Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj

1.Lietuvos Rericho draugija

LIETUVOS RERICHO DRAUGIJA

Lietuvos   Rericho draugija Kaune įkurta 1935 metais, jos steigėjai buvo  gydytoja Nadežda Serafinienė, dailininkai Domicelė ir Petras  Tarabildos, humanitaras Jonas Glemža bei kiti žymūs visuomenės  veikėjai.

Jono Glemžos  prisiminimus apie tą laiką užrašė jo dukra Regina  Glemžaitė-Vaičenonienė:

„1935 m. Kaune  pradėjo veikti Rericho draugija. Buvau vienas jos steigėjų. Pradžia  buvo tokia: daug kas iš mūsų domėjosi Rytų filosofija, joga. Apie  Rericho draugiją daug rašė žurnalai, laikraščiai.

Taip susidarė  mūsų branduolys: P.Tarabilda, D.Tarabildienė, Kačinskas, L.Truikys,  vėliau - Pavlovskis, pirmininkė J.Montvydienė-(Dvarionaitė), keletas  studentų, J.Butkus, A.Dapkus, A.Dapkienė. Pastarieji buvo labiau  vydūniečiai. Aš buvau draugijos sekretorius.

Buvom  nutarę ir kiekvieną sekmadienį 10 val. rinkdavomės mūsų namuose  Tvirtovės alėjoje. Nagrinėdavome Rericho straipsnius, Gyvąją etiką.  Skaitydavome atskirus straipsnius, juos nagrinėdavome arba apskritai  kalbėdavome apie kultūros veiklą Lietuvoje. Buvom sugalvoję išleisti  žurnalą „Naujoji sąmonė“, kuris išėjo prieš karą. Jam rašė Butkus,  Dapkus, kai ką esu ir aš pats, perfrazuodamas Rericho straipsnius,  parašęs. Pasirodė pora numerių. Po to, pritrūkus lėšų, žurnalo  leidyba nutrūko. Bendravom su Rygos draugija, kuri buvo Rericho  draugijos centras. Rygoje teko susitikti ir su Sviatoslavu Rerichu.

Mūsų  veikloje dalyvavo ir Vydūnas, nors jis turėjo savo liniją. Su juo  daugiausia bendravo mokytojas A.Dapkus. Vydūnas buvo porą kartų atvykęs į Kauną iš Tilžės. Kartą Vydūnas atplaukė į uostą. A.Dapkus jį pasitiko ir pasiūlė važiuoti autobusu, tačiau Vydūnas nesutiko.  „Turiu geras kojas, galiu eiti lenkčių." Taip ir atėjo: Vydūnas  pirmas, A.Dapkus - iš paskos, dar ir gerokai atsilikęs. Vydūnas  daugiausiai aiškindavo savo filosofiją, nes su Rytų filosofija ji  turėjo bendrus pagrindus. (...)"

 Regina Glemžaitė Vaičenonienė. Jonui Glemžai -100.

Naujoji sąmonė, 2002, Nr. 8, p. 47

„Prieš Antrąjį  pasaulinį karą Lietuvos rerichiečiai spėjo išleisti du filosofinio  almanacho „Naujoji Sąmonė" numerius, surinko parašus po Rericho  Pakto memorandumu - jį pasirašė 66 žymūs Lietuvos kultūros ir meno  žmonės: tapytojas A.Žmuidzinavičius, skulptorius J.Mikėnas, rašytojai S.Čiurlionienė, V. Mykolaitis-Putinas, operos solistai ir dramos artistai A.Galaunienė, V.Sipavičius-Sipaitis, profesoriai,  žurnalistai  ir kt. Dailininkė D.Tarabildienė sukūrė skulptūrą  „Taikos madona", buvo išversta ir išleista Rytų išminties knyga  „Morijos sodo lapai". Gilinantis į auklėjimo, sąmonės plėtimo,  dvasios ugdymo problemas, studijuoti Agni Jogos (Gyvosios Etikos),  Rytų filosofijos veikalai. Tapusi pirmąja draugijos pirmininke,  operos dainininkė J.Dvarionaitė-Montvydienė susirašinėjo su Jelena  Rerich, draugija palaikė ryšius su vienminčiais Rygoje. Prasidėjus  sovietinei okupacijai, 1940-ųjų rudenį Lietuvos Rericho draugijos  veikla buvo uždrausta.

Vokiečių   okupacijos metais draugija vėl ėmėsi aktyvesnės veiklos; ji ypač  suintensyvėjo pokary, kai imta kaupti N.Rericho paveikslus,  filosofinę literatūrą, kurti referatus, Maskvoje, Leningrade pirkti  eksponatus  būsimajam muziejui. Tai buvo tikrų tikriausia taiki  Lietuvos inteligentijos rezistencija primestam antitautimam,  antižmogiškam režimui - toks vidinis pasipriešinimas kol kas dar  labai menkai ištyrinėtas. Jau 1949 metais viršum draugijos narių  tiesiogine prasme pakibo Damoklo kardas: MGB sufabrikavo bylą  „Puokštė" („Bukiet"), apkaltindama rerichiečius idealistinėmis  pažiūromis, misticizmu, keliaklupsčiavimu prieš Vakarų kultūrą; maža  to, jie netgi palaiką ryšius su užsienio žvalgybos agentais JAV,  Indijoje, Vokietijoje ir kitur. Net 18 draugijos narių buvo suimta  bei tardoma, be teismo nuteista. Rerichiečiai atsidūrė įvairiuose  griežto režimo Sibiro lageriuose. Ne ką lengviau buvo ir tiems,  kuriuos MGB tarsi aplenkė: juos kankino nežinia, jie buvo  persekiojami, apšaukiami liaudies priešais ir t.t. Tarp išvežtųjų -  ir Kauno universiteto Architektūros fakulteto dekanas Steponas  Stulginskis, Enciklopedijų leidyklos atsakingasis redaktorius  Bronius Vaitiekūnas, tos pačios leidyklos redaktorė Birutė Valušytė,  Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas Antanas Dapkus, Kauno  universiteto Patologinės anatomijos katedros asistentė Donata  Stukaitė, Pedagoginės leidyklos redaktorius Jonas Glemža ir dar  dvylika žmonių."

Rimantas Vanagas. Ex Oriente Lux. Lietuvos Rerichiečiai.

Dokumentinė apybraiža. - Vilnius, 1998,120p.


GYVOSIOS ETIKOS MOKYKLA

 Rericho   draugija Lietuvoje įkurta 1935 metais Respublikos meno ir  mokslo  darbuotojų  pastangomis, palaikant direktorės N.P.Serafinienės  iniciatyvą. Ji tuo metu susirašinėjo  su pačiais

Rerichais.   Aktyvūs dalyviai buvo dailininkų D. ir P.Tarabildų šeima,  humanitaras Jonas Glemža (mano tetos vyras), Birutė Valušytė bei  solistė Julija Dvarionaitė, draugijos pirmininkė.

Sovietinės   okupacijos pradžioje Rericho draugijos veikla uždrausta. Tačiau  darbas nenutrūko, tik įgijo naujas formas. Lietuviškos  enciklopedijos atsakingasis sekretorius, vėliau – Mokslo literatūros  leidyklos direktorius Bronius Vaitiekūnas, labai energingas žmogus,  didelis eruditas, organizavo Gyvosios Etikos mokyklą. Kadangi  Lietuviškos enciklopedijos redakcija taip pat buvo likviduota, ją  priglaudė Kauno Valstybinio universiteto Architektūros fakulteto  dekanas Steponas Stulginskis. Jo bute buvo paskirtas didžiausias  kambarys, kuriame dienomis dirbo enciklopedijos redakcija, o  vakarais kas dvi savaites rinkdavosi mokyklos klausytojai.

Jelena Rerich  sudarė 14 knygų, vadinamų Agni Jogos arba Gyvosios Etikos knygomis.  Jose mozaikos forma trumpuose skyreliuose kalbama apie pagrindines  žmogaus dvasios savybes, idealus ir jų realizavimo galimybes. Tai  rūpestis žmogaus sąmonės išplėtimu, mąstymo procesu, sielos  subtilėjimu, gerų savybių auginimu, kelio į Begalybę ieškojimu.   Daug dėmesio skiriama bendradarbiavimui tarp žmonių, tarpusavio  santykiams, o čia jau reikia ir subtilios širdies ir ypač jos ryšio  su Hierarchija, su didžiosiomis žmonijos dvasiomis: Kristumi, Buda  ar kitais. Tam ryšiui sutvirtinti padeda iškilmingumas, psichinės  energijos sankaupos. Gyvosios Etikos mokykloje buvo aptariamos  įvairiausios problemos, bet svarbiausias dėmesys skirtas žmogaus  esmės, jo elgsenos ir gyvensenos elementams. Gyvosios Etikos  mokyklos branduolį sudarė septynių žmonių grupė, vadinta sandrauga,  kurios bendravimo pamatai arba principai buvo paprastumas, tiesumas,  atvirumas ir nuoširdumas. Kadangi be galo sunkiu Lietuvai karo metu  trūko maisto ir kitų dalykų, ypač - mažiems vaikams, tekdavo  organizuoti ir maisto pirkimo akcijas provincijoje, į kur tekdavo  keliauti sunkiomis ir net pavojingomis sąlygomis. Tačiau bet kokio  sunkaus ir atsakingo darbo metu, kaip antai gelbstint žydus iš geto,  Birutė Valušytė grodavo pianinu klasikos kūrinius ir giedodavo  šventas giesmes, tokiu būdu sukurdama aukštos įtampos dvasinę  atmosferą. Taip būdavo įjungiama psichinė draugijos energija, kuri  ir padėdavo praeiti visas kliūtis nepastebėtiems.

Pateiksiu  keletą iliustracijų, ko gi mes mokėmės Gyvosios Etikos mokykloje.  Ištraukos iš likusių užrašų.

„Ateitis  ateis. O dabar reikia ugdyti mintį „esu pasiruošęs dirbti ten, kur  mane pasiųs gyvenimas,  nepaisant kokiai profesijai esu  pasirengęs..."

„Jei nebus  pagrindo, pastatas sugrius. Moralinis pagrindas turi būti pačiame  žmoguje. Tada kaip  iš elektros stoties einanti srovė uždegs visus  mūsų veiksmus. Jeigu nėra moralinio pagrindo, joks

uždavinys nebus  išspręstas. Niekas be moralinio pagrindo nesuteiks jėgos teisingai  spręsti...

Kaip sukuriamas  moralinis pagrindas? Perskaitymas, pripažinimas, praktikavimas įeina  į vidų kaip dalis žmogaus ir jau nebegali kitaip daryti.  Bekompromisinis tiesų pripažinimas ir gyvenimo jomis pagrindimas."

„Padėtis   pasaulyje labai rimta. Dvasinis Pasaulis priartėjo. Ir jeigu  psichinė energija - žmogaus individuali ugnis - nešvari, kosminė  ugnis degina nešvarias vietas, ir žmogus kenčia. O švari vidinė  ugnis praleidžia labai aukštas  energijas, ir  žmogus junta  padidėjusį siekį, jam lengviau ir smagiau."

Net apie  artimiausius medicinos uždavinius buvo teigiama, kad pirmiausia  reikalinga„(...) jausmų ir minčių disciplina, o tik po to gyvybingas  oras, maistas ir išorinės sąlygos."

Toji mokykla  buvo taip apibrėžiama: „Ateitis yra ne kas kita kaip Dangaus  karalystė žemėje... Ji turi savo Mokslą, kuriuo vadovaudamiesi  galėtume ją pasiekti. Gyvoji Etika yra tos šalies žinianešys. Kuo  daugiau ją suvoksime ir įgyvendinsime, tuo daugiau sutapsime su tuo  gyvenimu. Suvokdami dėsnius, bandysime pagal juos keisti savo  gyvenimą.

Reikia, kad  Šviesos Jėgos patikėtų mumis. Reikia švaros: minčių, jausmų ir kūno.  Reikia esmingo dvasinio suvokimo ir iš to išplaukiančios dvasinės  kultūros.

Ne mistika, o  kosminių dėsnių supratimas reikalingas. Būkime dvasios laidininkai.

Kai nustosime  maitinti blogį, blogis pats numirs. Jį maitina blogos mūsų savybės.

XXI amžius bus  dvasios primato amžius."

Netrūko čia ir  poezijos. Kad ir Br.Vaitiekūno sukurti posmai:

Kalnai, kalnai,  kalnai!

Nuo jūsų  liejasi palaima amžinai.

Juk viską, ką  žmogus geresnio sumanai,

Ko trokšta  alkana dvasia,

Pasiunčia iš  Tenai -

Ateina mintimi  šviesia.

Ir poezija,  ateinanti aukštu įkvėpimo, susižavėjimo keliu.

Čia labiausiai  vertinti mūsų meno ir literatūros žmonės: Čiurlionis, Baltrušaitis,  Vydūnas.

Čiurlionis   laikytas „kosminiu piliečiu". „Duok Dieve tokių šeimų kaip  Čiurlionio. Jo muzika yra ano pasaulio harmonija. Garsas ir spalva -  jautriojo pasaulio kalba. Reikia įsiklausyti, atsiliepti. Jis -  genijus, mąstytojas...

Baltrušaičio  ramybė kaip uola... Vydūno švarumas begalinis...

Mūsų tautos  dvasiai būdingas iškilmingumas: juostos, darželis prie trobos,  koplytstulpiai ir smūtkeliai. Visur skausmas ir jėga. (...)

Didžiausias   mūsų inteligentijos trūkumas - nemąstymas. Skaito, bet nemąsto.  Mąstymas - tai suvienytos proto ir širdies pastangos bet kurio  reiškinio esmingam suvokimui. Mąstantis žmogus

yra   savarankiškas. Nemąstantis - egocentriškas, apsiribojęs, nenori būti  vedamas. Mąstantis eina pasitikti pažinimo, naujo. Visur reikia   pastabumo, mąslumo."

„Patriotizmas   yra šventas jausmas,  nacionalizmas  pražudo taiką, pražudo naciją.   Šovinizmas ir klerikalizmas - dvyniai. Religijų skirtumas tik dėl  to, kad skirtingu laiku ir skirtingomis sąlygomis duotos, o ne dėl  savo pranašumų vienų prieš kitas."

„Nėra   religijos, aukštesnės už tiesą. Kristaus mokslas – tai meilės,  gailestingumo ir atlaidumo mokslas. „Tėve mūsų" - nuostabiausia  malda!"

„Pats  didžiausias menas - žmonių santykių menas. Reikia, kad nurimtų  marios - jausmai. Tada tavo auroj atsispindės kitas – duok kelią jam  atsispindėti. Gesink savo šviesas, neapakink kitų, nes bus   susidūrimas. To reikalauja žmoniškumas. Konfliktai - dėl  nesusiderinimo.  Tačiau reikia bijoti blogos valios, o ne konfliktų.  Žmogaus psichoimunitetas pajus priešingumą, ir kils pasipriešinimas,  o pajutęs simpatiją - atvers duris."

„Jausmų ir  minčių valdymas - psichologijos uždavinys. Jausmai ir mintys sudaro  sielą, ji turi būti laidi dvasiai. Yra savybių, kurias praktikuojant  plečiasi sąmonė ir auga psichinė energija: susižavėjimas,  džiaugsmas, gailestingumas."

„Asketizmas,  jei santūrus - šventas reikalas, o jeigu savęs kankinimas -  nusižengimas prieš dvasią."

„Reikia taip  pasiruošti, kad, kur atsistotum, - galėtų vykti tiek dvasinė, tiek  ir fizinė apykaita... Tik teigimas stato naujas pakopas. Reikia   teigti... Reikia geranoriškumo, kad susieitume visi, gerų norų  vedini padėti viens kitam, nes mūsų tikslas vienas. Neturi būti  paniekinimo, nepasitikėjimo, apkalbų draugų atžvilgiu. Nuo galvojimo  apie kitą blogai - pats gendi, įvyksta autointoksikacija."

„Pažangus
tas  žmogus, kuris ties kliūtim nesustoja, nesiskundžia, neaimanuoja, bet  eina priekin. Kiekvienas naujumas jau yra kliūtis, bet ties ja  nesustosime, juos priimsime ir pratęsime."

„Kuo didesnė  katastrofa artinasi, tuo žmonės gyvuliškiau gyvena: kas alkoholiu,  kas paleistuvavimu naikina savo energiją, nenukreipdami jos  aukštyn."

Donata Stukaitė. Prisiminimai - Kaunas, 1995, p. 12-13


SPINDULIAVUSI KITIEMS

 (...) Viena  šviesiausių, dvasingiausių rerichiečių buvo Birutė Valušytė. Ją su  pagarba ir meile prisimena daugelis artimiau pažinojusiųjų.

Birutė Valušytė  gimė 1912 metais Valkininkuose. Tėvas dirbo pašte, todėl, prasidėjus  Pirmajam pasaulio karui, šeima turėjo pasitraukti į Rusiją: iš  pradžių - į Maskvą, paskui į Kaukazą. 1917 metais Valušiai grįžo į  Lietuvą. Vilniuje jie gyveno iki 1926 metų. Tėvas domėjosi Vilniaus  krašto lietuvių kultūra ir nemažai nuveikė jos labui. Čia Birutė  pradėjo mokytis, o kai šeima persikėlė į Kauną, mokslus tęsė Kauno  gimnazijoje, po to įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Lėšų  trūkumas privertė nutraukti studijas ir ieškotis darbo: iš pradžių  dirbo registratore Vidaus reikalų ministerijoje, vėliau penkerius  metus dirbo sekretore Žaliakalnio banke. 1940-aisiais tapo  Enciklopedijų leidyklos redaktore; redaktoriavo ir vokiečių  okupacijos metais, ir po karo.

Šeimos likimas  susiklostė gana tragiškai. Baigiantis karui, vieną dieną sesuo Elena  paskambino ir pasakė esanti 40 kilometrų nuo Kauno ir tuoj  atvažiuosianti, tačiau taip ir nepasirodė... Brolis Aloyzas,  pulkininkas ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos dukters Marytės  vyras, 1940 metais sunkiai susirgo. Gydytojai prisakė nejudėti,  tačiau žmona išsivežė jį į užsienį. Liga pakirto ir Birutės brolį  Joną...

Į Rericho  draugiją Birutė įstojo 1937-aisiais, gali būti, įkalbėta Draugijos  pirmininkės Julijos Dvarionaitės-Montvydienės (ji mokė Prezidento  A.Smetonos vaikus muzikos). Kaip vėliau bus rašoma enkavėdistų  sufabrikuotoje byloje, „aktyviai platino  reakcingą mokymą."

„Puokštės"   byloje  yra įrašas:  „Valušytė yra  pagrindinės antitarybinės  mistinės teosofų grupės Kaune narė, aktyviai dalyvauja  antitarybinėje veikloje, platindama antitarybinę mistinę literatūrą,

verbuodama   naujus grupės narius, organizuodama sueigas, kuriose skaitomi ir  aptariami mistinio turinio pranešimai. 1949m. liepos 29d. B.Valušytę  nuspręsta suimti."

Toliau byloje  pažymima, kad 1948 metais B.Valušytė, nurodžius B.Vaitiekūnui,  vadovavo delegacijai, kuri, nuvykusi į Rygą, perdavė laišką,  lietuvių Draugijos narių vardu raginusį rygiečius dirbti išvien. Be  to, B.Vaitiekūno nurodymu, ji užmezgusi ryšius su JAV, Niujorke  veikusia N.Rericho draugija ir su Jelena Rerich - Gyvosios Etikos  autoritete, gyvenusia Indijoje.

Ir štai -  saugumo kalėjimo kamera. OSO (rus. „Osoboje soveščianije";  „Ypatingasis susirinkimas") teismas B.Valušytę nuteisė dešimt metų  kalėti, jo nuosprendžiu ji išvežta į Mordoviją.

Pasakoja buvusi  partizanų ryšininkė Adelė Birutė Kundrotaitė-Stirnienė:

(...) Birutę  pirmą kartą sutikau 1949-ųjų rudenį, Vilniaus saugumo rūsio kameroje  Nr. 3.

Blankioj   kameros šviesoj merginų veidai atrodė pilkšvi ir liūdni. Įėjau  garsiai plūsdamasi, pikta ir nesutaikoma. Visos žiūrėjo į mane  nedrąsiai, lyg ko klausdamos, tik Birutė pribėgo prie manęs ir  maloniai nusišypsojo: „Na, tai ko gi tokia pikta? Kas įskaudino šitą  jauną žmogiuką?" Stovėjo prieš mane tiesi, žiūrėjo gerom, viską  suprantančiom akim. Man pasidarė gėda, ir nuo tos akimirkos mudvi  tapome artimos.

Birutė mokėjo  suburti jaunus žmones. Padėjo man mokytis rusų kalbos, aiškino  tarptautinių žodžių reikšmes. Dažnai ir knygas skaitydavome kartu.   Net labai paprastuose dalykuose ji mokėjo įžvelgti grožį. Darbas,  drausmė jai buvo savaime suprantami dalykai. Viską darė atsidėjusi,  sąžiningai.

Kiekvieną rytą  Birutė medituodavo. Sėsdavo įprastinėn vieton, pasisukusi veidu į  mažą pilką langelį. Ištiesdavo liemenį, pakeldavo galvą,  užsimerkdavo - ir nugrimzdavo į save. Iš šios būsenos išeidavo  palengva, tapdavo ramesnė ir švelnesnė. Būdavo įdomu ir gera stebėti  šviesos bei ramybės apgaubtą žmogų, nes nė viena iš devynių merginų  dar nebuvo mačiusi tokio šviesulio, kuris ir baisiomis nužmoginimo  sąlygomis būtų sugebėjęs rasti džiaugsmo, veiklos savo dvasiai.

Birutė nemėgo  dejuoti, skųstis. Jaunesnių už save niekad nemoralizuodavo, tiktai  pasakodavo apie tokius gražius dalykus, kad nejučia priversdavo  žmogų taisytis, tobulėti. Per šešis mėnesius,

praleistus   drauge, nemačiau jos akyse ašarų. Dažnai prisimindavo tėvelius. Kai   jos motinėlė atveždavo siuntinuką (kai kada - ir nemažą maišelį),  sakydavo: „Kaip sunku jai, nebejaunai ir ligotai, važinėti, bet aš  negaliu jai pasakyti, kad mažiau manimi rūpintųsi." Birutei rūpėjo  visi. Saugojo palaidinukes savo bendražygėms iš Draugijos Danutei ir  Staselei,  o gal jos bus užkluptos staiga, todėl nespės nė  drapanėlių pasiimti? Jaunesnėms merginoms nuolat sakydavo, kad  žmogus - didelė vertybė, jis turi būti fiziškai ir dvasiškai  stiprus, švarus.

Tiesa, ją ne  visuomet suprasdavom - bet ar gali paprasta mergaitė suprasti tokį  šviesulį? Tik visos jautėm - reikia elgtis kaip ji, sekti ja.

Nors kameroje  buvo griežtai draudžiama dainuoti, mes, Birutės  pamokytos, galėjome  labai tyliai  traukti aukštą gaidą. Švelniai uždainuodavo: „O, ant  kalno, ant aukštojo, Ulijona linus rovė..." Ir

visa švytėte  švytėdavo - lyg nebūtų mačiusi niūrių  sienų, skyrusių mus nuo  pasaulio. Tiesiog neįtikėtina būdavo girdėti, kaip ji dainuoja „Mano  sieloj šiandien šventė" - B.Sruogos ir J.Tallat-Kelpšos dainą. Kai  vėliau primindavau jai šias nepakartojamas akimirkas, ji sakydavo:  „O kas gali uždaryti mintį? Mintį, besiveržiančią iš sielos?.."

Dažnai ji  prisimindavo Kristaus žodžius,  kad reikia išmokti atleisti,  pateisinti - idant ir priešas taptų suprantamesnis, ne toks baisus.  Sakydavo: „Jei kas negražiai  pasielgs ar ištars bjaurų žodį,

ištarkite:  atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino ką daro." Pati pabandžiau - ir  padėjo.

Kai mane su  daiktais siuntė į Lukiškes, Birutė pripuolė prie manęs: „Sėsk, dar  padainuokim! Ir... niekada neužmiršk dainos!"

Išsiskyrėme  kaip seserys. Likimas lėmė, kad susitiktume tik po aštuonerių metų.

 

Prisimena  Kazimiera Galaunienė:

 

(...) 1975-1976  metais Birutė Valušytė, jau pensininkė, dirbo M.K.Čiurlionio dailės  muziejaus ekspozicijoje, padėjo vyriausiajai fondų saugotojai. Kai  mes piktindavomės dėl kokių nors gyvenimo blogybių, ką nors  smerkdavome arba peikdavome, Birutė klausydavosi mūsų atlaidžiai,  geraširdiškai šypsodamasi, o paskui ramiu, išmintingu žodžiu  nugesindavo mūsų aistras...

Saulėta, šilta  1976-ųjų metų liepos pavakarė... Mudvi su Birute - Zanavykų gatvėje,  įsitaisiusios ant sandėliuko stogo skiname liepų žiedus. Vaistams.  Štai pintinėlės jau pilnos. Birutė klaupiasi,

ketindama lipti  žemyn, ir staiga sudejuoja:

- Nežinau, kas  tai mano kojytei - vis skauda ir skauda...

Tai buvo  nepagydomos onkologinės ligos pradžia.

Prisimenu, kaip  apsivilkusi baltą ligoninės chalatą, sėdžiu prie Birutės lovos,  žiūriu į jos veidą. Paskendęs mintyse. Ūmai jį nutvieskia vidinė  šviesa, ligonė atsimerkia ir; spindinčiomis akimis pažvelgusi į  mane, ištaria savo artimiausios draugės - Danutės - vardą.  Paaiškinu, kad Danutė su reikalais išvykusi į kitą miestą. Veidu  perbėga šešėlis ir Birutė vėl nugrimzta į tylą...

Beveik ligi  paskutiniųjų valandų jos palatoje skambėjo draugų atnešti klasikinės  muzikos įrašai. Kartą viena skyriaus gydytoja stebėdamasi ištarė:  „Pirmą kartą matau taip gražiai mirštantį žmogų." O kita pridūrė:  „Tai žmogus uola." Birutė išėjo ankstų 1977 metų sausio 14-osios  rytą - kaip buvo norėjusi...

Ši moteris  nesukūrė meno kūrinių, neparašė mokslinių darbų, tačiau paliko mums  sunkiausiai gyvenime pasiekiamą dalyką – tauraus žmogiškumo  pavyzdį."

 R. Vanagas. Ex Oriente Lux. Lietuvos rerichiečiai. - Vilnius, 1998,  p. 87-91, 95

 

Birutė, kaip ir  jos mama, neišvengė nepagydomos ligos - vėžio. Gydėsi Kauno   klinikinėje ligoninėje. Čia susilaukė didelio personalo dėmesio kaip  labai maloni ligonė. Mat kas rytą klausdavo seselių: „Ar labai pavargote?"

Aš tuo metu  gavau kelialapį į Leningradą, Gydytojų tobulinimosi institutą.  Atėjau  pasitarti - gal man nevažiuoti? Ji tvirtai protestavo,  girdi, tai mokslas, žinios, ir privalau jų semtis.

Savaitė iki  išeinant, atsakydama į klausimą, kaip mums gyventi, Birutė paliko  įsakmius priesakus:

• Skirtingų  pažiūrų žmonėms galima kelti aukščiausias idėjas, galima  bendradarbiauti.

• Tiesos žodis  neturi būti karsto vinis.

• Reikia žmogų  uždegti, o ne sudeginti.

• Reikia gerbti  kito nuomonę ir išklausyti ją, jeigu nori, kad tavo nuomonė būtų  išklausyta.

• Kantrybė ir  pakanta.

• Reikalavimas  - tai nuostatų išaiškinimas.

Naktį, kai  Birutė  paliko šį  pasaulį, mačiau ją sapne: graži, linksma,  laiminga.

D. Stukaitė


JIE BUVO „ITIN PAVOJINGI

 Šiuo metu  M.Žilinsko galerijoje eksponuojama paroda, skirta Rericho draugijos  įkūrimo Kaune 60-mečiui. Tai labai neįprasta ekspozicija. Rezistencijos paveldo archyvuose išlikusius dokumentus, nuotraukas, schemas, liudijančias, kaip buvo susidorota su Kauno Rericho  draugijos nariais, surado Domas Akstinas. Darant kratas, atimtos  Šimonio, Čiurlionio, Vydūno, Rericho knygos ir sudegintos, kaip  juodžiausiais inkvizicijos laikais, o draugijos nariai suimti,  kalinti saugumo rūsiuose bei lageriuose. Matyt, visiems diktatoriams  visada buvo baisiausia laisva dvasia, nes jos nebuvo galima  sunaikinti.

Prieš  šešerius  metus Kaune buvo įkurta Vydūno draugija, kurios pirmininke tapo  buvusi Rericho draugijos narė, Kauno akademinių klinikų gydytoja  Donata Stukaitė. Pagrindinis šios draugijos tikslas - palaikyti  žmonėse sąmoningumo ir dvasingumo idėjas.

Tarybų Sąjungai  okupavus Lietuvą, Rericho draugija buvo uždrausta, bet veikti  nenustojo. Ji pakeitė tik formą, iš dvasinės kultūros mokyklos  pereidama į kultūrinę rezistenciją. Draugijai priklausę nariai kaip  ir anksčiau rinkdavosi, tik dabar slaptai, ir kalbėdavo apie tai,  kad dvasios negalima palaužti ar sunaikinti, kad, nepaisant sunkumų,  reikia ištverti ir bet kokiomis sąlygomis išlikti žmogumi. 1949  metais draugijai priklausę žmonės buvo suimti.

Tiek Rerichas,  tiek Vydūnas mokė gerbti kiekvieną žmogų, todėl net iš lagerio grįžę  šios draugijos nariai neparsivežė pykčio ir neapykantos. Gal tik  gailestį, kurį jautė savo kankintojams. Todėl dabar, atgavus  nepriklausomybę, jiems labai skaudu matyti nepatenkintus,  besiskundžiančius žmones, nes piktas ir gobšus negali būti  laimingas. Daiktai tėra miražas, - kalba Donata, nes, palikdami šį  pasaulį, netenkame visko. Lieka tik siela, tokia, kokią mes  įstengėme išsiugdyti. Didžiausia laimė yra gyventi Tėvynėje ir laisvai reikšti savo mintis. Tai, kas lemta, turi įvykti, jau vien  dėl to, kad tik šitaip įgyjama patirtis, - sako rerichietė Vydūno  draugijos pirmininkė.

Virginija Vanagienė. Diena, 1995, kovo 4 d. Nr. 45 (174)


APIE KELIĄ AUKŠTYN

 (Pranešimas,  skaitytas rusų kalba Rericho draugijos konferencijoje Rygoje 2002  m.)

 

Šiuo metu, kai  nuolat didėja grėsmė mūsų planetai, kai gamtos stichijos skaudžiai  alina Žemę, o mūsų nedidelės šalys taip pat nuolat patiria   išbandymų, kaip gi mums elgtis? Kaip toliau gyventi?

Ką pataria  amžinosios išminties šaltiniai - Gyvoji Etika?

Hierarchija,   112. Kai tamsieji jus apsups ir ratas užsivers, jums liks tik kelias  aukštyn, pas Valdovą. Tuomet pajusite, kad Valdovas ne kažkur toli,  ir kad sidabrinis siūlas - virš jūsų. Tik ištiesti ranką!

Susitikimas   galimas ir neįsikišus tamsiesiems, bet dažniau tik sunkumų  apsiaustyje ir bėdoje atsidūręs žmogus siekia išmokti širdies  kalbos.

Bet ranką  ištiesti reikia. Jeigu savo žvilgsnio nekreipiame aukštyn, jei  neištiesiame rankos - pelnysime, ką patys sukūrėme.

Hierarchija,   84. Kaip įsitvirtinti Žinojime? Kaip prisiartinti prie aukščiausio Hierarchijos įstatymo? Tik subtiliau mąstant ir plečiant sąmonę.

Širdis, 16.  Kaip būtų nuostabu, jei dienai baigiantis kiekvienas savęs  paklaustume apie savo mąstymo kokybę per prabėgusias valandas.  Kokios sąmoningumo galios būtų pasiekiama, jeigu žmogaus mintys  stiprintų siejančią giją. Netinkamos mintys čia pat galėtų būti  pašalintos. Bet žmonės klausosi, bet negirdi. Ir skaito tik akimis.

 

Minime   100-ąsias Jurijaus Nikolajevičiaus Rericho gimimo metines. Jis yra pasakęs: „Gyvoji Etika - elgesio, veikimo ir gyvenimo norma."

Jurijus   Nikolajevičius - žymus mokslininkas, Rytų šalių žinovas, mokėjęs  daugelio jų kalbas. Jis manė esant tikslinga domėtis tautų  moralinėmis nuostatomis, teigė, kad Vakarų filosofai kalba aukštomis  frazėmis, bet gyvenime jomis nesivadovauja. Ir dėl šios priežasties  yra tam tikras Vakarų šalių atsilikimas.

Šviesaus   atminimo Birutei Valušytei (1912-1977) šiomis dienomis būtų sukakę devyniasdešimt. Ji buvo Lietuvos Rericho draugijos narė. B.Valušytę ne kartą lankėsi pas J.N.Rerichą. Prisimindama vieną viešnagę  pasakojo, kad jau artindamasi prie jo namų jautė šviesią gerą aurą.  Kai atsisveikinant Jurijus Nikolajevičius paduodamas paltą apsiautė  juo Birutės pečius, didelis gėrio ir šilumos srautas pripildė jos  sielą.

Svarbiausias   J.N.Rericho pasakytas mintis Birutė užrašė – tai dvi dešimtys tezių,  kurios išspausdintos leidinyje „Pered voschodom" („Prieš aušrą";  išleista rusų kalba Novosibirske) ir knygoje apie Rixardą Rudzitį.

Jurijus   Nilolajevičius patarė, kad lengviausia įtikinti rodant asmeninį  pavyzdį. Šiuo tikslu  „(...)  reikia įsteigti savo vidinę  laboratoriją". Atrodytų, nedaug reikia.

Hierarchija,   373. Dirbk, kurk gėrį, gerbk Šviesos Hierarchiją. Tik švari širdis!   Bet mokiniai turi skrupulingai vertinti savo mintis: ar kur nors  netūno puikybės, susireikšminimo ar savimylos kirminas. Sąžiningas  prisipažinimas - tai savybė, kurią turi išsiugdyti kiekviena siela.

Hierarchija,   146. Kai ryšys su Valdovu tvirtas, galima kalnus nuversti.  Hierarchijos siekimas kuria kultūrą, apie  kurią daug kalbama...  Tvirtas tėra tik dvasinis pasaulis - jis nesugriaunamas ir  nesuardomas! Galima sakyti, kad pirmasis žmogaus kultūringumo  požymis yra jo  gebėjimas gyventi išvengiant smulkių, buitinių  kivirčų ir nesantaikos.

O jeigu mūsų  kasdienybėje šių dalykų, kaip ir netolerancijos bei nuoskaudų, dar  pasitaiko, reikia atvirai sau prisipažinti: man trūksta  kultūringumo, mano ryšys su Valdovu silpnas, o egoizmo ragučiai  auga... Juk pasakyta: „...jeigu ne kartu, tai bent nesidaužyti  kaktomis; juk ragai gali išaugti. - Širdis, 21).

Džiugu, kad  galime dalyvauti Nikolajaus Rericho paveikslų Himalajų tema  parodoje.  Tai mus ugdo ir padeda augti. Šie paveikslai - kaip gaiva  mūsų išdžiūvusiai Žemei.

„Tad   atsigręžkime į tai, kas tvirta, - į susiliejimo su Hierarchija  dvasią. Apieškoję visą planetą, rasime tik vienintelį kelią -  aukštyn." (Hierarchija, 153).

Danutė Stukaitė


DVASINGUMO ANTIPODAI

Viduramžiais   raganos, kitaminčiai deginti ant laužų. Tačiau inkvizicija  nesumažino žmogaus dvasinių ieškojimų, mokslo tiesos nesudegė laužų  ugnyje. Iki pat šių dienų išliko ir daugybė aiškiaregių,  ekstrasensų, būrėjų, tik susidorojimo priemonės gerokai pakito.

Šiuo metu  medicinos mokslas ekstrasensorikos atžvilgiu yra opozicijoje ir  remiasi neigimo praktika: negali būti! Ir iš tiesų neretai  užleidžiamos onkologinės ligos, pagreitinama lemtinga baigtis ir kt.  Bet ką pasakyti žmonėms, kurie, nusivylę medicinos paslaugomis,  kreipiasi pas žolininkus, ekstrasensus ir, patikėję jais, neretai ir  pasveiksta. Kitaip sakant, žmogaus psichinė energija, kurios, rodos,  niekas neneigia, yra kaip peilis - aštrus peilis, kuriuo galima  atriekti duonos pavargėliui ir nužudyti žmogų. Elektra šildo ir  šaldo. Lazda su dviem galais.

Iš gausios  parapsichologinės literatūros bei aktyvių šios srities žinovų  paskaitų žmonėse įsivyrauja visai naujos sąvokos: tas ar kitas  skleidžia „blogą energiją"; virš to ar kito renginio, auditorijos ar  muziejaus tvyro „gera, šviesi aura". Aišku, jos nei apčiuopti, nei  pamatyti kol kas negalime.

Nors   parapsichologijos mokyklėlių gausu visame pasaulyje, tačiau aukštojo  mokslo katedros, žurnalo „Discovery" žiniomis, yra Stanfordo bei  Edinburgo (Didžioji Britanija) universitetuose. Ir ten nurodoma, kad  ekstrasensoriniai gebėjimai būdingi jautresniems žmonėms, ypač -  apsunkintos vaikystės individams, po persirgtų smegenų ligų, po  auglių operacijų ar po klinikinių mirčių.

Pranešama apie  telepatus-žvalgus, jų panaudojimą karinėse struktūrose tiek JAV,  tiek ir Rusijoje.

Šviesaus   atminimo prof. J.Kupčinskas 1968m. prisiminimuose apie Vydūną rašo,   kad vienas medikas, kuriam buvo nustatyta nepagydoma nervų liga,  kreipėsi į Vydūną patarimo. Vydūnas pasakė: „Jei dvasiniai esi  sveikas, nervai susitvarkys." Taip ir atsitiko. Profesorius mano,  kad diagnozė buvo klaidinga1, tačiau neneigė biologinės energijos  perdavimo indukcijos būdu. Pvz., motinos dvasinis pasaulis ir  emocijos persiduoda vaisiui, vėliau - kūdikiui.

O štai kaip  traktuoja Būties energiją daug metų studijavusi ir jos poveikį sau  stebėjusi Jelena Rerich: „Visapradė energija - viena, ir visi  pavadinimai kaip „ugninė", „širdies", „mąstymo" ar „psichinė" yra  tik skirtingi tos pačios visapradės energijos, arba Būties energijos  aspektai. Galima tik pasakyti, kad psichinė energija yra aukščiausia  visapradės energijos kokybė. Taip ir dvasia, ir sąmonė neatskiriamos  nuo psichinės energijos."2

Apie žmogaus  dvasios spinduliavimą kalba ir profesorė Vaira Vikė Fraiberga:  „Senovės indų sistemoje, kuri atspindi įvairius individo  psichinės  energijos virpesius arba  čakras, aukščiausioji

 

1 Kauno laikas, 1993 03 12

2 E.Rerich. U poroga Novovo Mira, M., 1993, p. 116

 

dvasinės  tobulybės pakopa spinduliuoja iš viršugalvio – karūnos čakros."3 Iš  čia svarbi mergaičių vainiko reikšmė.

Tačiau   psichinės energijos studijos bei praktika susieti su daugeliu  pavojų. Pirmiausia gyvybinės energijos panaudojimas savanaudiškiems  tikslams. Ypač - su pasididžiavimu! Vydūnas apie tai griežtai  pasisako: „Yra žmonių, kurie, rodos, ir gyvena „dorai", kurie nieko  blogo nedaro, bet jie trokšta ypatingų galių...

Jie nori, kad  kitų širdys ir sielos taptų jų įrankiais ir priemonė-is. O   kiekvienas žmogus turi pagaliau būti įrankiu ir priemone pasaulio  Kūrėjo valios."4

Antra, savo  sveikatos sugriovimas. Žmogus, naudodamas savo gyvybinę energiją be  saiko, nežinodamas, nesuprasdamas jos esmės ir priežiūros būdų,  pereikvoja savo jėgas. Pažįstu ne vieną sunkiai susirgusį ar  anksčiau laiko iš gyvenimo išėjusį ekstrasensą.

Ir trečia,  vyksta reikšmingų vertybių kaip dvasinės žmogaus energijos devalvacija. Gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad ten, kur įsivelia  pinigai, honorarai, turtas, ten ir visai pranyksta esamos galios,  kaip sako krikščionys - apleidžia Dievo malonė. Ne veltui Birmoje  ant budistų šventyklos įrašytos keturios taisyklės: nevok,  nesvetimoteriauk, nežudyk ir nepiktnaudžiauk okultinėmis jėgomis.

Pasak Jelenos   Rerich,  „(...) tokie reiškiniai kaip telepatija, minčių perdavimas  per atstumą, įtaiga, gydymas (rus. iscelenije), aiškiaregystė,  aiškiagirdėjimas, psichometrija ir kt. susieti su vienokios ar  kitokios kokybės  psichinės energijos reiškiniais."5 Todėl Jelena  Rerich pataria: „Išsiaiškinkite didžiulį psichizmo ir intuicijos  skirtumą. Pasistenkite įsiklausyti į širdies balsą, išvalykite ir  plėskite mąstymą, kad subtilėtų jausmai!"6

 

3 Acta Baltica, K., 2001:138

4 Vydūnas, Raštai II, V, 1991: 326

5 Elena Rerich, Laiškai, t. II, Ryga, 1940: 335

6 Elena Rerich, Laiškai, t. II, Ryga, 1940: 295

 

Autorė traktavo  psichizmą kaip žemesnės pakopos Būties energijos pasireiškimą, o  mediumizmą laikė įgimta žmogaus savybe, neturinčia nieko bendra su  dvasine pažanga. Tačiau į žemesnius subtiliojo Pasaulio sluoksnius  prasiskverbia ne tik mediumai, bet ir gyvūnai. Pastarieji kartais  daugiau jaučia, girdi ir ypač užuodžia. Juk neretai gana primityvūs  žmonės girdi personifikuojančius didžiuosius Pasaulio Mokytojus ar  net patį Dievą. Mediumai būna silpnos valios, lengvai pasiduodantys  kitų neigiamoms įtakoms. Nereti ir silpnaprotystės atvejai. Ypač  pavojingi dirbtinai, mechaniškais pratimais išugdyti  ekstrasensoriniai gebėjimai.

Tai kaipgi  atpažinti, ar tariamas gydytojas apsišaukėlis, ar turi Dievo   malonės dovaną?

Pirmiausia   asmens fizines ligas privalo gydyti medikas, apie dešimt metų  studijavęs ligas, jų įvairovę bei gydymą. Todėl susirgus, be jokios  abejonės, reikia kreiptis į šeimos gydytoją. O čia jau paaiškės, ar  ligoniui reikia chirurgo, ar alopato su be galo gausiu medikamentų  arsenalu, ar, vegetaciniams reiškiniams vyraujant, reikės  psichoterapeuto. O gal ne pro šalį ir doro ekstrasenso pagalba,  ypač, kai gydomasis įtaigos poveikis sustiprintas ryšiu su Dievu.

Vienok   reikalingas ilgas poveikis, būtina ligonio ir gydančiojo aurų  harmonizacija, kuri ne iš karto atsiranda. Kaip kraujo grupės yra  skirtingos ir jų sumaišymas gresia sunkiomis komplikacijomis, taip,  matyt, ir žmonių aurų derinys ne paskutinėje vietoje. Išeitų, kad  reikia ne neigimo, ne kategoriško atmetimo, o stebėjimo, analizės,  tyrinėjimo ir kai kurių tiesų žinojimo. Ypač - apie žmogaus  subtilesniąją sandarą, Būties paslaptis. Ir didesnio dvasingumo.  Vydūnas sako: „Žmogus gimsta šiam pasauliui, jeib žmogumi  taptų,  jeib jo žmoniškumas stiprėtų ir didėtų, ir jis juo apšviestų,   skaidrintų ir gražintų visą gamtą, visą pasaulį."7

Tai kas gi tas  dvasingumas arba žmoniškumas,  kuris padėtų

 

7 Vydūnas, Gimdymo slėpiniai, Tilžė, 1921: 79

 

skirti,   orientuotis blogio ir gėrio labirintuose? Vėl pasiremsime kai  kuriais Jelenos Rerich pastebėjimais: „Dvasingumas pirmiausia yra  sąmonė. Sąmonė yra Visatos pagrindas. Kur gyvenimas, ten ir sąmonė;  žinoma, sąmonės ir įsisąmoninimo lygiai yra begaliniai."8

„Atsidavimas  daro stebuklus. (...) Dvasingumas neįmanomas be šios savybės."9

„Mediumistiniai  gebėjimai - dvasingumo antipodas. Dvasingumas visada lydimas  pusiausvyros ir įgimtos išminties."10

„Dvasingumas  pasiekiamas tik minčių išvalymu ir darbu."11

Šiandieninis   žmogus, nesilaikydamas gamtos dėsnių, griauna savo sveikatą ir tuose  griuvėsiuose reikalauja: duok, pagydyk, padaryk stebuklą. O aš   sėdėsiu ir lauksiu. Nieko nenoriu daryti. Padaryk mane sveiką, kad vėl galėčiau grįžti į hedonizmo pasaulį, malonumų ir pasismaginimų  gyvenimą.

O juk mes patys  turime savyje dvasinę „bateriją". Kiekviena motina, apglėbdama  pargriuvusį vaiką, tuoj pat nuramina skausmą. Sąmoninga psichinės  energijos siunta pakenktam organui gali pagerinti medžiagų apykaitą  ir išgydyti. Bet reikia dirbti nuolat, kasdien ir ilgai.

Rytų   filosofijos teigimu, „(...) dvasingumas yra gamtos dovanota savybė.   Bet ji gali būti ugdoma iš mažens. Reikia suteikti švarią atmosferą,  netemdyti vaizduotės bjauriais vaizdais, išmokyti džiaugtis  aukščiausiu grožiu ir pakylėtu taurumu, pašalinti prabangą ir visokį  purvą. Dvasingas žmogus nebus veidmainis, melagis ir bailys. Pažins  darbą kaip tobulėjimo laidą."12

 

8 Elena Rerich, Laiškai, t. II, Ryga, 1940:201

9 Elena Rerich, Laiškai, t. II, Ryga, 1940: 276

10 Elena Rerich, Laiškai, t. II, Ryga, 1940:52

11 Elena Rerich, Laiškai, t. II, Ryga, 1940:180

12 Ugninis pasaulis III, Novosibirsk, 1991, p. 499

 

Neužmirškime,   kad kiekvieną bateriją reikia įkrauti. Tai padaryti padės gamta,  paukščių giesmių klausymas, miško ošimas, jūros bangų mūša,  sakralinio meno ir muzikos pasaulis ir visa, kas skatina  susižavėjimą.

Ir pabaigai -  Vydūno žodis: „Kas stengiasi daugiau pažinti save ir realesnę,  gilesnę būtį, tas turi tvirtai pasikliauti Didžiuoju Slėpiniu ir  atsisakyti pranašautojų ir ženklų aiškintojų patarimų. Didysis  gėris, kuris viską persmelkia, yra arti kiekvieno, kuris jam   aukojasi. Ir jo galia lemia viską kuo prasmingiausiu būdu. Iš  tikėjimo turi išaugti pasitikėjimas ir tvirtas, nuoseklus  įsitikinimas. Bet kai žmogus nėra tam subrendęs ir dar nepasiekęs  reikiamo savo esmės budrumo, tada jis kreipiasi į visokiausius  stebukladarius ir taip jam iškyla pavojus nualsinti savo esmę."13

Donata Stukaitė. 2004, balandžio 15d.

Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj