Sekmadienis, Geg 27th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

V. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS VALDANT ORDINUI

1. ORDINO ŽEMĖS GYVENTOJŲ SUSISLUOKSNIAVIMAS

Šiandien beveik galima sakyti, kad vokiečiai ir lietuviai – kaimynai. Prieš kelis šimtmečius tai buvo neįmanoma. Netgi tarp vokiečių pačių buvo neperžengiama praraja. Vokiečiai čia buvo atvykėliai ir skyrėsi vieni nuo kitų ne tik kilimu. Dar iš pat pradžių jie pagal kitokius ypatumus susiskirstė į atskiras grupes.

Pirmoji, viešpataujančioji grupė buvo pats Vokiečių ordinas. Visa krašto valdžia ilgainiui susitelkė jo rankose. Ji laikėsi kalavijų. Kare kritusieji ar sava mirtimi mirę broliai buvo pakeičiami kitais. Jie buvo ne iš Ordino žemių, o atvykdavo iš toli, dažniausiai iš Vokietijos.

Ordinas buvo šalies valdovas. Tačiau gyventojams, net ir vokiečiams, jis buvo visai svetimas. Ir nieku gyvu nebūtų sutikęs prūsų bei lietuvių laikyti savo kaimynais. Kalavijo dėka jis tapo šio krašto valdovu, o visi kiti buvo jo valdiniai. Tokių valdinių būta ir iš vokiečių, net riterių luomo.

 Šie vokiečiai iš riterių luomo sudarė antrąjį visuomenės sluoksnį. Jų nuosavybėn, kaip jau minėta, buvo atiduoti dideli žemės plotai Prūsijoje. Jie viešpatavo juose dar ir kaip Ordino brolių vietininkai.

Greta jų buvo viena kita kilminga prūsų senbuvių šeima. Juos šiandien dar primena tokie vardai, kaip von Perbandas, grafai Kalnein-Kilgis ir kt. Į Sembą buvo atsikėlęs lietuvis sūduvis Kantgirdis1.(Kantgirdis yra lietuviškas vardas ir reiškia kantriai klausantis).

Iš nadruvių ir skalvių kilmingųjų nėra žinoma nė vieno vardo. Jų dauguma žuvo kovodami už laisvę. Vienintelė paguoda – padavimai, kuždantys apie paslaptingus, stebuklingus dalykus. Tačiau visai gali būti, kad ir kiti lietuviai didikai turėjo kokių nors ryšių su vokiečių kilmingaisiais.

Dar viena Ordino valstybės gyventojų grupė buvo laisvieji prūsai bei lietuviai. Jie valdė nedidelius dvarelius. Dažniausiai ne didesnius kaip vokiečiams valstiečiams suteiktieji ūkiai. Daugelis laisvųjų gyveno net daug blogesnėmis sąlygomis (Gustav Aubin, Dvarininkų ir ūkininkų santykių Rytprūsiuose istorija, p.27). Jie net būdavo prievarta iškeldinami į kitas vietas, jeigu jų ligšiolinės nuosavybės prireikdavo vokiečiams kolonizavimui (G. Aubin, p.13). Taigi laisvieji nebebuvo savo paveldo tikri šeimininkai, o tik žmonės, kurių ryšys su žeme, su tėviške galėjo bet kada savavališkai būti nutrauktas.

Su šiais laisvaisiais prūsais bei lietuviais galima sugretinti ir laisvuosius pagal Kulmo teisę vokiečius, jie buvo nedidelių dvarelių savininkai su tam tikromis teisėmis. Greičiausiai jų padėtis buvo geresnė negu laisvųjų prūsų-lietuvių. Ar tarp šitų dviejų grupių būta kokio nors ryšio, tegalima samprotauti remiantis tuo, kas toliau pasakytina apie vokiečių ir prūsų padėtį.

 Dabar būtų grupė, kurią sudarė didelis atsikėlusių vokiečių valstiečių skaičius. Jų kiemams priklausė po 2-4 ūbus1 (Ūbas — 94 margai, arba 17 ha) .žemės (G. Aubin, p.22). Jie turėjo visas laisvųjų šalies gyventojų teises ir buvo tiesiogiai pavaldūs Vokiečių ordinui.

Paskui šią grupę eitų prūsų bei lietuvių valstiečiai. Jie turėjo po 1-2 ūbus (G. Aubin, p.22). Bet ir ta žemė buvo stambaus žemvaldžio ar Ordino dvaro nuosavybė. Be to, prūsas ar lietuvis valstietis turėjo būti pasiruošęs bet kada būti iškeltas į tolimiausias sritis.

Toliau buvo dar laisvieji vokiečiai darbininkai, kurie galėjo kur norėdami parsisamdyti, ir prūsai bei lietuviai darbininkai, kurie šios teisės neturėjo. Jie galėjo dirbti tik ten, kur jiems būdavo leista arba įsakyta. Tai buvo žemiausia gyventojų klasė (G. Aubin, p.13).

Galiausiai paminėtini būriai klajojančių žmonių, kurie viduramžiais atsidangino iš Vokietijos ir bandė užsidirbti pragyvenimui kaip fokusininkai bei muzikantai arba elgetavo ir valkatavo. Tokių žmonių a n k s č i a u Prūsija n e p a ž i n o . Jie visiems gyventojams, ne tik prūsams, buvo našta. Henrienbergeris savo knygoje „Prūsijos didžiųjų žemėlapių aiškinimai“, p.170, rašo: ,,Reikėjo drąsos pereiti kiekviename mieste kvartalą, į kurį sukišdavo visus, neturinčius darbo, mergas ir bernus. Jie turėjo drauge su lietuviais ir žemaičiais (!) dirbti, kur jų pareikalaudavo“.

Tas pats Hennenbergeris papasakoja ir apie kitus, pavyzdžiui, apie palaidinio brolius {Kittelbrūder), kurie taip buvo vadinami dėl jų dėvimų lininių palaidinių. Jie krisdavo į akis tuo, kad mito vaisiais (obuoliais, kriaušėmis ir t.t.), riešutais. Sakoma, jog jie susirinkę į Karaliaučių, ketindami vykti į Turkiją (!). Paskui apie juos nieko nebegirdėta.

Tokie tai buvo Ordino valstybės gyventojai. Tačiau minėtieji gyventojų sluoksniai buvo tik vakaruose. Toliau į rytus jų buvo vien aukštesnysis, senbuviai laisvieji ir valstiečių sluoksnis. Aukštajam tepriklausė keletas asmenų. Taipgi ir prūsų bei lietuvių laisvųjų ir valstiečių nebuvo daug.

Liovusis kryžiuočių žygiams į Lietuvą, taigi po 1405 metų, daug žmonių vėl grįžo į apylinkes, vadinamas dykra. Tai buvo žmonės, kuriuos pačius ar kurių protėvius Ordinas buvo nuvaręs į krašto vakarus arba kurie nuo Ordino buvo pabėgę į rytus. Dabar jie grįžo į savo senąją tėvynę ir šitą apleistą žemę vėl ėmė dirbti. Vokiečiai čia keltis nedrįso. Tačiau Ordinas dabar steigė čia savo dvarus, kurių žemes apdirbti netrukus buvo pritraukti vietiniai valstiečiai.

Galiausiai reikia nurodyti dar vieną pakitimą tarp senbuvių gyventojų. Tie jų, kurie be didesnio pasipriešinimo Ordinui pasidavė, buvo proteguojami. Taip kai kurie žemesnio luomo prūsai iš Ordino malonės atsidūrė aukštesniame visuomenės sluoksny. Tie, kurie nesiliovė už savo laisvę kovoję, buvo iš kilmingųjų luomo pažeminti į valstiečius arba tiesiog į baudžiauninkus (G. Aubin, p.12).

Tokiu būdu senbuvių didžioji dauguma nebebuvo su visais lygūs šio krašto gyventojai, o tik aptarnaujantysis sluoksnis. Nieko jiems nebeliko, kas galėtų rodyti jų gyvenimą esant vertingą. Jų religija buvo atiduota pajuokai, o laisvės ir galimybės ugdyti savo žmoniškumą jie taip pat nebeturėjo.

Neaprėpiamai didelis nuotolis dabar juos skyrė nuo buvusiojo gyvenimo. Jei jie dar ir dirbo savo tėviškės žemę, tai teisių į ją turėjo labai mažai arba ir visai nebeturėjo. Jie patys tapo „brolių“ su aštriais kalavijais nuosavybe.

Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 5. VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SOCIALINĖ PADĖTIS