Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis

Teosofinis žodynėlis - M

MAGIJA. Didysis Mokslas. Pagal orientalistus, pačiose seniausiose civilizuotose tautose „magija buvo laikoma šventu mokslu ir neatskiriama nuo religijos“. Pavyzdžiui, egiptiečiai buvo viena iš nuoširdžiai religingiausių tautų, tokiais buvo ir dabar lieka indusai – induizmo pasekėjai. „Magija yra dievų garbinimas ir pasiekiama dievų garbinimu“, – sakė Platonas. Ar galėjo nacija, kaip nenuginčijamai įrodo užrašai ir papirusai, tvirtai tikėjusi tūkstantmečius, būti tokį ilgą laikotarpį apgaulės būsenoje? Ar galėjo taip būti, kad karta po kartos mokyta ir dievobaiminga hierarchija, kurios daugelis atstovų gyveno šventą, asketišką ir kankinio gyvenimą, visą laiką būtų apgaudinėjusi save ir liaudį (arba nors tiktai ją), tik dėl malonumo išlaikyti tikėjimą „stebuklais“? Mums sako, jog fanatikai padarys viską, kad primestų tikėjimą į savo dievą ar stabus. Į tai mes atsakome: tokiu atveju braminai ir egiptiečių hierofantai nebūtų populiarinę tikėjimo apie žmogaus galimybę praktinės magijos pagalba priverst jiems tarnauti dievus, – kurie iš esmės yra niekas kitas, kaip okultinės jėgos arba Gamtos potencija, įsikūnijusi tuose pačiuose žyniuose, – kuriuose jie garbino tik nežinomą ir bevardį Principą. Tai meniškai formuluoja Proklas Platonikas: „Senovės žyniai, pripažindami, kad tarp gamtinių dalykų (daiktų) yra kažkokia giminystė ir simpatija vienų dalykų (daiktų) kitiems, taip pat ir tarp išryškintų dalykų (daiktų) ir okultinių jėgų, ir, pastebėję, kad visi dalykai (daiktai) egzistuoja visame kame, remdamiesi šiuo tarpusavio panašumu ir simpatija, sukūrė šventą mokslą... ir okultiniams tikslams panaudojo tiek dangiškas, tiek ir žemiškas esybes, kurių pagalba, pasinaudodami tam tikrais panašumais, jie nukreipė dieviškas jėgas į šį žemąjį būstą“. Magija yra bendravimas su dieviškomis antžeminėmis Jėgomis, jų valdymo mokslas, taip pat ir žemesniųjų sferų jėgų valdymas. Magija yra praktinis slapčiausių gamtos paslapčių žinojimas, nes jas suvokti ir naudoti nenusikalstant gamtai yra labai sunku. Antikos ir viduramžių mistikai magiją skirstė į tris klases – teurgiją, geotiją ir natūraliąmagiją. „Nuo senų laikų teurgija buvo ypatinga teosofų ir metafizikų sfera. Geotija yra juodoji magija, o natūrali (baltoji) magija savo gydančiais sparnais pakilo į tikslaus ir progresyvaus mokslo aukštumas“, – sako K. Makenzis (Kenneth R. H. MacKenzie). „Mūsų laikų realistiniai pokyčiai magijai užtraukė blogą vardą ir pajuoką. ...Tikėjimas (pačiu savimi) yra esminis magijos elementas; ir tai egzistavo daug ankščiau už kitas idėjas, įtariančias jos buvimą. Ji (magija) verčia, kaip tvirtinama, protingą žmogų atrodyti kvailu; prieš tai, kol žmogus galės tapti tikru magu, jo mintys (nervai) turi būti sudirginti iki beprotybės, tai yra jo smegenų jautrumas turi būti išplėstas toli už žemos šiuolaikinės civilizacijos būsenos ribų; nes šis mokslas reikalauja tam tikro izoliacijos laipsnio ir savojo Aš atsisakymo“. Iš tikrųjų didelė izoliacija, kurią pasiekti jau yra fenomenalu, yra stebuklas pats savaime. Tuo metu pati magija nėra kažkas virš gamtiško. Kaip aiškina Jamblichas (Iamblichus), – „jie (magai) sakė, kad žynių teurgijos pagalba jie gali pakilti pas kilnesnes ir pasaulines Būtybes, ir pas tuos, kurie viršesni už likimą, tai yra pas dievą ir demiurgą: nenaudojant materijos, nepasisavinant nieko kito, išskyrus, jaučiamo laiko stebėjimą“. Kai kas jau pradeda suvokti subtilių energijų būvimą ir veikimą gamtoje, apie kurių egzistavimą iki šiol nieko nežinojo. Misteris Bonvikas pastebi, kad „jeigu senovėje mažai buvo žinoma apie mūsų gamtos paslapčių tyrimo metodus, tai mes apie jų gamtos pažinimo metodus žinome dar mažiau“.

MAGIJA BALTOJI. Taip vadinama „Teigiama Magija“, yra dieviškoji magija, laisva nuo egoizmo, valdžios, garbės arba naudos troškimo ir pilnai nukreipta pasaulio ir savo artimo gėriui kurti. Mažiausias bandymas panaudoti paranormalines jėgas tenkinant savąjį Aš paverčia šias galimybes į burtus ir juodąją magiją.

MAGIJA CEREMONIALINĖ. Magija, pagal kabalistines apeigas susidedanti, kaip tvirtina rozenkreiceriai ir kiti mistikai, iš aukštesnio dvasingumo nei Žmogus Jėgų ir žemesnio būties lygio Elementalų panaudojimo.

MAGIJA JUODOJI. Burtai, piktnaudžiavimas jėgomis.

MAHAJANA (pali.). Mokykla; tiesiogiai „didieji ratai“. Mistinė sistema, įkurta Nagardžunos. Mahajanos knygos buvo parašytos II a. iki Kristaus.

MAHA MANVANTARA (sanskr.). Tiesiogiai, ilgas laikotarpis tarp [dviejų] „Manu“. Visatos aktyvumo periodas. Bendrai manvantara reiškia veiklos periodą, priešingybę pralajai, arba poilsiui, – nepriklausomai nuo ciklo trukmės.

MAHAT (sanskr.). Tiesiogiai – „Didysis“. Pasaulinio Proto ir Sąmonės pirmasis principas. Puranų filosofijoje – pirminės gamtos pirminis produktas, arba Pradhana (tas pats, kas Mulaprakriti); mąstančio principo manasarba „aš esu aš“ jausmo sukūrėjas.

MAHATMA (sanskr.). Tiesiogiai – „didi dvasia“. Aukščiausio laipsnio adeptas. Iškilios būtybės, kurios, pasiekusios visišką savo žemųjų principų pavaldumą, tokiu būdu, gyvena nepriklausomai nuo „kūniško žmogaus“ ir turi žinias ir jėgas, atitinkančias tokiai stadijai, kokios pasiekė dvasinėje evoliucijoje. Pali kalboje vadinami archatais.

MAJA (sanskr.). Iliuzija; kosminė jėga, daranti fenomenalaus egzistavimo galimybę ir dėl to – percepciją (suvokimą). Indusų filosofijoje tik tai, kas nekintama ir amžina, vadinama realybe; visa tai, kas kinta sunykdamas ar diferencijuodamas ir dėl to turi pradžią ir pabaigą, vadinama maja – iliuzija.

MAKROKOSMAS (gr.). Tiesiogiai – „Didžioji Visata“ arba Kosmosas.

MANAS (sanskr.). Tiesiogiai – „protas“, mentalinis sugebėjimas, padarantis žmogų protinga ir moralia būtybe, besiskiriančia nuo paprasto gyvio; mahato sinonimas. Ezoteriškai, plačiąja prasme, Aukštasis Ego, arba jausminis persikūnijantis Principas žmoguje. Siaurąja prasme, jį Teosofai vadina budhi manas, arba Dvasine Siela, priešingybe žmogiškajam atspindžiui – kama manas.

MANAS SUTRATMA (sanskr.). Du žodžiai, kurių reikšmė protas (manas) ir sielos siūlas (sutratma). Tai mūsų Ego sinonimas arba tas, kuris persikūnija. Specialus Vedantos filosofijos terminas.

MANAS TAIDŽASI (sanskr.). Tiesiogiai – „spindintis“ manas; Aukščiausiojo Ego būsena, kurią gali suvokti ir pasiekti tik aukšti metafizikai.

MANASAPUTRA (sanskr.). Tiesiogiai – „Proto Sūnūs“ arba Proto pagimdyti sūnūs; vardas suteiktas Aukštiesiems Ego iki to, kai jie įsikūnijo žmonijoje.

MANVANTARA (sanskr.). Išryškėjimo periodas, priešingas pralajai (išskydimui arba ramybei), taikomas įvairiems ciklams, ypač Bramo Dienai, kurios trukmė 4 320 000 000 saulės metų, ir vieno Manu karaliavimo laikotarpiui 308 448 000 metų. Tiesiogiai – Manu-antara – tarp Manu.

MANTROS (sanskr.). Eilės iš vedų kūrinių, vartojamos kaip maldavimai ir magiškos formulės.

MANU (sanskr.). Didysis indų įstatymų leidėjas. Šis vardas kilęs iš sanskritiškos šaknies man, „mąstyti“; iš tikrųjų – tai žmonių giminė, bet priklausanti Svajambhuvui, Pirmajam Manu, kuris atsirado iš Svajambho, „savaime esantis“, todėl yra Logos ir žmonijos gimdytojas. Manu yra pirmasis Įstatymdavys, beveik Dieviška Būtybė.

MATERIALIZACIJA. Spiritualizme šis žodis reiškia objektyvų mirusiųjų, taip vadinamų „dvasių“ pasirodymą, kurios kai kada vėl apsigaubia materija; tai yra sukuria sau iš randamų atmosferoje medžiagų ir dalyvaujančiųjų emanacijų laikiną žmogiško pavidalo kūną, kuris atrodo panašus į mirusiojo, kai šis buvo gyvas. Teosofai pripažįsta „materializacijos“ fenomeną; bet jie atmeta teoriją, kad tai daro „Dvasios“, tai yra nemirtingi mirusių asmenybių principai. Teosofai tvirtina, kad kada šie reiškiniai tikri – o taip būna ne dažnai, – juos atlieka liarvos, eidolonai arba mirusiųjų „dvasios“ iš kamalokos. Kadangi kamaloka randasi žemiškame lygmenyje ir skiriasi nuo jo materialumo laipsnio tik savo lygmens sąmonės lygiu; dėl to kamaloka paslėpta nuo mūsų įprastų žvilgsnių. Atsitiktinis tokių kevalų pasirodymas yra visiškai natūralus, kaip ir elektrinių rutulių ir kitų atmosferos fenomenų pasirodymas. Elektra, kaip fluidas arba atominė materija (Teosofai kartu su Maksvelu tiki, kad ji tikrai atominė), nors ir nematoma, pastoviai būna ore ir pasireiškia įvairiomis formomis, bet tik tada, kai atsiranda tam tikros sąlygos šiam fluidui „materializuotis“, jeigu jis pereina iš savo į mūsų lygmenį ir tampa objektyviu. Tas pats yra ir su mirusiųjų eidolonais. Jie yra čia, apie mus, bet, būdami kitame lygmenyje, mato mus ne daugiau, negu mes juos. Bet kada gyvų žmonių stiprūs norai ir sąlygos, sudarytos anormalios mediumo organizmo struktūros, susijungia kartu, šie eidolonai pritraukiami – net išmušami iš savo lygmens žemyn ir pasidaro objektyviais. Tai nekromantija; ji nesuteikia mirusiajam nieko gero ir padaro daug žalos gyviems, be to tai kišimasis į gamtos dėsnius. Atsitiktinės „astralinių kūnų“ arba gyvų žmonių antrininkų materializacijos – visai kitas dalykas. Šie „astralai“ dažnai klaidingai laikomi mirusiųjų šmėklomis, nes, panašiai kaip chameleonai, mūsų nuosavi „elementarai“, kartu su mirusių žmonių elementarais ir kosminiais elementalais, dažnai susidaro tokiu pavidalu, koks yra ypač ryškus mūsų mintyse. Trumpiau, taip vadinamuose „materializacijos“ seansuose kaip tik patys dalyvaujantieji ir mediumas kuria charakteringą šių šmėklų panašumą. Nepriklausomos „šmėklos“ priklauso kitai psichinių fenomenų rūšiai. Materializacijomis taip pat vadiname „formų išryškinimą“ ir „portretines statulas“. Vadinti jas materializavusiomis dvasiomis negalima, nes jos nėra dvasios, o tik sugyvintos portretinės statulos.

MATERIALISTAS. Tai nebūtinai tas, kuris netiki nei į Dievą, nei į sielą, nei į pomirtinį jos gyvenimą, bet ir tas, kuris daro materialiais grynai dvasinius dalykus; pavyzdžiui, tikėjimas antropomorfine dievybe, tikėjimas siela, galinčia amžinai degti pragaro liepsnose, tikėjimas pragaru ir rojumi kaip vietove, o ne kaip sąmonės būsena. Amerikietiški „substancionalistai“ (krikščioniška sekta) yra materialistai, kaip ir, taip vadinami, spiritai.

MEDIUMIZMAS. Šiuo metu šis žodis vartojamas apibūdinti anormalią psicho-fiziologinę būseną, vedančią į tai, kad žmogus kaip realybę priima natūralias ar dirbtinas vaizduotės keistenybes, haliucinacijas. Nė vienas visiškai sveikas žmogus fiziniame ar psichiniame lygmenyje niekada negali būti mediumu. Tai, ką mediumai mato, girdi ir jaučia yra „realu“, bet netikra, nes tai kilę arba iš astralinio lygmens, kuris labai apgaulingas savo virpesiais ir vaizdais, arba iš haliucinacijų, realiai egzistuojančių tik tiems, kas jas priima. „Mediumizmas“ – tai vulgaraus tarpininkavimo rūšis, kada kenčiantis dėl tokių savybių žmogus priverstas tapti ryšininku tarp gyvo žmogaus ir mirusios „dvasios“. Egzistuoja sisteminiai treniruočių metodais pritaikyti vystyti tokiems nepageidaujamiems sugebėjimams.

MEISTRAS (sanskr.). Sanskrito guru vertimas, „dvasinis mokytojas“; teosofai šiuo žodžiu pažymi adeptus, iš kurių gauna žinias.

MERKAVA arba Merkaba (žyd.). Ratai (kovos vežimas). Kabalistai sako, kad Aukščiausiasis, po to kai parodė dešimt sefirot (požymių), panaudojo juos kaip ratus arba šlovės sostą, kuriuo nusileidžia į žmonių sielas.

MESMERIZMAS. Terminas atsirado pagal žmogaus Mesmero pavardę, kuris apie 1775 metus Vienoje iš naujo atrado magnetizmo jėgą ir praktinį jos pritaikymą. Tai vitalinis srautas, kurį vienas žmogus gali perkelti kitam ir kurio pagalba jis iššaukia pastarojo anomalinę nervų sistemos būseną, leidžiančią jam daryti tiesioginę įtaką jo protui ir valiai.

METAFIZIKA .Pagal graikų meta ta physika – tai, kas eina po fizikos. Filosofinėje ontologijoje terminas metafizika apibūdina mokslą, vertinantį realybę ir nekintamą būtį kaip priešingybę nerealiai, iliuzoriniai, arba fenomenaliai būčiai.

MIKROKOSMAS. „Maža“ Visata, žodis apibūdinantis žmogų, sukurtą pagal kūrėjo, „Makrokosmo“, arba „didžiosios“ Visatos, pavyzdį ir panašumą, ir turinčio visa tai, ką turi Makrokosmas. Šie terminai vartojami Okultizme ir Teosofijoje.

MISTERIJOS. Graikiškos teleteni, arba įšventinimų, Slėpinio, apeigų pabaigtuvės. Šie ritualai nebuvo viešinami, jie buvo paslėpti nuo profanų ir nepašvęstųjų. Misterijose dramatizuotais spektakliais ir kitais būdais buvo suteikiama žinių apie daiktų ir žmogaus dvasios kilmę, dvasios santykį su kūnu ir jo išvalymo bei grąžinimo į kilnesnį gyvenimą metodai. Fizikos, medicinos, muzikos, pranašavimo buvo mokoma tokiu pat būdu. Hipokrato (Hippokrates; 495-377 pr. m.e.) priesaika buvo ne kas kita, kaip mistiko įsipareigojimas. Hipokratas buvo Asklepijaus (gr. Asklepios – senovės graikų gydimo dievas) žynys, o kai kurie jo kūriniai atsitiktinai tapo viešai prieinami. Graikijoje iškilmingiausios Šventosios Misterijos vykdavo Eleusine, netoli Atėnų. Šv. Misterijos vykdavo senose šventyklose, jas vesdavo pašvęstieji žyniai, mokydami kandidatus. Pačios iškilmingiausios ir okultiškiausios misterijos vykdavo Egipte, vadovaujant „ paslapčių saugotojų grupei“ – hierofantams. Vienas tyrinėtojas vaizdingai aprašo Nilo saloje vykusias misterijas, jis sako, kad „tose požeminėse uolose mokiniui buvo atskleidžiamos dievybės (Izidės) didžiosios ir mistinės paslaptys, tuo pačiu metu iškilmingi įšventinimų himnai aidu atsiliepdavo plačioje uolų slaptaviečių erdvėje“.

MISTERIJŲ KALBA. Žynių slaptas žargonas, vartotas tarp žinių ir tik kalbant apie šventus dalykus. Kiekvienos tautos žyniai turėjo savo misterijų kalbą, nežinomą niekam, išskyrus tuos, kurie buvo tiesioginiai misterijų dalyviai.

MISTICIZMAS. Bet kuri doktrina, kurioje yra paslaptis ir metafizika ir tai daugiau liečia idealius pasaulius, nei grubią materialinę visatą.

 „MIŠNA“ (žyd.). Seniausioji žydiškojo „Talmudo“ dalis su gausiais komentarais (arba žodiniai įstatymai); susideda iš papildomų nurodymų, kaip vadovauti žydams. Viskas suskirstyta į šešis skyrius, nagrinėjančius Sėklas, Šventes, Moteris, Žalą, Šventus Dalykus ir Apsivalymą. Rabinas Judas Aunasis sudarė „Mišna“ kaip vieningą kodeksą, apie 140 m.e. metus.

MOKŠA (sanskr.). „Išlaisvinimas“. Tai tas pats, kas ir nirvana; pomirtinė „Sielos-Keliautojos“ ramybės ir palaimos būsena.

MONADA (gr.). (T. p. Monas). Vienybė, vienetas; bet okultizme tai dažniausiai atitinka apjungtą trejybę – atma-budhi-manas, arba dvilypį – atma-budhi, tą nemirtingą žmogaus dalį, kuri persikūnija žemesnėse karalystėse ir, judėdama jomis, palaipsniui artėja prie žmogaus, o po to į galutinį tikslą – nirvaną.

MONOGENES (gr.). Tiesiogiai, „vienakilmis“, Prozerpinos bei kitų dievų ir deivių pavadinimas.

„MUNDAKJA UPANIŠADA“ (sanskr.). Tiesiogiai, –„Mundaki ezoterinis mokymas“, labai senas kūrinys.

 

Jūs esate čia: Naujienos Teosofinis žodynėlis