Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

VII.  ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ VALSTIEČIAMS SUSIDARYMAS VALDANT KARALIAMS

1. VALDOVAS PATS SIEKIA NEPRIKLAUSOMYBĖS 

Paskutiniai didieji magistrai veltui to siekė. O pirmasis Prūsijos hercogas davė vasalo priesaiką. Bet 1619 metais Prūsija atiteko Brandenburgo kurfiurstams. Šitaip krašto valdovo galia nepalyginamai išaugo. Tada savaime imta siekti visiškos nepriklausomybės nuo Lenkijos-Lietuvos valstybės.

Tai galėjo išeiti į gera ir engiamai valstietijai. Tačiau iš pradžių šie pokyčiai jos padėtį dar labiau pablogino.

Vokietijoje tuo laiku siautė Trisdešimties metų karas. Prūsiją, dabar jau priklausančią Brandenburgui, irgi užgriuvo karo sunkumai. 1620-1629 metais krašte kariavo švedai. Bet tada dar nebuvo taip jau labai blogai.

Visai kitaip susiklostė aplinkybės vėliau, kai susikibo Lenkija su Švedija ir kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas ėmė dėtis čia prie vienos, čia prie kitos pusės, siekdamas nepriklausomybės Prūsijai, o kartu ir sau. 1655-1660 metais nuo karo deglų liepsnojo kaimai ir miestai. Ypač siaubingas, kaip jau sakyta, buvo totorių antpuolis į Prūsiją 1656-1657 metais.

Tuo laiku krašto valdovas pasiekė savo tikslą. 1660 metų Olivos taikos sutartimi Brandenburgo kurfiurstas galutinai tapo nepriklausomu Prūsijos hercogu. Dabar vėl buvo galima prašyti jo pagalbos, tramdant daugumos žemvaldžių savivalę.

Tačiau iš pradžių tai nelabai sekėsi. Savarankiškasis hercogas p i r m i a u s i a pats turėjo įtvirtinti savo valdžią dvarininkų atžvilgiu. Šie, kaip ir kai kurie miestų ponai, jau daugiau kaip ištisą šimtmetį buvo įpratę nelabai paisyti krašto valdovo. Tokio įsisenėjusio požiūrio negalima buvo iš karto pakeisti. Neišvengta smarkių susidūrimų.

Taigi valstietija kol kas dar nieko nepelnė iš naujosios valdovo galybės. Galbūt ji pradžioje nieko gero ir nesitikėjo. Užtat nė nesikreipė su skundais. Dėl to vargu ar šis ką žinojo apie valstiečių padėtį. Galiausiai tą padėtį dar pablogino naujas švedų puolimas. Ir kai pagaliau kurfiurstui pavyko švedus išstumti, tikriausiai jis turėjo susipažinti ir su valstiečių būkle. Tada pasirodė, kad „nevokiškajam“ elementui jis tiesiog nepalankus. Tas „elementas“ jam atrodė visai menkavertis.

Tai aiškėja ir iš to, kad dar 1681 metais išleistas „Dėvėsenos potvarkis“, pagal kurį lietuviams nevalia taip vilkėti kaip vokiečiams. Taip pat uždrausta lietuviams mokėti tokį patį atlyginimą kaip bernams ir mergoms vokiečiams. Nesilaikantys šio potvarkio tiek darbdavys, tiek ir lietuvis samdinys buvo baudžiami kalėjimu (Lucanus, sąs.2, p.164).

Taigi net iš savarankiško krašto valdovo bent kokio padėties pagerinimo žemiausias lietuvių sluoksnis vargu ar galėjo tikėtis. Netgi pasirodė, kad valdovas dvarininkams suteikęs naujų teisių prieš lažininkus. Jis pavedė jiems ir teisėjų pareigas. O tie galėjo nubausti iki 6 mėnesių kalėjimo. Jei lažininkas norėjo ką apskųsti, savo reikalą pirmiausia turėjo išdėti dvarininkui (A.Skalweit, Die ostpreussische Domanenvenvaltung – „Domenų valdymas Rytų Prūsijoje“, p.205). Bet apskųsti patį poną nebuvo įmanoma.

Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR