Trečiadienis, Vas 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Stiklo karoliukų žaidimas

Stiklo karoliukų žaidimas

Indiškas gyvenimas

Dievas Višnus, tiksliau - žmogumi tapusi jo dalis Rama, nuožmiame mūšyje su demonais mėnulio strėle nukovė vieną demo​nų kunigaikštį, o tasai žmogaus pavidalu vėl grįžo į tapsmo ratą, vadinosi Ravanas, gyveno prie didžiojo Gango ir buvo labai karingas valdovas. Jis buvo Daso tėvas. Daso motina mirė anksti, į jos vietą atėjo pamotė, graži ir garbėtroška moteris, ir kai tik ji pagimdė valdovui sūnų, tuoj mažytis Dasas ėmė jai kliūti; vietoj jo, pirmagimio, ji troško matyti kada nors iškeltą į valdovus tikrąjį savo sūnų Nalą, tad sugebėjo nutolinti Dasą nuo tėvo ir buvo nusistačiusi, kai tik pasitaikys gera proga, visai juo nusikratyti. Tuos jos kėslus pajuto vienas Ravano dvaro brahmanas, vardu Vasudevas, aukojimų žinovas, ir šis išmintingas vyras sugebėjo pamotės užmačią paversti niekais. Jam buvo gaila berniuko, juoba kad atrodė, jog mažasis princas bus paveldėjęs motinos dievotumą ir teisingumą. Jis saugojo Dasą, kad jam ko neatsitiktų, ir tik laukė progos išgabenti jį šalin nuo pamotės.

Radža Ravanas turėjo kaimenę Brahmai paskirtų karvių, kurios buvo laikomos šventomis, o jų pienas ir sviestas dažnai būdavo atnašaujamas dievui. Joms buvo skirtos geriausios visame krašte ganyklos. Sykį atėjo vienas tų karvių piemuo, atgabeno sviesto krovinį ir pranešė, kad ten, kur dabar ganosi kaimenė, užeinanti sausra, ir jie, piemenys, susitarę ginti karves kalnų linkui, ten, kur net sausringiausiu metu neišsenka versmės ir nepristinga geros žolės. Tą seniai jam pažįstamą piemenį, gerą ir ištikimą vyrą, brahmanas įtraukė į suokalbį, ir kai kitą dieną dingo mažasis Ravano sūnus Dasas ir niekas negalėjo jo rasti, tai Vasudevas ir tas piemuo vieni težinojo dingimo paslaptį. Mat piemuo berniuką Dasą paėmęs išsivedė į kalvotą šalį, ten jie sutiko iš lėto slenkančią kaimenę, Dasas mielai ir noriai pritapo prie piemenų, augo kaip piemenukas, padėjo ganyti ir gyvulius varinėti, išmoko melžti, žaidė su veršiukais, gulėjo po medžiais, gėrė saldų pieną ir lakstė basas, karvių išmatomis apstirusiom kojom. Jam labai viskas patiko, jis pažino piemenis bei karves ir visą jų gyvenimą, pažino mišką, jo medžius ir vaisius, mėgo mango slyvas, girines figas ir varingo medį, traukė saldžias lotoso šaknis iš žalių girios kūdrų, šventadieniais nešiojo raudonų gaisrenų vainikus, išmoko žvėrių saugotis, tigro vengti, su gudria mangusta ir linksmu ežiu draugauti, palapinių prieblandoj laukti, kol lietų metas praeis; ten berniukai žaidė visokius vaikų žaidimus, giedojo giesmes arba pynė krepšius ir meldų demblius. Dasas visai neužmiršo savo būtosios tėviškės ir pirmesnio gyvenimo, tačiau greitai šie dalykai jam pradėjo rodytis kaip sapnas.

O vieną dieną, kaimenei patraukus į kitą apylinkę, Dasas nuėjo į mišką, nes buvo užsimanęs medaus pasiieškoti. Nuostabiai mielas jam pasidarė miškas, kai jį pažino, o šitas jam rodės ypač gražus, pro medžių lapiją ir šakas aukso žalčiukais vinguriavo saulės šviesa, ir kaip garsai, paukščių šūksniai, viršūnių kuždesiai, beždžionių riksmai pynėsi ir kryžiavosi, sudarydami iškilnų, švelniai švytintį raizginį, panašų į šviesos žaismą krūmynuose, taip pat ėjo, vijosi ir skirstėsi kvapai, gėlių, medžių, lapų, vandenų, samanų, žvėrių, vaisių, žemės ir puvenų dvelksmai, aitrūs ir saldūs, gerai pažįstami ir niekad nepatirti, žadiną ir migdą, smagūs ir slopūs. Kartkarčiais, būdavo, neregimame, užžėlusiame miško tarpeklyje sučiurlena upeliukas, viršum baltų žiedų skėčių praplevena žalia

aksominė peteliškė su juodomis ir geltonomis dėmėmis, sutraška šaka kažkur melsvų šešėlių gilumoj, ir sunkiai nusileidžia lapas arba suriaumoja žvėris patamsiuose, arba vaidinga beždžionė plūstasi su saviškiais. Dasas pamiršo ketinęs ieškoti medaus ir, besiklausydamas smulkutyčių margų paukštelių balsų, tarp aukštų paparčių, sužėlusių it maža giria didžiojoje girioje, pamatė pėdas, lyg kelelį nuvingiuojantį, siaurą, mažą takelį, o juo pasukęs ir be garso, atsargiai paėjęs, rado po daugiakamieniu medžiu mažą trobelę, tokią lyg smailią palapinę, pastatytą ir supintą iš paparčių, ir šalia jos sėdintį ant žemės tiesų, nejudantį vyrą, rankas ramiai pasidėjusį tarp sukryžiuotų kojų; iš po baltų plaukų ir aukštos kaktos žiūrėjo romios, bežvilgsnės jo akys, nuleistos į žemę, neužmerktos, tačiau nukreiptos į vidų. Dasas suprato, kad čia — šventas žmogus ir jogas, nebe pirmą tokį matė; tai buvo pagarbos verti ir dievų ypač mėgstami žmonės, derėjo jiems nešti dovanas ir pagarbą rodyti. Tačiau šitas, ramiai nuleistomis rankomis tiesiai sėdįs priešais savo gražią ir gerai paslėptą paparčių trobelę ir įsigilinęs į apmąstymus, berniukui labiau patiko ir pasirodė ypatingesnis ir gerbtinesnis už tuos, kuriuos iki šiol buvo matęs. Šį žmogų, kuris sėdėjo tarytum pakilęs virš žemės ir atrodė viską matąs savo nereginčiomis akimis ir viską žinąs, gaubė šventumo aura, orumo kerų ratas, sukaupto karščio ir jogos galių banga ir liepsna, kurios peržengti ar sveikinimu arba šūksniu sutrikdyti berniukas nebūtų turėjęs drąsos. Jo stoto orumas ir didybė, vidinė šviesa, trykštanti iš jo veido, bruožų sukauptumas ir geležinis neprieinamumas skleidė bangas ir spindulius, tarp kurių jis karaliavo it mėnulis, o jo būtybėje sukaupta dvasios galia, tyliai sutelkta valia supo jį tokiu įtampos lauku, jog tikrai galėjai justi: šitas žmogus vien savo noru ir mintimi, net akių nepakėlęs, galėtų tave užmušti ir vėl atgaivinti.

Nejudąs labiau nei medis, kuris vis dėlto sujuda, šakutėmis ir lapais kvėpuodamas, nejudąs kaip akmeninė dievo statula, jogas sėdėjo vietoje, ir taip pat nejudėdamas styrojo berniukas nuo pat tos akimirkos, kada jį pamatė, prie žemės kalte prikaltas, pančiais surakintas, to reginio kerų pritrauktas. Stovėjo ir žiūrėjo į jogą, matė saulės atšvaitą ant jo peties, kitą saulės atšvaitą ant jo ramiai padėtų rankų, matė tuos atšvaitus pamažu slenkant ir naujus randantis, ir taip stovėdamas ir stebėdamas ėmė suprasti, kad tam žmogui nieko nereiškia nei tie saulės atšvaitai, nei paukščių giesmės, nei beždžionių riksmai miške aplinkui, nei ruda bitė samanė, kuri Šit nusileido ant medituojančio veido, pauostė jo odą, paropinėjo skruostu, pakilo ir nuskrido, nei visas įvairus miško gyvenimas. Visa tai, pajuto Dasas, visa, ką akys mato, ką ausys girdi, kas gražu ir bjauru, kas miela ar kraupu, — visa tai nė kiek nerūpi tam šventam vyrui, lietus negalėtų jo sušaldyti nei suerzinti, ugnis nevaliotų jo sudeginti, visas pasaulis aplinkui tėra jam tiktai nereikšmingas paviršius. Nuojauta, kad iš tikrųjų gal visas pasaulis tėra tik žaismas ir paviršius, tik vėjo dvelksmas ir vilnių raukšlelės virš nepažįstamų gelmių, pervėrė bežiūrintį princą piemenaitį ne kaip mintis, o kaip kū​niškas šiurpulys ir vos juntamas svaigulys, kaip grasos ir pavojaus pojūtis, traukiąs į save ir trokštamas. Mat, kaip jautė berniukas, tasai jogas buvo pro pasaulio paviršių, pro paviršiaus pasaulį nusileidęs i patį būties dugną, į visų daiktų paslaptį, jis buvo sutraukęs juslių kerų tinklą, šviesos, garsų, spalvų, pojūčių žaismo tinklą, buvo visa tai nusimetęs nuo savęs ir tvirtai įleidęs šaknis į tai, kas esminga ir nekintama. Berniukas, nors kitados brahmanų auklėtas ir apdovanotas ne vienu dvasinės šviesos spinduliu, tuos dalykus ne protu suprato ir žodžiais nebūtų mokėjęs nieko apie tai pasakyti, bet jis pajuto tai, kaip palaimos valandą pajuntame dievybės artumą, jis pajuto tai kaip didžios pagarbos ir susižavėjimo tuo žmogum šiurpą, pajuto tai kaip meilę jam ir kaip ilgesį tokio gyvenimo, kokį rodėsi gyvenąs tasai sėdintis vyras, paskendęs susimąstyme. Tad ir stovėjo Dasas, per šį seną žmogų stebuklingu būdu prisiminęs esąs valdovų ir karalių kilmės ir sukrėstas širdyje, stovėjo paparčių tankmės pakraštyje, atitrūkęs nuo visko, — tegu sau skraido paukščiai, tegu medžiai švelniu ošimu varinėja savo šnekas, miškas tebūnie miškas ir nutolusi kaimenė tebūnie kaimenė; jis pasidavė burtams ir žvelgė į medituojantį atsiskyrėlį, pagautas nesuvokiamos ir nesutrikdomos jo stoto rimties, skaidrios jo veido ramybes, jo laikysenos jėgos ir susikaupimo, tobulo atsidėjimo savajai tarnybai.

Paskiau jis nebūtų galėjęs pasakyti, ar dvi ar tris valandas — o gal dienas — išbuvo prie tos trobelės. Kai burtai jį paleido, kai jis vėl be garso slinko atgal taku tarp paparčių, ieškojo kelio iš miško ir galiausiai vėl atsidūrė aikščiose ganyklose, prie kaimenės, jis tai darė nežinodamas ką darąs, jo sielą dar tebeveikė burtai, ir nubudo jis tik tada, kai vienas iš piemenų jį pašaukė. lasai aprėkė jį smarkiai, kam taip ilgai kažkur pradingęs, tačiau kai Dasas į jį pažiūrėjo išpūtęs akis, nesusigaudydamas už ką baramas, lyg nesuprasdamas žodžių, piemuo nutilo, nustebintas tokio neregėto, keisto berniuko žvilgsnio ir iškilmingos laikysenos. Po valandėlės tačiau paklausė jį:

— Kurgi tu, brangusis, buvai? Gal kokį dievą matei, o gal su demonu buvai susitikęs?

— Buvau miške, — atsakė Dasas, - mane traukė tenai, norėjau medaus pasiieškoti. Bet paskui užmiršau medų, nes tenai pamačiau tokį žmogų, atsiskyrėlį, kuris sėdėjo paskendęs mintyse, o gal maldoje, ir kai aš pamačiau šviečiantį jo veidą, tai turėjau sustoti ir į jį žiūrėti, ilgai ilgai. Norėčiau vakare pas jį nueiti ir dovanų jam nunešti, jis yra šventas žmogus.

— Taip ir padaryk, — tarė piemuo, — nunešk jam pieno ir saldaus sviesto; šventuosius reikia gerbti, reikia jiems dovanų duoti.

— Bet kaip man jį kalbinti?

— Nereikia jo kalbinti, Dasai, nusilenk tiktai jam ir pastatyk ką atnešęs, daugiau nieko.

Jis taip ir padarė. Gavo paieškoti, kol atitiko vietą. Ertmė priešais trobelę buvo tuščia, o į vidų eiti jis nedrįso, tai pastatė savo dovanas ant žemės priešais trobelės angą ir nuėjo.

Kol piemenys su karvėmis laikėsi netoli tos vietos, Dasas kas vakaras nešė ten dovanas, o sykį ir dieną buvo nuėjęs, rado garbingąjį vyrą medituojantį ir neatsispyrė pagundai dar sykį kaip laimingas žiūrovas gauti nors vieną šventojo jėgos ir palaimos spindulį. Ir net paskiau, kai piemenys iš to krašto pasitraukė ir Dasas padėjo ginti kaimenę į naujas ganyklas, jis ilgai negalėjo pamiršti ano išgyvenimo miške ir, kaip paaugliams įprasta, vienas likęs, pasvajodavo kartais, jog pats esąs atsiskyrėlis ir jogas. Ilgainiui tačiau atsiminimai ir svajonės ėmė blankti, juoba kad Dasas veikiai išaugo į stiprų jaunikaitį, karštai ir su džiaugsmu atsidedantį žaidimams ir imtynėms su tokiais pat vaikinais. Ir vis dėlto užsiliko jo sieloje kažkokia kibirkštėlė ir krislelis nuojautos, kad prarastas princo ir valdovo teises jam kada nors galėtų atstoti jogo orumas ir galybė.

Vieną dieną, kai jie ganė netoli miesto, kažkuris piemuo atnešė žinią, kad tenai esanti rengiama baisiai didelė iškilmė: senasis valdovas Ravanas, nebetekęs jėgų ir paliegęs, paskyręs dieną, kada jo sūnus Nalas perimsiąs įpėdinystę ir būsiąs paskelbtas valdovu. Dasas norėjo eiti į tą iškilmę, vėl pamatyti miestą, kurio atminimų trupučiai lyg per dūmus švyksojo jo sieloje, pasiklausyti muzikos, pasižiūrėti šventinės eisenos ir kilmingųjų varžybų ir nors kartą savo akimis išvysti nepažįstamąjį miestiečių ir didžiųjų žmonių pasaulį, taip dažnai minimą sakmėse ir pasakose, apie kurį buvo girdėjęs, jog kaži kada, seniai seniai, tai buvęs ir jo pasaulis, — nors tai irgi buvo tik sakmė arba pasaka, o gal dar mažiau kas. Piemenims buvo paliepta iškilmių dieną pristatyti aukoms sviesto į rūmus, ir Dasas su džiaugsmu išgirdo esąs ganiavos vyresniojo paskirtas draug su kitais šiam darbui.

Su kroviniu jie nuvyko išvakarėse į rūmus, ir sviestą iš jų priėmė brahmanas Vasudevas, apeigų vadovas, tačiau jis jaunikaičio nepažino. Paskui tie trys piemenys su didžiausia smalsa dalyvavo iškilmėse, matė, kaip iš pat ankstaus ryto, vadovaujant brahmanui, prasidėjo aukojimas, kaip ugnis apėmė didžią daugybę auksu švitančio sviesto, kaip sviestas virto šaunančiomis į dangų liepsnomis, kaip tos liepsnos tvanojo ir nutvanojo į begalybę su riebių riebiausių dūmų debesimis — auka, miela trims dešimtims dievų. Matė iškilmės eisenoje dramblius su paauksuotais stogais virš platformų, kuriose sėdėjo jojikai, matė gėlėmis iškaišytą karališkąjį vežimą ir jaunąjį radžą Nalą, klausėsi trenksmingos litaurų muzikos. Visa tai buvo labai didinga ir prašmatnu, ir truputį juokinga, bent taip pasirodė jaunajam Dasui; jis žiūrėjo apdujęs ir sužavėtas, tiesiog apstulbęs nuo triukšmo, nuo vežimų ir išpuoštų arklių, nuo visų tų šaunumynų ir pagyrūniško gėrybių švaistymo, be galo žavėjosi šokėjomis, kurios, lieknos ir stamantrios it lotoso stiebai, šoko priešais valdovo vežimą, stebėjosi miesto didumu ir gražumu; o tačiau, nepaisydamas svaigulio ir džiugesio aplinkui, į viską žiūrėjo santūriai, blaiviomis akimis piemens, kuris širdies gilumoje niekina miestietį. O kad iš teisybės jis pats yra pirmagimis, kad čia, jo akyse, valdovu tepamas, šventinamas ir garbinamas jo netikras brolis Nalas, kurio jis nėmaž neatminė, kad iš teisybės jis pats, Dasas, turėtų ano vietoj važiuoti tuo gėlėmis išpuoštu vežimu, — apie tai jis negalvojo. Tik jam visiškai nepatiko tas jaunasis Nalas, rodės, kad jis yra kvailas ir piktas, paskutinis išlepėlis ir nepakenčiamas pasipūtėlis, baisiausiai garbstąs pats save; mielai būtų tam valdovą vaidinančiam jaunikaičiui iškrėtęs kokį pokštą ar gerai jį pamokęs, bet nebuvo progos, o kita vertus, Dasas greit viską pamiršo, nes čia buvo tiek daug ko matyti, girdėti, iš ko juoktis ar kuo gėrėtis. Miesto moterys buvo gražios, jų žvilgsniai, judesiai ir kalbos įžūlios ir kurstančios, tie trys piemenys išgirdo ne vieną žodį, skambėjusį paskui ilgai ausyse. Žodžiai buvo šūkčiojami, tiesa, kiek pašiepiamu tonu, miestietis į piemenį žiūri taip pat kaip piemuo į miestietį: vienas niekina kitą; bet vis dėlto tie gražūs, stiprūs, pienu ir sūriu mintą, beveik ištisus metus po grynu dangumi gyveną jauni vyrai miesto moterims labai patiko.

Iš tų iškilmių pargrįžęs, Dasas buvo jau tikras vyras, pradėjo merginėti ir gavo atlaikyti ne vienas kumštynes bei imtynes su kitais vaikinais. Su kaimene jie vėl nukilo į kitą kraštą, kur ganyklos buvo plačiose lygumose su gausybe stovinčių vandenų, priaugusių nendrių ir bambukų. Čia jis sutiko merginą, vardu Pravatę, ir užsidegė pašėlusia meile tai gražuolei. Ji buvo nuomininko duktė, o Dasas ją pamilo taip smarkiai ir stipriai, jog pamiršo visa kita ir užsispyrė būtinai ją gauti. Po kurio laiko piemenys tą kraštą vėl paliko, bet jis neklausė jų raginimų nei atkalbinėjimų, atsiskyrė nuo jų, metė pamėgtąjį piemens gyvenimą, tapo sėsliu žmogum ir galų gale gavo Pravatę už žmoną. Jis dirbo uošvio laukus, augino soras ir ryžius, padėjo malūne ir miško darbuose, pastatė žmonai pirkią iš bambuko ir molio ir laikė ją tenai užrakintą. Matyt, galinga yra toji jėga, kuri įstengia priversti jauną vyrą atsisakyti turėtųjų smagumų, draugų ir įpročių, pakeisti visą gyvenimo būdą ir tarp svetimų imtis nepavydėtinos žento dalios. Toks neregėtas buvo Pravatės gražumas, toks didis ir žavingas intymiųjų meilės džiaugsmų pažadas, spinduliuojąs iš jos veido ir stoto, jog Dasas tapo aklas viskam ir visiškai atsidavė tai moteriškei, ir iš tikrųjų jos glėbyje pažino didelę laimę. Apie įvairius dievus ir šventuosius padavimai sako, kad jie, pakerėti žavios moteriškės, laikę ją glėbyje dienomis, mėnesiais ir metais, visiškai su ja susilieję, visiškai goslybėje paskendę, visus kitus reikalus užmiršę. Ir Dasas sau troš​ko tokios dalios ir tokios meilės. Tuo tarpu jam buvo skirta kas kita, ir jo laimė tvėrė neilgai. Ji tvėrė vos metus, ir tuos dar ne vien laimė užpildė, pakako ten vietos daug kam — ir įkyrioms uošvio priekabėms, ir svainių pašaipoms, ir jaunos žmonos kaprizams. Tačiau ligi tik jis prisiglausdavo prie Pravatės patale, tuoj viską užmiršdavo, viskas į nieką pavirsdavo — tokiais galingais kerais Dasą traukė jos šypsena, taip saldu jam buvo glostyti liekną žmonos kūną, tokia begale žiedų, kvapų ir ūksmių klestėjo jos jauno kūno aistros sodas.

Nespėjo laimė patverti nė vienerių pilnų metų, ir šit viena dieną tame krašte kilo sujudimas ir šurmulys. Pasirodė raiti žygūnai, skelbdami, kad atvyksta jaunasis radža, paskui su savo žmonėmis, žirgais ir palyda pasirodė ir pats jaunasis radža Nalas pamedžioti toje apygardoje, bent keliose vietose buvo pastatytos palapinės, girdėjosi, kaip prunkščia žirgai, skardi medžiotojų ragai. Dasas nekvaršino sau galvos tais dalykais, jis darbavosi lauke, ruošėsi malūne ir vengė medžiotojų ir dvariškių. Tačiau kai jis vieną dieną parėjo j savo trobelę ir joje nerado žmonos, kuriai buvo griežčiausiai uždraudęs tuo metu bet kur išeiti, jam nusmelkė širdį, jis pajuto, jog nelaimė jau kybo virš galvos. Nuskubėjo pas uošvį, bet Pravatės nė tenai nebuvo, ir visi sakėsi jos nematę. Juo toliau, juo labiau spaudė jam širdį. Jis išieškojo kopūstų daržą, išieškojo laukus, ir dieną, ir dvi dienas davėsi be paliovos tarp savo trobelės ir uošvio namų, tykojo užsiglaudęs lauke, buvo net į šulinį nusileidęs, meldėsi, šaukė ją vardu, viliojo, keikė, ieškojo pėdų. Jo svainių jauniausiasis, visai dar vaikas, galiausiai atskleidė paslaptį: Pravatę esanti pas radžą, gyvenanti jo palapinėje, ją matę jo žirgu jodinėjančią. Dasas pasalomis žvalgė Nalo palapinių stovyklą, jis turėjo su savim svaidyklę, kurią piemeniu būdamas vartojo. Kai tik valdovo palapinė dieną ar naktį nors akimirką rodėsi nesaugoma, jis sėlino artyn, bet tučtuojau atsirasdavo sargai, ir jis gaudavo pasišalinti. Jis įsilipo į medį, užsislėpė lapijoje, stebėjo iš ten stovyklą, matė radžą, kurio veidas buvo pažįstamas ir kėlė pasibjaurėjimą dar nuo anų iškilmių, matė jį ant žirgo sėdantį ir išjojantį, o kai jis po kelių valandų grįžo, nusėdo ir atkėlė palapinės užuolaidą, Dasas pamatė palapinės ūksmėje judant jauną moterį, pasitinkančią sugrįžusįjį, ir vos iš medžio neiškrito, pažinęs, kad čia juk Pravatė, jo žmona. Dabar tikrai žinojo, kas nutiko, ir širdį jam suspaudė dar labiau. Didelė buvo jo laimė mylėtis su Pravatę, bet ne mažesnis, veikiau didesnis dabar buvo skausmas, įtūžis, sielvartas dėl netekties ir įžeidimo. Taip esti, kai žmogus visas meilės išgales sudeda į vieną objektą; jei tą praranda, tada jam sugriūva viskas, ir jis lieka vienišas ir vargšas tarp griuvėsių.

Visą dieną ir visą naktį Dasas klajojo po aplinkinius miškus, vos trumpai pasilsėjusį sielvartas jį vėl kėlė, kad ir pavargęs, jis turėjo bėgti ir ką nors daryti, jautėsi taip, tartum lemta jam būtų bėgti ir klajoti ligi pasaulio galo, kol pasibaigs gyvenimas, kuris jam dabar nebeturėjo nei vertės, nei grožio. Ir dėlto nebėgo jis kur į tolumas ar nepažįstamus kraštus, o laikėsi arti savosios nelaimės vietos, suko ir suko aplink savo trobelę, malūną, laukus, valdovo palapinę. Galų gale jis vėl užsislėpė medyje ties ta palapine, glūdėjo lapijoje susirietęs ir tykojo apkartęs ir liepsnodamas įtūžiu kaip alkanas plėšrūnas, iki prisiartino akimirka, kuriai laikė įtemptus paskutinius jėgos likučius, — iki radža išėjo priešais palapinę. Tada jis tylutėliai nušliuožė nuo šakos, užsimojo, įsuko svaidyklę ir trenkė lauko akmeniu neapkenčiamajam į kaktą taip, jog tasai susmuko ir liko gulėti aukštielninkas. Nieko tartum arti nebuvo; pro baisaus smagumo ir džiaugsmo audrą, kilusią Daso juslėse, kai kerštas jau buvo įvykdytas, vieną akimirką kraupiai ir keistai pasijuto gili tyla. Ir nespėjo dar kilti riksmas aplink nužudytąjį, nespėjo dar sujusti tarnai — jau jis dingo miške ir bambukų tankmėje, nusileidžiančioje į klonį.

Kada jis šoko iš medžio, kada, degdamas veikla, suko svaidyklę ir siuntė mirtį, tada jautėsi taip, lyg sykiu naikintų ir savo gyvybę, lyg eikvotų pačias paskutines jėgas ir, skrisdamas drauge su žudančiu akmeniu, pats pultų į pragaišties bedugnę, sutikdamas žūti, kad tik nekenčiamasis priešas mirtų viena akimirka pirmiau. Tačiau dabar, kada į jo veiklą atsakė anas nelauktasis tylos akimirksnis, nuo atlapos bedugnės jį atitraukė gyvenimo geismas, apie kurį prieš valandėlę dar nieko nežinojo, pirmapradis instinktas suėmė savo valdžion jo jusles ir narius, nukreipė jį į girią ir bambukų tankmę, liepė bėgti ir slėptis. Tik tada, kai pasiekė slėpynę ir ištrūko iš pirmutinio pavojaus, susivokė, kas jam atsitiko. Baisiai išsekęs, parkrito ir vos gaudė kvapą, o kai dėl nusilpimo išblėso žygdarbio svaigulys ir užleido vietą blaivesnei nuovokai, jis pajuto iš pradžių nusivylimą ir pasidygėjo, kad liko gyvas ir iš ten ištrūko. Tačiau kai tik truputėlį atsikvėpė ir praėjo silpnumas, tuoj tą alpų ir šleikštu jausmą išstūmė noras nepasiduoti ir valia gyventi, ir dar sykį grįžo pašėlęs džiaugsmas dėl atlikto žygdarbio.

Beregint aplink jį kilo didelis sujudimas, prasidėjo žudiko paieškos ir medžioklė, ji truko visą dieną, ir Dasas nebuvo rastas vien todėl, kad nekrutėdamas kiūtojo tokioje slėpynėje, kur niekas nedrįso per giliai lįsti dėl tigrų. Jis numigo truputį, paskui gulėjo ir žvalgėsi, šliaužė toliau, vėl ilsėjosi, trečią dieną po savo to darbo buvo jau anapus kalvų grandinės ir keliavo be sustojimų tolyn ir tolyn, į aukštesnius kalnus.

Benamio gyvenimas stumdė jį šen ir ten, užgrūdino, padarė abejingesnį, gudresnį, o kartu ir labiau viskuo nusivylusį, tačiau naktimis jis vis sapnavo Pravatę ir savo buvusią laimę (ar bent tai, ką vadino laime), be to, daugsyk sapnavo, kad yra persekiojamas, kad vis bėga ir bėga, tie sapnai buvo baisūs ir slogūs, kaip antai šitas: jis bėga miškais, iš paskos — vijikai su būgnais ir medžioklės ragais, o jis per miškus ir pelkes, per dygius brūzgynus ir lūžtančius sutrešusius tiltus nešasi kažką, kažkokį nešulį, ryšulį, kažką suvyniotą, apmuturiuotą, nežinomą, nutuokdamas tik tiek, jog tas daiktas baisiai brangus ir nė kokiomis aplinkybėmis nepaleistinas iš rankų, jog tai didi vertybė, atsidūrusi pavojuje, lobis, gal net pavogtas, suvyniotas į skarą, spalvotą medžiagą su rudai raudonais ir mėlynais raštais, tokią, koks buvo išeiginis Pravatės drabužis, - kad jis, atseit, tą nešulį, grobį ar lobį užsikrovęs, pavojų persekiojamas ir vargų kamuojamas, bėga ir šliaužia, susilenkęs neria po žemai nusvirusiomis medžių šakomis ir viršum galvos karančiomis uolomis, lekia pro gyvates, svaigulingai siaurais lieptais dumia per upes, pilnas krokodilų, kad jis paskui, galutinai užkankintas ir pristigęs kvapo, sustoja, ima knaibyti savo ryšulio mazgus, atmezga vieną, atmezga antrą, ir pasirodo, jog lobis, kurį jis štai išima ir laiko šiurpulio krečiamose rankose, yra jo paties galva.

Jis slapstėsi ir keliavo, bet nuo žmonių, po teisybei, jau nebėgo, veikiau jų vengė. Ir šit vieną dieną kelias atvedė Dasą į vešlia žole apaugusias kalvas, į kraštą, kuris pasirodė jam gražus ir giedras ir sveikino jį, lyg jam turėtų būti pažįstami tie reginiai: čia pievos su svyruojančiais žolių žiedynais, čia blindžių guotai, kuriuos jis tikrai atpažino ir kurie jam priminė giedrus ir nekaltus laikus, kada jis dar nieko neišmanė apie meilę ir pavydą, apie neapykantą ir kerštą. Čia buvo ganyklos, kur jis kitados su savo draugais ganė kaimenę, tai buvo giedriausias jo jaunystės metas, iš tolimų negrįžtamybės klonių jis žvelgė dabar į Dasą. Saldus liūdesys širdyje atsakinėjo balsams, kurie jį čia sveikino, vėjui, plevenančiam sidabriniuose gluosnių lapuose, linksmam, greitam mažų upeliukų maršui, paukščių giesmėms ir žemam auksiniam kamanių dūzgesiui. Prieglobsčio, namų garsai ir kvapai supo Dasą, dar niekur jam, pripratusiam prie klajoklių piemenų gyvenimo, žemė neatrodė tokia sava, tokia lyg tėvynė.

Šitokių balsų sieloje lydimas ir vedamas, jausdamasis panašiai kaip namo pargrįžęs žmogus, vaikštinėjo jis po malonią žemę, po kaži kiek baisių mėnesių pirmą kartą ne kaip svetimas, persekiojamas, ne kaip bėglys ir mirti pasmerktasis, o su atlapa širdžia, apie nieką negalvodamas, nieko negeisdamas, visiškai atviras tykiai ir giedrai dabarčiai ir aplinkiniams daiktams, viską su padėka priimdamas ir truputėlį stebėdamasis pačiu savimi ir tuo nauju, nepaprastu, pirmą kartą džiaugsmingai išgyvenamu sielos būviu, tuo savo atvirumu be norų, ta giedra be įtampos, tuo atidžių ir dėkingu nusiteikimu gėrėtis. Kažkas traukė jį per žalias ganyklas į mišką, po medžiais, į prieblandą, numargintą smulkiais saulės atšvaitais, ir čia tas pargrįžimo ir namų jausmas dar labiau sustiprėjo ir vedė jį keliais, kuriuos kojos pačios rodės atrandančios, iki jis, prasibrovęs per paparčių tankmę, per mažą miškelį dideliame miške, atsidūrė prie mažytės trobelės, o priešais trobelę sėdėjo ant žemės nejudantis jogas, kurį jis kitados nemačiomis stebėjo, kuriam pieną nešiojo.

Tartum atsibudęs sustojo Dasas. Čia viskas tebebuvo kaip kitados, čia nebuvo laiko slinkties, nebuvo žudymo nei kančios; regis, ir laikas, ir gyvenimas tvėrė sustingęs it kristalas, sustabdytas ir pavirtęs amžinybe. Jis žiūrėjo į tą seną žmogų, ir jo širdin sugrįžo ta pati nuostaba, meilė ir ilgesys, kuriuos išgyveno tada, kai matė jį pirmą kartą. Dasas žiūrėjo į trobelę ir galvojo sau vienas, kad ją vertėtų kiek pataisyti, kol prasidės lietų metas. Paskui įsidrąsinęs žengė atsargiai kelis žingsnius, įėjo į trobelę ir apžiūrėjo, ko joje esama; nedaug ten ko buvo, beveik nieko: lapų paklotas atsigulti, dubuo iš moliūgo lukšto su trupučiu vandens ir tuščia plaušinė regztelė. Regztelę jis pasiėmė ir išėjo su ja paieškoti miške ko valgyti, parnešė vaisių ir medienos minkštimo, tada nuėjo ir prisėmė pilną dubenį šviežio vandens. Padarė, ką tik buvo galima čia padaryti. Tiek mažai tereikia žmogui, kad gyvas būtų. Dasas atsitūpė žemėje ir paskendo svajose. Patenkintas buvo ta tylinčia rimtimi ir svaja miške, patenkintas buvo savimi, savo vidaus balsu, atvedusiu jį į šią vietą, kur dar jaunas būdamas kitados pajuto ramybę, laimę ir namus.

Taip Dasas ir liko prie šio tylinčio žmogaus. Jis atnaujino jogo paklotą, rankiojo maistą abiem, pataisė senąją trobelę ir ėmė statyti kitą, sau pačiam, netoliese nuo pirmosios. Senis atrodė jį pakenčiąs, tačiau negalėjai permanyti, ar jis iš viso pastebi Dasą. Jei jis kada pakildavo iš savo apmąstymų, tai tik nueiti į trobelę gulti, užvalgyti truputį arba valandėlę pasivaikščioti po mišką. Dasas gyveno šalia garbiojo vyro kaip tarnas prie didelio pono ar veikiau kaip smulkus naminis gyvūnas, prijaukintas paukštis arba, sakysim, mangusta, kuri gyvena sau šalia žmogaus, paslaugi ir vos pastebima. Kadangi jis ilgą laiką buvo bėglys ir turėjo slapstytis, gyveno be ramybės, su nešvaria sąžine, nuolat būgštaudamas, kad šit pasirodys persekiotojai, tai ramus gyvenimas, nevarginantis darbas ir kaimynystė su žmogumi, kuris tarytum nėmaž juo nesidomi, kurį laiką buvo jam labai mielas, jis nebesapnavo košmariškų sapnų, išbūdavo ir pusę dienos, ir net visą dieną neprisiminęs to, kas įvyko. Apie ateitį negalvojo, o jei ko ilgėjosi ar troško, tai nebent šičia likti ir būti šio jogo įvesdintam į atsiskyrėlių gyvenimo paslaptis, pačiam tapti jogu ir persiimti išdidžiu jogų nerūpestingumu. Dasas pradėjo dažniau mėgdžioti garbiojo vyro laikyseną, panašiai kaip jis nejudėdamas sėdėti sukryžiuotomis kojomis, panašiai kaip jis žvelgti į nepažįstamą ir nerealų pasaulį, o tam, kas aplinkui dedasi, darytis abejingas. Per tas pratybas dažniausiai kaipmat pavargdavo, nutirpdavo sąnariai, imdavo skaudėti nugarą, uodai kandžiodavo, odą dirgindavo kažkokios keistos pajautos, čia, būdavo, niežti, čia vėl kažkas erzina, neištvėręs imdavo judėti, kasytis ir galiausiai atsistodavo. Kai kada tačiau patirdavo ir kitokių pojūčių, pasijusdavo ištuštėjęs, lengvutis ir plūduriuojąs ore, kaip kartais pasitaiko sapne, kai žemę tik retkarčiais lengvutėliai palieti, švelniai atsispiri ir vėl plūduriuoji lyg pūkelis. Tokiomis akimirkomis Dasas pradėjo nujausti, kaip būtų tada, jei visuomet plaukiotum ore, kaip kūnas ir siela turėtų prarasti svorį ir sklęsti aukštesnės, tyresnės, saulėtos būties dvelksme, iškilti ir įsismelkti į Anapus, kur nebėra laiko ir amžino kitimo. Tačiau tai buvo ir liko tik akimirkos ir nuojautos. O kai nusivylęs iš tokių akimirkų vėl atkrisdavo į kasdienybę, jis galvodavo būtinai turįs pasiekti, kad senasis jogas taptų jo mokytoju, kad supažindintų jį su savo pratybomis ir slaptais menais ir iš jo padarytų jogą. Tačiau kaip tai turi įvykti? Neatrodė panašu, kad senis kada nors į jį akis pakeltų, kad jie kada žodžiais persitartų. Atrodė veikiau, kad senis yra ne tik anapus dienų ir valandų, anapus miško ir trobelės, bet ir anapus žodžių.

Ir vis dėlto išaušo diena, kada jis pratarė žodį. Dabar užėjo toks laikas, kai Dasas vėl kiekvieną naktį regėjo sapnus, dažnai pašėlusiai saldžius, o neretai ir pašėlusiai bjaurius, arba apie savo žmoną Pravatę, arba apie bėglio gyvenimo baisybes. O dienomis nedarė jokios pažangos, niekaip netvėrė ilgai sėdėti ir pratybas atlikinėti, vis galvojo apie moteris ir meilę, bastėsi po mišką. Gal dėl to buvo kaltas oras, dienos buvo tvankios, pūsčiojo karsti vėjo gūsiai. Ir šit vėl buvo tokia netikusi diena, uodai zyzė, Dasas naktį vėl sapnavo sunkų, baimės ir slogučio lydimą sapną, kurio turinio jis, tiesa, neatminė, bet kuris nubudusiam rodėsi niekingas ir tiesiog nepadorus, didžiai gėdingas atkrytis į ankstesnes būsenas ir gyvenimo pakopas. Visą dieną neramus ir paniuręs slankiojo ar šlaistėsi aplink trobele, mėgino šį tą dirbti, bet viskas iš rankų krito, keliskart sėdosi meditacinių pratybų daryti, tačiau kiekvie​ną sykį jį tučtuojau pagaudavo nerimas, mėšlungiai suko sąnarius, tirpo kojos, degte degė sprandas, ištverti jis pajėgdavo vos valandėlę ir gėdydamasis baikščiai dirsčiojo į senį, kuris sėdėjo tobula poza, o jo veidas su nukreiptomis į vidų akimis tvyrojo nepaliečiamai tyras ir giedras it gėlės žiedas.

Ir kai tą dieną jogas pakilo ir žengė į trobelę, Dasas, ilgai laukęs šios akimirkos, pastojo jam kelią ir su nukamuoto žmogaus drąsa užkalbino jį:

— Garbusis, — tarė, — atleisk, kad įsibroviau į tavąją rimtį. Aš ieškau ramybės, ieškau rimties, norėčiau gyventi kaip tu ir būti kaip tu. Štai, esu dar jaunas, o jau daug kančių turėjau ragauti, likimas žiauriai žaidė manimi. Esu gimęs valdovu būti, o likau ištremtas pas piemenis, pasidariau piemuo, užaugau, buvau smagus ir stiprus kaip jaunas buliukas, širdį turėjau tyrą. Paskui man akys atsivėrė į moterį, o kai išvydau visų gražiausiąją, savo gyvenimą paskyriau jai tarnauti, būčiau numiręs, jei jos nebūčiau gavęs. Atsiskyriau nuo savo draugų, nuo piemenų, ėmiau pirštis Pravatei, gavau ją, tapau žentu ir tarnavau, sunkiai turėjau dirbti, bet Pravatė buvo mano ir mylėjo mane, bent aš tikėjau, kad myli, kas vakaras grįždavau į jos glėbį, gulėdavau prie jos širdies. Bet štai atvyko į tą kraštą radža, tas pats, dėl kurio dar mažas buvau ištremtas, atvyko ir pagrobė man Pravatę, gavau ją pamatyti jo glėbyje. Tai buvo man didžiausias skausmas gyvenime, jis perkeitė mane ir visą mano būvį. Užmušiau tą radžą, nužudžiau jį, paskui gyvenau bėglio ir žudiko gyvenimą, visi mane persekiojo, nė valandos negalėjau būti ramus, kol atsidūriau čia. Garbusis, esu kvailas žmogus, esu žudikas, mane gali sugauti ir ketvirčiuoti. Tokio baisaus gyvenimo ilgiau nebegaliu ištverti, norėčiau juo nusikratyti.

Jogas tą jo protrūkį išklausė ramiai, nuleistomis akimis. Dabar jis atsimerkė ir įrėmė žvilgsnį į Daso veidą, skaidrų, veriantį, beveik neatlaikomai tvirtą, sukauptą ir šviesų žvilgsnį, ir kol jis stebėjo Daso veidą ir svarstė jo skubų pasakojimą, jo burna pamažu susitraukė į šypsulį, į juoką, tyliai juokdamasis jis papurtė galvą ir tarė:

— Maja! Maja!

Visiškai sutrikęs ir sugėdintas Dasas liko stovėti, o senis prieš užkandį truputį pasivaikščiojo siauru taku tarp paparčių, vienodai ir ritmingai žingsniavo pirmyn ir atgal, po kelių šimtų žingsnių grįžo ir įėjo į trobelę, o jo veidas vėl buvo kaip visada, nugręžtas kažkur šalin nuo reiškinių pasaulio. Ir ką reiškė tas juokas, kuris iš visada vienodai nejudraus veido atsiliepė vargšui Dasui! Ilgai gavo apie jį galvoti. Ar jis buvo palankus ar pašaipus, tas baisus juokas, nuskambėjęs Daso beviltiško prisipažinimo ir maldavimo valandą, ar jis guodė ar smerkė, ar buvo dieviškas ar demoniškas? Ar tai buvo tik ciniškas senatvės mekenimas, nebeįstengiant nieko dorai suvokti, ar išminčiaus pasijuokimas iš kito kvailybės? Ar tai buvo atmetimas, išvijimas? O gal tai turėjo būti paskata, paraginimas Dasui, kad jo pavyzdžiu ir pats nusijuoktų? Jis neįstengė tos mįslės įminti. Ligi išnaktų suko galvą dėl to juoko, kuriuo šio senio akyse tartum pavirto visas jo gyvenimas, jo laimė, jo bėdos, jo mintys krimto tą juoką it kietą šaknį, kuri vis dėlto turėjo kažkokį skonį ir kvapą. Ir lygiai taip pat jis krimto, svarstė ir stengėsi perprasti žodį, kurį senis taip skambiai sušuko, kurį taip giedrai ir su nesuvokiamu linksmumu ištarė juokdamasis: „Maja, maja!" Ką tas žodis maždaug reiškia, Dasas pusiau žinojo, pusiau galėjo spėti, numanė maždaug ir tai, ką galėtų reikšti to žodžio ištarimo būdas. Maja — tai buvo Daso gyvenimas, Daso jaunystė, Daso saldi laimė ir karti nedalia, maja buvo gražuolė Pravatė, maja buvo meilė ir jos smagybės, maja — visas gyvenimas. Daso gyvenimas ir visų žmonių gyvenimas, — viskas to seno jogo akyse buvo maja, buvo nelyginant vaikų darbas, vaidyba, teatras, pasvaja, niekybė su margu paviršiumi, muilo burbulas, kažkas, iš ko galima gardžiai pasijuokti ir ką tinka niekinti, liet jokiu atveju ne rimtai traktuoti.

Nors senam jogui Daso gyvenimo klausimas anuo juoku ir žodžiu „maja" rodėsi išspręstas ir užbaigtas, tačiau pačiam Dasui anaiptol taip nebuvo, ir galėjo jis kažin kaip norėti pats tapti besijuokiančiu jogu, o savo gyvenimą laikyti maja ir nieku daugiau, bet per tas nerimastingas dienas ir naktis vėl jame atgijo ir sujudo viskas, kas po vargingų bėglio dienų čia, susirastame prieglobstyje, kurį laiką jau rodėsi kaip ir užmiršta. Labai maža, rodėsi, tebuvo vilties, kad jis kada nors tikrai išmoktų jogų meno ar juolab pasidarytų toks pat kaip tas senis. Bet jeigu taip, tai kokia prasmė jam viešėti tame miške? Rado čia prieglobstį, šiek tiek atsikvėpė ir jėgų atgavo, šiek tiek atitoko, ir tai buvo vertinga, tai jau buvo daug. O tuo tarpu gal jau liovėsi valdovo žudiko medžioklė, ir jis galės be didelio pavojaus keliauti toliau. Taip Dasas ir nusprendė daryti, jau kitą dieną ketino išvykti, pasaulis platus, ir jam nėra ko tūnoti šiame užkampyje. Apsisprendęs jis truputėlį aprimo.

Buvo manęs išvykti sulig aušra, bet kai po ilgo miego nubudo, saulė jau buvo patekėjusi ir jogas jau pradėjęs savo mąstymus, o neatsisveikinęs Dasas nenorėjo išeiti, be to, dar ir reikalų turėjo į jį. Tad laukė keletą valandų, kol tas žmogus atsistojo, pasirąžė ir ėmė vaikščioti pirmyn atgal. Tada Dasas pastojo jam kelią, ėmė lankstytis ir nesiliovė tol, kol jogas klausiamai atkreipė į jį akis.

— Mokytojau, — tarė jis nusižeminęs, — aš išeinu savais keliais, nebetrukdysiu tau ramybės. Bet dar šį sykį leisk man, didžiai gerbiamasis, kreiptis su prašymu. Kai aš apsakiau tau savo gyvenimą, tu nusijuokei ir sušukai „maja". Maldauju tave, leisk man daugiau sužinoti apie mają.

Jogas pasigręžė trobelės pusėn, akimis liepė Dasui sekti paskui. Senis pastvėrė moliūgą su vandeniu, atkišo Dasui ir liepė nusiplauti rankas. Dasas klusniai darė ką liepiamas. Tada mokytojas išliejo vandenį iš dubens ant paparčių, padavė vaikinui jau tuščią ir liepė atnešti šviežio vandens. Dasas paklausė ir nubėgo, ir atsisveikinimo jausmais sujudo jo širdis, nes šit paskutinį kartą eina tuo siauru takučiu į šaltinį, paskutinį kartą neša lengvą dubenį su lygiais, ilgo čiupinėjimo nugludintais kraštais prie mažyčio vandens veidrodžio, kuriame atsispindi paparčiai, susiskliautusios medžių viršūnes ir pabirais šviesiais taškais blykšo salsva dangaus žydruma, kuris dabar, pasilenkus, paskutinį kartą atmuša ir jo paties veidą rusvoje prieblandoje. Panėrė dubenį į vandenį pamažu, susimąstęs, dvejodamas ir niekaip negalėdamas suprasti, kodėl jo savijauta tokia keista ir kodėl jam, pasiryžusiam iškeliauti, pasidarė skaudu, kad senis jo nekviečia dar pabūti, gal net visiškai čia likti.

Jis atsitūpė prie šaltinio krašto, nurijo gurkšnį vandens, atsistojo atsargiai su dubeniu, kad nė kiek nenulietų, ir buvo begrįžtąs trumpu keliu atgal, tik šit jo ausis pasiekė garsas, kuris jį sukrėtė ir išgąsdino, balsas, kurį jis buvo girdėjęs ne viename sapne, apie kurį su karčiu ilgesiu ne vieną valandą svajojo budėdamas. Saldžiai skambėjo tasai balsas, saldžiai, vaikiškai ir meilingai viliojo iš miško ūksmės, net jam širdis šiurpo iš nuogąsčio ir aistros. Tai buvo Pravatės, jo žmonos, balsas. — Dasai! — viliojo ji.

Jis apsižvalgė, netikėdamas savo ausimis, vis dar su vandens dubeniu rankose, ir štai tarp medžių kamienų pasirodė ji, Pravatę, mylimoji, neužmirštamoji, neištikimoji, - liekna, elastingai žengianti ilgomis kojomis. Jis paleido iš rankų dubenį ir puolė jos pasitikti. Ji stovėjo prieš jį šypsanti ir susidrovėjusi, žvelgdama didelėmis stirnos akimis, ir dabar iš arti jis matė, kad jos sandalai raudonos odos, kad jos rūbai labai gražūs ir prabangūs, ant riešo aukso apyrankė, o juoduose plaukuose daugybe spalvų žioruoja brangakmeniai. Jis žengtelėjo atatupstas. Tai gal ji tebėra valdovo sugulovė? Nejau, jis neužmušė to Nalo? Nejau ji tcbelaksto, apkabinėta jo dovanomis? Kaip ji drįsta, tomis segėmis ir tais akmeninis išsidabinusi, stoti priešais Dasą ir jo vardą šaukti?

O ji buvo gražesnė nei kada nors, ir jis, nespėjęs pareikalauti pasiaiškinimo, turėjo ją apkabinti, kaktą prie jos plaukų priglausti, jos veidą prie savęs prisitraukti ir burną bučiuoti, ir šitai darydamas pajuto, kad štai sugrįžo ir vėl yra jo visa tai, ką kitados turėjo, — laimė ir meilė, smagumas, gyvenimo džiaugsmas, aistra. Jau visomis mintimis jis buvo toli nuo šio miško ir seno atsiskyrėlio, jau jam į nieką pavirto miškas, atsiskyrėlio būstas, meditacijos ir jogų mokslas — užmiršo viską; nebegalvojo nė apie dubenį su vandeniu, kurį turėjo parnešti seniui. Dubuo liko numestas prie šaltinio, o jis su Pravate sparčiai žengė iš miško. Ir kuo skubiausiai ji ėmė pasakoti, kaip čia atsiradusi ir kaip visa nutikę.

Nuostabus buvo jos apsakymas, nuostabus, džiuginantis ir pasakiškas, it į pasaką lėkė Dasas į savo naująjį gyvenimą. Ne tik Pravatė vėl buvo jo, ne tik nekenčiamasis Nalas nebegyvas ir žudiko paieškos seniai nutrauktos, bet išaiškėjo, kad ir Dasas, piemeniu tapęs valdovo sūnus, mieste jau paskelbtas teisėtu įpėdiniu ir valdovu, senas piemuo ir senas brahmanas atsiminė bemaž užmirštą jo nušalinimo istoriją ir viešai ją apsakė, ir tas pats žmogus, kuris, kaip Nalo žudikas, buvo kurį laiką ieškomas, norint jį nukankinti ir nužudyti, dabar dar uoliau ieškomas visame krašte, norint jį paskelbti radža ir iškilmingai įvesdinti į miestą ir į tėvo rūmus. Tatai buvo tarytum sapnas, ir apstulbusiam Dasui labiausiai patiko laiminga lemtis, kad iš visų jo ieškoti siųstų žmonių kaip tik Pravatė jį surado ir pirmutinė pasveikino. Miško pakraštyje jis rado stovinčias palapines, kvepėjo dūmais ir kepama žvėriena. Pravatę garsingai pasveikino jos palyda, ir vos ji pasakė, jog šit su ja yra Dasas, jos vyras, prasidėjo didi iškilmė. Buvo ten vienas vyriškis, Daso draugas iš piemenavimo laikų, tai jis ir atvedė Pravatę su visa svita čionai, į tas vietas, kur Dasas pirmiau gyveno. Tas vyriškis juokėsi iš džiaugsmo, atpažinęs Dasą, bėgo jo pasitikti ir buvo beužplojąs jam per petį, gal būtų jį ir apkabinęs; bet juk dabar jo draugas buvo radža, tad belėkdamas sustojo it stabo ištiktas, ėmė eiti pamažu ir pagarbiai ir pasveikino jį žemai nusilenkdamas. Dasas jį pakėlė, apkabino, meiliai pavadino vardu ir klausė, kuo jį galėtų apdovanoti. Piemuo panorėjo gauti telyčią, ir jam buvo nusiųstos net trys telyčios iš geriausios radžos bandos. O naujajam valdovui buvo pristatinėjami vis nauji žmonės, valdininkai, girių prižiūrėtojai, rūmų brahmanai, jis priiminėjo jų sveikinimus, buvo iškelta puota, suskambo būgnų muzika, gitarų ir fleitų balsai, o Dasui visa ta iškilmė ir prašmatnybė rodėsi kaip sapnas; jis nevaliojo iki galo tuo patikėti, tikrovė jam kol kas buvo tiktai Pravatė, jauna jo žmona, kurią laikė apkabinęs.

Trumpais pažygiais būrys traukė link miesto, į priekį išsiųsti žygūnai skleidė džiaugsmingą žinią, kad jaunasis radža atsirado ir parvyksta, o kai miestas jau buvo matyti, tai jis visas skardėjo gongais ir būgnais, ir Daso pasitikti žengė baltai apsirengusių brahmanų procesija, kurios priekyje ėjo Vasudevo įpėdinis, nes Vasudevas, prieš kokią dvidešimt metų išsiuntęs Dasą pas piemenis, neseniai buvo miręs. Brahmanai sveikino radžą, giedojo himnus, o priešais rūmus, į kuriuos vedė naująjį radžą, užkūrė kelis didelius aukų laužus. Dasą įvedė į jo namus, čia jį sutiko nauji sveikinimai, pagarbos reiškimai, laiminimai ir sėkmės linkėjimai. Lauke miestas ligi išnaktų kėlė džiaugsmo šventę.

Dviejų brahmanų kiekvieną dieną mokomas, Dasas trumpu laiku įgijo būtiniausių žinių, dalyvavo aukojimuose, teisė žmones, mokėsi raitelių ir karo meno. Brahmanas Gopalas supažindino jį su politika: apsakė, kokia yra jo paties, jo dinastijos ir jos teisių būklė, kokias pretenzijas galės reikšti jo būsimieji sūnūs ir kas yra jo priešai. Čia pirmiausia buvo minėtina Nalo motina, kuri kitados taikėsi Dasui atimti princo teises ir net gyvybę, o dabar dar jo nekentė ir kaip sūnaus žudiko. Ji buvo pabėgusi, pasidavusi kaimyno valdovo Govindo globon ir gyveno jo rūmuose, o tasai Govindas ir jo giminė jau nuo kadai buvo pavojingi priešai, jie jau su Daso protėviais kariavo ir savinosi kai kurias jo žemes. Tuo tarpu pietinis kaimynas, Gaipalio valdovas, draugavo su Daso tėvu ir užmuštojo Nalo pakęsti negalėjo; jį aplankyti, apdovanoti ir užkviesti į artimiausią medžioklę buvo svarbi pareiga.

Ponia Pravatė buvo jau visai apsipratusi su savo kilminga padėtimi, mokėjo laikytis kaip valdovo žmona ir su savo gražiais rūbais bei papuošalais atrodė tiesiog nuostabiai, galėjai manyti, jog ji tokia pat aukštakilmė kaip jos vyras ir viešpats. Laimingai mylėdamiesi, gyveno jie metai po metų, ir laimė gaubė juos tam tikru švitesiu ir aureole, tartum dievas būtų apdovanojęs juos ypatinga malone, ir žmonės juos gerbė ir mylėjo. O kai po ilgo laukimo Pravatė jam pagimdė gražų sūnų, kurį jis savo tėvo atminimui praminė Ravanu, jo laimė jau buvo pilna, ir kiek tik jis turėjo žemių ir valdžios, namų ir arklidžių, pieninių, kaimenių ir žirgų, viskas dabar jo akyse įgavo dvigubai daugiau reikšmės ir svarbos, spindesio ir vertės: pirmiau visi tie turtai buvo gražūs ir džiugūs, kad gaubė Pravatę, kad ją dengė, puošė ir didino jos garbę, o dabar tapo žymiai gražesni, džiugesni ir svarbesni, užtat kad tai buvo sūnaus Ravano paveldas, jo ateities gerovė.

Pravatė daugiausia smagumo turėjo iš paradų, iškilmių, prašmatnių ir prabangių rūbų, papuošalų ir tarnų gausybės, o Dasui didžiausio džiaugsmo teikė sodas, ten jis liepė prisodinti retų ir vertingų medžių ir gėlių, įkurdino papūgų bei kitų spalvingų paukščių, jo paprotys pasidarė kasdien juos lesinti, su jais šnekėtis. Jį traukė ir mokslai, būdamas dėkingas brahmanų mokinys, jis išmoko daug eilių ir patarlių, išmoko skaityti ir rašyti ir laikė nuosavą raštininką, kuris iš palmių lapų mokėjo dirbti rašomąją medžiagą ir kurio atsargių rankų triūsu pradėjo rastis nedidelė biblioteka. Čia, tarp knygų, nedideliame prabangiame būste taurios medienos sienomis, ištisai dabintomis skobtiniais, iš dalies paauksuotais dievų gyvenimo paveikslais, jis susikviesdavo brahmanus, rinktinius mokslininkus ir mąstytojus iš kunigų tarpo, diskutuoti apie šventus dalykus, apie pasaulio sutvėrimą ir apie didžiojo Višnaus mają, apie šventąsias Vedas, apie aukų galią ir dar galingesnę atgailą, per kurią mirtingas žmogus gali pasiekti, kad net dievai prieš jį sudrebėtų iš baimės. Tie brahmanai, kurie geriausiai kalbėdavo, diskutuodavo ir argumentuodavo, gaudavo vertingų dovanų, ne vienas kaip premiją už laimėtą disputą išsivesdavo puikią karvę, užtat kartais pasitaikydavo juokingų ir podraug jaudinančių atsitikimų, kai dideli mokslininkai, ką tik deklamavę ir aiškinę Vedų eiles ir rodę savo puikų išmanymą apie visas dangaus sferas ir viso pasaulio jūras, dabar išdidūs ir pasipūtę gabenosi namo tas garbės dovanas arba dėl jų pavydulingai vaidijosi.

Apskritai radžai Dasui tarp jo lobių, laimės, sodo ir knygų kartais visui visa, iš ko susideda gyvenimas ir žmogus, rodydavosi keista ir abejotina, iškilniai gražu ir drauge juokinga, kaip kad tie tuštybės pilni brahmanai, šviesu ir drauge tamsu, geistina ir drauge niekintina. Ir kai radžos akys gėrėdavosi lotosų žiedais sodo tvenkiniuose, spindinčių spalvų žaismu povų, fazanų ir ragasnapių paukščių plunksnose, auksuotais drožiniais savo rūmuose, tai šie dalykai jam kartais rodydavosi tartum dieviški, tartum amžinybės perdvelkti, o kitais kartais — net tuo pat metu — jusdavo, lyg tai būtų kažkas netikra, nepatikima, įtartina, kažkas, kam lemta greit praeiti ir išnykti, kas beveizint gali vėlei nugrimzti į beformę būtį, į chaosą. Panašiai kaip jis pats, valdovas Dasas, buvo princas, o pasidarė piemuo, nusmuko į žudikus ir valkatas, o galiausiai vėl j valdovais iškilo, nežinia kokių galių vedamas ir remiamas, netikras nei dėl rytojaus, nei dėl porytojaus, taip visada ir visur gyvenimiškame majos žaisme drauge reiškėsi kilnumas ir niekingumas, amžinybė ir mirtis, didybė ir menkystė. Net ji, numylėtinė, net gražioji Pravatė jam tarpais rodėsi nebetekusi kerų ir juokinga, nešiojanti per daug apyrankių, turinti per daug išdidumo ir triumfo žvilgsnyje, per daug susirūpinusi išlaikyti eigasties orumą.

Dar mielesnis už sodą ir knygas jam buvo Ravanas, jo sūnelis, jo meilės ir jo būties išsipildymas, jo širdingumo ir rūpesčių tikslas, dailus gražus vaikas, tikras princas, stirnos akimis kaip motina ir kaip tėvas linkęs į susimąstymą ir svajingumą. Ne sykį, kai matė mažiuką sode ilgai stovintį prie dekoratyvinio medžio arba pritūpusį ant kilimo, su domesiu stebintį kokį akmenėlį, drožtinį žaisliuką ar paukščio plunksną, truputį pakėlusį antakius ir žvelgiantį ramiomis, tarsi į dausas įbestomis akimis, radžai rodėsi, kad sūnus labai panašus į jį. O kaip labai jį myli, Dasas gavo pajusti tada, kai pirmą sykį turėjo jį palikti neapibrėžtą laiką.

Mat vieną dieną atskubėjo žygūnas iš to krašto, kur jo žemė ribojosi su kaimyno Govindo žeme, ir pranešė, kad įsibrovė Govindo vyrai, pagrobė gyvulius, be to, paėmė nelaisvėn ir išsivarė būrį žmonių. Dasas nieko nelaukęs susiruošė, pasiėmė asmens sargybos vadą, kelis tuzinus žirgų ir vyrų ir leidosi vytis plėšikų; ir tą valandėlę, kai prieš išjodamas paėmė sūnelį ant rankų ir pabučiavo, meilė jo širdyje sutvanojo liepsningu skausmu. Ir tas liepsningas skausmas, kurio jėga jį apstulbino ir nutvilkė lyg įspėjimas iš nežinomo pasaulio, ilgo žygio metu išvirto tikru suvokimu, pa​žinimu. Jodamas jis ėmė svarstyti, dėl kokios priežasties štai sėdi ant žirgo ir taip smarkiai, taip skubiai joja; kokia iš tikrųjų yra toji galybė, kuri verčia jį tiek triūso ir pastangų dėti. Apsvarstęs viską, suprato, kad širdies gilumoje jam nei svarbu, nei skaudu, jog kažkur pasienyje jam grobiamos kaimenės ir žmonės, kad vagystė ir valdovo teisių pažeidimas anaiptol nėra pakankamos priežastys jam užsirūstinti ir sukrusti veikti ir kad jo prigimčiai labiau būtų tikę žinią apie kaimenių pagrobimą išklausyti su apgailestaujamu šypsniu. Tačiau žinojo, kad tokiu atveju būtų padaręs didelę skriaudą žygūnui, kuris be dvasios lėkė su ta žinia, taip pat ir apiplėštiems žmonėms, ir tiems, kurie buvo sugauti, išplėšti iš tėvynės ir ramaus gyvenimo ir išvaryti į svetimą šalį vergijon. Beje, ir visiems kitiems savo valdiniams, kuriems nė plaukas nuo galvos nenukrito, atsisakydamas keršyti karu jis būtų padarys nuoskaudą, jiems būtų buvę sunku pakelti ir neįmanoma suprasti, kaip čia jų valdovas reikiamai negina savo žemės, — juk tada ir jie negalėtų tikėtis keršto ir pagalbos, jei patys būtų užpulti. Dasas suprato, kad šį keršto žygį daryti yra jo pareiga. Bet kas yra pareiga? Juk mes tiek daug pareigų dažnai be jokio širdies krustelėjimo apleidžiame! Dėl ko tad į šią keršto pareigą negalima žiūrėti abejingai, kodėl jos nevalia apleisti, kodėl jis negali tos pareigos atlikti atsai​niai, lyg puse širdies, o turi šitai daryti uoliai ir karštai? Vos Dasui spėjo kilti šis klausimas, jau širdis davė jam atsaką, smilktelėjusi tuo pačiu skausmu, kaip atsisveikinant su princu Ravanu. Radža suprato: jeigu valdovas nesipriešindamas leistų plėšti kaimenes ir gyventojus, tai plėšimai ir smurtas eitų iš pasienio vis gilyn į šalį, ir galų gale priešas pasiektų jį patį ir smogtų ten, kur visų skaudžiausia ir jautriausia: jo sūnui! Išplėštų jam sūnų, sosto įpėdinį, išplėštų ir nužudytų, gal net nukankintų, ir tai būtų jam didžiausias skausmas, koks tiktai gali jį ištikti, didesnis, daug didesnis net už Pravatės mirtį. Štai dėl ko jis tokiu uolumu traukia į žygį, štai dėl ko jis toks pareigingas valdovas. Ne iš sielvarto dėl prarastų kaimenių ir žemių, ne iš gerumo savo valdiniams, ne iš troškimo atkeršyti už tėvo atminimo ir valdovo garbės įžeidimą jis tatai daro, o iš didelės, skausmingos, beprotiškos meilės tam vaikui ir iš didelės, beprotiškos baimės patirti skausmą, kurį atneštų to vaiko netektis.

Štai ką įžvelgė Dasas šiame žygyje. Beje, nepavyko jam Govindo vyrų prisivyti ir nubausti, jie su visu grobiu spėjo pasprukti, o kad parodytų savo tvirtą valią ir narsą, jis pats dabar turėjo peržengti sieną ir nuniokoti vieną Govindo kaimą, išsivaryti galvijų ir išsivesti vergų. Pabuvo keletą dienų išvykoje, bet kai su pergale grįžo namo, tai vėl atsidavė giliems apmąstymams ir parsirado į rūmus labai tylus ir kone liūdnas, nes savo mąstymuose suvokė, kaip stipriai ir be jokios vilties ištrūkti jis visa savo būtybe ir veikla įsipainiojęs į klastingą tinklą. Mat jo polinkis mąstyti, poreikis tyliai medituoti ir nekaltai, be jokios veiklos gyventi tolydžio augo ir augo, bet kita vertus, iš meilės Ravanui, iš baimės ir rūpesčio dėl jo, dėl jo gyvybės ir ateities tolydžio didėjo būtinybė veikti ir painiotis tame tinkle, iš švelnumo augo vaidas, iš meilės — karas; štai dabar, tegul ir vien iš reikalo būti teisingam ir kaltuosius bausti, jis jau pagrobė kaimenę, įvarė mirtiną baimę kaimui ir prievarta išsivedė vargšus nekaltus žmones, o iš to, savaime suprantama, turėjo kilti naujas kerštas ir smurtas, ir taip be galo ir pabaigos, kol visas jo gyvenimas ir visa jo šalis pavirs vienu karu, smurtu ir ginklų žvangesiu. Si įžvalga arba vizija buvo kalta, kad jis tąsyk grįždamas atrodė toks tylus ir liūdnas.

Ir iš tikrųjų, priešiškai nusiteikęs kaimynas nedavė jam ramybės. Jis vėl užpuldinėjo ir plėšė Daso žemę. Dasas turėjo bausti ir gintis ir, jei priešas pasitraukdavo, gaudavo pakęsti, kad jo kareiviai bei šauliai darydavo naujus nuostolius kaimynui. Sostinėje matėsi vis daugiau ir daugiau raitų ir ginkluotų vyrų, kai kuriuose pasienio kaimuose buvo nuolat laikoma kariuomenė, stojo neramios dienos, pilnos karinių pasitarimų ir pasiruošimų. Dasas nepajėgė įžvelgti, kokią prasmę ir naudą galėtų turėti tas amžinas smulkus karas, jam buvo gaila kenčiančių žmonių, gaila nukautųjų gyvybes, gaila savo sodo ir knygų, kurių vis dažniau tekdavo atsisakyti, gaila savo dienų ir širdies ramybės. Jis dažnai apie tai šnekėdavo su brahmanų Gopalu, kai kada ir su žmona Pravatė. Jis sakė, jog reiktų kviestis kurį nors visų gerbiamą kaimyną kunigaikštį pabūti tarpininku ir atkurti taiką, jis iš savo pusės mielai su tuo sutiktų, parodytų nuolaidumo, perleistų kelias ganyklas ir kaimus, jei tik taip būtų galima sugrąžinti taiką. Jam buvo nesmagu ir kiek apmaudu, kai pamatė, kad nei brahmanas, nei žmona apie tai net klausvti nenori.

Su Pravatė nuomonių skirtumas dėl šio dalyko baigėsi itin stipriais žodžiais, net kivirču. Karštai ir tiesiog maldaujamai dėstė Dasas jai savo priežastis ir samprotavimus, bet ji kiekvieną žodį priėmė taip, tarsi jis būtų nukreiptas ne prieš karą ir bereikalingas žudynes, o vien prieš jos asmenį. Sykį ugningoje ir žodingoje kalboje Pravatė ėmė įrodinėti, kad priešo tikslas kaip tik ir esąs išnaudoti savo labui Daso gerumą ir taikumą (jei jau nesakysime – karo baimę), jis priversiąs Dasą sudarinėti taiką po taikos, kiekvienąkart atiduodant po truputį žemės ir žmonių, o galų gale vis viena liksiąs nepatenkintas ir, kai tik Dasą pakankamai nusilpninsiąs, pereisiąs prie atviro karo ir atimsiąs viską, kas dar bus likę. Čia, girdi, kalbama ne apie kaimenes ir kaimus, ne apie dalinę naudą ar dalinius nuostolius, o apie viską, apie išlikimą arba sunaikinimą. Ir jei Dasas pats nesuprantąs, kokių pareigų turįs savo sostui, sūnui ir žmonai, tai ji kaip tik turinti jį pamokyti. Jos akys liepsnas svaidė, balsas drebėjo, Dasas jau seniai buvo matęs ją tokią gražią ir karštą, bet jam buvo tiktai liūdna.

Tuo tarpu pasienio antpuoliai ir taikos pažeidinėjimai nesiliovė, tik didžiųjų liūčių metas juos laikinai apstabdė. O Daso rūmuose dabar buvo dvi partijos. Viena, taikos partija, buvo visai maža, be paties Daso, ją sudarė tiktai keletas senesniųjų brahmanų, mokytų ir meditacijose paskendusių vyrų. O karo partija, Pravatės ir Gopalo partija, turėjo savo pusėje daugumą kunigų ir visus karininkus. Kraštas uoliai ginklavosi ir žinojo, kad anoje pusėje priešas kaimynas daro tą patį. Berniuką Ravaną šaulių vadas mokė šaudyti iš lanko, o motina vedžiojo jį su savim į visas kariuomenės apžiūras.

Dasas tuo laiku prisimindavo kartais mišką, kuriame kitados gyveno kaip varganas bėglys, prisimindavo žilagalvį senį atsiskyrėlį, paskendusį ten savo mąstymuose. Prisimindavo, norėdavo jį aplankyti, pasimatyti ir jo patarimų išgirsti. Tik nežinojo, ar begyvas tasai senis ir, jei taip, ar norės jį išklausyti ir jam patarimų duoti, o jei ir gyvas, ir patarimų duotų, tai juk ris viena viskas liktų kaip buvę ir nieko čia nepakeisi. Mąstymai ir išmintis geri, kilnūs dalykai, bet jie tarpsta tarytum vien gyvenimo pakraščiuose, o kas plaukia gyvenimo sraute ir su jo bangomis kovoja, to darbai ir kentėjimai neturi nieko bendra su išmintimi, jie randasi savaime, jie yra lemtis, jie turi būti padaryti ir iškentėti. Juk ir dievai negyvena amžinoje ramybėje ir amžinoje išmintyje, jie irgi pažįsta pavojų ir baimę, kovą ir kautynes, tą jis žinojo iš daugelio pasakojimų. Taip Dasas ir pasi​davė, nebesiginčijo su Pravatė, jodinėjo į kariuomenės apžiūras, matė, jog artėja karas, nujautė jį iš naktimis kamuojančių sapnų, jo stotas sumenko, veidas patamsėjo, jis juto, kaip vysta ir blėsta jo gyvenimo laimė ir džiaugsmas. Beliko tik meilė savo vaikui, ji augo drauge su rūpesčiais, su ginklavimu si, su kariuomenės mankštinimu, ji buvo raudonai liepsnojantis žiedas jo sulaukėjusiame sode. Dasas stebėjosi, kiek tuštumos gali žmogus ištverti, kiek be džiaugsmo gali iškentėti, kaip labai gali priprasti prie rūpesčio ir apatijos, stebėjosi ir tuo, kaip liepsningai ir valdingai galėjo pražysti, regis, aistrų nebetekusioje širdyje tokia baimės ir rūpesčio kupina meilė, tegu jo gyvenimas gal beprasmis, bet vis tiek jis turi branduolį ir vidurį, jis sukasi aplink meilę sūnui. Dėl sūnaus jis keliasi rytą iš patalo ir velka savąją dienos naštą su visokiais darbais ir vargais, kurių tikslas karas ir kurių kiekvienas jam šlykštus. Dėl sūnaus jis kantriai vadovauja kariuomenės viršininkų pasitarimams ir tik tiek tesipriešina daugumos nutarimams, kad reikalauja dar palūkėti, o ne pulti galvotrūkčiais į avantiūrą.

Kaip jo knygos, sodas, gyvenimo smagumai ilgainiui pasidarė svetimi ir neištikimi jam, o gal jis jiems, taip lygiai tapo jam svetima, neištikima ir toji, kuri šitiek metų buvo jo laimė ir gyvenimo džiaugsmas. Viskas prasidėjo nuo politikos, ir tada, kai ji jam išrėžė aną karštą kalbą, kurioje jo vengimą nuodėmės ir taikos meilę bemaž atvirai išjuokė kaip bailumą ir išraudusiais skruostais kalbėjo ugningus žodžius apie valdovo garbę, didvyriškumą ir gėdą, tada jis sumišęs ir su svaigstančia galva pajuto ir pamatė, kaip labai žmona nutolusi nuo jo, o gal jis nuo jos. Ir nuo to laiko praraja tarp jų dar padidėjo ir vis platėjo, ir nė vienas iš jų nieko nedarė tam sustabdyti. Teisingiau, tai jis, Dasas, būtų čia turėjęs ką daryti, nes tik jis matė prarają ir jo vaizduotėje ji darėsi visų prarajų praraja, nebeužpildoma bedugnė tarp vyro ir moters, tarp „taip" ir „ne", tarp sielos ir kūno. Kai jis grįždavo mintimis į praeitį, tardavosi aiškiai regįs viską: kaip kitados Pravatė, kerinti gražuolė, jam sužadino meilę ir žaidė juo, kol jis išsižadėjo savo draugų ir bičiulių piemenų ir tokio giedro gyvenimo ir dėl jos nuėjo gyventi tarp svetimų, buvo tarnas, žentas negerų žmonių namuose, o tie žmonės išnaudojo jo meilę ir vertė jį dirbti už juos. Paskui pasirodė tasai Nalas, ir prasidėjo Daso negandai. Nalas pagrobė jo žmoną, turtingas puošnus radža su savo rūbais ir palapinėmis, žirgais ir tarnais suviliojo beturtę, jokios prabangos nemačiusią moterį, ir tatai jam turbūt nesunkiai pasisekė. Betgi — ar tikrai jis būtų galėjęs taip lengvai ir greitai suvilioti Pravatę, jeigu ji širdies gilumoje būtų buvusi ištikima ir dora? Na štai, radža ją smiliojo arba tiesiog pasiėmė ir padarė Dasui nuoskaudą, bjauriausią iš visų ligi tol patirtų. O jis, Dasas, atsikeršijo, užmušė savo laimės vagį, tai buvo didžio triumfo valanda. Tačiau vos tai padaręs turėjo bėgti; dienas, savaites, mėnesius slapstėsi krūmuose ir švendrynuose, būdamas beteisis, nepasikliaudamas nė vienu žmogumi. O ką tuo laiku veikė Pravatė? Apie tai tarp jų niekad nebuvo daug šnekos. Šiaip ar taip: bėgti paskui jį žmona nebėgo, o ieškojo ir surado jį tik tada, kai jis dėl savo kilmės buvo paskelbtas valdovu ir jai tapo reikalingas, kad įeitų į rūmus ir sėstų į sostą. Tada ji pasirodė, išgabeno jį iš miško ir iš garbaus atsiskyrėlio kaimynystės, jis buvo gražiais rūbais apvilktas, padarytas radža, viskas tada spindėte spindėjo ir tryško laime — tačiau iš tiesų: ką jis tada prarado ir ką už tai gavo mainais? Gavo spindesį ir valdovo pareigas, iš pradžių lengvas, o toliau vis sunkėjančias, atgavo gra​žią pačią, saldžios meilės valandas su ja, o paskui atsirado sūnus, meilė jam ir vis didėjantis rūpestis dėl jo gyvybės ir laimės, kuriai grėsė pavojus, o va dabar — karas prieš akis. Štai ką jam atnešė Pravatė tada, kai surado miške prie šaltinio.

O ko už tai neteko, ką prarado? Prarado girios ramybę, pamaldžios vienatvės ramybę, neteko švento jogo kaimynystės ir pavyzdžio, neteko vilties tapti jo mokiniu ir įpėdiniu, pasiekti gilią, spindulingą, nedrumsčiamą išminčiaus sielos ramybę, išsivadavimą iš gyvenimo kovų ir aistrų. Pravatės grožio suvedžiotas, moters apkerėtas ir jos garbėtroška užsikrėtęs, jis pametė tą vienintelį kelią, kuriuo tik ir galima laimėti laisvę ir ramybę. Tokia nūnai jam atrodė jo gyvenimo istorija, ir išties ji lengvai davėsi taip dėstoma, reikėjo tik truputį kai ką paryškinti, kai ką praleisti, ir galėjai ją tokią išvysti. Praleista jo buvo, be ko kita, toji aplinkybė, kad jis dar anaiptol nebuvo atsiskyrėlio mokinys, net buvo nusiteikęs jį laisvu noru palikti. Taip lengvai pasikeičia dalykai, kada į juos žvelgiama atgalios.

Visiškai kitaip žiūrėjo į tuos dalykus Pravatė, nors daug mažiau apie juos galvojo nei jos vyras. Dėl Nalo ji visai nekvaršino sau galvos. Užtat, jei tik atmintis jai gerai tarnavo, ji, ji viena kūrė ir grindė Daso laimę, ji vėl padare jį radža, apdovanojo sūnumi, meilės ir laimės kalnus jam supylė, kad galų gale gautų įsitikinti, jog jis nevertas jos didybės, jos išdidžių planų. Mat jai buvo aišku, kad artėjantis karas turi atnešti ne ką kita, kaip tik Govindo sunaikinimą ir jos valdžios bei valdų padvigubinimą. Tuo tarpu Dasas, užuot džiaugęsis tuo ir kuo uoliausiai darbavęsis, kaip jai rodės, visai ne valdoviškai priešinosi karui ir užkariavimams ir būtų mielai laukęs senatvės nieko neveikdamas, tupėdamas prie savo gėlių, medžių, papūgų ir knygų. Visai kitoks vyras buvo Višvamitras, vyriausiasis raitelių vadas ir, be jos pačios, karščiausias karo partijos šalininkas, raginantis kuo greičiau karą pradėti ir jį laimėti. Tų dviejų vyrų nebuvo ko nė lyginti, Višvamitras buvo kur kas pranašesnis.

Dasas puikiai matė, kaip labai jo žmona susibičiuliavusi su tuo Višvamitru, kaip labai juo žavisi, kaip pati leidžia ja žavėtis tam linksmam ir narsiam, gal kiek paviršutiniškam, gal ir ne per daug protingam karininkui, kuris garsiai juokiasi, turi gražius stiprius dantis ir dailiai užlaikomą barzdą. Žiūrėjo į tai su kartėliu ir drauge su panieka, su tam tikru pašaipiu abejingumu, kuriuo pats sau akis dūmė. Jis nešnipinėjo ir nenorėjo žinoti, ar anų dviejų bičiulystė laikosi leistinų padorumo ribų ar nesilaiko. Matė, kad žmo​na įsimylėjusi tą dailų raitelį, matė Pravatės laikyseną, kuria ji pripažino Višvamitro pranašumą prieš savo nelabai herojišką vyrą, bet į tai žiūrėjo atsainiai, kaip buvo pratęs žiūrėti į visa, kas aplinkui dedasi, nors viduje grauže kartėlis. Ir vis viena, ar žmona jam rengė neištikimybe ir išdavystę ar jos elgesys reiškė tik panieką vyro pažiūroms,— tokia padėtis buvo, ji plėtojosi, augo ir grėsė jam lygiai taip pat kaip karas ir kaip pražūtis, prieš tai nebuvo priemonių ir nebuvo kitokios laikysenos kaip tik sutikti, pasyviai kęsti — juk kaip tik tuo, o ne puolimais ir pergalėmis reiškėsi Daso vyriška valia ir didvyriškumas.

Ir Dasas suprato, kad vis tiek, ar Pravatės žavėjimasis raitelių vadu (arba Višvamitro žavėjimasis Pravatė) laikosi padorumo ir leistinumo ribų ar nesilaiko, ji yra mažiau kalta nei jis pats. Jis, Dasas, mąstytojas ir abejotojas, buvo, tiesa, labai linkęs suversti jai kaltę dėl savo laimės žlugimo ar bent laikyti ją ne mažiau už save patį atsakinga už tai, kad jis įklimpo ir įsipainiojo į visus tuos dalykus, į meilę, garbės alkį, keršto žygius ir plėšikavimą, dar daugiau, savo mintyse jis moterį, meilę ir aistrą laikė atsakinga už viską pasaulyje, už visą tą siautulį, už visą tą aistrų ir geismų, neištikimybės, mirties, žudynių, karo šėlą. Tačiau drauge jis puikiai žinojo, kad Pravatė nekalta, kad ji ne priežastis, o auka, kad pati ji nesukūrė nei savo gražumo, nei jo meilės ir negali už tai atsakyti, kad ji yra tik dulkelė saulės spindulyje, bangelė upėje ir kad tik jo paties dalykas buvo vengti moters ir meilės, laimės alkio ir garbės troškulio ir arba likti ramiam piemeniui, arba slaptu jogos keliu pergalėti savo netobulumą. Jis to nepadarė, netesėjo, nebuvo pašauktas didiems žygiams, o gal išsižadėjo savo pašaukimo, tad jo žmona galų gale teisi, laikydama jį bailiu. Užtat jis turi su ja sūnų, tą gražų, dailų berniuką, dėl kurio jis taip dreba ir kurio turėjimas juk lig šiol dar teikia jo gyvenimui prasmę ir vertę, tai didelė laimė, skausminga ir nerimastinga, bet vis tiek laimė, jo laimė. Šią laimę jis dabar apmoka sielvartu ir kartėliu širdyje; ryžtu eiti į karą ir mirti, žinojimu, jog žengia sutikti savo žūties. Ten, savojoje valstybėje, sėdi radža Govindas, jam patarinėja ir jį kursto užmuštojo Nalo, negero atminimo suvedžiotojo, motina, ir Govindo antpuoliai darosi vis dažnesni ir įžūlesni; vien sąjunga su galingu Gaipalio radža galėtų Dasą taip sutvirtinti, jog Govindas būtų priverstas daryti taiką ir laikyti gerus kaimyniškus santykius. Tačiau Gaipalio radža, kad ir palankus Dasui, yra juk Govindo giminė ir kuo mandagiausiai atsisako stoti į tokią sąjungą. Išsisukti nebėra kaip, nėra vilties tikėtis išminties ar žmogiškumo, lemtis artėja, ir reikia ją ištverti.

Dasas jau pats beveik ilgisi karo, susitvenkusių perkūnų išsigriaudėjimo, tegu jau greičiau ateitų, kas turi ateiti, ko nebegalima išvengti. Jis dar sykį aplanko Gaipalio radžą, apsikeičia su juo mandagiais žodžiais, neduodančiais jokių vaisių, taryboje reikalauja nuosaikumo ir kantrybės, nors jau seniai nebesitiki nieko laimėti; o šiaip — ginkluojasi. Taryboje nuomonės dabar skiriasi tik dėl to, ar už artimiausią priešo antpuolį įsibrauti į jo žemę ir atsakyti karu ar laukti, kol priešas pats pradės karą, kad tautos ir viso pasaulio akyse jis būtų kaltininkas ir taikos laužytojas.

Priešas, nesirūpindamas tokiais klausimais, padarė galą svarstymams, pasitarimams, dvejojimui ir vieną dieną užpuolė Daso valstybę. Inscenizavo kiek didesnį plėšikišką antpuolį, nuviliojo į pasienį Dasą su raitelių vadu ir geriausiais jo vyrais, o kol tie buvo kelionėje, su pagrindinėmis jėgomis užpuolė Daso miestą, paėmė vartus ir apsupo rūmus. Dasas, tai sužinojęs, tučtuojau pasuko atgal, suprasdamas, kad žmona ir sūnus apsupti rūmuose, o gatvėse vyksta kruvinos kautynės, ir baisus skausmas spaudė jam širdį, pagalvojus apie saviškius ir jiems gresiančius pavojus. Dabar jis nebebuvo neryžtingas ir atsargus karvedys, jis įsidegė skausmu ir nirtuliu, dūmė su savo vyrais pašėlusiu greičiu namo, rado verdant kautynes visose gatvėse, prasiveržė iki rūmų, juose jau rado priešus ir kirtosi it padūkęs, kol temstant tai kruvinai dienai, ne​betekęs jėgų ir keliskart sužeistas, krito be sąmonės.

Kai atsipeikėjo, pamatė besąs belaisvis, mūšis buvo pralaimėtas, miestas ir rūmai priešų rankose. Jį surištą nuvarė pas Govindą, tasai pasveikino jį tyčiodamasis ir nuvedė į vieną kambarį; tai buvo anas kambarys su raižiniais dabintomis ir auksuotomis sienomis, su daugybe rastų ritinių. Čia ant kilimo sėdėjo tiesi, suakmenėjusiu veidu jo žmona Pravatė, už jos stovėjo ginkluoti sargybiniai, o jai ant kelių gulėjo sūnus; it nuskinta gėlė gulėjo smulkus berniukas, negyvas, papilkėjusiu veidu, krauju persisunkusiais drabužiais. Žmona neatsigręžė, kai vyrą įvedė, nepažvelgė į jį, tik nustėrusi žiūrėjo į mažytį numirėlį; Dasui ji pasirodė keistai persimainiusi, tik po kurio laiko jis pastebėjo, kad jos plaukai, dar prieš kelias dienas buvę tamsiai juodi, perdėm pražilę. Matyt, jau kuris laikas ji taip sėdėjo, su vaiku ant kelių, sustingusi, pastirusiu it kaukė veidu.

— Ravanai! — suriko Dasas. - Ravanai, vaike mano, gėle mano!

Jis atsiklaupė, priglaudė veidą prie nebegyvo sūnaus galvos; it maldoje klūpojo prieš bežadę moterį ir prieš vaiką, abu apraudodamas, abiem pagarbą reikšdamas. Užuodė kraujo ir mirties kvapą, sumišusį su aromatu gėlių aliejaus, kuriuo buvo įtepti vaiko plaukai. Sustingusiomis akimis žvelgė Pravatė į juos abu.

Kažkas palietė jo petį, tai buvo vienas iš Govindo vadų, liepė jam stotis ir išvedė laukan. Nei Dasas nepratarė žodžio Pravatei, nei ji jam.

Surištą paguldė jį į vežimą ir nugabeno į Govindo miestą, į kalėjimą, tenai atleido dalį raiščių, kareivis atnešė ąsotį vandens ir pastatė ant akmeninės aslos, paliko jį vieną, duris uždarė ir užrakino. Viena žaizda petyje degte degė. Jis apgraibomis surado vandenį, suvilgė rankas ir veidą. Norėjosi ir gerti, bet negėrė; taip tarėsi greičiau numirsiąs. Kaip ilgai dar truks visa tai, kaip ilgai! Jis ilgėjosi mirties, kaip jo perdžiūvusi gerklė ilgėjosi vandens. Tik su mirtimi baigsis jo širdies kankynė, tik tada jo sieloje išblės mo​tinos ir negyvo sūnaus vaizdas. Tačiau iš visų kančių jį gailestingai išvadavo nuovargis ir alpulys: jis susmuko ir užmigo.

Trumpą valandėlę nusnūdęs ir pabudęs, jis norėjo prasitrinti mieguistas akis, bet negalėjo, abi rankos buvo užimtos, jis laikė kažką, o kai labiau prasiblaivė ir atsimerkė, nebebuvo kalėjimo sienų aplinkui, tik ryški ir stipri žalia šviesa sruvo medžių lapais ir samanomis; jis ilgai markstėsi, šviesa ištiko jį it tylus, bet stiprus smūgis, jam paliko klaiku, šiurpas nuvėrė sprandą ir nugarą; jis vėl pasimarkstė, išsiviepė lyg verkti ruošdamasis ir išplėtė akis. Stovėjo miške ir laikė rankose pilną dubenį vandens, prie jo kojų rusvai ir žalsvai blizgavo šaltinėlio duobutė, jis žinojo, kad ten antai, už papartyno, stovi trobelė ir jo laukia jogas, kuris taip keistai juokėsi ir kurį jis paprašė papasakoti ką nors apie mają. Jis nepralaimėjo mūšio, neprarado sūnaus, nebuvo nei valdovas, nei tėvas; užtat jogas patenkino jo norą ir parodė jam, kas yra maja: rūmai ir sodai, knygos ir paukščių auginimas, valdovo rūpesčiai ir tėvo meilė, karas ir pavydas, meilė Pravatci ir didis nepasitikėjimas ja, viskas buvo niekas — ne, ne niekas, tai buvo maja! Dasas stovėjo sukrėstas, ašaros riedėjo per skruostus, rankose drebėjo ir svyravo dubuo, ką tik prisemtas vandens atsiskyrėliui, vanduo laistėsi per kraštus jam ant kojų. Jautėsi taip, lyg būtų suluošintas, lyg jam iš galvos kas būtų pašalinta, širdyje atsivėrė tuštuma: štai jis staiga neteko ilgų gyvenimo metų, saugotų lobių, patirtų džiaugsmų, iškentėtų skausmų, baimių, nusiminimo, artimo mirčiai; viskas dingo, išblėso ir pavirto į nieką - ir vis dėlto ne į nieką! Juk atmintis išliko, vaizdai išnyko, jis dar teberegėjo Pravatę sėdint, didžią ir sustingusią, su staiga pražilusiais plaukais, ant kelių jai gulėjo sūnus, lyg jos pačios pasmaugtas, tartum auka gulėjo jis, jo rankos ir kojos be gyvybės karojo nuo motinos kelių. O, kaip greitai, kaip greitai ir klaikiai, kaip žiauriai, kaip nuodugniai buvo jam išaiškinta, kas yra maja! Viskas persikeitė jame, ilgi ir išgyvenimų kupini metai susitraukė į akimirkas, sapnas buvo visa, kas dar ką tik rodėsi gyvų gyviausia tikrovė, galbūt sapnas buvo ir visa kita, kas anksčiau dėjosi, — istorijos apie valdovo sūnų Dasą, apie jo piemenavimą, vedybas, kerštą Nalui, prieglobstį pas atsiskyrėlį; čia tiktai paveikslai, kokiais gėrimės išdrožinėtais rūmų sienose, kur medžių lapijoje galime matyti gėlių, žvaigždžių, paukščių, beždžionių ir dievų. O argi tai, ką jis dabar išgyvena ir prieš akis turi, tas pabudimas iš valdovo, karvedžio ir kalinio būvio, tas stovėjimas prie šaltinio, tas vandens dubuo, iš kurio jis ką tik nuliejo truputį, o kartu ir mintys, dabar mąstomos, — argi visa tai galų gale ne iš tos pačios medžiagos, argi tai ne sapnas, pasvaja, maja? Ir ką jis ateityje dar išgyvens, akimis regės ir rankomis lies ligi pat mirties valandai — argi ne iš tos pat medžiagos, ne tos pat prigimties? Žaismas ir regimybė yra viskas, putos ir sapnas, maja yra visa ta graži ir siaubinga, kerinti ir bet kokią viltį žudanti gyvenimo vaizdų kaita, su savo deginančiais džiaugsmais, deginančiais skausmais.

Dasas stovėjo ir stovėjo it apsvaigintas ir pritrenktas. Vėl persikreipė jo rankose dubuo, ir vanduo liejosi, šalti lašai tiško ant kojų ir gėrėsi žemėn. Ką daryti? Vėl prisemti dubenį, nunešti jogui, kad jis išjuoktų viską, kas tame sapne iškentėta? Tas nelabai viliojo. Dasas nuleido dubenį, išliejo visą ir numetė ant samanų. Atsisėdo į žolę ir rimtai susimąstė. Gana jam buvo, net per daug gana tų pasvajų, tų demoniškai susipynusių išgyvenimų, džiaugsmų ir skausmų, kurie slegia širdį ir stingdo kraują, o paskui staiga pasirodo besą tiktai maja ir žmogų palieka apmulkintą, gana jam buvo visko, jis nebetroško nei moters, nei vaiko, nei sosto, nei pergalės, nei keršto, nebetroško nei laimės, nei išminties, nei valdžios, nei dorybių. Troško tiktai ramybės, tiktai pabaigos, norėjo tik sustabdyti ir sunaikinti tą amžinai besisukantį ratą, tą begalinę vaizdų kaitą. Norėjo save patį galutinai suramdyti ir sunaikinti, lygiai kaip tada, kai paskutiniame mūšyje puolė tarp priešų, kirto visiems aplinkui ir pats kertamas buvo, kitiems kraują leido ir pats krauju plūdo, kol susmuko. O paskui? Paskui buvo alpulio, snaudulio, o gal mirties pauzė. Ir tuoj štai jis vėl atsigavo, turėjo įsileisti į širdį gyvenimo srautą, įsileisti į akis tą baisų, gražų, šiurpų reginių tvaną, ir taip be galo ir neišvengiamai, ligi naujo alpulio, ligi naujos mirties. Ir ši galbūt bus tik pauzė, trumputėlaitė atvanga, atokvėpis, o paskui vėl viskas prasidės iš naujo, ir jis vėl bus viena iš tūkstančio figūrų laukiniame, svaigulingame, patrakusiame gyvenimo šokyje. Ak, nėra susinaikinimo, nėra pabaigos.

Nerimastis pastatė jį vėl ant kojų. Jei jau tame prakeiktame šokio rate negali būti atilsio, jei net jo vienintelis, didžiausias troškimas yra nepasiekiamas, na, tai tebūnie — jis vėl prisems dubenį vandens ir nuneš jį tam seniui, kuris liepė jam eiti vandens, nors, tikrai sakant, jokios teisės neturi jam įsakinėti. Tai tarnyba, kurios iš jo reikalaujama, tai užduotis, galima paklusti ir ją įvykdyti, vis geriau negu sėdėti ir išradinėti būdus, kaip save sunaikinti, apskritai klausyti ir tarnauti yra kur kas lengviau ir geriau, kur kas nekaltesnis ir sveikesnis daiktas negu viešpatauti ir būti atsakingam, — tiek jis jau žinojo. Gerai, Dasai, tad imk dubenį, prisemk gražiai vandens ir nunešk savo ponui!

Kai nuėjo prie trobelės, mokytojas jį sutiko ypatingu žvilgsniu, truputį lyg klausiamu, lyg užjaučiamu, lyg smagiai pritariamu, -tokiu žvilgsniu, kokiu, tarkime, vyresnis berniukas žiūri į jaunesnį, kai mato jį pareinant iš keblaus ir truputį gėdingo nuotykio, iš narsos bandymo, kurį pats jam buvo uždavęs. Tas piemuo karalaitis, tas prie jo priklydęs varganas vyriokas, parėjo, tiesa, tiktai nuo šaltinio, parnešė vandens ir neužtruko nė ketvirčio valandos; tačiau jis spėjo pabūti kalėjime, prarasti žmoną, sūnų ir karalystę, nugyventi visą žmogaus gyvenimą ir žvilgtelėti į besisukantį ratą. Turbūt šis jaunas vyras jau anksčiau buvo kartą arba keliskart žadintas ir įkvėpęs pilną burną tikrovės, kitaip nebūtų čia atėjęs ir taip ilgai užsibuvęs; dabar tačiau atrodė tikrai pažadintas ir pribrendęs pradėti ilgą kelionę. Prireiks dar ne vienerių metų, kol tą vaikiną išmokysi bent sėdėti kaip reikiant ir taisyklingai kvėpuoti.

Tik tuo vienu žvilgsniu, išreiškiančiu vos pastebimą palankumą ir užsimenančiu, jog tarp jų susidarė ypatingas santykis, mokytojo ir mokinio santykis, — tik tuo žvilgsniu jogas ir atliko priėmimo į mokinius apeigą. Šis žvilgsnis išvaikė bergždžias mintis iš mokinio galvos, padarė jį klusnų ir priėmė į tarnybą. Daugiau apie Daso gyvenimą nėra ko pasakoti, visa kita vyko anapus vaizdų ir istorijų. Iš miško jis niekad nebepasitraukė.

Jūs esate čia: Naujienos Stiklo karoliukų žaidimas