Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Stiklo karoliukų žaidimas

Stiklo karoliukų žaidimas

Hermanas Hesė (1877-1962) – vienas žymiausių vokiečių rašytojų. „Stiklo karoliukų žaidimas" – brandžiausias H.Hesės romanas, atnešęs autoriui Nobelio premijos laureato šlovę (1946).

Čia pateikiami trys skyriai iš romano „Stiklo karoliukų žaidimas“, kurie yra visiškai savarankiški ir išbaigti – tai pasakojimai apie skirtingus gyvenimus, skirtingose epochose, kuriuos sukūrė pagrindinis romano herojus Jozefas Knechtas.


ŽINIUONIS

Šitai dėjosi prieš keletą tūkstančių metų, ir moterys anuomet turėjo valdžią: gentyje ir šeimoje visi labiausiai gerbė motiną ir senelę, visi jų klausė, o gimus kūdikiui mergytė buvo kur kas labiau vertinama nei berniukas.

Kaime buvo senmotė, turinti bent Šimtą metų, o gal ir daugiau, visų kaip karalienė gerbiama ir bijoma, nors nuo nebeatmenamų laikų retai kada pirštą bepakrutino ar žodį beištarė. Dienų dienas sėdėjo tiktai priešais savo trobelės angą, patarnaujančiųjų giminaičių apsupta, ir pas ją ėjo kaimo moterys pagarbos jai išreikšti, reikalų savo išpasakoti, vaikų parodyti, paprašyti, kad ji juos palaimintų; ėjo nėščios ir prašė palytėti jų stuomenį ir jų laukiamajam vardą duoti. Senmotė kai kada uždėdavo ranką, kai kada tik linktelėdavo arba papurtydavo galvą, o kartais nė nekrustelėdavo. Žodį tarė retai; ji tiktai buvo; ji buvo, sėdėjo ir viešpatavo, sėdėjo ir šiurpsojo savo žilais, išblindusiais, skystais plaukais aplink šikšninį, toliaregį erelišką veidą, sėdėjo ir priiminėjo garbstymus, dovanas, prašymus, žinias, pranešimus, skundus, sėdėjo ir buvo žinoma visiems kaip septynių dukterų motina, kaip daugybės anūkių ir proanūkių senelė ir prosenelė, sėdėjo ir savo aštriose veido raukšlėse bei už parudusios kaktos saugojo kaimo išmintį, tradiciją, teisę, dorą ir garbę.

Buvo pavasario vakaras, apsiniaukę, anksti temo. Priešais molinę senmotės trobą sėdėjo ne ji pati, o jos duktė, ne ką mažiau žila ir ori, ne taip jau daug ir jaunesnė už senmotę. Ji sėdėjo ir ilsėjosi, jos sostas buvo durų slenkstis, plokščias lauko akmuo, kai šalta, užklojamas kailiu, o toliau pusračiu tupėjo ant žemės, ant smėlio ar žolės keli vaikai, kelios senės ir paaugliai berniūkščiai; jie čia tupėdavo kiekvieną vakarą, jei tik nelydavo ir nebūdavo šalta, nes norėjo klausytis, kaip senmotės duktė pasakoja, porina istorijas arba gieda burtagiesmes. Pirmiau tai darydavo senmotė pati, dabar ji buvo per sena ir per daug nešneki, o jos vietoj kiūtojo ir pasakojo duktė, ir kaip jos istorijos ir burtagiesmės buvo visos iš senmotės, taip iš senmotės buvo ir jos balsas, stotas, ramus laikysenos, judesių ir kalbėsenos orumas, ir jaunesnieji klausytojai pažino ją kur kas geriau nei jos motiną ir beveik nė nežinojo, kad ji anos vietoj sėdi ir dėsto genties istorijas bei išmintį. Iš jos burnos tekėjo vakarais žinijos šaltinis, ji saugojo genties lobį po savo baltais plaukais, už jos romiai raukšlėtos senos kaktos gyveno viso sodžiaus atmintis ir dvasia. Jei kuris žinojo ką ar mokėjo burtažodžių arba istorijų, tai iš jos buvo gavęs. Be jos ir senmotės, gentyje buvo tiktai vienas išminčius, bet šisai laikėsi toli nuo viešumos; tas paslaptingas ir be galo tylus vyras buvo žiniuonis, mokąs išburti giedrą arba lietų.

Tarp klausytojų tupėjo ir berniūkštis Knechtas3, o šalia jo mergytė, vardu Ada. Mėgo jis tą mergytę, dažnai lydėdavo ją ir gindavo, ne iš meilės, apie kurią dar nieko neišmanė, pats vaikas tebebūdamas, bet kad ji buvo žiniuonies duktė. Žiniuonį Knechtas gerbė be krašto be galo, žavėjosi juo, nieko daugiau taip nevertino, nebent senmotę ir jos dukterį. Tačiau jos buvo moterys. Jas galėjai gerbti, galėjai jų bijoti, bet negalėjo kilti mintis ar troškimas pačiam tapti tuo, kuo jos yra. O žiniuonis buvo vargiai prieinamas vyras, berniukams nebuvo lengva laikytis jo artumoje; reikėjo ieškoti tinkamų progų, o viena iš tų progų buvo rūpinimasis jo dukteria. Knechtas kiek galėdamas dažniau eidavo į atokų žiniuonies būstą nusivesti Ados prie senmotės pirkios ir vakarais klausytis jos pasakojimų, o paskui parlydėdavo mergaitę namo. Taip jis ir šįvakar padarė, tupėjo dabar greta jos sutemų pulkelyje ir klausėsi.

Senė šiandien pasakojo apie raganų kaimą. Ji kalbėjo: — Pasitaiko, kad kaime gyvena pikta moteris, tokia pikta, jog nė vienam nelinki gero. Tokios pikčiurnos dažniausiai yra bevaikės. Būna, kad kuri iš tų bobų tiek įsipyksta visam kaimui, jog žmonės nebeapsikenčia. Susirinkę kurią naktį, čiumpa bobą, jos vyrą suriša, ją pačią išlupa rykštėmis, o tada išveja toli toli į miškus ir pelkes, prakeikia prakeiktinai ir ten palieka. Vyrą paskui atriša, ir jei jis dar ne per senas, gali sau kitą pačią įsitaisyti. O išvytoji, jeigu nežūsta, klajoja po mišką ir pelkes, išmoksta žvėrių kalbą, o ilgą laiką paklajojusi, vieną dieną randa kaimelį, kuris vadinasi Raganynė. Tenai susirinkusios visos tos piktos bobos, iš kaimų išvytos, tenai jos savo kaimą susikūrusios. Ten jos gyvena, daro piktus darbus ir raganauja, o labiausiai, savo vaikų neturėdamos, vilioja vaikus iš tikrų kaimų, ir jei vaikas miške pasiklysta ir namo nebepareina, tai greičiausiai ne liūne nuskendo ir ne vilkas papjovė, o ragana jį paklaidino ir į Raganynę nusitempė. Kai aš dar tebebuvau maža, o mano senelė buvo kaimo vyresnioji, išėjo kartą viena mergaitė su draugėmis į mėlynes, beuogaudama pavargo, atgulė ir užmigo; tiek to žmogaus tebuvo, tarp paparčių nesimatė, kitos ėjo ir nuėjo sau, ir tik kai į kaimą parėjo, jau vakare — žiūri, tos mergaitės nėra. Išsiuntė bernus ieškoti, tie vaikščiojo po mišką, šaukė, kol visai sutemo, tik nieko nerado ir parėjo dykom. O ta mažė, miegojusi pamiegojusi, atsikėlė ir drožė sau per mišką, vis tolyn ir tolyn. Ėmė baisu darytis, ir juo baisiau, juo ji smarkiau lėkė, o jau seniai nebežinojo, kame esanti, tik dūmė vis tolyn nuo kaimo, kol atsirado tokioje vietoje, kur dar niekas nebuvo buvęs. Ant kaklo ji nešiojo už plaušinės virvelės pakabintą šerno iltį, tėvo dovanotą, iš medžioklės jo parsineštą; tą iltį jis pragręžę akmens skeveldrėle, padarė skylutę plaušui perkišti, triskart pavirino šerno kraujyje, geras burtagiesmes giedodamas. Kas tokią iltį nešiojasi, tam burtai nieko negali padaryti. Šit tarp medžių pasirodė moteriškė, ji buvo ragana ir nutaisiusi saldžią miną kalbėjo: „Labas vakaras, dailus vaikuti, gal tu pasiklydai? Eikš su manim, parvesiu tave namo". Mergaitė ir eina. Tik jai topt į galvą, ką tėvas motina sakė, — kad niekam nepažįstamam negalima ilties rodyti, tai ji beeidama vogčiomis nusitraukė ją nuo plaušo ir įsikišo į juosmenį. Nepažįstama moteris dūmė ir dūmė su mergaite kažin kiek laiko, jau seniai sutemus, ir pasiekė kaimą, tik ten buvo ne mūsų kaimas, o Raganynė. Ten ragana mergaitę įgrūdo į tvartą be langų, o pati nuėjo į pirkią gulti. Rytą ji klausia mergaitę: „Ar tu kartais neturi šerno ilties?" Mergaitė sakėsi turėjusi, bet miške pametusi, ir parodė plaušą ant kaklo - ilties tenai nebebuvo. Tada ragana atnešė molinį puodą, pilną žemių, o iš tų žemių augo trys žolynai. Mergaitė žiūri į tuos žolynus ir klausia, kas čia yra. Ragana rodo į pirmą žolyną ir sako: „Čia tavo motinos gyvybė". Paskui rodo į kitą ir sako: „Čia tavo tėvo gyvybe". Tada rodo į trečią žolyną: „O šičia tavo pačios gyvybė. Kol tie žolynai žaliuoja ir auga, jūs sveiki ir gyvi. Jei tiktai kuris ims vysti, tuoj susirgs tas, kieno gyvybę jis reiškia. O jei kurį išrausiu, kaip aš dabar tuoj, tai mirs tas, kieno gyvybę nutrauksiu". Ir ji griebia tą žolyną, kuris reiškia tėvo gyvybę, ir jau raus, ir kai tik ji patraukė tiek, jog pasi­matė balta šaknis, iš žolyno išsigirdo gaili gaili aimana...

Sulig šiuo žodžiu šalia Knechto sėdėjusi mergytė šoko it gyvatės įgelta, sukliko ir strimgalviais nulėkė šalin. Ilgai kovojo ji su siaubu, pasakojimo sukeltu, bet galiausiai nebeištvėrė. Viena senė nusijuokė. Kitus klausytojus baimė buvo pagavusi beveik taip pat, kaip ir aną mažylę, bet jie tvardėsi ir liko sėdėti. O Knechtas, vos atsipeikėjęs iš klausymo svajos ir siaubo slogučio, irgi pašoko ir išbėgo mergaitei pavymui. Senė pasakojo toliau.

Žiniuonies pirkia stovėjo arti kaimo kūdros, į tą pusę Knechtas ir nusivijo bėglę. Jis mėgino ją prisivilioti meiliu, raminamu murmesiu, dainuodamas ir niūniuodamas, tokiu balsu, kaip moterys vištas šaukia, — pratisai, saldžiai, kerimai.

— Ada, — šaukė jis dainuojamai, — Ada, Adule, eikš čionai. Ada, nebijok, čia aš, čia aš, Knechtas.

Taip jis dainavo ir dainavo, ir nespėjęs dar jos išgirsti nei pamatyti, pajuto staiga, kaip jos minkšta rankytė terpiasi į jo saują. Ji stovėjo prie kelio, nugara prisispaudusi prie vienos pirkelės sienos, ir laukė jo, kai tik išgirdo jo balsą. Atsidususi prisiglaudė prie berniuko, nes šis atrodė jai didelis ir tvirtas, jau visai tikras vyras.

— Tu išsigandai, teisybė? — klausė jis. — Nereikia, niekas tau nieko nedarys, visi Adą myli. Eikš, drožiam namo.

Ji dar drebėjo ir kūkčiojo, bet jau buvo ramesnė ir ėjo su juo dėkinga ir pasitikinti.

Pro pirkios duris švyksojo silpna rausva šviesa, viduje prie ugniakuro pasilenkęs kiūtojo žiniuonis, pro jo nukarusius plaukus mirgavo šviesūs ir raudoni blyksniai, jis kūreno ugnelę ir kažką virė dviejuose puodukuose. Knechtas, prieš įeidamas su Ada, smalsiai pasidairė vidun; jis tuoj pamatė, kad žiniuonis ne valgyti verdasi, — tam jis vartoja kitus puodus, be to, ir laikas jau per vėlus. Bet žiniuonis jau išgirdo juos.

— Kas ten tarpdury? — susuko jis. — Eik į vidų! Čia tu, Ada? Jis užvožė dangčiais puodukus, apžėrė juos žarijom ir pelenais ir atsigręžė.

Knechtas vis skersavo į paslaptingus puodukus, jausdamas smalsumą, nedrąsumą ir pagarbą, kaip ir visus kitus kartus, kada tik ateidavo į šią pirkią. O ateidavo jis, kada tik galėdavo, prasimanydamas visokiausių progų ir dingsčių, tačiau visada jusdavo tą lyg kutenantį, lyg įspėjantį varžymąsi, kuriame baisi smalsa ir džiugesys grūmėsi su baime. Juk senis turėjo pastebėti, kad Knechtas seniai jam iš paskos sekioja ir visada išnyra ten, kur gali tikėtis jį sutikti, kad berniukas it medžiotojas seka jo pėdomis ir tylomis siūlo jam savo paslaugas ir draugystę.

Turus, žiniuonis, nužiūrėjo jį šviesiomis plėšraus paukščio akimis.

— Ko tau čia reikia? — paklausė šaltai. - Dabar ne metas lankytis svetimose pirkiose, vyruti.

— Aš parvedžiau Adą, meisteri Turau. Ji buvo pas senmotę, mes klausėmės istorijų apie raganas, ir staiga ją pagavo baimė ir ji suriko, tai aš ją palydėjau.

Tėvas kreipėsi į mažylę:

— Bailiuke tu, Ada. Protingoms mergaitėms nėra ko bijoti raganų. O tu juk protinga mergaitė, ką?

— Aha. Bet raganos juk moka daugybę piktų kerų, o kai neturi šerno ilties...

— Šit kaip, šerno iltį norėtum turėti? Pažiūrėsim. Bet aš žinau dar geresnį daiktą. Žinau tokią šaknį, parnešiu tau ją, rudenį paieškosim ir išrausim, ji protingas mergaites saugo nuo visokių kerų ir dar joms gražumo prideda.

Ada nusišypsojo ir apsidžiaugė, ji nusiramino, kai tik ją apsupo pirkios kvapas ir truputis šviesos nuo ugnies. Knechtas paklausė nedrąsiai:

— O aš ar negalėčiau tos šaknies paieškoti? Tu man nusakytum, kokia ji...

Turus prisimerkė.

— Daug berniūkščių norėtų tą žinoti, — tarė jis, bet balsas skambėjo nepiktai, greičiau pašaipiai. — Tik nėra ko skubėti. Rudenį galbūt.

Knechtas išnyko ir nudūmė link berniukų namų, kur jis miegodavo. Tėvų jis neturėjo, buvo našlaitis, užtat Ada ir jos pirkia dar ir dėl to jam atrodė kaip pasaka.

Žiniuonis Turus nemėgo žodžių, pats nenorom tekalbėjo, nenorom ir kitų teklausė; daug kas laikė jį keistuoliu, kai kam jis atrodė niurzglys. Nebuvo jis toks. Apie visa, kas dėjosi aplinkui, jis, šiaip ar taip, žinojo daugiau, nei galėjai spręsti, į jį pažiūrėjęs; atrodė išsiblaškėlis, įsigilinęs į tyrinėjimus ir visada vienišas. Jis, tarp kitko, visiškai tikrai žinojo, kad tas kiek landus, bet gražus ir neabejotinai galvotas berniukas jį visur sekioja ir stebi, iš pat pradžių tai matė, jau prieš kokius metus ar daugiau. Ir tikrai žinojo, ką tai reiškia. Tai daug reiškė berniukui, daug reiškė ir jam, seniui. Tai reiškė, kad berniukas įsimylėjęs žiniuonies meną ir nieko taip labai netrokšta, kaip šito meno išmokti. Pasitaikydavo tokių berniukų sodžiuje. Vienas kitas buvo jau ir prisistatęs. Vieni pasidavė atbaidomi ir atgrasomi, kiti ne, ir jau du tokius jis laikė keletą metų mokiniais bei parankiniais, tie paskui išėjo žentais toli į kitus kaimus, tenai dabar lietų buria ar gydomąsias žoleles rankioja; nuo tol Turus vėl vienišas, ir jei jis kada priims mokinį, tai tik, kad iš jo išsiugdytų įpėdinį. Taip visada buvo, taip buvo gerai ir kitaip negalėjo būti: visada turėjo rastis gabus berniukas, kuris prisiriša prie suaugusio vyro ir jį visur sekioja, kadangi mato, jog tasai yra savojo amato meistras. Knechtas buvo gabus, turėjo visa, ko reikia, turėjo ir ypatingų savybių, kalbančių jo naudai: visų pirma smalsų žvilgsnį, aštrų ir drauge svajingą, buvo santūrios ir tylios prigimties, o jo veido ir galvos išraiškoje matei polinkį žvalgytis, uostinėti, budėti, gaudyti garsus ir kvapus, — tikrus paukščio ir medžiotojo bruožus. Tikriausiai iš to berniuko galės kada išeiti orų būrėjas, gal net magas, jį bus galima pasiimti. Bet dar neskubu, juk jis dar per jaunas, ir visai nėra reikalo rodyti, kad jis pastebėtas, nėr ko jam kelius lengvinti, tegul gauna patirti visokių sunkumų. Jei duosis atbaidomas, atgrasomas, nusikratomas, jei pristigs narsos, tai ir negaila tokio. Te sau laukia ir tarnauja, te sau vaikštinėja aplinkui ir taiko įsiteikti.

Knechtas žingsniavo tirštėjančiose sutemose kaimo linkui, patenkintas ir pakiliai nusiteikęs; buvo apsiniaukę, vos dvi trys žvaigždės spingsojo danguje. Apie džiaugsmus, grožybes ir subtilybes, kurios mums, dabarties žmonėms, yra savaime suprantami ir būtini daiktai, turimi net ir didžiausių vargšų, anas sodžius nė žinoti nežinojo, nepažino apšvietos nei menų, nebuvo matęs kitokių namų, kaip tik šleivas molio pirkias, nebuvo girdėjęs apie geležies ar plieno padargus, net tokie dalykai, kaip kviečiai ir vynas, buvo nepažįstami, o tokie išradimai, kaip žvakė arba lempa, būtų jiems pasirodę žėrinčiais stebuklais. Ir vis dėlto Knechto gyvenimas ir vaizduotė buvo didžiai turtingi, it begalinė paslaptis ir paveiksluota knyga gaubė jį pasaulis, ir su kiekviena nauja diena jis užsikariaudavo po mažą jo sklypelį, nuo gyvūnijos bei augmenijos lig žvaigždėto dangaus, o tarp tos bežadės, slėpiningos gamtos ir jo vienišos, baugioje vaiko krūti­nėje alsuojančios sielos buvo visokių giminysčių, buvo ir įtampos, ir baimės, smalsos ir troškimo įgyti, kokio tiktai gali turėti žmogaus siela. Ir nors jo pasaulyje nebuvo rašytinės žinijos nei istorijos, nei knygos, nei abėcėlės, nors jam nežinoma ir nepasiekiama buvo visa, kas randama toliau nei už trijų, keturių valandų kelio nuo sodžiaus, tačiau savame, savajame sodžiuje jis gyveno vienovėje su viskuo. Sodžius, tėviškė, genties bendruomenė, vadovaujama motinų, davė jam viską, ką tauta ir valstybė gali duoti žmogui: žemę, pilną daugybės šaknų, kurių pyniavoje jisai pats buvo vienas plaušelis ir visame kame dalyvavo.

Patenkintas žingsniavo jis namo, medžiuose ošė ir tyliai traškeno šakas nakties vėjas, kvepėjo drėgna žeme, meldais ir dumblu, pusžalių malkų dūmais, tas riebus ir salsvas kvapas atsidavė tėviške labiau nei bet koks kitas, o galiausiai, kai jau baigė prieiti berniukų pirkią, užuodė jos dvelksmą, berniukų, jaunų kūnų kvapą. Be garso įtykino pro meldų užuolaidą į šiltą, alsuojančią tamsą, atsigulė ant šiaudų ir mąstė apie raganų istorijas, apie šerno iltį, apie Adą, apie žiniuonį ir jo puodukus ugniakure, kol užmigo.

Turus labai šykščiai tepadėjo berniukui artėti, taikė, kad jam nebūtų lengva. Vaikinas tačiau nesiliovė jo sekioti, kažkas traukė jį prie senio, nors nė pats nežinojo kodėl. Būdavo, senis kur nors slapčiausioje miško, pelkės ar tyrlaukio vietoje stato slastus, tyrinėja žvėrių pėdas, rauna kokią šaknį ar sėklas renka — ir staiga pajunta, kad į jį įbestos berniūkščio akys, kad šis, nei girdimas, nei regimas, jau kadai kadės žvalgo jį ir stebi. Senis kai kada apsimeta nieko nepastebįs, kartais paniurna ir negailestingai nugena persekiotoją šalin, o kartais pasišaukia jį ir laiko prie savęs visą dieną, leidžiasi patarnaujamas, rodo jam šį ir tą, ragina atspėti, mėgina jį visaip, sako žolių vardus, liepia vandens atnešti ar ugnį užkurti, ir visiems darbams jis žino geresnius būdus, žino paslaptis, burtų formules, kurias griežtų griežčiausiai prisaikdina laikyti paslaptyje. Galų gale, kai Knechtas paaugo, senis visiškai jį pasilaikė, pripažino savo mokiniu, atsiėmė iš berniukų namų ir įkurdino savo pirkioje. Taip Knechtas tapo išskirtas iš visų žmonių — dabar jis buvo nebe berniūkštis, jis jau buvo žiniuonies mokinys, o tai reiškė: jei atsilaikys ir pasirodys tinkamas, pasidarys jo įpėdiniu.

Nuo tos valandos, kai senis priėmė Knechtą į savo pirkią, dingo tarp jų barjeras — ne pagarbos ir klusnumo, o pasitikėjimo ir uždarumo barjeras. Turus pasidavė, jį perveikė Knechto atkaklumas; dabar jis benorėjo tik išugdyti iš jo gerą žiniuonį ir savo įpėdinį. Šiam darbui nebuvo nei sąvokų, nei mokslo, nei metodų, nei rašto ar skaitmenų, o tik mažų mažiausias žodžių kiekis, ir meistras rūpinosi ugdyti ne tiek Knechto protą, kiek jusles. Jis turėjo ne tik valdyti ir naudoti didžiulį tradicijos ir patyrimo lobį, visas to meto žmogaus žinias apie gamtą, bet ir perteikti jas įpėdiniui. Didelė ir paini patirties, stebėjimų, instinktų ir tyrinėjimo įgūdžių sistema ėmė pamažu ir miglotai vertis prieš jaunuolio akis, beveik nieko iš to nebuvo suimta į sąvokas, beveik visa reikėjo juslėmis susekti, sugauti, patikrinti. O šio mokslo pagrindas ir centras buvo žinios apie mėnulį, apie jo fazes ir įtaką, kaip jis nuolatos čia auga, čia dyla, kaip jame gyvena mirusiųjų sielos, laukdamos, kol mėnulis jas pasiųs iš naujo gimti, kad rastųsi vietos naujiems mirusiesiems.

Panašiai kaip ano vakaro žygis nuo pasakų sekėjos iki puodų senio ugniakure, Knechto atmintin įsmigo dar kita valanda, valanda tarp nakties ir ryto, kai meistras prikėlė jį, praslinkus dviem valandom po vidurnakčio, ir išsivedė į tirštą tamsą parodyti paskutinio delčios užtekėjimo. Ir laukė abudu, meistras tylus ir nejudąs, vaikinas — truputį apsigandęs ir nuo nemigos pašiurpęs, tarp miškuotų kalvai, ant išsikišusios plynos uolos, laukė ilgai, kol meistro nurodytoje vietoje ir nusakytu pavidalu pasirodė siaurutis mėnulis, panašus į vos išlenktą brūkšnį. Sunerimęs ir pakerėtas Knechtas žvelgė į palengva kylantį šviesulį, kuris tarp tamsių debesų plaukė į aiškią dangaus properšą.

— Greit jis keis pavidalą ir vėl ims augti, tada prieis laikas grikiams sėti, — kalbėjo žiniuonis, ant pirštų skaičiuodamas dienas. Paskui vėl nugrimzdo į tylą, o Knechtas, tartum vienas paliktas, kiūtojo ant rasomis žvilgančios uolos ir drebėjo nuo žvarbos, iš miško gilumos atūkė pratisas pelėdos riksmas. Ilgai senis mąstė sau vienas, paskui atsikėlė, uždėjo ranką Knechtui ant galvos ir tarė tyliai, lyg per sapną:

— Kai numirsiu, mano dvasia nuskris į mėnulį. Tada tu jau būsi vyras ir turėsi pačią, mano duktė Ada bus tavo pati. Jeigu ji su tavim turės sūnų, tai mano dvasia sugrįš ir įsikurs jūsų sūnuje, o tu jį praminsi Turumi, kaip aš vadinausi Turus.

Nustebęs mokinys klausėsi, žodžio pratarti nedrįsdamas, plonutė delčia kilo ir kilo, ir jau bemaž prarijo ją debesys. Įstabiai jaudino jauną vyrą nuojauta, kaip daug pasaulyje dalykų tarpusavy susijusių, nuo kits kito priklausančių, kaip daug kas, ir daiktai, ir įvykiai, kartojasi ir susipina, įstabiai jis pasijuto, atsidūręs ir kaip žiūrovas, ir kaip dalyvis prieš tą nepažįstamą nakties dangų, ku­riame viršum begalinių girių ir kalvų pasirodė tiksliai meistro išpranašauta plonutėlė delčia; nuostabus jam rodėsi meistras, begalės paslapčių apgaubtas vyras, kurio dvasiai lemta viešėti mėnulyje, o iš ten grįžti į žmogų, kuris būsiąs Knechto sūnus ir buvusiojo meistro vardą turėsiąs. Įstabiai atsiskleidusi ir vietomis vaiskiai perregima it tas debesuotas dangus švietėsi jam ateitis, švietėsi prieš akis jo paties likimas, o kad apie tuos dalykus galima žinoti ir kalbėti, kad juos galima įvardyti, jam rodėsi it žvilgsnis į neapmatomas erdves, pilnas stebuklų ir vis dėlto tvarkingas. Akimirką rodėsi viskas dvasia aprėpiama, viskas sužinoma, viskas nusiklausoma, tyli, tvirta šviesulių slinktis ten aukštybėse, žmonių ir žvėrių gyvenimas, jų bendrybės ir priešybes, susidūrimai ir kovos, visi dideli ir maži dalykai, o podraug ir mirtis, neatsiejama nuo visų gyvųjų būtybių, — visa tai jis išvydo arba pajuto pačiu pirmuoju nuojautos šiurpuliu kaip vieną visumą, o ir save patį atrado įrikiuotą ir įtrauktą į tą visumą kaip visiškai normalią, dėsniams pavaldžią, dvasiai prieinamą dalį. lai buvo pirmas didžiųjų paslapčių, jų prakilnumo ir gilumo bei jų pažinimo nuvokimas, kuris šią paryčių miško vėsos valandą ant uolos virš tūkstančių kuždančių viršūnių palytėjo jaunuolį it dvasios ranka. Neįstengė apie tai nieko pasakyti, nei tada, nei vėliau per visą gyvenimą, bet galvoti apie tai turėjo ne sykį, dar daugiau — per visą tolesnį mo­kymąsi ir visą patirtį ši valanda ir šis išgyvenimas tolydžio jam stovėjo prieš akis. ,,turėk galvoje, — primindavo toji valanda, — turėk galvoje, kad visa tai yra, kad tarp mėnulio ir tavęs, ir Turaus, ir Ados eina spinduliai ir srovės, kad yra mirtis ir sielų šalis, yra ir grįžimas iš jos, ir kad į visus klausimus dėl pasaulio reginių bei reiškinių yra atsakymai tavo širdyje, kad viskas su tavimi susiję, kad tu apie viską turi žinoti, kiek tik įmanoma žmogui". Taip maždaug jam kalbėjo tasai balsas. Knechtui čia buvo pirmas kartas, kad jis taip išgirdo dvasios balsą, jos vilionę, jos reikalavimą, jos magišką gundymą. Jau nebe pirmą mėnulį buvo matęs dangumi keliaujantį ir nebe pirmą pelėdos riksmą naktimis girdėjęs, o iš meistro, kad ir labai nešnekaus, jau nebe pirmą senos išminties žodį ir vienišo stebėjimo vaisių perėmęs, tačiau tą valandą viskas buvo nauja ir viskas buvo kitaip, jis pradėjo nujausti visatos vientisumą, pajuto visuotinius ryšius ir santykius, pajuto tvarką, kuri ir jį patį aprėpia ir už viską daro atsakingą. Jis suvokė, jog tas, kuris turi tų paslapčių raktą, privalo ne tik sugebėti iš pėdų pažinti žvėrį, o iš šaknų ir sėklų augalą, — jis privalo išmanyti pasaulio visumą, žvaigždes, dvasias, žmones, gyvius, vaistus ir nuodus, jis privalo viską suvokti kaip visumą ir mokėti iš kiekvienos dalies bei ženklo atspėti kiekvieną kitą dalį. Yra gerų medžiotojų, kurie iš vienos pėdos, iš vieno palikto ženklo, iš vieno plauko ar dar ko nors gali pasakyti daugiau nei kiti: jie iš kelių plaukelių pasako ne tik kokio žvėries būta, bet žino, ar tai buvo senis ar jauniklis, patinas ar patelė. Kitas iš debesų formos, iš oro kvapo, iš gyvulių ir augalų elgesio nusako, koks bus oras kelias ateinančias dienas; jo meistras šičia neprilygstamas ir beveik neklystantis. Kiti vėl turi įgimtų sugebėjimų: pasitaiko berniūkščių, kad per trisdešimt žingsnių pataiko akmeniu į paukštį, jie to nesimokė, jie tiesiog sugeba tai, jiems sekasi ne dėl pastangų, bet dėl kerų ar ypatingos malonės, akmuo iš jų rankos lekia pats, akmuo nori pataikyti, o paukštis nori būti pataikytas. Vėlgi, sako, yra tokių, kurie pramato ateitį: ar ligonis mirs ar pagis, ar nėščia moteris pagimdys berniuką ar mergaitę; senmotės duktė yra tuo garsi, žiniuonis irgi, kaip žmonės šneka, tokios galios turi. Ir Knechtui tą valandą rodėsi, kad turi būti šitame milžiniškame sąryšių tinkle centras, kuriame stovėdamas gali viską sužinoti, gali pamatyti ir išskaityti visa, kas buvo ir bus. Į tą, kuris tokiame centre stovi, žinia turi bėgti kaip vanduo į slėnį, kaip kiškis į kopūstus, jo žodis turi šauti tiesiai ir taikliai kaip akmuo iš gero šaulio rankos, savo dvasios galia jis privalo suvienyti tuos nuostabius paskirus talentus ir sugebėjimus, privalo išmokti jais visais naudotis — tai būtų tobulas, išmintingas, nepralenkiamas žmogus! Tokiam kaip jis darytis, prie jo artėti, link jo eiti — štai visų kelių kelias, štai tikslas, pašventinantis ir įprasminantis gyvenimą. Taip maždaug jautė Knechtas, o mos, mėgindami šnekėti apie tuos dalykus jam nežinomų sąvokų kalba, nė iš toli nevaliojame perteikti jo išgyvenimų virpulio nei karščio. Tave prikelia naktį, veda per tamsų, bežadį mišką, pilną pavojų ir paslapčių, kiūtai aukštybėje ant plikos uolos ryto vėsoje, pasirodo plonytė delčios šmėkla, keletas išminčiaus žodžių, vienuma su meistru tokią nepaprastą valandą — visa tai Knechtas išgyveno ir paskui laikė atmintyje kaip šventę ir misteriją, kaip iniciacijų iškilmę, kaip priėmimą į šventą sąjungą ir kultą, į tarnaujamą, bet didžiai garbingą santykį su tuo, ko nepavadinsi vardu, su pasaulio paslaptimi. Į mintis, juo labiau į žodžius neįmanoma suimti nei šio išgyvenimo, nei kitų panašių, o jau pati toliausia ir mažiausia įmanoma būtų buvusi tokia mintis: „Ar aš pats vienas šį išgyvenimą kuriu, ar tai yra objektyvi tikrovė? Ar meistras tą patį jaučia kaip aš, ar gal šypso, mane matydamas? Ar mano mintys šiame išgyvenime yra naujos, savos, vienkartinės, ar gal meistras arba net ne vienas jo pirmtakas visai tą patį išgyveno ir permąstę?" Ne, nebuvo tokių lūžių ir tokio diferencijavimo, viskas buvo tikrovė, visa buvo kupina ir perimta tikrovės kaip tešla mielių. Debesys, mėnuo ir kintantis dangaus teatras, šlapias šaltas kalkakmenis po basom kojom, šiurpuliu krečianti rasos vėsa blyškiame nakties ore, raminamas namų kvapas, ugniakuro ir lapų pakloto kvapas, užsilikęs kailyje, kuriuo meistras buvo apsisiautęs, ori jo kalba ir tyli senatvės bei mirties nuojautos priegaidė kimiame balse — visa buvo nepaprastai tikra ir kone veržte veržėsi į jaunuolio jusles. O atsiminimams juslių įspūdžiai teikia gausiau peno nei geriausios sistemos ir mąstymo metodai.

Žiniuonis buvo, tiesa, vienas iš tų nedaugelio, kurie atliko ypatingas pareigas, buvo išmokę tam tikrų menų, išsiugdę specialių sugebėjimų, bet šiaip jo kasdienis gyvenimas nedaug kuo tesiskyrė nuo kitų. Jis buvo aukštas pareigūnas ir naudojosi autoritetu, gaudavo duoklę ir atlyginimą iš genties, kai veikdavo bendruomenės labui, tačiau tai būdavo tik ypatingais atvejais. Jo svarbiausioji ir iškilmingiausioji, tiesiog šventa funkcija buvo pavasarį nurodyti dieną, kada kurį javą ar žolyną sėti; tą jis darydavo tiksliai pagal mėnulio atmainas, iš dalies klausydamas paveldėtų taisyklių, iš dalies vaduodamasis savo patyrimu. Tačiau iškilmingai pačią sėją pradėti, išberti pirmutinę grūdų ir sėklų saują į bendruomenės dirvą, buvo jau nebe jo darbas — tokio aukšto rango neturėjo nė vienas vyras; tą kas metai darydavo pati senmotė arba kuri iš jos vyriausių giminaičių. Svarbiausiuoju žmogumi kaime meistras tapdavo tada, kai tikrai turėdavo išburti orą. Taip būdavo, kai laukus ištikdavo ilgos sausros, lietūs ar speigai ir kaimui imdavo grėsti badas. Tuomet Turus gaudavo griebtis priemonių, gelbstinčių nuo sausros ar nederliaus: aukojimų, užkeikimų, maldaujamųjų procesijų. Pasak padavimų, jei dvasios nesiduodavo paveikiamos nei įkalbinėjimais, nei maldavimais ar grasinimais, tai būdavo dar vienas, pats paskutinis būdas, niekad nesuviliantis, kuris motinų ir senelių laikais būdavęs ne taip jau retai vartojamas: bendruomenė paaukodavusi patį žiniuonį. Žmonės pasakojo, kad senmotė atmenanti tokių atvejų, pati juos mačiusi.

Be rūpinimosi orais, meistras turėjo dar ir tam tikrą privačią praktiką — buvo dvasių užkeikėjas, amuletų ir burtinių vaistų gamintojas, o kai kuriais atvejais, jei gydymas nebūdavo senmotės privilegija, — ir gydytojas. Šiaip meistras Turus gyveno taip pat kaip visi kiti. Kai jam eilė prieidavo, dirbdavo bendruomenės laukuose, o prie pirkios turėjo ir nuosavą daržiuką. Rinko vaisius, grybus, mal­kas, dėjo juos į podėlį. Žvejojo, medžiojo, laikė ožką arba ir dvi. Kaip žemdirbys buvo lygus su visais, bet kaip medžiotojas, žvejas ir žolinėtojas jis neturėjo lygių, laimikio visada ieškodavo vienas ir buvo čia tikras genijus, ėjo garsas, jog jis žinąs begalę gamtinių ir antgamtiškų klastų, gudrybių, būdų ir naudingų priemonių. Buvo manoma, kad iš jo darytos karklo kilpos neištrūkstąs joks pakliuvęs žvėris, kad žuvų jauką savais ypatingais būdais mokąs padaryti kvapnų ir skanų, kad vėžiai einą prie jo patys, o buvo žmonių, tikinčių, kad jis ir kai kurių gyvių kalbą suprantąs. Jo tikroji sritis tačiau buvo magijos mokslai: mėnulio ir žvaigždžių stebėjimas, oro ženklų pažinimas, nujautimas, kokie bus orai ir kokios augimo sąlygos, tyrinėjimas visko, kas galėjo būti magiško veikimo priemonės. Jis buvo didis žinovas ir rinkėjas tų augmenijos ir gyvūnijos darinių, kurie galėjo būti vaistai ir nuodai, užnešti kerus, teikti laimę ar saugoti nuo piktųjų jėgų. Jis pažino ir mokėjo rasti kiekvieną žolę, net pačią rečiausią, žinojo, kur ir kada ji žydi ar sėklą brandina, kada metas jos šaknį rauti. Jis pažino ir mokėjo rasti visas gyvačių bei rupūžių veisles, išmanė, kaip vartoti ragus, nagus, kanopas, plaukus, puikiai nutuokė apie kemblius, deformacijas, keistas arba kraupias išaugas, gumbus, gūžius ir karpas ant medžių, ant lapų, ant grūdų, ant riešutų, ant ragų ar kanopų.

Knechtas turėjo daugiau mokytis juslėmis, daugiau kojom, rankom, akim, lyta, klausa ir uosle, o ne protu, ir Turus kur kas daugiau mokė pavyzdžiais ir rodymais negu žodžiais ir šnekomis. Iš viso retai tepasitaikydavo, kad meistras nuosekliai kalbėtų, o net ir tada žodžiais tik mėgindavo paryškinti savo nepaprastai išraiškingus mostus. Knechto mokslas mažai tesiskyrė nuo to, kurį, sakysim, jaunas medžiotojas ar žvejas gauna iš prityrusio meistro, ir toks mokslas buvo jam didžiai malonus, nes čia reikėjo plėtoti tik tas savybes, kurios jame jau glūdėjo. Jis mokėsi tykoti, klausytis, sėlinti, stebėti, būti budrus ir atidus, uosti ir pėdas sekti; bet grobis, kurio jis ir jo meistras tykojo, buvo ne tik lapė ar barsukas, žaltys ar rupūžė, paukštis ar žuvis, bet dvasia, visybė, prasmė, sąryšis. Nustatyti, permanyti, atspėti ir iš anksto nusakyti nepastovų įnoringą orą, pažinti uogoje ir gyvatės kirtyje slypinčią mirtį, nuklausyti paslaptį, kuria debesys ir audros siejasi su mėnulio atmainomis ir veikia tiek pasėtą ir augantį javą, tiek žmogaus ir gyvulio gyvenimo sėkmę ar pragaištį, — štai kas jiems rūpėjo. Jie juk siekė to paties tikslo, kaip vėlesnių tūkstantmečių mokslas ir nemėgino braute įsibrauti į jos paslaptis, jie niekad nebuvo gamtai priešingi nei priešiški, visada jautėsi esą gamtos dalis ir pagarbiai jai lenkėsi. Galimas daiktas, kad dėl to geriau ją pažino ir išmintingiau su ja elgėsi. Tačiau vienas dalykas jiems buvo nieku gyvu neįmanomas net įžūliausiose mintyse: atsiduoti ir lenktis gamtai bei dvasių pasauliui be baimės arba net viršesniems už ją jaustis. Ši dvejybė jiems buvo neįsivaizduojama, ir su gamtos jėgomis, su mirtimi, su demonais kitoks santykis nei baimė jiems būtų rodęsis neįmanomas. Baimė valdė visą žmogaus gyvenimą. Ją pergalėti rodėsi neįmanoma. Tačiau ją apmalšinti, suteikti jai pavidalą, gudrumu apveikti ir užmaskuoti, į gyvenimo visumą įterpti — tą galima buvo padaryti įvairiomis aukų sistemomis. Baimė buvo sunkulys, slegiąs tų žmonių gyvenimą, o be to smarkaus slėgio jų gyvenime, tiesa, būtų buvę mažiau siaubo, bet jam būtų stigę ir intensyvumo. Kam pavyko dalį baimės sutaurinti ir paversti pagarba, tas jau daug buvo laimėjęs; tos rūšies žmonės, žmonės, kurių baimė buvo tapusi dievotumu, anais laikais buvo gerieji ir pažangieji. Aukų buvo atnašaujama daug ir įvairiomis formomis, ir tam tikra tų aukų ir jų ritualo dalis buvo žiniuonies pareiga.

Šalia Knechto užaugo pirkioj mažytė Ada, dailus vaikutis, senio numylėtinė, ir Turus, kai nusprendė, jog priėjo laikas, atidavė ją mokiniui už žmoną. Nuo tol Knechtas pasidarė žiniuonies padėjėjas, Turus jį pristatė kaimo motinai kaip savo žentą ir įpėdinį, ir nuo tos dienos patikėdavo jam kai kuriuos savo darbus ir pareigas. Keitėsi metų laikai, slinko metai, ir senis žiniuonis pamažu visai nugrimzdo į senatviškų apmąstymų rimtį, visą savo veiklą perleido žentui, o kai mirė, — buvo rastas nebegyvas susirietęs prie ugniakuro, užsilenkęs ant puodukų su magišku viralu, jo žili plaukai buvo apdegę, — tai jaunėlis, jo mokinys Knechtas, jau seniai buvo kaimo pripažintas žiniuonis. Jis pareikalavo iš kaimo tarybos garbingų laidotuvių savo mokytojui ir ant jo kapo kaip auką sudegino visą glėbį taurių ir vertingų gydomųjų žolių ir šaknų. Ir tas jau priklausė praeičiai, o tarp Knechto vaikų, nuo kurių ankšta darėsi Ados pirkelėje, buvo berniukas, vardu Turus; jo pavidalu senis žiniuonis sugrįžo iš mirusiųjų kelionės, iš mėnulio.

Knechtui ėjosi taip pat kaip kitados jo mokytojui. Dalis jo baimės pavirto dievotumu ir dvasingumu. Dalis jo jaunystės uolumo ir karštų troškimų išliko, dalis išblėso ir begyvenant buvo užgožta darbų, meilės ir rūpesčio dėl Ados ir vaikų. Didžiausia jo meilė ir kruopščiausi tyrimai buvo skiriami mėnuliui ir jo įtakai metų laikams ir oro permainoms; čia jis pasivijo savo meistrą Turų ir galų gale net pralenkė jį. O kadangi mėnulio augimas ir dilimas buvo taip glaudžiai susijęs su žmonių gimimu bei mirimu ir kadangi iš visų baimių, kuriose gyvena žmonės, neišvengiamos mirties būtinybės baimė yra didžiausia, tai mėnulio garbintojas ir žinovas Knechtas iš to savo glaudaus ir gyvo santykio su mėnuliu laimėjo šventą ir nuskaidrėjusį santykį su mirtimi; savo brandesniuose metuose jis mirties baimei tapo mažiau pavaldus nei kiti žmonės. Jis galėjo kalbėti su mėnuliu pagarbiai arba maldaujamai, arba švelniai, žinojo esąs su juo susijęs subtiliais dvasiniais ryšiais, tikslių tiksliausiai pažino mėnulio gyvenimą ir kuo nuoširdžiausiai dalyvavo to gyvenimo slinktyje ir lemtinguose įvykiuose, jo nykimą ir atgimimą išgyvendavo kaip misteriją, kentėdavo drauge su juo ir išsigąsdavo, kai ateidavo siaubo metas ir atrodydavo, jog mėnulis šit gaus kęsti ligas ir pavojus, permainas ir nuostolius, kai jo spindesys dingdavo, spalva pasikeisdavo, kai jis aptemdavo ir grėsdavo visai užgesti. Tokiais atvejais, žinoma, kiekvienas atjausdavo mėnulį, drebėdavo dėl jo, pajusdavo grėsmę ir negando artybę aptemimo valandą ir baimingai žvelgdavo į jo seną, paliegusį veidą. Bet kaip tik tada pasirodydavo, kad žiniuonis Knechtas artimiau su mėnuliu susijęs ir daugiau apie jį žino nei kiti; tiesa, ir jis išgyvendavo mėnulio lemtį, ir jam širdis gniuždavo iš baimės, tačiau jo atsiminimai apie tuos išgyvenimus buvo gyvesni ir tikslesni, jo pasitikėjimas labiau pamatuotas, jo tikėjimas amžinybe ir sugrįžimu, mirties apvaldymu ir pergalėjimu didesnis; beje, didesnis buvo ir jo atsidavimas; tokiomis valandomis jis jausdavosi pasiruošęs kartu su dangaus šviesuliu išgyventi visą jo lemtį, iki pat žūties ir atgimimo, dar daugiau — kartais pajusdavo savotišką įžūlumą, savotišką pramuštgalvišką drąsą ir ryžtą pastatyti mirčiai priešpriešom dvasią, sustiprinti savąjį „Aš" atsidavimu antžmogiškiems likimams. Kai kas iš to perėjo į jo prigimtį ir pasidarė regima net kitiems: buvo laikomas išmanančiu ir dievotu žmogumi, didžios rimties vyru, mažai tebijančiu mirties, vienu iš tų, kur su galybėmis gyvena geruoju.

Tas dovanas ir dorybes jis turėjo pateisinti sunkiuose išmėginimuose. Sykį gavo atlaikyti nederlių ir nepalankius orus, užtrukusius net dvejus metus — tai buvo didžiausias išmėginimas jo gyvenime. Bėdos ir blogi ženklai apniko jau sulig pakartotinai atidėta sėjos pradžia, paskui pasėlius apipuolė visi įmanomi negandai ir kenksmai ir galiausiai bemaž visai juos sunaikino; bendruomenė baisiai badavo, pats Knechtas irgi, ir kad jis ištvėrė tuos sunkius metus, kad jis, žiniuonis, galutinai neprarado pasitikėjimo ir įtakos ir dar įstengė savajai genčiai padėti nelaimę nešti su nusižeminimu ir šiokia tokia savitvarda, buvo jau labai daug. O kai kitais metais, po žiaurios ir daug gyvybių nusinešusios žiemos, visos nelaimės ir bėdos ėmė kartotis, kai bendruomenės laukai nuo ne­paliaujamos sausros susitraukė į uolą ir ėmė skeldėti, kai pelių priviso neregėtai, kai vieno žiniuonies užkeikimai bei atnašavimai liko taip pat neišklausyti ir bergždi, kaip ir visos bendruomenės renginiai, chorai su būgnais ir maldavimų procesijos, kada siaubingai išaiškėjo, kad žiniuonis negali išburti lietaus, tai jau buvo nebe juokai ir reikėjo daugiau nei paprasto žmogaus išgalių šitokią atsakomybę nešti ir atsilaikyti prieš persigandusią ir nebe rimstančią liaudį. Buvo dvi ar trys savaitės, kada Knechtas stovėjo vienui vienas, o prieš jį ėjo visa bendruomenė, ėjo badas ir neviltis, ėjo senas liaudies tikėjimas, kad dabar galybes galima permaldauti tik paaukojant patį žiniuonį. Knechtas laimėjo nuolaidumu. Jis nė kiek nesipriešino aukojimo minčiai, net pats siūlėsi aukotis. Be to, su negirdėtu uolumu ir atsidėjimu stengėsi lengvinti vargą, tolydžio atradinėjo naujas vandens versmes, kad ir mažiausias sroveles, draudė, kiek galėdamas, kad didžiausios bėdos metu žmonės neišpjautų visų gyvulių, o ypač rūpinosi tuometine kaimo senmote, pražūtingos nevilties pagauta, visiškai dvasios tvirtybės nebetekusia senute, stengėsi tuo baisiu laiku paremti ją savo pagalba, patarimais, grasinimais, kerais ir malda, savo pavyzdžiu ir pagąsdinimais, kad ji visiškai nesusmuktų ir nepaleistų vadžių. Išaiškėjo tada, kad neramumų ir visuotinio rūpesčio laikais žmogus yra juo naudingesnis, juo labiau jo gyvenimas ir mąstymas nukreiptas į dvasios dalykus, į tai, kas aukščiau asmens reikalų, juo jis yra daugiau išmokęs pagarbą reikšti, nuošaliai likti, nusilenkti, tarnauti ir aukotis. Tie dveji siaubingi metai, vos iš jo nepadarę aukos ir nesunaikinę, galų gale pelnė jam didelį autoritetą ir pasitikėjimą, tiesa, ne minios neatsakingųjų akyse, bet akyse tų nedaugelio, kurie nešė atsakomybės naštą ir sugebėjo įvertinti tokį kaip jis žmogų.

Per šį ir kitus išmėginimus ėjo Knechto gyvenimo kelias, kol jis pasiekė vyro brandos amžių ir jau stovėjo aukščiausiame savo gyvenimo taške. Jis padėjo laidoti dvi genties senmotės, neteko gražaus šešiamečio sūnelio, kurį vilkas nusinešė, jis persirgo sunkią ligą — be niekieno pagalbos, pats save gydydamas. Buvo bado ir šalčio prisikentėjęs. Visa tai atsispaudė jo veide, o ne mažiau ir jo sieloje. Ir dar jis patyrė, kad dvasingais žmonėmis kiti keistai piktinasi ir bjaurisi, kad iš tolo juos, tiesa, vertina ir bėdai prispyrus šaukiasi jų pagalbos, tačiau jų anaiptol nemyli ir nelaiko tokiais kaip jie patys, veikiau jų vengia. Be to, jis sužinojo, kad ligoniai ir nelaimių ištiktieji mieliau priima iš senolių paveldėtus ar čia pat sukurtus burtažodžius bei užkeikimo formules nei išmintingą patarimą, kad žmogus veikiau renkasi vargo naštą ir išorišką atgailą, negu sutinka širdyje keistis ar bent mėginti save perprasti, kad jis lengviau tiki burtais, o ne protu, formulėmis, o ne patirtimi: tai vis dalykai, kurie per tuos kelis tūkstančius metų, matyt, nėra taip labai pasikeitę, kaip kai kuriuose istorijos vadovėliuose teigiama. Bet jis sužinojo ir tai, kad tiesos ieškąs dvasios žmogus neturi prarasti meilės, kad žmonių norus ir kvailystes jis turi sutikti be išdidumo, tik nesiduoti jų užvaldomas, kad nuo išminčiaus iki šarlatano, nuo kunigo iki apgaviko, nuo gelbstinčio brolio iki parazito visada tėra tik vienas žingsnis ir kad žmonės iš esmės kur kas mieliau moka sukčiui, duodasi išnaudojami turgaus rėksnių, negu dovanai priima nesavanaudišką pagalbą. Jiems labiau patinka atsilyginti ne pasitikėjimu ir meile, o pinigu ir preke. Jie apgaudinėja kits kitą, užtat tikisi, kad ir tu juos apgaudinėsi. Knechtas turėjo išmokti žmogų laikyti silpna, egoistiška ir bailia būtybe, turėjo taip pat įžvelgti, kad ir pačiam nesvetimos tos blogos savybės ir potraukiai, o vis tiek privalėjo tikėti ir savo sielą penėti mintimi, kad žmogus dar yra dvasia ir meilė, kad jame gyvena tai, kas priešinasi tiems potraukiams ir siekia juos sutaurinti. Tačiau šios mintys yra jau per daug toli nuklydusios ir labai įmantriai suformuluotos — tokių Knechtas negalėjo turėti. Tarkime taip: jis buvo kelyje į jas, jo kelias turėjo nuvesti jį prie tų minčių, o paskui — dar toliau.

Eidamas tuo keliu, ilgėdamasis minties, o gyvendamas daugiausia juslėmis, apsėstas mėnulio, žolynų kvapų, šaknų druskų, žievių skonio, augindamas vaistažoles, virdamas gydomuosius tepalus, atsidėjęs atmosferos tyrinėjimams ir orų spėjimams, jis iš­siugdė tam tikrų galių, net tokių, kokių mes, vėlesnieji, nebeturi­me ir vargiai suprasti begalime. Svarbiausioji iš tų galių buvo, be abejo, lietaus būrimas. Nors retkarčiais atsitikdavo, kad dangus nepasiduodavo ir, sakytumei, žiauriai pasityčiodavo iš jo pastangų, vis dėlto Knechtas šimtais sykių pralydindavo debesis, ir bemaž kas sykis vis truputį kitu būdu. Tiesa, ką nors keisti ar praleisti atnašavimo ar permaldavimo apeigose, užkeikimuose ir būgnų muzikoje jis nebūtų išdrįsęs. Bet tai juk buvo tik oficialioji, viešoji jo veiklos dalis, tos veiklos tarnybinė, kunigiškoji, išorinė pusė; ir, žinoma, būdavo smagu ir jam neapsakomai gera, kad aukojimų ir procesijų dienos vakare dangus pasiduodavo, horizontas apsiniaukdavo, vėjas pakvipdavo drėgme ir imdavo tikšti pirmieji lašai. Tačiau ir čia visų pirma buvo reikalingas lietaus būrėjo menas tinkamai parinkti dieną, kad pastangos nebūtų aklai nukreiptos į bevaisę tuštumą; buvo leistina galybes maldauti, net šturmuoti, bet su jausmu ir saiku, atsiduodant jų valiai. Ir dar mielesni už šitas gražias, triumfalias sėkmės bei išklausytų maldavimų akimirkas jam buvo tam tikri kiti išgyvenimai, apie kuriuos niekas daugiau nežinojo, tik jis pats, — ir tai tik nedrąsiai, baugščiai, daugiau juslėmis nuvokdamas negu protu išmanydamas. Buvo tokių atmosferos stovių, oro ir šilumos įtampų, debesų rūšių ir vėjų, vandens, žemės, dulkių kvapų, buvo tokių oro demonų grasinimų ir pažadų, nuotaikų bei užgaidų, kuriuos Knechtas jau iš anksto jusdavo savo odos paviršiumi, plaukais, visomis savo juslėmis, ir užtat niekas jo negalėjo užklupti netikėtai ar nuvilti, užtat jis, vibruodamas kartu su gamta, taip sukoncentruodavo ir nešiodavosi savyje orus, kad galėdavo valdyti debesis ir vėjus — ne savavališkai, žinoma, ir ne savo nuožiūra, o kaip tik vadovaudamasis ta sąsaja ir priklausomybe, kuri dildė bet kokį skirtumą tarp jo ir pasaulio, tarp vidaus ir išorės. Tada galėdavo ekstazėje stovėti ir klausytis, ekstazėje glūdoti, atdaras visomis odos poromis, ir ne tik justi savyje orų bei debesų gyvenimą, bet ir jam diriguoti ir kurti maždaug taip, kaip mes gerai pažįstamą muzikos frazę galim savyje atgaivinti ir reprodukuoti. Tada jam pakako tiktai kvapą sulaikyti — ir tilo vėjas arba griausmas, pakako tik galvą linktelėti ar papurtyti — ir ledų kruša biro arba liovėsi, pakako tik šypsniu parodyti, jog kovojančios jėgos jame rimsta, — ir sklaidėsi danguje debesys, ir giedrijosi mėlynė. Kai kuriais ypač šviesios nuotaikos ir vidinės darnos laikotarpiais jis visai tiksliai ir neklaidingai žinodavo būsimųjų dienų orą, tarytum nešiodavosi kraujyje užrašytą visą partitūrą, iš kurios išorėje buvo grojama. Tai buvo jo gerosios ir geriausiosios dienos, jo atlygiai, jo džiaugsmai.

Tačiau kai šis intymus ryšys su išore nutrūkdavo, kai oras ir pasaulis darydavosi nepažįstamas, nesuprantamas ir neatspėjamas, tada ir jo viduje sutrikdavo darna ir nutrūkdavo srovės, tada jis pajusdavo nesąs tinkamas orų būrėjas, o savo pareigą ir atsakomybę už orus ir derlių jausdavo kaip naštą ir neteisybe. Tokiais laiko tarpais jis darydavosi namisėda, būdavo klusnus ir paslaugus Adai, draug su ja uoliai imdavosi namų ruošos, dirbdavo vaikams žaislus ir įrankius, virdavo visokius vaistus, pasigesdavo meilės ir trokšdavo kuo mažiau skirtis nuo kitų vyrų, visiškai paklusti tradicijoms ir papročiams, net mielai klausydavosi žmonos ir kaimynių pasakojimų, šiaip jau nemėgstamų, apie kitų žmonių gyvenimą, sveikatą, sėkmes ir nesėkmes. Tuo tarpu geraisiais laiko tarpais jį mažai tematydavai namie, tada jis klajodavo po laukus ir miškus, meškeriodavo, medžiodavo, ieškodavo šaknų, gulėdavo žolėje arba tupėdavo medžiuose, uosdavo, klausydavosi. mėgdžiodavo gyvulių balsus, susikurdavo ugnelę ir lygindavo dūmų tumulus su debesimis, vaikščiodavo taip, kad oda ir plaukai prisigertų rūko, lietaus, oro, saulės arba mėne­sienos, o kartu, kaip kad visą gyvenimą darė jo mokytojas ir pirmtakas Turus, rankiodavo tokius daiktus, kurių esmė ir išorinė forma tartum priklausė skirtingoms būties sritims, kuriuose gamtos išmintis ar užgaidas tartum išduodavo truputėlį savų žaidimo taisyklių ir kūrimo paslapčių, — daiktus, kuriuose buvo simboliškai sujungti tolimi dalykai, pavyzdžiui: šakų gumbus žmonių ar gyvulių galvos pavidalo, vandens nugludintus akmenukus su rievėmis, tarytum šie būtų iš medžio, suakmenėjusius senųjų amžių gyvius, išsigimusius vaisius arba keimarius, inksto arba širdies formos akmenis. Jis skaitė medžių lapų raštą, painų linijų raizginį ant abriedėlio galvos, o skaitydamas nujausdavo paslaptingus, dvasingus, būsimus, galimus dalykus: ženklų magiją, skaitmens ir rašto nuojautą, begalybės ir pavidalų daugybės suėmimą į bendrybe, į sistemą, į sąvoką. Mat buvo jau jame visos tos galimybės apimti dvasia pasaulį, tiesa, dar bevardės, dar nepavadintos, o tačiau galimos, pramatomos, dar tik kaip gemalas ir pumpuras, tačiau jam esmingos, savos ir organiškai jame augančios. Ir jei taip mes galėtume, palikę už pečių tą žiniuonį ir jo ankstų ir mums primityviai atrodantį laiką, įsigauti į dar tolesnius tūkstantmečius, tai — tikime — visur, kur tik sutiktume žmogų, sutiktume podraug ir dvasią, tą dvasią, kuri yra be pradžios ir kuri jau nuo amžių savyje turi viską, ką vėliau kada nors sukuria.

Žiniuoniui nebuvo lemta nė vienos iš savo nuojautų įamžinti nei priartinti prie įrodomumo, kurio jam tos nuojautos, beje, ir nebuvo reikalingos. Netapo jis vienu iš daugelio išradėjų, neišrado rašto ar geometrijos, medicinos ar astronomijos. Jis liko tiktai nežinoma grandis ilgoje grandinėje, bet grandis tokia pat būtina, kaip ir visos kitos; jis perdavė toliau, ką buvo paveldėjęs, o prie to pridėjo, ką pats nauja įgijo ar iškovojo. Mat ir jis turėjo mokinių. Du parankinius ilgainiui išugdė į žiniuonius, vienas jų paskui tapo jo įpėdiniu.

Metų metais varė jis savo amatą ir triūsė vienas, niekieno akių nesekamas, ir kai pirmą kartą - tai nutiko netrukus po vieno didelio nederliaus ir bado — pradėjo jį lankyti, stebėti, sekioti, garbstyti ir visur jo tykoti vaikinas, kurį traukė žiniuonies menas ir pats meistras, tai Knechtui įstabiai sugrudo širdis ir prieš akis tarsi apverstas sugrįžo anas didis jaunų dienų išgyvenimas, ir jis pirmą kartą patyrė tą rūstų, krūtinę spaudžiantį ir podraug žvalumo teikiantį gyvenimo vidurio jausmą: štai jaunystės nebėr, vidudienis peržengtas, žiedas vaisiumi išvirtęs. Ir nors niekada nebūtų manęs, jis pats su tuo vaikinu elgėsi lygiai taip, kaip senis Turus kitados elgėsi su juo, ir tas nesvetingas, atžarus lūkuriavimas, delsimas radosi visai savaime, visai instinktyviai, tai nebuvo nei velionio meistro mėgdžiojimas, nei ėjo iš kokių moralinių ar pedagoginių sumetimų, tokių, sakysim, kad jaunuolį reikia pirma ilgai mėginti, ar jis rimtai esąs nusistatęs, kad niekam nevalia lengvinti kelio į paslaptis, o atvirkščiai, tą kelią net reikia visaip sunkinti, ir panašiai. Ne, Knechtas su savo mokiniais elgėsi lygiai taip, kaip kiekvienas jau truputį senstąs vienišius ir mokslingas keistuolis elgiasi su savo gerbėjais ir mokiniais: varžėsi, kebliai jautėsi, buvo atžarus, greitas pasitraukti, susirūpinęs, kad tik netektų prarasti savo gražios vienatvės ir laisvės, savo klajonių po girių glūdumas, savo vienišų laisvų medžioklių, žolynų rinkimo, sva­jonių ir tylaus klausymosi, pilnas pavydžios meilės visiems savo įpročiams ir pomėgiams, savo paslaptims ir mąstymams. Anaiptol nepuolė glėbesčiuoti nedrąsaus jaunuolio, mėginančio prisiartinti su pagarbiu smalsumu, anaiptol nepadėjo jam įveikti neryžtingumo, nedrąsino jo, anaiptol nelaikė džiaugsmu ir atlygiu, pripažinimu ir malonia sėkme, kad štai pagaliau kitų žmonių pasaulis siunčia pas jį pasiuntinį su meilės prisipažinimu, kad štai yra jaunuolis, ieškantis jo palankumo, jam atsidavęs ir giminingas, kuris taip pat kaip jis jaučiasi pašauktas tarnauti paslaptims. Ne, jis tatai iš pradžių juto kaip įkyrų kliuvinį, kaip brovimąsi į jo teises ir įpročius, kaip pažeidimą jo nepriklausomybės, kurią tik dabar suvokė esąs labai įsimylėjęs; jis priešinosi tam ir išradinėjo visokias gudrybes, kaip apgauti mokinį ir nuo jo pasislėpti, kaip sumėtyti pėdas, išsilenkti jo ir išvengti susitikimo. Bet ir čia jam sekėsi panašiai kaip kitados Turui; ilgas, tylus jaunuolio gerinimasis pamažu suminkštino jam širdį, pamažu pamažu įveikė ir sutirpdė jo priešinimąsi, ir juo vaikinas atkakliau į jį artėjo, juo labiau Knechtas pradėjo į jį gręžtis ir jam atsiverti, jo siekimams pritarti, jo gerinimąsi priimti ir pagaliau suprasti, kad toji nauja, ne sykį itin nemaloni pareiga turėti mokinį ir jam vadovauti yra neišvengiama, likimo duota ir dvasios norėta.

Juo toliau, juo labiau turėjo išsižadėti savo svajonės, mėgavimosi begalinių galimybių jausmu, išsižadėti tūkstantveidės ateities. Vietoj svajonės apie nesibaigiančią pažangą, apie visos išminties gausybę štai stovi priešais tave mokinys, smulki, artima, reikli tikrovė, įsibrovėlis ir ramybės trikdyto jas, bet neišvengiamas ir nenustumiamas, vienintelis kelias į realią ateitį, vienintelė ir visų svarbiausioji pareiga, vienintelis siauras kelias, kuriuo žiniuonies gyvenimas ir darbai, pažiūros, mintys ir nuojautos gali būti išgelbėtos nuo mirties ir toliau gyvuoti naujame pumpurėlyje. Dūsaudamas, murmėdamas ir šypsodamas prisiėmė Knechtas šią naštą.

Tačiau ir šioje svarbioje, galbūt visų atsakingiausioje veiklos srityje — tradicijos perteikimo ir įpėdinio ugdymo — žiniuonies neaplenkė sunki, karti patirtis ir nusivylimas. Pirmasis mokinys, atkakliai siekęs jo palankumo ir po ilgo laukimo, po daugelio atstūmimų gavęs jį už mokytoją, vadinosi Maras ir uždavė jam niekad nebeapmalšusios širdgėlos. Buvo labai nuolankus, pataikavo, ilgą laiką dėjosi besąlygiškai klusnus, tačiau jam trūko ir šio, ir to, o visų pirma drąsos; antai, jis bijojo nakties ir tamsos, bet stengėsi tatai nuslėpti, o Knechtas, nors pastebėjo tai, manė, kad čia tik vaikystės liekana, kuri ilgainiui išnyksianti. Tačiau ta baimė neišnyko. Be to, šis mokinys visiškai neturėjo dovanos pasiaukojamai atsiduoti stebėjimams, darbams ir veiksmams, susijusiems su profesija, mintims ir nuojautoms. Jis buvo sumanus, turėjo šviesų, žvalų protą, jam lengvai ir greitai davėsi visa, ko galima išmokti be didesnio atsidėjimo. Tačiau vis labiau ėmė aiškėti, kad jis turi savanaudiškų sumetimų, dėl kurių ir panorėjo išmokti žiniuonies meno. Pirmiausia norėjo būti reikšmingas, vaidinti svarbų vaidmenį ir daryti įspūdį, buvo pilnas tuštybės, būdingos gabiesiems, bet ne pašauktiesiems. Siekė pripažinimo, puikavosi prieš bendraamžius pirmomis žinioms ir sugebėjimais — čia irgi galėjo būti su laiku praeinantis vaikiškumas. Tačiau jis ne tik ieškojo pripažinimo, bet ir siekė valdyti kitus ir gauti sau naudos; meistras, tatai pastebėjęs, išsigando ir pamažu nugręžė širdį nuo to vaikino. O šis, pasimokęs pas Knechtą keletą metų, buvo du ar tris kartus nutvertas darąs sunkius prasižengimus. Pasidavė pagundai be meistro žinios ir leidimo už dovanas gydyti susirgusį vaiką, kitąsyk ėmėsi užkeikimais išveisti žiurkes iš trobos, buvo apibartas, žadėjo taip nebedaryti, bet kai ir vėl buvo nučiuptas darąs panašų darbą, tai meistras nušalino jį nuo mokslų, apsakė visą dalyką senmotei ir pamėgino tą nedėkingą ir netikusį jaunuolį išdildyti iš savo atminties.

Tiesa, už tai jam su kaupu atsilygino abu paskesnieji mokiniai, ypač antrasis, jo paties sūnus Turus. Tą jauniausią ir paskiausią savo mokinį ir parankinį jis labai mylėjo ir tikėjo, kad iš jo galįs išeiti geresnis už tėvą žiniuonis, tikriausiai jo senelio dvasia buvo į jį įsikėlusi. Knechtui didelį, sielą gaivinantį pasitenkinimą teikė mintis, kad jis visa, ką žino ir kuo tiki, perteikia ateičiai, kad tikrai yra žmogus, dvigubas jo sūnus, kuriam bet kurią dieną galės perduoti savo pareigas, kai tik pajus, jog pačiam jos per sunkios. Bet ano nevykėlio, pirmojo mokinio, išguiti iš savo gyvenimo ir minčių neįstengė, kaime jis buvo, tiesa, ne per labiausiai gerbiamas, tačiau daugelio labai mėgstamas ir gana įtakingas žmogus; buvo vedęs, išpopuliarėjęs kaip savotiškas fokusininkas ir juokdarys, būgnų chore tapo net vyriausiuoju būgnininku ir liko slaptas žiniuonies priešas ir pavyduolis, pridaręs jam nemažai smulkių ir net didelių nemalonumų. Knechtas niekad nebuvo linkęs į draugystes ar sambūrius, jam buvo reikalinga vienuma ir laisvė, jis niekad nesirūpino pelnyti pagarbos arba meilės, nebent vaikystėje, kai stengėsi priartėti prie meistro Turaus. O dabar gavo patirti, ką reiškia turėti neapykanta degantį priešą; tai jam sugadino nemažai gyvenimo dienų.

Maras buvo iš tų itin gabių mokinių, kurie, nepaisant gabumų, mokytojams visais laikais yra nemieli ir tikra našta, nes jų talentas yra ne iš dirvos dygusi bei iš vidaus augusi pamatuota organinė galia, ne subtili taurinanti geros prigimties, doro kraujo ir doro būdo stigma, o nelyginant kažkoks išoriškas, atsitiktinis, net uzurpuotas arba vogtas dalykas. Prasto būdo, bet didelio proto arba lakios vaizduotės mokinys būtinai įvaro mokytoją į keblią padėtį: jis privalo tokiam mokiniui perteikti žinių bei metodo paveldą ir paruošti jį dalyvauti dvasios gyvenime — ir negali nejausti, jog tikroji, aukštesnioji jo pareiga būtų kaip tik apsaugoti mokslus ir menus nuo tų, kurie tiktai gabūs; juk ne mokytojas turi tarnauti mokiniui, o abu turi tarnauti dvasiai. Čia yra priežastis, kodėl mokytojai privengia arba tiesiog bijo kai kurių prašmatnių talentų; kiekvienas toksai mokinys iškreipia visą mokymo prasmę ir jos tarnaujamąją esmę. Jei mokinys sugeba tik prašmatnumu spindėti, bet ne tarnauti, tai kiekvienas jo reikalavimas reiškia iš esmės žalą tarnystei, savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinomi laiko tarpai, kada, smarkiai pažeidus dvasios tvarką, vadovaujančius bendruomenių, mokyklų, akademijų ir pačių valstybių postus plūste užplūsdavo tie, kurie buvo tiktai gabūs; visose vietose sėdėdavo didžiai talentingi žmonės, kurie visi norėjo valdyti, bet nemokėjo tarnauti. Laiku pažinti tokios rūšies talentus, kol jie dar nėra užgrobę dvasinės veiklos pamatų, ir nepermaldaujamu kietumu nukreipti juos į nedvasinę veiklą, be abejo, dažnai būna labai sunku. Knechtas irgi darė klaidų, jis per ilgai kentė tą savo mokinį Marą, jis karjeristą ir vėjo botagą įvesdino į kai kurias adeptų paslaptis ir dėl to gavo gailėtis. Padariniai jam pačiam buvo sunkesni, negu galėjo manyti.

Kai Knechto barzda buvo jau gerokai pražilusi, užėjo tokie metai, jog rodėsi, kad tvarka tarp dangaus ir žemės visai sujaukta ir suardyta nepaprastai galingų ir klastingų demonų. Suirutė prasidėjo rudenį, prasidėjo kraupiai ir didingai, visi kas gyvas išsigando iki širdies gelmių ir stingo nuo siaubo; danguj radosi niekad nematytas reginys — tuoj po dienos ir nakties susilyginimo, kurį žiniuonis visada stebėdavo ir išgyvendavo su tam tikru iškilmingumu, pamaldžiu susikaupimu, didžiausiu atidumu. Atėjo vienas toksai vakaras, lengvas, vėjuotas ir vėsus, dangus buvo giedrų giedriausias, tik keli neramūs debesiukai sklandė didžioje aukštybėje, nepaprastai ilgai nušviesti rausvų saulėleidžio žarų — judrūs, purūs, garbiniuoti šviesos žiupsniai šaltoje, blyškioje visatos platybėje. Knechtą jau kelios dienos buvo apėmęs kažkoks jausmas, stipresnis ir keistesnis už tą, kuris apimdavo jį kitais metais šituo laiku, dienų trumpėjimo pradžioje, jis juto galybių veiklą dangaus ertmėse, žemės, augalų ir gyvulių nuogąstavimą, kažkokį nerimą ore, kažkokį netikrumą, laukimą, krūpčiojimą, kažkokią nuojautą, tvyrančią visoje gamtoje: tokį pat jausmą kėlė ir tie debesiukai, ilgai ir krūpčiojamai blėsta šią vakaro valandą, — kėlė jį savo plevenančiais judesiais, nesutampančiais su žemėje pučiančiu vėju, ir savo maldaujamu raudoniu, kuris ilgai ir liūdnai gynėsi nuo užgesimo ir kuriam išvėsus bei dingus tų debesiukų staiga nebeliko. Kaime buvo ramu, lankytojai ir vaikai, klausę istorijų priešais senmotės pirkią, jau kadai išsiskirstė, pora berniūkščių vaikėsi dar ir pešėsi, o šiaip visi jau buvo pirkiose, seniai pavalgę. Dauge­lis jau miegojo ir, be žiniuonies, mažai kas bežiūrėjo į saulėlydžius. Knechtas vaikštinėjo po savo daržiuką už pirkios, svarstydamas, koks bus oras, susikaupęs ir nerimastingas, tarpais trumpam prisėsdamas ant medžio trinkos, stovinčios tarp dilgynių ir naudojamos malkoms skaldyti. Kai užgeso paskutinės debesų žvakelės, žvaigždės dar šviesiame žalzganame danguje staiga pasidarė aiškiau matomos, ryškesnės, jų spėriai gausėjo; kur ką tiktai švyksojo dvi trys, jau radosi dešimt, dvidešimt. Daugelis jų, taip pat jų grupių ir šeimynų žiniuoniui buvo pažįstamos, kaži kiek šimtų kartų matytos; jų nekintamas grįžimas kas vakarą veikė raminamai, jos teikė paguodą, jos, tiesa, švietė aukštai ir toli, neskleidė šilumos, bet buvo patikimos, tvirtai surikiuotos, jos skelbė tvarką, laidavo pastovumą. Ir nors žemės gyvenimui, žmonių gyvenimui jos rodėsi tokios svetimos ir tolimos, stačiai priešingos, tokios nepasiekiamos jo šilumai, jo konvulsijoms, kančioms ir ekstazėms, savo iškilniai šalta didybe ir amžinybe tiek už jį pranašesnės, jog net juokas ėmė, bet vis dėlto jos buvo su mumis susijusios, galbūt rodė mums kelią ir mus valdė, ir visas pasiektas ir įtvirtintas žmogiškasis pažinimas, visi dvasiniai turtai, visas dvasios tikrumas ir pranašumas prieš netvarią būtį buvo panašus į žvaigždes, taip pat spindėjo vėsia ramybe, guodė vėsiu virpesiu, žvelgė amžinu ir kiek pašaipiu žvilgsniu. Taip žiniuoniui atrodė dažną sykį, ir nors jo su žvaigždėmis nesiejo tokie artimi, jaudinantys nuolatinių kitimų ir grįžimų patvirtinti santykiai kaip su mėnuliu, ta didžia, artima, drėgna, riebia stebuklinga žuvimi dangaus mariose, vis dėlto Knechtas gerbė jas be galo ir buvo prie jų prisirišęs tūleriopais tikėjimais. Ilgai jas stebėti ir duotis jų veikiamam, atverti jų šaltiems tyliems žvilgsniams savo išmintį, savo šilumą, savo neramumą būdavo jam dažnai kaip maudynė ir gydomasis gėrimas.

Ir šiandien žvaigždės žvelgė kaip visada, tik buvo labai šviesios ir tarsi nušlifuotos įtampos pritvinkusiame retame ore, bet Knechtui stigo vidinės rimties joms atsiduoti, kažkokia galybė iš nepažįstamų erdvių dvelkė į jį, skausmingai smelkėsi į poras, čiulpė akis, veikė tylomis ir nepaliaujamai, — kažkokia srovė, kažkoks įspėjantis virpesys. Salimais, pirkioje, blausiai rusėjo ugniakure žarijų švieselė, plaukė mažytis šiltas gyvenimas, kažkas murmėjo, kikeno, žiovavo, iš ten dvelkė žmonių kvapas, odos šiluma, motinystė, vaiko miegas, ir visa tai nekalta savo artuma tarsi dar labiau gilino ką tik užėjusią naktį, o žvaigždes lyg dar labiau stūmė į neaprėpiamą tolį ir aukštį.

Ir kaip tik dabar, kada Knechtas išgirdo, kaip pirkioje žemu balsu niūniuoja ir murma Ada, liūliuojanti sunerimusį kūdikį, danguje prasidėjo katastrofa, kurią sodžius minės metų metais. Tyliame, blizgiame žvaigždžių tinkle kai kurios vietos pradėjo žybsėti ir plazdėti, tarytum tos šiaip jau neregimos tinklo gijos būtų ėmusios liepsnodamos trūkčioti, įstrižai dangų, it kažkieno rankos sviesti akmenys, žybtelėdamos ir tuojau vėl gesdamos, ėmė kristi žvaigždelės, čia viena, ten dvi, čia vėl kelios, ir dar nespėjo dingti iš akių pirma krintanti žvaigždė, dar širdis, suakmenėjusi nuo reginio, nespėjo atsigauti, o jau pasileido įstrižai per dangų truputį lenktu keliu krintančių, o gal svaidomų šviesulių pulkai, tuzinai, šimtai; tuntais nebesuskaičiuojamais lėkė jos, genamos nebylės audros per tylinčią nakties erdvę, tarytum pasaulių ruduo būtų nupurtęs nuo dangaus medžio visus nuvytusius lapus ir vytų juos kažkur be žado į nebūtį. Lyg nuvytę lapai, lyg vėjo genamos snaigės lėkė jos ir lėkė, tūkstančių tūkstančiai, kraupioje tylumoje, tolyn ir žemyn, dingdamos už miškuotų kalnų pietryčiuose, kur nuo amžių niekad nė viena žvaigždė nebuvo nusileidusi, kažkur bedugnėje prarajoje.

Pastingusia širdimi, žibančiomis akimis stovėjo Knechtas atmetęs galvą, persigandusį, tačiau nepasotinamą žvilgsnį įbedęs į pasikeitusį ir kerų apimtą dangų, savo akimis netikėdamas ir kartu pernelyg tikras tos siaubingos valandos realumu. Kaip ir visi, kurie tos nakties reginį matė, jis manė, kad net senos pažįstamos žvaigždės pajudėjo iš vietų, puldinėja ir krinta, jis jau laukė, kad tuoj dangaus skliautą pamatys juodą ir tuščią, jei tik pirma jo paties nepraris žemė. Tačiau po kurio laiko įžiūrėjo tai, ko kiti įžiūrėti nepajėgė, - kad senos pažįstamos žvaigždės ir čia, ir ten, ir visur kitur tebespindi kaip spindėjusios, kad toji žvaigždžių audra dūksta ne tarp senų, gerai pažįstamų žvaigždžių, o erdvėje tarp dangaus ir žemės ir kad tos naujosios, krintančios ar svaidomos, taip greit įsižiebiančios ir taip greit dingstančios šviesos kiek kitokių spalvų ugnimis žėri negu senosios, tikrosios žvaigždės. Tatai jį kiek paguodė ir padėjo atsipeikėti, bet vis tiek, tegu sau čia būna ir naujos, netvarios, kažkokios kitokios žvaigždės, kurių pūga ore siaučia, — baisu ir šiurpu yra tai, negandas ir netvarka, ir giliais atodūsiais alsavo jo perdžiūvusi gerklė. Jis pažiūrėjo į žemę, pasiklausė, kas dedasi aplinkui, norėdamas įsitikinti, ar tik jam vienam pasirodė Šis vaiduokliškas reginys ar jį matė ir kiti. Greit jis išgirdo, kad kitose pirkiose aimanuoja, spiegia, Šūkčioja siaubo perimti žmonės; ėmė rėkti, rėkdami perdavė žinią toliau, išbudino tuos, kas miegojo, nieko nenujausdami, bemat siaubas ir panika apims visą sodžių. Knechtas giliai atsiduso ir ryžosi imtis savo uždavinio. Ant jo, ant žiniuonies, visų pirmiausia gulė ši našta, ši nelaimė; juk jis buvo tam tikra prasme atsakingas už tvarką danguje ir ore. Ligi šiol jis visada iš anksto numatydavo ar nujausdavo didžiąsias katastrofas — potvynį, krušą, dideles audras, — kiekvienąsyk nuteikdavo ir įspėdavo motinas ir seniūnes, užbėgdavo už akių didžiausiam blogiui, savimi, savo išmanymu, savo narsa ir pasitikėjimu aukštosiomis galiomis saugodavo sodžiaus žmones nuo nevilties. Kodėl šį sykį nieko iš anksto neatspėjo ir nepatvarkė? Kodėl niekam nė žodžio neprasitarė apie nykią, įspėjamą nuojautą, nors ją ir turėjo?

Jis pakėlė nuo pirkios durų plaušinę užuolaidą ir tyliai pašaukė žmoną. Ji priėjo su mažyliu prie krūties, jis paėmė iš jos kūdikį ir paguldė ant šiaudų, paėmė Ados ranką, pridėjo vieną pirštą prie lūpų, duodamas ženklą tylėti, išvedė ją iš pirkios ir pamatė, kaip tučtuojau jos kantrus ir tylus veidas išsikreipė nuo baimės ir siaubo.

— Vaikai tegu miega, tegu to nemato, girdi? — sukuždėjo jis griežtai. — Neleisk nė vieno iš trobos, nė Turaus. Ir pati būk viduj.

Jis delsė, dvejodamas, kiek galima jai pasakyti, ar verta išsiduoti, ką galvoji, paskui tvirtai pridūrė:

— Nei tau, nei vaikams nieko neatsitiks.

Ji patikėjo iš karto, nors nuo to nei jos veidas, nei savijauta dar neatsigavo po išgąsčio.

— Bet kas tai yra? — klausė ji, vėl pro jį žiūrėdama nustėrusi į dangų. — Labai blogai?

— Blogai, — tarė jis švelniai, — manau, kad labai blogai. Bet tai neliečia nei tavęs, nei mažiukų. Būkit viduj, užuolaidą laikyk gerai užtrauktą. Man reikia eiti pas žmones, kalbėti jiems. Eik į vidų, Ada.

Jis privertė ją įeiti, rūpestingai užtaisė užuolaidą, pastovėjo dar valandėlę, atsigręžęs veidu į nesiliaujantį žvaigždžių lietų, tada nuleido galvą, atsiduso dar sykį nuo pat širdies ir greit nuėjo per tamsą į sodžių, prie senmotės pirkios.

Čia jau buvo susirinkę pusė sodžiaus, girdėjosi duslus šurmulys, iš siaubo apduję žmonės vos besitverė baime ir neviltimi. Buvo vyrų ir moterų, kurie, pagauti šiurpo ir artimos žūties nuojautos, tarytum patrako ir ėmė šėlti, jie stovėjo it stabo ištikti arba makaravo nebesuvaldomomis rankomis, vienai moteriai iš burnos ėjo putos, ji šoko sau viena desperatišką ir drauge obscenišką šokį ir dideliais kuokštais rovėsi ilgus plaukus. Knechtas matė: jau kyla potvynis, jie jau bemaž visi siuto pagauti, krintančių žvaigždžių pakerėti ir apkvaišinti, dar kiek — ir prasidės pamišimo, įsiūčio ir savęs naikinimo orgija, reikia skubėti, suburti kelis drąsesnius ir dar proto nepraradusius ir juos apraminti. Senoji promotė buvo rami; ji tikėjo, kad atėjo pasaulio pabaiga, bet nesipriešino tam, o sutiko likimą tvirtu, kietu, gižiai surauktu ir todėl beveik pašaipiai atrodančiu veidu.

Knechtas prikalbino ją, kad išklausytų jo aiškinimus. Jis mėgino parodyti promotei, kad senosios, visada danguj buvusios žvaigždės tebėra savo vietose, tačiau ji neįstengė to suvokti, gal todėl, kad jos akys nebegalėjo tų žvaigždžių įžiūrėti, o gal ir todėl, kad jos ir žiniuonies santykiai su žvaigždėmis ir požiūris į jas buvo per daug skirtingi ir jiedu negalėjo kits kito suprasti. Ji purtė galvą ir vis taip pat narsiai šypsojo, o kai Knechtas ėmė ją įtikinėti, kad negalima žmonių atiduoti baimės svaiguliui ir demonų valiai, ji tuoj sutiko. Aplink ją ir žiniuonį susidarė grupelė persigandusių, bet proto ne­praradusių žmonių, kurie buvo pasiryžę duotis vadovaujami.

Dar valandėlę prieš čia ateidamas Knechtas turėjo vilties, jog pavyks apvaldyti paniką savo paties pavyzdžiu, šaltu protu, įkalbinėjimu, aiškinimu ir geru žodžiu. Bet jau iš trumpo pokalbio su senmote pamatė, kad per vėlu. Pirma jis vylėsi pasidalyti su kitais savo išgyvenimais, padovanoti, perteikti juos Žmonėms, visų pirma vylėsi, kad jo įtikinti žmonės pamatys, jog krinta ne pačios žvaigždės, bent ne visos, kad ne jas gena visatos audra; jis vylėsi, kad žmonės atsikvošės iš bejėgiškos baimės ir nuostabos, kad ims patys stebėti dangų, o tada galės lengviau ištverti šį sukrėtimą. Greitai tačiau pamatė, kad visame sodžiuje atsirastų vos keletas, kuriuos būtų galima taip paveikti, ir kad per laiką, reikalingą jiems įtikinti, kitus galutinai apimtų pamišimas. Ne, čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, protu ir išmintingais žodžiais nieko negalėjai pasiekti. Laimė, buvo ir kitų priemonių. Nors mirties baimes negalima numalšinti blaiviu protu, bet galima ją organizuoti, duoti jai kryptį, formą ir veidą ir iš beviltiškų pakvaišėlių sambūrio suburti tvirtą bendruomenę, o iš nevaldomų laukinių riksmų — chorą. Knechtas tučtuojau ėmė veikti, ir tučtuojau jo priemonės padėjo. Jis stojosi priešais žmonos ir ėmė šaukti gerai žinomus maldos žodžius, kuriais visada būdavo pradedamos gedulo ir atgailos apeigos, raudos dėl mirusios senmotės arba atnašavimo ir atgailos pamaldos, kai rasdavosi pavojus, kad gali ištikti visuotinis negandas — maras ar potvynis. Jis ritmingai šaukė žodžius ir plojo į taktą delnais, ir tuo pačiu taktu, šaukdamas ir plodamas, lenkėsi kone ligi žemės, tiesėsi, vėl lenkėsi, tiesėsi, o drauge su juo tuos pat judesius jau darė koks dešimt ar dvidešimt kitų, žiloji kaimo motina atsistojo ėmė ritmingai murmėti ir vos pastebimai linkčiodama kartoti ritualinius judesius. Kurie dar atbėgo iš kitų pirkių, tie nieko nelaukę pasidavė ceremonijos dvasiai ir ritmui; keletas visiškai patrakusių arba susmuko išsisėmę ir gulėjo nejudėdami, arba, perveikti choro murmesio ir lingavimo ritmo, prisidėjo prie maldų. Pavyko. Vietoj praradusių viltį apdujėlių ordos štai stovi aukai ir atgailai nuteikta maldininkų bendruomenė, ir kiekvienam iš tų žmonių darosi gera ir širdis tvirtėja, kad jis gali savąją mirties baimę ir savąjį siaubą ne savyje dusinti ar skyrium išbliau­ti, o išlieti ritmingai, įsijungdamas į tvarkingą daugybės balsų chorą — į permaldavimo apeigas. Daug slėpiningų galių veikia per tokias ceremonijas, o labiausiai ramina žmones jų vienodumas, stiprinąs bendrumo jausmą, patys tikrieji jų vaistai yra saikas ir tvarka, ritmas ir muzika.

Dar visas dangus tebežėrėjo begale krintančių žvaigždžių, tarsi ten būtų virste virtusi šviesos lašų kaskada, dar geras dvi valandas tiško į visas puses ugnies purslai, o sodžiaus siaubas pavirto nuolankumu ir dievotumu, maldavimu ir atgaila, ir žmonių baimė bei silpnumas stojo prieš visą tvarką pamynusį dangų kaip tvarka ir kultinė harmonija. Žvaigždžių lietus dar nebuvo pradėjęs silpti ir mažėti, o stebuklas jau buvo įvykęs, iš jo tryško atgaiva, ir kai jau atrodė, jog dangus pradeda rimti ir sveikti, visi mirtinai išvargę atgailautojai pajuto palengvėjimą, kad savo apeiga permaldavo galybes ir grąžino dangui jo tvarką.

Ta siaubo naktis nebuvo užmiršta, žmonės apie ją kalbėjo per visą rudenį ir žiemą, bet greit jau nebe pašnibždom ir baikščiai dūsaudami, o kasdienišku tonu ir jausdami tą pasitenkinimą, su kuriuo visada prisimenamas narsiai atlaikytas negandas ar sėkmingai įveiktas pavojus. Žmonės mėgavosi detalėmis, kiekvienas vis kitaip pasakojosi buvęs apstulbintas to negirdėto įvykio, kiek­vienas tarėsi pirmas jį pastebėjęs, iš kai kurių ypač bailių ir persigandusių buvo drįstama ir pasišaipyti, ir dar ilgai tvėrė kaime tam tikras pagyvėjimas - juk žmonės šį tą patyrė, regėjo didelį dalyką, šis tas nutiko.

Knechtas išliko visai nuošaly nuo tų nuotaikų ir nuo to, kaip pamažu tolo ir slinko užmarštin didysis įvykis. Jam tas klaikus išgyvenimas buvo ir liko neužmirštamas įspėjimas, niekad nebeapmalšintas dieglys, ir dėl to, kad jis jau praėjęs, kad procesijomis, maldomis ir atgailavimu davėsi apmaldomas, Knechtas anaiptol nemanė, jog su juo galutinai susidorota ir baigta. Net priešingai, juo tas įvykis labiau tolo į praeitį, juo reikšmingesnis jis darėsi Knechtui, nes žiniuonis suteikė jam prasmę, jo dėka galutinai tapo mąstytoju ir aiškintoju. Jam jau pats tasai įvykis, tasai stebuklingas gamtos spektaklis buvo be galo didi ir sunki problema su daugeliu aspektų: žmogus, sykį regėjęs tokį dalyką, galėjo visą gyvenimą apie jį mąstyti. Vienas vienintelis visame sodžiuje žmogus būtų stebėjęs žvaigždžių lietų darydamas panašias prielaidas ir panašiomis akimis kaip jis pats — jo sūnus ir mokinys Turus; tik šito vieno žiūrovo protavimas ir pataisos būtų buvusios Knechtui vertingos. Tačiau sūnų jis paliko miegoti, o paskui juo ilgiau svarstė, kodėl būtent taip padarė, kodėl atsisakė vienintelio rimtai vertingo liudininko ir stebėjimų draugo, kai dėjosi tokie negirdėti neregėti dalykai, juo tvirtėjo jo įsitikinimas, kad pasielgė gerai ir teisingai, kad paklausė išmintingos nuojautos. Jis norėjo apsaugoti nuo to reginio saviškius, taip pat ir jį, savo mokinį ir kolegą, ir jį visų labiausiai, nes prie nieko nebuvo taip prisirišęs, kaip prie jo. Knechtas nuslėpė nuo jo žvaigždžių lietų, nes, viena, tikėjo gerosiomis miego dvasiomis, juoba kai miega jaunas žmogus, o antra, jei atmintis neklysta, jau tą akimirką, vos pasirodžius ženklams danguje, jis galvojo ne tiek apie dabar pat gresiantį pavojų visų žmonių gyvybei, kiek apie pranašingą ženklą, jog užeis negandas ateityje, ir dar toks negandas, kuris iš visų žmonių labiausiai užguls jį, vieną žiniuonį. Kažkas turėjo užeiti, kažkoks pavojus ir grėsmė iš tos sferos, su kuria Knechtą siejo tarnyba, ir vis tiek, kokiu pavidalu tas pavojus apsireikš, jis visų pirma ir tiesiogiai ištiks jį patį. Tą pavojų budriai ir ryžtingai sutikti, viduje jam pasiruošti, bet prieš jį nesižeminti ir neprarasti orumo - štai kokio ryžto mokė Knechtą anas didis pranašingas ženklas. Užeisiantis likimo smūgis pareikalaus brandaus ir narsaus vyro, užtat būtų buvę negerai į tą reikalą painioti sūnų, padaryti jį kentėjimų draugu ar bent leisti jam viską suvokti, nes kad ir labai gerai Knechtas apie jį manė, vis vien nebuvo tikras, ar jaunas ir per mėginimų ugnį dar neperėjęs žmogus atlaikys tokią dalią.

Jo sūnus Turus, žinoma, buvo labai nepatenkintas, kad negavo pamatyti to didžio reginio, kad jį pramiegojo. Galėjai jį aiškinti vienaip ar kitaip, vis tiek tai buvo didelis daiktas, gal per visą gyvenimą jau nebeteks nieko panašaus matyti, nepastebėtas praėjo toks įvykis, tikras stebuklas,— ir Turus kurį laiką raukėsi ant tėvo. Na, raukymąsi tėvas rado kaip numaldyti — nuostolį atlygino kuo didžiausiu nuoširdžiu rūpinimusi, labiau nei lig tol ėmė jį traukti į savo tarnybos darbus, nujausdamas užeinančius įvykius, regimai stengėsi uoliai ugdyti iš Turaus tobulą ir visas paslaptis žinantį įpėdinį. Nors retai su juo kalbėdavo apie aną žvaigždžių lietų, bet vis labiau atskleidinėjo jam savo paslaptis, dalijosi su juo savo išmanymu, žiniomis ir tyrinėjimais, ėmėsi draugėn, kai ėjo ko ieškoti, mėginti, gamtos garsų klausytis, nors ligi tol į šiuos dalykus neįsileido jokių bendrininkų.

Žiema atėjo ir praėjo, drėgna, pasakytum, švelni žiema. Žvaigždės nebekrito, jokių didžių ir nepaprastų daiktų neatsitiko, sodžius nurimo, medžiotojai uoliai ėjo laimikio ieškoti, ant karčių viršum pirkių barškėjo šaltam vėjy sušalusios į ragą žvėrių odos, ant nugludintų ilgų žalgų žmonės vilko per sniegą malkas iš miško. Kaip tik per pačius šalčius numirė kaime viena senutė, jos negalėjo tuoj pat palaidoti; kaži kiek dienų, kol žemė atšilo, kiūksojo sušalęs kūnas prie pirkios durų.

Tik pavasaris iš dalies patvirtino blogas žiniuonies nuojautas. Tai buvo itin prastas, mėnulio neglobojamas, liūdnas pavasaris be ūglių ir syvų, mėnulis vis likosi, niekaip nesusitaikė daiktan visi ženklai, reikalingi sėjos pradžiai, skurdžiai žydėjo gėlytės miško tankmėje, negyvi karojo ant šakučių susičiaupę pumpurai. Knechtas buvo labai susirūpinęs, nors stengėsi neišsiduoti, tik Ada ir ypač Turus matė, kaip jis kremtasi. Jis atlikinėjo ne tik įprastines buriamąsias apeigas, bet atnašavo ir savas asmenines aukas, virė demonams kvapias, geidulius keliančias košes ir antpilus, apsikirpo trumpai barzdą, o jos plaukus sudegino jaunaties naktį, sumaišęs su sakais ir drėgna tošimi, sukeldamas dūmų debesį. Kol tiktai galėjo, vengė viešųjų renginių, bendruomenės aukojimų, maldavimo procesijų, būgnų chorų, kol tiktai galėjo, stengėsi tą nelemtą orą laikyti savo asmenišku rūpesčiu. Vis dėlto, kai įprastas sėjos laikas buvo jau seniai praėjęs, norom nenorom turėjo viską apsakyti senmotei; ir šit net čionai ištiko jį nesėkmė, ir čia jam lemtis pakišo koją. Senoji promotė, gera jo draugė ir prielanki beveik kaip tikra motina, jo nepriėmė, ji jautėsi blogai, gulėjo patale, visas savo pareigas ir rūpesčius pavedusi jaunesniajai seseriai, o ta sesuo buvo žiniuoniui itin šalta, ji neturėjo tvirto, tiesaus vyresniosios būdo, buvo linkusi į pramogas ir žaidimus, ir dėl šio polinkio suartėjo su būgnininku ir fokusininku Maru, mokėjusiu suteikti jai smagių valandėlių ir įsigerinti, o Maras buvo Knechto priešas. Jau per pirmą pokalbį Knechtas pajuto šaltumą ir nepalankumą, nors ji nė vienu žodžiu jam neprieštaravo. Jo samprotavimus ir siūlymus dar palūkėti su sėja ir aukojimais bei procesijomis senė priėmė ir jiems pritarė, tačiau jį patį sutiko šaltai ir elgėsi su juo kaip su valdiniu, o jo prašymą leisti aplankyti sergančią senmotę ar bent vaistų jai sutaisyti atmetė. Nesmagus ir lyg nuskurdintas, su blogu prieskoniu burnoje parėjo Knechtas iš to pokalbio ir paskui bent pusę mėnesio vis stengėsi savaip paveikti orus, kad jie tiktų pradėti sėją. Tačiau orai, dažnąsyk taip gerai derinęsi su jo vidaus srovėmis, šį sykį atkakliai priešinosi ir tartum tyčiojosi iš jo, nei burtai, nei aukos nieko nepadėjo. Neturėjo likimas pagailos žiniuoniui — jis gavo dar kartą eiti pas senmotės seserį, šį sykį jau su prašymu turėti kantrybės, dar atidėti terminą; jis tuoj pat pastebėjo, kad senės jau šnekėta su tuo komediantu Maru apie jį ir jo reikalą, nes kalbėdama apie būtinumą skirti sėjos pradžią arba imtis viešųjų maldavimo apeigų, moteriškė pernelyg dėjosi esanti visažinė ir vartojo keletą tokių posakių, kuriuos galėjo būti nusiklausiusi tik iš Maro, buvusio žiniuonies mokinio. Knechtas išsiprašė dar tris dienas, tada visą konsteliaciją nuvaizdavo kitaip ir jau palankiau, sėjos pradžią nuskyrė į pirmą trečiojo mėnulio ketvirčio dieną. Senė sutiko ir ištarė ritualinę formulę; nutarimas buvo paskelbtas, visi sukruto ruoštis sėjos šventei. Ir štai kaip tik tada, kai jau galėjai tikėtis, jog vėl viskas ateis į tvarką, demonai iš naujo parodė savo nepalankumą. Pačiose išsiilgtos ir jau suruoštos šventės išvakarėse numirė seninote, šventę reikėjo nustumti toliau, o jos vietoj skelbti ir rengti laidotuves. Tai buvo pirmojo rango iškilmė; žiniuonies vieta buvo už naujosios kaimo motinos, jos seserų ir dukterų, jis vilkėjo apeiginiu rūbu, skirtu didžiosioms maldavimų procesijoms, su aukšta smailia lapenų kepure, jam asistavo sūnus Turus, barškinantis dvigarsį kieto medžio kleketą. Ir velionei, ir jos seseriai, naujajai senmotei, buvo rodoma daug pagarbos. Ma­ras su savo vadovaujamais būgnininkais smarkiai išsikišo į priekį, pelnė domesio ir pagyrimų. Sodžius verkė ir šventė, mėgavosi raudomis ir iškilme, būgnų muzika ir atnašavimu, tai buvo puiki diena visiems, bet sėjos pradžia ir vėl nusistūmė. Knechtas stovėjo orus ir santūrus, bet buvo labai susirūpinęs; jam rodėsi, lyg drauge su senąja sodžiaus motina laidotų visus geruosius savo gyvenimo laikus.

Neilgai trukus, jau pagal naujosios senmotės valią, buvo pradėta sėja — irgi labai įspūdingai. Procesija iškilmingai apėjo laukus, senė iškilmingai bėrė pirmąsias sėklos saujas į bendruomenės dirvą, iš abiejų šonų žengė jos seserys, nešinos sėklų maišeliais, iš kurių vyriausioji sėmė. Knechtas lengviau atsikvėpė, kai ši iškilmė galų gale baigėsi.

Tačiau taip iškilmingai pasėtam grūdui nebuvo lemta nei džiaugsmo, nei derliaus duoti, tai buvo nemalonės metai. Orai tą pavasarį ir vasarą rezgė visas įmanomas klastas ir kenkė kiek tik galėjo — pirmiausia sugrįžo žiema ir šalčiai, paskui, jau vasarą, kai galų gale laukuose radosi šioks toks nustimbęs, pusiau teišaugęs, varganas javas, užėjo paskutinė bėda — prasidėjo tokios negirdėtos sausros, kokių nė seniausi žmonės neatminė. Savaitė po savaitės saulė vartėsi kaitros ūkuose, mažesnieji upeliai išdžiūvo, iš sodžiaus kūdros beliko vien dumblynė, laumžirgių rojus ir baisi uodų perykla, perdžiūvusi žemė žiojėjo giliausiais plyšiais, javai tiesiog ant akių ligojosi ir merdėjo. Kartkartėmis, būdavo, ima buriuotis debesys, bet kilusi audra niekaip nepralyja, o jei kiek ir palašnoja, tai paskui vėl dienų dienas dumia sausas rytys; žaibas dažnai spi­ria į aukštus medžius, ir jų pusdžiūvės viršūnės įsiliepsnoja ir bemat sudega.

— Turau,— prakalbo vieną dieną Knechtas į savo sūnų, — tie dalykai geruoju nesibaigs, visi demonai stoja prieš mus. Prasidėjo viskas su žvaigždžių kritimu. Manau, kad man šitai kainuos gyvybę. Įsidėmėk: jeigu aš turėsiu būti paaukotas, tu tą pačią valandą stosi į mano vietą, o tada visų pirmiausia pareikalauk, kad mano kūnas būtų sudegintas ir pelenai išbarstyti ant laukų. Pirmą žiemą jūs kentėsit didelį badą. Tačiau negandas vėliau bus įveiktas. Tu gausi rūpintis, kad niekas negrobstytų bendruomenės sėklų, už tai turės grėsti mirties bausmė. Ateinantys metai bus geresni, ir žmonės sakys: „Gerai, kad mes turime tą naują, jauną žiniuonį".

Sodžių slėgė neviltis, Maras kurstė, neretai žiniuonis išgirsdavo grasinimų ir keiksmų. Ada susirgo ir gulėjo, vėmimo ir karščio kamuojama. Procesijos, aukos, širdį draskantys būgnų chorai nebegalėjo nieko padaryti. Knechtas vadovavo apeigoms, tai buvo jo darbas, bet kai žmonės išsiskirstydavo, jis likdavo vienas, visi jo vengė. Jis žinojo, kas reikalinga, žinojo ir tai, kad Maras jau spyrė senmotę jį paaukoti. Savo garbės ir savo sūnaus labui jis žengė paskutinį žingsnį: aprengė Turų didžiųjų iškilmių rūbu, nusivedė jį pas senmotę, rekomendavo jį kaip savo įpėdinį, o pats atsisakė pareigų ir pareiškė norįs būti paaukotas. Senė žiūrėjo į jį valandė­lę smalsiai ir tiriamai, paskui linktelėjo ir pasakė „gerai".

Aukojimas buvo įvykdytas tą pačią dieną. Būtų susirinkęs visas sodžius, bet daug kas sirgo kruvinąja, Ada irgi buvo sunkus ligonis, litrus su savo iškilmių rūbu ir aukšta lapenų kepure vos ištvėrė nekritęs nuo saulės smūgio. Susirinko visi įžymieji bendruomenės nariai ir pareigūnai, kas tiktai nesirgo, atėjo ir senmotė su dviem seserim, seniūnės, taip pat ir būgnininkų vadas Maras. Paskui juos sekė palaidas žmonių pulkas. Blogo žodžio apie senąjį žiniuonį nepratarė niekas, visi ėjo tylūs ir prislėgti. Nuėjo į mišką ir susirado didelę, apvalainą aikštę, Knechtas pats ją buvo pasirinkęs šiam reikalui. Vyrų daugumas turėjo pasiėmę akmens kirvius prikirsti medžių laužui. Atėję į aikštę, žiniuonį paliko viduryje vieną stovėti, aplinkui susidarė mažas ratelis, o už jo dideliu ratu sustojo minia. Kadangi visi neryžtingai ir sumišę tylėjo, žiniuonis pats tarė žodį.

— Buvau jūsų žiniuonis, — kalbėjo jis, — daug metų ėjau savo pareigas, kaip mokėjau. Dabar demonai nusistatė prieš mane, ir niekas man nebesiseka. Todėl nutariau pasiaukoti. Ta auka permaldaus demonus. Mano sūnus Turus bus naujasis jūsų žiniuonis. Dabar nužudykite mane, o kai jau būsiu nebegyvas, darykit viską taip, kaip sakys mano sūnus. Sudieu! O kas nužudys mane? Siūlau būgnininką Marą, jis bus tinkamas tam darbui.

Knechtas nutilo, ir niekas nepajudėjo. Turus, tamsiai raudonas po sunkia kailių kepure, skausmingai dairėsi aplinkui, tėvo lūpos pašaipiai persikreipė. Pagaliau senmotė nirtulingai treptelėjo koja, mostelėjo Marui ir suriko:

— Eik gi! Imk kirvį ir daryk kas reikia!

Maras su kirviu rankose atsistojo priešais savo mokytoją, dabar jis nekentė jo labiau nei bet kada, pašaipi mina to tylinčio seno žmogaus veide nusmelkė jį karčiu skausmu. Jis iškėlė kirvį ir užsimojo, taikydamas laikė jį iškeltą, žiūrėjo įsispyręs aukai į veidą ir laukė, kad žiniuonis užsimerktų. Bet Knechtas to nedarė, laikė akis atmerktas ir tvirtai žiūrėjo į vyrą su kirviu, žiūrėjo beveik be jokios išraiškos, o jei ir galėjai įžvelgti kokią išraišką, tai tik lyg užuojautą, lyg pašaipą.

Maras įdūkęs bloškė kirvį šalin.

— Aš to nedarysiu, — sumurmėjo jis, prasibrovė pro aplink stovinčių sodžiaus vyresniųjų ratą ir dingo minioje.

 

Vienas kitas pusbalsiu nusijuokė. Senmotė išblyško nuo pykčio, įtūžusi ir ant bailaus, niekam tikusio Maro, ir ant to išdidaus žiniuonies. Ji pamojo vienam iš seniūnų, oriam, tyliam žmogui, kuris stovėjo ant kirvio pasirėmęs ir, rodės, gėdijosi visos tos nemalonios scenos. Tas išėjo į priekį, linktelėjo aukai trumpai ir draugiškai, jie pasižino nuo pat mažumės, ir dabar auka noriai užsimerkė, stipriai stipriai suvėrė Knechtas vokus ir truputį palenkė galvą. Senis kirto jam kirviu, jis susmuko. Turus, naujasis žiniuonis, neišgalėjo nė žodžio pratarti, tik mostais parodė, kas darytina, ir greitai buvo sukrautas laužas ir ant jo užkeltas numirėlis. Iškilmingas ritualas įkurti ugnį, trinant du pašventintus pagalius, buvo pirmas Turaus oficialus veiksmas.


Nuodėmklausys

Šitai dėjosi anais laikais, kai šventasis Hilarionas dar tebebuvo gyvas, nors jau ir gražaus amžiaus sulaukęs; tada Gazos mieste gyveno žmogus, vardu Josephus Famulus, kuris iki savo trisdešimtųjų metų ar ilgiau buvo pasaulietis ir studijavo pagonių knygas, paskui per vieną moterį, kurią mėgino merginti, susipažino su dievišku krikščionių mokslu ir krikščioniškų dorybių saldybe, priėmė šventąjį krikštą, išsižadėjo nuodėmių ir sėdėjo keletą metų prie savo miesto presbiterių kojų, su tokiu karstu smalsumu klausydamasis didžiai pamėgtų pasakojimų apie dievotų atsiskyrėlių gyvenimą dykumoje, jog vieną dieną, būdamas maždaug trisdešimt šešerių metų, pats pasuko tuo keliu, kuriuo buvo nuėję šventieji Paulius ir Antanas ir kurį nuo to laiko rinkosi taip daug dievotų žmonių. Savo turto likučius atidavė vyresniesiems, kad išdalintų bendruomenės vargšams, atsisveikino prie vartų su draugais ir iškeliavo iš miesto į dykumą, iš tuštybių pasaulio į varganą atgailautojų gyvenimą.

Daug metų jį degino ir džiovino saulė, o jis melsdamasis dildė kelius į uolas ir smėlį, laukė pasninkaudamas saulės laidos, kad galėtų keletą datulių sukrimsti; jeigu jį velniai kamavo papiktinimais, pašaipomis ir gundymais, tai jis ginė juos šalin maldomis, atgaila, savęs išsižadėjimu, kaip tą viską randame aprašyta palaimintųjų tė­vų gyvenimuose. Daug naktų jis akių nesudėdamas žiūrėjo į žvaigždes, bet ir žvaigždės vedė jį į papiktinimą ir kėlė sieloje sąmyšį — jis gebėjo įžiūrėti žvaigždynus, kuriuose kitados buvo mokęsis skaityti dievų istorijas ir žmonių prigimties simbolius; tai buvo mokslas, kuriuo presbiteriai tiesiog baisėjosi ir kuris ilgai dar persekiojo Juozapą jo pagoniškųjų laikų fantazijomis ir mintimis.

Visur, kur tik plikuose, bergždžiuose ano krašto tyruose buvo koks šaltinis, žalumos kuokštas, mažesnė ar didesnė oazė, gyveno tada eremitai, kai kurie visai vieni, kai kurie mažomis brolijomis, kaip atvaizduota vienoje Pizos Camposanto freskoje4, jie laikėsi neturto ir darė artimo meilės darbus, jie buvo adeptai ilgesingo ars moriendi, meno numirti, apmirti pasauliui ir savajam ,,AŠ", o per mirtį nusikelti pas jį, pas Išganytoją, į niekad negęstančią šviesą. Juos lankė angelai ir velniai, jie kūrė himnus, išvarinėjo demonus, gydė ir laimino, ir atrodė, jog jie imasi sau naštą už daugelio praėjusių ir daugelio būsimų amžių pasaulio smagumus, šiurkštumą ir geidulingumą atsiteisti galinga entuziazmo ir pasiaukojimo banga, ekstatiškai padidintu pasaulio atsižadėjimu. Nemažai tarp jų buvo tokių, kurie, be abejo, mokėjo senų pagoniškų apsivalymo būdų, jau keli šimtai metų Azijoje didžiai išplėtoto susidvasinimo metodų ir pratimų, tačiau apie tai nebuvo kalbama, tų metodų ir jogų pratimų niekas nemokė, atvirkščiai, tokie dalykai buvo draudžiami, krikščionybė juo toliau, juo labiau draudė visa, kas pagoniška.

Daugeliui šitų atgailautojų tokio gyvenimo karštis išugdė ypatingas dovanas: maldos dovaną, dovaną gydyti rankų uždėjimu, dovaną pranašauti, išvaryti velnią, teisti ir bausti, guosti ir laiminti. Ir Juozapo sieloje glūdėjo dovana, kuri ilgainiui, kai jam plaukai pradėjo blankti, pamažu atsiskleidė. Tai buvo dovana klausytis. Jei atsiskyrėlis iš kurios nausėdijos arba šiaip pasaulio vaikas, sąžinės graužiamas ir genamas, atkeliaudavo pas Juozapą ir jam apsakinėdavo savo darbus, kentėjimus, pagundas ir paklydimus, pasakodavo apie savo gyvenimą, kovą dėl gėrio ir pralaimėjimus, praradimus ir skausmus, savo liūdesį, tai Juozapas mokėdavo jį išklausyti, atverti ir padovanoti jam savo ausį ir širdį, prisiimti ir paslėpti savyje jo gėlą ir rūpestį, o jį patį atleisti nulengvintą ir nuramintą. Pamažu, per daugelį metų, ši veikla visai jį užvaldė, pasidarė sau iš jo įrankį, ausį, kuria visi pasitikėjo. Jo dorybės buvo ypatinga kantrybė, ypatingas visa susiurbiantis pasyvumas ir didelis tylumas. Vis dažniau ėjo pas jį žmonės išsikalbėti, išlieti širdy susitvenkusių sielvartų, ir kai kurie iš jų, nors tolimą kelią atėję ligi jo nendrines lūšnelės, prisistatę ir pasisveikinę pristigdavo laisvumo ir drąsos išpažinti savo bėdas, imdavo išsisukinėti, gėdytis, brangintis su savo nuodėmėmis, jie dūsaudavo ir tylėdavo, tylėdavo ilgai, valandų valandas, o jis su visais elgėsi vienodai, vis tiek, ar žmogus šnekėjo noriai ar nenoriai, sklandžiai ar mikčiodamas, ar jis savo paslaptis išrėkdavo su įniršiu ar puikavosi jomis. Visi jam buvo vienodi, ar kas kaltino Dievą ar save patį, ar savo nuodėmes ir širdgėlas didino ar mažino, ar išpažino žmogžudystę ar tik neskaistumą, ar skundėsi dėl mylimosios neištikimybės ar dėl prarasto sielos išganymo. Jam nekėlė siaubo, jei kas pasakojosi apie intymią draugystę su demonais ir pernelyg artimus ryšius su velniu, jam nekėlė apmaudo, jei kas pasakojosi ilgai ir smulkmeniškai, aiškiai nutylėdamas patį svarbumą, jis nepristigdavo kantrybės, jei kas save kaltino liguistai įsivaizduotomis ar prasimanytomis nuodėmėmis. Atrodė, jog visi jam dėstomi skundai, prisipažinimai, kaltinimai ir sąžinės skrupulai susisunkia į jo ausis lyg vanduo į dykumos smėlį, jog jis jokiu matu šito nematuoja ir išpažįstančiam kaltes nejaučia nei užuojautos, nei paniekos, o vis dėlto — ir gal kaip tik dėl to — atrodė, kad tai, kas jam išpažįstama, ne į tuštumą sakoma, bet per tą išpažinimą ir išklausymą palengvinama ir atleidžiama. Retai kada jis baugino ir perspėjinėjo, dar rečiau patarinėjo ar juoba įsakinėjo; atrodė, kad tai ne jo dalykas, o penitentai, rodės, irgi jautė, kad tai ne jo dalykas. Jo dalykas buvo žadinti ir priimti pasitikėjimą, kantriai ir su meile išklausyti ir šitaip padėti dar ne visai paruoštai išpažinčiai galutinai susiformuoti, tai, kas sielose susitvenkę arba luobu apaugę, išjudinti, paskatinti srautu išsilieti, sugerti visa tai ir tyloje palaidoti. Tik tiek, kad jis kiekvienos išpažinties užbaigoje, vis viena, ar ta išpažintis būtų siaubinga ar nieku dėta, kupina nusižeminimo ar pilna puikybės, liepdavo penitentui klauptis šalia ir kalbėdavo „Tėve mūsų", o prieš atleisdamas pabučiuodavo į kaktą. Atgailą ir bausmes uždavinėti nebuvo jo dalykas, taip pat ir tikrą kunigišką išrišimą duoti jis nesijautė įgaliotas, nesiėmė nei teisti, nei kaltes atleisti. Kad jis klausė kalčių išpažinimo ir atjautė penitentus, tai tarytum darėsi kalčių bendrininku, tarytum jas ėmėsi padėti nešti. Kad jis tylėjo, tai visa, ką išgirsdavo, tarytum nuskandindavo ir perduodavo praeičiai. Kad jis su penitentu po išpažinties drauge meldėsi, tai penitentą tarytum priėmė ir pripažino savo broliu. Kad jis nusidėjėlį bučiavo, tai tarytum laimino jį daugiau broliškai nei kunigiškai, daugiau meilingai nei iškilmingai.

Jo garsas pasklido visoje Gazos apylinkėje, jis buvo plačiai žinomas ir minimas, kartais net drauge su visų garbinamu didžiu nuodėmklausiu ir eremitu Dionu Pugiliu, kurio garsas, tiesa, buvo jau dešimčia metų senesnis ir pagrįstas visai kitokiais sugebėjimais, nes tėvas Dionas buvo įžymus kaip tik tuo, kad mokėjo skvarbiau ir greičiau susivokti jam atsiveriančių žmonių sielose negu pasakytuose žodžiuose, ir ne vieną delsiantį penitentą nustebindavo tuo, kad išpyškindavo jam tiesiai į akis jo dar nepasakytas nuodėmes. Tas sielų žinovas, apie kurį Juozapas buvo girdėjęs daugybę nuostabių istorijų ir su kuriuo niekuomet nebūtų drįsęs lygintis, buvo irgi ypatingomis malonėmis apdovanotas pasiklydusių sielų patarėjas, didis teisėjas, baudėjas ir tvarkytojas: jis uždavinėdavo atgailas, savęs marinimus ir maldingas keliones, spręsdavo, kam su kuo tuoktis, versdavo priešus susitaikyti, ir jo autoritetas buvo kaip vyskupo. Gyveno jis netoli Aškelono, bet lankytojų pas jį ateidavo net iš Jeruzalės ir dar tolesnių vietų.

Josephus Famulus, kaip ir daugumas eremitų bei atgailautojų, buvo nugyvenęs daug audringos ir sekinančios kovos metų. Mat jis, nors ir metė pasauliečio gyvenimą, atsižadėjo turto ir namų ir paliko miestą su įvairiomis vilionėmis, traukiančiomis į pasaulio saldybes ir geismų tenkinimą, bet nuo savęs paties juk nepabėgo, jame tebebuvo gyvi visi kūno ir sielos potraukiai, galį žmogų įvesti į pagundą ir bėdą. Iš pradžių jis pirmiausia galynėjosi su kūnu, buvo jam griežtas ir rūstus, pratino jį prie kaitros ir šalčio, prie alkio ir troškulio, prie randų ir pūslių, kol tasai kūnas ilgainiui nuvyto ir sudžiūvo, tačiau ir liesame asketo luobe senasis Adomas gėdingai užklupdavo ir piktindavo jį absurdiškiausiais troškimais ir geiduliais, sapnais ir akių dūmimu; žinom juk, kad velnias su ypatingu uolumu kimba prie atsiskyrėlių ir atgailautojų. Užtat kai jį kartkartėmis ėmė lankyti paguodos ieškantieji ir išpažinties trokštamieji, tai jis čia su dėkingumu įžvelgė Dievo malonę, o kartu pajuto, jog nuo to lengvesnė darosi jo atgailautojo dalia: jis susirado prasmę ir turinį, apimantį plačiau nei jo vieno reikalus, jam buvo duotas darbas, jis galėjo tarnauti kitiems arba būti įrankiu Dievo rankose ir traukti dievop sielas. Tai buvo įstabus ir iš tikrųjų kilnus jausmas. Tačiau ilgainiui pasirodė, kad ir sielos gėris dar tebepriklauso žemiškajai būčiai ir gali išvirsti pagundomis bei kilpomis. Mat dažnai pasitaikydavo, kad koksai keleivis, būdavo, ateina ar atjoja, sustoja priešais jo urvą uoloje, paprašo vandens atsigerti, o paskui išklausyti jo išpažinties, ir mūsų Juozapą apimdavo smagumas ir pasitenkinimas, jis patikdavo pats sau, tatai glostė jo tuštybę ir savimeilę, o kai tatai suvokė, Juozapas baisiai išsigan­do. Neretai klūpodamas prašė Dievą atleisti, meldėsi, kad nė vienas penitentas nebeateitų pas jį, nevertą, kad nebeateitų nei atgailautojai iš netoliese esančių lūšnų, nei pasauliečiai iš kaimų ir miestų. Tačiau ir tada, kai penitentų kurį laiką išties nebūdavo, jis jausdavosi ne ką geriau, o kai paskui jų vėl užplūsdavo, susigriebdavo bedarąs naują nuodėmę: pasitaikydavo jam dabar, kad klausydamasis vienokių ar kitokių išpažinčių, jusdavo savyje šaltį, širdies atšiaurumą, net panieką penitentui. Dūsaudamas ėmėsi ir su tuo kovoti, ir užeidavo laikas, kad po kiekvienos išklausytos išpažinties jis pats vienas atlikinėdavo nusižeminimo ir atgailos pratimus. Be to, susikūrė tvirtą taisyklę, kad su visais, kurie ateis pas jį išpažinties, elgsis ne tik kaip su broliais, bet dargi rodys jiems ypatingą pagarbą, ir juo didesnę, juo penitento asmuo jam mažiau patiks: priims juos kaip Dievo pasiuntinius, atvykstančius jo išbandyti. Taip jis ilgainiui, po daugelio metų, jau pradėjęs senti, pasiekė tam tikrą gyvensenos pusiausvyrą, o tiems, kurie arti gyveno, atrodė tobulas žmogus, susiradęs ramybę Dieve. Tačiau ir ramybė yra gyvas dalykas, ir ji kaip visa, kas gyva, turi augti ir dilti, turi prisitaikyti, turi atlaikyti išbandymus ir kisti: ne išimtis buvo ir Josephus Famulus, ir jo ramybė buvo labili, čia regima, čia ne, čia arti it žvakė, nešama rankoje, čia toli it žvaigždė žiemos danguje. Ir ilgainiui ėmė rastis ypatinga, nauja nuodėmės ir gundymų rūšis, kuri jam vis dažniau sunkino gyvenimą. Nebuvo tai stiprūs, karšti sąjūdžiai, geidulių audros ar maištai, veikiau atvirkščiai. Tai buvo jausmas, savo pirmajame tarpsnyje visai lengvai pakenčiamas, net vos besuvokiamas, tai buvo būsena be tikrų skausmų ar nepasitenkinimo, blanki, drungna nuobodžiaujančios sielos būsena, kuri tik negatyviai duodasi nusakoma kaip džiaugsmo mažėjimas, menkėjimas ir galutinis išnykimas. Esti dienų, kada nei saulė šviečia, nei lietus lyja, tik dangus tyliai pats savyje nugrimzta ir susimąstęs niūkso, kada būna pilka, bet ne juoda, tvanku, bet ne kaip prieš audrą; tokios pamažu pasidarė ir senstančio Juozapo dienos, rytai ėmė vis mažiau besiskirti nuo vakarų, šventės nuo šiokiadienių, polėkio valandos nuo apatijos; tos dienos lėtai slinko pro šalį, tingios ir nuvargusios, be jokio smagumo. Matyt, senstu, galvojo jis liūdnas. Liūdna jam buvo, kadangi pirma tikėjosi, jog kai pradės senti, kai palengva ims blėsti geismai ir aistros, ateis nuskaidrėjimas, palengvės gyvenimas, jis žengs žingsnį artyn į pasiilgtą harmoniją ir brandžią sielos ramybę, o čia senatvė jį tartum suvylė ir apgavo - ji neatnešė nieko daugiau, kaip tik tą alsią, pilką, bedžiaugsmę tuštumą, tą nebeišgydomo persisotinimo jausmą. Jautėsi persisotinęs viskuo: pačiu buvimu, kvėpavimu, nakties miegu, gyvenimu savo grotoje prie mažytės oazės, amžinais saulėtekiais ir saulėlydžiais, keleiviais ir piligrimais, traukiančiais pro šalį ant kuprių ir asilų, o labiausiai — tais žmonėmis, kurie vyko pas jį, jo lankyti, tais kvailais, baimės perimtais ir podraug taip vaikiškai patikliais žmonėmis, jaučiančiais būtiną reikalą išsakyti jam savo gyvenimą, nuodėmes ir baimes, pagundas ir savęs kaltinimus. Kartais jam atrodydavo: kaip oazėje maža versmelė suteka į akmeninį baseiną, paskui sruvena per žolę mažyčiu upeliuku, kuris toliau išteka į smėlio dykumą ir ten, trumpai tekeliavęs, susigeria ir dingsta, taip ir visos tos išpažintys, tie nuodėmių registrai, tos biografijos, tos sąžinės kančios, didelės ir mažos, rimtos ir tuštybės pagimdytos, — lygiai taip jos suteka į jo ausį, tuzinais, šimtais, vis naujos ir naujos. Tačiau jo ausis nebuvo kaip dykumos smėlis, ausis buvo gyva ir nevaliojo amžinai visko sugerti, suryti ir susiurbti, ji jautėsi pavargusi, per daug nuvarto-ta, perpildyta, ji laukė, ilgėjosi, kada gi liausis tas srautas, tas žodžių, prisipažinimų, sielvartų, skundų, saviplakos čiurlenimas, kada pagaliau ateis ramybė, mirtis ir tyluma vietoj to begalinio tekėji­mo. Taip, jis troško pabaigos, jis buvo pavargęs, jam jau buvo gana, ir net su kaupu, bergždžias ir bevertis pasidarė gyvenimas, ir jis priėjo tokią ribą, jog kartais jautėsi gundomas padaryti galą savajai būčiai, nubausti save ir sunaikinti, kaip kad pasikardamas padarė išdavikas Judas. Kaip ankstesniuose jo atgailaujamo gyvenimo tarpsniuose velnias taikėsi įbrukti jo sielai juslinių malonumų bei pasaulio tuštybių geismą, vaizdinius ir regėjimus, taip dabar jį gundė susinaikinimo vaizdiniais, ir jis turėjo tyrinėti kiekvieną medžio šaką, ar ji būtų tinkama pasikarti, kiekvieną stačią apylinkės uolą, ar ji pakankamai stati ir aukšta, ar nuo tokios galėtum negyvai užsimušti. Jis priešinosi pagundai, kovojo, nepasidavė, tačiau dieną naktį gyveno deginamas neapykantos sau ir mirties geismo, gyvenimas tapo nebepakeliama našta ir vertas tik neapkęsti.

Štai, vadinasi, ką priėjo Juozapas. Kažkurią dieną, vėl stovėdamas ant vienos iš aukštųjų uolų, jis pamatė tolumoje tarp dangaus ir žemės dvi ar tris mažytes žmogystas, veikiausiai keliauninkus, gal piligrimus, o gal žmones, kurie jo ieškojo ir norėjo prieiti išpažinties, — ir tada jį staiga pagavo nebesuvaldomas troškimas kuo greičiausiai pabėgti iš čia, šalin iš šios vietos, toliau nuo šio gyvenimo. Tas troškimas pagavo jį taip galingai ir instinktyviai, jog pralenkė ir šalin nustūmė visas mintis, prieštaravimus ir svyravimus, kurių, suprantama, jam netrūko; kaipgi dievotas atgailautojas būtų galėjęs paklusti instinktui ir nejusti sąžinės prieštaravimų? Štai jis jau bėga, jau jis savo grotoje, kur tiek kovų kovojo per daugelį metų, inde, į kurį sudėta tiek laimėjimų ir pralaimėjimų. Iš skubėjimo mažai besusivokdamas ką darąs, pasigriebė kelias saujas datulių, prisipylė moliūgą vandens, susidėjo viską į seną kelionmaišį, pasikabino jį ant peties, Čiupo lazdą ir paliko žalią savo mažytės tėviškės ramybę, pasitraukė kaip bėglys, neturįs atilsio, bėgąs nuo Dievo ir žmonių, o labiausiai nuo to, ką kitados laikė didžiausiu gėriu, savo tarnyba ir misija. Bėgo iš pradžių kaip genamas, taip, lyg anos žmogystos, toli nuo uolos matytos, iš tikrųjų būtų jo priešai ir persekiotojai. Tačiau jau pirmą kelionės valandą jo baimingas skubinimas ataušo, žygis maloniai nuvargino, ir jau per pirmą postovį, kurio metu jis vis dėlto neleido sau nė trupučio užvalgyti, — jam šventas buvo pasidaręs paprotys neimti nieko į burną iki saulės laidos, — jo protas, išmankštintas vienišuose mąstymuose, pradėjo peikėtis, svarstyti ir vertinti instinktyvų poelgį. Ir protas nepeikė to poelgio, kati ir nelabai išmintingo, veikiau žiūrėjo į jį palankiai, nes pirmąkart po ilgoko laiko rado savo elgesį nekenksmingą ir nekaltą. Juozapas, teisybė, ryžosi pabėgti, pabėgti staigiai ir be svarstymo, bet gėdos jam tatai nedarė. Jis pasitraukė iš posto, kurio nebesijautė esąs vertas, tuo jis sau pačiam ir tam, kas galėjo iš šalies viską matyti, prisipažino esąs nepajėgus, atsisakė kasdieninės beprasmės kovos ir pasiskelbė esąs sumuštas ir nugalėtas. Jo proto svarstyklės rodė, kad tai nėra nei didinga, nei herojiška ar šventa, tačiau tai buvo nuoširdų ir turbūt neišvengiama; Juozapas dabar stebėjosi, kad taip vėlai tesiryžo pasitraukti, kad taip ilgai, taip baisiai ilgai ištvėrė. Kova ir atkaklumas, su kuriuo jis taip ilgai laikėsi prarasto posto, jam dabar atrodė klaida ar veikiau senojo Adomo nenoras pasiduoti, užsispyrimas iš savimeilės, ir jis tarėsi supratęs, kodėl tasai užsispyrimas lėmė tokius blogus, tiesiog velniškus padarinius, tokią nesantaiką su pačiu savimi ir dvasios suglebimą, kodėl jį tiesiog demoniškai persekiojo troškimas mirti ir save sunaikinti. Tiesa, krikščionis neturi laikyti mirties savo priešu, tiesa ir tai, kad atgailautojas ir šventasis į savo gyvenimą turi žiūrėti kaip į auką, tačiau mintis savo noru nusižudyti yra tikrai velniška ir gali rastis tik tokioje sieloje, kurios vadovai ir globėjai jau nebe Dievo angelai, o pikti demonai. Kurį laiką Juozapas sėdėjo visiškai pasimetęs ir sutrikęs, galų gale — susikrimtęs ir sukrėstas, ir iš perspektyvos, kurią jam sudarė kelių mylių žygis, prieš akis atsivėrė ir sąmonę pasiekė pastarojo laiko jo gyvenimas, gyvenimas senstančio vyriškio, kuris nepažino nei smagumo, nei atilsio, kuris prasilenkė su savo tikslu, kurį nuolat kamavo bjauri pagunda pasikarti ant medžio šakos, kaip kad padarė tas, kuris pardavė Išganytoją. O kad jis klaikiai bijojo savižudžio mirties, tai tame klaikume, žinoma, reiškėsi ir žilosios praeities, ikikrikščioniškų laikų, senojo pagonių pasaulio žinijos liekanos, atsiminimai žmonių aukojimo papročio, pagal kurį aukoti būdavo priskiriamas karalius, šventasis, genties išrinktasis, neretai gaudavęs ir pats atnašavimo apeigą atlikti. Tasai smerktinas paprotys kėlė siaubą ne vien todėl, kad buvo atklydęs iš pagoniškų senovės laikų, bet dar labiau dėl minties, kad galų gale Atpirkėjo mirtis ant kryžiaus irgi buvo ne kas kita, kaip savu noru atnašauta žmogaus auka. Ir iš tikrųjų: gerai pagalvojęs, Juozapas juto, kad šitų minties atgarsių būta jau ir anuose noro nusižudyti impulsuose, kad juose būta atkaklaus, pikto ir beatodairiško veržimosi paaukoti save patį ir taip, po teisybei, neleistinu būdu pamėgdžioti Atpirkėją — ar bent neleistinu būdu padaryti užuominą, jog anam atpirkimo žygis ne visiškai pavyko. Jis baisiai išsigando šitos minties, bet taip pat pajuto, jog dabar to pavojaus jau yra išvengęs.

Ilgai jis mąstė apie tą atgailautoją Juozapą, į kurį patsai pavirto ir kuris dabar, užuot sekęs Judo ar Nukryžiuotojo pėdomis, pabėgo iš savo vietos ir iš naujo atsidavė į Dievo rankas. Juo aiškiau jis pažino pragarą, iš kurio pabėgo, juo labiau darėsi gėda, nesmagu, galiausiai maudulys ėmė dusinti kaip įstrigęs gerklėje kąsnis, išaugo nebetveriamai ir staiga pratrūko ašarų tvanu, atnešusiu nuostabų palengvėjimą. O, kaip ilgai jis nemokėjo verkti! Ašaros tekėjo, akys nieko nebematė, tačiau mirtinas maudulys atlėgo, o kai jis atsipeikėjo, pajuto ant lūpų sūrumą ir susivokė, jog verkia, tai vieną akimirką jam pasivaideno, lyg būtų vėl tapęs mažu vaiku ir nieko neišmanytų apie blogį. Jis nusišypsojo, truputį gėdydamasis savo ašarų, paskui atsistojo ir keliavo toliau. Jautėsi netikras, nežinojo, kur nuves tasai jo bėgsmas ir kas jo laukia, atrodė sau kaip vaikas, bet kovos nei troškimų jo širdyje jau nebebuvo, jis jautėsi tapęs lengvesnis ir tarsi vedamas, tarsi gero tolimo balso Šaukiamas ir masinamas, lyg jo kelionė būtų ne bėgsmas, o grįžimas namo. Nuvargo jis pats, nuvargo ir jo protas — šis tylėjo ar ilsėjosi, o gal pasimatė esąs nereikalingas.

Prie šaltinio, kur Juozapas apsistojo nakvynės, ilsėjosi keli kupranugariai; keleivių būrelyje buvo ir dvi moterys, tad jis tik mostu pasisveikino ir nesileido į šnekas. Užtat kai prietemoj suvalgė kelias datules, pasimeldė ir atsigulė, gavo progą nugirsti dviejų vyrų — senesnio ir jaunesnio — pokalbį, nes jie gulėjo visai arti. Nugirdo tik nedidelį jų pokalbio gabaliuką, nes toliau jie kalbėjosi pašnibždomis. Tačiau ir tai, ką nugirdo, sudomino jį ir sujaudino, davė apie ką galvoti net pusę nakties.

— Tai gerai, — nugirdo jis senesnįjį kalbant, — gerai, kad eini pas dievotą vyrą ir nori išpažintį atlikti. Sakau tau, tie žmonės moka daug ką, jie sugeba daugiau negu tik duoną valgyti, ne vienas ir burtus išmano. Jeigu toksai užpuolusiam liūtui rikteli tik vieną žodelį, plėšrūnas susigūžia, pabruka uodegą ir sliūkina šalin. Sa­kau tau, jie moka liūtus tramdyti; vienam iš jų, ypač šventam vyrui, jo prijaukinti liūtai net kapo duobę iškasė, kai jis numirė, paskui vėl gražiai užpylė žemėmis, ir vis po du ilgai ėjo dieną naktį sargybą prie kapo. Ir ne tik liūtus tramdyti jie moka, šitie žmonės. Vienas jų sykį paėmė į nagą romėnų centurioną, kareivinių bestiją neregėtą ir didžiausią kekšininką visam Aškelone, tai taip išminkė jo piktą širdį, jog vyrutis pasidarė tykus ir drovus kaip pelytė, vien ieškanti urvelio, kur užsiglausti. Pažinti jo nebegalėjai, taip persimainė vyras. Kas be ko, paskui jis greitai mirė, ir čia yra apie ką pagalvoti.

— Tas šventasis vyras?

— Ne, centurionas. Varonas vardu. Kai jį tas atgailautojas gerai papurtė ir prižadino sąžinę, tai jis beregint ėmė nykti, porą sykių susirgo karštine, o po trijų mėnesių jo ir nebeliko. Na, negaila tokio. Bet, šiaip ar taip, aš ne sykį galvojau: tas atgailautojas jam ne tik velnią išvarė, bet ir ištarė kokius nors burtažodžius, nuo kurių centurionas ir atsidūrė po žemėmis.

— Toks dievotas žmogus? Nenoriu tikėti.

— Nori tikėk, nori netikėk, mano mielas. Bet nuo tos dienos vyras paliko kaip permainytas, jei jau nesakysim apkerėtas, o po trijų mėnesių...

Valandėlę buvo tylu. Paskui jaunėlis vėl prabilo:

— Yra toks atgailautojas, jis čia kažkur netoliese gyvena, sako, visiškai vienas įsikūręs prie nedidelio šaltinio, palei Gazos kelią, Josephus vadinasi, Josephus Famulus. Apie jį esu daug girdėjęs.

— Taip? Ir ką būtent?

— Sako, baisiai dievotas esąs, o labiausiai — niekad nežiūrįs į moterį. Jei kartais jo nuošalumoje pasirodo keli kupranugariai ir ant vieno iš jų tupi moteriškė, kad ir storiausiai apsigaubsčiusi, tai jis vis tiek tuoj nusigręžiąs ir kuo greičiau sprunkąs į tarpeklį. Daug žmonių ėjo pas jį išpažinties, labai daug.

— Matyt, nedidelė kupeta, kitaip būčiau ir aš apie jį girdėjęs. Na, ir ką jis moka, tas tavo Famulus?

— O, pas jį visi eina išpažinties, jei nebūtų geras ir nieko neišmanytų, tai žmonės taip nepultų. Beje, apie jį eina garsas, kad beveik nė žodžio nepratariąs, sako, pas jį nei barimų jokių, nei griaudėjimų, nei bausmių ar ko panašaus nesą, girdi, tai švelnus ir net nedrąsus žmogus.

— Še tau, tai ką jis veikia, jeigu nei bara, nei baudžia, nei nasrų nepraveria?

— Jis, sako, tiktai išklauso ir nuostabiai dūsauja, ir peržegnoja.

— Et, nieko sau šventąjį susiradote! Tu gal nebūsi toks kvailas ir nelėksi pas tą tylenį?

— Kaip tik to aš ir noriu. Rasiu jį kaip nors, turėtų čia kur netoliese būti. Antai šįvakar stovėjo toksai vargšas brolis prie šaltinio, tą rytoj paklausiu, jis ir pats atrodo kaip atgailautojas.

Senis ėmė karščiuotis.

— Tuščia jo, to tavo atgailautojo prie šaltinio, tegu sau kiūkso savo grotoje! Tai man vyras, kuris tik išklauso ir dūsauja, ir bobų bijo, o daugiau nieko nemoka ir neišmano! Ne, aš tau pasakysiu, pas ką eiti. Toloka, tiesa, dar anapus Aškelono, bet užtat yra geriausias atgailautojas ir nuodėmklausys, koks tiktai gali būti. Jis vardu Dionas, o žmonės jį vadina Dionu Pugiliu, atseit Kumštininku, užtat kad jis su visais velniais pliekiasi, o kai jam kas išpažįsta savo kiaulystes, tai Pugilis, vyruti, nedūsauja ir netyli nasrus sučiaupęs, o pratrūksta griaudėti ir taip užduoda garo, jog net gražu. Kai kuriuos, girdėjau, ir išlupa, vienam liepė visą naktį plikais keliais klūpoti ant akmenų, o po to dar uždavė keturiasdešimt skatikų išdalinti vargšams. Tas tai bent vyras, broleli, atsistebėt negalėsi, jį išvydęs, kai jis tave kaip reikiant nužiūri, tai tau pakinkliai ima drebėti, verte perveria akimis. Ten jokių atodūsių, ne toks žmogus, o jei kas miegoti nebegali arba klaikius sapnus sapnuoja ar vizijas regi ir panašiai, tai tokį Fugilis bemat grąžina į tvarką, sakau tau. Ir sakau ne todėl, kad bobas tauškiam girdėjau. Sakau todėl, kad pats esu pas jį buvęs. Taip, taip, pats esu buvęs, niekis, kad esu tik smulkutis žmogelis; aš pats kartą aplankiau atgailautoją Dioną Kumštininką, tikrą Dievo žmogų. Nuėjau pas jį suvargęs, su gėdos ir purvo apgulta sąžine, o išėjau šviesus ir tyras it aušros žvaigždė; nebūčiau aš Dovydas, jeigu meluočiau. Įsidėk į galvą: Dionas vadinasi, pravarde Pugilis. Tą tu aplankyk, kai tiktai galėsi, tikrą stebuklą pamatysi. Prefektai, vyresnybės vyrai ir vyskupai jo patarimo ieško.

— Gerai, — atsiliepė antrasis, — kai vėl į aną kraštą nuvyksiu, pagalvosiu apie tai. Bet dabar yra dabar, o čia yra čia, ir kad dabar esu čia ir netoliese yra tasai Josephus, apie kurį tiek daug gero girdėjau...

— Gero girdėjai! Ko gi tu tą Famulą taip įsimylėjai?

— Man patiko, kad jis nesiplūsta ir nesiautėja. Man taip patinka, ir viskas. Aš juk ne koks centurionas, ne vyskupas; esu smulkus žmogelis ir ne per drąsus, daug ugnies ir sieros neatlaikyčiau; jau, dievaži, veikiau būčiau linkęs, kad su manimi būtų švelniai elgiamasi, toks jau mat esu.

— Tas patiktų kiekvienam. Švelniai elgtis! Kai tu prieisi išpažinties, atbūsi atgailą, atliksi bausmę ir būsi apsivalęs, tada prašom, tada gal ir tiks su tavim švelniai elgtis, bet ne tada, kai tu nešvarus ir smirdantis kaip šakalas ateini pas nuodėmklausį ir teisėją!

— Gal ir taip, gal ir taip. Tik reikėtų tyliau šnekėti, žmonės juk nori miego.

Staiga jis gardžiai sukikeno sau vienas.

— Beje, ir smagių dalykų pasakojo man apie jį.

— Apie ką?

— Apie jį, apie atgailaujantį Juozapą. Sako, jis turi tokį įprotį: kai žmogus jam viską išsipasakoja ir išpažįsta, tai jis skirdamasis tą žmogų peržegnoja ir pabučiuoja į skruostą arba į kaktą.

— Žiū, jis taip daro? Juokingų įpročių beturįs.

— Taigi, taigi, o be to, jis, kad žinotumei, baisiai vengia moterų. Tai, sako, sykį atėjo pas jį viena toje apylinkėje žinoma kekšė, vyriškai persirengusi, o jis nieko nepermanė ir klausėsi jos melų, paistalų visokių, o kai ji išpažintį baigė, jis nusilenkė prieš ją ir,

žinoma, pabučiavo.

Senis buvo smarkiai benusikvatojąs, bet jaunesnysis skubiai sušnypštė „cssst, cssst", ir Juozapas nieko daugiau nebegavo išgirsti, kaip tik dar kurį laiką tramdomą juoką.

Jis dirstelėjo į dangų, aštrus ir plonas mėnulio pjautuvas švyksojo už palmių vainikų, jį suėmė šiurpas nuo nakties vėsos. Keistai lyg kreivame veidrodyje, tačiau labai pamokomai parodė jam vakarinis kupranugarių varovų pokalbis jo paties asmenį ir tą vaidmenį, kuriam tapo neištikimas. Ir dar kažkokia kekšė ištaisė jam tokį pokštą. Na, čia dar ne pats bjaurumas, nors itin bjauru. Jis ilgai svarstė tą dviejų nepažįstamų vyrų pokalbį. Ir kai galiausiai vėlai naktį įstengė užmigti, tai miegas atėjo tik to­dėl, kad jo svarstymai nebuvo bergždi. Jis priėjo tam tikrą rezultatą, apsisprendė ir apsisprendęs išmiegojo giliu ir netrikdomu miegu ligi pat aušros.

O apsisprendė jis kaip tik taip, kaip negalėjo apsispręsti jaunesnysis kupranugarių varovas. Jis nutarė paklausyti senesniojo patarimo ir aplankyti Dioną, vadinamą Pugiliu, apie kurį jau seniai žinojo ir kurio vardą šiandien taip primygtinai šlovinamą išgirdo. Tas garsus nuodėmklausys, sielų teisėjas ir patarėjas tikriausiai ras ir jam patarimą, nuosprendį, sugebės uždėti bausmę ir nurodyti kelią; prieš jį Juozapas nutarė stoti kaip prieš Dievo atstovą ir noriai priimti visa, ką jis palieps.

Kitą dieną jis pajudėjo iš postovio vietos, kol anie du vyrai dar tebemiegojo, ir po varginančios kelionės tą pat dieną pasiekė vietą, kur žinojo gyvenant dievobaimingus brolius ir iš kur manė patraukti visų einamu keliu į Aškeloną.

Kai ten pavakare atvyko, jį maloniai sutiko maža žalia oazė; jis matė stūksant medžius, girdėjo mekenant ožką, žalumos šešėlyje lyg įžiūrėjo trobelių stogus, užuodė netoliese esant žmonių, o kai dvejodamas priėjo arčiau, pajuto, jog į jį kažkas žvilgsnį įrėmęs žiūri. Jis sustojo, apsižvalgė ir pamatė po artimiausiais medžiais sėdintį žmogų, atsirėmusį į kamieną; sėdėjo tiesiai, buvo senas, su žila barzda, oraus, bet griežto ir nejudraus veido; tasai žmogus žiūrėjo į jį ir galbūt stebėjo jau kuris laikas. Senojo vyro žvilgsnis buvo rūstus ir veriantis, bet be jokios išraiškos, tarytum į tave žiūrėtų žmogus, kuris pratęs stebėti, bet nei tavimi domisi, nei rūpinasi, kuris prisileidžia žmones ir daiktus ir stengiasi juos perprasti, bet nei jų į save traukia, nei kviečia.

— Garbė Jėzui Kristui, — tarė Juozapas. Senis sumurmėjo atsakymą.

— Leiskit paklausti, — kalbėjo Juozapas, — ar esate čia prašalaitis kaip ir aš, ar šios gražios vietos gyventojas?

— Prašalaitis, — atsakė žilabarzdis.

— Gal pasakytumėte, gerbiamasis, ar galima iš čia išeiti į Aškelono kelią?

— Galima, — tarė senis.

Dabar jis atsistojo, pamažu ištiesdamas nutirpusius sąnarius; tai buvo liesas milžinas. Jis stovėjo ir žiūrėjo j dyką tolumą. Juozapas jautė, kad šis žilas milžinas nelabai linkęs su žmogum šnekėti, bet vis dėlto dar vieną klausimą duoti įsidrąsino.

— Leiskite dar vieną vienintelį klausimą, garbusis, — tarė jis mandagiai ir matė, kad senio akys vėl sugrįžo iš tolumos. Šaltai ir įdėmiai jos stebėjo jį.

— Gal jūs kartais žinote vietą, kur būtų galima rasti tėvą Dioną, vadinamą Dionu Pugiliu?

Nepažįstamasis truputį susiraukė, ir jo žvilgsnis pasidarė dar šaltesnis.

— Žinau, — atsakė striukai drūtai.

— Žinote? — sušuko Juozapas. — O, tai pasakykite, nes ten link, pas tėvą Dioną, eina mano kelias.

Aukštasis senis tiriamai žiūrėjo į jį iš aukšto. Ilgai vertė laukti atsakymo. Tada priėjo prie to paties medžio, vėl pamažu atsisėdo ant žemės, atsirėmė į kamieną kaip pirma. Mostelėjęs ranka pa­liepė ir Juozapui sėstis. Šis nuolankiai pakluso mostui. Sėsdama­sis akimirką juto didelį nuovargį, bet greit jį vėl pamiršo, visą dė­mesį sukaupęs į senį. Šis atrodė kažką giliai svarstąs, kažkokio atstumiančio griežtumo atsirado jo oriame veide, ant kurio tačiau buvo tarsi uždėta kita išraiška, tiesiog kitas veidas, nelyginant perregima kaukė, palikta seno ir vienišo kentėjimo, kuriam išdidumas ir orumas neleidžia aikštėje rodytis.

Ilgai truko, kol garbiojo senio žvilgsnis vėl pasigręžė į Juozapą. Ir dabar tasai žvilgsnis tyrė jį verte verdamas, o paskui senis staiga uždavė klausimą įsakomu tonu:

— O kas jūs esate, žmogau?

— Esu atgailautojas, — tarė Juozapas, — jau daug metų gyvenu kaip atsiskyrėlis.

— Tą matau. Klausiu, kas esate.

— Vadinuosi Juozapas, pravarde Famulus.

Kai Juozapas ištarė savo vardą, senis nė nekrustelėjo, bet susiraukė taip, jog kurį laiką bemaž nebesimatė akių, atrodė, kad tai, ką pasakė Juozapas, buvo jam baisiai netikėta, išgąsdino jį arba nuvylė; o gal tai buvo tik akių nuovargis, dėmesio sutrikimas, kokio nors silpnumo priepuolis, kokių seni žmonės neretai turi. Šiaip ar taip, jis sėdėjo nė nekrusteldamas, akis valandėlę primerkęs, o kai vėl jas atmerkė, jo žvilgsnis rodėsi pasikeitęs ar — jei taip galėjo būti — dar senesnis, dar vienišesnis, dar labiau suakmenėjęs ir rezervuotas. Iš lėto pračiaupė lūpas paklausti:

— Esu girdėjęs apie jus. Tai jūs tas, pas kurį žmonės išpažinties eina?

Juozapas sumišęs patvirtino; jam buvo lyg nemalonus apsinuoginimas patirti, kad žmonės jį žino, šit jau antrąkart jis drovėjosi, susidūręs su savo garsu.

Vėl senis klausė stačiai, kaip buvo įpratęs:

— Tai norit aplankyti Dioną Pugilį? Ko jums reikia iš jo?

— Norėčiau išpažintį atlikti.

— Ko iš to tikitės?

— Nežinau. Pasitikiu juo, ir man net regis, lyg koks balsas iš aukščiau mane pas jį siųstų.

— O kai prieisit išpažinties, kas tada?

— Darysiu, ką jis palieps.

— O jei jis patars ar palieps neteisingai?

— Netyrinėsiu, ar teisingai ar ne, tiktai klausysiu.

Daugiau senis nebepratarė nė žodžio. Saulė jau buvo žemai, kažkoks paukštis rėkė medyje. Kadangi senis tylėjo, Juozapas atsikėlė. Nedrąsiai dar sykį grįžo prie rūpimo dalyko.

— Jūs sakėte, kad žinote vietą, kur galima rasti tėvą Dioną. Gal malonėtumėte man pasakyti ir tą vietą, ir kelią nurodyti. Senis suraukė lūpas lyg ir šypteldamas:

— Ar esate tikras, — paklausė švelniai, - kad būsite jam laukiamas svečias?

Keistai išgąsdintas tokio klausimo, Juozapas nieko neatsakė. Jis stovėjo sutrikęs. Patylėjęs tarė:

— Ar bent galėčiau tikėtis jus dar pamatyti? Senis atsisveikino mostu ir tarė:

— Miegosiu šičia ir iškeliausiu netrukus po saulės užtekėjimo. Dabar eikite, esate nuvargęs ir alkanas.

Pagarbiai atsisveikinęs, Juozapas nuėjo toliau ir prietemoje įžengė į mažytę gyvenvietę. Joje, lyg kokiame vienuolyne, gyveno vadinamieji atsiskyrėliai, krikščionys, susibūrę iš įvairių miestų ir šiaip vietų, įsikūrę čia nuošalumoje būstą, norėdami be trukdymų atsidėti paprastam, tyram tylumos gyvenimui ir kontempliacijai. Čia jam davė vandens, valgio ir nakvynę, o matydami, koks jis pailsęs, nevargino klausimais ir pokalbiais. Vienas iš jų sukalbėjo vakaro maldą, kurioje kiti dalyvavo klūpodami, „Amen" pasakė visi bendrai. Ši dievotų žmonių bendruomenė kitu laiku būtų buvusi Juozapui tikras radinys ir džiaugsmas, tačiau dabar jam tik vienas dalykas terūpėjo, ir rytą kuo anksčiausiai jis nudrožė ten, kur paliko vakar tą seną vyrą. Rado jį ant žemės gulintį ir miegantį, susivyniojusį į ploną plaušinę, ir prisėdo atokiau po medžiais laukti, kol nubus. Netrukus miegantysis ėmė judėti, nubudo, išsivyniojo iš plaušinės, atsistojo nerangiai, pasirąžė, tiesindamas sustingusius sąnarius, paskui atsiklaupė ant žemės ir atkalbėjo maldą. Kai vėl pakilo, Juozapas priėjo ir nusilenkė, nieko nesakydamas.

— Tu jau pavalgęs? — klausė nepažįstamasis.

— Ne. Esu įpratęs valgyti tik kartą per dieną ir tik saulei nusileidus. Jūs alkanas, gerbiamasis?

— Esame kelionėje, - tarė anas, - ir abu esame nebejauni. Geriau bus, jei užvalgysim, prieš traukdami toliau.

Juozapas atrišo savo maišelį ir pasiūlė įsidėtų datulių, be to, iš gerų žmonių, pas kuriuos nakvojo, buvo gavęs sorų papločių, tad jais irgi pasidalijo su seniu.

— Dabar galim eiti, — tarė senis, kai jie užvalgė.

— O, tai mudu eisime drauge? — susuko Juozapas nudžiugęs.

— Žinoma. Tu juk mane prašei nuvesti pas Dioną. Tai eime. Nustebęs ir laimingas žiūrėjo į jį Juozapas.

— Koks jūs geras! — sušuko jis ir norėjo imti dėkoti. Tačiau nepažįstamasis nutildė jį šiurkščiu rankos mostu.

— Geras tiktai Dievas, — tarė jis. — Eime. Ir sakyk man „tu", kaip aš tau sakau. Kam čia tų formų ir mandagumų tarp dviejų senų atgailautojų?

Milžinas senis pajudėjo eiti, su juo ir Juozapas, diena prasidėjo. Atrodė, kad vadovas gerai žino kryptį ir kelią, jis pasakė, kad iki pusiaudienio jie prieisią pavėsingą vietą, kur galėsią atsikvėpti per smarkiausią kaitrą. Daugiau jokių kalbų kelyje nebuvo.

Tiktai kai po kelių karštų valandų jie pasiekė postovio vietą ir susėdo ilsėtis uolų šešėlyje, Juozapas vėl kreipėsi į vadovą. Jis klausė, kiek dienų reikės eiti, kol pasieks Dioną Pugilį.

— Priklausys tiktai nuo tavęs, — tarė senis.

— Nuo manęs? — sušuko Juozapas. — Ak, jei tik nuo manęs priklausytų, aš šiandien pat stočiau prieš jį.

Senis ir dabar neatrodė nusiteikęs šnekėti.

— Pažiūrėsim, — tarė jis trumpai, atsigulė ant šono ir užsimerkė. Juozapui nebuvo malonu žiūrėti į jį miegantį, jis tyliai pasitraukė toliau ir atsigulė, ir nepamatė, kaip irgi užmigo, nes naktį ilgai buvo be miego. Vadovas jį pabudino, kai nutarė, kad jau laikas traukti toliau.

Vėlai popiet jie priėjo stovyklavietę, kur buvo vandens, medžių ir žolių, čia atsigėrė, nusiprausė, ir senis apsisprendė čia likti. Juozapas nesutiko ir mėgino nedrąsiai prieštarauti.

— Tu šiandien sakei, — dėstė jis, — kad vien nuo manęs priklausysią, kaip anksti ar vėlai nueisiu pas tėvą Dioną. Norėčiau eiti dar daug valandų, jei tikrai galėčiau šiandien arba rytoj jį pasiekti.

— Ai, ne, — tarė antrasis, — šiai dienai užteks, ir taip jau daug nuėjom.

— Atleisk, — tarė Juozapas, — bet argi tu nesupranti mano nekantrumo?

— Suprantu. Tik jis tau nieko nepadės.

— Tai kam sakai, kad viskas nuo manęs priklauso?

— Taip ir yra, kaip sakau. Kai tik būsi tikras, jog išties nori prieiti išpažinties, ir jausies jai pasiruošęs ir pribrendęs, tuoj galėsi ją atlikti.

— Kad ir šiandien?

— Kad ir šiandien.

Juozapas nustėręs pažvelgė j tylų seną veidą.

— Ar gali būti? — sušuko jis pritrenktas. — Tai tu ir esi tėvas Dionas?

Senis linktelėjo.

— Atgulk ir pasilsėk čia po medžiais, — pasakė jis maloniai, — tik nemiegok, o susikaupk, aš irgi eisiu pasilsėti ir susikaupti. Tada galėsi man šaltyti, ką trokšti išsakyti.

Taip Juozapas staiga pasijuto besąs prie tikslo ir dabar beveik nebegalėjo suprasti, kaip jis anksčiau to garsaus žmogaus nepažino, kaip nesuprato, su kuo einąs visui visą dieną. Jis pasitraukė, atsiklaupė ir ėmė melstis, ir visas mintis nukreipė į tai, ką turės sakyti nuodėmklausiui. Po valandos jis grįžo ir paklausė, ar Dionas jau pasiruošęs.

Ir štai dabar jam buvo leista pradėti išpažintį. Dabar visa, kuo jis metų metais gyveno ir kas jau senokai ėmė tartum prarasti vertę ir prasmę, plaukė iš jo lūpų kaip pasakojimas, skundas, klausimas, savęs kaltinimas, kaip visa istorija apie krikščionio ir atgailautojo gyvenimą, kuris buvo sumanytas ir pradėtas kaip apsivalymo ir šventėjimo kelias, o galų gale išvirto sąmyšiu, tamsa ir nusiminimu. Nenutylėjo nė pastarųjų savo išgyvenimų: kaip pabėgo ir kaip tas pabėgimas atnešė išsivadavimo ir vilties jausmą, kaip atsirado ryžtas pas Dioną keliauti, kaip su juo susitiko, kaip jam, vyresniam, greit pajuto pasitikėjimą ir meilę ir kaip vis dėlto šiai dienai slenkant jį daugsyk palaikė šaltu ir keistu, net užgaidžių žmogum.

Saulė jau palinko žemai, kol jis viską ligi galo išsakė. Senis Dionas išklausė su nesilpstančiu dėmesiu, nė karto nepertraukė, nė vieno klausimo neuždavė. Ir dabar, kai išpažintis buvo baigta, nė žodžio nepratarė jo lūpos. Jis atsikėlė nerangiai, pažiūrėjo į Juozapą su dideliu prielankumu, pasilenkė prie jo, pabučiavo į kaktą ir peržegnojo jį. Tik vėliau toptelėjo Juozapui, kad juk čia buvo tas nebylus, broliškas ir bet kokio nuosprendžio atsisakąs mostas, kuriuo jis pats tiek daug penitentų buvo atleidęs.

Tuoj po to jie pavalgė, sukalbėjo vakarinę maldą ir sugulė. Juozapas dar galvojo valandėlę ir svarstė, jis mat buvo laukęs pasmerkimo ir priekaištingo pamokslo, bet visai nesijautė nusivylęs ar neramus, Diono žvilgsnio ir broliško bučinio jam pakako, jo viduje buvo ramu, ir greitai jį apgaubė geradarys miegas.

Rytą senis, neeikvodamas žodžių, pasiėmė jį su savimi, jie nuė­jo tolimą kelią tą dieną, paskui ėjo dar keturias ar penkias kitas dienas ir tada pasiekė Diono būstą. Ten jie ir gyveno paskui. Juozapas pagelbėdavo Dionui prie smulkių kasdienių darbų, pažino jo gyvenimo būdą ir pats prie jo priprato, šis būdas nelabai kuo tesiskyrė nuo to, kaip jis pats buvo gyvenęs daugelį metų. Tik jis dabar buvo nebe vienas, gyveno kito šešėlyje ir globoje, užtat čia vis dėlto buvo visai kitas gyvenimas. O iš aplinkinių gyvenviečių, iš Aškelono ir dar iš toliau ėjo ir ėjo žmonės, iešką patarimų ir trokštą atlikti išpažintį. Iš pradžių Juozapas tuoj pasišalindavo, kai tokių lankytojų ateidavo, ir pasirodydavo tik jiems išėjus. Bet vis dažniau Dionas pašaukdavo ji atgal, kaip pašaukiamas tarnas, liepdavo jam vandens atnešti ar šiaip ką nors padėti ir per ilgesnį laiką pripratino Juozapą kartkarčiais drauge klausyti išpažinties, jei penitentas nesipriešindavo. Ir daugeliui, gal net daugumai buvo visai malonu, kad nereikia su tuo visų bijomu Pugiliu vienam akis į akį stovėti ar sėdėti, ar klūpoti, kad čia pat būdavo ir tas tylus, palankiai žiūrįs ir paslaugus nuodėmklausio pagalbininkas. Taip jis pamažu gavo pažinti, kaip Dionas klauso išpažinčių, kaip guodžia penitentą, kaip viską rikiuoja ir tvarko, kaip baudžia ir patarimus duoda. Retai kada jis teleisdavo sau ko paklausti, kaip, sakysim, tada, kai pas juos apsilankė pro šalį keliaujantis mokslininkas ar menininkas.

Pastarasis, kaip pasimatė iš jo kalbos, turėjo draugų tarp magų ir astrologų; tas mandagus ir šnekus svečias ilsėdamasis pasėdėjo valandą ar dvi su abiem senais atgailautojais, šnekėjo ilgai, mokslingai ir gražiai apie žvaigždynus ir tą kelionę, kurią žmogus su savo dievais per vieną pasaulio amžių turi nukeliauti, aplankydamas visus Zodiako rato namus. Jis kalbėjo apie Adomą, pirmąjį žmogų, ir apie tai, kad jis esąs tas pats nukryžiuotasis Jėzus, ir atpirkimo darbą, jo atliktą, vadino Adomo kelione nuo Pažinimo medžio prie Gyvybės medžio, o Rojaus žaltį vadino saugotoju šventosios pirmapradės versmės, tamsiosios gelmės, iš kurios naktinių vandenų kilę visi pavidalai, visi žmonės ir dievai. Dionas atidžiai klausė to žmogaus, kurio sirų kalba buvo gausiai perpinta graikiškais žodžiais, o Juozapas stebėjosi, net piktinosi, kad jis toms pagoniškoms klaidoms neduoda smarkaus ir rūstaus atkirčio, nepaneigia jų ir neatmuša, kad gudrūs daugiažinio piligrimo monologai jam tarsi patinka ir susilaukia jo pritarimo, nes Dionas ne tik atsidėjęs klausė, bet dar ir šypsojo ir kartkarčiais linkčiojo į kai kuriuos kalbančiojo žodžius, lyg juos patvirtindamas.

Kai tas žmogus iškeliavo, Juozapas paklausė karštu ir beveik priekaištingu tonu:

— Kaip čia pasidarė, kad tu taip kantriai klauseisi klaidingų to netikėlio pagonies mokslų? Man regis, kad tu klauseisi ne tik kantriai, bet tiesiog pritariamai ir su tam tikru malonumu. Kodėl jam neprieštaravai? Kodėl nemėginai jo išvedžiojimų atremti, jo nubausti ir į mūsų Viešpaties tikėjimą atversti?

Dionas palingavo galvą ant plono raukšlėto kaklo ir atsakė:

— Neprieštaravau todėl, kad iš to nebūtų buvę jokios naudos, o greičiau dar ir todėl, kad nebūčiau pajėgęs. Kalba ir sugebėjimu kombinuoti, mitologijos ir žvaigždžių pažinimu tas vyras, be abejo, už mane daug viršesnis, aš prieš jį nieko nebūčiau įstengęs. Be to, mano sūnau, ne mano ir ne tavo dalykas neigti kurio nors žmogaus tikėjimą, tvirtinant, kad tai, ką jis tiki, yra melas ir klaida. Prisipažįstu, klausiausi to protingo žmogaus su tam tikru malonumu, tai neprasprūdo tavo nepastebėta. Man buvo malonu, kad jis puikiai šneka ir daug žino, bet labiausiai — kad priminė mano jaunas dienas, nes jaunystėje aš ir pats daug laiko padėjau tokioms studijoms ir tokioms žinioms. Mitologijos dalykai, apie kuriuos nepažįstamasis taip gražiai šnekėjo, anaiptol nėra klaidos. Jie yra įvaizdžiai ir simboliai to tikėjimo, kuris mums nebereikalingas, kadangi esame įtikėję Jėzų, vienatinį Atpirkėją. Tačiau tiems, kurie mūsų tikėjimo dar nėra suradę, kurie jo gal nė rasti negali, jų tikėjimas, einąs iš tėvų ir protėvių išminties, yra teisėtas ir gerbtinas. Be abejo, mano mielas, mūsų tikėjimas yra kitoks, visai kitoks. Tačiau dėl to, kad mūsų tikėjimui nebereikalingas mokymas apie žvaigždynus ir eonus, apie pirmapradžius vandenis ir visatos motinas, kad jam nereikia visų tų simbolių, — dėl to jų mokymas savaime jokiu būdu nėra klaida, melas ir apgaulė.

— Betgi mūsų tikėjimas, — sušuko Juozapas, — mūsų tikėjimas yra geresnis, o Jėzus mirė už visus žmones; užtat tie, kurie jį pažįstame, privalome anuos persenusius mokslus griauti, o naująjį, tikrąjį mokslą jų vietoje skleisti!

— Tą mes ir darome jau seniai, ir tu, ir aš, ir daugelis kitų, — atsakė ramiai Dionas. — Mes tikime, užtat kad mus yra perėmusi tikėjimo galia, Atpirkėjo ir jo atperkamosios aukos galia. Tačiau kiti, tie mitologai ir Zodiako bei senųjų mokymų teologai, nėra, dar nėra šitos galios perimti, ir mūsų niekas neįgaliojo versti juos, kad persiimtų. Ar pastebėjai, Juozapai, kaip tas mitologas gebėjo dailiai ir sklandžiai šnekėti ir savo vaizdų žaismą dėstyti ir kaip gera buvo jam tatai darant, kaip jis kupinas ramybės ir harmonijos gyvena su savąja vaizdų ir simbolių išmintimi? Na, tas rodo, kad šis žmogus nėra slegiamas didelės kančios, kad jis patenkintas, kad jam gerai sekasi. Bet žmonėms, kuriems gerai sekasi, tokie kaip mes neturi ko pasakyti. Kad žmogus pajustų atpirkimo ir atperkamojo tikėjimo reikalą, kad nustotų gėrėtis savo išmintimi ir savo minčių harmonija, o imtųsi didžios rizikos įtikėti atpirkimo stebuklą, reikia pirmiausia, kad jam blogai sektųsi, labai blogai, kad jis gautų patirti kančią ir nusivylimą, kartėlį ir neviltį, kad vandenys apsemtų jį ligi kaklo. Ne, Juozapai, tegu sau tas mokytas pagonis džiaugiasi savo gerove, tegu gėrisi savo išmintimi, mąstymu ir iškalba! Gal jis rytoj, gal po metų ar po dešimties gaus patirti kančių, kurios į dulkes sumals jo meną ir išmintį, gal mirtis išplėš mylimą žmoną arba vienintelį sūnų, o gal ištiks jį ligos ir skurdas; kai tada vėl su juo susitiksim, mes juo pasirūpinsim, apsakysim jam, kokiais būdais stengėmės nepasiduoti kančių įveikiami. Ir jei jis mus tada paklaus: „O kodėl jūs man to nesakėte vakar, prieš dešimtį metų?" — atsakysime jam: „Tada tau dar nepakankamai blogai ėjosi".

Jis labai surimtėjo, patylėjo kurį laiką. Po to, lyg iš atsiminimų

busdamas, pridūrė:

— Aš pats kitados ilgai žaidžiau protėvių išmintimi, mėgavausi ja net ir tada, kai jau kryžiaus keliu ėjau, teologizavimas teikė man daug smagumo, nors, beje, ir pakankamai rūpesčių. Dau­giausia sukau galvą dėl pasaulio sukūrimo ir dėl to, kad kūrimo pabaigoje juk turėjo būti viskas gerai, nes yra pasakyta: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo sukūręs, ir štai viskas buvo labai gera". Iš tikro betgi viskas tebuvo gera ir tobula tik vieną akimirką — Rojaus būvio akimirką, o jau kitą akimirką į tobulybę įsibrovė kaltė ir prakeikimas, nes Adomas valgė nuo to medžio, nuo kurio valgyti buvo uždrausta. Taigi buvo mokytojų, kurie sakė: tas Dievas, kuris sutvėrė pasaulį ir podraug Adomą bei Pažinimo medį, esąs ne vienintelis ir aukščiausias Dievas, bet tik jo dalis arba žemesnysis Dievas, demiurgas, ir kūrinija nesanti gera, ji nepavykusi, ir užtat vieną pasaulio amžių visi kūriniai buvę prakeikti ir atiduoti į piktojo rankas, kol jis pats, vienintelis Dievas dvasia, nusprendęs per savo Sūnų padaryti galą prakeiktajam pasaulio amžiui. Nuo tada — taip mokė jie, taip ir aš maniau — prasidėjęs demiurgo ir jo kūrinijos atmirimas, pasaulis pamažu atmirštąs ir vystąs, iki naujajame pasaulio amžiuje nebeliksią nei kūrinijos, nei pasaulio, nei kūno, nei geidulio ar nuodėmės, nei kūniško pradėjimo, gimdymo ir mirimo, ir atsirasiąs tobulas, dvasingas ir atpirktas pasaulis, laisvas nuo Adomo prakeikimo, laisvas nuo amžino geismų, pradėjimo, gimdymo, mirties prakeikimo ir priespaudos. Mes labiau demiurgą nei pirmąjį žmogų kaltinome dėl dabartinio blogio pasaulyje, mes laikėmės nuomonės, jog demiurgui, jei jis tikrai yra pats Dievas, būtų buvę lengva Adomą sukurti kitokį ar bent apsaugoti nuo gundymų. Ir taip padarę išvadas iš savo samprotavimų, mes susikūrėme du dievus, Dievą Kūrėją ir Dievą Tėvą, ir turėjome drąsos pirmąjį vertinti neigiamai. Buvo net tokių, kurie žengė tolesnį žingsnį ir teigė, jog pasaulio sukūrimas esąs ne Dievo, bet velnio darbas. Mes tarėmės savo gudravimais padedą Atpirkėjui ir būsimajam dvasios amžiui, tad piešėme sau dievus ir pasaulius, ir amžių planus, ir disputavom, ir užsiiminėjom teologija, kol aš vieną dieną gavau karštligę ir susirgau mirtinai, ir ligos kliedesiuose nuolat turėjau reikalų su demiurgu, turėjau kariauti ir kraują lieti, o reginiai ir siaubai ėjo vis baisyn, kol sunkiausią ligos naktį tariausi privaląs užmušti savo paties motiną, kad panaikinčiau savo kūniškąjį gimimą. Velnias tuose karštligės kliedesiuose pjudė mane visais savo šunimis. Bet aš pagijau, ir nuvildamas savo buvusius draugus, grįžau į gyvenimą kaip kvailas, tylus ir blankus žmogus, kuris, tiesa, greitai atgavo kūno pajėgas, bet nebeatgavo noro filosofuoti. Mat tomis dienomis ir naktimis, kada sveikau, kada anie klaikūs karštligės kliedesiai liovėsi ir aš beveik visą laiką miegojau, kiekvieną nemiego akimirką jutau, jog prie manęs yra Atpirkėjas, jutau, kaip jėgos iš jo teka į mane, užtat kai visiškai pasveikau, pasidarė liūdna, kad tos jo artumos jau nebegaliu jausti. Aš ėmiau tos artumos ilgėtis, ir dabar pasirodė štai kas: kada tiktai klausiausi disputų, visada jutau, kaip tasai ilgesys — mano brangiausias ano meto turtas — atsiduria pavojuj dingti, sutekėti į mintis ir žodžius, nelyginant kaip vanduo į smėlį susigeria. Žodžiu, mano mielas, čia buvo galas mano išminčiai ir teologijai. Nuo tol priklausau prie naivuolių. Tačiau jei kas moka filosofuoti ir mitologizuoti, sugeba žaisti tą žaidimą, kuriuo ir aš kitados save guodžiau, tai aš neturiu noro tokiam kliudyti ar jį mažiau gerbti. Jei kitados turėjau sutikti su tuo, kad demiurgas ir Dievas dvasia, kad kūrimas ir atpirkimas, neperprantamu būdu egzistuoją vienas kitame ir vienu metu, lieka man neįmenama mįslė, tai turiu tenkintis ir tuo, kad iš filosofų neįstengiu padaryti tikinčių žmonių. Tai ne mano darbas.

Kartą, kai vienas penitentas per išpažintį pasisakė žmogų užmušęs ir svetimoteriavęs, Dionas kalbėjo savo padėjėjui:

— Žmogžudystė ir svetimoteriavimas — tai skamba kraupiai ir didingai, ir tikrai yra blogi darbai, tas teisybė. Bet aš tau pasakysiu, Juozapai, tie pasauliečiai žmonės iš tikrųjų nėra tikri nusidėjėliai. Kada tik mėginu gerai įsigilinti į kurį iš jų, jie man atrodo visai kaip vaikai. Jie nėra dori, nėra geri, nėra taurūs, jie savanaudžiai, gašlūs, išdidūs, pikti, teisybė, bet iš tikrųjų ir iš esmės jie yra nekalti, nekalti ta prasme, kaip vaikai kad esti nekalti.

— Bet vis dėlto, — tarė Juozapas, — tu dažnai iš jų rūsčiai pareikalauji atsakomybės ir pragarą jiems pieši prieš akis.

— Kaip tik todėl. Jie ya vaikai, ir kai pajunta sąžinės priekaištus ir ateina išpažinties, tai nori, kad į juos rimtai žiūrėtum ir smarkiai išbartum. Bent aš taip manau. Tu darei kitoniškai savo laiku, tu nebarei jų, nebaudei ir atgailos neuždavinėjai, bet buvai jiems malonus ir nieko nepasakęs broliškai pabučiuodavai, ir atleisdavai. To aš nepeikiu, ne, bet aš taip negalėčiau.

— Taip tai taip, — tarė Juozapas neryžtingai, — bet sakyk, kodėl tu, kai aš tada atėjau išpažinties, nesielgei su manim taip pat, kaip su kitais savo penitentais, bet tylomis pabučiavai ir bausmės jokios neuždavei?

Dionas Pugilis atgręžė į jį savo veriamas akis.

— Ar aš neteisingai padariau? — klausė jis.

— Aš nesakau, kad neteisingai. Padarei tikrai teisingai, kitaip anoji išpažintis nebūtų man tiek gero atnešusi.

— Na, tai ir puiku. Be to, aš tau tuomet uždaviau griežtą ir ilgą atgailą, kad ir be žodžių. Aš pasiėmiau tave prie savęs ir elgiausi su tavim kaip su tarnu, ir priverčiau vėl imtis darbo, nuo kurio tu norėjai pabėgti.

Jis nusigręžė, nes nemėgo ilgų kalbų. Tačiau Juozapas šį sykį parodė atkaklumo.

— Tu tuomet iš anksto žinojai, kad būsiu tau klusnus, buvau šitai prisižadėjęs dar prieš išpažintį, dar tavęs nepažinęs. Ne, tu pasakyk man: ar tikrai vien dėl tos priežasties taip su manim pasielgei?

Antrasis paėjo kelis žingsnius pirmyn, sugrįžo atgal, sustojo priešais jį, uždėjo jam ant peties ranką ir tarė:

— Pasauliečiai yra vaikai, sūnau. O šventieji — na, tie neina pas mus išpažinties. Mes tačiau, tu, aš ir kiti tokie, mes, atgailautojai, ieškotojai ir pabėgėliai iš pasaulio, mes nesame vaikai ir nesame nekalti, barimais ir pamokslais tokių prie tvarkos nesugrąžinsi. Mes, mes esame tikrieji nusidėjėliai, mes, žinantys ir galvojantys, tie, kurie valgėme nuo Pažinimo medžio, užtat ir neturėtume vieni su kitais elgtis kaip su vaikais, kuriuos aplupi žabu ir vėl paleidi. Mes po išpažinties ir atgailos juk nebėgame atgal į vaikų pasaulį, kur švenčiamos šventės ir daromi sandėriai, o kartais vienas kitas nužudomas, mes nuodėmę išgyvenam ne kaip trumpą, negerą sapną, kuriuo per išpažintį ir auką vėl nusikratai: mes gyvename nuodėmėje, mes niekad nebūname nekalti, mes visuomet esame nusidėjėliai, visą laiką tveriame nuodėmėje ir savo sąžinės ugnyje ir žinome, kad iš savo didžios kaltybės niekad išsipirkti negalėsime, nebent Dievas po mūsų mirties pažiūrės į mus gailestingai ir priims į savo malonę. Štai, Juozapai, priežastis, dėl kurios aš tau nei sau negaliu nei pamokslų sakyti, nei atgailos diktuoti. Mes grumiamės ne su vie­nu kitu iškrypimu iš kelio ar piktadaryste, bet tik ištisai su pačia pirmine kalte: užtat mes galim tiktai parodyti, kad kits kitą suprantame ir broliškai mylime, bet negalime bausmėmis kits kito gydyti. Argi tu to nežinojai? Juozapas tyliai atsakė: — Taip, žinojau.

— Tai ir nekalbėkim tuščių kalbų, — trumpai tarė senis ir pasuko link akmens priešais savo lūšnelę, ant kurio buvo pratęs melstis.

Praėjo keletas metų, ir tėvą Dioną pradėjo vis dažniau lankyti silpnumo priepuoliai, tokie, jog Juozapas rytais gaudavo jam padėti, nes pats vienas jau nebeįstengdavo atsikelti. Tada jis eidavo melstis, bet ir po maldos vienas nebepakildavo. Juozapas turėdavo jam pagelbėti. Paskui jis visą dieną sėdėdavo ir žiūrėdavo į tolumą. Ne visas dienas taip būdavo, kartais senis ir pats įstengdavo atsikelti. Ir išpažinčių klausyti nebegalėjo kasdien, ir kai tada žmogų išklausydavo Juozapas, Dionas šaukdavosi tokį pas save ir sakydavo:

— Baigtuvės jau su manim, vaike mano, baigtuvės. Pasakyk žmonėms: šitas Juozapas yra mano įpėdinis.

Ir jei Juozapas pamėgindavo gintis ar kokį žodį įterpti, senis jį nužiūrėdavo savo baisiu žvilgsniu, kuris perverdavo it ledu stingdantis spindulys.

Vieną dieną, kai Dionas atsikėlė be pagalbos ir atrodė tvirtesnis, jis pasišaukė Juozapą ir nusivedė į vieną vietą sodelio pakraštyje.

— Čia, — tarė jis, — yra toji vieta, kur tu mane palaidosi. Duobę iškasime drauge, laiko dar turime. Atnešk man lopetą.

Nuo tol jie kasė kiekvieną dieną iš ryto po truputį. Jei Dionas jausdavosi pajėgus, tai ir pats išmesdavo keletą lopetų, dirbo sunkiai, vargais negalais, bet su tam tikru smagumu, lyg darbas jam teiktų malonumo. Ir perdien tasai smagumas jo neapleisdavo: nuo to laiko, kai pradėjo duobę kasti, jis visada būdavo gerai nusiteikęs.

— Tu pasodinsi palmę ant mano kapo, — pasakė jis sykį prie to darbo. — Gal dar teks tau ir jos vaisių valgyti. Jei ne, tai kitas valgys. Aš kai kada pasodindavau kokį medį, bet mažai, labai ma­žai jų tepasodinau. Kai kas sako: žmogus neturįs mirti, nepasodinęs medžio ir nepalikęs sūnaus. Na, aš palieku medį ir palieku tave, tu esi mano sūnus.

Jis buvo ramus, giedresnis negu kada nors, kiek Juozapas jį pažino, ir vis labiau giedrijosi. Vieną vakarą, jau sutemus, kai jiedu pasimeldė ir sugulė, Dionas iš savo guolio pasišaukė Juozapą, kad ateitų dar kiek prie jo pasėdėti.

— Noriu tau kai ką papasakoti, — tarė jis maloniai; atrodė dar nepavargęs ir nenorįs miego. — Ar dar atsimeni, Juozapai, kaip tau kitados nuošalumoje prie Gazos buvo bloga ir gyvenimas darėsi nebemielas? Ir kaip tu tada ryžais pabėgti iš savo vietos ir traukti pas senį Dioną, jam savo istoriją išpasakoti? Ir kaip paskui brolių gyvenvietėje sutikai seną vyrą ir klausei jį, ar nežinąs, kur gyvena Dionas Pugilis? Na, va. Ar tai ne stebuklas, kad tas senas vyras kaip tik buvo pats Dionas? Tai aš dabar tau papasakosiu, kaip ten atsitiko; mat ir man tai buvo įstabu ir lyg koks stebuklas.

Tu žinai, kaip yra, kada atgailautojas ir nuodėmklausys pasensta ir yra išklausęs daugybę kaltes išpažįstančių nusidėjėlių, kurie jį laiko be nuodėmės ir šventu, o nežino, kad jis — didesnis už juos nusidėjėlis. Tada visa jo veikla pasirodo jam bergždžia ir tuščia, o tai, kas jam kitados rodėsi šventa ir svarbu, būtent, kad jis paties Dievo į tą vietą paskirtas ir įgaliotas išklausyti žmonių sielų nešvarybes ir purvą ir joms palengvinimą teikti, dabar jam atrodo tik kaip didelė, pernelyg didelė našta, tikras prakeikimas, ir galų gale jam ima darytis baugu kiekvieno vargšo, ateinančio pas jį su savo vaikiškomis nuodėmėmis, jam norisi, kad tasai nešdintųsi šalin, norisi ir pačiam nešdintis kur nors, kad ir į kilpą ant medžio šakos. Taip ėjosi tau. O dabar ir man prisiartino išpažinties valanda ir aš išpažįstu: ir man ėjosi taip pat kaip tau, ir aš maniau esąs bergždžias ir dvasia išblėsęs ir nebegalįs pakęsti, kad žmonės pas mane vis eina ir eina su pasitikėjimu ir neša man savo gyvenimo purvą ir smarvę, su kuria patys nebesusidoroja, su kuria ir aš nebevalioju dorotis.

Ir štai buvau daugsyk girdėjęs apie atgailautoją, kuris vadinosi Josephus Famulus. Žinojau, kad ir pas jį žmonės noriai eina išpažinties, ir daug kas eina mieliau pas jį nei pas mane, nei jis esąs švelnus, malonus žmogus, ir dar buvo pasakojama, jog nieko iš žmonių nereikalaująs ir jų nebarąs, elgiąsis su jais kaip su broliais, tik išklausąs juos ir pabučiuojąs atkisdamas. Tai buvo ne mano būdui, tu tai žinai, ir kai aš pirmą kartą apie tą Juozapą išgirdau, man jo elgesys pasirodė kvailas, labai jau vaikiškas; tačiau dabar, kada man iškilo toks didelis klausimas, ar manasis būdas ko nors vertas, turėjau pakankamai pagrindo nepulti kritiškai vertinti to Juozapo būdo ir tartis esąs už jį pranašesnis. Kokių jėgų galėtų tasai žmogus turėti? Žinojau, kad jis jaunesnis už mane, bet irgi jau nebetoli nuo žilo plauko, tas man tiko, nebūčiau taip lengvai įgavęs pasitikėjimo jaunu vyru. O prie šito mane kažkas traukė. Ir tada ryžausi leistis piligrimo keliais pas Juozapą Famulą, išpažinti jam savo rūpestį ir prašyti jo patarimo arba, jei jis patarimo neduotų, ieškoti pas jį paguodos ir sustiprinimo. Jau nuo šio ryžto man pasidarė gera, lengviau ant širdies.

Tad ir traukiau kaip piligrimas į tą vietą, kur, pasak girdų, turėjo būti jo būstas. Bet tuo tarpu ir brolis Juozapas išgyveno lygiai tą pat kaip aš ir darė tą pat kaip aš, ir vienas, ir antras leidomės bėgti iš savo vietos, trokšdami kito patarimų. Kai aš, dar nė jo būsto neradęs, gavau jį pamatyti, pažinau iš gal pirmojo pokalbio, jis atrodė kaip tik toks žmogus, kokį tikėjausi sutikti. Tačiau jis buvo bėglys, jam ėjosi blogai, taip pat blogai kaip man, gal dar blogiau, jis buvo nėmaž nenusiteikęs išpažinčių klausyti, atvirkščiai, pats troško išpažintį atlikti ir savo rūpestį sudėti į kito rankas. Šitai mane aną valandą didžiai nuvylė, aš labai nuliūdau. Juk jei ir tasai Juozapas, kuris manęs nepažino, buvo pavargęs nuo savo tarnystės ir ėmė abejoti savo gyvenimo prasme, - tai argi tas nereiškė, kad iš mūsų abiejų nieko nėr, kad abu veltui gyvenome ir galų gale sužlugome?

Aš tau pasakoju, ką tu jau žinai, tai leisk man trumpai kalbėti. Nakvojau tą naktį palei gyvenvietę vienas, o tu radai prieglobstį pas brolius, aš paskendau apmąstymuose ir įsigilinau į tą Juozapą, ir galvojau sau: ką jis darys, kai rytoj sužinos, kad veltui pabėgo iš savo vietos ir veltui pasitikėjo tuo Pugiliu, kai sužinos, kad Pugilis pats yra bėglys ir abejonių užkamuotas? Juo labiau į jį gilinausi, juo labiau man jo darėsi gaila ir juo labiau rodėsi, jog jis yra man Dievo siųstas, kad jį ir podraug save patį pažinčiau ir išgydyčiau. Dabar galėjau užmigti, pusė nakties jau buvo praėjus. Kitą dieną tu iškeliavai su manimi ir tapai mano sūnumi.

Šitą istoriją norėjau tau papasakoti. Girdžiu, kad tu verki. Išsiverk, bus lengviau. O kad jau taip nepritinkamai šnekus pasidariau, tai būk malonus ir išklausyk dar štai ką, ir įsidėk į širdį: keistas yra žmogus, mažai tevertas pasitikėjimo, ir galimas daiktas, kad ateis laikas, kai tie patys kentėjimai ir pagundos vėl tave apipuls ir mėgins tave apgalėti. Tegul tada mūsų Viešpats atsiunčia tau tokį pat gerą, kantrų ir paguodą nešantį sūnų ir globotinį, kokį man davė tavo pavidalu! O kai dėl medžio šakos, apie kurią gundytojas tuomet tave vertė svajoti, ir dėl vargšo Judo Iskarijoto mirties, tai galiu tau tiek pasakyti: ne tik nuodėmė ir kvailybė sau tokią mirtį rengti, nors mūsų Atpirkėjui mažas tebūtų dalykas net šitą nuodėmę atleisti. Negana to, būna baisiai gaila, jei žmogus miršta nevilty. Neviltį Dievas mums siunčia, ne nužudyt mus norėdamas, jis siunčia mums ją, norėdamas mumyse sužadinti naują gyvenimą. Bet jei jis mums mirtį siunčia, Juozapai, jei jis mus išvaduoja nuo žemės ir nuo kūno ir pasišaukia pas save, tai yra didis džiaugsmas. Jei tau leista užmigti, kai esi pavargęs, ir jei leista nusimesti naštą, kurią esi ilgai nešęs, tai yra puikus, nuostabus dalykas. Per tą laiką, kol kasėm kapo duobę, - neužmiršk palmės ant kapo pasodinti, - kol kasėm kapo duobę, jaučiau smagumo ir pasitenkinimo daugiau negu per daug daug metų.

Ilgai plepėjau, sūnau, tu tikriausiai pavargęs. Eik miegoti, eik į savo trobelę. Dievas su tavimi.

Kitą dieną Dionas nebeatėjo rytmečio maldos, nebešaukė nė Juozapo. Šiam pasidarė neramu, jis tyliai įėjo į Diono trobelę, žengė prie jo guolio ir rado senuką amžinai užmigusį, o veidą nuskaidrėjusį vaikišku, ramiai spinduliuojančiu šypsniu.

Juozapas palaidojo jį, pasodino medį ant kapo ir sulaukė tų metų, kada medis užaugino pirmuosius vaisius.


Indiškas gyvenimas

Dievas Višnus, tiksliau - žmogumi tapusi jo dalis Rama, nuožmiame mūšyje su demonais mėnulio strėle nukovė vieną demo​nų kunigaikštį, o tasai žmogaus pavidalu vėl grįžo į tapsmo ratą, vadinosi Ravanas, gyveno prie didžiojo Gango ir buvo labai karingas valdovas. Jis buvo Daso tėvas. Daso motina mirė anksti, į jos vietą atėjo pamotė, graži ir garbėtroška moteris, ir kai tik ji pagimdė valdovui sūnų, tuoj mažytis Dasas ėmė jai kliūti; vietoj jo, pirmagimio, ji troško matyti kada nors iškeltą į valdovus tikrąjį savo sūnų Nalą, tad sugebėjo nutolinti Dasą nuo tėvo ir buvo nusistačiusi, kai tik pasitaikys gera proga, visai juo nusikratyti. Tuos jos kėslus pajuto vienas Ravano dvaro brahmanas, vardu Vasudevas, aukojimų žinovas, ir šis išmintingas vyras sugebėjo pamotės užmačią paversti niekais. Jam buvo gaila berniuko, juoba kad atrodė, jog mažasis princas bus paveldėjęs motinos dievotumą ir teisingumą. Jis saugojo Dasą, kad jam ko neatsitiktų, ir tik laukė progos išgabenti jį šalin nuo pamotės.

Radža Ravanas turėjo kaimenę Brahmai paskirtų karvių, kurios buvo laikomos šventomis, o jų pienas ir sviestas dažnai būdavo atnašaujamas dievui. Joms buvo skirtos geriausios visame krašte ganyklos. Sykį atėjo vienas tų karvių piemuo, atgabeno sviesto krovinį ir pranešė, kad ten, kur dabar ganosi kaimenė, užeinanti sausra, ir jie, piemenys, susitarę ginti karves kalnų linkui, ten, kur net sausringiausiu metu neišsenka versmės ir nepristinga geros žolės. Tą seniai jam pažįstamą piemenį, gerą ir ištikimą vyrą, brahmanas įtraukė į suokalbį, ir kai kitą dieną dingo mažasis Ravano sūnus Dasas ir niekas negalėjo jo rasti, tai Vasudevas ir tas piemuo vieni težinojo dingimo paslaptį. Mat piemuo berniuką Dasą paėmęs išsivedė į kalvotą šalį, ten jie sutiko iš lėto slenkančią kaimenę, Dasas mielai ir noriai pritapo prie piemenų, augo kaip piemenukas, padėjo ganyti ir gyvulius varinėti, išmoko melžti, žaidė su veršiukais, gulėjo po medžiais, gėrė saldų pieną ir lakstė basas, karvių išmatomis apstirusiom kojom. Jam labai viskas patiko, jis pažino piemenis bei karves ir visą jų gyvenimą, pažino mišką, jo medžius ir vaisius, mėgo mango slyvas, girines figas ir varingo medį, traukė saldžias lotoso šaknis iš žalių girios kūdrų, šventadieniais nešiojo raudonų gaisrenų vainikus, išmoko žvėrių saugotis, tigro vengti, su gudria mangusta ir linksmu ežiu draugauti, palapinių prieblandoj laukti, kol lietų metas praeis; ten berniukai žaidė visokius vaikų žaidimus, giedojo giesmes arba pynė krepšius ir meldų demblius. Dasas visai neužmiršo savo būtosios tėviškės ir pirmesnio gyvenimo, tačiau greitai šie dalykai jam pradėjo rodytis kaip sapnas.

O vieną dieną, kaimenei patraukus į kitą apylinkę, Dasas nuėjo į mišką, nes buvo užsimanęs medaus pasiieškoti. Nuostabiai mielas jam pasidarė miškas, kai jį pažino, o šitas jam rodės ypač gražus, pro medžių lapiją ir šakas aukso žalčiukais vinguriavo saulės šviesa, ir kaip garsai, paukščių šūksniai, viršūnių kuždesiai, beždžionių riksmai pynėsi ir kryžiavosi, sudarydami iškilnų, švelniai švytintį raizginį, panašų į šviesos žaismą krūmynuose, taip pat ėjo, vijosi ir skirstėsi kvapai, gėlių, medžių, lapų, vandenų, samanų, žvėrių, vaisių, žemės ir puvenų dvelksmai, aitrūs ir saldūs, gerai pažįstami ir niekad nepatirti, žadiną ir migdą, smagūs ir slopūs. Kartkarčiais, būdavo, neregimame, užžėlusiame miško tarpeklyje sučiurlena upeliukas, viršum baltų žiedų skėčių praplevena žalia

aksominė peteliškė su juodomis ir geltonomis dėmėmis, sutraška šaka kažkur melsvų šešėlių gilumoj, ir sunkiai nusileidžia lapas arba suriaumoja žvėris patamsiuose, arba vaidinga beždžionė plūstasi su saviškiais. Dasas pamiršo ketinęs ieškoti medaus ir, besiklausydamas smulkutyčių margų paukštelių balsų, tarp aukštų paparčių, sužėlusių it maža giria didžiojoje girioje, pamatė pėdas, lyg kelelį nuvingiuojantį, siaurą, mažą takelį, o juo pasukęs ir be garso, atsargiai paėjęs, rado po daugiakamieniu medžiu mažą trobelę, tokią lyg smailią palapinę, pastatytą ir supintą iš paparčių, ir šalia jos sėdintį ant žemės tiesų, nejudantį vyrą, rankas ramiai pasidėjusį tarp sukryžiuotų kojų; iš po baltų plaukų ir aukštos kaktos žiūrėjo romios, bežvilgsnės jo akys, nuleistos į žemę, neužmerktos, tačiau nukreiptos į vidų. Dasas suprato, kad čia — šventas žmogus ir jogas, nebe pirmą tokį matė; tai buvo pagarbos verti ir dievų ypač mėgstami žmonės, derėjo jiems nešti dovanas ir pagarbą rodyti. Tačiau šitas, ramiai nuleistomis rankomis tiesiai sėdįs priešais savo gražią ir gerai paslėptą paparčių trobelę ir įsigilinęs į apmąstymus, berniukui labiau patiko ir pasirodė ypatingesnis ir gerbtinesnis už tuos, kuriuos iki šiol buvo matęs. Šį žmogų, kuris sėdėjo tarytum pakilęs virš žemės ir atrodė viską matąs savo nereginčiomis akimis ir viską žinąs, gaubė šventumo aura, orumo kerų ratas, sukaupto karščio ir jogos galių banga ir liepsna, kurios peržengti ar sveikinimu arba šūksniu sutrikdyti berniukas nebūtų turėjęs drąsos. Jo stoto orumas ir didybė, vidinė šviesa, trykštanti iš jo veido, bruožų sukauptumas ir geležinis neprieinamumas skleidė bangas ir spindulius, tarp kurių jis karaliavo it mėnulis, o jo būtybėje sukaupta dvasios galia, tyliai sutelkta valia supo jį tokiu įtampos lauku, jog tikrai galėjai justi: šitas žmogus vien savo noru ir mintimi, net akių nepakėlęs, galėtų tave užmušti ir vėl atgaivinti.

Nejudąs labiau nei medis, kuris vis dėlto sujuda, šakutėmis ir lapais kvėpuodamas, nejudąs kaip akmeninė dievo statula, jogas sėdėjo vietoje, ir taip pat nejudėdamas styrojo berniukas nuo pat tos akimirkos, kada jį pamatė, prie žemės kalte prikaltas, pančiais surakintas, to reginio kerų pritrauktas. Stovėjo ir žiūrėjo į jogą, matė saulės atšvaitą ant jo peties, kitą saulės atšvaitą ant jo ramiai padėtų rankų, matė tuos atšvaitus pamažu slenkant ir naujus randantis, ir taip stovėdamas ir stebėdamas ėmė suprasti, kad tam žmogui nieko nereiškia nei tie saulės atšvaitai, nei paukščių giesmės, nei beždžionių riksmai miške aplinkui, nei ruda bitė samanė, kuri Šit nusileido ant medituojančio veido, pauostė jo odą, paropinėjo skruostu, pakilo ir nuskrido, nei visas įvairus miško gyvenimas. Visa tai, pajuto Dasas, visa, ką akys mato, ką ausys girdi, kas gražu ir bjauru, kas miela ar kraupu, — visa tai nė kiek nerūpi tam šventam vyrui, lietus negalėtų jo sušaldyti nei suerzinti, ugnis nevaliotų jo sudeginti, visas pasaulis aplinkui tėra jam tiktai nereikšmingas paviršius. Nuojauta, kad iš tikrųjų gal visas pasaulis tėra tik žaismas ir paviršius, tik vėjo dvelksmas ir vilnių raukšlelės virš nepažįstamų gelmių, pervėrė bežiūrintį princą piemenaitį ne kaip mintis, o kaip kū​niškas šiurpulys ir vos juntamas svaigulys, kaip grasos ir pavojaus pojūtis, traukiąs į save ir trokštamas. Mat, kaip jautė berniukas, tasai jogas buvo pro pasaulio paviršių, pro paviršiaus pasaulį nusileidęs i patį būties dugną, į visų daiktų paslaptį, jis buvo sutraukęs juslių kerų tinklą, šviesos, garsų, spalvų, pojūčių žaismo tinklą, buvo visa tai nusimetęs nuo savęs ir tvirtai įleidęs šaknis į tai, kas esminga ir nekintama. Berniukas, nors kitados brahmanų auklėtas ir apdovanotas ne vienu dvasinės šviesos spinduliu, tuos dalykus ne protu suprato ir žodžiais nebūtų mokėjęs nieko apie tai pasakyti, bet jis pajuto tai, kaip palaimos valandą pajuntame dievybės artumą, jis pajuto tai kaip didžios pagarbos ir susižavėjimo tuo žmogum šiurpą, pajuto tai kaip meilę jam ir kaip ilgesį tokio gyvenimo, kokį rodėsi gyvenąs tasai sėdintis vyras, paskendęs susimąstyme. Tad ir stovėjo Dasas, per šį seną žmogų stebuklingu būdu prisiminęs esąs valdovų ir karalių kilmės ir sukrėstas širdyje, stovėjo paparčių tankmės pakraštyje, atitrūkęs nuo visko, — tegu sau skraido paukščiai, tegu medžiai švelniu ošimu varinėja savo šnekas, miškas tebūnie miškas ir nutolusi kaimenė tebūnie kaimenė; jis pasidavė burtams ir žvelgė į medituojantį atsiskyrėlį, pagautas nesuvokiamos ir nesutrikdomos jo stoto rimties, skaidrios jo veido ramybes, jo laikysenos jėgos ir susikaupimo, tobulo atsidėjimo savajai tarnybai.

Paskiau jis nebūtų galėjęs pasakyti, ar dvi ar tris valandas — o gal dienas — išbuvo prie tos trobelės. Kai burtai jį paleido, kai jis vėl be garso slinko atgal taku tarp paparčių, ieškojo kelio iš miško ir galiausiai vėl atsidūrė aikščiose ganyklose, prie kaimenės, jis tai darė nežinodamas ką darąs, jo sielą dar tebeveikė burtai, ir nubudo jis tik tada, kai vienas iš piemenų jį pašaukė. lasai aprėkė jį smarkiai, kam taip ilgai kažkur pradingęs, tačiau kai Dasas į jį pažiūrėjo išpūtęs akis, nesusigaudydamas už ką baramas, lyg nesuprasdamas žodžių, piemuo nutilo, nustebintas tokio neregėto, keisto berniuko žvilgsnio ir iškilmingos laikysenos. Po valandėlės tačiau paklausė jį:

— Kurgi tu, brangusis, buvai? Gal kokį dievą matei, o gal su demonu buvai susitikęs?

— Buvau miške, — atsakė Dasas, - mane traukė tenai, norėjau medaus pasiieškoti. Bet paskui užmiršau medų, nes tenai pamačiau tokį žmogų, atsiskyrėlį, kuris sėdėjo paskendęs mintyse, o gal maldoje, ir kai aš pamačiau šviečiantį jo veidą, tai turėjau sustoti ir į jį žiūrėti, ilgai ilgai. Norėčiau vakare pas jį nueiti ir dovanų jam nunešti, jis yra šventas žmogus.

— Taip ir padaryk, — tarė piemuo, — nunešk jam pieno ir saldaus sviesto; šventuosius reikia gerbti, reikia jiems dovanų duoti.

— Bet kaip man jį kalbinti?

— Nereikia jo kalbinti, Dasai, nusilenk tiktai jam ir pastatyk ką atnešęs, daugiau nieko.

Jis taip ir padarė. Gavo paieškoti, kol atitiko vietą. Ertmė priešais trobelę buvo tuščia, o į vidų eiti jis nedrįso, tai pastatė savo dovanas ant žemės priešais trobelės angą ir nuėjo.

Kol piemenys su karvėmis laikėsi netoli tos vietos, Dasas kas vakaras nešė ten dovanas, o sykį ir dieną buvo nuėjęs, rado garbingąjį vyrą medituojantį ir neatsispyrė pagundai dar sykį kaip laimingas žiūrovas gauti nors vieną šventojo jėgos ir palaimos spindulį. Ir net paskiau, kai piemenys iš to krašto pasitraukė ir Dasas padėjo ginti kaimenę į naujas ganyklas, jis ilgai negalėjo pamiršti ano išgyvenimo miške ir, kaip paaugliams įprasta, vienas likęs, pasvajodavo kartais, jog pats esąs atsiskyrėlis ir jogas. Ilgainiui tačiau atsiminimai ir svajonės ėmė blankti, juoba kad Dasas veikiai išaugo į stiprų jaunikaitį, karštai ir su džiaugsmu atsidedantį žaidimams ir imtynėms su tokiais pat vaikinais. Ir vis dėlto užsiliko jo sieloje kažkokia kibirkštėlė ir krislelis nuojautos, kad prarastas princo ir valdovo teises jam kada nors galėtų atstoti jogo orumas ir galybė.

Vieną dieną, kai jie ganė netoli miesto, kažkuris piemuo atnešė žinią, kad tenai esanti rengiama baisiai didelė iškilmė: senasis valdovas Ravanas, nebetekęs jėgų ir paliegęs, paskyręs dieną, kada jo sūnus Nalas perimsiąs įpėdinystę ir būsiąs paskelbtas valdovu. Dasas norėjo eiti į tą iškilmę, vėl pamatyti miestą, kurio atminimų trupučiai lyg per dūmus švyksojo jo sieloje, pasiklausyti muzikos, pasižiūrėti šventinės eisenos ir kilmingųjų varžybų ir nors kartą savo akimis išvysti nepažįstamąjį miestiečių ir didžiųjų žmonių pasaulį, taip dažnai minimą sakmėse ir pasakose, apie kurį buvo girdėjęs, jog kaži kada, seniai seniai, tai buvęs ir jo pasaulis, — nors tai irgi buvo tik sakmė arba pasaka, o gal dar mažiau kas. Piemenims buvo paliepta iškilmių dieną pristatyti aukoms sviesto į rūmus, ir Dasas su džiaugsmu išgirdo esąs ganiavos vyresniojo paskirtas draug su kitais šiam darbui.

Su kroviniu jie nuvyko išvakarėse į rūmus, ir sviestą iš jų priėmė brahmanas Vasudevas, apeigų vadovas, tačiau jis jaunikaičio nepažino. Paskui tie trys piemenys su didžiausia smalsa dalyvavo iškilmėse, matė, kaip iš pat ankstaus ryto, vadovaujant brahmanui, prasidėjo aukojimas, kaip ugnis apėmė didžią daugybę auksu švitančio sviesto, kaip sviestas virto šaunančiomis į dangų liepsnomis, kaip tos liepsnos tvanojo ir nutvanojo į begalybę su riebių riebiausių dūmų debesimis — auka, miela trims dešimtims dievų. Matė iškilmės eisenoje dramblius su paauksuotais stogais virš platformų, kuriose sėdėjo jojikai, matė gėlėmis iškaišytą karališkąjį vežimą ir jaunąjį radžą Nalą, klausėsi trenksmingos litaurų muzikos. Visa tai buvo labai didinga ir prašmatnu, ir truputį juokinga, bent taip pasirodė jaunajam Dasui; jis žiūrėjo apdujęs ir sužavėtas, tiesiog apstulbęs nuo triukšmo, nuo vežimų ir išpuoštų arklių, nuo visų tų šaunumynų ir pagyrūniško gėrybių švaistymo, be galo žavėjosi šokėjomis, kurios, lieknos ir stamantrios it lotoso stiebai, šoko priešais valdovo vežimą, stebėjosi miesto didumu ir gražumu; o tačiau, nepaisydamas svaigulio ir džiugesio aplinkui, į viską žiūrėjo santūriai, blaiviomis akimis piemens, kuris širdies gilumoje niekina miestietį. O kad iš teisybės jis pats yra pirmagimis, kad čia, jo akyse, valdovu tepamas, šventinamas ir garbinamas jo netikras brolis Nalas, kurio jis nėmaž neatminė, kad iš teisybės jis pats, Dasas, turėtų ano vietoj važiuoti tuo gėlėmis išpuoštu vežimu, — apie tai jis negalvojo. Tik jam visiškai nepatiko tas jaunasis Nalas, rodės, kad jis yra kvailas ir piktas, paskutinis išlepėlis ir nepakenčiamas pasipūtėlis, baisiausiai garbstąs pats save; mielai būtų tam valdovą vaidinančiam jaunikaičiui iškrėtęs kokį pokštą ar gerai jį pamokęs, bet nebuvo progos, o kita vertus, Dasas greit viską pamiršo, nes čia buvo tiek daug ko matyti, girdėti, iš ko juoktis ar kuo gėrėtis. Miesto moterys buvo gražios, jų žvilgsniai, judesiai ir kalbos įžūlios ir kurstančios, tie trys piemenys išgirdo ne vieną žodį, skambėjusį paskui ilgai ausyse. Žodžiai buvo šūkčiojami, tiesa, kiek pašiepiamu tonu, miestietis į piemenį žiūri taip pat kaip piemuo į miestietį: vienas niekina kitą; bet vis dėlto tie gražūs, stiprūs, pienu ir sūriu mintą, beveik ištisus metus po grynu dangumi gyveną jauni vyrai miesto moterims labai patiko.

Iš tų iškilmių pargrįžęs, Dasas buvo jau tikras vyras, pradėjo merginėti ir gavo atlaikyti ne vienas kumštynes bei imtynes su kitais vaikinais. Su kaimene jie vėl nukilo į kitą kraštą, kur ganyklos buvo plačiose lygumose su gausybe stovinčių vandenų, priaugusių nendrių ir bambukų. Čia jis sutiko merginą, vardu Pravatę, ir užsidegė pašėlusia meile tai gražuolei. Ji buvo nuomininko duktė, o Dasas ją pamilo taip smarkiai ir stipriai, jog pamiršo visa kita ir užsispyrė būtinai ją gauti. Po kurio laiko piemenys tą kraštą vėl paliko, bet jis neklausė jų raginimų nei atkalbinėjimų, atsiskyrė nuo jų, metė pamėgtąjį piemens gyvenimą, tapo sėsliu žmogum ir galų gale gavo Pravatę už žmoną. Jis dirbo uošvio laukus, augino soras ir ryžius, padėjo malūne ir miško darbuose, pastatė žmonai pirkią iš bambuko ir molio ir laikė ją tenai užrakintą. Matyt, galinga yra toji jėga, kuri įstengia priversti jauną vyrą atsisakyti turėtųjų smagumų, draugų ir įpročių, pakeisti visą gyvenimo būdą ir tarp svetimų imtis nepavydėtinos žento dalios. Toks neregėtas buvo Pravatės gražumas, toks didis ir žavingas intymiųjų meilės džiaugsmų pažadas, spinduliuojąs iš jos veido ir stoto, jog Dasas tapo aklas viskam ir visiškai atsidavė tai moteriškei, ir iš tikrųjų jos glėbyje pažino didelę laimę. Apie įvairius dievus ir šventuosius padavimai sako, kad jie, pakerėti žavios moteriškės, laikę ją glėbyje dienomis, mėnesiais ir metais, visiškai su ja susilieję, visiškai goslybėje paskendę, visus kitus reikalus užmiršę. Ir Dasas sau troš​ko tokios dalios ir tokios meilės. Tuo tarpu jam buvo skirta kas kita, ir jo laimė tvėrė neilgai. Ji tvėrė vos metus, ir tuos dar ne vien laimė užpildė, pakako ten vietos daug kam — ir įkyrioms uošvio priekabėms, ir svainių pašaipoms, ir jaunos žmonos kaprizams. Tačiau ligi tik jis prisiglausdavo prie Pravatės patale, tuoj viską užmiršdavo, viskas į nieką pavirsdavo — tokiais galingais kerais Dasą traukė jos šypsena, taip saldu jam buvo glostyti liekną žmonos kūną, tokia begale žiedų, kvapų ir ūksmių klestėjo jos jauno kūno aistros sodas.

Nespėjo laimė patverti nė vienerių pilnų metų, ir šit viena dieną tame krašte kilo sujudimas ir šurmulys. Pasirodė raiti žygūnai, skelbdami, kad atvyksta jaunasis radža, paskui su savo žmonėmis, žirgais ir palyda pasirodė ir pats jaunasis radža Nalas pamedžioti toje apygardoje, bent keliose vietose buvo pastatytos palapinės, girdėjosi, kaip prunkščia žirgai, skardi medžiotojų ragai. Dasas nekvaršino sau galvos tais dalykais, jis darbavosi lauke, ruošėsi malūne ir vengė medžiotojų ir dvariškių. Tačiau kai jis vieną dieną parėjo j savo trobelę ir joje nerado žmonos, kuriai buvo griežčiausiai uždraudęs tuo metu bet kur išeiti, jam nusmelkė širdį, jis pajuto, jog nelaimė jau kybo virš galvos. Nuskubėjo pas uošvį, bet Pravatės nė tenai nebuvo, ir visi sakėsi jos nematę. Juo toliau, juo labiau spaudė jam širdį. Jis išieškojo kopūstų daržą, išieškojo laukus, ir dieną, ir dvi dienas davėsi be paliovos tarp savo trobelės ir uošvio namų, tykojo užsiglaudęs lauke, buvo net į šulinį nusileidęs, meldėsi, šaukė ją vardu, viliojo, keikė, ieškojo pėdų. Jo svainių jauniausiasis, visai dar vaikas, galiausiai atskleidė paslaptį: Pravatę esanti pas radžą, gyvenanti jo palapinėje, ją matę jo žirgu jodinėjančią. Dasas pasalomis žvalgė Nalo palapinių stovyklą, jis turėjo su savim svaidyklę, kurią piemeniu būdamas vartojo. Kai tik valdovo palapinė dieną ar naktį nors akimirką rodėsi nesaugoma, jis sėlino artyn, bet tučtuojau atsirasdavo sargai, ir jis gaudavo pasišalinti. Jis įsilipo į medį, užsislėpė lapijoje, stebėjo iš ten stovyklą, matė radžą, kurio veidas buvo pažįstamas ir kėlė pasibjaurėjimą dar nuo anų iškilmių, matė jį ant žirgo sėdantį ir išjojantį, o kai jis po kelių valandų grįžo, nusėdo ir atkėlė palapinės užuolaidą, Dasas pamatė palapinės ūksmėje judant jauną moterį, pasitinkančią sugrįžusįjį, ir vos iš medžio neiškrito, pažinęs, kad čia juk Pravatė, jo žmona. Dabar tikrai žinojo, kas nutiko, ir širdį jam suspaudė dar labiau. Didelė buvo jo laimė mylėtis su Pravatę, bet ne mažesnis, veikiau didesnis dabar buvo skausmas, įtūžis, sielvartas dėl netekties ir įžeidimo. Taip esti, kai žmogus visas meilės išgales sudeda į vieną objektą; jei tą praranda, tada jam sugriūva viskas, ir jis lieka vienišas ir vargšas tarp griuvėsių.

Visą dieną ir visą naktį Dasas klajojo po aplinkinius miškus, vos trumpai pasilsėjusį sielvartas jį vėl kėlė, kad ir pavargęs, jis turėjo bėgti ir ką nors daryti, jautėsi taip, tartum lemta jam būtų bėgti ir klajoti ligi pasaulio galo, kol pasibaigs gyvenimas, kuris jam dabar nebeturėjo nei vertės, nei grožio. Ir dėlto nebėgo jis kur į tolumas ar nepažįstamus kraštus, o laikėsi arti savosios nelaimės vietos, suko ir suko aplink savo trobelę, malūną, laukus, valdovo palapinę. Galų gale jis vėl užsislėpė medyje ties ta palapine, glūdėjo lapijoje susirietęs ir tykojo apkartęs ir liepsnodamas įtūžiu kaip alkanas plėšrūnas, iki prisiartino akimirka, kuriai laikė įtemptus paskutinius jėgos likučius, — iki radža išėjo priešais palapinę. Tada jis tylutėliai nušliuožė nuo šakos, užsimojo, įsuko svaidyklę ir trenkė lauko akmeniu neapkenčiamajam į kaktą taip, jog tasai susmuko ir liko gulėti aukštielninkas. Nieko tartum arti nebuvo; pro baisaus smagumo ir džiaugsmo audrą, kilusią Daso juslėse, kai kerštas jau buvo įvykdytas, vieną akimirką kraupiai ir keistai pasijuto gili tyla. Ir nespėjo dar kilti riksmas aplink nužudytąjį, nespėjo dar sujusti tarnai — jau jis dingo miške ir bambukų tankmėje, nusileidžiančioje į klonį.

Kada jis šoko iš medžio, kada, degdamas veikla, suko svaidyklę ir siuntė mirtį, tada jautėsi taip, lyg sykiu naikintų ir savo gyvybę, lyg eikvotų pačias paskutines jėgas ir, skrisdamas drauge su žudančiu akmeniu, pats pultų į pragaišties bedugnę, sutikdamas žūti, kad tik nekenčiamasis priešas mirtų viena akimirka pirmiau. Tačiau dabar, kada į jo veiklą atsakė anas nelauktasis tylos akimirksnis, nuo atlapos bedugnės jį atitraukė gyvenimo geismas, apie kurį prieš valandėlę dar nieko nežinojo, pirmapradis instinktas suėmė savo valdžion jo jusles ir narius, nukreipė jį į girią ir bambukų tankmę, liepė bėgti ir slėptis. Tik tada, kai pasiekė slėpynę ir ištrūko iš pirmutinio pavojaus, susivokė, kas jam atsitiko. Baisiai išsekęs, parkrito ir vos gaudė kvapą, o kai dėl nusilpimo išblėso žygdarbio svaigulys ir užleido vietą blaivesnei nuovokai, jis pajuto iš pradžių nusivylimą ir pasidygėjo, kad liko gyvas ir iš ten ištrūko. Tačiau kai tik truputėlį atsikvėpė ir praėjo silpnumas, tuoj tą alpų ir šleikštu jausmą išstūmė noras nepasiduoti ir valia gyventi, ir dar sykį grįžo pašėlęs džiaugsmas dėl atlikto žygdarbio.

Beregint aplink jį kilo didelis sujudimas, prasidėjo žudiko paieškos ir medžioklė, ji truko visą dieną, ir Dasas nebuvo rastas vien todėl, kad nekrutėdamas kiūtojo tokioje slėpynėje, kur niekas nedrįso per giliai lįsti dėl tigrų. Jis numigo truputį, paskui gulėjo ir žvalgėsi, šliaužė toliau, vėl ilsėjosi, trečią dieną po savo to darbo buvo jau anapus kalvų grandinės ir keliavo be sustojimų tolyn ir tolyn, į aukštesnius kalnus.

Benamio gyvenimas stumdė jį šen ir ten, užgrūdino, padarė abejingesnį, gudresnį, o kartu ir labiau viskuo nusivylusį, tačiau naktimis jis vis sapnavo Pravatę ir savo buvusią laimę (ar bent tai, ką vadino laime), be to, daugsyk sapnavo, kad yra persekiojamas, kad vis bėga ir bėga, tie sapnai buvo baisūs ir slogūs, kaip antai šitas: jis bėga miškais, iš paskos — vijikai su būgnais ir medžioklės ragais, o jis per miškus ir pelkes, per dygius brūzgynus ir lūžtančius sutrešusius tiltus nešasi kažką, kažkokį nešulį, ryšulį, kažką suvyniotą, apmuturiuotą, nežinomą, nutuokdamas tik tiek, jog tas daiktas baisiai brangus ir nė kokiomis aplinkybėmis nepaleistinas iš rankų, jog tai didi vertybė, atsidūrusi pavojuje, lobis, gal net pavogtas, suvyniotas į skarą, spalvotą medžiagą su rudai raudonais ir mėlynais raštais, tokią, koks buvo išeiginis Pravatės drabužis, - kad jis, atseit, tą nešulį, grobį ar lobį užsikrovęs, pavojų persekiojamas ir vargų kamuojamas, bėga ir šliaužia, susilenkęs neria po žemai nusvirusiomis medžių šakomis ir viršum galvos karančiomis uolomis, lekia pro gyvates, svaigulingai siaurais lieptais dumia per upes, pilnas krokodilų, kad jis paskui, galutinai užkankintas ir pristigęs kvapo, sustoja, ima knaibyti savo ryšulio mazgus, atmezga vieną, atmezga antrą, ir pasirodo, jog lobis, kurį jis štai išima ir laiko šiurpulio krečiamose rankose, yra jo paties galva.

Jis slapstėsi ir keliavo, bet nuo žmonių, po teisybei, jau nebėgo, veikiau jų vengė. Ir šit vieną dieną kelias atvedė Dasą į vešlia žole apaugusias kalvas, į kraštą, kuris pasirodė jam gražus ir giedras ir sveikino jį, lyg jam turėtų būti pažįstami tie reginiai: čia pievos su svyruojančiais žolių žiedynais, čia blindžių guotai, kuriuos jis tikrai atpažino ir kurie jam priminė giedrus ir nekaltus laikus, kada jis dar nieko neišmanė apie meilę ir pavydą, apie neapykantą ir kerštą. Čia buvo ganyklos, kur jis kitados su savo draugais ganė kaimenę, tai buvo giedriausias jo jaunystės metas, iš tolimų negrįžtamybės klonių jis žvelgė dabar į Dasą. Saldus liūdesys širdyje atsakinėjo balsams, kurie jį čia sveikino, vėjui, plevenančiam sidabriniuose gluosnių lapuose, linksmam, greitam mažų upeliukų maršui, paukščių giesmėms ir žemam auksiniam kamanių dūzgesiui. Prieglobsčio, namų garsai ir kvapai supo Dasą, dar niekur jam, pripratusiam prie klajoklių piemenų gyvenimo, žemė neatrodė tokia sava, tokia lyg tėvynė.

Šitokių balsų sieloje lydimas ir vedamas, jausdamasis panašiai kaip namo pargrįžęs žmogus, vaikštinėjo jis po malonią žemę, po kaži kiek baisių mėnesių pirmą kartą ne kaip svetimas, persekiojamas, ne kaip bėglys ir mirti pasmerktasis, o su atlapa širdžia, apie nieką negalvodamas, nieko negeisdamas, visiškai atviras tykiai ir giedrai dabarčiai ir aplinkiniams daiktams, viską su padėka priimdamas ir truputėlį stebėdamasis pačiu savimi ir tuo nauju, nepaprastu, pirmą kartą džiaugsmingai išgyvenamu sielos būviu, tuo savo atvirumu be norų, ta giedra be įtampos, tuo atidžių ir dėkingu nusiteikimu gėrėtis. Kažkas traukė jį per žalias ganyklas į mišką, po medžiais, į prieblandą, numargintą smulkiais saulės atšvaitais, ir čia tas pargrįžimo ir namų jausmas dar labiau sustiprėjo ir vedė jį keliais, kuriuos kojos pačios rodės atrandančios, iki jis, prasibrovęs per paparčių tankmę, per mažą miškelį dideliame miške, atsidūrė prie mažytės trobelės, o priešais trobelę sėdėjo ant žemės nejudantis jogas, kurį jis kitados nemačiomis stebėjo, kuriam pieną nešiojo.

Tartum atsibudęs sustojo Dasas. Čia viskas tebebuvo kaip kitados, čia nebuvo laiko slinkties, nebuvo žudymo nei kančios; regis, ir laikas, ir gyvenimas tvėrė sustingęs it kristalas, sustabdytas ir pavirtęs amžinybe. Jis žiūrėjo į tą seną žmogų, ir jo širdin sugrįžo ta pati nuostaba, meilė ir ilgesys, kuriuos išgyveno tada, kai matė jį pirmą kartą. Dasas žiūrėjo į trobelę ir galvojo sau vienas, kad ją vertėtų kiek pataisyti, kol prasidės lietų metas. Paskui įsidrąsinęs žengė atsargiai kelis žingsnius, įėjo į trobelę ir apžiūrėjo, ko joje esama; nedaug ten ko buvo, beveik nieko: lapų paklotas atsigulti, dubuo iš moliūgo lukšto su trupučiu vandens ir tuščia plaušinė regztelė. Regztelę jis pasiėmė ir išėjo su ja paieškoti miške ko valgyti, parnešė vaisių ir medienos minkštimo, tada nuėjo ir prisėmė pilną dubenį šviežio vandens. Padarė, ką tik buvo galima čia padaryti. Tiek mažai tereikia žmogui, kad gyvas būtų. Dasas atsitūpė žemėje ir paskendo svajose. Patenkintas buvo ta tylinčia rimtimi ir svaja miške, patenkintas buvo savimi, savo vidaus balsu, atvedusiu jį į šią vietą, kur dar jaunas būdamas kitados pajuto ramybę, laimę ir namus.

Taip Dasas ir liko prie šio tylinčio žmogaus. Jis atnaujino jogo paklotą, rankiojo maistą abiem, pataisė senąją trobelę ir ėmė statyti kitą, sau pačiam, netoliese nuo pirmosios. Senis atrodė jį pakenčiąs, tačiau negalėjai permanyti, ar jis iš viso pastebi Dasą. Jei jis kada pakildavo iš savo apmąstymų, tai tik nueiti į trobelę gulti, užvalgyti truputį arba valandėlę pasivaikščioti po mišką. Dasas gyveno šalia garbiojo vyro kaip tarnas prie didelio pono ar veikiau kaip smulkus naminis gyvūnas, prijaukintas paukštis arba, sakysim, mangusta, kuri gyvena sau šalia žmogaus, paslaugi ir vos pastebima. Kadangi jis ilgą laiką buvo bėglys ir turėjo slapstytis, gyveno be ramybės, su nešvaria sąžine, nuolat būgštaudamas, kad šit pasirodys persekiotojai, tai ramus gyvenimas, nevarginantis darbas ir kaimynystė su žmogumi, kuris tarytum nėmaž juo nesidomi, kurį laiką buvo jam labai mielas, jis nebesapnavo košmariškų sapnų, išbūdavo ir pusę dienos, ir net visą dieną neprisiminęs to, kas įvyko. Apie ateitį negalvojo, o jei ko ilgėjosi ar troško, tai nebent šičia likti ir būti šio jogo įvesdintam į atsiskyrėlių gyvenimo paslaptis, pačiam tapti jogu ir persiimti išdidžiu jogų nerūpestingumu. Dasas pradėjo dažniau mėgdžioti garbiojo vyro laikyseną, panašiai kaip jis nejudėdamas sėdėti sukryžiuotomis kojomis, panašiai kaip jis žvelgti į nepažįstamą ir nerealų pasaulį, o tam, kas aplinkui dedasi, darytis abejingas. Per tas pratybas dažniausiai kaipmat pavargdavo, nutirpdavo sąnariai, imdavo skaudėti nugarą, uodai kandžiodavo, odą dirgindavo kažkokios keistos pajautos, čia, būdavo, niežti, čia vėl kažkas erzina, neištvėręs imdavo judėti, kasytis ir galiausiai atsistodavo. Kai kada tačiau patirdavo ir kitokių pojūčių, pasijusdavo ištuštėjęs, lengvutis ir plūduriuojąs ore, kaip kartais pasitaiko sapne, kai žemę tik retkarčiais lengvutėliai palieti, švelniai atsispiri ir vėl plūduriuoji lyg pūkelis. Tokiomis akimirkomis Dasas pradėjo nujausti, kaip būtų tada, jei visuomet plaukiotum ore, kaip kūnas ir siela turėtų prarasti svorį ir sklęsti aukštesnės, tyresnės, saulėtos būties dvelksme, iškilti ir įsismelkti į Anapus, kur nebėra laiko ir amžino kitimo. Tačiau tai buvo ir liko tik akimirkos ir nuojautos. O kai nusivylęs iš tokių akimirkų vėl atkrisdavo į kasdienybę, jis galvodavo būtinai turįs pasiekti, kad senasis jogas taptų jo mokytoju, kad supažindintų jį su savo pratybomis ir slaptais menais ir iš jo padarytų jogą. Tačiau kaip tai turi įvykti? Neatrodė panašu, kad senis kada nors į jį akis pakeltų, kad jie kada žodžiais persitartų. Atrodė veikiau, kad senis yra ne tik anapus dienų ir valandų, anapus miško ir trobelės, bet ir anapus žodžių.

Ir vis dėlto išaušo diena, kada jis pratarė žodį. Dabar užėjo toks laikas, kai Dasas vėl kiekvieną naktį regėjo sapnus, dažnai pašėlusiai saldžius, o neretai ir pašėlusiai bjaurius, arba apie savo žmoną Pravatę, arba apie bėglio gyvenimo baisybes. O dienomis nedarė jokios pažangos, niekaip netvėrė ilgai sėdėti ir pratybas atlikinėti, vis galvojo apie moteris ir meilę, bastėsi po mišką. Gal dėl to buvo kaltas oras, dienos buvo tvankios, pūsčiojo karsti vėjo gūsiai. Ir šit vėl buvo tokia netikusi diena, uodai zyzė, Dasas naktį vėl sapnavo sunkų, baimės ir slogučio lydimą sapną, kurio turinio jis, tiesa, neatminė, bet kuris nubudusiam rodėsi niekingas ir tiesiog nepadorus, didžiai gėdingas atkrytis į ankstesnes būsenas ir gyvenimo pakopas. Visą dieną neramus ir paniuręs slankiojo ar šlaistėsi aplink trobele, mėgino šį tą dirbti, bet viskas iš rankų krito, keliskart sėdosi meditacinių pratybų daryti, tačiau kiekvie​ną sykį jį tučtuojau pagaudavo nerimas, mėšlungiai suko sąnarius, tirpo kojos, degte degė sprandas, ištverti jis pajėgdavo vos valandėlę ir gėdydamasis baikščiai dirsčiojo į senį, kuris sėdėjo tobula poza, o jo veidas su nukreiptomis į vidų akimis tvyrojo nepaliečiamai tyras ir giedras it gėlės žiedas.

Ir kai tą dieną jogas pakilo ir žengė į trobelę, Dasas, ilgai laukęs šios akimirkos, pastojo jam kelią ir su nukamuoto žmogaus drąsa užkalbino jį:

— Garbusis, — tarė, — atleisk, kad įsibroviau į tavąją rimtį. Aš ieškau ramybės, ieškau rimties, norėčiau gyventi kaip tu ir būti kaip tu. Štai, esu dar jaunas, o jau daug kančių turėjau ragauti, likimas žiauriai žaidė manimi. Esu gimęs valdovu būti, o likau ištremtas pas piemenis, pasidariau piemuo, užaugau, buvau smagus ir stiprus kaip jaunas buliukas, širdį turėjau tyrą. Paskui man akys atsivėrė į moterį, o kai išvydau visų gražiausiąją, savo gyvenimą paskyriau jai tarnauti, būčiau numiręs, jei jos nebūčiau gavęs. Atsiskyriau nuo savo draugų, nuo piemenų, ėmiau pirštis Pravatei, gavau ją, tapau žentu ir tarnavau, sunkiai turėjau dirbti, bet Pravatė buvo mano ir mylėjo mane, bent aš tikėjau, kad myli, kas vakaras grįždavau į jos glėbį, gulėdavau prie jos širdies. Bet štai atvyko į tą kraštą radža, tas pats, dėl kurio dar mažas buvau ištremtas, atvyko ir pagrobė man Pravatę, gavau ją pamatyti jo glėbyje. Tai buvo man didžiausias skausmas gyvenime, jis perkeitė mane ir visą mano būvį. Užmušiau tą radžą, nužudžiau jį, paskui gyvenau bėglio ir žudiko gyvenimą, visi mane persekiojo, nė valandos negalėjau būti ramus, kol atsidūriau čia. Garbusis, esu kvailas žmogus, esu žudikas, mane gali sugauti ir ketvirčiuoti. Tokio baisaus gyvenimo ilgiau nebegaliu ištverti, norėčiau juo nusikratyti.

Jogas tą jo protrūkį išklausė ramiai, nuleistomis akimis. Dabar jis atsimerkė ir įrėmė žvilgsnį į Daso veidą, skaidrų, veriantį, beveik neatlaikomai tvirtą, sukauptą ir šviesų žvilgsnį, ir kol jis stebėjo Daso veidą ir svarstė jo skubų pasakojimą, jo burna pamažu susitraukė į šypsulį, į juoką, tyliai juokdamasis jis papurtė galvą ir tarė:

— Maja! Maja!

Visiškai sutrikęs ir sugėdintas Dasas liko stovėti, o senis prieš užkandį truputį pasivaikščiojo siauru taku tarp paparčių, vienodai ir ritmingai žingsniavo pirmyn ir atgal, po kelių šimtų žingsnių grįžo ir įėjo į trobelę, o jo veidas vėl buvo kaip visada, nugręžtas kažkur šalin nuo reiškinių pasaulio. Ir ką reiškė tas juokas, kuris iš visada vienodai nejudraus veido atsiliepė vargšui Dasui! Ilgai gavo apie jį galvoti. Ar jis buvo palankus ar pašaipus, tas baisus juokas, nuskambėjęs Daso beviltiško prisipažinimo ir maldavimo valandą, ar jis guodė ar smerkė, ar buvo dieviškas ar demoniškas? Ar tai buvo tik ciniškas senatvės mekenimas, nebeįstengiant nieko dorai suvokti, ar išminčiaus pasijuokimas iš kito kvailybės? Ar tai buvo atmetimas, išvijimas? O gal tai turėjo būti paskata, paraginimas Dasui, kad jo pavyzdžiu ir pats nusijuoktų? Jis neįstengė tos mįslės įminti. Ligi išnaktų suko galvą dėl to juoko, kuriuo šio senio akyse tartum pavirto visas jo gyvenimas, jo laimė, jo bėdos, jo mintys krimto tą juoką it kietą šaknį, kuri vis dėlto turėjo kažkokį skonį ir kvapą. Ir lygiai taip pat jis krimto, svarstė ir stengėsi perprasti žodį, kurį senis taip skambiai sušuko, kurį taip giedrai ir su nesuvokiamu linksmumu ištarė juokdamasis: „Maja, maja!" Ką tas žodis maždaug reiškia, Dasas pusiau žinojo, pusiau galėjo spėti, numanė maždaug ir tai, ką galėtų reikšti to žodžio ištarimo būdas. Maja — tai buvo Daso gyvenimas, Daso jaunystė, Daso saldi laimė ir karti nedalia, maja buvo gražuolė Pravatė, maja buvo meilė ir jos smagybės, maja — visas gyvenimas. Daso gyvenimas ir visų žmonių gyvenimas, — viskas to seno jogo akyse buvo maja, buvo nelyginant vaikų darbas, vaidyba, teatras, pasvaja, niekybė su margu paviršiumi, muilo burbulas, kažkas, iš ko galima gardžiai pasijuokti ir ką tinka niekinti, liet jokiu atveju ne rimtai traktuoti.

Nors senam jogui Daso gyvenimo klausimas anuo juoku ir žodžiu „maja" rodėsi išspręstas ir užbaigtas, tačiau pačiam Dasui anaiptol taip nebuvo, ir galėjo jis kažin kaip norėti pats tapti besijuokiančiu jogu, o savo gyvenimą laikyti maja ir nieku daugiau, bet per tas nerimastingas dienas ir naktis vėl jame atgijo ir sujudo viskas, kas po vargingų bėglio dienų čia, susirastame prieglobstyje, kurį laiką jau rodėsi kaip ir užmiršta. Labai maža, rodėsi, tebuvo vilties, kad jis kada nors tikrai išmoktų jogų meno ar juolab pasidarytų toks pat kaip tas senis. Bet jeigu taip, tai kokia prasmė jam viešėti tame miške? Rado čia prieglobstį, šiek tiek atsikvėpė ir jėgų atgavo, šiek tiek atitoko, ir tai buvo vertinga, tai jau buvo daug. O tuo tarpu gal jau liovėsi valdovo žudiko medžioklė, ir jis galės be didelio pavojaus keliauti toliau. Taip Dasas ir nusprendė daryti, jau kitą dieną ketino išvykti, pasaulis platus, ir jam nėra ko tūnoti šiame užkampyje. Apsisprendęs jis truputėlį aprimo.

Buvo manęs išvykti sulig aušra, bet kai po ilgo miego nubudo, saulė jau buvo patekėjusi ir jogas jau pradėjęs savo mąstymus, o neatsisveikinęs Dasas nenorėjo išeiti, be to, dar ir reikalų turėjo į jį. Tad laukė keletą valandų, kol tas žmogus atsistojo, pasirąžė ir ėmė vaikščioti pirmyn atgal. Tada Dasas pastojo jam kelią, ėmė lankstytis ir nesiliovė tol, kol jogas klausiamai atkreipė į jį akis.

— Mokytojau, — tarė jis nusižeminęs, — aš išeinu savais keliais, nebetrukdysiu tau ramybės. Bet dar šį sykį leisk man, didžiai gerbiamasis, kreiptis su prašymu. Kai aš apsakiau tau savo gyvenimą, tu nusijuokei ir sušukai „maja". Maldauju tave, leisk man daugiau sužinoti apie mają.

Jogas pasigręžė trobelės pusėn, akimis liepė Dasui sekti paskui. Senis pastvėrė moliūgą su vandeniu, atkišo Dasui ir liepė nusiplauti rankas. Dasas klusniai darė ką liepiamas. Tada mokytojas išliejo vandenį iš dubens ant paparčių, padavė vaikinui jau tuščią ir liepė atnešti šviežio vandens. Dasas paklausė ir nubėgo, ir atsisveikinimo jausmais sujudo jo širdis, nes šit paskutinį kartą eina tuo siauru takučiu į šaltinį, paskutinį kartą neša lengvą dubenį su lygiais, ilgo čiupinėjimo nugludintais kraštais prie mažyčio vandens veidrodžio, kuriame atsispindi paparčiai, susiskliautusios medžių viršūnes ir pabirais šviesiais taškais blykšo salsva dangaus žydruma, kuris dabar, pasilenkus, paskutinį kartą atmuša ir jo paties veidą rusvoje prieblandoje. Panėrė dubenį į vandenį pamažu, susimąstęs, dvejodamas ir niekaip negalėdamas suprasti, kodėl jo savijauta tokia keista ir kodėl jam, pasiryžusiam iškeliauti, pasidarė skaudu, kad senis jo nekviečia dar pabūti, gal net visiškai čia likti.

Jis atsitūpė prie šaltinio krašto, nurijo gurkšnį vandens, atsistojo atsargiai su dubeniu, kad nė kiek nenulietų, ir buvo begrįžtąs trumpu keliu atgal, tik šit jo ausis pasiekė garsas, kuris jį sukrėtė ir išgąsdino, balsas, kurį jis buvo girdėjęs ne viename sapne, apie kurį su karčiu ilgesiu ne vieną valandą svajojo budėdamas. Saldžiai skambėjo tasai balsas, saldžiai, vaikiškai ir meilingai viliojo iš miško ūksmės, net jam širdis šiurpo iš nuogąsčio ir aistros. Tai buvo Pravatės, jo žmonos, balsas. — Dasai! — viliojo ji.

Jis apsižvalgė, netikėdamas savo ausimis, vis dar su vandens dubeniu rankose, ir štai tarp medžių kamienų pasirodė ji, Pravatę, mylimoji, neužmirštamoji, neištikimoji, - liekna, elastingai žengianti ilgomis kojomis. Jis paleido iš rankų dubenį ir puolė jos pasitikti. Ji stovėjo prieš jį šypsanti ir susidrovėjusi, žvelgdama didelėmis stirnos akimis, ir dabar iš arti jis matė, kad jos sandalai raudonos odos, kad jos rūbai labai gražūs ir prabangūs, ant riešo aukso apyrankė, o juoduose plaukuose daugybe spalvų žioruoja brangakmeniai. Jis žengtelėjo atatupstas. Tai gal ji tebėra valdovo sugulovė? Nejau, jis neužmušė to Nalo? Nejau ji tcbelaksto, apkabinėta jo dovanomis? Kaip ji drįsta, tomis segėmis ir tais akmeninis išsidabinusi, stoti priešais Dasą ir jo vardą šaukti?

O ji buvo gražesnė nei kada nors, ir jis, nespėjęs pareikalauti pasiaiškinimo, turėjo ją apkabinti, kaktą prie jos plaukų priglausti, jos veidą prie savęs prisitraukti ir burną bučiuoti, ir šitai darydamas pajuto, kad štai sugrįžo ir vėl yra jo visa tai, ką kitados turėjo, — laimė ir meilė, smagumas, gyvenimo džiaugsmas, aistra. Jau visomis mintimis jis buvo toli nuo šio miško ir seno atsiskyrėlio, jau jam į nieką pavirto miškas, atsiskyrėlio būstas, meditacijos ir jogų mokslas — užmiršo viską; nebegalvojo nė apie dubenį su vandeniu, kurį turėjo parnešti seniui. Dubuo liko numestas prie šaltinio, o jis su Pravate sparčiai žengė iš miško. Ir kuo skubiausiai ji ėmė pasakoti, kaip čia atsiradusi ir kaip visa nutikę.

Nuostabus buvo jos apsakymas, nuostabus, džiuginantis ir pasakiškas, it į pasaką lėkė Dasas į savo naująjį gyvenimą. Ne tik Pravatė vėl buvo jo, ne tik nekenčiamasis Nalas nebegyvas ir žudiko paieškos seniai nutrauktos, bet išaiškėjo, kad ir Dasas, piemeniu tapęs valdovo sūnus, mieste jau paskelbtas teisėtu įpėdiniu ir valdovu, senas piemuo ir senas brahmanas atsiminė bemaž užmirštą jo nušalinimo istoriją ir viešai ją apsakė, ir tas pats žmogus, kuris, kaip Nalo žudikas, buvo kurį laiką ieškomas, norint jį nukankinti ir nužudyti, dabar dar uoliau ieškomas visame krašte, norint jį paskelbti radža ir iškilmingai įvesdinti į miestą ir į tėvo rūmus. Tatai buvo tarytum sapnas, ir apstulbusiam Dasui labiausiai patiko laiminga lemtis, kad iš visų jo ieškoti siųstų žmonių kaip tik Pravatė jį surado ir pirmutinė pasveikino. Miško pakraštyje jis rado stovinčias palapines, kvepėjo dūmais ir kepama žvėriena. Pravatę garsingai pasveikino jos palyda, ir vos ji pasakė, jog šit su ja yra Dasas, jos vyras, prasidėjo didi iškilmė. Buvo ten vienas vyriškis, Daso draugas iš piemenavimo laikų, tai jis ir atvedė Pravatę su visa svita čionai, į tas vietas, kur Dasas pirmiau gyveno. Tas vyriškis juokėsi iš džiaugsmo, atpažinęs Dasą, bėgo jo pasitikti ir buvo beužplojąs jam per petį, gal būtų jį ir apkabinęs; bet juk dabar jo draugas buvo radža, tad belėkdamas sustojo it stabo ištiktas, ėmė eiti pamažu ir pagarbiai ir pasveikino jį žemai nusilenkdamas. Dasas jį pakėlė, apkabino, meiliai pavadino vardu ir klausė, kuo jį galėtų apdovanoti. Piemuo panorėjo gauti telyčią, ir jam buvo nusiųstos net trys telyčios iš geriausios radžos bandos. O naujajam valdovui buvo pristatinėjami vis nauji žmonės, valdininkai, girių prižiūrėtojai, rūmų brahmanai, jis priiminėjo jų sveikinimus, buvo iškelta puota, suskambo būgnų muzika, gitarų ir fleitų balsai, o Dasui visa ta iškilmė ir prašmatnybė rodėsi kaip sapnas; jis nevaliojo iki galo tuo patikėti, tikrovė jam kol kas buvo tiktai Pravatė, jauna jo žmona, kurią laikė apkabinęs.

Trumpais pažygiais būrys traukė link miesto, į priekį išsiųsti žygūnai skleidė džiaugsmingą žinią, kad jaunasis radža atsirado ir parvyksta, o kai miestas jau buvo matyti, tai jis visas skardėjo gongais ir būgnais, ir Daso pasitikti žengė baltai apsirengusių brahmanų procesija, kurios priekyje ėjo Vasudevo įpėdinis, nes Vasudevas, prieš kokią dvidešimt metų išsiuntęs Dasą pas piemenis, neseniai buvo miręs. Brahmanai sveikino radžą, giedojo himnus, o priešais rūmus, į kuriuos vedė naująjį radžą, užkūrė kelis didelius aukų laužus. Dasą įvedė į jo namus, čia jį sutiko nauji sveikinimai, pagarbos reiškimai, laiminimai ir sėkmės linkėjimai. Lauke miestas ligi išnaktų kėlė džiaugsmo šventę.

Dviejų brahmanų kiekvieną dieną mokomas, Dasas trumpu laiku įgijo būtiniausių žinių, dalyvavo aukojimuose, teisė žmones, mokėsi raitelių ir karo meno. Brahmanas Gopalas supažindino jį su politika: apsakė, kokia yra jo paties, jo dinastijos ir jos teisių būklė, kokias pretenzijas galės reikšti jo būsimieji sūnūs ir kas yra jo priešai. Čia pirmiausia buvo minėtina Nalo motina, kuri kitados taikėsi Dasui atimti princo teises ir net gyvybę, o dabar dar jo nekentė ir kaip sūnaus žudiko. Ji buvo pabėgusi, pasidavusi kaimyno valdovo Govindo globon ir gyveno jo rūmuose, o tasai Govindas ir jo giminė jau nuo kadai buvo pavojingi priešai, jie jau su Daso protėviais kariavo ir savinosi kai kurias jo žemes. Tuo tarpu pietinis kaimynas, Gaipalio valdovas, draugavo su Daso tėvu ir užmuštojo Nalo pakęsti negalėjo; jį aplankyti, apdovanoti ir užkviesti į artimiausią medžioklę buvo svarbi pareiga.

Ponia Pravatė buvo jau visai apsipratusi su savo kilminga padėtimi, mokėjo laikytis kaip valdovo žmona ir su savo gražiais rūbais bei papuošalais atrodė tiesiog nuostabiai, galėjai manyti, jog ji tokia pat aukštakilmė kaip jos vyras ir viešpats. Laimingai mylėdamiesi, gyveno jie metai po metų, ir laimė gaubė juos tam tikru švitesiu ir aureole, tartum dievas būtų apdovanojęs juos ypatinga malone, ir žmonės juos gerbė ir mylėjo. O kai po ilgo laukimo Pravatė jam pagimdė gražų sūnų, kurį jis savo tėvo atminimui praminė Ravanu, jo laimė jau buvo pilna, ir kiek tik jis turėjo žemių ir valdžios, namų ir arklidžių, pieninių, kaimenių ir žirgų, viskas dabar jo akyse įgavo dvigubai daugiau reikšmės ir svarbos, spindesio ir vertės: pirmiau visi tie turtai buvo gražūs ir džiugūs, kad gaubė Pravatę, kad ją dengė, puošė ir didino jos garbę, o dabar tapo žymiai gražesni, džiugesni ir svarbesni, užtat kad tai buvo sūnaus Ravano paveldas, jo ateities gerovė.

Pravatė daugiausia smagumo turėjo iš paradų, iškilmių, prašmatnių ir prabangių rūbų, papuošalų ir tarnų gausybės, o Dasui didžiausio džiaugsmo teikė sodas, ten jis liepė prisodinti retų ir vertingų medžių ir gėlių, įkurdino papūgų bei kitų spalvingų paukščių, jo paprotys pasidarė kasdien juos lesinti, su jais šnekėtis. Jį traukė ir mokslai, būdamas dėkingas brahmanų mokinys, jis išmoko daug eilių ir patarlių, išmoko skaityti ir rašyti ir laikė nuosavą raštininką, kuris iš palmių lapų mokėjo dirbti rašomąją medžiagą ir kurio atsargių rankų triūsu pradėjo rastis nedidelė biblioteka. Čia, tarp knygų, nedideliame prabangiame būste taurios medienos sienomis, ištisai dabintomis skobtiniais, iš dalies paauksuotais dievų gyvenimo paveikslais, jis susikviesdavo brahmanus, rinktinius mokslininkus ir mąstytojus iš kunigų tarpo, diskutuoti apie šventus dalykus, apie pasaulio sutvėrimą ir apie didžiojo Višnaus mają, apie šventąsias Vedas, apie aukų galią ir dar galingesnę atgailą, per kurią mirtingas žmogus gali pasiekti, kad net dievai prieš jį sudrebėtų iš baimės. Tie brahmanai, kurie geriausiai kalbėdavo, diskutuodavo ir argumentuodavo, gaudavo vertingų dovanų, ne vienas kaip premiją už laimėtą disputą išsivesdavo puikią karvę, užtat kartais pasitaikydavo juokingų ir podraug jaudinančių atsitikimų, kai dideli mokslininkai, ką tik deklamavę ir aiškinę Vedų eiles ir rodę savo puikų išmanymą apie visas dangaus sferas ir viso pasaulio jūras, dabar išdidūs ir pasipūtę gabenosi namo tas garbės dovanas arba dėl jų pavydulingai vaidijosi.

Apskritai radžai Dasui tarp jo lobių, laimės, sodo ir knygų kartais visui visa, iš ko susideda gyvenimas ir žmogus, rodydavosi keista ir abejotina, iškilniai gražu ir drauge juokinga, kaip kad tie tuštybės pilni brahmanai, šviesu ir drauge tamsu, geistina ir drauge niekintina. Ir kai radžos akys gėrėdavosi lotosų žiedais sodo tvenkiniuose, spindinčių spalvų žaismu povų, fazanų ir ragasnapių paukščių plunksnose, auksuotais drožiniais savo rūmuose, tai šie dalykai jam kartais rodydavosi tartum dieviški, tartum amžinybės perdvelkti, o kitais kartais — net tuo pat metu — jusdavo, lyg tai būtų kažkas netikra, nepatikima, įtartina, kažkas, kam lemta greit praeiti ir išnykti, kas beveizint gali vėlei nugrimzti į beformę būtį, į chaosą. Panašiai kaip jis pats, valdovas Dasas, buvo princas, o pasidarė piemuo, nusmuko į žudikus ir valkatas, o galiausiai vėl j valdovais iškilo, nežinia kokių galių vedamas ir remiamas, netikras nei dėl rytojaus, nei dėl porytojaus, taip visada ir visur gyvenimiškame majos žaisme drauge reiškėsi kilnumas ir niekingumas, amžinybė ir mirtis, didybė ir menkystė. Net ji, numylėtinė, net gražioji Pravatė jam tarpais rodėsi nebetekusi kerų ir juokinga, nešiojanti per daug apyrankių, turinti per daug išdidumo ir triumfo žvilgsnyje, per daug susirūpinusi išlaikyti eigasties orumą.

Dar mielesnis už sodą ir knygas jam buvo Ravanas, jo sūnelis, jo meilės ir jo būties išsipildymas, jo širdingumo ir rūpesčių tikslas, dailus gražus vaikas, tikras princas, stirnos akimis kaip motina ir kaip tėvas linkęs į susimąstymą ir svajingumą. Ne sykį, kai matė mažiuką sode ilgai stovintį prie dekoratyvinio medžio arba pritūpusį ant kilimo, su domesiu stebintį kokį akmenėlį, drožtinį žaisliuką ar paukščio plunksną, truputį pakėlusį antakius ir žvelgiantį ramiomis, tarsi į dausas įbestomis akimis, radžai rodėsi, kad sūnus labai panašus į jį. O kaip labai jį myli, Dasas gavo pajusti tada, kai pirmą sykį turėjo jį palikti neapibrėžtą laiką.

Mat vieną dieną atskubėjo žygūnas iš to krašto, kur jo žemė ribojosi su kaimyno Govindo žeme, ir pranešė, kad įsibrovė Govindo vyrai, pagrobė gyvulius, be to, paėmė nelaisvėn ir išsivarė būrį žmonių. Dasas nieko nelaukęs susiruošė, pasiėmė asmens sargybos vadą, kelis tuzinus žirgų ir vyrų ir leidosi vytis plėšikų; ir tą valandėlę, kai prieš išjodamas paėmė sūnelį ant rankų ir pabučiavo, meilė jo širdyje sutvanojo liepsningu skausmu. Ir tas liepsningas skausmas, kurio jėga jį apstulbino ir nutvilkė lyg įspėjimas iš nežinomo pasaulio, ilgo žygio metu išvirto tikru suvokimu, pa​žinimu. Jodamas jis ėmė svarstyti, dėl kokios priežasties štai sėdi ant žirgo ir taip smarkiai, taip skubiai joja; kokia iš tikrųjų yra toji galybė, kuri verčia jį tiek triūso ir pastangų dėti. Apsvarstęs viską, suprato, kad širdies gilumoje jam nei svarbu, nei skaudu, jog kažkur pasienyje jam grobiamos kaimenės ir žmonės, kad vagystė ir valdovo teisių pažeidimas anaiptol nėra pakankamos priežastys jam užsirūstinti ir sukrusti veikti ir kad jo prigimčiai labiau būtų tikę žinią apie kaimenių pagrobimą išklausyti su apgailestaujamu šypsniu. Tačiau žinojo, kad tokiu atveju būtų padaręs didelę skriaudą žygūnui, kuris be dvasios lėkė su ta žinia, taip pat ir apiplėštiems žmonėms, ir tiems, kurie buvo sugauti, išplėšti iš tėvynės ir ramaus gyvenimo ir išvaryti į svetimą šalį vergijon. Beje, ir visiems kitiems savo valdiniams, kuriems nė plaukas nuo galvos nenukrito, atsisakydamas keršyti karu jis būtų padarys nuoskaudą, jiems būtų buvę sunku pakelti ir neįmanoma suprasti, kaip čia jų valdovas reikiamai negina savo žemės, — juk tada ir jie negalėtų tikėtis keršto ir pagalbos, jei patys būtų užpulti. Dasas suprato, kad šį keršto žygį daryti yra jo pareiga. Bet kas yra pareiga? Juk mes tiek daug pareigų dažnai be jokio širdies krustelėjimo apleidžiame! Dėl ko tad į šią keršto pareigą negalima žiūrėti abejingai, kodėl jos nevalia apleisti, kodėl jis negali tos pareigos atlikti atsai​niai, lyg puse širdies, o turi šitai daryti uoliai ir karštai? Vos Dasui spėjo kilti šis klausimas, jau širdis davė jam atsaką, smilktelėjusi tuo pačiu skausmu, kaip atsisveikinant su princu Ravanu. Radža suprato: jeigu valdovas nesipriešindamas leistų plėšti kaimenes ir gyventojus, tai plėšimai ir smurtas eitų iš pasienio vis gilyn į šalį, ir galų gale priešas pasiektų jį patį ir smogtų ten, kur visų skaudžiausia ir jautriausia: jo sūnui! Išplėštų jam sūnų, sosto įpėdinį, išplėštų ir nužudytų, gal net nukankintų, ir tai būtų jam didžiausias skausmas, koks tiktai gali jį ištikti, didesnis, daug didesnis net už Pravatės mirtį. Štai dėl ko jis tokiu uolumu traukia į žygį, štai dėl ko jis toks pareigingas valdovas. Ne iš sielvarto dėl prarastų kaimenių ir žemių, ne iš gerumo savo valdiniams, ne iš troškimo atkeršyti už tėvo atminimo ir valdovo garbės įžeidimą jis tatai daro, o iš didelės, skausmingos, beprotiškos meilės tam vaikui ir iš didelės, beprotiškos baimės patirti skausmą, kurį atneštų to vaiko netektis.

Štai ką įžvelgė Dasas šiame žygyje. Beje, nepavyko jam Govindo vyrų prisivyti ir nubausti, jie su visu grobiu spėjo pasprukti, o kad parodytų savo tvirtą valią ir narsą, jis pats dabar turėjo peržengti sieną ir nuniokoti vieną Govindo kaimą, išsivaryti galvijų ir išsivesti vergų. Pabuvo keletą dienų išvykoje, bet kai su pergale grįžo namo, tai vėl atsidavė giliems apmąstymams ir parsirado į rūmus labai tylus ir kone liūdnas, nes savo mąstymuose suvokė, kaip stipriai ir be jokios vilties ištrūkti jis visa savo būtybe ir veikla įsipainiojęs į klastingą tinklą. Mat jo polinkis mąstyti, poreikis tyliai medituoti ir nekaltai, be jokios veiklos gyventi tolydžio augo ir augo, bet kita vertus, iš meilės Ravanui, iš baimės ir rūpesčio dėl jo, dėl jo gyvybės ir ateities tolydžio didėjo būtinybė veikti ir painiotis tame tinkle, iš švelnumo augo vaidas, iš meilės — karas; štai dabar, tegul ir vien iš reikalo būti teisingam ir kaltuosius bausti, jis jau pagrobė kaimenę, įvarė mirtiną baimę kaimui ir prievarta išsivedė vargšus nekaltus žmones, o iš to, savaime suprantama, turėjo kilti naujas kerštas ir smurtas, ir taip be galo ir pabaigos, kol visas jo gyvenimas ir visa jo šalis pavirs vienu karu, smurtu ir ginklų žvangesiu. Si įžvalga arba vizija buvo kalta, kad jis tąsyk grįždamas atrodė toks tylus ir liūdnas.

Ir iš tikrųjų, priešiškai nusiteikęs kaimynas nedavė jam ramybės. Jis vėl užpuldinėjo ir plėšė Daso žemę. Dasas turėjo bausti ir gintis ir, jei priešas pasitraukdavo, gaudavo pakęsti, kad jo kareiviai bei šauliai darydavo naujus nuostolius kaimynui. Sostinėje matėsi vis daugiau ir daugiau raitų ir ginkluotų vyrų, kai kuriuose pasienio kaimuose buvo nuolat laikoma kariuomenė, stojo neramios dienos, pilnos karinių pasitarimų ir pasiruošimų. Dasas nepajėgė įžvelgti, kokią prasmę ir naudą galėtų turėti tas amžinas smulkus karas, jam buvo gaila kenčiančių žmonių, gaila nukautųjų gyvybes, gaila savo sodo ir knygų, kurių vis dažniau tekdavo atsisakyti, gaila savo dienų ir širdies ramybės. Jis dažnai apie tai šnekėdavo su brahmanų Gopalu, kai kada ir su žmona Pravatė. Jis sakė, jog reiktų kviestis kurį nors visų gerbiamą kaimyną kunigaikštį pabūti tarpininku ir atkurti taiką, jis iš savo pusės mielai su tuo sutiktų, parodytų nuolaidumo, perleistų kelias ganyklas ir kaimus, jei tik taip būtų galima sugrąžinti taiką. Jam buvo nesmagu ir kiek apmaudu, kai pamatė, kad nei brahmanas, nei žmona apie tai net klausvti nenori.

Su Pravatė nuomonių skirtumas dėl šio dalyko baigėsi itin stipriais žodžiais, net kivirču. Karštai ir tiesiog maldaujamai dėstė Dasas jai savo priežastis ir samprotavimus, bet ji kiekvieną žodį priėmė taip, tarsi jis būtų nukreiptas ne prieš karą ir bereikalingas žudynes, o vien prieš jos asmenį. Sykį ugningoje ir žodingoje kalboje Pravatė ėmė įrodinėti, kad priešo tikslas kaip tik ir esąs išnaudoti savo labui Daso gerumą ir taikumą (jei jau nesakysime – karo baimę), jis priversiąs Dasą sudarinėti taiką po taikos, kiekvienąkart atiduodant po truputį žemės ir žmonių, o galų gale vis viena liksiąs nepatenkintas ir, kai tik Dasą pakankamai nusilpninsiąs, pereisiąs prie atviro karo ir atimsiąs viską, kas dar bus likę. Čia, girdi, kalbama ne apie kaimenes ir kaimus, ne apie dalinę naudą ar dalinius nuostolius, o apie viską, apie išlikimą arba sunaikinimą. Ir jei Dasas pats nesuprantąs, kokių pareigų turįs savo sostui, sūnui ir žmonai, tai ji kaip tik turinti jį pamokyti. Jos akys liepsnas svaidė, balsas drebėjo, Dasas jau seniai buvo matęs ją tokią gražią ir karštą, bet jam buvo tiktai liūdna.

Tuo tarpu pasienio antpuoliai ir taikos pažeidinėjimai nesiliovė, tik didžiųjų liūčių metas juos laikinai apstabdė. O Daso rūmuose dabar buvo dvi partijos. Viena, taikos partija, buvo visai maža, be paties Daso, ją sudarė tiktai keletas senesniųjų brahmanų, mokytų ir meditacijose paskendusių vyrų. O karo partija, Pravatės ir Gopalo partija, turėjo savo pusėje daugumą kunigų ir visus karininkus. Kraštas uoliai ginklavosi ir žinojo, kad anoje pusėje priešas kaimynas daro tą patį. Berniuką Ravaną šaulių vadas mokė šaudyti iš lanko, o motina vedžiojo jį su savim į visas kariuomenės apžiūras.

Dasas tuo laiku prisimindavo kartais mišką, kuriame kitados gyveno kaip varganas bėglys, prisimindavo žilagalvį senį atsiskyrėlį, paskendusį ten savo mąstymuose. Prisimindavo, norėdavo jį aplankyti, pasimatyti ir jo patarimų išgirsti. Tik nežinojo, ar begyvas tasai senis ir, jei taip, ar norės jį išklausyti ir jam patarimų duoti, o jei ir gyvas, ir patarimų duotų, tai juk ris viena viskas liktų kaip buvę ir nieko čia nepakeisi. Mąstymai ir išmintis geri, kilnūs dalykai, bet jie tarpsta tarytum vien gyvenimo pakraščiuose, o kas plaukia gyvenimo sraute ir su jo bangomis kovoja, to darbai ir kentėjimai neturi nieko bendra su išmintimi, jie randasi savaime, jie yra lemtis, jie turi būti padaryti ir iškentėti. Juk ir dievai negyvena amžinoje ramybėje ir amžinoje išmintyje, jie irgi pažįsta pavojų ir baimę, kovą ir kautynes, tą jis žinojo iš daugelio pasakojimų. Taip Dasas ir pasi​davė, nebesiginčijo su Pravatė, jodinėjo į kariuomenės apžiūras, matė, jog artėja karas, nujautė jį iš naktimis kamuojančių sapnų, jo stotas sumenko, veidas patamsėjo, jis juto, kaip vysta ir blėsta jo gyvenimo laimė ir džiaugsmas. Beliko tik meilė savo vaikui, ji augo drauge su rūpesčiais, su ginklavimu si, su kariuomenės mankštinimu, ji buvo raudonai liepsnojantis žiedas jo sulaukėjusiame sode. Dasas stebėjosi, kiek tuštumos gali žmogus ištverti, kiek be džiaugsmo gali iškentėti, kaip labai gali priprasti prie rūpesčio ir apatijos, stebėjosi ir tuo, kaip liepsningai ir valdingai galėjo pražysti, regis, aistrų nebetekusioje širdyje tokia baimės ir rūpesčio kupina meilė, tegu jo gyvenimas gal beprasmis, bet vis tiek jis turi branduolį ir vidurį, jis sukasi aplink meilę sūnui. Dėl sūnaus jis keliasi rytą iš patalo ir velka savąją dienos naštą su visokiais darbais ir vargais, kurių tikslas karas ir kurių kiekvienas jam šlykštus. Dėl sūnaus jis kantriai vadovauja kariuomenės viršininkų pasitarimams ir tik tiek tesipriešina daugumos nutarimams, kad reikalauja dar palūkėti, o ne pulti galvotrūkčiais į avantiūrą.

Kaip jo knygos, sodas, gyvenimo smagumai ilgainiui pasidarė svetimi ir neištikimi jam, o gal jis jiems, taip lygiai tapo jam svetima, neištikima ir toji, kuri šitiek metų buvo jo laimė ir gyvenimo džiaugsmas. Viskas prasidėjo nuo politikos, ir tada, kai ji jam išrėžė aną karštą kalbą, kurioje jo vengimą nuodėmės ir taikos meilę bemaž atvirai išjuokė kaip bailumą ir išraudusiais skruostais kalbėjo ugningus žodžius apie valdovo garbę, didvyriškumą ir gėdą, tada jis sumišęs ir su svaigstančia galva pajuto ir pamatė, kaip labai žmona nutolusi nuo jo, o gal jis nuo jos. Ir nuo to laiko praraja tarp jų dar padidėjo ir vis platėjo, ir nė vienas iš jų nieko nedarė tam sustabdyti. Teisingiau, tai jis, Dasas, būtų čia turėjęs ką daryti, nes tik jis matė prarają ir jo vaizduotėje ji darėsi visų prarajų praraja, nebeužpildoma bedugnė tarp vyro ir moters, tarp „taip" ir „ne", tarp sielos ir kūno. Kai jis grįždavo mintimis į praeitį, tardavosi aiškiai regįs viską: kaip kitados Pravatė, kerinti gražuolė, jam sužadino meilę ir žaidė juo, kol jis išsižadėjo savo draugų ir bičiulių piemenų ir tokio giedro gyvenimo ir dėl jos nuėjo gyventi tarp svetimų, buvo tarnas, žentas negerų žmonių namuose, o tie žmonės išnaudojo jo meilę ir vertė jį dirbti už juos. Paskui pasirodė tasai Nalas, ir prasidėjo Daso negandai. Nalas pagrobė jo žmoną, turtingas puošnus radža su savo rūbais ir palapinėmis, žirgais ir tarnais suviliojo beturtę, jokios prabangos nemačiusią moterį, ir tatai jam turbūt nesunkiai pasisekė. Betgi — ar tikrai jis būtų galėjęs taip lengvai ir greitai suvilioti Pravatę, jeigu ji širdies gilumoje būtų buvusi ištikima ir dora? Na štai, radža ją smiliojo arba tiesiog pasiėmė ir padarė Dasui nuoskaudą, bjauriausią iš visų ligi tol patirtų. O jis, Dasas, atsikeršijo, užmušė savo laimės vagį, tai buvo didžio triumfo valanda. Tačiau vos tai padaręs turėjo bėgti; dienas, savaites, mėnesius slapstėsi krūmuose ir švendrynuose, būdamas beteisis, nepasikliaudamas nė vienu žmogumi. O ką tuo laiku veikė Pravatė? Apie tai tarp jų niekad nebuvo daug šnekos. Šiaip ar taip: bėgti paskui jį žmona nebėgo, o ieškojo ir surado jį tik tada, kai jis dėl savo kilmės buvo paskelbtas valdovu ir jai tapo reikalingas, kad įeitų į rūmus ir sėstų į sostą. Tada ji pasirodė, išgabeno jį iš miško ir iš garbaus atsiskyrėlio kaimynystės, jis buvo gražiais rūbais apvilktas, padarytas radža, viskas tada spindėte spindėjo ir tryško laime — tačiau iš tiesų: ką jis tada prarado ir ką už tai gavo mainais? Gavo spindesį ir valdovo pareigas, iš pradžių lengvas, o toliau vis sunkėjančias, atgavo gra​žią pačią, saldžios meilės valandas su ja, o paskui atsirado sūnus, meilė jam ir vis didėjantis rūpestis dėl jo gyvybės ir laimės, kuriai grėsė pavojus, o va dabar — karas prieš akis. Štai ką jam atnešė Pravatė tada, kai surado miške prie šaltinio.

O ko už tai neteko, ką prarado? Prarado girios ramybę, pamaldžios vienatvės ramybę, neteko švento jogo kaimynystės ir pavyzdžio, neteko vilties tapti jo mokiniu ir įpėdiniu, pasiekti gilią, spindulingą, nedrumsčiamą išminčiaus sielos ramybę, išsivadavimą iš gyvenimo kovų ir aistrų. Pravatės grožio suvedžiotas, moters apkerėtas ir jos garbėtroška užsikrėtęs, jis pametė tą vienintelį kelią, kuriuo tik ir galima laimėti laisvę ir ramybę. Tokia nūnai jam atrodė jo gyvenimo istorija, ir išties ji lengvai davėsi taip dėstoma, reikėjo tik truputį kai ką paryškinti, kai ką praleisti, ir galėjai ją tokią išvysti. Praleista jo buvo, be ko kita, toji aplinkybė, kad jis dar anaiptol nebuvo atsiskyrėlio mokinys, net buvo nusiteikęs jį laisvu noru palikti. Taip lengvai pasikeičia dalykai, kada į juos žvelgiama atgalios.

Visiškai kitaip žiūrėjo į tuos dalykus Pravatė, nors daug mažiau apie juos galvojo nei jos vyras. Dėl Nalo ji visai nekvaršino sau galvos. Užtat, jei tik atmintis jai gerai tarnavo, ji, ji viena kūrė ir grindė Daso laimę, ji vėl padare jį radža, apdovanojo sūnumi, meilės ir laimės kalnus jam supylė, kad galų gale gautų įsitikinti, jog jis nevertas jos didybės, jos išdidžių planų. Mat jai buvo aišku, kad artėjantis karas turi atnešti ne ką kita, kaip tik Govindo sunaikinimą ir jos valdžios bei valdų padvigubinimą. Tuo tarpu Dasas, užuot džiaugęsis tuo ir kuo uoliausiai darbavęsis, kaip jai rodės, visai ne valdoviškai priešinosi karui ir užkariavimams ir būtų mielai laukęs senatvės nieko neveikdamas, tupėdamas prie savo gėlių, medžių, papūgų ir knygų. Visai kitoks vyras buvo Višvamitras, vyriausiasis raitelių vadas ir, be jos pačios, karščiausias karo partijos šalininkas, raginantis kuo greičiau karą pradėti ir jį laimėti. Tų dviejų vyrų nebuvo ko nė lyginti, Višvamitras buvo kur kas pranašesnis.

Dasas puikiai matė, kaip labai jo žmona susibičiuliavusi su tuo Višvamitru, kaip labai juo žavisi, kaip pati leidžia ja žavėtis tam linksmam ir narsiam, gal kiek paviršutiniškam, gal ir ne per daug protingam karininkui, kuris garsiai juokiasi, turi gražius stiprius dantis ir dailiai užlaikomą barzdą. Žiūrėjo į tai su kartėliu ir drauge su panieka, su tam tikru pašaipiu abejingumu, kuriuo pats sau akis dūmė. Jis nešnipinėjo ir nenorėjo žinoti, ar anų dviejų bičiulystė laikosi leistinų padorumo ribų ar nesilaiko. Matė, kad žmo​na įsimylėjusi tą dailų raitelį, matė Pravatės laikyseną, kuria ji pripažino Višvamitro pranašumą prieš savo nelabai herojišką vyrą, bet į tai žiūrėjo atsainiai, kaip buvo pratęs žiūrėti į visa, kas aplinkui dedasi, nors viduje grauže kartėlis. Ir vis viena, ar žmona jam rengė neištikimybe ir išdavystę ar jos elgesys reiškė tik panieką vyro pažiūroms,— tokia padėtis buvo, ji plėtojosi, augo ir grėsė jam lygiai taip pat kaip karas ir kaip pražūtis, prieš tai nebuvo priemonių ir nebuvo kitokios laikysenos kaip tik sutikti, pasyviai kęsti — juk kaip tik tuo, o ne puolimais ir pergalėmis reiškėsi Daso vyriška valia ir didvyriškumas.

Ir Dasas suprato, kad vis tiek, ar Pravatės žavėjimasis raitelių vadu (arba Višvamitro žavėjimasis Pravatė) laikosi padorumo ir leistinumo ribų ar nesilaiko, ji yra mažiau kalta nei jis pats. Jis, Dasas, mąstytojas ir abejotojas, buvo, tiesa, labai linkęs suversti jai kaltę dėl savo laimės žlugimo ar bent laikyti ją ne mažiau už save patį atsakinga už tai, kad jis įklimpo ir įsipainiojo į visus tuos dalykus, į meilę, garbės alkį, keršto žygius ir plėšikavimą, dar daugiau, savo mintyse jis moterį, meilę ir aistrą laikė atsakinga už viską pasaulyje, už visą tą siautulį, už visą tą aistrų ir geismų, neištikimybės, mirties, žudynių, karo šėlą. Tačiau drauge jis puikiai žinojo, kad Pravatė nekalta, kad ji ne priežastis, o auka, kad pati ji nesukūrė nei savo gražumo, nei jo meilės ir negali už tai atsakyti, kad ji yra tik dulkelė saulės spindulyje, bangelė upėje ir kad tik jo paties dalykas buvo vengti moters ir meilės, laimės alkio ir garbės troškulio ir arba likti ramiam piemeniui, arba slaptu jogos keliu pergalėti savo netobulumą. Jis to nepadarė, netesėjo, nebuvo pašauktas didiems žygiams, o gal išsižadėjo savo pašaukimo, tad jo žmona galų gale teisi, laikydama jį bailiu. Užtat jis turi su ja sūnų, tą gražų, dailų berniuką, dėl kurio jis taip dreba ir kurio turėjimas juk lig šiol dar teikia jo gyvenimui prasmę ir vertę, tai didelė laimė, skausminga ir nerimastinga, bet vis tiek laimė, jo laimė. Šią laimę jis dabar apmoka sielvartu ir kartėliu širdyje; ryžtu eiti į karą ir mirti, žinojimu, jog žengia sutikti savo žūties. Ten, savojoje valstybėje, sėdi radža Govindas, jam patarinėja ir jį kursto užmuštojo Nalo, negero atminimo suvedžiotojo, motina, ir Govindo antpuoliai darosi vis dažnesni ir įžūlesni; vien sąjunga su galingu Gaipalio radža galėtų Dasą taip sutvirtinti, jog Govindas būtų priverstas daryti taiką ir laikyti gerus kaimyniškus santykius. Tačiau Gaipalio radža, kad ir palankus Dasui, yra juk Govindo giminė ir kuo mandagiausiai atsisako stoti į tokią sąjungą. Išsisukti nebėra kaip, nėra vilties tikėtis išminties ar žmogiškumo, lemtis artėja, ir reikia ją ištverti.

Dasas jau pats beveik ilgisi karo, susitvenkusių perkūnų išsigriaudėjimo, tegu jau greičiau ateitų, kas turi ateiti, ko nebegalima išvengti. Jis dar sykį aplanko Gaipalio radžą, apsikeičia su juo mandagiais žodžiais, neduodančiais jokių vaisių, taryboje reikalauja nuosaikumo ir kantrybės, nors jau seniai nebesitiki nieko laimėti; o šiaip — ginkluojasi. Taryboje nuomonės dabar skiriasi tik dėl to, ar už artimiausią priešo antpuolį įsibrauti į jo žemę ir atsakyti karu ar laukti, kol priešas pats pradės karą, kad tautos ir viso pasaulio akyse jis būtų kaltininkas ir taikos laužytojas.

Priešas, nesirūpindamas tokiais klausimais, padarė galą svarstymams, pasitarimams, dvejojimui ir vieną dieną užpuolė Daso valstybę. Inscenizavo kiek didesnį plėšikišką antpuolį, nuviliojo į pasienį Dasą su raitelių vadu ir geriausiais jo vyrais, o kol tie buvo kelionėje, su pagrindinėmis jėgomis užpuolė Daso miestą, paėmė vartus ir apsupo rūmus. Dasas, tai sužinojęs, tučtuojau pasuko atgal, suprasdamas, kad žmona ir sūnus apsupti rūmuose, o gatvėse vyksta kruvinos kautynės, ir baisus skausmas spaudė jam širdį, pagalvojus apie saviškius ir jiems gresiančius pavojus. Dabar jis nebebuvo neryžtingas ir atsargus karvedys, jis įsidegė skausmu ir nirtuliu, dūmė su savo vyrais pašėlusiu greičiu namo, rado verdant kautynes visose gatvėse, prasiveržė iki rūmų, juose jau rado priešus ir kirtosi it padūkęs, kol temstant tai kruvinai dienai, ne​betekęs jėgų ir keliskart sužeistas, krito be sąmonės.

Kai atsipeikėjo, pamatė besąs belaisvis, mūšis buvo pralaimėtas, miestas ir rūmai priešų rankose. Jį surištą nuvarė pas Govindą, tasai pasveikino jį tyčiodamasis ir nuvedė į vieną kambarį; tai buvo anas kambarys su raižiniais dabintomis ir auksuotomis sienomis, su daugybe rastų ritinių. Čia ant kilimo sėdėjo tiesi, suakmenėjusiu veidu jo žmona Pravatė, už jos stovėjo ginkluoti sargybiniai, o jai ant kelių gulėjo sūnus; it nuskinta gėlė gulėjo smulkus berniukas, negyvas, papilkėjusiu veidu, krauju persisunkusiais drabužiais. Žmona neatsigręžė, kai vyrą įvedė, nepažvelgė į jį, tik nustėrusi žiūrėjo į mažytį numirėlį; Dasui ji pasirodė keistai persimainiusi, tik po kurio laiko jis pastebėjo, kad jos plaukai, dar prieš kelias dienas buvę tamsiai juodi, perdėm pražilę. Matyt, jau kuris laikas ji taip sėdėjo, su vaiku ant kelių, sustingusi, pastirusiu it kaukė veidu.

— Ravanai! — suriko Dasas. - Ravanai, vaike mano, gėle mano!

Jis atsiklaupė, priglaudė veidą prie nebegyvo sūnaus galvos; it maldoje klūpojo prieš bežadę moterį ir prieš vaiką, abu apraudodamas, abiem pagarbą reikšdamas. Užuodė kraujo ir mirties kvapą, sumišusį su aromatu gėlių aliejaus, kuriuo buvo įtepti vaiko plaukai. Sustingusiomis akimis žvelgė Pravatė į juos abu.

Kažkas palietė jo petį, tai buvo vienas iš Govindo vadų, liepė jam stotis ir išvedė laukan. Nei Dasas nepratarė žodžio Pravatei, nei ji jam.

Surištą paguldė jį į vežimą ir nugabeno į Govindo miestą, į kalėjimą, tenai atleido dalį raiščių, kareivis atnešė ąsotį vandens ir pastatė ant akmeninės aslos, paliko jį vieną, duris uždarė ir užrakino. Viena žaizda petyje degte degė. Jis apgraibomis surado vandenį, suvilgė rankas ir veidą. Norėjosi ir gerti, bet negėrė; taip tarėsi greičiau numirsiąs. Kaip ilgai dar truks visa tai, kaip ilgai! Jis ilgėjosi mirties, kaip jo perdžiūvusi gerklė ilgėjosi vandens. Tik su mirtimi baigsis jo širdies kankynė, tik tada jo sieloje išblės mo​tinos ir negyvo sūnaus vaizdas. Tačiau iš visų kančių jį gailestingai išvadavo nuovargis ir alpulys: jis susmuko ir užmigo.

Trumpą valandėlę nusnūdęs ir pabudęs, jis norėjo prasitrinti mieguistas akis, bet negalėjo, abi rankos buvo užimtos, jis laikė kažką, o kai labiau prasiblaivė ir atsimerkė, nebebuvo kalėjimo sienų aplinkui, tik ryški ir stipri žalia šviesa sruvo medžių lapais ir samanomis; jis ilgai markstėsi, šviesa ištiko jį it tylus, bet stiprus smūgis, jam paliko klaiku, šiurpas nuvėrė sprandą ir nugarą; jis vėl pasimarkstė, išsiviepė lyg verkti ruošdamasis ir išplėtė akis. Stovėjo miške ir laikė rankose pilną dubenį vandens, prie jo kojų rusvai ir žalsvai blizgavo šaltinėlio duobutė, jis žinojo, kad ten antai, už papartyno, stovi trobelė ir jo laukia jogas, kuris taip keistai juokėsi ir kurį jis paprašė papasakoti ką nors apie mają. Jis nepralaimėjo mūšio, neprarado sūnaus, nebuvo nei valdovas, nei tėvas; užtat jogas patenkino jo norą ir parodė jam, kas yra maja: rūmai ir sodai, knygos ir paukščių auginimas, valdovo rūpesčiai ir tėvo meilė, karas ir pavydas, meilė Pravatci ir didis nepasitikėjimas ja, viskas buvo niekas — ne, ne niekas, tai buvo maja! Dasas stovėjo sukrėstas, ašaros riedėjo per skruostus, rankose drebėjo ir svyravo dubuo, ką tik prisemtas vandens atsiskyrėliui, vanduo laistėsi per kraštus jam ant kojų. Jautėsi taip, lyg būtų suluošintas, lyg jam iš galvos kas būtų pašalinta, širdyje atsivėrė tuštuma: štai jis staiga neteko ilgų gyvenimo metų, saugotų lobių, patirtų džiaugsmų, iškentėtų skausmų, baimių, nusiminimo, artimo mirčiai; viskas dingo, išblėso ir pavirto į nieką - ir vis dėlto ne į nieką! Juk atmintis išliko, vaizdai išnyko, jis dar teberegėjo Pravatę sėdint, didžią ir sustingusią, su staiga pražilusiais plaukais, ant kelių jai gulėjo sūnus, lyg jos pačios pasmaugtas, tartum auka gulėjo jis, jo rankos ir kojos be gyvybės karojo nuo motinos kelių. O, kaip greitai, kaip greitai ir klaikiai, kaip žiauriai, kaip nuodugniai buvo jam išaiškinta, kas yra maja! Viskas persikeitė jame, ilgi ir išgyvenimų kupini metai susitraukė į akimirkas, sapnas buvo visa, kas dar ką tik rodėsi gyvų gyviausia tikrovė, galbūt sapnas buvo ir visa kita, kas anksčiau dėjosi, — istorijos apie valdovo sūnų Dasą, apie jo piemenavimą, vedybas, kerštą Nalui, prieglobstį pas atsiskyrėlį; čia tiktai paveikslai, kokiais gėrimės išdrožinėtais rūmų sienose, kur medžių lapijoje galime matyti gėlių, žvaigždžių, paukščių, beždžionių ir dievų. O argi tai, ką jis dabar išgyvena ir prieš akis turi, tas pabudimas iš valdovo, karvedžio ir kalinio būvio, tas stovėjimas prie šaltinio, tas vandens dubuo, iš kurio jis ką tik nuliejo truputį, o kartu ir mintys, dabar mąstomos, — argi visa tai galų gale ne iš tos pačios medžiagos, argi tai ne sapnas, pasvaja, maja? Ir ką jis ateityje dar išgyvens, akimis regės ir rankomis lies ligi pat mirties valandai — argi ne iš tos pat medžiagos, ne tos pat prigimties? Žaismas ir regimybė yra viskas, putos ir sapnas, maja yra visa ta graži ir siaubinga, kerinti ir bet kokią viltį žudanti gyvenimo vaizdų kaita, su savo deginančiais džiaugsmais, deginančiais skausmais.

Dasas stovėjo ir stovėjo it apsvaigintas ir pritrenktas. Vėl persikreipė jo rankose dubuo, ir vanduo liejosi, šalti lašai tiško ant kojų ir gėrėsi žemėn. Ką daryti? Vėl prisemti dubenį, nunešti jogui, kad jis išjuoktų viską, kas tame sapne iškentėta? Tas nelabai viliojo. Dasas nuleido dubenį, išliejo visą ir numetė ant samanų. Atsisėdo į žolę ir rimtai susimąstė. Gana jam buvo, net per daug gana tų pasvajų, tų demoniškai susipynusių išgyvenimų, džiaugsmų ir skausmų, kurie slegia širdį ir stingdo kraują, o paskui staiga pasirodo besą tiktai maja ir žmogų palieka apmulkintą, gana jam buvo visko, jis nebetroško nei moters, nei vaiko, nei sosto, nei pergalės, nei keršto, nebetroško nei laimės, nei išminties, nei valdžios, nei dorybių. Troško tiktai ramybės, tiktai pabaigos, norėjo tik sustabdyti ir sunaikinti tą amžinai besisukantį ratą, tą begalinę vaizdų kaitą. Norėjo save patį galutinai suramdyti ir sunaikinti, lygiai kaip tada, kai paskutiniame mūšyje puolė tarp priešų, kirto visiems aplinkui ir pats kertamas buvo, kitiems kraują leido ir pats krauju plūdo, kol susmuko. O paskui? Paskui buvo alpulio, snaudulio, o gal mirties pauzė. Ir tuoj štai jis vėl atsigavo, turėjo įsileisti į širdį gyvenimo srautą, įsileisti į akis tą baisų, gražų, šiurpų reginių tvaną, ir taip be galo ir neišvengiamai, ligi naujo alpulio, ligi naujos mirties. Ir ši galbūt bus tik pauzė, trumputėlaitė atvanga, atokvėpis, o paskui vėl viskas prasidės iš naujo, ir jis vėl bus viena iš tūkstančio figūrų laukiniame, svaigulingame, patrakusiame gyvenimo šokyje. Ak, nėra susinaikinimo, nėra pabaigos.

Nerimastis pastatė jį vėl ant kojų. Jei jau tame prakeiktame šokio rate negali būti atilsio, jei net jo vienintelis, didžiausias troškimas yra nepasiekiamas, na, tai tebūnie — jis vėl prisems dubenį vandens ir nuneš jį tam seniui, kuris liepė jam eiti vandens, nors, tikrai sakant, jokios teisės neturi jam įsakinėti. Tai tarnyba, kurios iš jo reikalaujama, tai užduotis, galima paklusti ir ją įvykdyti, vis geriau negu sėdėti ir išradinėti būdus, kaip save sunaikinti, apskritai klausyti ir tarnauti yra kur kas lengviau ir geriau, kur kas nekaltesnis ir sveikesnis daiktas negu viešpatauti ir būti atsakingam, — tiek jis jau žinojo. Gerai, Dasai, tad imk dubenį, prisemk gražiai vandens ir nunešk savo ponui!

Kai nuėjo prie trobelės, mokytojas jį sutiko ypatingu žvilgsniu, truputį lyg klausiamu, lyg užjaučiamu, lyg smagiai pritariamu, -tokiu žvilgsniu, kokiu, tarkime, vyresnis berniukas žiūri į jaunesnį, kai mato jį pareinant iš keblaus ir truputį gėdingo nuotykio, iš narsos bandymo, kurį pats jam buvo uždavęs. Tas piemuo karalaitis, tas prie jo priklydęs varganas vyriokas, parėjo, tiesa, tiktai nuo šaltinio, parnešė vandens ir neužtruko nė ketvirčio valandos; tačiau jis spėjo pabūti kalėjime, prarasti žmoną, sūnų ir karalystę, nugyventi visą žmogaus gyvenimą ir žvilgtelėti į besisukantį ratą. Turbūt šis jaunas vyras jau anksčiau buvo kartą arba keliskart žadintas ir įkvėpęs pilną burną tikrovės, kitaip nebūtų čia atėjęs ir taip ilgai užsibuvęs; dabar tačiau atrodė tikrai pažadintas ir pribrendęs pradėti ilgą kelionę. Prireiks dar ne vienerių metų, kol tą vaikiną išmokysi bent sėdėti kaip reikiant ir taisyklingai kvėpuoti.

Tik tuo vienu žvilgsniu, išreiškiančiu vos pastebimą palankumą ir užsimenančiu, jog tarp jų susidarė ypatingas santykis, mokytojo ir mokinio santykis, — tik tuo žvilgsniu jogas ir atliko priėmimo į mokinius apeigą. Šis žvilgsnis išvaikė bergždžias mintis iš mokinio galvos, padarė jį klusnų ir priėmė į tarnybą. Daugiau apie Daso gyvenimą nėra ko pasakoti, visa kita vyko anapus vaizdų ir istorijų. Iš miško jis niekad nebepasitraukė.

Jūs esate čia: Naujienos Stiklo karoliukų žaidimas