliuką, nes toliau jie kalbėjosi pašnibždomis. Tačiau ir tai, ką nugirdo, sudomino jį ir sujaudino, davė apie ką galvoti net pusę nakties.

— Tai gerai, — nugirdo jis senesnįjį kalbant, — gerai, kad eini pas dievotą vyrą ir nori išpažintį atlikti. Sakau tau, tie žmonės moka daug ką, jie sugeba daugiau negu tik duoną valgyti, ne vienas ir burtus išmano. Jeigu toksai užpuolusiam liūtui rikteli tik vieną žodelį, plėšrūnas susigūžia, pabruka uodegą ir sliūkina šalin. Sa­kau tau, jie moka liūtus tramdyti; vienam iš jų, ypač šventam vyrui, jo prijaukinti liūtai net kapo duobę iškasė, kai jis numirė, paskui vėl gražiai užpylė žemėmis, ir vis po du ilgai ėjo dieną naktį sargybą prie kapo. Ir ne tik liūtus tramdyti jie moka, šitie žmonės. Vienas jų sykį paėmė į nagą romėnų centurioną, kareivinių bestiją neregėtą ir didžiausią kekšininką visam Aškelone, tai taip išminkė jo piktą širdį, jog vyrutis pasidarė tykus ir drovus kaip pelytė, vien ieškanti urvelio, kur užsiglausti. Pažinti jo nebegalėjai, taip persimainė vyras. Kas be ko, paskui jis greitai mirė, ir čia yra apie ką pagalvoti.

— Tas šventasis vyras?

— Ne, centurionas. Varonas vardu. Kai jį tas atgailautojas gerai papurtė ir prižadino sąžinę, tai jis beregint ėmė nykti, porą sykių susirgo karštine, o po trijų mėnesių jo ir nebeliko. Na, negaila tokio. Bet, šiaip ar taip, aš ne sykį galvojau: tas atgailautojas jam ne tik velnią išvarė, bet ir ištarė kokius nors burtažodžius, nuo kurių centurionas ir atsidūrė po žemėmis.

— Toks dievotas žmogus? Nenoriu tikėti.

— Nori tikėk, nori netikėk, mano mielas. Bet nuo tos dienos vyras paliko kaip permainytas, jei jau nesakysim apkerėtas, o po trijų mėnesių...

Valandėlę buvo tylu. Paskui jaunėlis vėl prabilo:

— Yra toks atgailautojas, jis čia kažkur netoliese gyvena, sako, visiškai vienas įsikūręs prie nedidelio šaltinio, palei Gazos kelią, Josephus vadinasi, Josephus Famulus. Apie jį esu daug girdėjęs.

— Taip? Ir ką būtent?

— Sako, baisiai dievotas esąs, o labiausiai — niekad nežiūrįs į moterį. Jei kartais jo nuošalumoje pasirodo keli kupranugariai ir ant vieno iš jų tupi moteriškė, kad ir storiausiai apsigaubsčiusi, tai jis vis tiek tuoj nusigręžiąs ir kuo greičiau sprunkąs į tarpeklį. Daug žmonių ėjo pas jį išpažinties, labai daug.

— Matyt, nedidelė kupeta, kitaip būčiau ir aš apie jį girdėjęs. Na, ir ką jis moka, tas tavo Famulus?

— O, pas jį visi eina išpažinties, jei nebūtų geras ir nieko neišmanytų, tai žmonės taip nepultų. Beje, apie jį eina garsas, kad beveik nė žodžio nepratariąs, sako, pas jį nei barimų jokių, nei griaudėjimų, nei bausmių ar ko panašaus nesą, girdi, tai švelnus ir net nedrąsus žmogus.

— Še tau, tai ką jis veikia, jeigu nei bara, nei baudžia, nei nasrų nepraveria?

— Jis, sako, tiktai išklauso ir nuostabiai dūsauja, ir peržegnoja.

— Et, nieko sau šventąjį susiradote! Tu gal nebūsi toks kvailas ir nelėksi pas tą tylenį?

— Kaip tik to aš ir noriu. Rasiu jį kaip nors, turėtų čia kur netoliese būti. Antai šįvakar stovėjo toksai vargšas brolis prie šaltinio, tą rytoj paklausiu, jis ir pats atrodo kaip atgailautojas.

Senis ėmė karščiuotis.

— Tuščia jo, to tavo atgailautojo prie šaltinio, tegu sau kiūkso savo grotoje! Tai man vyras, kuris tik išklauso ir dūsauja, ir bobų bijo, o daugiau nieko nemoka ir neišmano! Ne, aš tau pasakysiu, pas ką eiti. Toloka, tiesa, dar anapus Aškelono, bet užtat yra geriausias atgailautojas ir nuodėmklausys, koks tiktai gali būti. Jis vardu Dionas, o žmonės jį vadina Dionu Pugiliu, atseit Kumštininku, užtat kad jis su visais velniais pliekiasi, o kai jam kas išpažįsta savo kiaulystes, tai Pugilis, vyruti, nedūsauja ir netyli nasrus sučiaupęs, o pratrūksta griaudėti ir taip užduoda garo, jog net gražu. Kai kuriuos, girdėjau, ir išlupa, vienam liepė visą naktį plikais keliais klūpoti ant akmenų, o po to dar uždavė keturiasdešimt skatikų išdalinti vargšams. Tas tai bent vyras, broleli, atsistebėt negalėsi, jį išvydęs, kai jis tave kaip reikiant nužiūri, tai tau pakinkliai ima drebėti, verte perveria akimis. Ten jokių atodūsių, ne toks žmogus, o jei kas miegoti nebegali arba klaikius sapnus sapnuoja ar vizijas regi ir panašiai, tai tokį Fugilis bemat grąžina į tvarką, sakau tau. Ir sakau ne todėl, kad bobas tauškiam girdėjau. Sakau todėl, kad pats esu pas jį buvęs. Taip, taip, pats esu buvęs, niekis, kad esu tik smulkutis žmogelis; aš pats kartą aplankiau atgailautoją Dioną Kumštininką, tikrą Dievo žmogų. Nuėjau pas jį suvargęs, su gėdos ir purvo apgulta sąžine, o išėjau šviesus ir tyras it aušros žvaigždė; nebūčiau aš Dovydas, jeigu meluočiau. Įsidėk į galvą: Dionas vadinasi, pravarde Pugilis. Tą tu aplankyk, kai tiktai galėsi, tikrą stebuklą pamatysi. Prefektai, vyresnybės vyrai ir vyskupai jo patarimo ieško.

— Gerai, — atsiliepė antrasis, — kai vėl į aną kraštą nuvyksiu, pagalvosiu apie tai. Bet dabar yra dabar, o čia yra čia, ir kad dabar esu čia ir netoliese yra tasai Josephus, apie kurį tiek daug gero girdėjau...

— Gero girdėjai! Ko gi tu tą Famulą taip įsimylėjai?

— Man patiko, kad jis nesiplūsta ir nesiautėja. Man taip patinka, ir viskas. Aš juk ne koks centurionas, ne vyskupas; esu smulkus žmogelis ir ne per drąsus, daug ugnies ir sieros neatlaikyčiau; jau, dievaži, veikiau būčiau linkęs, kad su manimi būtų švelniai elgiamasi, toks jau mat esu.

— Tas patiktų kiekvienam. Švelniai elgtis! Kai tu prieisi išpažinties, atbūsi atgailą, atliksi bausmę ir būsi apsivalęs, tada prašom, tada gal ir tiks su tavim švelniai elgtis, bet ne tada, kai tu nešvarus ir smirdantis kaip šakalas ateini pas nuodėmklausį ir teisėją!

— Gal ir taip, gal ir taip. Tik reikėtų tyliau šnekėti, žmonės juk nori miego.

Staiga jis gardžiai sukikeno sau vienas.

— Beje, ir smagių dalykų pasakojo man apie jį.

— Apie ką?

— Apie jį, apie atgailaujantį Juozapą. Sako, jis turi tokį įprotį: kai žmogus jam viską išsipasakoja ir išpažįsta, tai jis skirdamasis tą žmogų peržegnoja ir pabučiuoja į skruostą arba į kaktą.

— Žiū, jis taip daro? Juokingų įpročių beturįs.

— Taigi, taigi, o be to, jis, kad žinotumei, baisiai vengia moterų. Tai, sako, sykį atėjo pas jį viena toje apylinkėje žinoma kekšė, vyriškai persirengusi, o jis nieko nepermanė ir klausėsi jos melų, paistalų visokių, o kai ji išpažintį baigė, jis nusilenkė prieš ją ir,

žinoma, pabučiavo.

Senis buvo smarkiai benusikvatojąs, bet jaunesnysis skubiai sušnypštė „cssst, cssst", ir Juozapas nieko daugiau nebegavo išgirsti, kaip tik dar kurį laiką tramdomą juoką.

Jis dirstelėjo į dangų, aštrus ir plonas mėnulio pjautuvas švyksojo už palmių vainikų, jį suėmė šiurpas nuo nakties vėsos. Keistai lyg kreivame veidrodyje, tačiau labai pamokomai parodė jam vakarinis kupranugarių varovų pokalbis jo paties asmenį ir tą vaidmenį, kuriam tapo neištikimas. Ir dar kažkokia kekšė ištaisė jam tokį pokštą. Na, čia dar ne pats bjaurumas, nors itin bjauru. Jis ilgai svarstė tą dviejų nepažįstamų vyrų pokalbį. Ir kai galiausiai vėlai naktį įstengė užmigti, tai miegas atėjo tik to­dėl, kad jo svarstymai nebuvo bergždi. Jis priėjo tam tikrą rezultatą, apsisprendė ir apsisprendęs išmiegojo giliu ir netrikdomu miegu ligi pat aušros.

O apsisprendė jis kaip tik taip, kaip negalėjo apsispręsti jaunesnysis kupranugarių varovas. Jis nutarė paklausyti senesniojo patarimo ir aplankyti Dioną, vadinamą Pugiliu, apie kurį jau seniai žinojo ir kurio vardą šiandien taip primygtinai šlovinamą išgirdo. Tas garsus nuodėmklausys, sielų teisėjas ir patarėjas tikriausiai ras ir jam patarimą, nuosprendį, sugebės uždėti bausmę ir nurodyti kelią; prieš jį Juozapas nutarė stoti kaip prieš Dievo atstovą ir noriai priimti visa, ką jis palieps.

Kitą dieną jis pajudėjo iš postovio vietos, kol anie du vyrai dar tebemiegojo, ir po varginančios kelionės tą pat dieną pasiekė vietą, kur žinojo gyvenant dievobaimingus brolius ir iš kur manė patraukti visų einamu keliu į Aškeloną.

Kai ten pavakare atvyko, jį maloniai sutiko maža žalia oazė; jis matė stūksant medžius, girdėjo mekenant ožką, žalumos šešėlyje lyg įžiūrėjo trobelių stogus, užuodė netoliese esant žmonių, o kai dvejodamas priėjo arčiau, pajuto, jog į jį kažkas žvilgsnį įrėmęs žiūri. Jis sustojo, apsižvalgė ir pamatė po artimiausiais medžiais sėdintį žmogų, atsirėmusį į kamieną; sėdėjo tiesiai, buvo senas, su žila barzda, oraus, bet griežto ir nejudraus veido; tasai žmogus žiūrėjo į jį ir galbūt stebėjo jau kuris laikas. Senojo vyro žvilgsnis buvo rūstus ir veriantis, bet be jokios išraiškos, tarytum į tave žiūrėtų žmogus, kuris pratęs stebėti, bet nei tavimi domisi, nei rūpinasi, kuris prisileidžia žmones ir daiktus ir stengiasi juos perprasti, bet nei jų į save traukia, nei kviečia.

— Garbė Jėzui Kristui, — tarė Juozapas. Senis sumurmėjo atsakymą.

— Leiskit paklausti, — kalbėjo Juozapas, — ar esate čia prašalaitis kaip ir aš, ar šios gražios vietos gyventojas?

— Prašalaitis, — atsakė žilabarzdis.

— Gal pasakytumėte, gerbiamasis, ar galima iš čia išeiti į Aškelono kelią?

— Galima, — tarė senis.

Dabar jis atsistojo, pamažu ištiesdamas nutirpusius sąnarius; tai buvo liesas milžinas. Jis stovėjo ir žiūrėjo j dyką tolumą. Juozapas jautė, kad šis žilas milžinas nelabai linkęs su žmogum šnekėti, bet vis dėlto dar vieną klausimą duoti įsidrąsino.

— Leiskite dar vieną vienintelį klausimą, garbusis, — tarė jis mandagiai ir matė, kad senio akys vėl sugrįžo iš tolumos. Šaltai ir įdėmiai jos stebėjo jį.

— Gal jūs kartais žinote vietą, kur būtų galima rasti tėvą Dioną, vadinamą Dionu Pugiliu?

Nepažįstamasis truputį susiraukė, ir jo žvilgsnis pasidarė dar šaltesnis.

— Žinau, — atsakė striukai drūtai.

— Žinote? — sušuko Juozapas. — O, tai pasakykite, nes ten link, pas tėvą Dioną, eina mano kelias.

Aukštasis senis tiriamai žiūrėjo į jį iš aukšto. Ilgai vertė laukti atsakymo. Tada priėjo prie to paties medžio, vėl pamažu atsisėdo ant žemės, atsirėmė į kamieną kaip pirma. Mostelėjęs ranka pa­liepė ir Juozapui sėstis. Šis nuolankiai pakluso mostui. Sėsdama­sis akimirką juto didelį nuovargį, bet greit jį vėl pamiršo, visą dė­mesį sukaupęs į senį. Šis atrodė kažką giliai svarstąs, kažkokio atstumiančio griežtumo atsirado jo oriame veide, ant kurio tačiau buvo tarsi uždėta kita išraiška, tiesiog kitas veidas, nelyginant perregima kaukė, palikta seno ir vienišo kentėjimo, kuriam išdidumas ir orumas neleidžia aikštėje rodytis.

Ilgai truko, kol garbiojo senio žvilgsnis vėl pasigręžė į Juozapą. Ir dabar tasai žvilgsnis tyrė jį verte verdamas, o paskui senis staiga uždavė klausimą įsakomu tonu:

— O kas jūs esate, žmogau?

— Esu atgailautojas, — tarė Juozapas, — jau daug metų gyvenu kaip atsiskyrėlis.

— Tą matau. Klausiu, kas esate.

— Vadinuosi Juozapas, pravarde Famulus.

Kai Juozapas ištarė savo vardą, senis nė nekrustelėjo, bet susiraukė taip, jog kurį laiką bemaž nebesimatė akių, atrodė, kad tai, ką pasakė Juozapas, buvo jam baisiai netikėta, išgąsdino jį arba nuvylė; o gal tai buvo tik akių nuovargis, dėmesio sutrikimas, kokio nors silpnumo priepuolis, kokių seni žmonės neretai turi. Šiaip ar taip, jis sėdėjo nė nekrusteldamas, akis valandėlę primerkęs, o kai vėl jas atmerkė, jo žvilgsnis rodėsi pasikeitęs ar — jei taip galėjo būti — dar senesnis, dar vienišesnis, dar labiau suakmenėjęs ir rezervuotas. Iš lėto pračiaupė lūpas paklausti:

— Esu girdėjęs apie jus. Tai jūs tas, pas kurį žmonės išpažinties eina?

Juozapas sumišęs patvirtino; jam buvo lyg nemalonus apsinuoginimas patirti, kad žmonės jį žino, šit jau antrąkart jis drovėjosi, susidūręs su savo garsu.

Vėl senis klausė stačiai, kaip buvo įpratęs:

— Tai norit aplankyti Dioną Pugilį? Ko jums reikia iš jo?

— Norėčiau išpažintį atlikti.

— Ko iš to tikitės?

— Nežinau. Pasitikiu juo, ir man net regis, lyg koks balsas iš aukščiau mane pas jį siųstų.

— O kai prieisit išpažinties, kas tada?

— Darysiu, ką jis palieps.

— O jei jis patars ar palieps neteisingai?

— Netyrinėsiu, ar teisingai ar ne, tiktai klausysiu.

Daugiau senis nebepratarė nė žodžio. Saulė jau buvo žemai, kažkoks paukštis rėkė medyje. Kadangi senis tylėjo, Juozapas atsikėlė. Nedrąsiai dar sykį grįžo prie rūpimo dalyko.

— Jūs sakėte, kad žinote vietą, kur galima rasti tėvą Dioną. Gal malonėtumėte man pasakyti ir tą vietą, ir kelią nurodyti. Senis suraukė lūpas lyg ir šypteldamas:

— Ar esate tikras, — paklausė švelniai, - kad būsite jam laukiamas svečias?

Keistai išgąsdintas tokio klausimo, Juozapas nieko neatsakė. Jis stovėjo sutrikęs. Patylėjęs tarė:

— Ar bent galėčiau tikėtis jus dar pamatyti? Senis atsisveikino mostu ir tarė:

— Miegosiu šičia ir iškeliausiu netrukus po saulės užtekėjimo. Dabar eikite, esate nuvargęs ir alkanas.

Pagarbiai atsisveikinęs, Juozapas nuėjo toliau ir prietemoje įžengė į mažytę gyvenvietę. Joje, lyg kokiame vienuolyne, gyveno vadinamieji atsiskyrėliai, krikščionys, susibūrę iš įvairių miestų ir šiaip vietų, įsikūrę čia nuošalumoje būstą, norėdami be trukdymų atsidėti paprastam, tyram tylumos gyvenimui ir kontempliacijai. Čia jam davė vandens, valgio ir nakvynę, o matydami, koks jis pailsęs, nevargino klausimais ir pokalbiais. Vienas iš jų sukalbėjo vakaro maldą, kurioje kiti dalyvavo klūpodami, „Amen" pasakė visi bendrai. Ši dievotų žmonių bendruomenė kitu laiku būtų buvusi Juozapui tikras radinys ir džiaugsmas, tačiau dabar jam tik vienas dalykas terūpėjo, ir rytą kuo anksčiausiai jis nudrožė ten, kur paliko vakar tą seną vyrą. Rado jį ant žemės gulintį ir miegantį, susivyniojusį į ploną plaušinę, ir prisėdo atokiau po medžiais laukti, kol nubus. Netrukus miegantysis ėmė judėti, nubudo, išsivyniojo iš plaušinės, atsistojo nerangiai, pasirąžė, tiesindamas sustingusius sąnarius, paskui atsiklaupė ant žemės ir atkalbėjo maldą. Kai vėl pakilo, Juozapas priėjo ir nusilenkė, nieko nesakydamas.

— Tu jau pavalgęs? — klausė nepažįstamasis.

— Ne. Esu įpratęs valgyti tik kartą per dieną ir tik saulei nusileidus. Jūs alkanas, gerbiamasis?

— Esame kelionėje, - tarė anas, - ir abu esame nebejauni. Geriau bus, jei užvalgysim, prieš traukdami toliau.

Juozapas atrišo savo maišelį ir pasiūlė įsidėtų datulių, be to, iš gerų žmonių, pas kuriuos nakvojo, buvo gavęs sorų papločių, tad jais irgi pasidalijo su seniu.

— Dabar galim eiti, — tarė senis, kai jie užvalgė.

— O, tai mudu eisime drauge? — susuko Juozapas nudžiugęs.

— Žinoma. Tu juk mane prašei nuvesti pas Dioną. Tai eime. Nustebęs ir laimingas žiūrėjo į jį Juozapas.

— Koks jūs geras! — sušuko jis ir norėjo imti dėkoti. Tačiau nepažįstamasis nutildė jį šiurkščiu rankos mostu.

— Geras tiktai Dievas, — tarė jis. — Eime. Ir sakyk man „tu", kaip aš tau sakau. Kam čia tų formų ir mandagumų tarp dviejų senų atgailautojų?

Milžinas senis pajudėjo eiti, su juo ir Juozapas, diena prasidėjo. Atrodė, kad vadovas gerai žino kryptį ir kelią, jis pasakė, kad iki pusiaudienio jie prieisią pavėsingą vietą, kur galėsią atsikvėpti per smarkiausią kaitrą. Daugiau jokių kalbų kelyje nebuvo.

Tiktai kai po kelių karštų valandų jie pasiekė postovio vietą ir susėdo ilsėtis uolų šešėlyje, Juozapas vėl kreipėsi į vadovą. Jis klausė, kiek dienų reikės eiti, kol pasieks Dioną Pugilį.

— Priklausys tiktai nuo tavęs, — tarė senis.

— Nuo manęs? — sušuko Juozapas. — Ak, jei tik nuo manęs priklausytų, aš šiandien pat stočiau prieš jį.

Senis ir dabar neatrodė nusiteikęs šnekėti.

— Pažiūrėsim, — tarė jis trumpai, atsigulė ant šono ir užsimerkė. Juozapui nebuvo malonu žiūrėti į jį miegantį, jis tyliai pasitraukė toliau ir atsigulė, ir nepamatė, kaip irgi užmigo, nes naktį ilgai buvo be miego. Vadovas jį pabudino, kai nutarė, kad jau laikas traukti toliau.

Vėlai popiet jie priėjo stovyklavietę, kur buvo vandens, medžių ir žolių, čia atsigėrė, nusiprausė, ir senis apsisprendė čia likti. Juozapas nesutiko ir mėgino nedrąsiai prieštarauti.

— Tu šiandien sakei, — dėstė jis, — kad vien nuo manęs priklausysią, kaip anksti ar vėlai nueisiu pas tėvą Dioną. Norėčiau eiti dar daug valandų, jei tikrai galėčiau šiandien arba rytoj jį pasiekti.

— Ai, ne, — tarė antrasis, — šiai dienai užteks, ir taip jau daug nuėjom.

— Atleisk, — tarė Juozapas, — bet argi tu nesupranti mano nekantrumo?

— Suprantu. Tik jis tau nieko nepadės.

— Tai kam sakai, kad viskas nuo manęs priklauso?

— Taip ir yra, kaip sakau. Kai tik būsi tikras, jog išties nori prieiti išpažinties, ir jausies jai pasiruošęs ir pribrendęs, tuoj galėsi ją atlikti.

— Kad ir šiandien?

— Kad ir šiandien.

Juozapas nustėręs pažvelgė j tylų seną veidą.

— Ar gali būti? — sušuko jis pritrenktas. — Tai tu ir esi tėvas Dionas?

Senis linktelėjo.

— Atgulk ir pasilsėk čia po medžiais, — pasakė jis maloniai, — tik nemiegok, o susikaupk, aš irgi eisiu pasilsėti ir susikaupti. Tada galėsi man šaltyti, ką trokšti išsakyti.

Taip Juozapas staiga pasijuto besąs prie tikslo ir dabar beveik nebegalėjo suprasti, kaip jis anksčiau to garsaus žmogaus nepažino, kaip nesuprato, su kuo einąs visui visą dieną. Jis pasitraukė, atsiklaupė ir ėmė melstis, ir visas mintis nukreipė į tai, ką turės sakyti nuodėmklausiui. Po valandos jis grįžo ir paklausė, ar Dionas jau pasiruošęs.

Ir štai dabar jam buvo leista pradėti išpažintį. Dabar visa, kuo jis metų metais gyveno ir kas jau senokai ėmė tartum prarasti vertę ir prasmę, plaukė iš jo lūpų kaip pasakojimas, skundas, klausimas, savęs kaltinimas, kaip visa istorija apie krikščionio ir atgailautojo gyvenimą, kuris buvo sumanytas ir pradėtas kaip apsivalymo ir šventėjimo kelias, o galų gale išvirto sąmyšiu, tamsa ir nusiminimu. Nenutylėjo nė pastarųjų savo išgyvenimų: kaip pabėgo ir kaip tas pabėgimas atnešė išsivadavimo ir vilties jausmą, kaip atsirado ryžtas pas Dioną keliauti, kaip su juo susitiko, kaip jam, vyresniam, greit pajuto pasitikėjimą ir meilę ir kaip vis dėlto šiai dienai slenkant jį daugsyk palaikė šaltu ir keistu, net užgaidžių žmogum.

Saulė jau palinko žemai, kol jis viską ligi galo išsakė. Senis Dionas išklausė su nesilpstančiu dėmesiu, nė karto nepertraukė, nė vieno klausimo neuždavė. Ir dabar, kai išpažintis buvo baigta, nė žodžio nepratarė jo lūpos. Jis atsikėlė nerangiai, pažiūrėjo į Juozapą su dideliu prielankumu, pasilenkė prie jo, pabučiavo į kaktą ir peržegnojo jį. Tik vėliau toptelėjo Juozapui, kad juk čia buvo tas nebylus, broliškas ir bet kokio nuosprendžio atsisakąs mostas, kuriuo jis pats tiek daug penitentų buvo atleidęs.

Tuoj po to jie pavalgė, sukalbėjo vakarinę maldą ir sugulė. Juozapas dar galvojo valandėlę ir svarstė, jis mat buvo laukęs pasmerkimo ir priekaištingo pamokslo, bet visai nesijautė nusivylęs ar neramus, Diono žvilgsnio ir broliško bučinio jam pakako, jo viduje buvo ramu, ir greitai jį apgaubė geradarys miegas.

Rytą senis, neeikvodamas žodžių, pasiėmė jį su savimi, jie nuė­jo tolimą kelią tą dieną, paskui ėjo dar keturias ar penkias kitas dienas ir tada pasiekė Diono būstą. Ten jie ir gyveno paskui. Juozapas pagelbėdavo Dionui prie smulkių kasdienių darbų, pažino jo gyvenimo būdą ir pats prie jo priprato, šis būdas nelabai kuo tesiskyrė nuo to, kaip jis pats buvo gyvenęs daugelį metų. Tik jis dabar buvo nebe vienas, gyveno kito šešėlyje ir globoje, užtat čia vis dėlto buvo visai kitas gyvenimas. O iš aplinkinių gyvenviečių, iš Aškelono ir dar iš toliau ėjo ir ėjo žmonės, iešką patarimų ir trokštą atlikti išpažintį. Iš pradžių Juozapas tuoj pasišalindavo, kai tokių lankytojų ateidavo, ir pasirodydavo tik jiems išėjus. Bet vis dažniau Dionas pašaukdavo ji atgal, kaip pašaukiamas tarnas, liepdavo jam vandens atnešti ar šiaip ką nors padėti ir per ilgesnį laiką pripratino Juozapą kartkarčiais drauge klausyti išpažinties, jei penitentas nesipriešindavo. Ir daugeliui, gal net daugumai buvo visai malonu, kad nereikia su tuo visų bijomu Pugiliu vienam akis į akį stovėti ar sėdėti, ar klūpoti, kad čia pat būdavo ir tas tylus, palankiai žiūrįs ir paslaugus nuodėmklausio pagalbininkas. Taip jis pamažu gavo pažinti, kaip Dionas klauso išpažinčių, kaip guodžia penitentą, kaip viską rikiuoja ir tvarko, kaip baudžia ir patarimus duoda. Retai kada jis teleisdavo sau ko paklausti, kaip, sakysim, tada, kai pas juos apsilankė pro šalį keliaujantis mokslininkas ar menininkas.

Pastarasis, kaip pasimatė iš jo kalbos, turėjo draugų tarp magų ir astrologų; tas mandagus ir šnekus svečias ilsėdamasis pasėdėjo valandą ar dvi su abiem senais atgailautojais, šnekėjo ilgai, mokslingai ir gražiai apie žvaigždynus ir tą kelionę, kurią žmogus su savo dievais per vieną pasaulio amžių turi nukeliauti, aplankydamas visus Zodiako rato namus. Jis kalbėjo apie Adomą, pirmąjį žmogų, ir apie tai, kad jis esąs tas pats nukryžiuotasis Jėzus, ir atpirkimo darbą, jo atliktą, vadino Adomo kelione nuo Pažinimo medžio prie Gyvybės medžio, o Rojaus žaltį vadino saugotoju šventosios pirmapradės versmės, tamsiosios gelmės, iš kurios naktinių vandenų kilę visi pavidalai, visi žmonės ir dievai. Dionas atidžiai klausė to žmogaus, kurio sirų kalba buvo gausiai perpinta graikiškais žodžiais, o Juozapas stebėjosi, net piktinosi, kad jis toms pagoniškoms klaidoms neduoda smarkaus ir rūstaus atkirčio, nepaneigia jų ir neatmuša, kad gudrūs daugiažinio piligrimo monologai jam tarsi patinka ir susilaukia jo pritarimo, nes Dionas ne tik atsidėjęs klausė, bet dar ir šypsojo ir kartkarčiais linkčiojo į kai kuriuos kalbančiojo žodžius, lyg juos patvirtindamas.

Kai tas žmogus iškeliavo, Juozapas paklausė karštu ir beveik priekaištingu tonu:

— Kaip čia pasidarė, kad tu taip kantriai klauseisi klaidingų to netikėlio pagonies mokslų? Man regis, kad tu klauseisi ne tik kantriai, bet tiesiog pritariamai ir su tam tikru malonumu. Kodėl jam neprieštaravai? Kodėl nemėginai jo išvedžiojimų atremti, jo nubausti ir į mūsų Viešpaties tikėjimą atversti?

Dionas palingavo galvą ant plono raukšlėto kaklo ir atsakė:

— Neprieštaravau todėl, kad iš to nebūtų buvę jokios naudos, o greičiau dar ir todėl, kad nebūčiau pajėgęs. Kalba ir sugebėjimu kombinuoti, mitologijos ir žvaigždžių pažinimu tas vyras, be abejo, už mane daug viršesnis, aš prieš jį nieko nebūčiau įstengęs. Be to, mano sūnau, ne mano ir ne tavo dalykas neigti kurio nors žmogaus tikėjimą, tvirtinant, kad tai, ką jis tiki, yra melas ir klaida. Prisipažįstu, klausiausi to protingo žmogaus su tam tikru malonumu, tai neprasprūdo tavo nepastebėta. Man buvo malonu, kad jis puikiai šneka ir daug žino, bet labiausiai — kad priminė mano jaunas dienas, nes jaunystėje aš ir pats daug laiko padėjau tokioms studijoms ir tokioms žinioms. Mitologijos dalykai, apie kuriuos nepažįstamasis taip gražiai šnekėjo, anaiptol nėra klaidos. Jie yra įvaizdžiai ir simboliai to tikėjimo, kuris mums nebereikalingas, kadangi esame įtikėję Jėzų, vienatinį Atpirkėją. Tačiau tiems, kurie mūsų tikėjimo dar nėra suradę, kurie jo gal nė rasti negali, jų tikėjimas, einąs iš tėvų ir protėvių išminties, yra teisėtas ir gerbtinas. Be abejo, mano mielas, mūsų tikėjimas yra kitoks, visai kitoks. Tačiau dėl to, kad mūsų tikėjimui nebereikalingas mokymas apie žvaigždynus ir eonus, apie pirmapradžius vandenis ir visatos motinas, kad jam nereikia visų tų simbolių, — dėl to jų mokymas savaime jokiu būdu nėra klaida, melas ir apgaulė.

— Betgi mūsų tikėjimas, — sušuko Juozapas, — mūsų tikėjimas yra geresnis, o Jėzus mirė už visus žmones; užtat tie, kurie jį pažįstame, privalome anuos persenusius mokslus griauti, o naująjį, tikrąjį mokslą jų vietoje skleisti!

— Tą mes ir darome jau seniai, ir tu, ir aš, ir daugelis kitų, — atsakė ramiai Dionas. — Mes tikime, užtat kad mus yra perėmusi tikėjimo galia, Atpirkėjo ir jo atperkamosios aukos galia. Tačiau kiti, tie mitologai ir Zodiako bei senųjų mokymų teologai, nėra, dar nėra šitos galios perimti, ir mūsų niekas neįgaliojo versti juos, kad persiimtų. Ar pastebėjai, Juozapai, kaip tas mitologas gebėjo dailiai ir sklandžiai šnekėti ir savo vaizdų žaismą dėstyti ir kaip gera buvo jam tatai darant, kaip jis kupinas ramybės ir harmonijos gyvena su savąja vaizdų ir simbolių išmintimi? Na, tas rodo, kad šis žmogus nėra slegiamas didelės kančios, kad jis patenkintas, kad jam gerai sekasi. Bet žmonėms, kuriems gerai sekasi, tokie kaip mes neturi ko pasakyti. Kad žmogus pajustų atpirkimo ir atperkamojo tikėjimo reikalą, kad nustotų gėrėtis savo išmintimi ir savo minčių harmonija, o imtųsi didžios rizikos įtikėti atpirkimo stebuklą, reikia pirmiausia, kad jam blogai sektųsi, labai blogai, kad jis gautų patirti kančią ir nusivylimą, kartėlį ir neviltį, kad vandenys apsemtų jį ligi kaklo. Ne, Juozapai, tegu sau tas mokytas pagonis džiaugiasi savo gerove, tegu gėrisi savo išmintimi, mąstymu ir iškalba! Gal jis rytoj, gal po metų ar po dešimties gaus patirti kančių, kurios į dulkes sumals jo meną ir išmintį, gal mirtis išplėš mylimą žmoną arba vienintelį sūnų, o gal ištiks jį ligos ir skurdas; kai tada vėl su juo susitiksim, mes juo pasirūpinsim, apsakysim jam, kokiais būdais stengėmės nepasiduoti kančių įveikiami. Ir jei jis mus tada paklaus: „O kodėl jūs man to nesakėte vakar, prieš dešimtį metų?" — atsakysime jam: „Tada tau dar nepakankamai blogai ėjosi".

Jis labai surimtėjo, patylėjo kurį laiką. Po to, lyg iš atsiminimų

busdamas, pridūrė:

— Aš pats kitados ilgai žaidžiau protėvių išmintimi, mėgavausi ja net ir tada, kai jau kryžiaus keliu ėjau, teologizavimas teikė man daug smagumo, nors, beje, ir pakankamai rūpesčių. Dau­giausia sukau galvą dėl pasaulio sukūrimo ir dėl to, kad kūrimo pabaigoje juk turėjo būti viskas gerai, nes yra pasakyta: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo sukūręs, ir štai viskas buvo labai gera". Iš tikro betgi viskas tebuvo gera ir tobula tik vieną akimirką — Rojaus būvio akimirką, o jau kitą akimirką į tobulybę įsibrovė kaltė ir prakeikimas, nes Adomas valgė nuo to medžio, nuo kurio valgyti buvo uždrausta. Taigi buvo mokytojų, kurie sakė: tas Dievas, kuris sutvėrė pasaulį ir podraug Adomą bei Pažinimo medį, esąs ne vienintelis ir aukščiausias Dievas, bet tik jo dalis arba žemesnysis Dievas, demiurgas, ir kūrinija nesanti gera, ji nepavykusi, ir užtat vieną pasaulio amžių visi kūriniai buvę prakeikti ir atiduoti į piktojo rankas, kol jis pats, vienintelis Dievas dvasia, nusprendęs per savo Sūnų padaryti galą prakeiktajam pasaulio amžiui. Nuo tada — taip mokė jie, taip ir aš maniau — prasidėjęs demiurgo ir jo kūrinijos atmirimas, pasaulis pamažu atmirštąs ir vystąs, iki naujajame pasaulio amžiuje nebeliksią nei kūrinijos, nei pasaulio, nei kūno, nei geidulio ar nuodėmės, nei kūniško pradėjimo, gimdymo ir mirimo, ir atsirasiąs tobulas, dvasingas ir atpirktas pasaulis, laisvas nuo Adomo prakeikimo, laisvas nuo amžino geismų, pradėjimo, gimdymo, mirties prakeikimo ir priespaudos. Mes labiau demiurgą nei pirmąjį žmogų kaltinome dėl dabartinio blogio pasaulyje, mes laikėmės nuomonės, jog demiurgui, jei jis tikrai yra pats Dievas, būtų buvę lengva Adomą sukurti kitokį ar bent apsaugoti nuo gundymų. Ir taip padarę išvadas iš savo samprotavimų, mes susikūrėme du dievus, Dievą Kūrėją ir Dievą Tėvą, ir turėjome drąsos pirmąjį vertinti neigiamai. Buvo net tokių, kurie žengė tolesnį žingsnį ir teigė, jog pasaulio sukūrimas esąs ne Dievo, bet velnio darbas. Mes tarėmės savo gudravimais padedą Atpirkėjui ir būsimajam dvasios amžiui, tad piešėme sau dievus ir pasaulius, ir amžių planus, ir disputavom, ir užsiiminėjom teologija, kol aš vieną dieną gavau karštligę ir susirgau mirtinai, ir ligos kliedesiuose nuolat turėjau reikalų su demiurgu, turėjau kariauti ir kraują lieti, o reginiai ir siaubai ėjo vis baisyn, kol sunkiausią ligos naktį tariausi privaląs užmušti savo paties motiną, kad panaikinčiau savo kūniškąjį gimimą. Velnias tuose karštligės kliedesiuose pjudė mane visais savo šunimis. Bet aš pagijau, ir nuvildamas savo buvusius draugus, grįžau į gyvenimą kaip kvailas, tylus ir blankus žmogus, kuris, tiesa, greitai atgavo kūno pajėgas, bet nebeatgavo noro filosofuoti. Mat tomis dienomis ir naktimis, kada sveikau, kada anie klaikūs karštligės kliedesiai liovėsi ir aš beveik visą laiką miegojau, kiekvieną nemiego akimirką jutau, jog prie manęs yra Atpirkėjas, jutau, kaip jėgos iš jo teka į mane, užtat kai visiškai pasveikau, pasidarė liūdna, kad tos jo artumos jau nebegaliu jausti. Aš ėmiau tos artumos ilgėtis, ir dabar pasirodė štai kas: kada tiktai klausiausi disputų, visada jutau, kaip tasai ilgesys — mano brangiausias ano meto turtas — atsiduria pavojuj dingti, sutekėti į mintis ir žodžius, nelyginant kaip vanduo į smėlį susigeria. Žodžiu, mano mielas, čia buvo galas mano išminčiai ir teologijai. Nuo tol priklausau prie naivuolių. Tačiau jei kas moka filosofuoti ir mitologizuoti, sugeba žaisti tą žaidimą, kuriuo ir aš kitados save guodžiau, tai aš neturiu noro tokiam kliudyti ar jį mažiau gerbti. Jei kitados turėjau sutikti su tuo, kad demiurgas ir Dievas dvasia, kad kūrimas ir atpirkimas, neperprantamu būdu egzistuoją vienas kitame ir vienu metu, lieka man neįmenama mįslė, tai turiu tenkintis ir tuo, kad iš filosofų neįstengiu padaryti tikinčių žmonių. Tai ne mano darbas.

Kartą, kai vienas penitentas per išpažintį pasisakė žmogų užmušęs ir svetimoteriavęs, Dionas kalbėjo savo padėjėjui:

— Žmogžudystė ir svetimoteriavimas — tai skamba kraupiai ir didingai, ir tikrai yra blogi darbai, tas teisybė. Bet aš tau pasakysiu, Juozapai, tie pasauliečiai žmonės iš tikrųjų nėra tikri nusidėjėliai. Kada tik mėginu gerai įsigilinti į kurį iš jų, jie man atrodo visai kaip vaikai. Jie nėra dori, nėra geri, nėra taurūs, jie savanaudžiai, gašlūs, išdidūs, pikti, teisybė, bet iš tikrųjų ir iš esmės jie yra nekalti, nekalti ta prasme, kaip vaikai kad esti nekalti.

— Bet vis dėlto, — tarė Juozapas, — tu dažnai iš jų rūsčiai pareikalauji atsakomybės ir pragarą jiems pieši prieš akis.

— Kaip tik todėl. Jie ya vaikai, ir kai pajunta sąžinės priekaištus ir ateina išpažinties, tai nori, kad į juos rimtai žiūrėtum ir smarkiai išbartum. Bent aš taip manau. Tu darei kitoniškai savo laiku, tu nebarei jų, nebaudei ir atgailos neuždavinėjai, bet buvai jiems malonus ir nieko nepasakęs broliškai pabučiuodavai, ir atleisdavai. To aš nepeikiu, ne, bet aš taip negalėčiau.

— Taip tai taip, — tarė Juozapas neryžtingai, — bet sakyk, kodėl tu, kai aš tada atėjau išpažinties, nesielgei su manim taip pat, kaip su kitais savo penitentais, bet tylomis pabučiavai ir bausmės jokios neuždavei?

Dionas Pugilis atgręžė į jį savo veriamas akis.

— Ar aš neteisingai padariau? — klausė jis.

— Aš nesakau, kad neteisingai. Padarei tikrai teisingai, kitaip anoji išpažintis nebūtų man tiek gero atnešusi.

— Na, tai ir puiku. Be to, aš tau tuomet uždaviau griežtą ir ilgą atgailą, kad ir be žodžių. Aš pasiėmiau tave prie savęs ir elgiausi su tavim kaip su tarnu, ir priverčiau vėl imtis darbo, nuo kurio tu norėjai pabėgti.

Jis nusigręžė, nes nemėgo ilgų kalbų. Tačiau Juozapas šį sykį parodė atkaklumo.

— Tu tuomet iš anksto žinojai, kad būsiu tau klusnus, buvau šitai prisižadėjęs dar prieš išpažintį, dar tavęs nepažinęs. Ne, tu pasakyk man: ar tikrai vien dėl tos priežasties taip su manim pasielgei?

Antrasis paėjo kelis žingsnius pirmyn, sugrįžo atgal, sustojo priešais jį, uždėjo jam ant peties ranką ir tarė:

— Pasauliečiai yra vaikai, sūnau. O šventieji — na, tie neina pas mus išpažinties. Mes tačiau, tu, aš ir kiti tokie, mes, atgailautojai, ieškotojai ir pabėgėliai iš pasaulio, mes nesame vaikai ir nesame nekalti, barimais ir pamokslais tokių prie tvarkos nesugrąžinsi. Mes, mes esame tikrieji nusidėjėliai, mes, žinantys ir galvojantys, tie, kurie valgėme nuo Pažinimo medžio, užtat ir neturėtume vieni su kitais elgtis kaip su vaikais, kuriuos aplupi žabu ir vėl paleidi. Mes po išpažinties ir atgailos juk nebėgame atgal į vaikų pasaulį, kur švenčiamos šventės ir daromi sandėriai, o kartais vienas kitas nužudomas, mes nuodėmę išgyvenam ne kaip trumpą, negerą sapną, kuriuo per išpažintį ir auką vėl nusikratai: mes gyvename nuodėmėje, mes niekad nebūname nekalti, mes visuomet esame nusidėjėliai, visą laiką tveriame nuodėmėje ir savo sąžinės ugnyje ir žinome, kad iš savo didžios kaltybės niekad išsipirkti negalėsime, nebent Dievas po mūsų mirties pažiūrės į mus gailestingai ir priims į savo malonę. Štai, Juozapai, priežastis, dėl kurios aš tau nei sau negaliu nei pamokslų sakyti, nei atgailos diktuoti. Mes grumiamės ne su vie­nu kitu iškrypimu iš kelio ar piktadaryste, bet tik ištisai su pačia pirmine kalte: užtat mes galim tiktai parodyti, kad kits kitą suprantame ir broliškai mylime, bet negalime bausmėmis kits kito gydyti. Argi tu to nežinojai? Juozapas tyliai atsakė: — Taip, žinojau.

— Tai ir nekalbėkim tuščių kalbų, — trumpai tarė senis ir pasuko link akmens priešais savo lūšnelę, ant kurio buvo pratęs melstis.

Praėjo keletas metų, ir tėvą Dioną pradėjo vis dažniau lankyti silpnumo priepuoliai, tokie, jog Juozapas rytais gaudavo jam padėti, nes pats vienas jau nebeįstengdavo atsikelti. Tada jis eidavo melstis, bet ir po maldos vienas nebepakildavo. Juozapas turėdavo jam pagelbėti. Paskui jis visą dieną sėdėdavo ir žiūrėdavo į tolumą. Ne visas dienas taip būdavo, kartais senis ir pats įstengdavo atsikelti. Ir išpažinčių klausyti nebegalėjo kasdien, ir kai tada žmogų išklausydavo Juozapas, Dionas šaukdavosi tokį pas save ir sakydavo:

— Baigtuvės jau su manim, vaike mano, baigtuvės. Pasakyk žmonėms: šitas Juozapas yra mano įpėdinis.

Ir jei Juozapas pamėgindavo gintis ar kokį žodį įterpti, senis jį nužiūrėdavo savo baisiu žvilgsniu, kuris perverdavo it ledu stingdantis spindulys.

Vieną dieną, kai Dionas atsikėlė be pagalbos ir atrodė tvirtesnis, jis pasišaukė Juozapą ir nusivedė į vieną vietą sodelio pakraštyje.

— Čia, — tarė jis, — yra toji vieta, kur tu mane palaidosi. Duobę iškasime drauge, laiko dar turime. Atnešk man lopetą.

Nuo tol jie kasė kiekvieną dieną iš ryto po truputį. Jei Dionas jausdavosi pajėgus, tai ir pats išmesdavo keletą lopetų, dirbo sunkiai, vargais negalais, bet su tam tikru smagumu, lyg darbas jam teiktų malonumo. Ir perdien tasai smagumas jo neapleisdavo: nuo to laiko, kai pradėjo duobę kasti, jis visada būdavo gerai nusiteikęs.

— Tu pasodinsi palmę ant mano kapo, — pasakė jis sykį prie to darbo. — Gal dar teks tau ir jos vaisių valgyti. Jei ne, tai kitas valgys. Aš kai kada pasodindavau kokį medį, bet mažai, labai ma­žai jų tepasodinau. Kai kas sako: žmogus neturįs mirti, nepasodinęs medžio ir nepalikęs sūnaus. Na, aš palieku medį ir palieku tave, tu esi mano sūnus.

Jis buvo ramus, giedresnis negu kada nors, kiek Juozapas jį pažino, ir vis labiau giedrijosi. Vieną vakarą, jau sutemus, kai jiedu pasimeldė ir sugulė, Dionas iš savo guolio pasišaukė Juozapą, kad ateitų dar kiek prie jo pasėdėti.

— Noriu tau kai ką papasakoti, — tarė jis maloniai; atrodė dar nepavargęs ir nenorįs miego. — Ar dar atsimeni, Juozapai, kaip tau kitados nuošalumoje prie Gazos buvo bloga ir gyvenimas darėsi nebemielas? Ir kaip tu tada ryžais pabėgti iš savo vietos ir traukti pas senį Dioną, jam savo istoriją išpasakoti? Ir kaip paskui brolių gyvenvietėje sutikai seną vyrą ir klausei jį, ar nežinąs, kur gyvena Dionas Pugilis? Na, va. Ar tai ne stebuklas, kad tas senas vyras kaip tik buvo pats Dionas? Tai aš dabar tau papasakosiu, kaip ten atsitiko; mat ir man tai buvo įstabu ir lyg koks stebuklas.

Tu žinai, kaip yra, kada atgailautojas ir nuodėmklausys pasensta ir yra išklausęs daugybę kaltes išpažįstančių nusidėjėlių, kurie jį laiko be nuodėmės ir šventu, o nežino, kad jis — didesnis už juos nusidėjėlis. Tada visa jo veikla pasirodo jam bergždžia ir tuščia, o tai, kas jam kitados rodėsi šventa ir svarbu, būtent, kad jis paties Dievo į tą vietą paskirtas ir įgaliotas išklausyti žmonių sielų nešvarybes ir purvą ir joms palengvinimą teikti, dabar jam atrodo tik kaip didelė, pernelyg didelė našta, tikras prakeikimas, ir galų gale jam ima darytis baugu kiekvieno vargšo, ateinančio pas jį su savo vaikiškomis nuodėmėmis, jam norisi, kad tasai nešdintųsi šalin, norisi ir pačiam nešdintis kur nors, kad ir į kilpą ant medžio šakos. Taip ėjosi tau. O dabar ir man prisiartino išpažinties valanda ir aš išpažįstu: ir man ėjosi taip pat kaip tau, ir aš maniau esąs bergždžias ir dvasia išblėsęs ir nebegalįs pakęsti, kad žmonės pas mane vis eina ir eina su pasitikėjimu ir neša man savo gyvenimo purvą ir smarvę, su kuria patys nebesusidoroja, su kuria ir aš nebevalioju dorotis.

Ir štai buvau daugsyk girdėjęs apie atgailautoją, kuris vadinosi Josephus Famulus. Žinojau, kad ir pas jį žmonės noriai eina išpažinties, ir daug kas eina mieliau pas jį nei pas mane, nei jis esąs švelnus, malonus žmogus, ir dar buvo pasakojama, jog nieko iš žmonių nereikalaująs ir jų nebarąs, elgiąsis su jais kaip su broliais, tik išklausąs juos ir pabučiuojąs atkisdamas. Tai buvo ne mano būdui, tu tai žinai, ir kai aš pirmą kartą apie tą Juozapą išgirdau, man jo elgesys pasirodė kvailas, labai jau vaikiškas; tačiau dabar, kada man iškilo toks didelis klausimas, ar manasis būdas ko nors vertas, turėjau pakankamai pagrindo nepulti kritiškai vertinti to Juozapo būdo ir tartis esąs už jį pranašesnis. Kokių jėgų galėtų tasai žmogus turėti? Žinojau, kad jis jaunesnis už mane, bet irgi jau nebetoli nuo žilo plauko, tas man tiko, nebūčiau taip lengvai įgavęs pasitikėjimo jaunu vyru. O prie šito mane kažkas traukė. Ir tada ryžausi leistis piligrimo keliais pas Juozapą Famulą, išpažinti jam savo rūpestį ir prašyti jo patarimo arba, jei jis patarimo neduotų, ieškoti pas jį paguodos ir sustiprinimo. Jau nuo šio ryžto man pasidarė gera, lengviau ant širdies.

Tad ir traukiau kaip piligrimas į tą vietą, kur, pasak girdų, turėjo būti jo būstas. Bet tuo tarpu ir brolis Juozapas išgyveno lygiai tą pat kaip aš ir darė tą pat kaip aš, ir vienas, ir antras leidomės bėgti iš savo vietos, trokšdami kito patarimų. Kai aš, dar nė jo būsto neradęs, gavau jį pamatyti, pažinau iš gal pirmojo pokalbio, jis atrodė kaip tik toks žmogus, kokį tikėjausi sutikti. Tačiau jis buvo bėglys, jam ėjosi blogai, taip pat blogai kaip man, gal dar blogiau, jis buvo nėmaž nenusiteikęs išpažinčių klausyti, atvirkščiai, pats troško išpažintį atlikti ir savo rūpestį sudėti į kito rankas. Šitai mane aną valandą didžiai nuvylė, aš labai nuliūdau. Juk jei ir tasai Juozapas, kuris manęs nepažino, buvo pavargęs nuo savo tarnystės ir ėmė abejoti savo gyvenimo prasme, - tai argi tas nereiškė, kad iš mūsų abiejų nieko nėr, kad abu veltui gyvenome ir galų gale sužlugome?

Aš tau pasakoju, ką tu jau žinai, tai leisk man trumpai kalbėti. Nakvojau tą naktį palei gyvenvietę vienas, o tu radai prieglobstį pas brolius, aš paskendau apmąstymuose ir įsigilinau į tą Juozapą, ir galvojau sau: ką jis darys, kai rytoj sužinos, kad veltui pabėgo iš savo vietos ir veltui pasitikėjo tuo Pugiliu, kai sužinos, kad Pugilis pats yra bėglys ir abejonių užkamuotas? Juo labiau į jį gilinausi, juo labiau man jo darėsi gaila ir juo labiau rodėsi, jog jis yra man Dievo siųstas, kad jį ir podraug save patį pažinčiau ir išgydyčiau. Dabar galėjau užmigti, pusė nakties jau buvo praėjus. Kitą dieną tu iškeliavai su manimi ir tapai mano sūnumi.

Šitą istoriją norėjau tau papasakoti. Girdžiu, kad tu verki. Išsiverk, bus lengviau. O kad jau taip nepritinkamai šnekus pasidariau, tai būk malonus ir išklausyk dar štai ką, ir įsidėk į širdį: keistas yra žmogus, mažai tevertas pasitikėjimo, ir galimas daiktas, kad ateis laikas, kai tie patys kentėjimai ir pagundos vėl tave apipuls ir mėgins tave apgalėti. Tegul tada mūsų Viešpats atsiunčia tau tokį pat gerą, kantrų ir paguodą nešantį sūnų ir globotinį, kokį man davė tavo pavidalu! O kai dėl medžio šakos, apie kurią gundytojas tuomet tave vertė svajoti, ir dėl vargšo Judo Iskarijoto mirties, tai galiu tau tiek pasakyti: ne tik nuodėmė ir kvailybė sau tokią mirtį rengti, nors mūsų Atpirkėjui mažas tebūtų dalykas net šitą nuodėmę atleisti. Negana to, būna baisiai gaila, jei žmogus miršta nevilty. Neviltį Dievas mums siunčia, ne nužudyt mus norėdamas, jis siunčia mums ją, norėdamas mumyse sužadinti naują gyvenimą. Bet jei jis mums mirtį siunčia, Juozapai, jei jis mus išvaduoja nuo žemės ir nuo kūno ir pasišaukia pas save, tai yra didis džiaugsmas. Jei tau leista užmigti, kai esi pavargęs, ir jei leista nusimesti naštą, kurią esi ilgai nešęs, tai yra puikus, nuostabus dalykas. Per tą laiką, kol kasėm kapo duobę, - neužmiršk palmės ant kapo pasodinti, - kol kasėm kapo duobę, jaučiau smagumo ir pasitenkinimo daugiau negu per daug daug metų.

Ilgai plepėjau, sūnau, tu tikriausiai pavargęs. Eik miegoti, eik į savo trobelę. Dievas su tavimi.

Kitą dieną Dionas nebeatėjo rytmečio maldos, nebešaukė nė Juozapo. Šiam pasidarė neramu, jis tyliai įėjo į Diono trobelę, žengė prie jo guolio ir rado senuką amžinai užmigusį, o veidą nuskaidrėjusį vaikišku, ramiai spinduliuojančiu šypsniu.

Juozapas palaidojo jį, pasodino medį ant kapo ir sulaukė tų metų, kada medis užaugino pirmuosius vaisius.

Jūs esate čia: Naujienos Stiklo karoliukų žaidimas