Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.

SENOVĖS AISČIŲ, ARBA BALTŲ, KRAŠTAS IR ŽMONĖS  p. 191–250.

1. PASTABOS DĖL ŠIANDIEN ĮSIGALĖJUSIŲ NUOMONIŲ

Mūsų gimtinė šiandien, kaip ir prieš šimtmečius, laikoma senosios Prūsijos dalimi. Ir nors ji priskiriama prie baltų kraštų, bet vaizduotėje aiškiai atribojama nuo Lietuvos ir Latvijos.

Politiniu požiūriu tai lyg ir teisinga. Tačiau svarstant krašto ir tautos praeitį, susiklosto dėl to klaidinga nuostata. Tai, kas yra įvykę per pastaruosius penkis šimtmečius, negali būti ankstesniųjų laikų vertinimo mastas. Užtat suvokti senuosius laikus ir tapo neįmanoma.

Visas baltų kraštas geografiniu atžvilgiu yra visuma, nors atskiros sritys ir išsiskiria kai kuriais savotiškumais. Jei tas sritis laikytume svetimomis vienas kitoms, kiltų tik neaiškumų. Elektromagnetinių svyravimų laukas prasideda Nemuno ištakose ir nubanguoja toli į vakarus ligi Baltijos ir iki pat Vyslos. Čia visur tų pačių rūšių augalai. Iš bukų čia dar laikosi baltasis bukas. Ir gyvūnijos pasaulis, nors gerokai apnaikintas, savo rūšimis būdingas visam tam kraštui.

Taip ir ž m o n ė s nuo žilos senovės yra šios žemės vaikai. Jų protėvynė galėjo būti dabar Baltijos apsemtas plotas. Senovės radiniai, tariamai liudijantys, iš kur žmonių atsikelta į aisčių kraštus, neabejotinai patvirtina tik vakarų, šiaurės, pietų ir pietvakarių tautų prekybinius ryšius su mūsų tėvyne.

Nebūtų teisinga kalbėti ir apie įvairias tautas, kurios esą baltų krašte gyvenusios. Perdėtas vienos apylinkės ar krašto kalbos nevienodumų pabrėžimas nėra pakankamas pagrindas iš vienos tautos padaryti keletą atskirų tautelių.

Daug teisingesnė senojo krašto ir jo gyventojų samprata rastųsi pagaliau pripažinus, ko ir neįmanoma pagrįstai nuneigti, kad čia nuo seniausių laikų gyveno vienut viena tauta. Neginčijamas bendros viso krašto religijos faktas jau galėtų būti pakankamas to įrodymas.

Labai abejotina, kad dar prieš 700 metų sembai, sūduviai, kuršiai, latviai ir t.t. tiek būtų skyręsi nuo lietuvių, kad juos reikėtų laikyti atskiromis tautomis. Tokiame palyginti mažame krašte, neturinčiame natūralių skiriamųjų ribų, kokios, pvz., yra kalnai, sunku įsivaizduoti buvus atskiras tautas. Senovės graikų kalboje irgi būta atskirų tarmių. Joniškąja buvo kalbama net anapus jūros. O niekas nė nebando jos laikyti kitos tautos kalba. Tik aisčių tautai kažkodėl nepripažįstama vientisumo.

O iš senovės radinių spėti čia buvus įvairias kultūras tikrai klaidinga. Teisinga išvada būtų tokia, kad aisčių krašto pajūrio gyventojus dėl pagarsėjusio gintaro dažniau lankydavo svetimų šalių pirkliai, taigi ir jie, ir kartkartėmis šiose vietose apsistojantys svetimšaliai bei mainais gautieji daiktai čia žmonėms padarė didesnį poveikį negu toliau į rytus gyvenantiems. Tačiau ir pastarieji dėl mainų prekybos, ypač, pvz., kiaunių kailiais, neliko atskirti nuo kultūrinio pasaulio.

Didžiajame IV-VI šimtmečių tautų kraustymesi aisčiai nedalyvavo. Jų būdas dar ir šiandien rodo, kad jie iš seno buvo sėslūs, tokie ir liko. Ir visados garsėjo taikingumu. O tuo pasižymi tik sėslios tautos. Klajoklės tautos, prie kurių vokiečiai priskirtini kaip seniau, taip dar ir šiandien, pilnos vyriškų veržimosi ir ieškojimo savybių. Tuo tarpu sėsliosios išlaiko vyriškumo ir moteriškumo pusiausvyrą ir todėl gali pasiekti daugiau tikrojo žmoniškumo.

Kad mūsų krašto seniausi gyventojai buvo baltų tauta, geriausias įrodymas – jos kalba. Tautos, kurios kaitalioja savo gyvenamąją vietą, keičia ir kalbą. Tai darosi ne tiek dėl naujos aplinkos, kiek dėl įsiliejančio svetimo kraujo, tai yra dėl svetimų kuriamųjų ir išraiškos galių, gaunamų kartu su krauju.

Lietuvių kalba, kurioje iki šiol baltų tautos kalba yra geriausiai išlikusi, iš visų Europos kalbų yra arčiausiai indoeuropiečių prokalbės. Ir nors senprūsių kalba turi ir dar senoviškesnių bruožų, tai gali būti vien šios tarmės, o ne atskiros kalbos Požymiai. Panašių dalykų esama ir vokiečių kalbos tarmėse.

Be to, senovės radiniai, šalia kitko, rodo buvus nuoseklų kultūrinį vystymąsi, kas tėra galima vienoje tautoje, bendraujant su kitomis tautomis. Nereikia manyti svetimąsias įtakas buvus tik germaniškas. Tikėtina įvairiausių tautų įtaka, pradedant finikiečiais, graikais, romėnais, dar kitomis, baigiant germanais.

Kai kuriuose vokiečių moksliniuose veikaluose, kaip, pvz., puikiojoje dr. Wilhelmo Gaerte's „Rytprūsių proistorėje“ {Urgeschichte Ostpreussens, 1929), gali perskaityti, kad į vakarus ir šiaurę nuo baltų gyvenusios germanų tautos. Į tai atsakytina, kad šios tik laikinai čia apsistodavo, tuo tarpu aisčių gentis buvo nuolatinė šio seno krašto gyventoja.

Pagaliau reikia prisiminti įtaigas, kurių neišvengė net mokslininkai. Vis tebesiremiama senųjų kronikininkų tūžmingais pranešimais, nors pripažinta, kad jie nėra patikimi.

Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 3. Septyni šimtmečiai vok. liet. sant.