Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj 3.Sugrįžo Vydūnas

3.Sugrįžo Vydūnas - LAISVĖJIMO KALĖJIME PROCESAI: AR KALĖJIMAS - LAISVĖJIMAS?

LAISVĖJIMO KALĖJIME  PROCESAI: AR KALĖJIMAS - LAISVĖJIMAS?

Vydūnas savo  septyniasdešimtmetį 1938 metais sutiko kalėjime, o 1947m. Detmolde išleido knygą  „Kalėjimas - laisvėjimas".

Smalsu paanalizuoti vokiško  ir sovietinio kalėjimo laisvėjimo galimybes sunkiomis nelaisvės sąlygomis,  kurias ir man teko patirti 1949-1951 metais.

Koks gi buvo to meto Vydūno  arešto fonas? Mažoji Lietuva. Arši germanizacija. „Neapsakoma neapykanta iš tūlų  vokiečių ir tūlų lietuvių tiesiog degino mane." [„Kalėjimas - laisvėjimas", p.  3]. Vydūnas abejojo, ar besulauks 70 metų. O dar mylimų žmonių netektys. Nors  žinojo, kad jie išlaisvinti iš visų skausmų, bet „liūdesys sielon slinko".  Atsisakė oficialaus 70 metų minėjimo, ėmė intensyviai rašyti.

Ir štai, 1938m. kovo 11d.  Vydūną areštuoja už kažkokius finansinius pažeidimus. Kaip vėliau Vydūnas  pasakys:  „Žmonių neapykanta visuomet ir nenoromis sukelia slėpiningus  neapkenčiamajam visokius sunkumus." [t.p., p.50]. Patekęs į kalėjimo kamerą,  nuodugniai ją aprašo: „(...) 4,5m x 2,5 m ploto ir 2,5 metro aukštumo. Kambario  kertėje su galu po langu ir geležine lova su pakimšais, su antklode ir žole  prikimšta pagalve. Aukštai prie sienos, toliau link durų pakabinta spintelė, po  ja drabužiams vagiai, prausimosi rykas iš skardos. Kertelėje šalia durų reikalams rykas su dangčiu, kurs neleidžia nė menkiausio dvoko." [t. p., p. 5].  Dėmesingai aprašęs savo būstą, Vydūnas pareiškia: „Man patiko kalėjimo švara ir  tvarka." [t. p., p.7].

Lygiai po 10 metų prasidėjo  sovietinės Baltijos šalių Rericho draugijų represijos. Lietuvoje ši draugija  įkurta 1935 metais. Apie 1937 metus Vydūnas, atplaukęs Nemunu į Kauną, iš  prieplaukos prie Vytauto bažnyčios ristele bėgo Savanorių prospektu, kad  nepavėluotų į Rericho draugijos susirinkimą Tvirtovės alėjoje. Vydūną su Rerichu  siejo Rytų filosofijos pagrindas, skaidrus patriotizmas, platūs kultūros  interesai ir Taikos Paktas senovės paminklų išsaugojimui, grožio apoteozė ir  dvasinis žmogaus tobulėjimas.

Mane areštavo Kaune,  gatvėje netoli Šv. Antano bažnyčios 1949-ųjų vasarą. Jau ryte pajutau kažką  negera - taip spaudė ir skaudėjo galvą. Gatvėje sustabdė du vyrai ir, parodę  raudonus pažymėjimus, pasakė: „Eisime su mumis". Jokie paaiškinimai, kad turiu  būti darbe, nepadėjo. Naktį praleidau kažkokiam rūsyje, o rytą - traukiniu į  Vilnių su palyda. Traukinyje pamačiau bendraminčius Vladą Jalovecką, Steponą  Stulginskį, Architektūros fakulteto dekaną, irširdyje atsirado ramybės: ne  viena!

Vilniuje prie Saugumo  kalėjimo mus uždarė į atskiras būdeles su plonomis sienomis. Girdžiu Vlado  balsą: „Tvirtai įsisąmoninkite Mūsų (Aukštųjų Jėgų) esamumą jūsų gyvenime. Tos  galybės šaukitės savo reikaluose..." Kai  sargybinis priartėja - balsas nutyla,  kai nutolsta - vėl kartoja tą patį. Sieloje prašviesėja!

Bet, kai prasideda krata -  ištraukiami visi segtukai iš plaukų, gumelės iš apatinių drabužėlių, ir reikia  rankomis juos prilaikyti, pasidaro labai nejauku. Kažkoks nežmoniškas  pažeminimas! Tačiau vos atveria dešimtosios kameros duris, pasitinka kelios  moterys ir labai greitai sutvarko visus nepatogumus. Ir vėl džiaugsmas, kad esu  ne viena! Kamera tamsoka, palubėje langelis su grotomis, dega blanki elektros  lemputė. Kampe - skardinė statinaitė gamtiniams reikalams atlikti. Praustis  išleis į bendrą prausyklą. Kiekviena moteris - atskiras pasaulis. O ypač, kai  atvyko septyniolikmetė Laima Žąsinaitė - jau pabuvusi tremtyje, ten palaidojusi  motiną. Nelegaliai grįžusi į Lietuvą, siuntė siuntinius ten likusiems senukams  ir savo broliukui. Čia, Tėvynėje, ji buvo išduota su ja susirašinėjusio  jaunuolio, kuris jos laiškus nešė į Saugumą ir kaupė medžiagą areštui. Laiškuose  buvo daug patriotinių, taurių minčių.

Aršios germanizacijos fone  Vydūnas buvo vokiečių nemėgiamas ir persekiojamas. Todėl kalėjime, anot jo:  „Kiekvienas žodis, kiekvienas mostas mane žeidė, kaip dar niekas mano 70 metų  amžiuje... Kaltinimai pradėti tuo, kad aš pinigų iš Lietuvos parsitraukęs turiu  vokiečių markėmis, o ne litais." [t. p., p. 29]. Vydūnas kaip Prūsų lietuvių  tarybos pirmininkas pinigus laikė Kauno banke, nes tai buvo knygų leidybai  skirti pinigai. Jis rašo: „Žinoma, tuos pinigus naudoju  raštams leisti, kurie  Tilžėje spausdinami." [t. p., p. 31].

Mus gi kaltino kėsinantis  nuversti Tarybų valdžią: šmeižiame ją, praktikuojame ir skelbiame idealistinę  pasaulėžiūrą. Mane dvi paras primygtinai klausinėjo apie Tarybų valdžios  šmeižimą. O mūsų vadovas Bronius Vaitiekūnas ne tik nieko nešmeižė, bet nuolat  ragino jaunimą mokytis,  įgyti diplomus ir užimti vietas, kitaip privažiuos  svetimtaučių. Mes šito ir laikėmės. Dauguma jau buvom baigę aukštuosius mokslus.  Ir štai - „šmeižė"! Per dvi bemieges paras taip išvargino, kad dėl centrinės  nervų sistemos pertempimo atsirado klausos haliucinacijos: pasirašyk,  beprasmiška! - privertė taip ir padaryti. Po to, žinoma, buvo akistata, kurioje  Bronius Vaitiekūnas smagiai šypsojosi ir sakė: supratau.

Nevisada buvo  pralaimėjimai. Vieną dieną tardytojas, stipriai įpykęs, apšaukė mane šoviniste.  Pasirodo, iš per kratą paimtų Zenono Ivinskio istorijos užrašų „sužinojo", kad  LDK ribos tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Čia jau ir aš, pasipiktinusi  pasityčiojimais, atsisakiau kalbėti ir pareikalavau viršininko. Kitą dieną  pasirodė solidus žilas vyras vilkįs aukšto karininko uniforma. Išklausęs mane  pasakė: „Da da, što bylo, to bylo." Ir pakeitė tardytoją.

Apie to meto Enciklopedijų,  žodynų ir mokslo literatūros leidyklą socialinių mokslų daktarė Stasė  Dzenuškaitė taip rašo: „Pagal to meto galimybes, leidykloje nuoširdžiai buvo  rūpinamasi mokslu, kultūra, dirbama tautos labui. Ten glaudėsi ne vienas  okupantų persekiojamas ir ujamas inteligentas."

Leidyklai vadovavo Bronius  Vaitiekūnas. 1947m. į jo vietą paskirtas aukštas Saugumo pareigūnas Danielius  Todesas, kurio tikslas buvo išdraskyti tautinės kultūros židinį [XX amžius, 2002  m. lapkričio 27 d.].

Kalbant apie laisvėjimą,  pravartu prisiminti, kas gi yra Laisvė.

Po 50 metų uzurpacinio  režimo, prievartos, persekiojimo, sutelkę dvasios jėgas - maldą, giesmę ir  ryžtą, sulaukėme stebuklo - atgavome nepriklausomybę. Laisva Lietuva!  Bet ar  laisvi žmonės,

ar iki šiol nevergaujame  narkotikams, ypač - alkoholiui ir nikotinui? Ar neugdome sekso kulto? Ar  nevergaujame neapykantai ir pykčiui?

Vydūnas teigia: „Pyktis,  kerštas ir neapykanta yra pažmoniškumo galios. Iš jų imti savo buvimo tvirtinimą  ir apsaugą yra tikriausias apsirikimas, kuris anksčiau ar vėliau pačiam kenkia.  Žmogaus kaip ir visos tautos gyvumas kyla iš apsireiškiančio žmoniškumo prado.  Juo skelbiasi Kūrėjo Valia. Todėl iš to prado ir auga visos žmogiškos galios,  visas sąmoningumas, protas, išmintis bei valia, pats patvarumas ir ryžtingumas.  Todėl negali stiprinti žmogų ir tautą neapykantos  kurstymas. Reikia auginti  žmoniškumo vertybes." [t p., p. 21].

Vydūnas išskyrė du terminus  - laisvę ir dykybę (= libertas). „Laisvė yra padėtis,  kurioje žmogus gali  nekliudomas veikti. Ta padėtis pasidaro žmogaus aplinkumoj. Dykybė yra būtis,  kuri pareina iš esmės, iš žmogaus sielos ir laiko žmogų viršum visų žemės  varžymų. Tokiu būdu laisvė yra paviršutinio gyvenimo, dykybė - žmogaus esmės  dalykas." [Darbymetis, 43 p. 1925m. balandžio 9 d.]

Todėl kunigas A.Saulaitis  radijo laidoje 2003 m. sausio 14 d. ir rėmėsi Vydūnu, sakydamas, kad laisvė yra  savitvarda, noras būti sau žmogumi. Tačiau net dvasingumo korifėjams, koks buvo  Vydūnas, laisvėjimo vyksmas nebuvo paprastas. Vydūnas suprato ir stengėsi  įžvelgti, kas vyksta jo viduje. Bet iš pradžių sunkiai sekėsi. „Mano vidus  likosi tamsus. Buvo čia kažkas, tarsi užgesęs." [t. p., p. 37].

„Iš pradžios nieko kita  beveik nemąstęs, kaip tai ko kaltinamas, veltui ieškojau tam pagrindų,  apmaudingas pasididžiavau arba nusiminiau. O toliau kartais jau galėjau mąstyti  ir vėl daugiau apie didžiuosius gyvenimo uždavinius. Pateisinau tai, kas daroma,  supratau įvairiausias pareigas. Ir vis daugiau šviesėjo vidus. Mano manymas kilo  aukštyn iki gyvenimo prasmės, iki jo slėpinių, pasistengdamas juos atidengti.  Tokiu būdu ir daugiau atsigavau ir tuo laisvėjau, kad kartais vėl galėjau  gražiai rymoti, seniau patirtoje dvasinėje aušroje." [t. p., p. 38].

Tačiau Vydūnas pasidarė  jautresnis ir savo aplinkai. Girdėjo kaimynystėje sklindančias maldas, dejones,  kartais ir keiksmus bei verksmus. Vėliau sustiprėjo ir regėjimo vizijos. Matė  įvairius pavidalus. Kaip jis rašo, „(...) vargintas tardymo, kaupėsi visokios  būsenos, kuriose ir skendėjau." [t. p.,  p. 38]. Tarpais jau galėjo mąstyti apie  gyvenimo prasmę  ir taip šviesėti, tačiau greit vėl nugrimzdavo į apniukusią  sąmonės būseną. „Buvau tapęs tarsi tobulesniu slaptybių imtuvu. Tik nepagavau  eterio bangomis atnešamus garsus, o tiesiog žmonių jausmus, jų nuotaikas,  būsenas ir jų mąstymus" [t. p., p. 39].

Vydūnas padarė ir kai  kurias išvadas apie žmogaus vidinės laisvės sąlygas: „Jeigu žmogus yra tamsus,  apmaudingas, piktas, kerštingas, jį siaučia nuolatai tirštėjanti tamsa ir visoks  nelabumas, o skaistėdamas žmogus iš viso  to lygio iškyla ir yra sveikinamas  visų, kurie yra geros širdies. (...) Iškilęs žmogus,  tiesa, tai patiria, bet  lyg žvelgdamas žemyn iš savo dangaus." [t.  p., p. 40].

Jeigu Vydūnas galėjo   apmąstyti  ir analizuoti savo vidines būsenas, matyt, jis buvo vienas kameroje.  Sovietiniame kalėjime dėl represuotų žmonių gausos sąlygos buvo prastos. Nuo  ankstyvaus ryto iki vėlyvaus vakaro - čia daug moterų. Viena verkia, kita  piktinasi, trečia juokiasi. Aš jau buvau gydytoja ir supratau, kad turiu nuolat  padėti kenčiančioms. Teko nuolat auginti viltį, kad negali amžiais trukti  tironija, kad mes esame teisios. Nuolat teko prisiminti apie jausmų discipliną,  kaip sakoma man skirtame kuplete: „Disciplina, higiena - mylimiausi žodžiai  mano, juos kartoju naktį dieną, tiems, kurie jų neišmano."

Pagalbos nereikėjo tik  vienintelei Laimutei Žąsinaitei, šio kupleto autorei. Ji labai atvirai ir  nuoširdžiai išpasakojo savo tardytojui pagyvenusiam žmogui apie savo odisėjas  ir... sugraudino jį. Suradęs skundiką, iškvietė akistaton ir išvadino jį niekšu.  Šia netikėta tiesos pergale visos be galo džiaugėmės! Laimutė nieko nebebijojo  ir tai buvo didžiulis žingsnis laisvėjimo kryptimi. Taip ir išliko laisva iki  ankstyvos savo mirties (59 metų), išdalinusi širdį jau laisvoje Lietuvoje.

Arba štai dar vienas  laisvėjimo pavyzdys. Adelė Birutė Kundrotaitė-Stirnienė pasakoja: „Blankioj  kameros šviesoj merginų veidai atrodė pilkšvi ir liūdni. Įėjau garsiai  plūsdamasi, pikta ir nesutaikoma. Visos žiūrėjo į mane nedrąsiai, lyg ko  klausdamos, tik Birutė (Valušytė) priėjo prie manęs ir maloniai nusišypsojo:  „Na, tai ko gi tokia pikta? Kas įskaudino šį jauną žmogiuką?" Stovėjo prieš mane tiesi, gerom, viską suprantančiom akim. Man pasidarė gėda, ir nuo tos akimirkos  mudvi tapom artimos."

„Pašaukta į tardymą  aštuntą valandą vakaro, kameron sugrįždavo apie penktą ryto. Pavargusi,  nusikamavusi - tačiau su šypsena veide. Ir  klausdavo mūsų: „O kaip jums sekasi?  Ar susitvarkėt su savo kančiomis?" Ir mes vėl pasijusdavome sparnuotos..."  [Rimantas Vanagas. Ex Oriente Lux. 1998, V, p. 9].  Tik didelis Birutės  autoritetas ir pagarba jai sudarė sąlygas susikaupti, pamedituoti.

Vydūnas svarstė, aiškinosi  įkalinimo esmę ir svarbą. Jautė, kad ir kalėjime galima laisvėti. Jo žodžiais  tariant, „ne kalėjimas paima žmogui laisvę, bet visokios pažmoniškos jėgos. Jau  patys įpročiai žmogų apkala." Čia pat prisimena: „Iš pat mažų dienų buvau labai  veiklus, tikras nenuorama, kaip panašiai motinėlė sakydavo. O dabar sustabdytas! Tai kažką reiškia, šūktelėjo mano siela." [t. p., p. 49].

Vilniaus KGB kalėjime tuo  metu buvo daug jaunimo: gimnazistų - už kokių nors lapelių, atsišaukimų  platinimą, mergaičių ryšininkių, teikusių partizanams žinias, maistą. Kai  pasibaigdavo tardymas, įvykdavo vadinamasis „osoboe soveščanyje" teismas, tuomet  perkeldavo į vieną didžiulę kamerą, vadintą priešetapine – laukti kelionės į  įvairiausius lagerius. Šioje kameroje ir atbudo kūrybinės jaunimo galios.  Neužmirštamos poezijos ir dainų (tyliai!) valandėlės. „Scena" būdavo ties siena,  kurioje ir durys, kad per akutę nesimatytų. O jeigu rakindavo duris, mergaitės  spėdavo pasislėpti ir nuraminti prižiūrėtoją: nieko nevyksta. Jei įtarimai  kartojasi - apgyvendina moterį, kurią mergaitės labai greitai įtaria esant  skundike ir, apgaubusios paklode, „pamoko" fiziškai. Labai greitai jos kameroje  nebelieka.

Lageriuose išsilaisvinimo  judėjimas vyksta toliau, bet tai jau atskira tema.

Rašytojas Antanas  Vaičiulaitis rašo: „Kai Lietuvą pasiekė žinia, kad vokiečiai Tilžėje suėmė  Vydūną, buvo aišku, kad tai išpuolis ne tik prieš vieną žmogų, kuris tautai nešė  šviesą ir dvasią, bet ir prieš visus lietuvius, kuriuos fiureris kita proga  išplūdo kaip niekingiausius sutvėrimus: išvadino utėliais [„Knygos ir žmonės",  p. 128]. Lietuvių rašytojų draugija dėl Vydūno arešto kreipėsi raštu į kitų  kraštų rašytojus ar valdžias. Tekstą redagavo Juozas Ambrazevičius. Lietuvos  atstovas Berlyne Jurgis Šaulys tą raštą įteikė užsienio reikalų generaliniam  sekretoriui Juozui Urbšiui, kuris po daugelio tremties ir kalėjimų metų,  Atgimimo dienomis pasakys: „Moralės elementas negausiai tautai yra vienas  svarbiausių ginklų." [„Dabar ir visados", p. 8]. Jurgis Šaulys primena, kad  Vydūnas iš kalėjimo buvo paleistas 1938m. gegužės 9 d., o byla nutraukta tik  1940 metais [„Knygos ir  žmonės", p. 129].

Iš sovietinių kalėjimų  išsigelbėti nebuvo galimybių: viskas iš  anksto nuspręsta. Apie tai užsimindavo  net patys tardytojai. Laimutės Žąsinaitės tardytojas buvo labai humaniškas jos  atžvilgiu, bet  sunki miško kirtėjos dalia Intos lageriuose truko dar keletą  metų.  Taigi laisvėjimo procesui galo nėra. Vydūnas primena: „Vien tik kantra,  meilė, prakilnumas, darbas kitų labui teveda į laisvę, į dykybę."  [Jaunimas,  1914 liepa, p. 15].

Donata  Stukaitė. Pranešimas Vydūno draugijos respublikinėje konferencijoje Vilkaviškyje  2003m.

Jūs esate čia: Naujienos Šviesos artumoj 3.Sugrįžo Vydūnas