Trečiadienis, Gruo 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

XI LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA MŪSŲ TĖVYNĖJE

527/567 psl.

1. KULTŪRĄ KURIANTYS VEIKSNIAI 

Kultūros esmė ne visados aiškiai suvokiama. Užtai, sprendžiant apie kitos tautos kultūrą, dažnai klystama. Tik nedaugelis supranta, kad tautiškumas jau savaime yra kultūra. Norint tai suprasti, reikia dar kartą aptarti kultūrą kuriančius veiksnius.

Vienas vokiečių mokslininkas sako, kad ir augalai kurią kultūrą. Žemės paviršiaus juodžemis, gyvojo pasaulio prielaida, esąs to padarinys. Tačiau čia atsižvelgiama ne tiek į atskirus augalus, kiek į visą augaliją, kaip į kūrybinį elementą. Panašiai, matyt, pasakytina ir apie gyvūniją.

Bet pirmiausia kultūros kūrėju laikytinas žmogus . Žmonija įkūnija tokią kūrybinę galią, kuri žemiškojo gyvenimo visumai turi reikšmingiausią poveikį. Bet iš esmės tai supranta tik nedaugelis. Ir nedaugelis vertina šio fakto supratimo svarbą.

Daugumai mąstančių žmonių tikra yra tik tai, kad viskas, kas žmogaus sukurta, jau turi ir žmogiškumo žymę ir kad tai toli pranoksta visa, ką būčiai duoda gyvūnija bei augalija. Žmogaus darbinė ir, deja, griaunamoji veikla bent kiek lygintina su visos natūralios gamtos. Tuo tarpu vien tik žmogus laikytinas kultūros kūrėju.

Žmonija ir yra pasaulyje kultūros veiksnys. Kiekviename atskirame žmoguje tai reiškiasi kaip žmoniškumas, kaip tikroji jo esmė. Tačiau ne visų žmonių ši galia vienodo stiprumo. Užtat vieni žmonės labiau, kiti mažiau žmoniški. Tai tikriausiai visiems žinomas dalykas.

Taip pat neabejotina, kad ir kiekvienas žmogus gali tobulėti. Šitas tobulėjimas ir yra tikroji kultūra. Daugiausia ji randasi iš žmonių tarpusavio poveikio. Tobulėjant žmoniškumui, atsiranda ir visa kita, kas vadinama kultūra.

Panašiai jau suvokė kultūrą senovės graikai ir romėnai. Graikai, kalbėdami apie helenišką auklėjimą, turėjo galvoje tą patį. Kilmingosios giminės garsino savo dievišką kilmę. Taigi stengdamiesi artėti prie heleniškumo, jie iš tikrųjų siekė susidievinimo. O romėnai savo tautos klestėjimo laikais kalbėjo apie humanitas. Bet čia galėjo būti turimas galvoje tik žmogaus esmės vidinis tobulėjimas.

Tačiau reikšminga ne tik žmoniškumo laipsnis: nors ir to paties aukštumo , jis gali reikštis kitokiais būdais. Žmoniškumas kiekvienoje tautoje atsiskleidžia vis kitaip, kaip kad šviesa kiekvienoje atskiroje spalvoje. Todėl kiekviena tauta yra savita žmonijos forma ir savitas turinys.

Tautiškumas yra būties turinys, tuo tarpu apie žmoniją be išlygų to nepasakysi: ji tegali reikštis kokios nors tautos pavidalu. Tautiškumas nuo neatmenamų laikų pereina iš kartos į kartą kaip gyvenimo vertybė, vis labiau persmelkiama žmoniškumo. Ir tai vadinasi sužmoniškėjimas arba kultūra tikriausia prasme.

Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...