Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj

1.Lietuvos Rericho draugija - SPINDULIAVUSI KITIEMS

SPINDULIAVUSI KITIEMS

 (...) Viena  šviesiausių, dvasingiausių rerichiečių buvo Birutė Valušytė. Ją su  pagarba ir meile prisimena daugelis artimiau pažinojusiųjų.

Birutė Valušytė  gimė 1912 metais Valkininkuose. Tėvas dirbo pašte, todėl, prasidėjus  Pirmajam pasaulio karui, šeima turėjo pasitraukti į Rusiją: iš  pradžių - į Maskvą, paskui į Kaukazą. 1917 metais Valušiai grįžo į  Lietuvą. Vilniuje jie gyveno iki 1926 metų. Tėvas domėjosi Vilniaus  krašto lietuvių kultūra ir nemažai nuveikė jos labui. Čia Birutė  pradėjo mokytis, o kai šeima persikėlė į Kauną, mokslus tęsė Kauno  gimnazijoje, po to įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Lėšų  trūkumas privertė nutraukti studijas ir ieškotis darbo: iš pradžių  dirbo registratore Vidaus reikalų ministerijoje, vėliau penkerius  metus dirbo sekretore Žaliakalnio banke. 1940-aisiais tapo  Enciklopedijų leidyklos redaktore; redaktoriavo ir vokiečių  okupacijos metais, ir po karo.

Šeimos likimas  susiklostė gana tragiškai. Baigiantis karui, vieną dieną sesuo Elena  paskambino ir pasakė esanti 40 kilometrų nuo Kauno ir tuoj  atvažiuosianti, tačiau taip ir nepasirodė... Brolis Aloyzas,  pulkininkas ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos dukters Marytės  vyras, 1940 metais sunkiai susirgo. Gydytojai prisakė nejudėti,  tačiau žmona išsivežė jį į užsienį. Liga pakirto ir Birutės brolį  Joną...

Į Rericho  draugiją Birutė įstojo 1937-aisiais, gali būti, įkalbėta Draugijos  pirmininkės Julijos Dvarionaitės-Montvydienės (ji mokė Prezidento  A.Smetonos vaikus muzikos). Kaip vėliau bus rašoma enkavėdistų  sufabrikuotoje byloje, „aktyviai platino  reakcingą mokymą."

„Puokštės"   byloje  yra įrašas:  „Valušytė yra  pagrindinės antitarybinės  mistinės teosofų grupės Kaune narė, aktyviai dalyvauja  antitarybinėje veikloje, platindama antitarybinę mistinę literatūrą,

verbuodama   naujus grupės narius, organizuodama sueigas, kuriose skaitomi ir  aptariami mistinio turinio pranešimai. 1949m. liepos 29d. B.Valušytę  nuspręsta suimti."

Toliau byloje  pažymima, kad 1948 metais B.Valušytė, nurodžius B.Vaitiekūnui,  vadovavo delegacijai, kuri, nuvykusi į Rygą, perdavė laišką,  lietuvių Draugijos narių vardu raginusį rygiečius dirbti išvien. Be  to, B.Vaitiekūno nurodymu, ji užmezgusi ryšius su JAV, Niujorke  veikusia N.Rericho draugija ir su Jelena Rerich - Gyvosios Etikos  autoritete, gyvenusia Indijoje.

Ir štai -  saugumo kalėjimo kamera. OSO (rus. „Osoboje soveščianije";  „Ypatingasis susirinkimas") teismas B.Valušytę nuteisė dešimt metų  kalėti, jo nuosprendžiu ji išvežta į Mordoviją.

Pasakoja buvusi  partizanų ryšininkė Adelė Birutė Kundrotaitė-Stirnienė:

(...) Birutę  pirmą kartą sutikau 1949-ųjų rudenį, Vilniaus saugumo rūsio kameroje  Nr. 3.

Blankioj   kameros šviesoj merginų veidai atrodė pilkšvi ir liūdni. Įėjau  garsiai plūsdamasi, pikta ir nesutaikoma. Visos žiūrėjo į mane  nedrąsiai, lyg ko klausdamos, tik Birutė pribėgo prie manęs ir  maloniai nusišypsojo: „Na, tai ko gi tokia pikta? Kas įskaudino šitą  jauną žmogiuką?" Stovėjo prieš mane tiesi, žiūrėjo gerom, viską  suprantančiom akim. Man pasidarė gėda, ir nuo tos akimirkos mudvi  tapome artimos.

Birutė mokėjo  suburti jaunus žmones. Padėjo man mokytis rusų kalbos, aiškino  tarptautinių žodžių reikšmes. Dažnai ir knygas skaitydavome kartu.   Net labai paprastuose dalykuose ji mokėjo įžvelgti grožį. Darbas,  drausmė jai buvo savaime suprantami dalykai. Viską darė atsidėjusi,  sąžiningai.

Kiekvieną rytą  Birutė medituodavo. Sėsdavo įprastinėn vieton, pasisukusi veidu į  mažą pilką langelį. Ištiesdavo liemenį, pakeldavo galvą,  užsimerkdavo - ir nugrimzdavo į save. Iš šios būsenos išeidavo  palengva, tapdavo ramesnė ir švelnesnė. Būdavo įdomu ir gera stebėti  šviesos bei ramybės apgaubtą žmogų, nes nė viena iš devynių merginų  dar nebuvo mačiusi tokio šviesulio, kuris ir baisiomis nužmoginimo  sąlygomis būtų sugebėjęs rasti džiaugsmo, veiklos savo dvasiai.

Birutė nemėgo  dejuoti, skųstis. Jaunesnių už save niekad nemoralizuodavo, tiktai  pasakodavo apie tokius gražius dalykus, kad nejučia priversdavo  žmogų taisytis, tobulėti. Per šešis mėnesius,

praleistus   drauge, nemačiau jos akyse ašarų. Dažnai prisimindavo tėvelius. Kai   jos motinėlė atveždavo siuntinuką (kai kada - ir nemažą maišelį),  sakydavo: „Kaip sunku jai, nebejaunai ir ligotai, važinėti, bet aš  negaliu jai pasakyti, kad mažiau manimi rūpintųsi." Birutei rūpėjo  visi. Saugojo palaidinukes savo bendražygėms iš Draugijos Danutei ir  Staselei,  o gal jos bus užkluptos staiga, todėl nespės nė  drapanėlių pasiimti? Jaunesnėms merginoms nuolat sakydavo, kad  žmogus - didelė vertybė, jis turi būti fiziškai ir dvasiškai  stiprus, švarus.

Tiesa, ją ne  visuomet suprasdavom - bet ar gali paprasta mergaitė suprasti tokį  šviesulį? Tik visos jautėm - reikia elgtis kaip ji, sekti ja.

Nors kameroje  buvo griežtai draudžiama dainuoti, mes, Birutės  pamokytos, galėjome  labai tyliai  traukti aukštą gaidą. Švelniai uždainuodavo: „O, ant  kalno, ant aukštojo, Ulijona linus rovė..." Ir

visa švytėte  švytėdavo - lyg nebūtų mačiusi niūrių  sienų, skyrusių mus nuo  pasaulio. Tiesiog neįtikėtina būdavo girdėti, kaip ji dainuoja „Mano  sieloj šiandien šventė" - B.Sruogos ir J.Tallat-Kelpšos dainą. Kai  vėliau primindavau jai šias nepakartojamas akimirkas, ji sakydavo:  „O kas gali uždaryti mintį? Mintį, besiveržiančią iš sielos?.."

Dažnai ji  prisimindavo Kristaus žodžius,  kad reikia išmokti atleisti,  pateisinti - idant ir priešas taptų suprantamesnis, ne toks baisus.  Sakydavo: „Jei kas negražiai  pasielgs ar ištars bjaurų žodį,

ištarkite:  atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino ką daro." Pati pabandžiau - ir  padėjo.

Kai mane su  daiktais siuntė į Lukiškes, Birutė pripuolė prie manęs: „Sėsk, dar  padainuokim! Ir... niekada neužmiršk dainos!"

Išsiskyrėme  kaip seserys. Likimas lėmė, kad susitiktume tik po aštuonerių metų.

 

Prisimena  Kazimiera Galaunienė:

 

(...) 1975-1976  metais Birutė Valušytė, jau pensininkė, dirbo M.K.Čiurlionio dailės  muziejaus ekspozicijoje, padėjo vyriausiajai fondų saugotojai. Kai  mes piktindavomės dėl kokių nors gyvenimo blogybių, ką nors  smerkdavome arba peikdavome, Birutė klausydavosi mūsų atlaidžiai,  geraširdiškai šypsodamasi, o paskui ramiu, išmintingu žodžiu  nugesindavo mūsų aistras...

Saulėta, šilta  1976-ųjų metų liepos pavakarė... Mudvi su Birute - Zanavykų gatvėje,  įsitaisiusios ant sandėliuko stogo skiname liepų žiedus. Vaistams.  Štai pintinėlės jau pilnos. Birutė klaupiasi,

ketindama lipti  žemyn, ir staiga sudejuoja:

- Nežinau, kas  tai mano kojytei - vis skauda ir skauda...

Tai buvo  nepagydomos onkologinės ligos pradžia.

Prisimenu, kaip  apsivilkusi baltą ligoninės chalatą, sėdžiu prie Birutės lovos,  žiūriu į jos veidą. Paskendęs mintyse. Ūmai jį nutvieskia vidinė  šviesa, ligonė atsimerkia ir; spindinčiomis akimis pažvelgusi į  mane, ištaria savo artimiausios draugės - Danutės - vardą.  Paaiškinu, kad Danutė su reikalais išvykusi į kitą miestą. Veidu  perbėga šešėlis ir Birutė vėl nugrimzta į tylą...

Beveik ligi  paskutiniųjų valandų jos palatoje skambėjo draugų atnešti klasikinės  muzikos įrašai. Kartą viena skyriaus gydytoja stebėdamasi ištarė:  „Pirmą kartą matau taip gražiai mirštantį žmogų." O kita pridūrė:  „Tai žmogus uola." Birutė išėjo ankstų 1977 metų sausio 14-osios  rytą - kaip buvo norėjusi...

Ši moteris  nesukūrė meno kūrinių, neparašė mokslinių darbų, tačiau paliko mums  sunkiausiai gyvenime pasiekiamą dalyką – tauraus žmogiškumo  pavyzdį."

 R. Vanagas. Ex Oriente Lux. Lietuvos rerichiečiai. - Vilnius, 1998,  p. 87-91, 95

 

Birutė, kaip ir  jos mama, neišvengė nepagydomos ligos - vėžio. Gydėsi Kauno   klinikinėje ligoninėje. Čia susilaukė didelio personalo dėmesio kaip  labai maloni ligonė. Mat kas rytą klausdavo seselių: „Ar labai pavargote?"

Aš tuo metu  gavau kelialapį į Leningradą, Gydytojų tobulinimosi institutą.  Atėjau  pasitarti - gal man nevažiuoti? Ji tvirtai protestavo,  girdi, tai mokslas, žinios, ir privalau jų semtis.

Savaitė iki  išeinant, atsakydama į klausimą, kaip mums gyventi, Birutė paliko  įsakmius priesakus:

• Skirtingų  pažiūrų žmonėms galima kelti aukščiausias idėjas, galima  bendradarbiauti.

• Tiesos žodis  neturi būti karsto vinis.

• Reikia žmogų  uždegti, o ne sudeginti.

• Reikia gerbti  kito nuomonę ir išklausyti ją, jeigu nori, kad tavo nuomonė būtų  išklausyta.

• Kantrybė ir  pakanta.

• Reikalavimas  - tai nuostatų išaiškinimas.

Naktį, kai  Birutė  paliko šį  pasaulį, mačiau ją sapne: graži, linksma,  laiminga.

D. Stukaitė

Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj