Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

XII NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

p.567- 604

1. POŽYMIAI IR POREIKIAI

Dabar jau apskritai visi žino, kad pasaulyje vyksta dideli pokyčiai. Tas keitimasis toks visuotinis, koks tikriausiai anksčiau niekad nebuvo. Vien faktas, kad nepaprastai daugeliui kultūros žmonių staiga nebelieka kas veikti, labai krinta į akis. Matyt, jų veikla ligi šiol pernelyg krypo viena linkme.

O dabar žmonės priversti kitaip darbuotis, skirti savo jėgas kitiems tikslams. Dėl to, žinoma, ir aplinkuma įgauna kitokį pavidalą. Ir daugeliui tai reiškia ateinant naują kultūrą. Iš jos tikimasi žmonių būklės ir tarpusavio santykių pagerėjimo.

Šio pasikeitimo priežastimi daugelis neabejodami laiko Pasaulinį karą. Bet iš tikrųjų jis yra ankstesnės, pirmiausia techninės, kultūros padarinys. Ir jis atnešė visai žmonijai didžiausių kančių. Tačiau šitaip jis atskleidė žmonių ligšiolinių pastangų esmę.

Visose Žemės rutulio dalyse dabarties žmonių kultūra daugiausia buvo orientuota į išorinį pasaulį bei jo turinį ir skatinama tarpusavio prieštaravimų. O paskui pagaliau paaiškėjo, kad kultūringoji žmonija, nežiūrint visos techninės pažangos, slysta atgal. Vadinasi, turėjo būti kažkas padaryta visai priešingai.

O dabar daugumai žmonių reikia apsiriboti vien tik būtiniausiais gyvenimo dalykais. Todėl jie siekia artimesnio ryšio su žeme ir apskritai su gamta. Jie ieško pagrindinių būties, gyvenimo jėgų. Tokios pastangos turėtų priartinti esminį pakilimą.

Tačiau vėlgi nereikėtų to suprasti tik kaip kitos rūšies kultūros kūrimo. Geriausiu atveju tai tegalėtų reikšti pažangą viena kryptimi. Jokiu būdu nereikia tikėtis ko nors pasiekti veiklumu ir išorine jėga. Svarbiausia čia yra tai, kad atgytų žmogaus esmė, kad ji imtų tobulėti. Tik šitaip gali atsirasti tikra ir visuotinė pažanga.

O pažangos reikia ieškoti pačiame žmoguje. Taigi kalbama apie visos žmonijos taurėjimą. Juk tas žmogus neabejotinai bus tobulesnis, bus kultūringas, kuris rodo daugiau žmoniškumo nei kiti, kurio gyvenimo būdas pažymėtas skaidresnio, tauresnio žmoniškumo ženklu. Ir tai aiškiai rodo, kad žmonijos lemiamoji jėga yra tokios asmenybės.

Ko pageidautume iš atskiro žmogaus, tas tinka ir visai tautai.

Ir tauta pakilusi ant aukštesnės pakopos, jei joje pastebima daugiau žmoniškumo. Tada tautos gyvenimas savo dvasingumu, minčių ir nuotaikų pasauliu yra tarytum gerokai skaidresnis.

Aišku, vienos tautos žmonės nėra vienodi. Jų vidaus, dvasinis pasaulis skiriasi išmintimi, stiprybe, esmingumu. Dėl to į bendrą gyvenimo paveikslą vieni meta šešėlius, kiti lieja šviesą ir gyvastingumą. Dėl to jame matyti nuolatinis kitimas. Gyvenimas nuolat pasiduoda permainoms. Tauta pažangą bus pasiekusi tik tada, kai visos tautos dvasiniame pasaulyje pagausės doros, tikrojo žmoniškumo.

Jėgos tam kaupiasi per atskirus individus. Vien jų skirtingumas veikia skatinamai. Priešybė išryškina kiekvieną savitumą, stiprėja gyvybinės galios. Blogio akivaizdoje suaktyvėja gėris, o blogis pasidaro labiau atpažįstamas.

Su kuo eis, apsispręsti turi individas. Nuo jo tada priklauso ir visuomenės pažanga ar atsilikimas, laimėjimas ar praradimas. Kai į visuomenės gyvenimą gausiau įliejama niekšiškumo ir žemų aistrų, tada jis nusmunka ant žemesnės pakopos, o kur visuomenės gyvenime reiškiasi kilnūs jausmai, didžiadvasiškumas ir sielos tyrumas, ten gyvenimas pagyvės, labiau suklestės, pasieks aukštesnės vertės, sutviskės stipresne šviesa.

Bet ir lygios vertės individai skatina vieni kitus tobulėti, ypač jei jie savo būdu skirtingi. Tą skirtingumą duoda kilmė. Nors ir lygaus stiprumo, žmoniškumas kiekvienoj tautybėj atsiskleidžia kitaip. Juk ir safyras gali būti ar mėlynas, ar geltonas. Koks nors romaniškas ar gotiškas vokiečio meistro statinys meniškumu gali būti visai lygiavertis su prancūzišku, tačiau jis visiškai kitaip atrodys. Ir tikrasis žmoniškumas iš vienos tautybės žmogaus spinduliuoja visai kitaip negu iš kitos tautybės. Kitaip jis ir reiškiasi.

Kaip tik dėl to kuriančioji galia išugdė įvairias tautas ir toliau palaiko jų skirtingumą. Jos turi viena kitą supažindinti su skirtingais dalykais, kaip sau įprastiniais ir teikti naujos patirties. Įvairumas yra būtinas kylančios pažangos ženklas. Vienodumas reiškia sąstingį, pusiausvyrą, o skirtingumų panaikinimas – atsilikimą, nuosmukį.

Žmogui tikrai nėra įmanoma prigimties suteiktų duomenų visai pakeisti, nebent ryžtųsi juos su šaknimis išrauti. Tačiau pristabdyti jų vystimąsi jis gali labai nesunkiai. O paskatina pastarąjį nuoseklus prigimties polinkių paisymas.

Taigi jei vienos tautybės žmogui primetamas kitos tautybės būdas, tai, kaip jau anksčiau minėta, suvaržomas jo įgimtas būdas ir, aišku, trukdoma reikštis jo žmoniškumui.

Ir tada šalia kitų žmonių jis darosi menkavertis, šitą savo trūkumą perkelia ir į visuomenės gyvenimą, tapdamas tamsiąja jėga.

Taigi kiekviena kylanti kultūra kaip prielaidą veiklumui turi turėti aukštesnio žmoniškumo, žmonių su nesulaužytu, o – sutaurintu tautiniu savitumu. Tik tokie žmonės savo paveldėtom gyvenimiškom ir kultūrinėm vertybėm gali skatinti kitų suklestėjimą. Šitaip susiklosto tikra kultūra, palyginti su kuria tariama perimtoji iš svetur kultūra tėra vien nubaltintas tinkas. Tik tikrą kultūrą turintys visi žmonės, visos tautos gali sėkmingai skatinti žmonijos pažangą.

Jūs esate čia: Naujienos Teosofija Vydūnas SEPTYNI ŠIMTMEČIAI 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS