Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis

Teosofinis žodynėlis - B

BIOME (Bohme) Jakobas (1575 – 1624). Didis filosofas mistikas, vienas iškiliausių viduramžių teosofų. Gimė Silezijoje, buvo piemeniu, kai kaimo mokykloje išmoko skaityti ir rašyti, tapo neturtingo batsiuvio pameistriu. Turėjo ypatingą galią, buvo užsigimęs aiškiaregys. Be mokslinio išsilavinimo jis rašė darbus, kuriuose, kaip dabar įrodyta, daug mokslinių tiesų; bet, kaip pats sakė, tai, ką rašė, jis „matė lyg Didžiojoje Gelmėje-Amžinybėje“. Jis turėjo „pilną supratimą apie Visatą chaoso metu“, kuri „ laikas nuo laiko išsiskleisdavo kaip jaunas augalas“. Jis buvo užsigimęs mistikas, kurio materialus kūnas netrukdė protiniam ir dvasiniam Ego ryšiui. Biome, kaip ir kiti neapmokyti mistikai, kaip tik šį Ego klaidingai palaikė Dievu; „Žmogus turi suvokti, – rašė jis, – kad žinojimas nėra jo nuosavas, bet ateinantis iš Dievo, kuris apreiškia Išminties Idėjas žmogaus sieloje tiek, kiek Jis nori“. Jeigu šis Teosofas būtų studijavęs rytų okultizmą, tai būtų supratęs, kad „dievas“, kalbėjęs per jo neišprususį protą, buvo jo paties dieviškasis Ego, visažinanti dievybė jame.

BRAHMA (sanskr.). Studijuojantis turėtų matyti skirtumą tarp Brahmo – bendrinės giminės ir Bramo – Indų Panteono Kūrėjo vyriškos giminės. Pirmasis – Brahma arba Brahman – beasmenė, Aukščiausioji ir nepažini Visatos Dvasia, iš kurio Esmės viskas išsirutulioja (emanacija) ir į kurią viskas sugrįžta; be kūno, ne materiali, negimstanti, amžina, neturinti pražios ir galo. Ji visur esanti, viską sudvasinanti, nuo Aukščiausio Dievo iki menkiausio mineralo atomo. Tuo tarpu Brama vyriškos giminės yra laikomas Kūrėju, egzistuoja savo kūrinijoje tik periodiškai ir taip pat periodiškai pereina į Pralają, tai yra supaprastėja ir išnyksta (ž. Bramo Diena ir Bramo Naktis).

BRAHMA-VIDJA (sanskr.). Ezoterinio Mokslo apie tikrą dviejų Bramų prigimtį žinojimas.

BRAMO DIENA. 2 160 000 000 metų periodas, kurio metu Brama, išėjęs iš auksinio kiaušinio (Hiranjagarbha), kuria ir formuoja materialų pasaulį (būdamas apvaisinančia ir kuriančia Gamtos jėga). Po to, paeiliui sunaikinus pasaulius ugnimi ir vandeniu, jis pranyksta kartu su objektyviąja gamta, ir tada prasideda Bramo Naktis.

BRAMO NAKTIS. Periodas, lygus Bramo Dienai, kurio metu, kaip laikoma, Brama miega. Atsibudęs, jis atnaujina procesą, ir taip tęsiasi visą Bramo amžių, kuris sudarytas iš paeiliui sekančių „Dienų“ ir „Naktų“ ir trunka 100 metų (kiekvienas po 2 160 000 000 žemės metų). Tokiam laikotarpiui išreikšti reikia penkiolikos skaičių eilės; pasibaigus šiam laikotarpiui, prasideda mahapralaja, arba Didysis Skiedimas, kuris trunka tiek pat laiko.

BUDDA (sanskr.). „Prašviesėjas“. Vardas, plačiai žinomas kaip šiuolaikinio Buddizmo įkūrėjo, Kapilavastų Princo, Gautamo Buddos titulas. Aukščiausias žinojimo ir šventumo laipsnis. Norint tapti Budda, reikia išsilaisvinti iš jausmų ir asmenybės vergijos, pasiekti visišką tikrojo Aš suvokimą ir sugebėti neišskirti Jo iš visų kitų Aš; patyrimo būdu visų pirma sužinoti viso matomo Kosmoso visų fenomenų absoliutų nerealumą, pasiekti visišką nepriklausomybę nuo viso trumpalaikio ir baigtinio, ir, būnant dar Žemėje, gyventi tik nemirtingumu ir neribotumu.

BUDDIZMAS. Religinė filosofija, kurią skleidė Gautamas Budda. Šiuo metu Buddizmas pasidalijęs į dvi Bažnyčias – Šiaurės ir Pietų. Sakoma, kad pietų mokykla yra švaresnė, nes skrupulingai išlaikė originalų Valdovo Buddos mokymą. Šiaurės Buddizmas susietas su Tibetu, Kinija, Nepalu. Bet toks paskirstymas neteisingas. Jeigu Pietinė Bažnyčia artimesnė ir tikrai nenukrypo – išskyrus, gal būt, keletą nereikšmingų dogmų, dėl daugelio bažnytinių susirinkimų po Mokytojo mirties – nuo lengvai suprantamų arba egzoterinių Šakjamuni mokymų, tai Šiaurinė Bažnyčia yra Sidharto Buddos ezoterinių mokymų ištakos, kurias jis atskleidė tik išrinktiesiems Bhikšu ir Archatams. Mūsų laikais teisingai spręsti apie Buddizmą pagal vieną ar kitą paprastai suprantamą egzoterinę formą negalima. Tikrą Buddizmą teisingai suvokti galima tik apjungus Pietinės Bažnyčios filosofiją ir Šiaurinių mokyklų metafiziką. Nors viena atrodo labai šventeiviška ir griežta, o kita per daug metafiziška ir transcendentali, net būdama perkrauta indiškojo egzoterizmo piktžolėmis (nes daugelis indusų Panteono dievų buvo perkelti į Tibeto dirvą), abiejose bažnyčiose taip įvyko tik dėl populiaraus Buddizmo pateikimo. Jos santykiuoja viena su kita atitinkamai kaip Protestantizmas ir Romos Katalikybė. Abi nusižengia stropumo pertekliumi ir klaidingais aiškinimais, nors nei Pietų, nei Šiaurės buddistų dvasininkija sąmoningai nenukrypo nuo Tiesos ir nebuvo paveiktos kulto tarnų viršūnės ambicijų ar asmeninės naudos ir valdžios, kaip atsitiko vėlesnėse bažnyčiose.

BUDHI (sanskr.). Visatos Siela arba Protas. Mahabudhi – Mahato vardas. Taip pat žmogaus Dvasinė Siela (egzoteriškai – šeštas principas), Atmos, septinto principo, vedlys, pagal egzoterinę numeraciją.

BUDHI TAIJDŽASI (sanskr.). Labai mistinis terminas, turintis keletą aiškinimų. Okultizme ir žmogiškų „Principų“ atžvilgiu (ezoterine prasme) – tai terminas, kuris vartojamas išreikšti mūsų dvilypio Manas būseną, kai žmogiško gyvenimo metu jis tampa vieningu ir maudosi Dvasinės Sielos Budhi šviesoje. Kadangi „Taijdžasi“ reiškia švytintis, tai ir Manas, susijungęs su Budhi, tampa švytinčiu, taip sakant, pasinėręs jame susitapatina su juo, ir trejybė tampa vieninga; kadangi elementas Budhi pats aukščiausias, jis tampa Budhi Taijdžasi. Trumpiau sakant, tai žmogiškoji siela, apšviesta Dieviškos Sielos švytėjimo, žmogiškasis protas uždegtas Dvasios Šviesa arba Dieviškojo SAVĘS SUVOKIMO.

BHAGAVAD GITA (sanskr.). Tiesiogiai – „Dieviškoji Daina“, „Mahabharatos“, Indijos didžiojo epo dalis. Joje pateikiamas dialogas, kuriame „Važnyčiutojas“ Krišna ir jo mokinys Ardžuna, kalbasi apie aukščiausią dvasinę filosofiją. Šitas veikalas turi ypatingą kultinę ir ezoterinę reikšmę.

 

Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis