3.Sugrįžo Vydūnas

SUGRĮŽO VYDŪNAS

Šių metų spalio 17-19  dienomis į Lietuvą sugrįžo Vydūno palaikai. 1953m., laidojant Vydūną Detmolde,  buvo išreikštos viltys, kad Vydūnas turėtų sugrįžti į nepriklausomą Lietuvą. Jis  ir palaidotas buvo cinkuotame karste ir išmūrytoje kapo duobėje.

Vydūno  sugrįžimo akcijoje svarbų vaidmenį atliko ir Kauno miesto Tarybos deputatai,  ypač - Vygantas Grinis. Tarybos narių pastangomis delegacija iš Lietuvos lydėjo  sugrįžtantį Vydūną. Šilutės katafalkas ir daug žmonių iš Vilniaus sutiko  Lazdijuose, kur įvyko pagerbimas, Veronikos Povilionienės dainų palydėtas.

Po trumpo sustojimo  Marijampolėje, 21 val. 30 min. procesija su Vydūno palaikais atvyko į Kauną prie  Laisvės paminklo.

Vėlyvą spalio 17-18 d.  naktį 2 val. 30 min. Vydūną sutiko Šilutė.

Kultūros namuose, skambant  iškilmingai muzikai, labai meniškai, santūriai ir prasmingai buvo pagerbiamas  didžiojo lietuvninko atminimas. Vienoje iš rūmų nišų stovėjo vieniša Vydūno  arfa, kuria jis grodavo, o virš jos - skaidrus Vydūno portretas iš jo paskutinių  metų, žvelgiąs į mus rūpestingu, graudžiai šiltu žvilgsniu.

Evangelistų bažnyčioje  įvyko iškilmingos pamaldos, dvasiškiai vadino Vydūną didžiuoju ehumenistu. Žodį  tarė ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Ir vėl nustojo gausus  lietus, pro debesis trumpai žvilgčiojo saulutė. Vykome į Rambyno kalną, kur mūsų  jauni krašto apsaugos vyrai atnešė karstą prie Amžinosios ugnies aukuro. Čia  giedotos

giesmės, aktorius Petras  Venclova skaitė eiles.

Šalia esančiose Bitėnų  kapinaitėse vėlgi įvyko gražus pagerbimas. Kalbėjo ir svečiai - Vydūno brolio  anūkas Jurgens Storosta, JAV lietuvių skautų vadovė Stefa Gedgaudienė, Lietuvos  Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius. Visų kalbose skambėjo mintis:  Vydūnas nemirė, jis gyvas mumyse, tesugrįžta dvasingumas į mūsų tautą.

Donata  Stukaitė. Klinikos žodis, 1991m. lapkričio 5 d. Nr. 20 (88)


VYDŪNAS - SVEIKATOS  PROPAGUOTOJAS

Kuo brangus mums šiandien  Vydūnas? Tai mūsų tautos žadintojas, dvasinio prado žmoguje ugdytojas, dorovės  tiesų skleidėjas, sveikos gyvensenos propaguotojas.

Vydūnas buvo labai silpnos  sveikatos. Jo tėvas sirgo tuberkulioze, neišvengė ir sūnus šios sunkios ligos,  buvo net kraujavimas iš griūvančio plaučio. Tačiau, kaip jis pats buvo  įsitikinęs, atsisakymas mėsiško maisto nuo 18 metų, vėliau - labai dėmesingos jo  gyvenimo draugės Klaros globa ir slauga padėjo jam pasveikti, stiprėti ir 35  metų amžiaus pradėti studijas Europos universitetuose. Taip ir išgyveno 85 metus  (gana sunkiu ir  įtemptu metu). Jo visas gyvenimas - tai atsidavimas lietuvybei  palaikyti, kova su germanizacija, aktyvi veikla, vadovavimas chorams, dainų  rašymas ir nuolatinis mąstymas apie skaidresnę Būtį, jos esmę, apie doros bei  žmoniškumo ugdymą.

Vydūnas gražiai derino Rytų  ir Vakarų filosofijas. Jis sėmėsi žinių iš Vedantos ir Upanišadų, taip pat  studijavo Vakarų filosofiją.

Vydūnui tauta buvo tarpinė  grandis tarp Absoliuto ir žmogaus. Jis teigė: kad tauta būtų dvasiškai laisva,  reikia ugdyti tauriausią žmoniškumą, pačias geriausias žmogaus savybes. Visa  kita neteks

prasmės. O žmoniškumui  ugdyti geriausia terpė - tautos gyvybė, nes tik per tautą žmogus išvysto savo  galias. Jis parašė knygą „Tautos gyvata". Nykstant tautai, degraduoja žmogus,  kuris yra makrokosmosas mikrokosmose.

Tačiau be doros nėra ir  tautiškumo, o be jo - žmoniškumo. Visa Vydūno asmenybės paslaptis - ką jis  teigė, taip ir gyveno.

Mat žmogų jis suvokė ne  vien kaip fizinį kūną, bet ir kaip jausmų bei minčių kūnus, jo vadintus  gyvatomis, taip pat ir kaip dvasinį pradą - kurie ir apsprendžia fizinio kūno  būklę. Vydūnas parašė ir sveikatos knygą „Sveikata, jaunumas, grožė", kurios  įžangoje sakė: „Skaitytojui reikės nieko nepraleidžiant, nuodugniai ir paeiliui  apsvarstyti, kas čia pasakojama. O ir ne vien tai. Jis arba ji turės pasistengti  atitinkamai gyventi ir tuo būti sveika-jauna-graži."

Pats Vydūnas rėmėsi  amerikiečio ilgaamžio John A. Steward bei daktaro Stephan Smith nuosaikaus  gyvenimo patarimais: „Valgyk tiek mėsos, kiek tik galima. Geriau, kad jos visai  nevalgai, gerti užtenkamai pieno; miegoti dieną po valgio 10-15 minučių;  naktimis miegoti 10 val.; miegoti lauke, jeigu oras tai leidžia; nerūkyti;  nevalgyti saldainių; nevartoti alkoholio; vengti minkštų sėdynių ir  tinginiavimo; „nieko nedirbdamas bėgi kapinėsna"; „būki visame natūralus".

Šioje knygoje daug dėmesio   skiriama savo kūno priežiūrai bei jo funkcijoms aptarti: kvėpavimui,  virškinimui, gimties organams. Vydūnas piktinasi, kad žmonės neprotingai  maitinasi, kad jie klauso mokslo prietarų, o ne kūno proto. Esą nėra stiprių  valgių. Kūnas stiprėja tuo, ką jis gerai suvirškina, o tai įmanoma tik gerai  sukramtant maistą. Labai griežtai pasisakė prieš prievartą maitinant ligonius ir  vaikus. Iš tiesų, kas gali būti drastiškiau kaip vaikų maitinimas prievarta?  „Nevalgykime daug. Valgykime žmoniškai!" – sušunka Vydūnas. O tai reiškia -  susikaupus, ramiai, gerai kramtant.

Šiuo metu, kai, nepaisant  AIDS plitimo, vyksta intensyvi jaunimo erotizacija bei įsivyrauja hedonizmo  kultas, labai prasmingas Vydūno požiūris į seksualinį gyvenimą. „Lyčių  santykiavimas turėtų pareiti iš tikro viens kito gerbimo ir būti atjaučiamas  kaip didis gyvenimo slėpinys. Kurs tą laiko geidulių patenkinimu, tas jau  nusideda, santykiaudamas su kita lytimi. Jis jau nebesveikas savo esmė­je. O iš  to išeina nesveikumas viso asmenybės gyvenimo." („Sveikata, jaunumas, grožė").

Vydūno požiūriu, ištvirkimą  lemia ir netinkama mityba, kuri per anksti žadina ir erzina gimties liaukas. Jis  nerekomenduoja kiaušinių vaikams iki septynerių metų. Pagal Vydūną, gamta yra  skaisti.

Gimdymo ir pradėjimo  procesai šventi. Abortą Vydūnas laiko barbarišku veiksmu.

Labai patartume gydytojams  susidomėti Vydūno patarimais ir stengtis praktiškai juos realizuoti. Taip mes  prisidėtume prie Vydūno troškimo įgyvendinimo: „O tik labai norėčiau, kada teks  gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam  žadinęs." (Žemaičiai, 1938m.)

Donata  Stukaitė. 1990m.


VYDŪNO POŽIŪRIS Į ŽMOGŲ IR  JO LIGAS

Turbūt reta tauta turi  tokį  unikalų kultūros ir visuomenės veikėją. Daugiau kaip trisdešimt Vydūno  grožinių kūrinių, dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių,  nuostabios indų poemos „Bhagavatgyta" vertimas į lietuvių kalbą rodo Vydūną  esant originalų mąstytoją, sprendžiantį aktualias žmogaus, tautos bei būties  problemas.

Keturis dešimtmečius truko  Vydūno kaip dirigento ir režisieriaus praktinė veikla su Tilžės giedotojų  draugija, gaivinusi lietuvių tautinę savimonę ir savigarbą. O tuo metu Prūsijos  lietuvius stipriai veikė nuožmus germanizacijos bumas. Ir, anot  V.Bagdonavičiaus, „Jei sakom: „Vydūnas - filosofas", turim pridurti: ypatingas  filosofas, gyvenimo tobulintojas, ne kontempliuojąs, o veikiąs mąstytojas, labai  neįprastai atrodąs tarp šio šimtmečio filosofų." [1,7].

Šiame plačiame kontekste  labai svarbią vietą užima ir Vydūno požiūris į žmogų, ligas ir sveikatą. 1928m.  Vydūnas išleido knygą „Sveikata, jaunumas, grožė", kuri ir šiandien nepraranda  aktualumo. O Pasaulio sveikatos organizacijos siūlomi ligų rizikos veiksniai  Vydūno seniai skelbiami. Taigi Vydūno sveikatos koncepcijos esmė - „Doras  gyvenimas yra vyriausias žmogaus buvimo pasaulyje ir todėl jo Sveikatos  Pagrindas." [2, p. 325].

Vydūnas savo knygoje  „Slėpiningoji žmogaus didybė" išvardija visus fizinio kūno elementus: kaulus,  raumenis, kraujo upeles - gyslas bei nervų tinklą ir pabrėžia, kad jie visi  sudaryti iš įvairių mineralų, druskų, kaip ir mūsų žemė. Šio kūno dalinis  sutrikimas yra liga, o visuotinis - mirtis.

Tačiau be fizinio dar esąs  eterinis kūnas, sudarytas lyg iš saulės spindulių, jis ir nulemia fizinio kūno  būklę. „Tuo eterio kūno svarbumas apskritai pažymėtas. Ligos dažniausia jame  turi savo šaknis. Ir tą dalyką geriau ištyrinėjus, gydymo mokslas žymiai  tobulėtų." [2, p. 16].

Reikia tikėtis, kad šių  dienų bioenergetikos mokslas (ne prietarai!) padės iš tiesų giliau ir esmingiau  pažvelgti į žmogaus esmę.

Be to, dar yra  geismų-jausmų kūnas. „Kokiais jausmais, geismais ir t.t., žmogus minta, toks ir  yra jo kūno gyvenimas. Geismais maitintis - reiškia jiems valią duoti." Šį kūną  Vydūnas ir vadina nuodėmingu kūnu. „Regimasis kūnas su savo reikalais yra visai  nekaltas dalykas. Jisai ir nieku būdu negali nusikalsti. Kas jam reikalinga, tas  jam turi būti duodama. Jam reikalinga valgyti, gerti ir t.t. Gali gerti  troškuliui tildyti. Kad kūnas nebeturi to reikalo, tad jis nebetrokšta. Bet  žmogus gali ir gerti gėrimu pasimėgaudamas. Tada jis tiktai savo geismus   maitina ir,  geismą patenkindams, jį tiktai stiprina." [2, p. 21-22]. Ir dar yra  minčių gyvata arba kūnas. „Minčių gyvenimas yra toks svarbus, kad žmogus visą  dėmesį į jį turėtų kreipti."[2,p.24]).

Mes šiandien dažniausiai  mąstome reflektoriškai, reaguodami į gyvenimo sukeltas situacijas. Ir kaip mažai  kūrybingo pamąstymo minučių, gėrio situacijų modeliavimo, savo gyvenimo prasmės

ieškojimo.

Taigi, mintis taip pat  reikia išmokti valdyti, jomis naudotis sąmoningai, jas kontroliuoti.

Ir pagaliau tikrasis  žmogaus požymis - sąmonybė arba savimonė. Pats žmogus, anot Vydūno, esąs  dvasinės galios arba sąmoningumo ir minčių srovių susitikimas, arba dviejų  galybių: gamtiško - materinės ir dvasinės-sąmoningos sąveika. „Todėl reikia  auginti, skaidrinti vidaus pajautimus, aiškinti ir tvirtinti didybės pažymius.  Žmogaus Didybė - tai dieviškasis žmogus žmoguje." [2, p. 42, 44].

Žmogui labai svarbu  įsisąmoninti, kad „tu esi dvasinės kilmės".

Vydūnas teikė didžiulę  reikšmę žmogaus prasidėjimui ir vadino tai gaminimu.

„Apie lietuvių tautos  atsigavimą kalbant, sakė kartą jaunas lietuvis gydytojas: „Mums reikia gaminti  milžinų." Tai teisybė. Bet reikalingiausieji mums milžinai yra dvasios ir sielos  didvyriai. Jie gims, kad mūsuose gaminimas įvyks iš gyvo atjautimo to, koks  svarbus ir kartu nuostabus bei kilnus dalykas yra gimtis ir gaminimas." [2,  p.191].

Paradoksaliai skamba šios  Vydūno mintys dabartinės „sekso revoliucijos" fone, nors pasekmės - XX amžiaus  maras AIDS – ir akivaizdžiai rodo palaido seksualinio gyvenimo rezultatus. Iš  tiesų,

čia jau ne nuostaba ir  pasiaukojimas tautos milžinų gaminimui, o rėksminga hedonizmo ir absoliutaus  atsakomybės nebuvimo pasėka.

Vydūnas taip aiškina:  „Geismų gyvybė nori būti judinama, erzinama. O jai tinka nuolatinis gašlavimas.  Todėl ji naudojasi visomis kūno įmonėmis sau stiprinti. Ir gimties prietaisai  turi geismams tarnauti, o ne artimiausiems kūrybos tikslams." [2, p. 195].

Vydūnas parašė knygą  „Gimdymo slėpiniai", kur gražiai išdėsto lyčių ypatybes, paskirtį, santykius  tarp vyrų ir moterų. Jis labai vertina lytinę žmogaus potenciją ir reikšmę.

„Gimties jėga yra tiesiog  sakant gyvybė, kuri vien duota žmogaus sveikatai išlaikyti ir naujiems  pavidalams gaminti. Toms jėgoms kūne pasiliekant, žmogus jaučiasi smagus,  linksmas, gyvas. Tik geismams užėjus rodosi, kad išliejimas teiktų daugiau dar  smagumo. Yra tai apsirikimas, kurs pasidaro iš norėjimo kuo greičiau pasiekti  gyvybės pilnumą. O suerzinimas jausmų, kraujo įkaitimas neteikia pačiam žmogui  daugiau gyvybės, kaip ir vėjas nedidina jūrų, jų bangas sukeldamas."[2, p.  196-197].

Besaikis gyvybės potencialo  naudojimas mūsų amžiuje pasireiškė kaip imuninių jėgų deficitas, ir  skaudžiausia, kad medicina čia kol kas bejėgė. Tuo aktualiau atkreipti  rimčiausią dėmesį į žmogaus moralę ir pasinaudoti žymių žmonių patarimais.

 

Literatūra:

1.  Vydūnas lietuvių kultūroje. - V, 1994

2.  Vydūnas. Raštai, t. II. - V, 1991

D.Stukaitė. Medicinos teorija ir praktika, 1997, 2(10), p. 34


VYDŪNIEČIAI APIE PASAULIO  GYVYBĖS PRATĘSIMĄ

Vydūno draugija surengė  popietę tema „Duoti gyvybę – tai pratęsti pasaulio kūrimą." Popietėje dalyvavo  Pasaulio gydytojų federacijos „Už gyvybę" Lietuvos asociacijos narė Birutė  Obelenienė - keturių vaikų motina. Jos teigimu, dabar motinų švietime vyrauja  gimdomoji (fiziologinė), bet ne ugdomoji kryptis. Šiuo seksualinio palaidumo  metu labiausiai trūksta žmogaus valios ugdymo be jokių sekso akcentų. Labai  svarbus čia meno, ypač muzikos, elementas.

Mūsų močiučių dainuotos  lopšinės pajėgios vaikams iki trejų metų amžiaus suformuoti būsimos asmenybės  pagrindą. Ugdymas per grožį itin reikšmingas.

Nors renginyje dalyvavo  nedidelė grupė žmonių, įdomiai diskutuota gyvybės apsaugos ir manipuliacijų  gyvybe klausimais. M.K.Čiurlionio preliudą G-moll paskambino Kauno I  muzikosmokyklos moksleivė Birutė Pukelytė.

Donata  Stukaitė. Kauno diena, 1998 m. gegužės 26 d., Nr. 120


LAISVĖJIMO KALĖJIME  PROCESAI: AR KALĖJIMAS - LAISVĖJIMAS?

Vydūnas savo  septyniasdešimtmetį 1938 metais sutiko kalėjime, o 1947m. Detmolde išleido knygą  „Kalėjimas - laisvėjimas".

Smalsu paanalizuoti vokiško  ir sovietinio kalėjimo laisvėjimo galimybes sunkiomis nelaisvės sąlygomis,  kurias ir man teko patirti 1949-1951 metais.

Koks gi buvo to meto Vydūno  arešto fonas? Mažoji Lietuva. Arši germanizacija. „Neapsakoma neapykanta iš tūlų  vokiečių ir tūlų lietuvių tiesiog degino mane." [„Kalėjimas - laisvėjimas", p.  3]. Vydūnas abejojo, ar besulauks 70 metų. O dar mylimų žmonių netektys. Nors  žinojo, kad jie išlaisvinti iš visų skausmų, bet „liūdesys sielon slinko".  Atsisakė oficialaus 70 metų minėjimo, ėmė intensyviai rašyti.

Ir štai, 1938m. kovo 11d.  Vydūną areštuoja už kažkokius finansinius pažeidimus. Kaip vėliau Vydūnas  pasakys:  „Žmonių neapykanta visuomet ir nenoromis sukelia slėpiningus  neapkenčiamajam visokius sunkumus." [t.p., p.50]. Patekęs į kalėjimo kamerą,  nuodugniai ją aprašo: „(...) 4,5m x 2,5 m ploto ir 2,5 metro aukštumo. Kambario  kertėje su galu po langu ir geležine lova su pakimšais, su antklode ir žole  prikimšta pagalve. Aukštai prie sienos, toliau link durų pakabinta spintelė, po  ja drabužiams vagiai, prausimosi rykas iš skardos. Kertelėje šalia durų reikalams rykas su dangčiu, kurs neleidžia nė menkiausio dvoko." [t. p., p. 5].  Dėmesingai aprašęs savo būstą, Vydūnas pareiškia: „Man patiko kalėjimo švara ir  tvarka." [t. p., p.7].

Lygiai po 10 metų prasidėjo  sovietinės Baltijos šalių Rericho draugijų represijos. Lietuvoje ši draugija  įkurta 1935 metais. Apie 1937 metus Vydūnas, atplaukęs Nemunu į Kauną, iš  prieplaukos prie Vytauto bažnyčios ristele bėgo Savanorių prospektu, kad  nepavėluotų į Rericho draugijos susirinkimą Tvirtovės alėjoje. Vydūną su Rerichu  siejo Rytų filosofijos pagrindas, skaidrus patriotizmas, platūs kultūros  interesai ir Taikos Paktas senovės paminklų išsaugojimui, grožio apoteozė ir  dvasinis žmogaus tobulėjimas.

Mane areštavo Kaune,  gatvėje netoli Šv. Antano bažnyčios 1949-ųjų vasarą. Jau ryte pajutau kažką  negera - taip spaudė ir skaudėjo galvą. Gatvėje sustabdė du vyrai ir, parodę  raudonus pažymėjimus, pasakė: „Eisime su mumis". Jokie paaiškinimai, kad turiu  būti darbe, nepadėjo. Naktį praleidau kažkokiam rūsyje, o rytą - traukiniu į  Vilnių su palyda. Traukinyje pamačiau bendraminčius Vladą Jalovecką, Steponą  Stulginskį, Architektūros fakulteto dekaną, irširdyje atsirado ramybės: ne  viena!

Vilniuje prie Saugumo  kalėjimo mus uždarė į atskiras būdeles su plonomis sienomis. Girdžiu Vlado  balsą: „Tvirtai įsisąmoninkite Mūsų (Aukštųjų Jėgų) esamumą jūsų gyvenime. Tos  galybės šaukitės savo reikaluose..." Kai  sargybinis priartėja - balsas nutyla,  kai nutolsta - vėl kartoja tą patį. Sieloje prašviesėja!

Bet, kai prasideda krata -  ištraukiami visi segtukai iš plaukų, gumelės iš apatinių drabužėlių, ir reikia  rankomis juos prilaikyti, pasidaro labai nejauku. Kažkoks nežmoniškas  pažeminimas! Tačiau vos atveria dešimtosios kameros duris, pasitinka kelios  moterys ir labai greitai sutvarko visus nepatogumus. Ir vėl džiaugsmas, kad esu  ne viena! Kamera tamsoka, palubėje langelis su grotomis, dega blanki elektros  lemputė. Kampe - skardinė statinaitė gamtiniams reikalams atlikti. Praustis  išleis į bendrą prausyklą. Kiekviena moteris - atskiras pasaulis. O ypač, kai  atvyko septyniolikmetė Laima Žąsinaitė - jau pabuvusi tremtyje, ten palaidojusi  motiną. Nelegaliai grįžusi į Lietuvą, siuntė siuntinius ten likusiems senukams  ir savo broliukui. Čia, Tėvynėje, ji buvo išduota su ja susirašinėjusio  jaunuolio, kuris jos laiškus nešė į Saugumą ir kaupė medžiagą areštui. Laiškuose  buvo daug patriotinių, taurių minčių.

Aršios germanizacijos fone  Vydūnas buvo vokiečių nemėgiamas ir persekiojamas. Todėl kalėjime, anot jo:  „Kiekvienas žodis, kiekvienas mostas mane žeidė, kaip dar niekas mano 70 metų  amžiuje... Kaltinimai pradėti tuo, kad aš pinigų iš Lietuvos parsitraukęs turiu  vokiečių markėmis, o ne litais." [t. p., p. 29]. Vydūnas kaip Prūsų lietuvių  tarybos pirmininkas pinigus laikė Kauno banke, nes tai buvo knygų leidybai  skirti pinigai. Jis rašo: „Žinoma, tuos pinigus naudoju  raštams leisti, kurie  Tilžėje spausdinami." [t. p., p. 31].

Mus gi kaltino kėsinantis  nuversti Tarybų valdžią: šmeižiame ją, praktikuojame ir skelbiame idealistinę  pasaulėžiūrą. Mane dvi paras primygtinai klausinėjo apie Tarybų valdžios  šmeižimą. O mūsų vadovas Bronius Vaitiekūnas ne tik nieko nešmeižė, bet nuolat  ragino jaunimą mokytis,  įgyti diplomus ir užimti vietas, kitaip privažiuos  svetimtaučių. Mes šito ir laikėmės. Dauguma jau buvom baigę aukštuosius mokslus.  Ir štai - „šmeižė"! Per dvi bemieges paras taip išvargino, kad dėl centrinės  nervų sistemos pertempimo atsirado klausos haliucinacijos: pasirašyk,  beprasmiška! - privertė taip ir padaryti. Po to, žinoma, buvo akistata, kurioje  Bronius Vaitiekūnas smagiai šypsojosi ir sakė: supratau.

Nevisada buvo  pralaimėjimai. Vieną dieną tardytojas, stipriai įpykęs, apšaukė mane šoviniste.  Pasirodo, iš per kratą paimtų Zenono Ivinskio istorijos užrašų „sužinojo", kad  LDK ribos tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Čia jau ir aš, pasipiktinusi  pasityčiojimais, atsisakiau kalbėti ir pareikalavau viršininko. Kitą dieną  pasirodė solidus žilas vyras vilkįs aukšto karininko uniforma. Išklausęs mane  pasakė: „Da da, što bylo, to bylo." Ir pakeitė tardytoją.

Apie to meto Enciklopedijų,  žodynų ir mokslo literatūros leidyklą socialinių mokslų daktarė Stasė  Dzenuškaitė taip rašo: „Pagal to meto galimybes, leidykloje nuoširdžiai buvo  rūpinamasi mokslu, kultūra, dirbama tautos labui. Ten glaudėsi ne vienas  okupantų persekiojamas ir ujamas inteligentas."

Leidyklai vadovavo Bronius  Vaitiekūnas. 1947m. į jo vietą paskirtas aukštas Saugumo pareigūnas Danielius  Todesas, kurio tikslas buvo išdraskyti tautinės kultūros židinį [XX amžius, 2002  m. lapkričio 27 d.].

Kalbant apie laisvėjimą,  pravartu prisiminti, kas gi yra Laisvė.

Po 50 metų uzurpacinio  režimo, prievartos, persekiojimo, sutelkę dvasios jėgas - maldą, giesmę ir  ryžtą, sulaukėme stebuklo - atgavome nepriklausomybę. Laisva Lietuva!  Bet ar  laisvi žmonės,

ar iki šiol nevergaujame  narkotikams, ypač - alkoholiui ir nikotinui? Ar neugdome sekso kulto? Ar  nevergaujame neapykantai ir pykčiui?

Vydūnas teigia: „Pyktis,  kerštas ir neapykanta yra pažmoniškumo galios. Iš jų imti savo buvimo tvirtinimą  ir apsaugą yra tikriausias apsirikimas, kuris anksčiau ar vėliau pačiam kenkia.  Žmogaus kaip ir visos tautos gyvumas kyla iš apsireiškiančio žmoniškumo prado.  Juo skelbiasi Kūrėjo Valia. Todėl iš to prado ir auga visos žmogiškos galios,  visas sąmoningumas, protas, išmintis bei valia, pats patvarumas ir ryžtingumas.  Todėl negali stiprinti žmogų ir tautą neapykantos  kurstymas. Reikia auginti  žmoniškumo vertybes." [t p., p. 21].

Vydūnas išskyrė du terminus  - laisvę ir dykybę (= libertas). „Laisvė yra padėtis,  kurioje žmogus gali  nekliudomas veikti. Ta padėtis pasidaro žmogaus aplinkumoj. Dykybė yra būtis,  kuri pareina iš esmės, iš žmogaus sielos ir laiko žmogų viršum visų žemės  varžymų. Tokiu būdu laisvė yra paviršutinio gyvenimo, dykybė - žmogaus esmės  dalykas." [Darbymetis, 43 p. 1925m. balandžio 9 d.]

Todėl kunigas A.Saulaitis  radijo laidoje 2003 m. sausio 14 d. ir rėmėsi Vydūnu, sakydamas, kad laisvė yra  savitvarda, noras būti sau žmogumi. Tačiau net dvasingumo korifėjams, koks buvo  Vydūnas, laisvėjimo vyksmas nebuvo paprastas. Vydūnas suprato ir stengėsi  įžvelgti, kas vyksta jo viduje. Bet iš pradžių sunkiai sekėsi. „Mano vidus  likosi tamsus. Buvo čia kažkas, tarsi užgesęs." [t. p., p. 37].

„Iš pradžios nieko kita  beveik nemąstęs, kaip tai ko kaltinamas, veltui ieškojau tam pagrindų,  apmaudingas pasididžiavau arba nusiminiau. O toliau kartais jau galėjau mąstyti  ir vėl daugiau apie didžiuosius gyvenimo uždavinius. Pateisinau tai, kas daroma,  supratau įvairiausias pareigas. Ir vis daugiau šviesėjo vidus. Mano manymas kilo  aukštyn iki gyvenimo prasmės, iki jo slėpinių, pasistengdamas juos atidengti.  Tokiu būdu ir daugiau atsigavau ir tuo laisvėjau, kad kartais vėl galėjau  gražiai rymoti, seniau patirtoje dvasinėje aušroje." [t. p., p. 38].

Tačiau Vydūnas pasidarė  jautresnis ir savo aplinkai. Girdėjo kaimynystėje sklindančias maldas, dejones,  kartais ir keiksmus bei verksmus. Vėliau sustiprėjo ir regėjimo vizijos. Matė  įvairius pavidalus. Kaip jis rašo, „(...) vargintas tardymo, kaupėsi visokios  būsenos, kuriose ir skendėjau." [t. p.,  p. 38]. Tarpais jau galėjo mąstyti apie  gyvenimo prasmę  ir taip šviesėti, tačiau greit vėl nugrimzdavo į apniukusią  sąmonės būseną. „Buvau tapęs tarsi tobulesniu slaptybių imtuvu. Tik nepagavau  eterio bangomis atnešamus garsus, o tiesiog žmonių jausmus, jų nuotaikas,  būsenas ir jų mąstymus" [t. p., p. 39].

Vydūnas padarė ir kai  kurias išvadas apie žmogaus vidinės laisvės sąlygas: „Jeigu žmogus yra tamsus,  apmaudingas, piktas, kerštingas, jį siaučia nuolatai tirštėjanti tamsa ir visoks  nelabumas, o skaistėdamas žmogus iš viso  to lygio iškyla ir yra sveikinamas  visų, kurie yra geros širdies. (...) Iškilęs žmogus,  tiesa, tai patiria, bet  lyg žvelgdamas žemyn iš savo dangaus." [t.  p., p. 40].

Jeigu Vydūnas galėjo   apmąstyti  ir analizuoti savo vidines būsenas, matyt, jis buvo vienas kameroje.  Sovietiniame kalėjime dėl represuotų žmonių gausos sąlygos buvo prastos. Nuo  ankstyvaus ryto iki vėlyvaus vakaro - čia daug moterų. Viena verkia, kita  piktinasi, trečia juokiasi. Aš jau buvau gydytoja ir supratau, kad turiu nuolat  padėti kenčiančioms. Teko nuolat auginti viltį, kad negali amžiais trukti  tironija, kad mes esame teisios. Nuolat teko prisiminti apie jausmų discipliną,  kaip sakoma man skirtame kuplete: „Disciplina, higiena - mylimiausi žodžiai  mano, juos kartoju naktį dieną, tiems, kurie jų neišmano."

Pagalbos nereikėjo tik  vienintelei Laimutei Žąsinaitei, šio kupleto autorei. Ji labai atvirai ir  nuoširdžiai išpasakojo savo tardytojui pagyvenusiam žmogui apie savo odisėjas  ir... sugraudino jį. Suradęs skundiką, iškvietė akistaton ir išvadino jį niekšu.  Šia netikėta tiesos pergale visos be galo džiaugėmės! Laimutė nieko nebebijojo  ir tai buvo didžiulis žingsnis laisvėjimo kryptimi. Taip ir išliko laisva iki  ankstyvos savo mirties (59 metų), išdalinusi širdį jau laisvoje Lietuvoje.

Arba štai dar vienas  laisvėjimo pavyzdys. Adelė Birutė Kundrotaitė-Stirnienė pasakoja: „Blankioj  kameros šviesoj merginų veidai atrodė pilkšvi ir liūdni. Įėjau garsiai  plūsdamasi, pikta ir nesutaikoma. Visos žiūrėjo į mane nedrąsiai, lyg ko  klausdamos, tik Birutė (Valušytė) priėjo prie manęs ir maloniai nusišypsojo:  „Na, tai ko gi tokia pikta? Kas įskaudino šį jauną žmogiuką?" Stovėjo prieš mane tiesi, gerom, viską suprantančiom akim. Man pasidarė gėda, ir nuo tos akimirkos  mudvi tapom artimos."

„Pašaukta į tardymą  aštuntą valandą vakaro, kameron sugrįždavo apie penktą ryto. Pavargusi,  nusikamavusi - tačiau su šypsena veide. Ir  klausdavo mūsų: „O kaip jums sekasi?  Ar susitvarkėt su savo kančiomis?" Ir mes vėl pasijusdavome sparnuotos..."  [Rimantas Vanagas. Ex Oriente Lux. 1998, V, p. 9].  Tik didelis Birutės  autoritetas ir pagarba jai sudarė sąlygas susikaupti, pamedituoti.

Vydūnas svarstė, aiškinosi  įkalinimo esmę ir svarbą. Jautė, kad ir kalėjime galima laisvėti. Jo žodžiais  tariant, „ne kalėjimas paima žmogui laisvę, bet visokios pažmoniškos jėgos. Jau  patys įpročiai žmogų apkala." Čia pat prisimena: „Iš pat mažų dienų buvau labai  veiklus, tikras nenuorama, kaip panašiai motinėlė sakydavo. O dabar sustabdytas! Tai kažką reiškia, šūktelėjo mano siela." [t. p., p. 49].

Vilniaus KGB kalėjime tuo  metu buvo daug jaunimo: gimnazistų - už kokių nors lapelių, atsišaukimų  platinimą, mergaičių ryšininkių, teikusių partizanams žinias, maistą. Kai  pasibaigdavo tardymas, įvykdavo vadinamasis „osoboe soveščanyje" teismas, tuomet  perkeldavo į vieną didžiulę kamerą, vadintą priešetapine – laukti kelionės į  įvairiausius lagerius. Šioje kameroje ir atbudo kūrybinės jaunimo galios.  Neužmirštamos poezijos ir dainų (tyliai!) valandėlės. „Scena" būdavo ties siena,  kurioje ir durys, kad per akutę nesimatytų. O jeigu rakindavo duris, mergaitės  spėdavo pasislėpti ir nuraminti prižiūrėtoją: nieko nevyksta. Jei įtarimai  kartojasi - apgyvendina moterį, kurią mergaitės labai greitai įtaria esant  skundike ir, apgaubusios paklode, „pamoko" fiziškai. Labai greitai jos kameroje  nebelieka.

Lageriuose išsilaisvinimo  judėjimas vyksta toliau, bet tai jau atskira tema.

Rašytojas Antanas  Vaičiulaitis rašo: „Kai Lietuvą pasiekė žinia, kad vokiečiai Tilžėje suėmė  Vydūną, buvo aišku, kad tai išpuolis ne tik prieš vieną žmogų, kuris tautai nešė  šviesą ir dvasią, bet ir prieš visus lietuvius, kuriuos fiureris kita proga  išplūdo kaip niekingiausius sutvėrimus: išvadino utėliais [„Knygos ir žmonės",  p. 128]. Lietuvių rašytojų draugija dėl Vydūno arešto kreipėsi raštu į kitų  kraštų rašytojus ar valdžias. Tekstą redagavo Juozas Ambrazevičius. Lietuvos  atstovas Berlyne Jurgis Šaulys tą raštą įteikė užsienio reikalų generaliniam  sekretoriui Juozui Urbšiui, kuris po daugelio tremties ir kalėjimų metų,  Atgimimo dienomis pasakys: „Moralės elementas negausiai tautai yra vienas  svarbiausių ginklų." [„Dabar ir visados", p. 8]. Jurgis Šaulys primena, kad  Vydūnas iš kalėjimo buvo paleistas 1938m. gegužės 9 d., o byla nutraukta tik  1940 metais [„Knygos ir  žmonės", p. 129].

Iš sovietinių kalėjimų  išsigelbėti nebuvo galimybių: viskas iš  anksto nuspręsta. Apie tai užsimindavo  net patys tardytojai. Laimutės Žąsinaitės tardytojas buvo labai humaniškas jos  atžvilgiu, bet  sunki miško kirtėjos dalia Intos lageriuose truko dar keletą  metų.  Taigi laisvėjimo procesui galo nėra. Vydūnas primena: „Vien tik kantra,  meilė, prakilnumas, darbas kitų labui teveda į laisvę, į dykybę."  [Jaunimas,  1914 liepa, p. 15].

Donata  Stukaitė. Pranešimas Vydūno draugijos respublikinėje konferencijoje Vilkaviškyje  2003m.


APIE VYDŪNO DRAUGIJOS  VEIKLĄ KAUNE 1988-1998m.

1988 metais, kai Sąjūdis  pažadino iš pasyviosios rezistencijos miego, Lietuvos kultūros fondas,  vadovaujamas prof. Česlovo Kudabos, paskatino steigti kultūrines draugijas. Taip  Kaune pradėjo veiklą Vydūno draugija, kurią dešimtmetį man teko organizuoti. Po  kurio laiko draugija įkurta ir Vilniuje. Draugijos veikla grįsta visuomenės  švietimo, sąmoningumo ir dorovės principų, paremtų Vydūno  idėjomis, skleidimu.

Nors iš pradžių šiai  veiklai aukojome lėšas, tačiau jos dingo miesto Kultūros fondo sąskaitose, todėl  pasiūliau ir mūsų grupė nutarė dirbti be oficialios narystės ir mokesčių.  Šiandien labai noriu padėkoti tiems, kurie niekad neatsisakė atvykti į mūsų  renginius skaityti pranešimų bei diskutuoti. Ir nė vienas mūsų svečių nepa prašė  honoraro.

Veiklos pradžioje mus  priglaudė Kauno menininkų namai, vėliau - Katalikų jaunimo centras, o vėliau  keletą metų – Maironio lietuvių literatūros muziejus ir svetingoji jo direktorė  Aldona Ruseckaitė, visi mieli moksliniai bendradarbiai ir budintieji. Esame  labai jiems dėkingi. Nuoširdus ačiū dienraščiui „Kauno diena" už nemokamus mūsų  renginių skelbimus.

Vydūnas savo žurnale  „Jaunimas" 1912 metų spalio mėn. rašė: „Mūsų draugijos susieis gal mėnesiu  dukart, gal rečiau. Bet kas kartą toks susiėjimas turėtų būti visiems tarsi jų  gyvenimo aukštuma, iš kurios pareina kasdienio gyvenimo aukštuma, iš kurios  pareina kasdienio gyvenimo šilumos ir šviesos. Kad taip ir būtų, reikalinga  susiėjimo pradžioje sukelti prakilnesnius jausmus. Tam derėtų, rodos, kad  vakaras prasidėtų su grožybės ir prakilnybės žodžiu, tai esti kad būtų pirmiau  gražiai kas prakilnu ir gražu, deklamuojama ar dainuojama." Siūlo aptarti šias  temas: 1) senovė, istorija, papročiai; 2) šių dienų raštija, poezija, sveikata,  doros dalykai; 3) pasakų pasakojimas; 4) apie gražias vietas, savo šeimos  istorijas - po 5 minutes 3 ar 4 žmonės; 5) žaidimai (jaunimui). Renginį siūlo  baigti daina ar giesme. „Atsisveikindami turėtų visi jausti tomis valandomis  geresniais buvę ir vienas kitam dėkingi būti, kad jis tarsi už rankos vedęs  aukštyn tobulesniam žmoniškumam".

Savo veiklos pradžioje  draugijos nariai pirmiausia patys studijavo ir analizavo Vydūno veikalus  „Sveikata, jaunumas, grožė", „Gimdymo slėpiniai", „Mūsų uždavinys", „Visumos  sąranga", „Sąmonė" ir kt.

Pirmoji Vydūno draugijos  metraštininkė Živilė Baltušnikaitė ragino studijuoti baltų kultūrą, nes baltų  dora atsispindi Vydūno dramose „Prabočių šešėliai", „Amžinoji ugnis" ir kt.  Aleksandras Žarskus parengė studiją „Vydūnas ir baltų kultūra".

1989m. susipažinome su  Vydūno amžininkais P.Mikalausku, K.Skebėra, žemaičiais St.Lukošiumi bei mokytoju  iš Skriaudžių K.Arlausku. Buvę Telšių gimnazijos mokiniai pasakojo, kad  1921-1923 m. atvykdavęs Vydūnas skaitė paskaitas, gimnazijoje įkurtas vegetarų  būrelis, leistas laikraštėlis „Šaltinis".

Vydūno 125-ųjų gimimo  metinių proga 1993m. organizavome veteranų, pažinojusių Vydūną, susitikimą. Tai  buvo Birutė Urbienė, Marija Vizgirdaitė, Povilas Stasys, Antanas Zaboras, Elena  Miknevičienė, Juzefą Mačiokienė, Ervinas Purvinas, Aldona Vinklerienė. Ne vienas  jų matęs Vydūną, o A.Vinklerienė, užaugusi didžiojoje Venslauskų šeimoje, ne  kartą bendravo su į svečius atvykdavusiu Vydūnu. Susitikome su Vydūno draugijos  pirmininku dr. Vaciu Bagdonavičiumi.

1990 metais minėjome  A.Šveicerio 115 metų jubiliejų. A.Žarskus pateikė Šveicerio etiką, kuri rėmėsi  pagarbos gyvybei ir atsakomybės už ją principais. Dalyvavo gydytojas A.Doviltis,  pasaulinio kongreso „Gydytojai prieš branduolinį karą" dalyvis. Tuo metu  pasaulyje kasdien buvo skiriama po 1,5 milijardo dolerių ginkluotėms. Gyd. T  Stanikas parengė išsamų pranešimą „Tautos dora ir sveikata". Istorijos daktaras  A.Matulevičius supažindino su tautiniais ir kultūriniais santykiais Mažojoje  Lietuvoje.

Kasmet minėjome Motinos  dieną, kurioje dalyvaudavo šviesaus atminimo gyd. N.Elijošaitienė, aktorė  DJankauskaitė, Rumšiškių mokinių ansamblis, vadovaujamas mokytojos  A.Veiverskytės. Buvo atvykusi Vydūno krikštadukra Gražbylė Venslauskaitė, kuri  pasakojo apie Venslauskų šeimą bei Vydūno ryšius su ja. 1992m. Motinos dieną  pažymėjome su Caritas vadove dr. A.Pajarskaite ir Apuolės neįgaliųjų mokyklos  mokiniais-literatais, vadovaujamais mokytojos Gražinos Skučienės. 1995 m. atvyko  kompozitorius Giedrius Kuprevičius papasakoti apie savo krikšto motiną Vydūno  bičiulę Moniką Lapinskaitę-Betleriuvienę.

1990m. surengtas apskritas  stalas tema „Dvasinė ir fizinė žmogaus sveikata". Dalyvavo kapucinas Tėvas  Stanislovas, A.Žarskus, V.Bagdonavičius, gyd. N.Liobikienė, V.Skučaitė, dr.  J.Šidiškis ir T.Stanikas. Tėvas Stanislovas pabrėžė tris sielos galias: šviesų  protą, gerą širdį ir valią. V.Bagdonavičius rekomendavo kasdien šeimose skaityti  Vydūno raštus.

Ne kartą skyrėme dėmesio  Montessori auklėjimo sistemai (kurią Lietuvoje įdiegė prof. Nemeikšos sesuo  Marija Nemeikšaitė) aptarti: Z.Fursaitė, A.Žarskus ir A.Didžiokienė.

1991 metus paženklino  Vydūno palaikų perlaidojimas Bitėnuose, kuriame dalyvavo visa Lietuva. Tais  metais Kauno miesto „Žinija" surengė paskaitų ciklą „Vydūno fenomenas", kurį  skaitė dr. Vacys Bagdonavičius. Jis yra kompetentingiausias Vydūno kūrybos  žinovas. Dar sovietmečiu jis atkakliai studijavo Vydūną, parašė disertaciją,  kurią sėkmingai apgynė ir išleido knygą „Filosofiniai Vydūno humanizmo  pagrindai" (V, 1987). 1996m. V.Bagdonavičius skaitė paskaitą „Vydūnas ir  Čiurlionis". Paskaitą iliustravo Lilės Laucevičienės moksleivių teatrinė grupė  incenizacija „Netikėk, kad grožis miršta" pagal Čiurlionio laiškus. Ir 1997m.  Vydūno 129-ojo gimtadienio proga pateikė plačią Vydūno knygų panoramą,  susiedamas su Mažvydo „Katekizmo" 450 metų jubiliejumi.

Įvykių turtingus 1991 metus  baigėme vakaru, skirtu Rabindranatui Tagorei. Gyd. T.Stanikas susiejo jį su  Vydūnu ir pavadino abu regėtojais. O etnografas Stasys Daunys 40 metų nešiojasi  su savimi Tagorės knygelę „Gitanžali" ir nuolat pasijunta... esąs begalinis.

O kiek kartų mielas  humanitarinių mokslų daktaras Juozas Jasaitis be galo šiltai ir nuoširdžiai  pristatė mums Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Simoną Daukantą, Motiejų Valančių,  Šatrijos Raganą!

Nuoširdus ačiū.

Gražų pranešimą apie  Šatrijos Raganą ir jaunimą 1991 metais paskaitė jauna lituanistė Saulė Zujutė.

Vydūno gyvenime didžiulį  vaidmenį vaidino Marta Raišukytė. Tai ne tik idėjinė bendražygė, bet ir Vydūno  knygų leidėja. Jos 115 metų jubiliejaus metu ištrauką iš G.Jankaus dramos  „Amžinas

keleivis" skaitė Rūta  Staliliūnaitė ir Petras Venslovas. Dainavo berniukų choras „Varpelis".

Pranešimą „Martai  Raišukytei - 120" skaitė Aldona Cimbolaitė. Atsiminimais dalijosi E.Purvinas bei  gyd. V.Ašmys. Aldonos Cimbolaitės straipsnius spausdino „Kauno diena", „Kauno  laikas", „Šiaurės Atėnai". O Petronėlės Orentaitės iniciatyva paskelbto konkurso  Mažosios Lietuvos tema už darbą „Pranašė iš Mažosios Lietuvos" Aldona Cimbolaitė  pelnė pirmąją vietą ir premiją.

Apie Vydūną kaip muziką  sužinojome iš muzikologės D.Palionytės paskaitos, kurią gražiai papildė  O.Bėčiuvienės ansamblis „Diemedis".

Vaikų gynimo dienai  pažymėti 1992m. susitikome su monsinjoru V.Kazlausku, kuris supažindino su SOS  kaimais ir prie Marijampolės kuriamais Vaiko tėviškės namais. O 1995 m. jau  išklausėme Birutės Preinaitės apie patirtį dirbant su socialiai apleistais  vaikais. Prasmingai nuskambėjo Alinos Didžiokienės paskaita apie laisvę  drausmėje.

Porą kartų pas mus lankėsi  architektūros mokslų daktaras Napalys Kitkauskas, pristatęs archeologinius  radinius Šventaragio slėnyje, o 1994m., minint K.Donelaičio 280 metų sukaktį, -  kaip Lietuvos Donelaičio draugijos pirmininkas. Čia L.Laucevičienės moksleivių  grupė atliko „Metų" kompoziciją.

Kiekvienais metais po vieną  renginį skyrėme Rerichų šeimai atminti. Doc. J.Šidiškis ne kartą lankėsi  Niujorko N.KRericho meno muziejuje ir  kelis kartus pasakojo apie šios kūrybinės  šeimos nuveiktus darbus. Didelio visuomenės dėmesio sulaukė videofilmas „Grožio  šauklys", kurį iš anglų kalbos išvertė ir puikiai komentavo J.Šidiškis. Truikio  namuose, dalyvaujant paminklosaugininkui dr. J.Glemžai, minėjome ir Lietuvos  Rericho draugijos 60-metį.

Kasmetine Vėlinių  paminėjimo tradicija tapo susitikimai su A.Žarskumi. Čia svarstyta daug temų:  „Negęstanti Vėlinių šviesa", „Ne mirsime, bet pasikeisime", „Mirties virsmas:  mokytis mirti, t. y. keistis", „Anapus mirties" - pamąstymai apie tris  pomirtines būsenas pagal Švedo Svedenborgo mistinę patirtį ir kt. Visuose  rengi­niuose Aldona Cimbolaitė deklamavo K.Bradūno, J.Degutytės ir kt. poetų  eiles.

Pora kartų susitikome su  Sociologijos filosofijos instituto moksliniu bendradarbiu Audriumi Beinoriumi,  kuris atskleidė mediumizmo ir spiritizmo žalą žmogui bei dalijosi įspūdžiais iš  gyvenimo Indijoje. Labai įspūdingi susitikimai su alpinistu Vladu Vitkausku.  Minint Vincą Krėvę-Mickevičių, Literatūros muziejaus bendradarbė Virginija  Paplauskienė kalbėjo apie Rytų filosofiją kaip dvasios tvirtybės ištakas   rašytojo kūryboje. Pažymint Vydūno 125 metų gimimo metines, Literatūros  muziejaus bendradarbis V.Šatas skaitė paskaitų ciklą apie Vydūno knygas,  eksponavo jas parodėlėje.

Aptardami šeimos ir gyvybės  apsaugos problemas, ne kartą bendravome su gydytojų asociacijos „Už gyvybę"  nariais B.Obeleniene, V.Rudzinsku. B.Obelienienė nuolat pabrėžė moters vaidmenį

ir atsakomybę bei gyvybės  išsaugojimą kaip sakralinę Vydūno filosofijos idėją. 1991 metais mūsų svečias  buvo ir kunigas prof. A.Žygas, tvirtinęs, kad Lietuvą reikia mylėti labiau negu  save, ką vėliau įrodė jo darbai, ypač - skirti jaunimui.

Minint mūsų patriarchą Joną  Basanavičių,  apie jo gyvenimą ir kūrybą pasakojo D.Stukaitė, įspūdžių iš  Vilniaus pateikė Birutė Federavičienė. O pasaką „Iš gyvenimo vėlių ir velnių"  skaitė Aldona Cimbolaitė.

Sofijos Čiurlionienės  110-ųjų gimimo metinių minėjime svečiavosi ir kalbėjo anūkė Dalia Palukaitienė.

Minint Juozo Urbšio 100  metų sukaktį, jautrų įžanginį žodį tarė Valentinas Markevičius, o gausiais  atsiminimais dalijosi Marytė Urbšytė, Kazimiera Galaunienė, Levutė Benešiūnaitė.

Šviesios atminties kun.  Ričardas Mikutavičius 1994 m. pristatė Vaižgantą „Gyva Vaižganto dvasia" - apie  savo pojūtį gyvenant buvusiame Vaižganto  bute. Šviesaus atminimo Leonas  Brazdeikis pažvelgė į V.Mačernį žemiečio akimis. Aktorė L.Laucevičienė skaitė  V.Mačernio poeziją.

1996m. domėjomės dvasiniu  gyvenimu Vakaruose. Įspūdžiais dalijosi daug keliavęs gyd. T.Stanikas bei  jaunimo atstovai Indrė, Rūta, Jovita ir Marius. Buvo gražių įspūdžių iš įvairių  dvasingumo židinių. Tačiau mūsų tautos dvasinis lobynas dar neišsemtas ir, anot  Vydūno, „(...) pasikvieskime iš svetur vien tat, kas gražu, teisu, malonu."  (Darbymetis, 1921, Nr.2.).

VDU dėstytoja Irma  Maknevičienė nagrinėjo amerikiečių rašytojos J.Murdoch laisvės sampratą, kuri  prisilaikant Platono idėjų apibrėžiama kaip „drausmingas savojo ego  nugalėjimas". A.Didžiokienė papildė vydūniškąja laisvės  koncepcija kaip  paklusimą Dieviškiems Dėsniams.

Kompozitorius Mečislovas  Litvinskis improvizavo tema „Muzika kaip amžinosios harmonijos metafora".

Parapsichologų draugijos  pirmininkas Jonas Dainauskas bandė atsakyti į klausimą „Ar bioinformatika yra  mokslas?"

Kazio Šimonio 100-ųjų   metinių progra Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose vyko popietė „Ar grožis  išgelbės pasaulį?". Dalyvavo menotyrininkė Sigita Samuolienė. Išsivystė gyva  diskusija, paremta asmeniniais išgyvenimais.

Turėjome svečių ir iš  užsienio. 1995m. susipažinome su svečiu iš Anglijos vienu judėjimo „Moralinis  atsinaujinimas" (Morai ReArmament) vadovų Erik Andren. Anglas Toni Blach su  žmona pristatė Agni Jogos (Gyvosios Etikos) būrelių veiklą bei demonstravo  N.Rericho paveikslų skaidres. 1996 metais svečiavosi dailininkas iš Floridos,  originalios mąstysenos žmogus Vladas Vaitekūnas. Jis pakvietė į savo darbų  parodą Kauno apskrities bibliotekoje. Svečias iš Karaliaučiaus rašytojas Olegas  Kaštanovas pristatė 16-19a. prūsų poezijos antologiją „Svet ty moj edinstvenyj",  kurioje daug lietuvio širdžiai brangių posmų.

Žiūrėjome ir aptarėme  spektaklį „Žvaigždžių takai" pagal Vydūno dramą, režisuotą A.Abukevičiaus. Mūsų  renginiuose dalyvavo nemažai meninių kolektyvų. Tai miela Kairių šeima,  folklo­rinis klubas „Liktužė", berniukų choras „Varpelis", kai kurios grupės bei  Lilės Laucevičienės vadovaujama moksleivių teatrinė grupė. Ne kartą dalyvavo  skaitovė Daina Kazlauskienė.

Įvyko labai malonus  susitikimas su „Sniego gniūžtės" dalyviais moksleiviais ir jų vadove dr. Ina  Pilkauskiene, su jaunimo moralinio atsinaujinimo grupe, ne kartą - su gydytojų  „Už gyvybę" asociacijos nariais bei Sveikuolių klubu, kurio renginiuose bei  talkose ir mes dalyvavome. Sekmadieninėje tautinėje mokykloje, minint Vydūno 130  metų sukaktį, Marytės Linikaitės rūpesčiu surengta Vydūno veikalų parodėlė,  sulaukusi nemažo dėmesio. Šį jubiliejų iškilmingai pažymėjo Maironio lietuvių  literatūros muziejus, surengęs parodą, taip pat ir 95-mečio paminėjimą, skirtą  baltistui Viktorui Falkenhanui - Vydūno mokiniui.

Praėjus dešimčiai draugijos  veiklos metų, negalime džiaugtis kiekybiniais rodikliais. Dirba tik  entuziastai-idealistai, nešdami Vydūno idėjas į savo aplinką. Jų nedaug. Reikia  paminėti Aliną Didžiokienę, Marytę Linikaitę, Albiną Bučelį, kurie ypač  nuoširdžiai padeda ligų ar kitų negandų atveju.

Apgailestaujame, kad  nesugebėjome uždegti jaunimo. Daugumai jų Vydūnas „per sunkus", jo kalbos  stilius nelengvai prieinamas, tačiau džiaugiamės jų veikla kitose jaunimo  organizacijose. Dvasinis gyvenimas reiškiasi įvairiomis formomis. Tikimės, kad  Vydūno vardu pavadinta 35-oji vidurinė mokykla pratęs mūsų pradėtus darbus ir  įneš gyvos dvasios, apie kurią taip svajojo Lietuvos filosofas ir dvasinis  ideologas Stasys Šalkauskis.

Pasak Vydūno, „žmonės turi  išmokti bendruosius reikalus aukščiau kelt už savuosius. Negalima tai pasiekti  kokiomis pamokomis, bet gyvais patarimais. Žmonės turi kasdien numanyti, kad jų  pačių gerovė pasitaiso tuo, kad gerėja bendroji gyvata... Tiktai aukšta dorovė  yra tvirtos žmogaus valios ir galios versmė." [Darbymetis, 1924, Nr. 8, p.  20-37].

To viliuosi...

Donata  Stukaitė

Шаблоны joomla скачать здесь