Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj 2. 10-as etikos for...

2. 10-as etikos for...

DEŠIMTASIS ETIKOS FORUMAS

Kauno apskrities viešojoje  bibliotekoje vyko dešimtasis Etikos forumas „Kultūros vyksmas ir inteligentija".  Tikslas – aptarti inteligentijos reikšmę kultūros vyksme ir pažadinti  inteligentus doroviniam kultūrinio  gyvenimo renesansui, pamatinių etinių  principų atgaivinimui.

Neatsitiktinai Etikos  forumas buvo pradėtas Nikolajaus Rericho tapybos reprodukcijų parodos „Grožio  kelias" atidarymu. Šis dailininkas, anot Lietuvos N.Rericho draugijos atstovės  I.Zaleckienės, buvo vienas svarbiausių XX a. pirmosios pusės inteligentų.  Vydūnas, Raštai IV, V., 1994, p. 187. Jis, netgi nebūdamas lietuvis, įžvelgė  mūsų kultūros unikalumą ir ragino ją jungti su universaliomis dvasinėmis  tiesomis, išsaugant savo etnines šaknis. Viena svarbiausių N.Rericho idėjų -  Gyvoji etika. Joje didžiausias dėmesys skiriamas mąstymo kultūrai, nes Gyvosios  etikos mokytojams mintis yra energija, pripildanti erdvę ir veikianti aplinką. Šios idėjos spindi visuose N.Rericho paveiksluose, yra jo meno ir kultūrinės  koncepcijos savastis.

Forumo konferencijoje  „Kultūros vyksmas ir inteligentija" N.Rericho kūryba ir kultūrinė veikla bei  Gyvosios etikos idėjos buvo integruotos į apčiuopiamesnį kontekstą: dalyviai  kalbėjo apie dabarties  kultūros iššūkius,  bandė  nagrinėti, kiek realiai  dabartinėje mūsų kultūros sampratoje gyvi pamatiniai etniniai principai.

Profesorius Jonas Glemža  pranešime „Rericho paktas - Lietuvos inteligentijos memorandumui 70" pabrėžė,  kad N.Rerichas, pasirašydamas Paktą, išreiškė tikėjimą žmogaus genialumu ir  kultūrą siekė sujungti su politika.  1930 m., matydamas neišvengiamą karo  grėsmę, jis parengė specialų Pakto projektą - kaip karo ir pilietinių konfliktų  metu apsaugoti kultūrines vertybes. Jo iniciatyva buvo priimta plačiausiuose  pasauliniuose visuomenės sluoksniuose. Dailininko idėją sveikino R.Rolanas,  B.Show, R.Tagorė, A.Einšteinas. Paktas buvo pasirašytas 1935 m. balandžio 15 d. Baltuosiuose Rūmuose. Anot Jono Glemžos, Pakto idėjos itin aktualios šiandien,  kai vyrauja dekadentinės nuotaikos, kai kultūrinės vertybės komercializuotos  politikos erdvėje patiria didžiulę devalvaciją.

Gydytojas Tomas Stanikas  pranešime „Gyvoji Vydūno dvasia" pabrėžė ne tik N.Rericho kultūros filosofijos  ir Gyvosios etikos svarbą dabartiniu laikotarpiu, bet ir akcentavo Vydūno  kultūros koncepcijos panašumą su rusų tapytoju, kuris išryškėja lietuvių  filosofo tezėje, jog kultūra be dvasingumo yra „ligota kultūra".

Docentas Krescencijus  Stoškus, skaitęs pranešimą „Inteligentijos įtaka ir atsakomybė dabartyje",  teigė, kad gyvename didelės krizės metu, kai vyksta kultūros barbarėjimas,  nyksta hierarchijos ir

vertybiniai atskaitos  taškai. Svarbiausia tokios situacijos priežastis, anot jo, yra inteligentijos  erozija.

Radikalų ir niūrų  dabartinės Lietuvos inteligentijos anemiškumo projektą docentas baigė  optimistiškesne gaida: „Visos šios problemos ir krizės jau buvo; buvo jų dar  Senovės Graikijoje. Norint išsigelbėti iš krizės, reikia atkurti hierarchijas,  kurių vartotojiškoje visuomenėje visiškai nėra. Kai situacija stabilizuosis, o  visuomenė išaugins tikrąją inteligentiją, viskas bus gerai."

Panašias  idėjas pranešime  „Po išbandymų - ateitin!" išsakė docentas Vacys Bagdonavičius. „Turime ne tą  Lietuvą, kurią įsivaizdavome prieš šešiolika metų", - apgailestavo  V.Bagdonavičius. Ir, tarsi polemizuodamas su K.Stoškumi, kartu akcentavo, jog  kritinė situacija susidarė ne dėl to, kad nėra šviesuomenės ar inteligentijos,  ar dėl jos piktavališkumo, o dėl pasyvumo ir neveiklumo, „dėl per didelio  pasitikėjimo valstybės statytojais."

Etikos forumas dar kartą  atskleidė, kokioje sudėtingoje situacijoje atsidūrė Lietuvos kultūra (plačiąja  prasme), tačiau nepasidavė špengleriškoms diagnozėms.

Uždarydami forumą  organizatoriai pabrėžė, kad pirmiausia kiekvienam reikia pradėti nuo savęs:  nereikia kaltinti tik „anonimiškos" visuomenės, įvardyti ją kaip blogybių irštvą  ir pasyviai laukti,

kol kas nors pasikeis  (tokioje pozicijoje visada egzistuoja užslėptas snobizmas, K.Stoškaus įvardytas  kaip „savęs išstatymas"). Reikia veikti, stengtis  keisti save ir artimiausią  aplinką, o po to - pasaulį. Pasikeitęs laikas, istorinis lūžis,  apvertęs visą  realybės ir pasaulio suvokimą, sugriovė įprastus pasaulio parametrus, tačiau  visuomenėje žmonės ir aktyvūs veiksmai gali sukurti naują kultūrą, valstybę ir  istoriją. Mikrokosmoso struktūra gali sutvarkyti visatos chaosą -

tokia būtų dešimtojo Etikos  forumo mintis.

Lieka tikėtis - forumo  idėja ir Gyvosios etikos idealizmas gali užpildyti Lietuvoje ir visame XXI a.  pasaulyje atsivėrusią tuštumą.

Forume perskaitytas  prašymas Lietuvos Respublikos Prezidentui. Jame prašoma Prezidentą atkreipti  dėmesį į sudėtingą kultūrinę padėtį ir balandžio 15 d. paskelbti kultūros  diena.

Mindaugas Grigaitis. Nemunas, 2006,  kovo 23-29 d., Nr. 11


MEMORANDUMUI -  70 METŲ

Taika per kultūrą!

1935m. balandžio 15d.  Vašingtone JAV Prezidento Ruzvelto kabinete ratifikuotas Rericho Paktas. Tai  sutartis apie meno, mokslo įstaigų ir istorinių paminklų apsaugą karo ir taikos  metu.

Praėjusiais metais  daugelyje pasaulio šalių buvo paminėtas Pakto 70-metis. Šio Pakto pagrindu  UNESKO 1954-aisiais paskelbė Kultūros vertybių apsaugos ginkluotų konfliktų  atvejais Hagos konvenciją, kurią ratifikavo ir Lietuva.

Pažvelkime, koks buvo  Rericho Pakto kelias.

1898m. žymus Rusijos  menotyrininkas D.Grigorovičius pakvietė N.Rerichą į Imperatoriškąjį muziejų ir  pasiūlė dirbti paminklų apsaugos srityje. Tam pritarė B.Stasovas, A.Blokas,  L.Andrejevas ir kiti žymūs mokslo ir kultūros veikėjai.

Dar 1915m. N.Rerichas  pasiūlė carui Nikolajui II imtis valdžios priemonių kultūrinėms vertybėms  apsaugoti. Vyko karas, ir pasiūlymas liko be atsako, tačiau Pakto idėja tęsta.

Paktą rengė iniciatyvinės  grupės ir komitetai įvairiose šalyse: Tautų Sąjunga, Paryžiaus universiteto  tarptautinės teisės ir politinių mokslų specialistas G.Šklaveras bei Sorbonos  universiteto narys profesorius Albertas Žoffr de la Pradel.

„Jei Raudonasis Kryžius  rūpinasi fiziškai sužeistaisiais ir ligoniais, tai mūsų Paktas gina Žmogiškojo  genijaus vertybes, tuo apsau­godamas dvasinę sveikatą", - rašė Nikolajus  Rerichas.

Be abejo, Taikos Vėliava  turi būti tokios pat svarbos kaip ir Raudonojo Kryžiaus ženklas, tik jos  paskirtis - praeities kultūros lobių išsaugojimas ateičiai.

Pakto komitetas įsteigtas  Niujorke 1929m., o kitais metais - Paryžiuje ir Briugės mieste Belgijoje.  Sudaryta Pakto programa, kurios pirmame paragrafe teigiama, kad švietimo, meno  ir mokslo įstaigos, meno ir mokslo misijos, jų personalas, šių įstaigų turtas ir  kolekcijos bus laikomi kaip neutralūs ir bus globojami bei gerbiami kariaujančių  pusių.

Pirmoji Rericho Pakto  tarptautinė konferencija įvyko 1931m. Briugės mieste. Kita konferencija - po  metų. Ta proga Rabindranatas Tagorė rašė: „Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šį Paktą  priėmė Tautų Sąjungos muziejų komitetas, ir giliai jaučiu, jog jis turės didelės  reikšmės tautų kultūrinei harmonijai."

Minėtai pirmajai  konferencijai N.Rerichas atsiuntė sveikinimą: „Mes pavargome nuo griovimų ir  abipusio nesupratimo. Tik visuotinė kultūra, tik grožio ir žinojimo gilus  suvokimas gali grąžinti mums bendražmogišką kalbą. Tai ne svajonė! Tai  keturiasdešimt dviejų metų darbo patirtis kultūros, meno ir mokslo baruose. Ir  galime prisiekti, kad nuo veiklos kultūros apsaugos srityje, nuo Kultūros  Sąjungos nei mes, nei mūsų pasekėjai neatsisakysime. Mūsų negalima apvilti, nes  Menas ir Žinojimas pripildo mus entuziazmo."

Kai Ispanijoje vyko  pilietinis karas, buvo sunaikinti ištisi kvartalai, galerijos su Gojos,  Velaskeso paveikslais, katedros, maurų stiliaus architektūriniai paminklai.  Belgijos karalius Leopoldas III sielojosi dėl kultūros ateities ir siūlė  ratifikuoti Rericho paktą.

Po Briugės konferencijos  įvairūs pasaulio žmonės išplatino kreipimąsi, tvirtindami, kad šis Paktas  reikalingas ne tik karo, bet ir taikos metu. Pasirašė dešimtys šalių, pritarė  Romos Popiežius Pijus XI, JAV prezidentas Ruzveltas, Čekoslovakijos prezidentas  Masarykas ir kiti įžymūs žmonės.

N.Rerichas džiaugėsi, kai  1931 metų gruodžio 27 d. visose Niujorko bažnyčiose, o vėliau ir kitose Europos,  Amerikos ir Azijos bažnyčiose buvo perskaitytas Rericho kreipimasis į žmones dėl  kultūros paveldo apsaugos.

Didelis žingsnis į priekį  buvo 1933 metų lapkričio mėnesį įvykusi trečioji tarptautinė Rericho Pakto  konferencija, kurioje dalyvavo 36-ių valstybių atstovai. Lietuvą atstovavo ir  kalbėjo įgaliotasis ministras Žadeikis.

Straipsnyje „Neužmušk"  N.Rerichas rašo: „Pasaulio krizė ne turguose, bet mūsų širdyse." Toliau jis  aiškina Dekalogo priesaką „Nežudyk" sakydamas: „Nežudyk kūno, bet ypač -  dvasios. Žiaurumas paverčia širdį akmeniu. Tik bendradarbiavimas, dvasios  įsitvirtinimas išugdys herojų, kuris ilgėsis širdies."

N.Rerichas 1934m. rugsėjo 4  d. laiške G.Šklaverui rašė: „Žinoma, mūsų draugas Klimas galėtų pajudinti ir  savo šalį... Juk dabar svarbiausia ne svarstymai, o veiksmai." Kai Paktą 1935  metais ratifikavo 21 Amerikos valstija, Europoje siekta ratifikuoti Paktą tik  trijose Baltijos šalyse: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - kur buvo įsteigtos  Rericho draugijos.

2006-aisiais sukanka 70  metų, kai Prof. N.K.Rericho draugijos Lietuvoje ir mokslo, meno, literatūros bei  kultūros darbuotojų iniciatyva „(...) Jo Ekscelencijai Ponui užsienio reikalų  Ministeriui" buvo įteiktas Memorandumas. Jame sakoma: „Neseniai Lietuvoje  susikūrė N.K.Rericho vardo draugija. Jos tikslas - propaguoti meno ir mokslo  vertybių apsaugos idėją, siekti, kad Rericho paktas būtų ratifikuotas ir Taikos  Vėliava suplevėsuotų ant visų kultūrinių pastatų. „Taika per kultūrą" - draugijos šūkis.

Po Memorandumu pasirašė net  66 įžymūs Lietuvos meno, kultūros ir mokslo veikėjai: 23 dailininkai  (A.Galdikas, J.Mikėnas, L.Truikys, A.Žmuidzinavičius ir kt.), 12 rašytojų ir  poetų (S.Čiurlionienė, L.Gira. V.Mykolaitis-Putinas ir kt.), 9 operos solistai  ir dramos artistai (A.Galaunienė, J.Mažeika, V.Sipavičius ir kt.), 8 visuomenės  veikėjai (O.Pakštienė, J.Vanagas, Simonaitis ir kt.), 5 profesoriai (M. ir  V.Biržiškos, M.Riomeris ir kt.), 5 direktoriai (P.Galaunė,

K.Pakštas ir kt.), 4  žurnalistai (J.Keliuotis, J.Paleckis ir kt.).

N.Rerichas rašė R.Rudzyčiui,  Latvijos Rericho draugijos nariui, ragindamas: „Galima kreiptis į Vyriausybę su  pareiškimu dėl Pakto, pasirašytu ne tik Draugijos narių, bet ir kitų kultūros  veikėjų, kaip tai padaryta Lietuvoje.“ Paryžiuje intelektualių darbuotojų  konferencija pažadėjo adaptuoti mūsų Paktą. Nikolajus Rerichas siūlė paskelbti  Pasaulinę kultūros dieną, sudaryti visų kultūros vertybių ir paminklų katalogus,  steigti visose tautose komitetus bei sudaryti Taikos Vėliavos fondą. Jis rašė:  „Galbūt todėl ir pinigų nėra, kad nesirūpiname mokslu, kultūra. Pirma pažinkime  ir saugokime kultūrą, o po to ir šalies banknotai priartės. Žmonės taps  sąžiningi, taupūs. Mūsų širdyse dar daug neapykantos, pykčio, keršto. (...) Juk  žmogaus širdis turi norėti nusiginkluoti ir bendradarbiauti."

Deja, Lietuvos vyriausybė,  kaip ir kitų Baltijos šalių vyriausybės, į kreipimąsi neatsiliepė dėl sudėtingų  tarptautinių santykių Europoje.

Sovietų Sąjunga Pakto taip  pat neratifikavo. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Rericho idėjų plėtrą ir  draugijų veiklą.

Dar 1930 metais N.Rerichas  ir jo vardo draugijos protestavo prieš Stalino „bedievystės penkmečius", prieš  barbarišką Kristaus Gelbėtojo cerkvės sunaikinimą bei kitų šventyklų griovimus,  todėl neatsitiktinai Baltijos šalyse buvo uždrausta Rericho draugijų veikla, o  jų nariai atsidūrė Sibire.

Dar pakalbėkime apie  kultūros prasmę ir Taikos Vėliavos simboliką.

Kas yra kultūra? N.Rericho  teigimu, žodis Kult druidų kalba reiškia garbinimą, Ur-Rytų šviesą. Tai reikštų  - šviesos garbinimas per meną ir mokslą.

N.Rerichas laiške Paryžiaus  Taikos Pakto komiteto pirmininkui baronui M.A.Taubei aiškino Taikos Vėliavos  simboliką, kuri kilo iš Rubliovo ikonos „Šventoji Trejybė". Vėliavos simbolis  yra trys raudonos spalvos skrituliai, apjuosti apskritimu baltame fone. Tai ne  Rericho sugalvota. Šis ženklas aptinkamas senovės Egipto, Indijos, Centrinės  Azijos, keltų, gotų mene, krikščioniškoje ikonografijoje, liturginių rūbų ir  bažnytinės architektūros dekore.

Taikos Vėliava,  kuri  pirmosios konferencijos  metu  buvo pašventinta Briugės Švenčiausiojo Kraujo  bažnyčioje ir paliesta Kristaus Kraujo relikvija, simbolizuoja ne vieną prasmę.  Tai gali būti:

•  praeitis, dabartis ir  ateitis;

•  kultūra, mokslas ir  religija;

•  meilė, grožis ir  išmintis;

•  Švenčiausioji Trejybė  Amžinybės rate.

Jeigu praėjusio  amžiaus  viduryje Rericho Paktas buvo ignoruojamas Vokietijos nacionalsocialistų ir  stalinistų-bolševikų, tai šiandien daug kas pasikeitė. Įkurtas pasaulinis  Rerichų centras ir muziejus. 1995 m. iškilmingai paminėtas Rericho Pakto  60-metis, o 2005-aisiais - 70-metis. Rusijoje išleista knyga „Taikos Vėliava",  kurioje daug N.Rericho laiškų taikos ir kultūros išsaugojimo tema.

Rericho Paktas labai  aktualus ir šiandien. Tarptautinė kultūros diena ir jos simbolis Taikos Vėliava  primena tautoms tikrąsias žmonijos vertybes.

Dr.  Donata Stukaitė. Lemtis, 2006, Nr. 6 (99), p. 2-3

***


JULIJAI DVARIONAITEI-MONTVYDIENEI  – 115 METŲ

1941 metais, atvykusi į  Kauną ir pradėjusi studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, įsijungiau ir į  N.Rericho draugijos veiklą.

Šios draugijos pirmininkė  buvo Julija Dvarionaitė-Montvydienė. Pirmą kartą Juliją pamačiau teatre, kur ji  atliko Michaelis partiją Bize operoje „Karmen". Melsvas siluetas ir be galo  skaidrus

balsas nepamirštamas iki  šiol.

Iki šių dienų išliko  vienuolika Jelenos Rerich laiškų, rašytų Julijai Dvarionaitei-Montvydienei.  Šiandien šie laiškai - ir N.Rericho draugijos, ir Lietuvos istorijos  liudininkai.

 

Jelena Rerich, žinodama  apie būsimą Baltijos šalių Rericho draugijų kongresą 1937 metais Rygoje bei  rengiamą pranešimą moterų padėties klausimu, siūlo pagalvoti ir apie moterų  enciklopediją. Bent puoselėti mintį!

Citata iš 1937-ųjų  rugpjūčio 12 d. laiško: „Žinau, kad Jūsų subtili artistės prigimtis padės Jūsų  darbuose."

 

1937-ųjų gruodžio 24 d.

Džiaugiasi, kad gražiai  bendraujama su rygiečiais.

„Bendradarbiavimas - naujos  epochos pagrindas, bet kaip sunkiai jis skinasi kelią į gyvenimą.

Tamsos jėgos gerai žino,  kokios stiprios emanacijos sklinda iš meno kūrinių, todėl stengiasi arba  sunaikinti, arba atitraukti žmonių dėmesį.

Kaip dažnai vadinamoji  inteligentija nesuvokia didžiulės meno vertės ir, atmesdama apsaugą - Taikos  Vėliavą, griauna būties esmę."

Jelena Rerich turi  praktinių įžvalgų dėl Julijos darbo krūvio ir tikina, kad galima ir muzikos  mokykla, ir atlyginimas už darbą.

„Prašau perduoti  talentingai skulptorei poniai Tarabilda. Sveikiname Jos Madoną; joje tiek daug  tikro jausmo. Kai prisiliečiame prie slaptų ir šventų dalykų, būtinas žodžių ir  elgesio atsargumas.

Viena iš svarbių savybių -  saugoti tai, kas patikėta. Prisiartinus prie ŠVIESOS, atsakomybė didžiulė.  Prašau Jus be Gyvosios Etikos knygų ir kultūrinio darbo nieko nepasakoti  svyruojantiesiems. Ribotoje sąmonėje tos žinios lūžta ir atneša didelę žalą.

Todėl didieji Mokytojai  skelbė, kad kalbėti reikia pagal klausytojų sąmonę."

Atsako į klausimus:

1. chemikalus augalams  tręšti reikia naudoti atsargiai;

2. skiepai endeminiuose  židiniuose labai reikalingi. Jie padėjo likviduoti raupsus pasaulyje.

Kai psichinės energijos  sukaupta daug, joks užkratas nebaisus.

Pataria įgyti žinių apie  psichinę energiją, paisyti jos švaros, o ypač pabrėžia švarių minčių būtinybę.

 

1938-ieji, birželio 10 d.

„Ten, kur susirenka žmonės,  ypač - kur atmosfera įtempta ar „apnuodyta", gerovė visada reliatyvi. Aura  „sunki", nes žmonės nemoka bendradarbiauti. Menas vienyti žmones yra vienas  sunkiausių, bet nėra nieko aukščiau. Vienytojas yra visuotinio gėrio skelbėjas."

Jelena Rerich skatina  džiaugsmą. Kalba apie nusiminimo žalą.

„Nepasitenkinimas, pyktis,  susierzinimas užkerta kelią džiaugsmui.

Išmintingas herojus net  persekiojamas žino, kad kelias į džiaugsmą atviras.

Džiaugsmas - ypatinga  išmintis."

 

1938-ieji, liepos 2 d.

Pavasarį Lietuvoje vyko  vienybės su rygiečiais šventė.

Jelena Rerich ta proga  rašė: „Kur vienybė sutrinka, ten įsivyrauja skaidymasis.

Tebūnie šviesu Taikos  nešėjams."

Jelena Rerich pataria:   „Neprievartaukite savęs. Naudingas rytinis miegas, o jūs keliatės su saule.  Taupykite jėgas. Naudokite lengvą pienišką, daržovių maistą. Daržovės geriau  virtos. Saugokitės

peršalimų. Daugelis ligų  susieta su kosminės įtampos padidėjimu.

Jūs esate labai reikalinga  ir Jūsų niekas negali pakeisti.

Norėčiau, kad šalia Jūsų  būtų atsidavęs žmogus."

Nepataria kurti  bendruomenės, nebent trumpam. Esant netobulai žmonių prigimčiai, fizinis artimas  bendravimas gali virsti smulkių įsižeidimų, susierzinimų ir kt. židiniu.

Dėkoja už „Zelta gramata"  (kongreso medžiagą).

 

1938-ieji, spalio 8 d.

Primena, kad kiekvienas  organizmas individualus.

Dėkoja už grupės nuotrauką.

„Netikiu,  kad broniruotas  kumštis gali nugalėti suvienytas Europos ir Rytų jėgas.

Pabučiuokite nuo manęs  talentingąją Tarabildą.

Padėtis sunki, bet jeigu  vienoj vietoj skaidymasis,  tai kitoj - šviesi kūryba.

Visuomenė pradeda domėtis  antžemine būsena, slaptomis žmonių galiomis, energijų pasauliu."

Pataria susipažinti su  Kotrynos Senietės (14a.) ir Ispanijos Teresės (16a.) biografijomis.

 

1939-ųjų balandžio 22 d.

„Nuodingi laikai praeis."

 

1939-ųjų kovo 22 d.

Vokietijos kariuomenė užėmė  Klaipėdą, o rugsėjo 1 d. įsiveržė į Lenkiją. Vienok laiškas, rašytas 1939 m.  gruodžio 1 d., dar pasiekė Lietuvą:

„Džiaugiuosi, kad šviesaus  tobulėjimo ir kultūrinės statybos sargyboje stovi tokia jautri ir dvasinga  širdis kaip Jūsų. Tegul jūsų bendruomenė,  nepaisydama visų sunkumų,  susitelks  prie Jūsų. Sunkūs laikai skatina DVASIOS AUGIMĄ, nors neretai įžymius veikėjus  lydi ir išdavystės.

Sunkūs laikai visada  pirmiausiai atsiliepia kultūrai."

Taigi dar kartą  prisiminkime Saliamoną: „Viskas praeina".

Donatos  Stukaitės pranešimas, skaitytas 2008-ųjų gruodžio 19 d.

Kaune,  A. ir P. Galaunių namuose


„PASAULĮ SKAIDO TIK MŪSŲ  SĄMONĖ"

Žmogaus sveikatos,  darbingumo ir ligų profilaktikos samprata N.Rericho rašytiniuose darbuose

Įvairiaspalvė mąstytojo,  archeologo ir mokslininko Nikolajaus Rericho (1874-1947) kūryba. Jis rašė ir  iliustravo knygas, tapė, kūrė mozaikas ir grafikos darbus, dekoracijas bei  kostiumus operoms ir baletams, statytiems Rusijoje, Paryžiuje, Londone, JAV,  dalyvavo per 40 mokslinių ir kultūrinių pasaulio organizacijų  veikloje.  N.Rericho idėjos apie pasaulio tautų savitarpio pagalbą ir pagarbą įamžintos jo  „Taikos pakte", kuris tapo Ženevos taikos sutarties pagrindu.

Susipažinęs su Rytų  dvasiniu mokymu, N.Rerichas pripažino, kad visų dvasinių mokymų pagrindas yra  vieningas: „Geriausios Rytų ir Vakarų rožės kvepia vienodai. (...) Nei Vakarų,  nei Pietų, nei Šiaurės ar Rytų neskiria esminiai skirtumai. Pasaulį gali  skaidyti tik mūsų sąmonė."

Ypatingą dėmesį N.Rerichas  teikė kultūrai, vertino ją ne tik kaip dvasinį, bet ir kaip visuotinį reiškinį.  „Kai žiūri į drobes, kurių dauguma vaizduoja Himalajus, atrodo, kad pagauni  kalnų dvasią, tų kalnų, kurie per amžius stūksojo virš Indijos lygumų ir buvo  mūsų sergėtojai. Jo paveikslai primena mūsų istoriją, mąstymo bei kultūrinį ir  dvasinį paveldą; ir ne tik Indijos praeitį, bet ir amžinas vertybes", - taip  N.Rericho tapybą vertino Indijos poetas Dž.Neru.

N.Rericho raštuose galima  rasti ir teorinius žmogaus sveikatos pagrindus bei esminius jos saugojimo  principus. Jis rašė: „Fizinė žmogaus sveikata negalima be dvasinės jo  sveikatos."[l]. Psichinė įtampa - ją patyrė ir N.Rericho amžininkai, ją patiria  ir 21 a. žmonės, yra ne tik įtempto darbo, bet ir tarpusavio santykių pasekmė.  Dažnai šiuolaikinis žmogus išgyvena dėl nepakankamo, kaip jis mano, pripažinimo  bei jo darbo vertinimo. Dėl to nuolat jaučiamas vidinis

diskomfortas ir nerimas,  kuris savo ruožtu tampa ligų ar liguistų būklių priežastimi. N.Rerichas nurodė  šiltų emocijų ir optimizmo svarbą, teigė, kad, jeigu žmonės daugiau šypsotųsi,  sergančiųjų būtų mažiau. „Mes, optimistai, pirmiausia turime atsikratyti bet  kokios panikos ir nusiminimų - nesvarbu, ar jie užkluptų darbe, ar švenčiausioje  širdies buveinėje. (...) Optimizmas - tai mąstymo ir gyvenimo būdas, kuris  leidžia žmogui teisingai suvokti savo gyvenimo perspektyvą ir jos siekti", -  rašė jis [1]. Norint „teisingai suvokti savo gyvenimo perspektyvą", tenka  koreguoti vidinių asmens vertybių hierarchiją. N.Rerichas skatino plėsti savo  mąstymą bei sąmonę: „Turime būti atsakingi už savo mintis ir, dalyvaudami  nuostabiame kūrime, bendradarbiauti su  visu Kosmosu"  [2] (turėta omenyje  kuriamoji minties galia - aut. past.).

Ką N.Rerichas vadino vidine  arba dvasine disciplina? „Kai jums sakoma „saugokite širdį", pirmiausiai tai  reiškia - nesipiktinkite, nesisielokite,  nekerštaukite, taip pat -  nenusiminkite ir neužsisklęskite." [3]  „Liūdesys - tai gyvybinės energijos  netekimo pasekmė. Veiksmingiausi vaistai, kurie padėtų išvengti tokios  savigailos būklės, t. y. egoizmo pasireiškimo bei valios stokos, yra mąstymo  būdo keitimas." [4].

Vidinė  pozityvaus mąstymo  bei  dvasinė disciplina, teigė N.Rerichas, turi vyrauti neatsakingų minčių ir  egoistiškų, smulkmeniškų jausmų atžvilgiu. Neigiamos emocijos turėtų būti  keičiamos

teigiamomis. Apie ypatingą  džiaugsmo reikšmę N.Rerichas rašė: „Jeigu labai liūdna ir niūru, reikia  sąmoningai ir įsakmiai sau pri­minti, jog džiaugsmas - įmanomas, kad jis yra, ir  kad jį patirsite (...). Kai pasakysite sau „kaip gera ir džiugu!", tai niekad  nebus beprasmė ar apgaulinga frazė; tai ypatingas ir išmintingas vaistas."[3].

Metodų, tinkamų nusiminimo  ar savęs gailėjimo minutėmis, yra nurodęs ir gydomosios kūno kultūros Lietuvoje  pradininkas bei psichofizinės treniruotės kūrėjas Karolis Dineika: „Esi blogos  nuotaikos, suirzęs ir nepatenkintas? Pasižiūrėk į veidrodį ir nusišypsok sau!  Taip, taip, nusišypsok! Psichika valdo raumenis, bet ir raumenys daro įtaką  psichikai." [5].

Taip pat N.Rericho raštuose  yra teiginių apie mitybos kultūrą, apie nesaikingo valgymo ir gausaus mėsiškų  produktų vartojimo žalą [4].

Viena geriausių  tonizuojamųjų bei darbingumo didinimo priemonių N.Rerichas laikė darbo pobūdžio  keitimą: „Klaidinga manyti, kad tik miegas arba nieko neveikimas leidžia  pailsėti nervų sistemai. (...) Pakanka pakeisti darbo pobūdį, ir priverčiami  funkcionuoti kiti nervinės veiklos  centrai. (...) Dirbant su įkvėpimu ir  atsidavimu, nejaučiama jokio nuovargio." [2].

Vienas ydingiausių  šiuolaikinio žmogaus įsitikinimų – kad sergant išgydo tik cheminiai vaistai, be  jokių asmeninių pastangų. N.Rerichas įspėjo: „Tikroji profilaktika - ne tablečių  vartojimas, o

aplinkos sąlygų gerinimas.  (...) Pacientui, geriančiam vaistų, išmintingas ir patyręs gydytojas - ne tik  Rytuose, bet ir Vakaruose – patars būti gerai nusiteikus ir galvoti ne apie bet  ką, o tarsi palydėti vaistą mintimis apie jo veiksmingumą ir naudą." [4].

Viena esminių N.Rericho  nuostatų - kad ir ką darytume, kuo besidomėtume  ir kokios būtų mūsų mintys,  pats svarbiausias yra žmogaus studijavimas ir pažinimas.

Didžiulis ir N.Rericho  žmonos Jelenos Rerich (1879-1955) bei jų sūnų - Jurijaus Rericho (1902-1960) bei  Sviatoslavo Rericho (1904-1993) - indėlis į pasaulio kultūrą bei mokslą.

Literatūra:

1.  Rerich N.K. Tverdynia plamennaja. - p. 80

2.  Rerich N.K. Deržava Sveta. - p. 30, 76

3.  Rerich N.K. Vrata v buduščeje. - p.96, 157, 181, 247

4.  Rerich N.K. Nerušimoje. - p. 146, 317, 319

5.  „Tiesa" - 1977, rugsėjo 29 d.

Danguolė  Andrijauskaitė. Gydymo menas, 2006, Nr. 11. p. 117

Redakcija dėkoja Vydūno draugijos Tarybos narei dr. Donatai Stukaitei už pagalbą  rengiant straipsnį.


ŠIRDIES TRAUKA

2008-ųjų gruodį Sibiro  Rericho draugijos nariai keliavo maršrutu Novosibirskas - Maskva - Vilnius -  Kaunas - Talinas - Sankt Peterburgas - Novosibirskas. Kelionės tikslai buvo  keli: aplankyti vietoves, kurių istorija susijusi su Rerichų šeima, susitikti su  Lietuvos Rericho draugijos nariais ir užrašyti jų pasakojimus apie Nataliją  Dmitrijevną Spiriną - žymią menotyrininkę ir poetę; jos pastangomis Novosibirske  įkurtas Rericho muziejus, turįs 60 N.Rericho paveikslų, o Rygoje Rericho vardu  pavadinta gatvė.

Kadangi Sibiras ir Lietuva  nėra artimi geografiškai, tokios kelionės ir susitikimai reti. Vis tik Lietuvos  rerichiečiai ne kartą buvo atvykę į konferencijas, Rericho skaitymus  Novosibirske.

* Lietuvos rerichiečiai  bendrauja su Sibiro (Novosibirsko Mokslų akademijos) Rericho draugija, aktyviai  dalyvauja jos rengiamuose Rericho skaitymuose

Vilniuje susitikta su Irena  Zaleckiene ir kitais Lietuvos Rericho draugijos nariais. Kaune - su Danute  Stukaite, Juozu Šidiškiu ir Tomu Staniku. Jie bendravo su N.D.Spirina, kai ši  lankėsi Kaune 1970-ųjų pabaigoje. D.Stukaitė svečiavosi pas Nataliją Dmitrijevą  Novosibirske,  susirašinėjo su ja.

Lietuvos Rericho draugija  įsteigta 1935 metais. Kaip prisiminė I.Zaleckienė ir D.Stukaitė, pirmoji  draugijos pirmininkė Julija Montvydienė išrinkta vadovaujantis Jelenos Rerich  rekomendacija.

Draugija veikė iki  1940-ųjų, kai prasidėjo represijos. Aktyvūs Lietuvos rerichiečiai areštuoti,  teisti ir ištremti. Apie 1955 m. daugumai pavyko grįžti iš tremties, tačiau  oficialiai atnaujinti organizacijos veiklą galimybių nebuvo. Gyvoji Etika  studijuota slapta.

Lietuvos Rericho  draugija  atkurta 1989m., jos pirmininko šviesaus atminimo Stepono Stulginskio iniciatyva.  Visuomenei domintis Rerichų šeimos kūryba, daugelyje Lietuvos miestų įsteigti  draugijos skyriai. Po S.Stulginskio paskaitų įvairiuose Lietuvos miestuose  būrėsi susidomėjusieji Gyvąja Etika ir Rerichų šeimos kultūriniu palikimu.

Šiuo metu Lietuvos Rericho  draugijos veikla aktyvi: vyksta Gyvosios etikos studijos, rengiamos  konferencijos, susitikimai, Nikolajaus Rericho ir Sviatoslavo Rericho kūrybos  parodos, Kultūros

dienos (balandžio 15-oji)  minėjimai. Bendradarbiaujama su Amerikos, Europos, Indijos, Rusijos  rerichiečiais.

Lietuvos ir Novosibirsko  rerichiečius sieja nuoširdi draugystė. Anksčiau taip bendravo Stulginskių ir  N.D.Spirinos šeimos, o Irenos Zaleckienės prisiminimai, meilė ir gili pagarba  Natalijai Dmitrijevai perduodama šiandienos draugijos  nariams. Lietuvoje iš  atminties deklamuojami N.D.Spirinos „Lašai", o apie retus, kartais -  vienintelius gyvenime susitikimus su ja prisimenama kaip apie likimo dovaną.  Daugelis Lietuvos rerichiečių,  su kuriais bendravome, norėtų atvykti į  Novosibirską. Jautėme, kad šios traukos priežastis  - Natalijos Dmitrijevnos  „širdies magnetas".

Lietuvoje labai domimasi  Novosibirsko Rericho draugijos leidiniais, ypač „Vozvyšennaja misija Tvoja..."  ir „Ustremlionnoje serdce" - tai knygos apie N.D.Spirina ir B.N.Abramovą. Jos  perduodamos iš rankų j rankas. Studijuojama knyga „Grani Agni Jogi". Kolegos iš  Lietuvos, dalydamiesi įspūdžiais apie šiuos leidinius sakė, kad pradėjus  studijuoti B.N.Abramovo užrašus, Gyvosios Etikos mokymą galima suprasti ir  priimti nauju žvilgsniu.

Daugelis Lietuvos Rericho  draugijos narių moka keletą kalbų ir skiria nemažai savo laisvalaikio rengdami  Gyvosios Etikos knygas lietuvių kalba.

Vilniaus centre Lietuvos  Rericho draugija turi savas patalpas, kurios suremontuotos narių pastangomis.  Čia ir įvyko mūsų susitikimas. Mūsų pasakojimas apie Rericho muziejus  Novosibirske ir Altajuje vilniečius labai sudomino. Nors  daugelis jų nėra buvę  Novosibirske, atrodė, kad mes seniai pažįstami ir puikiai vieni kitus  suprantame. 80-metį šventusiai p. Irenai Zaleckienei perdavėme savo draugijos  sveikinimus, įteikėme dovaną. Džiaugėmės, kad Irena, sulaukusi garbaus amžiaus,  yra labai darbinga ir žvali. Tuo įsitikinome visą savaitę su ja maloniai  bendravę. „Norint suspėti kartu su Jumis, reikia gerokai pasistengti, kaip ir  jaunystės metais!" - juokavome.

Tatjana  Bugajeva, Sergėjus Demenko.

Voschod.  Sibiro Rericho draugijos leidinys. 2009, Nr. 1(177), p. 16-17

 

Susitikdavome Lietuvoje ir  Novosibirske

 

„(...) Su Natalija  Dmitrijevną Lietuvoje ir Novosibirske esame susitikę keturis ar penkis kartus.  Susirašinėjome laiškais. Po pirmųjų Rericho skaitymų Novosibirske antrąkart  susitikome Kaune - ji buvo mano viešnia. Skrupulingai laikėsi dietos - sveikata  buvo ne kokia, tačiau jaučiau jos  didelę dvasinę jėgą. Mažutė, plonutė, bet  stipri - tokią ją prisimenu.

Ypač atmintin įsirėžė  vienas paskutiniųjų mūsų susitikimų.

Išsirengiau į kelionę  turistiniu traukiniu po Sibirą, ir apie tai buvau parašiusi Natalijai  Dmitrijevnai. Kai susitikome, ji be galo manimi rūpinosi, nuoširdžiai priėmė.  Atrodė, kad dėl žmogaus ji yra pasirengusi padaryti viską, kaip tik gali padėti.  Mes ištisą dieną vaikščiojome, šnekučiavomės.

O knygelę „Pered voschodom.  Stichi raznych let" gavau iš jos paštu. Ją su malonumu perduodu saugoti puikiam  Novosibirsko muziejui."

Danutė  Stukaitė.

Voschod.  Sibiro Rericho draugijos leidinys. 2009, Nr. 1(177), p. 20


VYDŪNO SVEIKATOS  KONCEPCIJA

Vydūnas buvo silpnos  sveikatos. Kaip ir jo tėvas, sirgo plaučių tuberkulioze. Aštuoniolikmetis  Vilhelmas Storosta (Vydūnas) kentėjo dėl kraujavimo iš plaučių. Jis ėmė domėtis  įvairiais mokslais apie sveikatos palaikymą. Tai buvo amerikiečių prof.  Chittenden, Horace Fletcher, Alfred W.McCann, anglo H.Haig, dano dr. Hindhede,  švedo Rayner Berg,  šveicaro dr. R. von Borosini, vokiečių prof. dr.  Schonenberger, dr. W.Winsh, dr. Th. Christen, dr. G.Riedlin, dr. Bachmann ir kt.

Vydūno sveikatos koncepcija  susiklostė remiantis įvairiais gamtos ir medicinos mokslais, Rytų filosofija bei  tuo metu populiaria pasaulyje teosofija. Vienu iš vėlesnių kūrybos  etapų  parašytoje

knygoje „Sveikata.  Jaunumas. Grožė" Vydūnas rašo: „Nėra žmogui grožės be sveikatos. O jaunumas jau  savaime yra sveikata ir grožė."

[Vydūnas, Raštai, t. II, p. 274].

 

Vydūnas teigė esąs  „dvasinės rūšies". Todėl ir žmogaus galia, glūdinti jo esmėje arba dvasioje,  apsireiškia visumos įstatymais. Tą jis įrodė savo praktiniu gyvenimu,  nugalėdamas fizinę ligą, labai daug dirbdamas. Sulaukęs 85 metų, šviesiai ir  ramiai iškeliavo Anapilin.

Pasak Vydūno, žmogus serga,  kai „gyvenimo įstatymai yra jojo nepaisomi" [ten pat, p. 281]. Tačiau gamtos  dėsnius žmogus privalo pirmiausia gerai suprasti, tapti sąmoningu žemės  piliečiu. Bet, pažymi Vydūnas, „kaip tik protas ima veikti, jis ir eina su  geiduliais".

„O kiekvienas geidulys,  kiekvienas ūpas mažina ir temdo sąmoningumo ir teikia žmogaus asmens gyvenime  visokių priešingumų ir tuo griauja žmogaus sveikatą." [ten pat, p. 263].

Užtat Vydūnas pastebi kitą  žmogaus esmės reiškinį, vadinamą išmintimi, kurios, deja, gyvenime nedaug.  Aplink vien tik gausūs proto išradimai, tenkinantys mūsų geidulius: gurmaniškumą,  aistras, nežabotą malonumų troškimą. O visi smagumai anksčiau ar vėliau  atsiliepia sveikatai.

Kaip tik tais metais, kai  buvo rengiama Vydūno knyga „Sveikata. Jaunumas. Grožė", trys Niujorko gyventojai  šventė 100 metų jubiliejus. Du iš jų ūkininkavo, trečiasis buvo gydytojas  Stephan Smith, paskelbęs dešimt įsakymų sveikatai palaikyti. Pravartu su jais  susipažinti:

1. Valgyki tiek mažai  mėsos, kiek tik galima! Geriau, kai jos visai nevalgai!

2. Gerk pakankamai pieno!

3. Miegoki dieną po valgio  10-15 minučių!

4. Naktimis miegoki 10  valandų!

5. Miegoki lauke, jeigu  oras tai leidžia!

6. Nerūkyki!

7. Nevalgyki saldainių!

8. Nevartoki alkoholio!

9. Venki minkštų sėdelių  ir tinginiavimo! Nieko nedirbdamas bėgi kapinėsna!

10. Būk visame natūralus!

Vydūnas pažymi, kad šie  patarimai nėra aukštos išminties, kad naktį išmiegojus dešimt valandų dieną  miegoti nebereikia, kad neužtenka rūpintis vien kūnu, tačiau vis dėlto įsakymai  yra geri ir jų laikytis reikia.

Vydūno žodžiais, „Sveikata  visuomet saistosi su šviesa, su kvapu, su tyru oru ir su švarumu, niekuomet - su  tamsa, su dvokimu, su purvu." [ten pat, p. 287].

Įdomu, kad šiandien ir  Pasaulio sveikatos organizacija pritaria Vydūno požiūriui, jog daug  svarbiau  rūpintis savo sveikata negu ligų gydymu.

Tačiau mūsų gyvenime begalė  savigriovos reiškinių: rūkymas, girtavimas, palaidas  seksualinis gyvenimas,  nežabotos emocijos. Žalingi įpročiai pavergia, ir išvaduoti žmogų be jo paties  valios labai sunku. Todėl Vydūnas ir sako, kad jo raštas  (knyga) (...) „skirtas  žmonėms jaunos širdies, pakilusios sielos,  giedrios  dvasios, žmonėms, kurie  yra tiek drąsūs mėginti senąjį savo gyvenimo pagrindą ir savo gyvenimą statyti  ant naujo, jei mato, jog senasis yra netikęs." [ten pat, p. 289] ir pagaliau   „šis raštas nori būti parama visiems, kurie gyvenimo bangose stengiasi tvirtinti  savo žmoniškumą."

Taigi, jeigu žmogus išauga  tiek, kad teikia pirmenybę dvasiai, o ne kūnui, toks žmogus suras  tvirtą  pagrindą savo gyvenimui Vydūno raštuose.

Pirmiausia, kas gi yra  žmogus. Tai, kaip žinome, ne tik sudėtinga darniai veikianti fizinių mechanizmų  sistema. Mes net nejaučiame, kokie sudėtingi nuolatiniai procesai vyksta mūsų  širdyje, kepenyse, plaučiuose ir smegenyse - juos būsimieji medikai studijuoja  beveik dešimt metų. Be to, žmogus liūdi, džiaugiasi, nerimauja, bijo - visa  sfera, kurią Vydūnas vadina jausmų-linkimų gyvata, arba astralinis žmogaus  kūnas.

Dar platesnė sfera yra  minčių gyvata arba mentalinis žmogaus kūnas. Virš šių gyvatų spindi žmogaus  esmė, žmoniškoji esybė, dvasia-siela. Visos šios gyvatos yra glaudžiai  susijusios ir viena kitą veikiančios: mintis - jausmas - fizinis kūnas; ir  atvirkščiai. Tarkime, mes norime valgyti, bet jeigu nukreipsime mintį į ką nors  įdomaus, atsiras kita dominantė smegenyse, ir mes visai pamiršime apie valgį, o  mūsų kūnas dėl to nenumirs. Įvairios neigiamos emocijos - pyktis, išgąstis,  pavydas - iškreipia mūsų veidą, pakinta balsas, kartais ir kūno temperatūra  pakyla. O džiaugsmas, pasitenkinimas, susižavėjimas nušviečia veidą, spindi  akys, ir visos kūno funkcijos normalios.

Dėl to Vydūnas ir tvirtina:  „Kokios yra žmogaus mintys, tokie yra ir jausmai bei geiduliai, toks ir kūno  gyvenimas." [ten pat, p. 301].

Šiuolaikinė  humanistinės  psichologijos sritis psichoanalizė, kurios pradininkas yra italų psichiatras R.  Asadžiolis (Roberto Assagioli), taip pat akcentuoja aukštesniojo „Aš" principą,  žmogaus išmintį ir jo atsakomybę.

Mes daug kalbame apie  sąmonės reikšmę. Iš tiesų sąmonė yra toji dvasios šviesa, kurios dėka visi mūsų  veiksmai, žodžiai ir mintys yra apšviečiami, matomi, brandūs ir gyvybingi. Mat  sąmonėje kaupiasi ne tik mūsų, bet ir tėvų, protėvių patirtis. Fizinio kūno  sąmonė yra instinktai, o dvasios-sielos - žinojimas, intuicija, kuri ir glūdi  sąmonės gelmėje. Užtat mūsų sąmonė gali vystytis, augti, šviesėti iki  universalios arba kosminės. Tokia garbinga žmogaus paskirtis.

Panagrinėjus žmogaus  struktūrą, ryškėja, kad „(...) Sveikata yra dėsnių palaikomas įvairių žmogaus  buvimo gyvatų gyvenimas ir darnus jų santykiavimas. Trumpiau - sveikata yra  lygnešos (pusiausvyros - aut.past.) būsena." Pasak Vydūno, „Mano esmė yra  dvasinės rūšies. Iš jos pareina ir iš jos nustatomas ir palaikomas mano  asmenybės ir asmens gyvenimas. Toji esmė glūdi Visagalingojo visumos Kūrėjo  valioje. Ji yra paskutinysis mano gyvenimo pagrindas ir mano dvasios šviesa. Ji  mane statė į šį gyvenimą ir mane tvirtina. Ji visas kliūtis šalina ir visas mano  jėgas stiprina.  Nuolatos stengiuos tai numanyti ir tuo pasitikėti. Taip teesie  visados!" [ten pat, p. 312].

Tai kas gi griauna žmogaus  sveikatą? Pirmiausia įvairios perkrovos. Pavyzdžiui, persivalgymas labai  sutrikdo ne tik virškinimo organų veiklą, bet ir visą organizmą. Iš to ir  nutukimas, ir sklerozė, ir cukraligė ir kt. Tas pats ir jausmų sferos atžvilgiu.  Kai žmogus patiria stresą, ypač - jeigu dažnai, ateityje jo laukia infarktai,  insultai, depresijos ir kt. Gali būti ir minties sferos perkrovos: neįveikiami  uždaviniai, teorijos, protiniai darbai nesilaikant darbo kaitos ritmo.

Žmogaus gyvatų pusiausvyrą  galima sutrikdyti ir dirbtinai, pavyzdžiui, hipnozės būdu, t. y. paralyžiuojant  žmogaus valią. Vydūnas ypač smerkė spiritistų bandymus, dirbtinį transo būsenų

sukėlimą ir visa, kas  slopina žmogaus individualybę ir ją pavergia. Yra žmonių, stiprių fiziškai, bet  jų esmė - dvasia silpna, apmirusi, tamsi. Jiems trūksta išminties, gyvos sąžinės  ir stiprios valios. Ir jie yra ligoti dvasiškai.

Geismų gyvata ypač  reikalinga sveikatai. Gyvuliuose geismų gyvata yra jų siela, paklūstanti gamtos  dėsniams arba įstatymams. O žmogus savo geidulius vysto, juos garbina. Žmonės  dažnai valgo ir geria ne todėl, kad kūno gyvenimui to  reikia, o kad skanu. Ir  to skanumo norisi be saiko. Tas pat ir su lytinio geismo tenkinimu. Šie  nukrypimai nuo  gamtos įstatymų jau atnešė skaudžias pasekmes - daugybę ligų,  kurias vainikuoja XX a. maras - AIDS.

Vydūnas teigia: „Nemiegotos  naktys yra sveikatos griovimo laikas." [ten pat, p. 321].

O šiandien naktinė  televizija, regis, tam ir tarnauja, kad atimtų iš žmogaus poilsį ir  dar sukeltų  geismų audrą sekso ir smurto vaizdais. Tai tikras blogio šėlsmas.

Todėl Vydūnas sako: „Yra  labai aiškus ir tiesus kelias slaptoms ligoms (venerinėms - aut.past.) išvengti,  būtent gyventi žmoniškai, būti skaisčiam. Tik žmonės to dar visi negali. Jų  nevedžioja protas. Juos varo geiduliai ir aistros. Apie išmintį nėra dar nė  kalbos. Todėl jų sveikata griūva. Ir jiems tuo teikiamas vargas, jeib išmoktų  gyventi žmoniškai." [ten pat, p. 319].

Vydūnas dar įspėja, kad yra  žmonių, regis, ir dorai gyvenančių, kurie nieko blogo nedaro, bet jie trokšta  ypatingų galių, nori daryti „dyvus", paversti kitų žmonių sielas savo įrankiais.  Jo žodžiais, „(...) kiekvienas žmogus turi pagaliau būti įrankis ir priemonė  pasaulio Kūrėjo valios." [p. 326]. Žmogus neturi tesisės pavergti kitų.

Taigi Vydūno sveikatos   koncepcijos esmė -  „(...) doras gyvenimas yra vyriausias žmogaus buvimo  pasaulyje ir todėl jo sveikatos pagrindas."

Donata  Stukaitė. Darnos link (Sveikatos sąjungos leidinys), 1994, gruodis


MŪSŲ PASKIRTIS ŽEMĖJE -  TOBULĖTI IR PADĖTI VIENI KITIEMS

Kiekvieną, atėjusį į Vydūno  draugijos renginius, visada maloniai sutinka baltagalvė, gerų gyvų akių moteris.  Tai Vydūno draugijos Kauno skyriaus pirmininkė, vaikų kardiologė medicinos  mokslų daktarė Donata STUKAITĖ.

 

– Gerbiamoji daktare, jau  beveik šešeri metai gyvuoja Vydūno draugija. Gyvenate intensyvų, prasmingą  gyvenimą, kupiną gražaus turinio ir „tūrio", sulaukėte garbingo amžiaus. Prašom  daugiau papasakoti apie save. Kokia Jūsų pradžių pradžia - vaikystė, mokykla,  aplinka, kurioje augote? Kas iš to laikotarpio Jums labiausiai įstrigo atmintin?

– Išvydau šį pasaulį  atokiame Skapiškio parapijos vienkiemyje. Gražiausi prisiminimai - tai žiemos  prietemoje, kol dar anksti degti žiburį, ir prisiglaudus prie Tėvelio klausaisi  Vaičaičio eilių: „Geltonas lapas susitraukęs jau sveikinasi su šakom..." Kiek  gražių, fantastinių vaizdų, kiek skaudžių pasakojimų iš Pirmojo pasaulinio karo!

Kupiškio gimnazijoje žavėjo  „Viską atnaujinti Kristuje" idėja. Kiek svajota, kaip tai turi atrodyti  gyvenime, kiek stengtasi tai realizuoti, padedant kapelionui Jonui Ragauskui -  vienai iš tragiškiausių Lietuvos asmenybių. Viešai atsisakęs kunigystės buvo  daugelio smerktas, nesuprastas. Su jo būsimąja žmona mokiausi vienoje klasėje.  Tai buvo reto pamaldumo ir nemažų literatūrinių gebėjimų moksleivė. O   literatūrą dėstė reikli mokytoja Ona Zupkienė. Ji mums padėjo tvirtus lietuvių  kalbos pagrindus.

– Kas Jus paskatino  pasirinkti gydytojos profesiją? Koks buvo tasai „gydytojos kelias"? Jis turbūt  prasidėjo ne nuo Kauno akademinių klinikų, kur dabar dirbate?

– 1941 metais, praūžus  pirmai karo audrai, sunkiomis aplinkybėmis prikrauto sunkvežimio kėbule su  pusbroliu atkeliavome į Kauną, mokytis. Lengvai įstojau į  Vytauto Didžiojo  universiteto Lituanistikos skyrių. Buvau laiminga, galėdama klausyti  profesoriaus A.Maceinos, J.Ambrazevičiaus, Z.Ivinskio ir kitų paskaitų. Deja,  1943 metų kovo mėnesį vokiečiai uždarė universitetą, o studentams grėsė Reicho  darbo tarnyba.

Noras mokytis, įgyti  specialybę atvedė į daktarės J.Dobrovolskaitės-Tiknienės ir profesoriaus  Kazimiero Baršausko organizuojamus medicinos technikų kursus. Miesto transporto  nėra, vakarais tamsu, o mes atkakliai ir labai konspiratyviai kasdien einame iš  Chemijos instituto į Medicinos fakultetą, o vėliau, kai pasidarė nesaugu, - net  į Veterinarijos akademiją.

1944 metų rudenį mus priėmė  į antrąjį Medicinos fakulteto kursą. Pokario metai. Langai išdaužyti, šalta.  Patys kasame durpes, kertame mišką, kad pasikūrentume rūmus.

Taip įgijau gydytojos  specialybę, kuri man padėjo išsaugoti sveikatą Gulago kelyje, o ir aš galėjau  padėti daugeliui mažų savo pacientų. Svarbiausia, ką darai - daryk gerai,  nelaukdamas sau atpildo. Jis savaime ateina. Argi nenuostabu, kai gatvėj  sveikinasi aukštas jaunuolis: „Ar atsimenate, aš Jūsų pacientas..." Atsimenu,  kaipgi...

Tad Jums buvo skirta tapti  gydytoja, o ne mokytoja, ir jau ištisus keturiasdešimt penkerius metus rūpintis  vaikų sveikata. Ką galėtumėte palinkėti savo jauniesiems kolegoms?

– Nieko nenorėčiau mokyti,  kiekvieno žmogaus kelias savitas,individualus ir įdomus. Jeigu jis dirba  nuoširdžiai ir savo darbą analizuoja pats. Vieno palinkėčiau - ugdyti pastabumą,  be šios savybės nebus diagnostinės sėkmės. Ir  reikia nepamiršti, kad bene  svarbiausia yra gydyti sielą. O žmogui stipriausia pagalba - dvasinė.

Kada ir kaip susidomėjote  Nikolajaus Rericho -  mokslininko, dailininko, poeto, švietėjo, kultūros  vertybių puoselėtojo - idėjomis?

– Mano dėdė Jonas Glemža,  pas  kurį apsigyvenau Kaune, buvo Rericho draugijos narys. Tai buvo tarptautinis  judėjimas „Taika per kultūrą", už dvasinę žmogaus pažangą. Stengėmės  įsisąmoninti, kad esame dvasinės prigimties, kad dvasios niekas negali  sunaikinti, kad ji nemirtinga, kad mūsų paskirtis žemėje - tobulėti ir padėti  vieni kitiems. Žinoma, bolševikiniam režimui tai ypač užkliuvo, ir 1949-aisiais  šios draugijos Rygoje ir pas mus buvo galutinai likviduotos, įkalinant jos  narius ir dalyvius. Tačiau įgytas dvasinis požiūris į žmogų ir pasitikėjimas  Apvaizdos galia padėjo lagerius praeiti kaip gyvenimo universitetus ir sukaupti  neįkainojamą patirtį.

Kalėjime ir Mordovijos  lageryje išbuvau pusšeštų metų.

–Ar mūsų gyvenimo sumaištis  nenuslopino tikėjimo N.Rericho žodžiais: „ Tik kultūrinės vertybės gali padėti  išspręsti sunkiausias gyvenimo problemas."?

– Tvirtai tikiu, kad tik  kultūrinės vertybės, ypač dvasinė žmonių nuostata ir iš to išplaukianti švari,  sveika fizinė gyvensena, padės mums išlikti.

O Vydūnas? Kaip jis pateko  į Jūsų „gyvenimo skritulį"? Kokią vietą Jūsų gyvenime užima didysis lietuvių  tautos išminčius, jo idėjos?

– Rerichiečius lankydavo ir  Vydūnas. Todėl greit susipažinau su jo raštais. Vydūną labai vertinu kaip žodžio  ir veiksmo vienovės gigantą, kaip labai stiprios dvasios žmogų, ir kartu labai  veiksmingą ir kūrybingą asmenybę. Mūsų Atgimimo metu Vydūnas labai reikšmingas  kaip labai tautiškas išminčius.

Kokią regite Vydūno  draugijos Kauno skyriaus ateitį? Renginiuose mažai jaunų veidų - gal Vydūnas  gali būti suprantamas tik subrendusiam žmogui? Bet juk jis tiek daug rašė  jaunimui. Ar Vydūnas nepadėtų jaunam žmogui susivokti savo esmėje, rasti  tikrąsias vertybes, atsispirti pragaištingai malonumų įtakai?

– Vydūno draugija mūsų  dabartinėje visuomenėje negali būti masinė. Ir pats Vydūnas teigė, kad jo raštai  yra priebėga „žmonėms jaunos širdies, prakilnios  sielos, giedros dvasios."  Įsivaizduokite jauną žmogų,  apsuptą roko, sekso ir kitokio maivymosi pasaulio.  O jam nepakeliamai sunku būti „kaip visi". Kur dėtis? Be bažnyčios organizacijų,  dar yra Vydūno draugija, kurioje ne tik kalbama, bet ir gyventi stengiamasi  pagal dvasines nuostatas. Gyventi paprastai, kukliai, švaria sąžine ir plačia  sąmone. Čia dar ir daug dainuojama senoviškų lietuviškų dainų - prisilytima prie  tautos giluminių ištakų.

Dabar gi tiek daug įdomaus  gyvenime, tiek gražiausių renginių - tik rinkis, jaunas žmogau. Žiauru, žinoma,  kai alkoholis peršamas jauniems žmonėms, bet ir čia reikia tik sąmoningumo. Juk  visai neapsimoka naikinti savo energiją vardan laikino užsimiršimo.

Dauguma žmonių nepatenkinti  gyvenimu, praradę pusiausvyrą, suirzę, pikti, net agresyvūs. Ar Jūsų gyvenime  buvo sunkių momentų, sukėlusių vidinį sąmyšį? Kas tada Jums padėdavo atgauti  dvasinę ramybę?

– Tokia žmonių būsena  labiausiai pragaištinga jiems patiems: ardo dvasinę ir fizinę sveikatą bei įneša  sumaištį į tautos vienybės rūmą.

Aš buvau laiminga  vaikystėje ir jaunystėje sutikusi daug originalių ir optimistinių asmenybių.  Daugeliui esu dėkinga už įvairią pagalbą sunkiais mūsų tautos golgotos laikais.  Sunkių dienų buvo begalės. Tik pasitikėjimas Aukščiausiojo valia ir ryžtas likti  žmogumi bet kokiomis aplinkybėmis visada padėdavo.

Kas, Jūsų manymu, žmogaus  gyvenime yra svarbiausia?

– Idealo  siekimas ir  pasitikėjimas Apvaizda. O iš to būtinai išplaukia pasitenkinimas mažu, kuklumas,  mokėjimas pasidžiaugti artimo laimėjimais. Taigi  dirbti  paprastą, naudingą  visuomenei darbą ir iš širdies dėkoti Dievui už viską, ką Jis mums teikia - ir  yra laimės, beje, ir sveikatos laidas.

Kokių turite sumanymų,  svajonių, užmojų?

– Atėjo labai gražus mano  rudens metas. Tačiau ruduo – tai tik pavasario preliudija. „Lapai krenta naujų  pumpurų varomi", - rodos, Putino žodžiai. Reikia dar daug padirbėti savo sielos  laboratorijoje, reikia pasiruošti gražiai, iškilmingai įžengti į Anapilį.  Gyvenimas nenutrūksta, bet kaip būtų nuostabu, kad be ilgo snaudulio vėl galėtum  pradėti sąmoningą veiklą. Oi, daug svajonių ir darbo laukia. Juk mintis kuria.  Reikia drąsių gėrio teigimo minčių.

Jos sudaro mūsų biolauką ir  įsilieja į mūsų krašto aurą. Norisi būti naudingai čia, žemėje, iki paskutinio  atodūsio.

Dėkoju už pokalbį. Tegul  Dangų Esybė suteikia Jums sveikatos ir jėgų nenuilstamai skleisti žmonėse  vydūniškąją šviesą!

Kalbėjosi Aldona Cimbolaitė. Kauno diena, 1994, balandžio 16 d., Nr. 87

Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj 2. 10-as etikos for...