Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj 2. 10-as etikos for...

2. 10-as etikos for... - MŪSŲ PASKIRTIS ŽEMĖJE - TOBULĖTI IR...

MŪSŲ PASKIRTIS ŽEMĖJE -  TOBULĖTI IR PADĖTI VIENI KITIEMS

Kiekvieną, atėjusį į Vydūno  draugijos renginius, visada maloniai sutinka baltagalvė, gerų gyvų akių moteris.  Tai Vydūno draugijos Kauno skyriaus pirmininkė, vaikų kardiologė medicinos  mokslų daktarė Donata STUKAITĖ.

 

– Gerbiamoji daktare, jau  beveik šešeri metai gyvuoja Vydūno draugija. Gyvenate intensyvų, prasmingą  gyvenimą, kupiną gražaus turinio ir „tūrio", sulaukėte garbingo amžiaus. Prašom  daugiau papasakoti apie save. Kokia Jūsų pradžių pradžia - vaikystė, mokykla,  aplinka, kurioje augote? Kas iš to laikotarpio Jums labiausiai įstrigo atmintin?

– Išvydau šį pasaulį  atokiame Skapiškio parapijos vienkiemyje. Gražiausi prisiminimai - tai žiemos  prietemoje, kol dar anksti degti žiburį, ir prisiglaudus prie Tėvelio klausaisi  Vaičaičio eilių: „Geltonas lapas susitraukęs jau sveikinasi su šakom..." Kiek  gražių, fantastinių vaizdų, kiek skaudžių pasakojimų iš Pirmojo pasaulinio karo!

Kupiškio gimnazijoje žavėjo  „Viską atnaujinti Kristuje" idėja. Kiek svajota, kaip tai turi atrodyti  gyvenime, kiek stengtasi tai realizuoti, padedant kapelionui Jonui Ragauskui -  vienai iš tragiškiausių Lietuvos asmenybių. Viešai atsisakęs kunigystės buvo  daugelio smerktas, nesuprastas. Su jo būsimąja žmona mokiausi vienoje klasėje.  Tai buvo reto pamaldumo ir nemažų literatūrinių gebėjimų moksleivė. O   literatūrą dėstė reikli mokytoja Ona Zupkienė. Ji mums padėjo tvirtus lietuvių  kalbos pagrindus.

– Kas Jus paskatino  pasirinkti gydytojos profesiją? Koks buvo tasai „gydytojos kelias"? Jis turbūt  prasidėjo ne nuo Kauno akademinių klinikų, kur dabar dirbate?

– 1941 metais, praūžus  pirmai karo audrai, sunkiomis aplinkybėmis prikrauto sunkvežimio kėbule su  pusbroliu atkeliavome į Kauną, mokytis. Lengvai įstojau į  Vytauto Didžiojo  universiteto Lituanistikos skyrių. Buvau laiminga, galėdama klausyti  profesoriaus A.Maceinos, J.Ambrazevičiaus, Z.Ivinskio ir kitų paskaitų. Deja,  1943 metų kovo mėnesį vokiečiai uždarė universitetą, o studentams grėsė Reicho  darbo tarnyba.

Noras mokytis, įgyti  specialybę atvedė į daktarės J.Dobrovolskaitės-Tiknienės ir profesoriaus  Kazimiero Baršausko organizuojamus medicinos technikų kursus. Miesto transporto  nėra, vakarais tamsu, o mes atkakliai ir labai konspiratyviai kasdien einame iš  Chemijos instituto į Medicinos fakultetą, o vėliau, kai pasidarė nesaugu, - net  į Veterinarijos akademiją.

1944 metų rudenį mus priėmė  į antrąjį Medicinos fakulteto kursą. Pokario metai. Langai išdaužyti, šalta.  Patys kasame durpes, kertame mišką, kad pasikūrentume rūmus.

Taip įgijau gydytojos  specialybę, kuri man padėjo išsaugoti sveikatą Gulago kelyje, o ir aš galėjau  padėti daugeliui mažų savo pacientų. Svarbiausia, ką darai - daryk gerai,  nelaukdamas sau atpildo. Jis savaime ateina. Argi nenuostabu, kai gatvėj  sveikinasi aukštas jaunuolis: „Ar atsimenate, aš Jūsų pacientas..." Atsimenu,  kaipgi...

Tad Jums buvo skirta tapti  gydytoja, o ne mokytoja, ir jau ištisus keturiasdešimt penkerius metus rūpintis  vaikų sveikata. Ką galėtumėte palinkėti savo jauniesiems kolegoms?

– Nieko nenorėčiau mokyti,  kiekvieno žmogaus kelias savitas,individualus ir įdomus. Jeigu jis dirba  nuoširdžiai ir savo darbą analizuoja pats. Vieno palinkėčiau - ugdyti pastabumą,  be šios savybės nebus diagnostinės sėkmės. Ir  reikia nepamiršti, kad bene  svarbiausia yra gydyti sielą. O žmogui stipriausia pagalba - dvasinė.

Kada ir kaip susidomėjote  Nikolajaus Rericho -  mokslininko, dailininko, poeto, švietėjo, kultūros  vertybių puoselėtojo - idėjomis?

– Mano dėdė Jonas Glemža,  pas  kurį apsigyvenau Kaune, buvo Rericho draugijos narys. Tai buvo tarptautinis  judėjimas „Taika per kultūrą", už dvasinę žmogaus pažangą. Stengėmės  įsisąmoninti, kad esame dvasinės prigimties, kad dvasios niekas negali  sunaikinti, kad ji nemirtinga, kad mūsų paskirtis žemėje - tobulėti ir padėti  vieni kitiems. Žinoma, bolševikiniam režimui tai ypač užkliuvo, ir 1949-aisiais  šios draugijos Rygoje ir pas mus buvo galutinai likviduotos, įkalinant jos  narius ir dalyvius. Tačiau įgytas dvasinis požiūris į žmogų ir pasitikėjimas  Apvaizdos galia padėjo lagerius praeiti kaip gyvenimo universitetus ir sukaupti  neįkainojamą patirtį.

Kalėjime ir Mordovijos  lageryje išbuvau pusšeštų metų.

–Ar mūsų gyvenimo sumaištis  nenuslopino tikėjimo N.Rericho žodžiais: „ Tik kultūrinės vertybės gali padėti  išspręsti sunkiausias gyvenimo problemas."?

– Tvirtai tikiu, kad tik  kultūrinės vertybės, ypač dvasinė žmonių nuostata ir iš to išplaukianti švari,  sveika fizinė gyvensena, padės mums išlikti.

O Vydūnas? Kaip jis pateko  į Jūsų „gyvenimo skritulį"? Kokią vietą Jūsų gyvenime užima didysis lietuvių  tautos išminčius, jo idėjos?

– Rerichiečius lankydavo ir  Vydūnas. Todėl greit susipažinau su jo raštais. Vydūną labai vertinu kaip žodžio  ir veiksmo vienovės gigantą, kaip labai stiprios dvasios žmogų, ir kartu labai  veiksmingą ir kūrybingą asmenybę. Mūsų Atgimimo metu Vydūnas labai reikšmingas  kaip labai tautiškas išminčius.

Kokią regite Vydūno  draugijos Kauno skyriaus ateitį? Renginiuose mažai jaunų veidų - gal Vydūnas  gali būti suprantamas tik subrendusiam žmogui? Bet juk jis tiek daug rašė  jaunimui. Ar Vydūnas nepadėtų jaunam žmogui susivokti savo esmėje, rasti  tikrąsias vertybes, atsispirti pragaištingai malonumų įtakai?

– Vydūno draugija mūsų  dabartinėje visuomenėje negali būti masinė. Ir pats Vydūnas teigė, kad jo raštai  yra priebėga „žmonėms jaunos širdies, prakilnios  sielos, giedros dvasios."  Įsivaizduokite jauną žmogų,  apsuptą roko, sekso ir kitokio maivymosi pasaulio.  O jam nepakeliamai sunku būti „kaip visi". Kur dėtis? Be bažnyčios organizacijų,  dar yra Vydūno draugija, kurioje ne tik kalbama, bet ir gyventi stengiamasi  pagal dvasines nuostatas. Gyventi paprastai, kukliai, švaria sąžine ir plačia  sąmone. Čia dar ir daug dainuojama senoviškų lietuviškų dainų - prisilytima prie  tautos giluminių ištakų.

Dabar gi tiek daug įdomaus  gyvenime, tiek gražiausių renginių - tik rinkis, jaunas žmogau. Žiauru, žinoma,  kai alkoholis peršamas jauniems žmonėms, bet ir čia reikia tik sąmoningumo. Juk  visai neapsimoka naikinti savo energiją vardan laikino užsimiršimo.

Dauguma žmonių nepatenkinti  gyvenimu, praradę pusiausvyrą, suirzę, pikti, net agresyvūs. Ar Jūsų gyvenime  buvo sunkių momentų, sukėlusių vidinį sąmyšį? Kas tada Jums padėdavo atgauti  dvasinę ramybę?

– Tokia žmonių būsena  labiausiai pragaištinga jiems patiems: ardo dvasinę ir fizinę sveikatą bei įneša  sumaištį į tautos vienybės rūmą.

Aš buvau laiminga  vaikystėje ir jaunystėje sutikusi daug originalių ir optimistinių asmenybių.  Daugeliui esu dėkinga už įvairią pagalbą sunkiais mūsų tautos golgotos laikais.  Sunkių dienų buvo begalės. Tik pasitikėjimas Aukščiausiojo valia ir ryžtas likti  žmogumi bet kokiomis aplinkybėmis visada padėdavo.

Kas, Jūsų manymu, žmogaus  gyvenime yra svarbiausia?

– Idealo  siekimas ir  pasitikėjimas Apvaizda. O iš to būtinai išplaukia pasitenkinimas mažu, kuklumas,  mokėjimas pasidžiaugti artimo laimėjimais. Taigi  dirbti  paprastą, naudingą  visuomenei darbą ir iš širdies dėkoti Dievui už viską, ką Jis mums teikia - ir  yra laimės, beje, ir sveikatos laidas.

Kokių turite sumanymų,  svajonių, užmojų?

– Atėjo labai gražus mano  rudens metas. Tačiau ruduo – tai tik pavasario preliudija. „Lapai krenta naujų  pumpurų varomi", - rodos, Putino žodžiai. Reikia dar daug padirbėti savo sielos  laboratorijoje, reikia pasiruošti gražiai, iškilmingai įžengti į Anapilį.  Gyvenimas nenutrūksta, bet kaip būtų nuostabu, kad be ilgo snaudulio vėl galėtum  pradėti sąmoningą veiklą. Oi, daug svajonių ir darbo laukia. Juk mintis kuria.  Reikia drąsių gėrio teigimo minčių.

Jos sudaro mūsų biolauką ir  įsilieja į mūsų krašto aurą. Norisi būti naudingai čia, žemėje, iki paskutinio  atodūsio.

Dėkoju už pokalbį. Tegul  Dangų Esybė suteikia Jums sveikatos ir jėgų nenuilstamai skleisti žmonėse  vydūniškąją šviesą!

Kalbėjosi Aldona Cimbolaitė. Kauno diena, 1994, balandžio 16 d., Nr. 87

Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj 2. 10-as etikos for...