Trečiadienis, Vas 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj

1.Lietuvos Rericho draugija - GYVOSIOS ETIKOS MOKYKLA

GYVOSIOS ETIKOS MOKYKLA

 Rericho   draugija Lietuvoje įkurta 1935 metais Respublikos meno ir  mokslo  darbuotojų  pastangomis, palaikant direktorės N.P.Serafinienės  iniciatyvą. Ji tuo metu susirašinėjo  su pačiais

Rerichais.   Aktyvūs dalyviai buvo dailininkų D. ir P.Tarabildų šeima,  humanitaras Jonas Glemža (mano tetos vyras), Birutė Valušytė bei  solistė Julija Dvarionaitė, draugijos pirmininkė.

Sovietinės   okupacijos pradžioje Rericho draugijos veikla uždrausta. Tačiau  darbas nenutrūko, tik įgijo naujas formas. Lietuviškos  enciklopedijos atsakingasis sekretorius, vėliau – Mokslo literatūros  leidyklos direktorius Bronius Vaitiekūnas, labai energingas žmogus,  didelis eruditas, organizavo Gyvosios Etikos mokyklą. Kadangi  Lietuviškos enciklopedijos redakcija taip pat buvo likviduota, ją  priglaudė Kauno Valstybinio universiteto Architektūros fakulteto  dekanas Steponas Stulginskis. Jo bute buvo paskirtas didžiausias  kambarys, kuriame dienomis dirbo enciklopedijos redakcija, o  vakarais kas dvi savaites rinkdavosi mokyklos klausytojai.

Jelena Rerich  sudarė 14 knygų, vadinamų Agni Jogos arba Gyvosios Etikos knygomis.  Jose mozaikos forma trumpuose skyreliuose kalbama apie pagrindines  žmogaus dvasios savybes, idealus ir jų realizavimo galimybes. Tai  rūpestis žmogaus sąmonės išplėtimu, mąstymo procesu, sielos  subtilėjimu, gerų savybių auginimu, kelio į Begalybę ieškojimu.   Daug dėmesio skiriama bendradarbiavimui tarp žmonių, tarpusavio  santykiams, o čia jau reikia ir subtilios širdies ir ypač jos ryšio  su Hierarchija, su didžiosiomis žmonijos dvasiomis: Kristumi, Buda  ar kitais. Tam ryšiui sutvirtinti padeda iškilmingumas, psichinės  energijos sankaupos. Gyvosios Etikos mokykloje buvo aptariamos  įvairiausios problemos, bet svarbiausias dėmesys skirtas žmogaus  esmės, jo elgsenos ir gyvensenos elementams. Gyvosios Etikos  mokyklos branduolį sudarė septynių žmonių grupė, vadinta sandrauga,  kurios bendravimo pamatai arba principai buvo paprastumas, tiesumas,  atvirumas ir nuoširdumas. Kadangi be galo sunkiu Lietuvai karo metu  trūko maisto ir kitų dalykų, ypač - mažiems vaikams, tekdavo  organizuoti ir maisto pirkimo akcijas provincijoje, į kur tekdavo  keliauti sunkiomis ir net pavojingomis sąlygomis. Tačiau bet kokio  sunkaus ir atsakingo darbo metu, kaip antai gelbstint žydus iš geto,  Birutė Valušytė grodavo pianinu klasikos kūrinius ir giedodavo  šventas giesmes, tokiu būdu sukurdama aukštos įtampos dvasinę  atmosferą. Taip būdavo įjungiama psichinė draugijos energija, kuri  ir padėdavo praeiti visas kliūtis nepastebėtiems.

Pateiksiu  keletą iliustracijų, ko gi mes mokėmės Gyvosios Etikos mokykloje.  Ištraukos iš likusių užrašų.

„Ateitis  ateis. O dabar reikia ugdyti mintį „esu pasiruošęs dirbti ten, kur  mane pasiųs gyvenimas,  nepaisant kokiai profesijai esu  pasirengęs..."

„Jei nebus  pagrindo, pastatas sugrius. Moralinis pagrindas turi būti pačiame  žmoguje. Tada kaip  iš elektros stoties einanti srovė uždegs visus  mūsų veiksmus. Jeigu nėra moralinio pagrindo, joks

uždavinys nebus  išspręstas. Niekas be moralinio pagrindo nesuteiks jėgos teisingai  spręsti...

Kaip sukuriamas  moralinis pagrindas? Perskaitymas, pripažinimas, praktikavimas įeina  į vidų kaip dalis žmogaus ir jau nebegali kitaip daryti.  Bekompromisinis tiesų pripažinimas ir gyvenimo jomis pagrindimas."

„Padėtis   pasaulyje labai rimta. Dvasinis Pasaulis priartėjo. Ir jeigu  psichinė energija - žmogaus individuali ugnis - nešvari, kosminė  ugnis degina nešvarias vietas, ir žmogus kenčia. O švari vidinė  ugnis praleidžia labai aukštas  energijas, ir  žmogus junta  padidėjusį siekį, jam lengviau ir smagiau."

Net apie  artimiausius medicinos uždavinius buvo teigiama, kad pirmiausia  reikalinga„(...) jausmų ir minčių disciplina, o tik po to gyvybingas  oras, maistas ir išorinės sąlygos."

Toji mokykla  buvo taip apibrėžiama: „Ateitis yra ne kas kita kaip Dangaus  karalystė žemėje... Ji turi savo Mokslą, kuriuo vadovaudamiesi  galėtume ją pasiekti. Gyvoji Etika yra tos šalies žinianešys. Kuo  daugiau ją suvoksime ir įgyvendinsime, tuo daugiau sutapsime su tuo  gyvenimu. Suvokdami dėsnius, bandysime pagal juos keisti savo  gyvenimą.

Reikia, kad  Šviesos Jėgos patikėtų mumis. Reikia švaros: minčių, jausmų ir kūno.  Reikia esmingo dvasinio suvokimo ir iš to išplaukiančios dvasinės  kultūros.

Ne mistika, o  kosminių dėsnių supratimas reikalingas. Būkime dvasios laidininkai.

Kai nustosime  maitinti blogį, blogis pats numirs. Jį maitina blogos mūsų savybės.

XXI amžius bus  dvasios primato amžius."

Netrūko čia ir  poezijos. Kad ir Br.Vaitiekūno sukurti posmai:

Kalnai, kalnai,  kalnai!

Nuo jūsų  liejasi palaima amžinai.

Juk viską, ką  žmogus geresnio sumanai,

Ko trokšta  alkana dvasia,

Pasiunčia iš  Tenai -

Ateina mintimi  šviesia.

Ir poezija,  ateinanti aukštu įkvėpimo, susižavėjimo keliu.

Čia labiausiai  vertinti mūsų meno ir literatūros žmonės: Čiurlionis, Baltrušaitis,  Vydūnas.

Čiurlionis   laikytas „kosminiu piliečiu". „Duok Dieve tokių šeimų kaip  Čiurlionio. Jo muzika yra ano pasaulio harmonija. Garsas ir spalva -  jautriojo pasaulio kalba. Reikia įsiklausyti, atsiliepti. Jis -  genijus, mąstytojas...

Baltrušaičio  ramybė kaip uola... Vydūno švarumas begalinis...

Mūsų tautos  dvasiai būdingas iškilmingumas: juostos, darželis prie trobos,  koplytstulpiai ir smūtkeliai. Visur skausmas ir jėga. (...)

Didžiausias   mūsų inteligentijos trūkumas - nemąstymas. Skaito, bet nemąsto.  Mąstymas - tai suvienytos proto ir širdies pastangos bet kurio  reiškinio esmingam suvokimui. Mąstantis žmogus

yra   savarankiškas. Nemąstantis - egocentriškas, apsiribojęs, nenori būti  vedamas. Mąstantis eina pasitikti pažinimo, naujo. Visur reikia   pastabumo, mąslumo."

„Patriotizmas   yra šventas jausmas,  nacionalizmas  pražudo taiką, pražudo naciją.   Šovinizmas ir klerikalizmas - dvyniai. Religijų skirtumas tik dėl  to, kad skirtingu laiku ir skirtingomis sąlygomis duotos, o ne dėl  savo pranašumų vienų prieš kitas."

„Nėra   religijos, aukštesnės už tiesą. Kristaus mokslas – tai meilės,  gailestingumo ir atlaidumo mokslas. „Tėve mūsų" - nuostabiausia  malda!"

„Pats  didžiausias menas - žmonių santykių menas. Reikia, kad nurimtų  marios - jausmai. Tada tavo auroj atsispindės kitas – duok kelią jam  atsispindėti. Gesink savo šviesas, neapakink kitų, nes bus   susidūrimas. To reikalauja žmoniškumas. Konfliktai - dėl  nesusiderinimo.  Tačiau reikia bijoti blogos valios, o ne konfliktų.  Žmogaus psichoimunitetas pajus priešingumą, ir kils pasipriešinimas,  o pajutęs simpatiją - atvers duris."

„Jausmų ir  minčių valdymas - psichologijos uždavinys. Jausmai ir mintys sudaro  sielą, ji turi būti laidi dvasiai. Yra savybių, kurias praktikuojant  plečiasi sąmonė ir auga psichinė energija: susižavėjimas,  džiaugsmas, gailestingumas."

„Asketizmas,  jei santūrus - šventas reikalas, o jeigu savęs kankinimas -  nusižengimas prieš dvasią."

„Reikia taip  pasiruošti, kad, kur atsistotum, - galėtų vykti tiek dvasinė, tiek  ir fizinė apykaita... Tik teigimas stato naujas pakopas. Reikia   teigti... Reikia geranoriškumo, kad susieitume visi, gerų norų  vedini padėti viens kitam, nes mūsų tikslas vienas. Neturi būti  paniekinimo, nepasitikėjimo, apkalbų draugų atžvilgiu. Nuo galvojimo  apie kitą blogai - pats gendi, įvyksta autointoksikacija."

„Pažangus
tas  žmogus, kuris ties kliūtim nesustoja, nesiskundžia, neaimanuoja, bet  eina priekin. Kiekvienas naujumas jau yra kliūtis, bet ties ja  nesustosime, juos priimsime ir pratęsime."

„Kuo didesnė  katastrofa artinasi, tuo žmonės gyvuliškiau gyvena: kas alkoholiu,  kas paleistuvavimu naikina savo energiją, nenukreipdami jos  aukštyn."

Donata Stukaitė. Prisiminimai - Kaunas, 1995, p. 12-13

Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj