Penktadienis, Lap 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis

Teosofinis žodynėlis

Žodynėlis prie „Raktas į teosofiją“

ABSOLIUTIŠKUMAS. Kai šiuo žodžiu įvardijamas Universalus Principas, jis apibūdina abstraktų daiktavardį; tai teisingiau ir logiškiau, negu vartoti būdvardį „absoliutus“ tam, kuris neturi nei atributų, nei apribojimų ir negali jų turėti.

ADEPTAS (lot. Adeptus). Okultizme – tai tas, kuris pasiekė įšventinimo lygį ir tapo Ezoterinės Filosofijos Mokslo žinovu.

ADOMAS KADMONAS (žyd.) „Žmogus archetipas, Žmonija. „Dangiškas Žmogus“, nepuolęs į nuodėmę. Kabalistai jį priskiria Dešimčiai Sefirotų žmogiško supratimo lygmenyje.“ Kabaloje Adomas Kadmonas yra išryškėjęs Logosas, atitinkantis mūsų Trečiajį Logosą. Neišryškėjęs yra pavyzdinis, idealus Žmogus ir simbolizuoja Visatą in abskondito arba jos „nebuvimą“, – Aristoteliška prasme. Pirmasis Logosas yra „Pasaulio Šviesa“, Antrasis ir Trečiasis – jo palaipsniui tirštėjantys šešėliai.

AFENAGORAS. Filosofas platonietis iš Atėnų, 177 m.e. metais parašė graikišką krikščionių apologiją, kuri buvo nusiusta imperatoriui Markui Aurelijui, kad įrodyti, jog iškelti prieš juos kaltinimai dėl to, kad jie kraujomaišos ir kad jie valgė nužudytus vaikus buvo melagingi.

AGAFONAS (gr.). Pagal Platoną Aukščiausia Dievybė, tiesiogiai „Dievas“. Mūsų ALAIJA arba Pasaulinė Siela.

AGNOSTIKAS. Šį žodį pirmasis pavartojo profesorius Hukslei (Huxley, Darvino bendražygis, anglų biologas) pažymėti tą, kuris netiki niekuo, kas negali būti patvirtinta jutimo organais.

AHANKARA (sanskr.). Idėja „Aš“, savęs suvokimas arba tapatybė pačiam sau; „Aš“, egoistinis ir majavinis principas žmoguje, mūsų nežinojimo rezultatas, atskiriantis mūsų „Aš“ nuo Visatos Vieningojo Aš. Asmenybė, egoizmas.

AIŠKIAGIRDYSTĖ. Sugebėjimas – įgimtas arba įgytas dėka okultinio apmokymo – girdėti bet kokiu atstumu.

AIŠKIAREGYSTĖ. Sugebėjimas matyti vidine akimi arba dvasiniu regėjimu. Dabar vartojama prasmė – tai netikslus terminas, savo reikšme apimantis ir laimingą nuovoką dėl įgimto įžvalgumo ir tą dovaną, kurią puikiai išreikšdavo Jakovas Biome ir Svedenborgas. Bet ir tie didieji aiškiaregiai, nesugebėję pakilti aukščiau bendros judėjų Biblijos dvasios ir sektantiškų mokymų, painiojosi tame, ką matė, ir todėl nutolo nuo tikrosios aiškiaregystės.

ALEKSANDRIJOS FILOSOFAI (arba mokykla). Ši įžymioji mokykla atsirado Aleksandrijos mieste (Egipte), kuris daugelį šimtmečių buvo švietimo ir filosofijos centru. Mokykla turėjo didelę biblioteką, kurią savo valdymo pradžioje įsteigė Ptolomėjus Soteras (Ptolomėjus mirė 283 metais prieš m.e.) ir kuri kažkada didžiavosi turinti 700 000 ritinių arba tomų; savo muziejų; pirmą tikrą Mokslų ir Menų Akademiją; jai priklausė pasaulyje žinomiausi mokslininkai, tokie kaip mokslinės geometrijos tėvas Euklidas, graikų matematikas Apolonijas Pergietis (apie 262 – apie 190 pr. m e.), veikalo „Kūgio pjūviai“ autorius; aritmetikas Nikomahas (apie 100 m.); taip pat astronomai, fizikai, anatomai kaip Erasistratas ir Herofilas (apie 335 – 280 pr. m. e.); gydytojai, muzikantai, dailininkai ir t.t. Miestas tapo dar žinomesniu, kai 173 mūsų eros metais Amonijus Sakas įsteigė eklektinę arba neo-platonišką mokyklą, kurios mokiniais buvo Origenas, Plotinas ir daugelis kitų dabar istorijai žinomų vyrų. Žinomiausios gnostikų mokyklos ima pradžią Aleksandrijoje. Filonas Judėjus, Josifas, Jamblihas, Porfirijus, Klementas Aleksandrietis, Ipatija (mergelė-filosofas) ir nesuskaičiuojama daugybė kitų antros eilės dydžio žvaigždžių – visi skirtingu metu priklausė šioms mokykloms ir padėjo Aleksandrijai tapti labiausiai šlovinama mokslo tvirtove, kada nors sukurta pasaulyje.

ALCHEMIJA. Ul-kemi arba Al-kimija suarabintas graikų žodis chneia, nuo cuhos „sultys“, sunka išspausta iš augalo. Alchemija nagrinėja subtiliausias gamtos jėgas ir tas įvairiausias sąlygas, kuriomis jos pasireiškia. Prisidengiant žodžiais, daugiau ar mažiau dirbtinai, stengiantis paslėpti nuo neišmanėlių misterium magnum (didžią paslaptį) tiek, kad ji liktų nepavojinga egoistiniam pasauliui. Alchemikas savo pirmuoju egzistencijos principu skelbia Universalų Skiediklį, kuris ištirpina visus sudėtinius kūnus, sudarydamas vienalytę substanciją iš kurios jie kilo; šią substanciją jis vadina grynu auksu arba summa materia (aukščiausia materija). Šitas skiediklis, vadinamas menstrum universale, sugeba pašalinti visų ligų pradus iš žmogaus organizmo, gražinti jaunystę ir prailginti gyvenimą. Toks yra lapis philosophoru, filosofinis akmuo.

Į Europą alchemija pateko dėka arabų išminčiaus ir filosofo Geberio (Gabir ibn Haijan, apie 721 – apie 815 m.) aštuntame m.e. amžiuje; bet daugelį amžių iki tol ji buvo žinoma ir praktikuojama Egipte ir Kinijoje. Daugelis papirusų ir kitų rašytinių šaltinių liudija, kad ji buvo studijuojama daugelio valdovų ir žynių. Šios žinios buvo saugomos kaip ir hermetistų traktatai. Alchemija studijuojama trim skirtingais aspektais, kurie leidžia įvairias interpretacijas, o būtent, Kosminiu, Žmogišku ir Žemišku aspektais.

 Šie trys metodai įasmeninami trim alcheminėm savybėm – siera, gyvsidabriu ir druska. Įvairūs autoriai tvirtino, kad alchemijoje yra, atitinkamai, trys, septyni, dešimt ir dvylika procesų; bet visi sutinka, kad ji turi tik vieną tikslą: paversti grubius metalus į auksą. Vis tik, kas yra tas auksas iš tikrųjų, teisingai supranta tik nežymi mažuma. Neabejotina, kad gamtoje egzistuoja toks procesas kaip paprastų metalų transmutacija į kilnesnius, tame tarpe ir į auksą. Bet tai tik vienas alchemijos aspektas, žemiškas arba grynai materialinis, ir, kaip mes logiškai suvokiame, šis procesas vyksta Žemės gelmėse. Aukščiau šios interpretacijos alchemijoje yra simbolinė prasmė, grynai psichinė ir dvasinė. Tuo metu, kai alchemikas-kabalistas stengiasi įgyvendinti žemišką procesą, alchemikas-okultistas su panieka atmeta aukso šaltinius, sukaupia visą dėmesį ir nukreipia visas pastangas tik žemojo ketverto transmutacijai į dieviškąjį aukščiausią žmogaus trejetą (trejybę), kuris, esant visiškam susiliejimui, yra vieningas (vientisas). Dvasinė, mentalinė, psichinė ir fizinė žmogaus egzistavimo sferos alchemijoje prilyginamos keturiems elementams – ugniai, orui, vandeniui ir žemei, kiekvienas jų gali būti vienoje iš trijų būsenų: tai yra, pastovioje, kintamoje ir lakioje. Mažai, beveik nieko nėra žinoma apie šios archaiškos filosofijos šakos kilmę, bet neabejotinai, ji jau buvo prieš atsirandant bet kuriam zodiakui ir bet kuriai pasaulinei mitologijai; neabejotina ir tai, kad tikrąją transmutacijos tiesą (fiziniame lygmenyje) senovėje žinojo, bet prarado prieš prasidedant taip vadinamam istoriniam periodui. Šiuolaikinė chemija už savo geriausius fundamentaliausius atradimus turi būti dėkinga alchemijai, bet, nežiūrint į jos neginčijamą truizmą, kad visatoje egzistuoja tik vienas elementas, chemija metalus priskyrė elementų klasei ir tik dabar pradeda suprasti savo klaidą. Net kai kurie enciklopedistai priversti pripažinti, kad jeigu daugelis liudijimų apie transmutaciją yra apgavystė arba paklydimas, „tai vis tik, kai kurie iš jų lydimi įrodymais, kurie daro juos galimais. ...Galvaninių baterijų pagalba buvo atskleista, kad net šarmai turi metalų pagrindą. Galimybė gauti metalą iš kitų medžiagų, turinčių sudėtinių jo ingredientų, ir vieno metalo pavertimas kitu... kol kas turi likti neišspręsta. Taip pat ne visus alchemikus reikia laikyti apgavikais. Daugelis darbavosi visiškai įsitikinę savo tikslo pasiekimu, su nenuilstančia kantrybe ir tyra širdimi, kurią primygtinai rekomenduodavo solidūs alchemikai, kaip pagrindinę darbo ir sėkmės sąlygą“ („Pop. Encyclop.“).

ALTRUIZMAS. Nuo alter – kitas. Savybė priešinga egoizmui. Veiksmai nukreipti daryti gera kitiems, nekreipiant dėmesio į save.

AMONIJUS SAKAS. (Amonius Saccas). Didis ir nuostabus filosofas, gyvenęs II ir III m.e. amžiuje; neo-platoniškos filaletų arba „tiesos mylėtojų“ mokyklos įkūrėjas (173 m.). Jis gimė vargingoje krikščioniškoje šeimoje; buvo apdovanotas išskirtiniu, beveik dievišku gerumu, jį vadino Teodidaktu – „Dievo apmokytu“. Jis gerbė visa, kas yra gera krikščionybėje, bet labai anksti atsiskyrė nuo jos ir nuo bažnyčios, nesugebėjęs joje rasti ko nors iškilesnio nei senosiose religijose.

ANAKSAGORAS Klazomentietis. (Anaxagoras Klozomenios; apie 500 pr. m.e. Azijoje – apie 428 pr. m.e.). Studijavo filosofiją vadovaujamas Anaksimeno iš Meletos; vėliau apsigyveno Atėnuose. Tarp jo pasekėjų ir mokinių buvo Sokratas, Euripidas, Archelajus ir kiti iškilūs žmonės ir filosofai. Jis buvo labai išsimokslinęs astronomas ir vienas iš pirmųjų viešai paskelbė tai, ką Pitagoras mokė slapta, tai yra planetų judėjimą, Saulės ir Mėnulio užtemimus ir t. t. Būtent jis mokė Chaoso teorijos, kad „niekas neatsiranda iš nieko“, ir mokė apie atomus, kurie yra visų kūnų ir substancijų pagrindas ir yra „tokios pat prigimties, kaip ir tie kūnai, kuriuos jie sudaro“. Tie atomai, mokė jis, suteikė judėjimą Nous (Visatinis Protas, indų Mahat). Šitas Nous yra nematerialinė, amžina, dvasinė esybė. Ši kombinacija sukūrė pasaulį: materialūs, kieti kūnai leidosi žemyn, o eteriniai atomai (arba ugninis eteris) kilo aukštyn ir plito aukštesnėse dangiškose sferose. Aplenkdamas šiuolaikinį mokslą daugiau kaip 2000 metų, jis mokė, kad žvaigždės sudarytos iš tos pačios materijos kaip ir Žemė, kad Saulė yra liepsnojanti masė; kad Mėnulis – tamsus negyvenamas kūnas, gaunantis šviesą iš Saulės; kometos – klaidžiojančios žvaigždės arba kūnai; be to, aplenkdamas šiuolaikinį mokslą, jis pareiškė, kad yra visiškai įsitikinęs, kad realus daiktų egzistavimas, kuris suvokiamas mūsų jausmais, negali būti akivaizdžiai įrodomas. Jis mirė tremtyje Lampsake būdamas septyniasdešimt dviejų metų.

ANALOGETIKAI. Amonijaus Sako mokiniai, taip pavadinti todėl, kad turėjo įprotį interpretuoti visas legendas, mitus ir šventas misterijas pagal analogijos ir atitikimo principus, tai dabar matome kabalistinėje sistemoje, ir aukščiausiu laipsniu – ezoterinės filosofijos mokyklose Rytuose.

ANANDA. (sanskr.). Palaima, džiaugsmas, laimė. Gautamo Buddos mylimiausio mokinio vardas.

ANIMA MUNDI (lot.). „Pasaulinė Siela“ (Visatos Siela), tas pats, kas pas  Šiaurės buddistus, Alaija, dieviškoji esybė, kuri persunkia, sudvasina ir užpildo viską nuo smulkiausio materijos atomo iki žmogaus ir dievo. Kai kuria prasme tai „Motina su septynsluoksne skraiste“ iš „Secret Doctrine“ stancų, septynių sąmonės ir moralinės bei fizinės diferenciacijos lygmenų suvokimas. Aukščiausiu aspektu tai yra Nirvana, žemiausiu – astralinė šviesa. Gnostikams, ankstyviesiems krikščionims ir nazariečiams ji buvo moteriškos giminės; kitose sektose – dvilytė, nagrinėjama tik žemutiniuose keturiuose lygmenyse. Ugninė, ji yra eterinės prigimties objektyviame formų pasaulyje (šiuo atveju – eteris), dieviška ir dvasinė trijuose aukštesniuose lygmenyse. Kai tvirtinama, kad kiekviena žmogiškoji siela gimdama, atsiskiria nuo Anima Mundi, tai, ezoteriškai reiškia, kad mūsų aukštieji Ego savo esme identiški Tam; tai yra amžino nepažinaus Visatos Absoliuto spinduliavimas.

ANOIJA (gr.). Tai „supratimo trūkumas“, „kvailystė“. Anoija yra pavadinimas, kurį Platonas ir kiti filosofai suteikė žemajam manas (ž. protui), kai šis per daug suartėja su kama, kuri neturi proto (agnoija). Graikiškas žodis „agnoia“, besąlygiškai, yra kilęs iš sanskrito žodžio „adžnana“ (tariamas agnjiana) arba nežinojimas, neišmanymas, neprotingumas.

ANTROPOMORFIZMAS (gr.). Dievų vaizdavimas žmogaus pavidalu ir priskyrimas jiems žmogui būdingų savybių.

ANUGITA (sanskr.). Viena iš Upanišadų. Labai okultinis traktatas.

APOLONAS BELVEDERIO. Iš visų žinomų Apolono, Jupiterio ir Latonės Sūnaus, vadinamo Febu, Heliosu ir Saole, statulų pati geriausia ir tobuliausia yra ta, kuri žinoma šiuo pavadinimu ir kuri dabar randasi Belvederio galerijoje Vatikane, Romoje. Statula pavadinta Pifono Apolonu, nes šis dievas čia pavaizduotas pergalės prieš drakoną Pifoną momentu. Šią statulą rado Antrumo griuvėsiuose 1503 metais.

APOLONIJUS iš TIANOS (gr.). Puikus filosofas, gimęs Kapadokijoje I m.e.a. pradžioje. Ištikimas pitagorietis, išstudijavęs finikiečių mokslus, vadovaujant Eutidemui, taip pat pitagoriečių filosofiją ir kitus mokslus pas Eukseną iš Heraklėjos. Pagal tos mokyklos principus jis išliko vegetaru visą gyvenimą, maitinosi tik vaisiais ir augalais, negėrė vyno, rūbus nešiojo tik iš augalinio pluošto, vaikščiojo basas ir netrukdomai leido augti barzdai ir plaukams – kaip ir visi pašvęstieji iki ir po jo. Jis buvo pašventintas Egėjuje Eskulapo (Asklepijaus) šventyklos žynių ir mokėjo daug „stebuklų“, gydant ligonius. Penkių metų tylėjimu pasiruošęs aukštesniems pašventinimams, aplankęs Antiohiją, Efesą, Pamfiliją ir kitas vietas, jis per Babiloną išvyko į Indiją; visi jo artimi mokiniai paliko jį, pabijoję vykti į „burtų šalį“. Tik atsitiktinai priklydęs mokinys Damis, sutiktas pakeliui, lydėjo jį visos kelionės metu. Pagal Davisą, kurio pasakojimą po šimto metų perrašė kažkoks Filostratas, Babilone Apolonijui suteikė pašventimus magai ir chaldėjai. Grįžęs iš Indijos jis pasirodė esąs tikru pašvęstuoju, nes epidemijos ir žemės drebėjimai, valdovų mirtys ir kiti įvykiai, apie kuriuos jis pasakydavo, visada išsipildydavo. Lesboso Orfėjaus žyniai iš pavydo atsisakė jam suteikti savo ypatingų misterijų pašventimus, tačiau po kelių metų vis tik suteikė. Atėniečiams ir kitų miestų žmonėms jis skleidė gryniausią ir kilniausią etiką; fenomenai, kuriuos jis vykdė, buvo stebuklingi, gausūs ir tvirtai patvirtinti. „Kaip tai suprasti, – su nerimu klausia Justinas Kankinys, – kaip suprasti, kad Apolonijaus talismanai (telesmata) turi jėgą, jie apsaugo, kaip mes matome, nuo bangų įniršio, vėjo pykčio ir laukinių žvėrių užpuolimo; ir, tuo pat metu, kai mūsų Viešpaties stebuklai yra tik padavimuose, Apolonijaus stebuklai yra tokie dažni ir tikrai pasireiškia dabartiniuose įvykiuose?...“ („Quest.“, XXIV). Atsakymą lengva rasti, žinant tokį faktą, kad perėjęs Gindukušą, Apolonijus vieno valdovo nukreipiamas į Išminčių vienuolyną – galbūt esantį ten iki šiol – kur buvo apmokytas ir jam buvo atskleistos ypatingos žinios. Jo dialogai su korintiečiu Menipu pateikia mums ezoterinį katekizmą ir atskleidžia (jeigu teisingai suprasti) daugelį svarbių gamtos paslapčių. Apolonijus buvo karalių ir karalienių draugu ir korespondentu. Jo stebuklingos arba „magiškos“ galios patvirtintos geriau negu kieno nors kito. Ilgo ir nuostabaus gyvenimo pabaigoje Efese jis įsteigė ezoterinę mokyklą ir pasimirė, sulaukęs beveik šimto metų.

ARIJAI. Pagal ketvirto amžiaus Aleksandrijos kunigo, teologo Arijaus vardą jo šalininkai. Tie, kurie tiki, kad Kristus yra žmogiška būtybė, esanti žemiau Dievo Tėvo, nors jis ir didis, kilnus žmogus, tikras Adeptas, susipažinęs su visomis dieviškomis paslaptimis.

ARISTOBULAS (gr.). Aleksandrijos rašytojas ir mažai žinomas filosofas, žydas, stengęsis įrodyti, kad Aristotelis išaiškino ezoterines Mozės mintis.

ARCHANGELAS (gr.). Aukščiausias angelas. Arch – svarbiausias, vyriausias, pradinis, ir angelos – pasiuntinys.

ARHAT(AS) (sanskr.). Taip pat tariama ir rašoma Arahat, Arhan, Rahat ir t.t. „Nusipelnęs“, tobulas Arja, tas kuris išlaisvintas nuo persikūnijimo; „nusipelnęs dieviškos pagarbos“. Šis vardas pradžioje buvo suteikiamas Džainų, o po to Buddistų šventiesiems, pašvęstiems ezoterinėse misterijose. Arhatas – tai tas, kuris stojo į paskutinį, aukščiausią kelią ir todėl atleistas nuo naujų gimimų.

ARJA (sanskr.), arba Arjan, tiesiogiai „šventasis“. Pradžioje tai buvo riši titulas, kurie įvaldė Arjasatjaniir ir stojo į Arjamarga kelią, į nirvaną arba mokša, didysis „ketvirtainis“ kelias. Bet dabar šis pavadinimas tapo rasės pavadinimu, ir mūsų orientalistai, atimdami iš indų braminų pirmagimystės teisę, padarė visus europiečius arijais. Ezoterizme tuos keturis kelius arba stadijas vadina „keturiais vaisiais“. Arhato pakopos atitinkamai vadinamos:srotapatti, sakridagamin, anagamin ir arhat, arba keturios Arjų klasės, atitinkančios šiems keturiems keliams ir tiesoms.

ASMENYBĖ. Okultizme Asmenybė tai apatinis ketvertukas, arba astralinė-fizinė būtybė kai žmogus susideda iš septynių principų. O Vieninga Aukštoji Trejybė vertinama kaip Individualybė. Tokiu būdu, Asmenybė apima visus vieno fizinio gyvenimo charakteringus bruožus ir atsiminimus, o Individualybė yra nesunaikinamas Ego, kuris persikūnija arba apsigaubia asmenybėmis viena po kitos.

ASPEKTAS. Forma (rupa), kurioje išryškėja koks nors septyntainio žmogaus arba Gamtos principas, Teosofijoje vadinamas Aspektu.

ASTRALINIS KŪNAS arba Astralinis „Antrininkas“. Eterinis dublikatas arba žmogaus ar gyvio (gyvulio) šešėlis. Skaitytojas neturėtų jo painioti su Astraline Siela, kuri yra žemojo Manas atspindys, arba taip vadinamokama manas, Aukščiausio Ego atspindys.

ASTROLOGIJA (gr.). Mokslas, nusakantis dangaus kūnų poveikį žemiškiems dalykams ir pretenduojantis nuspėti būsimus įvykius pagal dangaus kūnų išsidėstymą. Jos amžius toks, kad ji yra vienoje gretoje su didžiausiais žmogiškojo pažinimo paminklais. Daugelį amžių tai buvo slaptas mokslas Rytuose ir, pagal aukščiausią aspektą, tokia išlieka ir mūsų dienomis. Vakaruose jos ezoterinis, kažkiek tobulesnis, panaudojimas buvo pasiektas tik po to, kai maždaug prieš 1400 metų Varacha Muchira parašė veikalą apie astrologiją. Klaudijus Ptolomėjus, žinomas geografas ir matematikas, apie 135 m.e. metus parašė traktatą „Tetrabiblos“, kuris ir dabar yra astrologijos pagrindu. Horoskopų mokslas dabar studijuojamas keturiomis kryptimis: 1) žemiška – pritaikant ją meteorologijai, seismologijai, žemdirbystei ir t.t.; 2) valstybine ir pilietine – liečiančia tautų, karalių ir valdovų likimą; 3) kasvalandinė (momentinė) – sprendžiant abejones, kylančias kokiu nors klausimu; 4) horoskopinė –pritaikymas asmens likimui nuo gimimo momento iki mirties. Egiptiečiai ir chaldėjai buvo vieni seniausių astrologijos gerbėjų, nors jų žvaigždžių skaitymo metodai ir šiuolaikinė praktika labai skiriasi. Egiptiečiai tvirtino, kad Belus, Bel arba Elu chaldėjų dieviškos dinastijos arba dievų-karalių dinastijos palikuonis buvo kilęs iš Chemi šalies ir paliko ją tam, kad prie Eufrato krantų įkurtų Egipto koloniją, ten buvo pastatyta šventykla, kurią prižiūrėjo žyniai, tarnaujantys „žvaigždžių valdovams“; tie žyniai ir pasivadino chaldėjais. Žinomi du faktai: a) kad Fivai (Egipte) pretendavo į astrologijos išradėjų garbę; ir b) kad chaldėjai buvo tie, kurie šio mokslo mokė kitas tautas. Fivai žymiai aplenkė ne tik „Uru chaldėjus“, bet ir Nipurų, kur iš pat pradžių buvo garbinamas Belas, ir Sin, jo sūnus (Mėnulis), buvo vyriausiu Uro šalies dievu, sebiajėniečio ir astrolatro Teracho ir jo sūnaus Abraomo, didžio astrologo, pagal biblijos padavimą, gimtinė. Tokiu būdu viskas atitiktų egiptiečių tvirtinimus. Jeigu vėliau astrologo vardas įgavo prastą reputaciją Romoje ir kitose šalyse, tai tik dėka tų sukčių, kurie norėjo gauti pinigų, pasinaudodami tuo, kas buvo neatskiriama šventų Misterijų Mokslo dalimi ir, nesuprasdami jų, sukūrė sistemą, paremtą tik matematika, o ne transcendentine metafizika, kuri fizinius dangaus kūnus laikė tik kaipupadhi arba materialiniu pagrindu. Ir vis tik, nežiūrint į visus persekiojimus, tarp mąstančių ir mokslo protų astrologijos pasekėjų visada buvo daug. Jeigu Kardanas ir Kepleris buvo tarp ištikimiausių pasekėjų, tai vėlesniems nėra priežasčių raudonuoti, esant dabartinei netobulai ir iškreiptai jos formai. Kaip pasakyta „Izidėje“ („Isis Unveiled“ I, 217): „Astrologija tiksliajai astronomijai yra tas pats, kas psichologija tiksliajai fiziologijai. Astrologijoje ir psichologijoje reikia išeiti už matomo materijos pasaulio ribos ir įeiti į transcendentinės dvasios valdas“.

„AŠ“. Žmogus turi du „Aš“ – Aukštąjį ir Žemąjį, Beasmenį ir Asmeninį. Vienas dieviškas, kitas – pusiau gyvuliškas. Tarp jų labai didelis skirtumas. Reikia tai suprasti.

ATMAN arba ATMA (sanskr.). Visatos Dvasia, dieviškoji Monada, taip vadinamas septintasis žmogaus principas. Aukščiausioji Siela.

ATPILDO DĖSNIS, KARMA (sanskr.). Fiziškai – veiksmas; metafiziškai – Atpildo Dėsnis – priežasties ir pasekmės dėsnis, dorovinis priežastingumas. Nemezidė – taip vadinama tik viena prasme – blogos karmos prasme. Ortodoksiniame buddizme tai yra vienuoliktoji nidana, tarpusavyje susipynus priežastims ir pasekmėms; tai viskam vadovaujanti jėga, dorovinių veiksmų rezultatas, metafizinė Samskara, dorovinė pasekmė veiksmo, kuriuo buvo siekiama patenkinti asmeninį norą. Egzistuoja mūsų dorybių karma ir mūsų trūkumų karma. Karma nei baudžia, nei apdovanoja, paprasčiausiai ji yra vieningas Visuotinis Dėsnis, neklystamai ir, taip sakant, aklai vadovaujantis kitiems dėsniams, sukuriantiems atitinkamoms priežastims atitinkamos krypties rezultatus. Kai buddizmas moko, kad „karma yra tas dvasinis grūdas (kiekvienos esybės), kuris vienintelis pergyvena mirtį ir išlieka persikraustant“ arba persikūnijant, tai reiškia, kad iš kiekvienos asmenybės nieko nelieka, išskyrus jo sukeltas priežastis; priežastis, kurios iš esmės nesunaikinamos, kurių negalima pašalinti iš Visatos, kol jos nepereis į teisėtas pasekmes ir, taip sakant, nebus jų ištrintos. Tokios priežastys, jeigu jos nebus likviduotos jas pagimdžiusios asmenybės gyvenimo metu atitinkamomis pasekmėmis, seks paskui persikūnijantį Ego ir pasivys jį kitame įsikūnijime, iki tol, kol bus pasiekta visiška pasekmių ir priežasčių harmonija. Nė viena „asmenybė“ – grynas materialių atomų bei instinktyvių ir mentalinių savybių junginys – negali išlikti kaip tokia grynos Dvasios pasaulyje. Tik tai, kas nemirtinga pačioje prigimtyje ir dieviška savo esmėje, tai yra Ego, gali egzistuoti amžinai. Būtent Ego, po kiekvienos devačano būsenos išsirenka asmenybę, kurią įdvasins; ir per šias asmenybes gauna sukurtų karminių priežasčių pasekmes, šitas Ego ir yra Aš, kuris buvo paminėtas kaip „dvasinis grūdas“ ir įsikūnijusi karma – „vienintelis pergyvenantis mirtį“.

AUKSO AMŽIUS. Senovės žmonės gyvenimo ciklą dalijo į Aukso, Sidabro, Bronzos ir Geležies Amžius. Aukso Amžius buvo pirmapradžio skaistumo, paprastumo ir visuotinės laimės amžius.

AURA (gr. ir lot.).Subtili, nematoma esybė arba fluidas, ištekantis iš žmonių ir gyvių kūnų ir net daiktų. Tai psichinis išgarinimas, kuriame dalyvauja kaip protas, taip ir kūnas, nes aura yra elektro-gyvybiška ir, tuo pat metu, elektro-mentalinė; teosofijoje tai vadinama akašine arba magnetine. Aura Romos katalikų martirologijoje – šventa.

AVATARA. (sanskr.). Dievybės įsikūnijimas. Dievo arba kitos kilnios būtybės, išsilaisvinusios nuo gimimų būtinybės, atėjimas į paprasto mirtingojo kūną. Krišna buvo Višnu Avatara. Dalai-Lama laikomas AvalokitešvaroAvatara, o Taši-Lama – Czon-ka-po arba Amitabhi Avatara. Yra dvejopos kilmės Avatara: vieni – pagimdyti moters, kiti – neturintys gimdytojų, Anupadaka.

 

Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis