Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis

Teosofinis žodynėlis - K

KABALA. (žyd.). [1] Viduramžių žydų rabinų slaptoji išmintis, paveldėta iš seniausių slaptų doktrinų, nagrinėjančių dieviškus dalykus ir kosmogoniją, kurie po žydų nelaisvės periodo Babilone buvo pervesti į teologiją. Visi kūriniai, priskiriami ezoterinių kategorijai, vadinami kabalistiniais.

KABALA. (žyd.). [2] Senovės haldėjų Slaptas Mokslas (Secret Doctrine). Kultinė sistema, perduodama žodžiu; pripažįstant tradiciją, reikia pripažinti, kad ji pati sudaryta ne iš grynai tradicinių mokymų, nes kažkada ji buvo pagrindiniu mokslu, bet dabar apnešta šimtmečių nuosėdomis ir iškreipta vakarų okultistų interpoliacijomis, ypač krikščioniškų mistikų. Ji užsiima žydiškų Šventraščių ezoteriniu aiškinimu ir moko keliais būdais aiškinti biblines alegorijas. Pradžioje doktrinos buvo perduodamos tik „iš burnos į ausį“, žodžiu mokytojas mokiniui, – iš čia ir pavadinimas Kabbalah, Qabalah arba Cabbala, pagal žydišką šaknį QBL, gauti. Be šios teorinės kabalos, buvo sukurtas praktinis atsišakojimas, naudojantis žydiškas raides kaip vaizdinius, panašius Garsams, Skaičiams ir idėjoms. Pirminė kabalos knyga yra „Zohar“, bet dabartinis „Zohar“ nėra tas „Zohar“, kurį Simonas ben Johai paliko savo sūnui ir sekretoriui kaip palikimą. Šiuolaikinio apytikrio varianto autoriumi yra tūlas Mozes de Leone, žydas, gyvenęs XIII amžiuje.

KAMALOKA (sanskr.). Subjektyvus ir mums nematomas pusiau materialus lygmuo, kur išsikūnijusios (mirusios) asmenybės, astralinės formos, vadinamos kamarupa, lieka tol, kol išnyksta iš ten po paskutinių mentalinių impulsų sunaikinimo, pagimdžiusių tuos žmogiškų ir gyvulinių aistrų ir troškimų eidolonus. Tai senovės graikų Hadas ir egiptiečių Amenti, Nebylių Šešėlių šalis.

KAMARUPA (sanskr.).Metafiziškai ir mūsų ezoterinėje filosofijoje subjektyvi forma, pagimdyta visų jaučiančių būtybių mentalinių ir fizinių troškimų ir minčių, nukreiptų į materialius daiktus, forma, pergyvenanti savo kūno mirtį. Po mirties, trys iš septynių „principų“ arba, sakykime, jausmų ir sąmonės lygmenys, kuriuos paeiliui veikia žmogiški instinktai ir mąstymas, ir kurie nebenaudojami, lieka žemėje; trys aukštieji principai, apjungti į vieną, pereina į devačano būseną, kuriame Aukščiausiasis Ego lieka tol, kol išmuš jo naujo įsikūnijimo valanda; o eks-asmenybės eidolonas lieka vienas naujojoje buveinėje. Ten ši blyški buvusio žmogaus kopija egzistuoja ribotą laiko tarpą, priklausomai nuo likusio jame materiališkumo, sąlygojamo mirusiojo buvusiu gyvenimu. Netekusi aukštojo proto, dvasios ir fizinių jausmų, likusi su nuosavomis beprasmiškomis užmačiomis, ji palaipsniui skaidosi ir išnyksta. Ji priverstinai yra traukiama atgal į žemišką sferą aistringo noro ir likusių draugų kvietimu, arba pastovia nekromantijos veikla (kurios viena iš pragaištingiausiu formų yra mediumizmas) – šitie vaiduokliai gali išlikti daug ilgiau, nei natūralus jų kūno gyvenimas. Jeigu kamarupa sykį rado kelią atgal į žmogišką kūną, ji tampa vampyru, besimaitinančiu gyvybiškumu tų, kurie taip stengiasi su ja bendrauti. Indijoje šiuos eidolonus vadina pišači ir labai jų bijo.

KAPILAVASTU (sanskr.). Valdovo Buddos gimimo vieta; vadinama „geltonuoju būstu“; Gautamo Buddos tėvo, monarcho sostinė.

KARMA (ž. Atpildo dėsnis).

KASTA. Pradžioje, keturių paveldimų klasių sistema, pagal kurią buvo skirstomi Indijos gyventojai: brahmanai, kšatrijai, vaišijai ir šudros (arba Bramo palikuonys, kariai, prekeiviai ir žemiausi, arba žemdirbiai). Be šių keturių pradinių, dabar Indijoje atsirado šimtai kastų.

KLEMENTAS ALEKSANDRIETIS. Bažnyčios tėvas ir vaisingas rašytojas; buvo Amonijaus Sako mokinys, neoplatonikas. Gyveno II ir III m. a. sandūroje, Aleksandrijoje.

KORANAS. Musulmonų Šventas Raštas, paties Alacho (dievo) duotas pranašui Mahometui. Šis apreiškimas skiriasi nuo Jehovos duoto apreiškimo Mozei. Krikščionys koneveikia Koraną, vadina jį haliucinacija ir arabų sukčiaus kūriniu, tuo metu Mahometas savo raštuose skelbia Dievybės vienybę, parodo pagarbą „krikščionių pranašui „Isa Ben Jusufui“ (Jėzui, Juozapo sūnui). Koranas – didinga poema, prisodrinta etiniais mokymais, plačiai skleidžianti Tikėjimą, Viltį ir Gailestingumą.

KRIKŠČIONIŠKAS MOKSLININKAS. Neseniai sukurtas terminas, skirtas įvardinti tuos, kurie gali gydyti valia. Tai neteisingas apibūdinimas, nes tiek buddistas, žydas, indas ar materialistas gali sėkmingai vartoti šią naują vakarietiškos jogos formą, jeigu jis tik sugeba nukreipti ir pakankamai stipriai kontroliuoti savo valią. „Mentaliniai Mokslininkai“ – tai kita konkuruojanti mokykla. Jie veikia visuotiniu visų ligų ir blogybių neigimu, kokias tik gali įsivaizduoti; nėra ir negali būti tokio dalyko kaip liga. Bet tai niekaip neapsaugo pačių krikščioniškų ir mentalinių mokslininkų nuo popinimo savo kūnų, susirgimų ir chroniškų ligų, kaip ir eilinių mirtingųjų.

KRISTUS. (gr. christos; chrestos.). Chrestos yra pirminė ankstyvųjų gnostikų žodžio Christos forma. Ją V a. prieš Kristų vartojo Eschilas (Aischylos; V a. pr. m.e.), Herodotas (Herodotos; IV a. pr. m.e.) ir kiti. Eschilas mini Manteumata pythochresta, arba „pranašystės, dievo praneštos pifijoms“, per pifijas. Chresterionas – tai ne tik „orakulo vieta“, bet ir auka orakului. Chrestes – tas, kuris aiškina pranašystes, „aiškiaregys ir pranašas“, oChresterios – tas, kuris tarnauja orakului arba dievui. Pats ankstyviausias krikščioniškas rašytojas Justinas Kankinys pirmojoje „Apologijoje“ savo religijos draugus vadina chrestijonais. „Tik dėl neišmanymo žmonės vadina savechristians (kriščionimis) vietoje chrestians (krekščionimis)“, – sako Laktantijus (IV kn. VII sk.). Terminai Kristus (Chris) ir krikščionys (christians), buvo pasisavinti iš pagonių šventovių žodyno. Tame žodyne žodžiu Chrestos buvo vadinamas bandomojo laikotarpio mokinys, kandidatas į herofantus. Kai jis tai pasiekdavo, praėjęs pašventimus, ilgalaikius išbandymus ir kančias, ir tapdavo „pateptuoju“ (t, y. išteptas aliejumi, kaip pašvęstieji ir netgi dievų stabai, ir tai buvo paskutinis apeigų štrichas), jo vardas buvo keičiamas į Christos, „apvalytas“ – ezoterine arba misterijų kalba. Mistiniame simbolizme Christes, arba Kristus, reiškė, kad „Kelias“ jau nueitas ir tikslas pasiektas; kai atkaklaus darbo vaisiai, sujungia laikiną ir mirtingą asmenybę su nesunaikinamą Individualybę, taip pakeisdami asmenybę nemirtingu Ego. „Kelio gale stovi Chrestes“, Apvalantysis, ir kaip tik šis susijungimas įvyksta, Chrestos, „liūdintis žmogus“, tampa pačiu Christos (Kristumi). Paulius, pašvęstasis, tai žinojo ir kalbėjo kaip tik apie tai, o, neteisingame vertime, sako: „... kuriuos aš vėl skausmingai gimdau, kol Kristus bus įpavidalintas jumyse!“ (Gal. 4, 19), teisingas jo žodžių vertimas būtų: „... iki tol, kol jūs patys savyje neatskleisite Kristaus“. Bet profanai, žinoję tik tai, kad Chrestes kažkokiu tai būdu susijęs su žyniu ir pranašu, ir nieko neišmanė apie slaptą Christes reikšmę, pasiekė tai, kad vadintųsi christijans, o ne chrestijans (krikščionimis, o ne krekščionimis.) Todėl kiekviena dora asmenybė gali rasti Kristų „vidiniame žmoguje“, kaip išsireiškė Paulius (Ef. 3, 16, 17), ar tai būtų žydas, musulmonas, indusas ar krikščionis. K. Makenzio (Kenneth R. H. MacKenzie) nuomone žodis Chrestos buvo žodžio Soteria sinonimas, „vardo, skiriamo dievybėms, didiesiems karaliams ir didvyriams“, reiškiančio „Išgelbėtojas“, – ir jis buvo teisus. Nes, kaip pats papildo: „Jis buvo betiksliai priskirtas Jėzui Kristui, kurio vardas Jėzus arba Jėšuė, jau turi tokią prasmę. Vardas Jėzus, faktiškai, greičiau garbingas titulas, nei vardas, – tikrasis krikščionybės Sotero (išgelbėtojo) vardas Emanuelis, arba „Dievas su mumis“ (Mt., 1, 23)... Visų tautų didžiosioms dieviškoms asmenybėms, parodytoms kaip atperkančioms ir pasiaukojančioms, suteiktas tas pats titulas“. Graikų Asklepijas (Asklepios) turėjo Sotero titulą.

KRIŠNA (sanskr.). Labiausiai šlovinamas Višnu avatara, indusų „Gelbėtojas“ ir populiariausias dievas. Jis – aštuntas Avatara, Devaki sūnus ir Kanso, indiškojo caro Herodo (Erodo) giminaitis, kuris, ieškodamas jo, pasislėpusio tarp avių ir karvių piemenų, išžudė tūkstančius naujagimių kūdikių. Pasakojimas apie Krišnos pradėjimą, gimimą ir vaikystę – tikslus Naujojo Testamento istorijos prototipas. Misionieriai, žinoma, stengiasi įrodyti, kad indusai šį pasakojimą apie Gimimą pavogė iš ankstyvųjų krikščionių, atėjusių į Indiją.

KUMARA (sanskr.). Skaistus berniukas arba davęs įžadus nesituokti jaunuolis. Pirmieji Kumarai iš esmės septyni Bramo sūnūs, atsiradę iš šio dievo kūno dalių taip vadinamojoje devintojoje kūrinijoje. Pažymima, kad taip jie pavadinti todėl, jog formaliai atsisakė „pratęsti savo giminę“, ir todėl „liko jogais“, kaip skelbia legenda.

KŠETRADŽNA arba Kšetradžnešvara (sanskr.). Įsikūnijusi dvasia. Aukšto pasireiškimo Sąmoningas Ego; persikūnijantis principas; „Dievas (Tėvas)“ mumyse.

 

Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis