Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI

IV. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI      (p.251 –317)

1. VOKIEČIŲ ŽYGIO Į AISČIŲ KRAŠTĄ REIKŠMĖ

Vokiečiams atvykus į šį kraštą, prasidėjo neapsakomų nelaimių istorija. Kyla sunkus klausimas: „Kaipgi galėjo taip pasidaryti?“ Taigi kelias į čia jau praskintas, ir juo eita toliau ištisus 700 metų... Kas įvyko, to nebeištrinsi. Vokiečių žygis prieš aisčių tautą, prieš lietuvius, yra faktas ir lieka faktas toliau.

Galbūt reikėtų kalbėti apie lemtį. Visas gyvenimas nešamas didžiulės paslaptingos galios, o visi žmonių sprendimai tik iš jos gauna stiprybės. Nieko nebūna šiaip sau. Matyt, taip turėjo įvykti, kad čia įsibrovė vokiečiai. Žmogaus gyvenimas įgyja turinį ir vertę per atskirų žmonių ir ištisų tautų gyvenimo sąveiką. Tokiu būdu tautos tampa viena kitai reikšmingos, ir atsiranda tarpusavio bendravimas.

Iš rytų, pietų ir vakarų apsupti slavų, iš šiaurės būdami suomių kaimynystėje, aisčiai gyveno suvokdami savo nepriklausomo gyvenimo vertę. Amžinai neramūs lenkai nedaug teišjudino harmoningą lietuvių santūrumą. Dar menkiau tai galėjo įstengti rusiškos giminės, kurių savitumas nuo seno reiškėsi didžiausiomis priešybėmis.

Lietuviškas būdas bendravimui akis į akį reikalauja stiprios, giliai dvasiškai grįstos raiškos. Tik jinai padėtų atsiskleisti jo galioms nenutolstant nuo jutiminio pasaulio tikrovės. Ir, matyt, iš visų tautų tam geriausiai būtų tikusi vokiečių tauta.

Ji čia ir atplūdo – iš šiaurės per jūrą, iš vakarų per svetimą žemę, per svetimą tautą. Dažnai sakoma, kad daugelis tų vokiečių čia traukė su nuostata vykdyti žmonijos misiją. Vokiečių mokslininkai, rašą apie šį žygį, aiškiai tai pabrėžia.

Tačiau sunku su tuo be išlygų sutikti. Baigiantis XII amžiui aisčių krašto šiaurėje pirmiausia pasirodė pirkliai iš šiaurės Vokietijos, daugiausia iš Liubeko. Ir tik po jų atvyko dvasininkai ir kryžiuočiai (1200m.). Dvasininkai 1204m. subūrė iš kalavijuočių ginkluotas pajėgas ir pradėjo karus, ,,kad atvestų į krikščionybę vietines tautas“.

Kiti vokiečiai atvyko iš vakarų su visai aiškiai išreikšta pretenzija aisčiams atnešti aukštesnių, dvasinių vertybių, tai yra paruošti dirvą krikščionybei. Tiktai kad apie ją neturėta aiškesnio supratimo. Tikėjimas esant dvi galybes, Dievą ir velnią, esant Dievo ir velnio karalystę sudrumstė jų sąmonę it nuodingosios dujos, ir jie čia atvyko tarytum kokio svaigulio apimti.

Užtat vokiečių veikloje nuo pat pradžių pirmavo keistos jėgos, užuot tvarkę, statę ir ugdę, jie tapo griovėjais. Ir taip klostėsi įvykiai, priskirtini prie tokių, kurie žmonijos istorijoje minimi kaip skaudžiausi.

Dar ir šiandien kartais žmonijos siela paklausia, kada gi vokiečių tautos sąmonėje prabrėkš nuovoka, kokia yra esmingoji jos paskirtis, kada ji taps palaima ir toms tautoms, kurių materialinė galia pasauly nieko nereiškia.

Jokia tauta nepašaukta būti griovėja ir naikintoja. Žadinti, skatinti, globoti yra daug kilnesnis ir garbingesnis uždavinys. Ir juo tauta galingesnė, tuo daugiau iš jos laukiama. Galia įpareigoja. Jos paskirtis – teikti, padėti, tvarkyti. Tik išskirtiniu atveju galingasis gali būti įpareigotas sunaikinti.

Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 4. Į KRAŠTĄ ATVYKSTA VOKIEČIAI